Baudžiamoji byla Nr. 1A-424-891/2021
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07860-2018-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.2; 2.4.6.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. lapkričio 4 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės,
sekretoriaujant Živilei Osipovai,
dalyvaujant prokurorei Linai Urbonienei,
išteisintajai O. C. (ankstesnė pavardė – U.), jos gynėjui advokatui Gediminui Skaisčiui,
nukentėjusiajam V. U.,
nukentėjusiojo V. U. įgaliotajam atstovui advokatui Faustui Vrubliauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės L. Urbonienės (toliau – prokurorė) ir nukentėjusiojo V. U. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo O. C. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį (dėl dviejų veikų), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. O. C. buvo kaltinama tuo, kad mušdama sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, o būtent tuo, kad ji 2018 m. vasario 12 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, buto, esančio (duomenys neskelbtini), koridoriuje, konflikto metu dėl mobiliojo ryšio telefono su mažamečiu sūnumi V. U., gim. (duomenys neskelbtini), atėmė iš pastarojo mobiliojo ryšio telefoną ir, šiam bandant jį atsiimti, tyčia, ne mažiau 10 kartų stumdė nuo savęs pastarąjį, dėl ko V. U. griuvo ir susitrenkė juosmens sritį, tokiu būdu nukentėjusiajam mažamečiui V. U. sukėlė fizinį skausmą.
2. Taip pat O. C. buvo kaltinama tuo, kad mušdama nežymiai sužalojo mažamečio sveikatą, o būtent tuo, kad ji laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 17 d. iki 2018 m. vasario 20 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, konflikto metu su mažamečiu sūnumi V. U., gim. (duomenys neskelbtini), uždarė pastarąjį virtuvės patalpoje, atremdama duris kėde ir, sūnui bandant ištrūkti, dešine ranka stumdydama pastarąjį sudavė ne mažiau keturių kartų rankomis ir kojomis smūgius jam į įvairias kūno vietas bei sūnaus galvą trenkė į durų kampą, tuo padarydama žaizdą viršugalvyje ir besirezorbuojančią poodinę kraujosruvą kairėje blauzdoje bei odos įbrėžimą dešinėje blauzdoje, kas specialisto buvo įvertinta kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, tokiu būdu mušdama nukentėjusiajam mažamečiui V. U. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė fizinį skausmą.
3. Skundžiamu nuosprendžiu O. C. išteisinta dėl abiejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 3 dalyje, nes nenustatyta, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Apylinkės teismas, išanalizavęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, įvertinęs ir teisiamųjų posėdžių metu nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad byloje nėra objektyvių, tiesioginių bei netiesioginių patikimų įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog tarp O. C. ir V. U. kilusių konfliktinių situacijų metu būtų naudojamas fizinis smurtas mažamečio V. U. atžvilgiu BK 140 straipsnio 3 dalies prasme, juo labiau tai būtų daroma tyčia ir būtų kilę būtent atitinkami padariniai, o O. C. veiksmai konfliktinių situacijų metu vertintini kaip nusikalstamos veikos.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
4. Prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 14 d. nuosprendį dėl nepagrįsto ir neteisėto O. C. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2 veikos) ir priimti naują nuosprendį: pripažinti O. C. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje (1 epizodas), ir skirti jai 60 MGL dydžio baudą; pripažinti O. C. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje (2 epizodas), ir skirti jai 60 MGL dydžio baudą; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėti ir skirti O. C. galutinę subendrintą bausmę – 100 MGL dydžio baudą.
4.1. Pasak prokurorės, teismas, išteisindamas O. C. dėl jai pareikštų kaltinimų, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai juos laikė neobjektyviais ir nepatikimais, nepatvirtinančiais O. C. kaltės pagal jai pareikštus kaltinimus, todėl teismo išvados laikytinos prieštaraujančiomis ir neatitinkančiomis bylos faktinių aplinkybių bei įrodymų viseto, kurio pakanka pripažinti O. C. kalta dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 3 dalyje (dvi veikos), padarymo.
4.2. Prokurorė skunde nurodo, kad šioje byloje O. C. kaltė pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (įvykis dėl telefono), kuomet 2018 m. vasario 12 d. mažamečiui V. U. bandant atimti telefoną iš mamos O. C., pastaroji jį stumdė nuo savęs, dėl ko vaikas nugriuvo ir susitrenkė juosmens sritį, grindžiama nukentėjusiojo V. U., liudytojų V. U., D. S. ir A. U. parodymais, iš dalies pačios kaltinamosios O. C. parodymais, policijos įvykių registro išrašo duomenimis bei Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės aktu Nr. 103MS-108/2019 (toliau – ekspertizės aktas).
