Lietuvos apeliacinis teismas

N u t a r t i s

Lietuvos respublikos vardu

2009 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vakuolė“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 31 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. B2-2602-605/2009 pagal ieškovo Tintrade Limited ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vakuolė“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ieškovas Tintrade Limited kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Vakuolė“ dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovas ieškinyje taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo areštuoti atsakovui priklausantį turtą bei sustabdyti areštuoto turto pagal vykdomuosius dokumentus realizavimą ir išieškojimą per antstolių kontoras.

Kauno apygardos teismas 2009 m. liepos 31 d. nutartimi nutarė iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo areštuoti atsakovo UAB „Vakuolė“ nekilnojamąjį turtą ir kitą ilgalaikį materialų turtą, uždraudžiant atsakovui areštuotu turtu disponuoti; sustabdyti išieškojimus teismine ar ne ginčo tvarka iš atsakovo UAB „Vakuolė“; nutarties vykdymą pavesti ieškovo pasirinktam antstoliui.

Teismas nurodė, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išimties tvarka nagrinėtinas atsakovui nepranešus, kadangi iš pateiktų įrodymų matyti, jog atsakovas vengia atsiskaityti, todėl laikytina, kad yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą.

Teismas nurodė, kad rašytiniai įrodymai, pateikti prie ieškinio, patvirtina, jog ieškovas yra atsakovo kreditorius. Teismas pažymėjo, kad pareiškimo patenkinimo atveju įmonei būtų iškelta bankroto byla, prasidėtų ĮBĮ nustatyta įmonės likvidavimo procedūra, dėl ko būtų pardavinėjamas įmonės turtas ir iš gautų lėšų tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai. Teismas konstatavo, kad prašymas areštuoti atsakovui priklausantį turtą yra pagrįstas. Teismo teigimu, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas turimą turtą turi galimybę parduoti, padovanoti, kitokiu būdu perleisti trečiųjų asmenų nuosavybėn arba įkeisti, dėl ko kreditorių reikalavimų tenkinimas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismo teigimu, šios aplinkybės sudaro pagrindą atsakovo turtą areštuoti ir atsakovui uždraustina areštuotu turtu disponuoti, taip pat sustabdytini išieškojimai teismine ir ne ginčo tvarka.

Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Vakuolė“ prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Apelianto teigimu, laikinosios apsaugos priemonės nėra proporcingos siekiamiems tikslams, jomis yra daroma žala ne tik įmonei, bet ir kitiems tretiesiems asmenims. Apeliantas nurodo, kad apribojus atsakovo teisę disponuoti nekilnojamuoju ir kitu ilgalaikiu turtu, bus sutrikdyta atsakovo ūkinė-komercinė veikla, nes atsakovas negalės turimo turto nuomoti, verstis kita įprastine veikla, dėl to sumažės įmonės bendrosios pajamos, bus patirtos papildomos turto išlaikymo išlaidos, atsakovas bus priverstas atsisakyti pelningų nuomos sandorių. Apeliantas pažymi, kad įmonė neteks dalies pajamų, sumažės galimybės atsiskaityti su kreditoriais, sutriks įmonės atsiskaitymai su tiekėjais ir atsakovas turės mokėti baudas ir delspinigius už įsipareigojimų nevykdymą. Apelianto nuomone, turto areštas yra betikslis, nes atsakovas ir taip neturi galimybių turtą slėpti ar jį perleisti kitiems asmenims, kadangi jis yra įkeistas. Apeliantas pažymi, kad ieškovo skola yra tik 606 112, 02 USD, tačiau teismo nutartimi yra areštuotas visas atsakovo nekilnojamasis ir kitas ilgalaikis materialusis turtas, kurio vertė yra 13 019 762 Lt ir tuo yra pažeidžiamas šalių lygiateisiškumo bei proporcingumo principas.

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas Tintrade Limited prašo apeliacinės instancijos teismą Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį palikti nepakeistą. Ieškovas nurodo, kad į bylą nepateikti įrodymai, patvirtinantys, kokia veikla atsakovas užsiima, taip pat neaišku, kokio turto atsakovas dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negalės išnuomoti, kokiems ūkio subjektams ir kokiu pagrindu jis privalės mokėti naudas bei delspinigius ir pan. Ieškovo nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovo skundas yra nepagrįstas įrodymais. Ieškovas pažymi, kad atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai nepaneigia nei aplinkybės, jog ginčo suma yra didelė, nei patvirtina aplinkybę, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, bus galima įvykdyti teismo sprendimą, be to, ir pats atsakovas nurodo, jog jo turtas įkeistas, o išieškojimai iš įkeisto turto negalimi. Ieškovas nurodo, kad atsakovo argumentai, jog ginčo suma yra nedidelė, o jo turtas ir įsipareigojimai leistų jam įvykdyti galimai palankų teismo sprendimą, yra visiškai nepagrįsti.

Atskirasis skundas atmestinas, Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis paliktina nepakeista.

CPK 1 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas. Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

Remiantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingos jų taikymu siekiamiems tikslams.

Kaip jau minėta, specialusis įstatymas, reglamentuojantis bankroto teisinius santykius, yra Įmonių bankroto įstatymas. Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio antrosios dalies 5 numato, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu atskirojo skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra proporcingos jų taikymu siekiamiems tikslams. Byloje yra sprendžiamas UAB „Vakuolė“ bankroto bylos iškėlimo klausimas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones ir iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo areštavo atsakovo UAB „Vakuolė“ nekilnojamąjį turtą ir kitą ilgalaikį materialų turtą, uždraudžiant atsakovui areštuotu turtu disponuoti, sustabdė išieškojimus teismine ar ne ginčo tvarka iš atsakovo UAB „Vakuolė“. Teisėjų kolegijos nuomone, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas UAB „Vakuolė“ turėtų galimybę turtą perleisti kitiems asmenims, o tai turėtų įtakos galimų kreditorių reikalavimų bankroto byloje tenkinimui. Teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta pagrįstu atskirojo skundo argumento, kad turto areštas yra betikslis, nes atsakovas ir taip neturi galimybių turtą perleisti kitiems asmenims, kadangi jis yra įkeistas. CK 4.171 straipsnio 9 dalis numato, kad daikto įkeitimas netrukdo perleisti jo kito asmens nuosavybėn; perleidžiant įkeistą daiktą nuosavybėn kitam asmeniui, hipoteka seka paskui daiktą.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu atskirojo skundo argumento, kad teismas nepagrįstai taikė viso atsakovo turto areštą, kadangi ieškovo skola yra tik 606 112, 02 USD. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas bankroto bylos iškėlimo klausimas, o ne skolos iš atsakovo priteisimo klausimas, todėl atsakovo skolos dydis ieškovui neturi teisinės reikšmės laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliantas teigia, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės gali sutrikdyti atsakovo ūkinę-komercinę veiklą, tačiau į bylą nepateikė tai patvirtinančių įrodymų.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nėra pagrindas pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, ir sprendžia, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis paliktina nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                     Kazys Kailiūnas

Gintaras Pečiulis

Egidijus Žironas