4.3. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nukentėjusiojo V. U. ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją duoti parodymai nėra patikimi, kadangi jiems įtakos turėjo konfliktiški jo tėvų – O. C. ir V. U. santykiai, juose (parodymuose) atsispindi nevaikiški ir V. U. amžiui nebūdingi tėvo V. U. poziciją ir žodžius bei vartojamas frazes atitinkantys jų vertinimai, V. U. sąžiningai manant, kad tai iš tiesų vyko ir tai yra išreikšta tinkamais, teisingais jo paties žodžiais, taip pat, kad duodamas parodymus vaikas akcentuojasi į aplinkybes, susijusias su telefono atėmimu, o ne su smurtinio pobūdžio veiksmais, kuriuos V. U. atžvilgiu atliko kaltinamoji, prokurorė teigia, kad šiuo atveju, vertinant nukentėjusiojo parodymus, svarbu atsižvelgti į tai, kad tai yra mažamečio vaiko, kuriam apklausos metu buvo suėję 8 metai, parodymai. Pažymi, kad vaikas paprastai atkreipia dėmesį į jam svarbius, bendrus įvykio aspektus (šiuo atveju, kaip nurodė apylinkės teismas, vaikas akcentavosi į tai, kad mama atėmė jo telefoną). Tuo labiau, vaikas negali žinoti, kokia konkrečiai jo suteikiama informacija yra svarbi baudžiamajame procese. Taigi, anot prokurorės, ta aplinkybė, kad mažametis apklausos metu akcentavosi į telefono atėmimą bei bandymą jį atgauti, o ne į kaltinamosios smurtinius veiksmus, panaudotus konflikto metu, nėra pagrindas abejoti vaiko parodymų patikimumu, kadangi savo parodymuose jis aiškiai ir konkrečiai nurodė faktą, jog mama šiuo atveju jo atžvilgiu smurtavo. Be to, prokurorė teigia, kad vien tai, jog V. U. nurodė tas pačias aplinkybes apie nagrinėjamą įvykį savo tėvui, o pastarasis tą patvirtino, nėra pagrindas manyti, kad vaiko parodymai nepatikimi. Prokurorės įsitikinimu, V. U., nors ir su tam tikrais netikslumais, davė aiškius ir nuoseklius parodymus apie O. C. jo atžvilgiu atliktus smurtinius veiksmus, nurodė esminius O. C. atliktus veiksmus (stumdymą), kurie atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, objektyviosios pusės – mušimo požymius. Vaikas aiškiai nurodė, kad, kai mama jį stumdė, bandydama neatiduoti telefono, berniukas pargriūdavo, dėl ko jam dvi dienas skaudėjo juosmens sritį. Atsižvelgiant į kaltinamosios atliktų veiksmų intensyvumą (vaiko stumdymą daugiau nei 10 kartų), vaikui sukelto skausmo stiprumą (vaikui nugarą skaudėjo dvi dienas) bei pavojingumą, kuris šiuo atveju neabejotinai peržengė baudžiamosios atsakomybės ribas, prokurorės manymu, darytina išvada, kad O. C. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos, BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymius.
4.4. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nors V. U. parodymai yra vienintelis tiesioginis įrodymas byloje, patvirtinantis O. C. kaltę pagal jai pareikštą kaltinimą (pirma veika), tačiau juos patvirtina kiti – netiesioginiai įrodymai – liudytojų V. U., D. S. ir A. U. parodymai bei policijos įvykių registro išrašas. Liudytojas V. U. ikiteisminio tyrimo metu apie nagrinėjamą įvykį parodė, kad 2018 m. vasario 13 d. jam telefonu bendraujant su sūnumi V. jis pasakė, jog 2018 m. vasario 12 d. vakare sukonfliktavo su mama, kad ji neatiduoda jam telefono, ir konflikto metu mama jį stumdė. Šias vaiko nurodytas aplinkybes liudytojas patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu. Liudytoja A. U., apklausta ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad atsimena, jog mama mušė V.. Atsimena, kad mama atėmė iš V. telefoną, kad jis su juo nežaistų. Liudytoja D. S. apklausta ikiteisminio tyrimo metu apie šį įvykį parodė, kad V. konsultacijos metu jai pasakojo, jog mama O. C. nedavė jam telefono ir rankos kumščiu trenkė jam bei jį stumdė. Šiuos parodymus liudytoja patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu. Taip pat ir iš policijos įvykių registro išrašo matyti, kad 2018 m. vasario 15 d. buvo gautas pranešimas iš V. U., kad O. C. atėmė telefoną iš vaiko V. U., stumdė jį ir mušė. Kaip matyti, V. U. minėtiems liudytojams nurodė tas pačias nagrinėjamo įvykio aplinkybes, apie kurias papasakojo ir apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu. Abejoti jo parodymų patikimumu, prokurorės įsitikinimu, nėra jokio pagrindo.
4.5. Prokurorė taip pat nurodo, kad šioje byloje O. C. kaltė dėl mažamečio V. U. nežymaus sveikatos sutrikdymo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (įvykis virtuvėje), grindžiama nukentėjusiojo V. U., liudytojų V. U., D. S. ir A. U. parodymais, policijos įvykių registro išrašo duomenimis, CD laikmenos apžiūros protokolu, Baltijos Amerikos klinikos gydytojo apžiūros duomenimis, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 1981/2018 (01) (toliau – specialisto išvada) bei ekspertizės aktu.
4.6. Vėlgi, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nukentėjusiojo V. U. ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją duoti parodymai ir dėl šio įvykio nėra patikimi, kadangi V., kalbėdamas apie mamos veiksmus antruoju atveju, juos įvardija žodžiais, kurie nėra būdingi jo kalbai ir išsiskiria iš konteksto, ypač žodžiai „plėšė, mušė, spardė, trenkė“, prokurorė teigia, kad visiškai neaišku, kodėl, teismo manymu, tokie bendrieji veiksmažodžiai kaip „plėšė, mušė, spardė, trenkė“ laikytini kaip išsiskiriantys iš vaiko pasakojimo konteksto. Tai yra paprasti, kasdieninėje kalboje vartojami žodžiai, kuriais vaikas išreiškė jo atžvilgiu atliktus mamos smurtinius veiksmus. Pasak prokurorės, teismas, laikydamas nukentėjusiojo vaiko parodymus nepatikimais, vėlgi, akcentuoja tą aplinkybę, kad savo pasakojime apie antrą nagrinėjamą įvykį vaikas pasakoja daug konteksto, kitų aplinkybių apie santykius su mama, tėčiu, seserimi. Prokurorės teigimu, kaip jau buvo minėta, šiuo atveju svarbu atsižvelgti į tai, kad vertinami yra vaiko parodymai, kuriuose gausu aplinkybių, kurias įsiminė ir kurios yra svarbios vaikui, tačiau esminės aplinkybės, susijusios su smurtu jo atžvilgiu, V. U. parodymuose yra nurodytos. Be to, prokurorė teigia, kad vien tai, jog vaikas žino apie policiją ar vaikų teises, į kurias galima kreiptis, nesuteikia pagrindo abejoti vaiko duotų parodymų patikimumu.
4.7. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad V. U. parodymus patvirtina kiti – netiesioginiai įrodymai. Liudytoja A. U., apklausta ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad atsimena, jog mama mušė V., padarė jam mėlynes ant kojos, rankos ir galvos. Kai V. sutrenkė galvą, jam buvo bloga. Mama padarė žaizdą V. ant galvos. Ji matė ant V. kojos, rankos ir galvos mėlynes. Galvoje buvo žaizda, truputį praskelta. Mėlynės ant kojos, V. sakė, atsirado trenkus kumščiu, ant rankos – kai mama trenkė į sieną. Mama trenkė V. galvą į duris. V. viską jai papasakojo tą pačią dieną. Ji buvo už virtuvės durų, kai mama mušė V.. Girdėjo, kaip V. verkė. Kai mama paleido V., ji dar turėjo mamą nuraminti, kad nemuštų V.. Liudytojas V. U., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad jis 2018 m. vasario 18 d. sulaukė skambučio iš V., kuris skundėsi, kad O. U. jį tris kartus sumušė, su durim praskėlė galvą, pradrėskė koją, spardė ir trankė su rankomis. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu liudytojas V. U. patvirtino šiuos savo parodymus, taip pat parodė, kad skambučio metu V. jam sakė, jog dėl mamos veiksmų jam skaudėjo ir svaigo galva. Liudytojas matė praskeltą vaiko galvą (buvo užsitraukęs šašas), perbrėžtą nagu kojos odą, mėlynes ant kojų. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja D. S. parodė, kad V. jai pasakojo, jog jis susipyko su sese A., jie susimušė. Tuomet mama, neišlaikiusi pykčio, V. tampė, apdraskė, stūmė, jis nukrito ir prasiskėlė galvą, spardė kojomis, po ko liko mėlynės. Šias aplinkybes liudytoja patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu. Pasak prokurorės, vertinant šių liudytojų parodymus, matyti, kad nukentėjusysis V. U. jiems nurodė tas pačias įvykio aplinkybes bei kaltinamosios jo atžvilgiu atliktus veiksmus. Visų liudytojų parodymai apie O. C. smurtinius veiksmus prieš V. U. iš esmės yra vienodi. Be to, anot prokurorės, nagrinėjamo įvykio aplinkybes, susijusias su kaltinamosios naudotu smurtu vaiko atžvilgiu, patvirtina ir policijos įvykių registro išrašas, iš kurio matyti, kad 2018 m. vasario 21 d. liudytojas V. U. pranešė policijai apie tai, jog 2018 m. vasario 18 d. V. U. buvo mamos mušamas rankomis, spardomas kojomis, stumdomas, laikomas uždarytas mažoje erdvėje. Taip pat, prokurorės teigimu, kitų objektų apžiūros protokolu buvo apžiūrėti 6 garso įrašai, kuriuos pateikė V. U. ir kuriuose užfiksuotas V. U. ir V. U. pokalbis apie šį įvykį, įvykusį virtuvėje tarp O. C. ir V. U.. Garso įraše Nr. 6 V. U. V.U. nurodė, kad mama jį muša, stumdėsi, laikė virtuvėje, perdrėskė odą. Taip pat šiame garso įraše užfiksuotas pokalbis tarp V. U. ir M. U., pastaroji tėčiui patvirtino, kad mama mušė V.. Prokurorės įsitikinimu, atmestini pirmosios instancijos teismo argumentai, kad šie garso įrašai turi būti vertinami kritiškai, nes V. U. uždavinėdavo V. U. menamus klausimus, pateikdamas jo atžvilgiu atliktų O. C. veiksmų vertinimą, kad tai yra skriaudimas ir jis apie tai praneš vaikų teisėms, kadangi iš garso pokalbių turinio matyti, kad V. U., siekdamas užtikrinti geriausius vaiko interesus, padėti jam bei nuraminti, domėjosi V. šio įvykio konkrečiomis aplinkybėmis, siekė išsiaiškinti, kaip mama jį mušė, todėl ir klausinėjo vaiko tikslių klausimų, kurie negali būti laikomi kaip netinkamai užduoti vaikui ar atsakymą menantys, siekiant gauti atitinkamą palankų atsakymą. Pasak prokurorės, pagrįstai manytina, kad tokiu atveju, gavus informaciją apie vaiko atžvilgiu naudojamus smurtinius veiksmus, bet kuris rūpestingas tėvas domėtųsi tiksliomis įvykio aplinkybėmis, todėl tai negali būti vertinama kaip siekis gauti norimą atsakymą iš vaiko, siekiant patenkinti savo asmeninius interesus. Nagrinėjamo įvykio aplinkybes, anot prokurorės, patvirtina ir Baltijos Amerikos klinikos 2018 m. vasario 21 d. gydytojo apžiūros lapas, kuriame nurodyta, kad V. U. papasakojo, jog užvakar mama jį apstumdė, mušė per kojas, nes jis pykosi su sese. Mama pastūmė ir jo galvą trenkė į kampą, per koją sudavė ranka. V. U. nustatyta: kairės blauzdos priekyje stebima apie 3 cm mėlynė, ant dešinės blauzdos priekio įdrėskimas apie 1,5 cm. Galvos plaukuotoje dalyje dešinėje viršugalvio srityje apie 1,5 cm šašas, patinimas. 2018 m. birželio 15 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad V. U. 2018 m. vasario 21 d. Baltijos Amerikos klinikoje nustatyta nedidelė šašu padengta žaizda viršugalvyje ir besirezorbuojanti poodinė kraujosruva kairėje blauzdoje bei odos įbrėžimas dešinėje blauzdoje. Žaizda galvoje galėjo būti padaryta kieto daikto buka briauna, kampu; kraujosruva kietu buku riboto paviršiaus daiktu, odos įbrėžimas kieto daikto briauna, kampu, smaigaliu. Žaizda galvoje ir kraujosruva blauzdoje galėjo būti padaryta prieš 2-4 paras iki vaiko apžiūrėjimo klinikoje. Taigi, anot prokurorės, akivaizdu, kad minėtame gydytojo apžiūros lape nustatyti V. U. sužalojimai bei specialisto išvadoje pateiktos išvados atitinka V. U. nurodytas nagrinėjamo įvykio aplinkybes, susijusias su O. C. smurtu vaiko atžvilgiu.
4.8. Prokurorė skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino mažamečio vaiko – V. U. parodymus, tačiau nukentėjusysis ne tik buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jo apklausa buvo fiksuojama vaizdo ir garso įrašu, bet vėliau jis davė paaiškinimus atliekant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę ir jo parodymai dėl kaltinime nurodytų esminių aplinkybių, susijusių su prieš jį vartotu fiziniu smurtu, buvo iš esmės vienodi viso ikiteisminio tyrimo metu. Pabrėžia ir tai, kad nukentėjusiojo parodymų patikimumą objektyviai pagrindžia ekspertizės akte užfiksuoti duomenys ir padarytos išvados, kad V. U. nenustatyti tokie kalbos, dėmesio, atminties, mąstymo ir kiti individualūs psichologiniai ypatumai, dėl kurių jis negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių bylai reikšmingų aplinkybių ir duoti apie tai parodymų. Pasak prokurorės, nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti V. U. parodymais. Mąstymo ir atminties sutrikimų, dėl kurių V. U. negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių aplinkybių, jų įsiminti ir vėliau atgaminti, jam nenustatyta. Padidintas polinkis fantazuoti ar painioti vaizduotės produkciją su realia patirtimi V. U. nenustatytas.
4.9. Taip pat, prokurorė atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino ir liudytojų A. U. bei psichologės D. S. parodymus, įžvelgdamas juose tam tikrų netikslumų, palankumą V. U. ir priešiškumą O. C., tačiau, kaip jau minėta, šių liudytojų parodymai atitinka mažamečio vaiko V. U. nurodytas esmines nagrinėjamų įvykių aplinkybes, susijusias su O. C. panaudotu smurtu jo atžvilgiu, todėl netikėti šių liudytojų parodymų teisingumu nėra jokio pagrindo. Prokurorė skundu nesutinka ir su apylinkės teismo išvadomis, kad vienareikšmiškai nustatyti specialisto išvadoje V. U. konstatuotų sužalojimų kilmę, laiką ir priežastį bei konstatuoti, kad jie yra būtent 2018 m. vasario mėnesį O. C. namuose tarp jos ir sūnaus V. kilusių konfliktinių situacijų pasekmė, nėra galimybės, kadangi minėtoje specialisto išvadoje V. U. nustatyti sužalojimai visiškai atitinka jo nurodytus O. C. atliktus smurtinius veiksmus, jų pobūdį bei lokaciją nukentėjusiojo kūne.
4.10. Apibendrindama prokurorė skunde teigia, kad įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog apylinkės teismo išvados, kad neįrodyti smurtiniai tyčiniai O. C. veiksmai nukentėjusiojo vaiko – V. U. atžvilgiu, yra neteisėtos ir nepagrįstos, nes neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Anot prokurorės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiojo parodymus pripažino nepatikimais, neįvertino to, kad juos patvirtina netiesioginių byloje esančių įrodymų visuma. Prokurorės įsitikinimu, O. C. kaltė pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2 veikos) šioje byloje yra įrodyta tiek tiesioginiais – nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tiek netiesioginiais – liudytojų parodymais bei kitais rašytiniais įrodymais. Byloje įrodyta, kad O. C. smurtavo nukentėjusiojo V. U. atžvilgiu, savo veiksmais, susijusiais tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, sukėlė jam fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė jo sveikatą, veikė netiesiogine tyčia, todėl yra įrodyti visi būtini nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėties objektyvieji bei subjektyvieji požymiai.
5. Nukentėjusysis V. U. apeliaciniu skundu taip pat prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 14 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo pripažinti O. C. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, bei paskirti jai bausmę įstatyme nustatytose ribose.
5.1. Pasak nukentėjusiojo, nors teismas ir pripažino, jog O. C. kaltinime nurodytu metu ir vietoje galimai naudojo nurodytus smurtinio pobūdžio veiksmus prieš V. U., kurie galėjo sukelti jam atitinkamus padarinius, tačiau kritiškai vertino visus byloje esančius duomenis, kurie vienaip ar kitaip patvirtino, kad O. C. iš tiesų smurtavo savo nepilnamečio sūnaus atžvilgiu. Pasak apelianto, visas skundžiamo nuosprendžio turinys skirtas ne tam, kad būtų surasta objektyvi tiesa, tačiau tam, kad O. C. išvengtų atsakomybės už savo veiksmus. Teismo išvados yra prieštaringos, nes, visgi pripažįstant, jog įrodymų, patvirtinančių O. C. kaltę yra, tuo pačiu stengiamasi visus juos paneigti. Apelianto įsitikinimu, apylinkės teismas visus byloje surinktus įrodymus įvertino suteikdamas prioritetą tiems, kurie galėtų paneigti O. C. kaltę. Pasak nukentėjusiojo, deja, šioje byloje nebuvo siekiama baudžiamosios atsakomybės taikymo tikslų ir kaltinamoji liko nenubausta, nors pati viso proceso metu iš esmės patvirtino, kad savo nepilnamečio sūnaus atžvilgiu naudojo smurtinio pobūdžio veiksmus.
5.2. Nukentėjusysis skunde nurodo, kad, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusysis V. U. pakankamai nuosekliai ir išsamiai aptarė įvykio aplinkybes, kurios iš esmės sutapo su kaltinamosios nurodytomis aplinkybėmis. Ekspertizės akte nurodyta, kad V. U. nenustatyti jokie kalbos, dėmesio, atminties, mąstymo ir kiti individualūs psichologiniai ypatumai, dėl kurių jis negalėtų tiesiogiai suvokti konkrečių faktinių bylai reikšmingų aplinkybių ir duoti parodymų. Taip pat nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti V. U. parodymais; nustatyta, kad intelektiniai V. U. gebėjimai atitinka jo amžių, mąstymo ir atminties sutrikimų, dėl kurių jis negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių aplinkybių, jų įsiminti ir vėliau atgaminti, jam nenustatyta. Taip pat nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti ar painioti vaizduotės produkciją su realia patirtimi, o padidintas polinkis į įtaigumą jam taip pat nebūdingas. Nurodoma, kad V. U. gali atgaminti esmines „kas kur ką darė“ aplinkybes praėjus ir ilgesniam laikui nuo įvykių. Nustatyta, kad jam sunku įvardinti žodžiais savo jausmus. Tuo tarpu apylinkės teismas nepagrįstai išskyrė, suteikdamas prioritetą akto teiginiui esą tėvų nesutarimų kontekstas turi įtakos vaiko vertinimams. Pasak nukentėjusiojo, visiškai natūralu, kad tai, kas vyksta vaiko gyvenime, visada turi įtakos jo vertinimams, tačiau, kaip teigiama išvadoje, V. U. pajėgus suvokti konkrečias faktines aplinkybes ir duoti patikimus parodymus. Be to, šiame kontekste svarbu ir tai, kad jo parodymai iš esmės buvo patvirtinti ir pačios kaltinamosios pateiktu įvykių aiškinimu.
5.3. Apeliaciniame skunde pažymima, kad V. U. parodymus patvirtino iš esmės visi byloje apklausti liudytojai, ypač liudytoja A. U., kuri iš esmės tam tikra prasme konflikte dalyvavo (fiksavo jo padarinius), taip pat liudytoja D. S., kuri pateikė savo, kaip specialistės, vertinimą, tačiau apylinkės teismas šių liudytojų parodymus pasistengė ignoruoti ir kritikuoti. Anot nukentėjusiojo, analogiškai pirmosios instancijos teismas pasielgė ir su objektyviais byloje surinktais įrodymais, tai yra nuvertino tiek 2018 m. vasario 21 d. Baltijos Amerikos klinikoje V. U. jo apžiūros metu fiksuotus sužalojimus, tiek specialisto išvadą, nors jie patvirtina, kad nukentėjusiajam V. U. buvo sukeltas fizinis skausmas kaltinime nurodytu metu, o sužalojimo pobūdis ir lokalizacija atitinka kaltinime nurodytas smurto panaudojimo aplinkybes. Apelianto vertinimu, apylinkės teismas esminę reikšmę nuosprendyje suteikė ne kaltinamosios veiksmų vertinimui, o jos ir buvusio sutuoktinio santykių aptarimui, nors tai nebuvo ir negali būti šios bylos dalykas. Pasak V. U., teismas, asmenų, kurių santykiai yra konfliktiški, įtempti, parodymus turi vertinti itin įdėmiai, atsargiai, turi įvertinti galimus proceso dalyvių savanaudiškus motyvus ar interesus, tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo vertinimas, jog nėra pagrindo tikėti tik nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, o būtina tikėti išimtinai O. C. pateikiama versija, nėra nei teisingas, nei pagrįstas. Nukentėjusiojo įsitikinimu, galima pagrįstai konstatuoti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme buvo gauta pakankamai objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, jog O. C. vartojo fizinį smurtą prieš savo sūnų, taip sukeldama jam fizinį skausmą ir padarydama sužalojimus.
5.4. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde teigia, kad byloje surinkti duomenys neabejotinai patvirtina, kad O. C., pavartodama fizinį smurtą prieš sūnų, sukėlė jam fizinį skausmą. Vien tai, kad O. C. nesureikšmina vartoto fizinio smurto, nereiškia, jog nukentėjusysis įvykio metu nejautė fizinio skausmo. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusiojo V. U. patirto fizinio smurto žymės ant jo kūno buvo užfiksuotos specialisto išvadoje, pastebimos kurį laiką po įvykusio konflikto, o tai suponuoja, kad fizinis poveikis į nukentėjusiojo kūną buvo pakankamai intensyvus. Pasak nukentėjusiojo, įvertinus šias aplinkybes, priešingai nei teigiama nuosprendyje, yra pagrindas daryti išvadą, jog O. C. vartotas fizinis smurtas buvo pakankamai stiprus, kad sukeltų nukentėjusiajam fizinį skausmą ir būtų padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
5.5. Dėl pirmosios instancijos teismo motyvo, esą kaltinamosios veiksmuose nebuvo būtinojo šios nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio – tyčios, nukentėjusysis V. U. skunde nurodo, kad nagrinėjamoje byloje pagal nustatytas faktines aplinkybes matyti, kad O. C. veiksmus atliko tyčia – ji juos suvokė ir sąmoningai leido atsirasti pasekmėms. Akivaizdu, jog savo valiniais veiksmais O. C. siekė priversti sūnų laikytis jam motinos nustatytos tvarkos. Anot nukentėjusiojo, byloje nenustatyta, jog V. U. būtų atlikęs kokius nors veiksmus prieš motiną ar kad dėl kokių kitų aplinkybių O. C. būtų kilusi būtinybė naudoti jo atžvilgiu smurtą. Apelianto įsitikinimu, įvertinus O. C. ir nukentėjusiojo parodymus, konflikto priežastį ir eigą bei jos atliktus veiksmus, nekyla abejonės, jog atlikdama minėtus fizinius veiksmus, kurių metu buvo kontaktuojama su sūnumi, O. C. elgėsi tyčia ir suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį bei numatė, kad dėl tokio jos veikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai. Byloje nenustatyta jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių O. C. būtų turėjusi pagrindą manyti, kad tokių pasekmių nekils. Dėl šios priežasties, anot apelianto, nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, jog O. C., atlikdama jai inkriminuotus veiksmus, tik norėjo paauklėti vaiką ir jį sudrausminti bei nenorėjo sūnui sukelti skausmo, dėl to jos veikoje nėra tyčios. Akivaizdu, kad O. C. pasirinko netinkamą ir nusikalstamą būdą – fizinį kontaktą su sūnumi – suprasdama, jog tokiu būdu sūnus patirs fizinį skausmą, ir leisdama tokioms pasekmėms kilti.
5.6. Apibendrindamas nukentėjusysis V. U. teigia, kad atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta jo apeliaciniame skunde ir į byloje esančių ir skunde aptartų įrodymų visumą, darytina išvada, jog V. U. padaryti sužalojimai yra būtent O. C. neteisėtos veikos pasekmė. Ji, smurtaudama prieš savo nepilnametį sūnų, sutrikdė jo sveikatą, o nusikaltimą padarė tiesiogine tyčia, nes neabejotinai turėjo suvokti ir suvokė, kad tokiais veiksmais jį žaloja, ir šių pasekmių siekė. Pasak apelianto, svarbu ir tai, kad O. C. visiškai dėl savo padarytų veiksmų neišgyvena, neigia pasielgusi netinkamai, yra visiškai nesavikritiška savo elgesiui, o teismas tokį kaltinamosios požiūrį tik paskatino.
6. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu prokurorė ir nukentėjusysis V. U. prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, nukentėjusiojo V. U. įgaliotasis atstovas advokatas F. Vrubliauskas palaikė prokurorės ir nukentėjusiojo V. U. apeliacinius skundus, o išteisintoji O. C. ir jos gynėjas advokatas G. Skaistys prašė apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Prokurorės ir nukentėjusiojo V. U. apeliaciniai skundai atmetami.
7. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Tiek prokurorės, tiek nukentėjusiojo V. U. apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir O. C. išteisinimu bei pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ji nepadarė jai inkriminuotų nusikalstamų veikų.
8. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas visapusiškai ir objektyviai ištyrus bei įvertinus visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis įstatymu.
9. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė.
10. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (B., M. and J. v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; T. v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), ir nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, 2K-496-746/2015).
11. Nagrinėjamos bylos ir apeliaciniuose skunduose keliamų klausimų kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo įrodymais pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodo prokurorė ir nukentėjusysis V. U. apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai išteisino O. C. dėl abiejų jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 3 dalyje.
12. O. C. kaltinimai šioje baudžiamojoje byloje buvo pareikšti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, kurioje, be kita ko, numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiui arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, tiek dėl fizinio skausmo sukėlimo savo mažamečiui sūnui V. U. (įvykis dėl telefono), tiek ir dėl jo nežymaus sveikatos sužalojimo (įvykis virtuvėje), mušant ir kitaip smurtaujant (kaltinime nurodytais veiksmais). Byloje nustatyta ir nėra ginčijama tai, kad 2018 m. vasario mėnesį O. C. namuose ((duomenys neskelbtini)), tuo metu kartu su ja gyvenant jos vaikams V. U., A. U. ir M. U., iš tiesų kilo konfliktinės situacijos – pirmoji tarp O. C. ir V. U. dėl mobiliojo ryšio telefono naudojimo, antroji – tarp V. U. ir O. C., šiai bandant spręsti konfliktą tarp vaikų V. U. ir A. U.. Be to, byloje nėra ginčo dėl to, kad aptariamuose įvykiuose tiesiogiai dalyvavo tik išteisintoji O. C. ir jos mažametis sūnus – nukentėjusysis V. U., o kitų asmenų parodymai bei kiti duomenys šiuo atveju yra netiesioginiai įrodymai, daugiausiai liudijantys tai, ką pasakojo mažametis V. U., taip pat, kad minėtų įvykių metu V. U. patyrė fizinį skausmą ir (ar) tam tikrus sužalojimus. Vis tik, vien šių aplinkybių nepakanka konstatuoti, jog O. C. padarė BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytus nusikaltimus, kadangi būtina nustatyti, jog tarp O. C. ir V. U. kilusių konfliktinių situacijų metu būtent O. C. prieš mažametį V. U. naudojo fizinį smurtą, tuo sukeldama jam fizinį skausmą ir (arba) padarydama jam atitinkamus sužalojimus, ir tai darė tyčia. Dėl šių aplinkybių nagrinėjamu atveju ir kyla ginčas, nes O. C. neprisipažįsta nurodomų konfliktinių situacijų metu naudojusi kokį nors fizinį smurtą prieš mažametį sūnų. Anot išteisintosios, jos sūnus galėjo užsigauti ir susižaloti pats, tai yra, pirmuoju atveju jis šokinėdamas ir bandydamas pasiekti bei atimti iš jos telefoną tempė ją už rankovių, traukė į save ir gali būti, kad pats atsitrenkė į kažkokį baldą ir užsigavo, paslydo ir nukrito, ji pati jį tik prilaikė ranka, kad jis jos nestumtų ir neištrauktų telefono iš rankų, tačiau tikrai savo vaiko nestumdė, netrankė, nespardė, o antruoju atveju sūnus bandė aktyviai ištrūkti iš virtuvės, iš jos rankų, bėgdamas į ją, į sieną, į kampą atsitrenkė, į taburetę, šaldytuvą galėjo atsitrenkti, kai atsitrenkdavo į jos koją, ji jį prilaikydama galėjo netyčia įbrėžti ir nagu, tačiau jo taip pat nemušė, nespardė, galvos į durų kampą netrenkė, nebuvo praskėlusi. Pasak O. C., jos sūnus V. U. pasakoja apie jos fizinį smurtą prieš jį ir duoda tokius parodymus dėl jam, kaip ir kitiems vaikams, tėvo V. U. daromos įtakos.
13. Prokurorės teigimu, O. C. kaltę padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas patvirtina nukentėjusiojo V. U., liudytojų V. U., D. S. ir A. U. parodymai, iš dalies pačios išteisintosios parodymai, policijos įvykių registro išrašo duomenys, CD laikmenos apžiūros protokolas, Baltijos Amerikos klinikos gydytojo apžiūros duomenys, specialisto išvada bei ekspertizės aktas. Išanalizavusi įrodymus, kurie, anot prokurorės, patvirtina išteisintosios kaltę, teisėjų kolegija sutinka, jog nurodytuose duomenyse iš tiesų yra fiksuota, kad O. C. konfliktavo su savo vaikais, galbūt netinkamai konfliktus valdė ir juos sprendė, tačiau visgi, įvertinus byloje esančių įrodymų objektyvumą, jų patikimumą ir pakankamumą, konstatuotina, jog byloje nėra įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad tarp O. C. ir V. U. kilusių konfliktinių situacijų metu O. C. prieš mažametį V. U. būtų naudojusi fizinį smurtą, kaip jis suprantamas BK 140 straipsnio 3 dalies prasme, ar juo labiau tai būtų dariusi tyčia ir būtų kilę atitinkami padariniai, ką pagrįstai konstatavo ir apylinkės teismas. Priešingai nei teigiama nukentėjusiojo V. U. apeliaciniame skunde, apylinkės teismas, išteisindamas O. C. dėl jai pareikštų kaltinimų, išsamiai ir detaliai įvertindamas kiekvieną įrodymą atskirai, taip pat lygindamas įrodymus tarpusavyje, įvertino visus byloje esančius įrodymus, tiek teisinančius, tiek ir kaltinančius O. C., nesuteikdamas vieniems ar kitiems jokio prioriteto.
14. Vertindama mažamečio nukentėjusiojo V. U. ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotus parodymus ir lygindama juos su kitų byloje apklaustų asmenų parodymais bei kitais byloje esančiais duomenimis teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su prokurorės ir nukentėjusiojo V. U. apeliacinių skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiojo V. U. parodymus pripažino nepatikimais. Mažametis V. U. ikiteisminio tyrimo teisėjui iš tiesų davė iš esmės pakankamai konkrečius ir nuoseklius parodymus, nepaisant tam tikrų netikslumų, apie tai, kad jo atžvilgiu mama smurtavo. V. U. apklausiamas nurodė aplinkybes, kad pirmuoju atveju mamai atėmus iš jo telefoną ir jį laikant rankoje pakeltą jis bandė jį pasiekti, atimti šokinėdamas, tempė mamos ranką, pritraukė jos ranką, kad galėtų pasiimti telefoną, tačiau tuo pačiu vertino, kad mama jį daug kartų stumdė rankomis, dėl ko jis buvo nugriuvęs ant grindų ir jam skaudėjo nugarą. Taip pat nurodė, kad antruoju atveju, kai mama jį uždarė virtuvėje, jis bandė ištrūkti, bandė pralįsti pro tarpelį, truputį perėjo ir norėjo atidaryti duris, peršoko, prašliaužė, tačiau vėlgi vertino, kad, be to, mama jį stumdė, mušė ranka, spardė, trenkė į durų kampą ir truputį prispaudė ranką. Sutiktina su prokurore, kad vaikas (apklausos metu V. U. buvo 8 metai) paprastai atkreipia dėmesį į jam svarbius, bendrus įvykio aspektus ir negali žinoti, kokia konkrečiai jo suteikiama informacija yra svarbi baudžiamajame procese, todėl tai, kad apklausos metu jis labiau akcentavosi į telefono atėmimą bei bandymą jį atgauti, nei į O. C. smurtinius veiksmus, panaudotus konflikto metu, ar kad savo pasakojime apie antrą nagrinėjamą įvykį jis papasakojo daug konteksto, kitų aplinkybių apie santykius su mama, tėčiu, seserimi, mamos veiksmus įvardijo žodžiais „plėšė, mušė, spardė, trenkė“, kurie, apylinkės teismo vertinimu, laikytini kaip išsiskiriantys iš vaiko pasakojimo konteksto, jam visgi nurodžius esmines aplinkybes, susijusias su smurtu jo atžvilgiu, savaime nėra pagrindas abejoti V. U. parodymų patikimumu. Ekspertizės akte (2 t., b. l. 92–101) taip pat nurodyta, kad V. U. nenustatyti tokie kalbos, dėmesio, atminties, mąstymo ir kiti individualūs psichologiniai ypatumai (ar sutrikimai), dėl kurių jis negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių bylai reikšmingų aplinkybių, jų įsiminti ir vėliau atgaminti bei duoti apie tai parodymų, taip pat nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti V. U. parodymais, padidintas polinkis fantazuoti ar painioti vaizduotės produkciją su realia patirtimi jam nenustatytas. Be to, kaip nurodoma ir apeliaciniuose skunduose, V. U. parodymus apie tai, kad nagrinėjamų konfliktų metu mama prieš jį naudojo fizinį smurtą, patvirtino ir liudytojai V. U., A. U., D. S., taip pat juos patvirtina ar iš dalies patvirtina ir byloje esanti rašytinė medžiaga (policijos įvykių registro išrašas, garso įrašuose užfiksuoti V. U. ir V. U. pokalbiai, specialisto išvada, kurioje konstatuoti V. U. sužalojimai, ir kt.). Taigi, šie byloje esantys įrodymai, vertinant juos selektyviai, akcentuojant tik tam tikrus aspektus, remiantis tik tam tikra jų dalimi, patvirtinančia nukentėjusiojo V. U. keliamą versiją, iš tiesų leistų teigti, jog nenustatyta priežasčių, dėl kurių nebūtų galima tikėti V. U. parodymais. Visgi, nagrinėjamu atveju, ypač atsižvelgiant į šios bylos pobūdį ir kontekstą, į tai, kad kiti, išskyrus nukentėjusiojo V. U. ir išteisintosios O. C. parodymus, įrodymai yra tik išvestiniai, netiesioginiai, parodymus V. U. davė praėjus keliems mėnesiams po nagrinėjamų įvykių, byloje esantys įrodymai turi būti vertinami itin atidžiai, visapusiškai, lyginant tiek tarpusavyje, tiek su kitais byloje esančiais duomenimis, patikrinant jų patikimumą, išsamumą ir panašiai, kaip šiuo atveju juos išanalizavo ir įvertino apylinkės teismas.
15. Dar kartą akcentuotina, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas pagrįstomis išvadomis, nekeliančiomis nei menkiausių abejonių dėl asmens kaltės padarius nusikalstamą veiką, o šioje byloje kyla daug abejonių. Jau minėtame ekspertizės akte, be aukščiau nurodytų aplinkybių, konstatuota ir tai, kad V. U. parodymų vertinimą apsunkina konfliktiška V. U. ir O. C. situacija dėl vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo su jais. Detalizuojant šią išvadą ekspertizės akte pažymima, kad tiriamojo V. U. tėvų tarpusavio nesutarimai daro įtaką ne tik vaiko būsenai (kalbėdamas apie tai, jis piktas, liūdnas, nerimastingas), bet ir jo vertinimams. Tiriamasis stipriai identifikuojasi su tėčiu (jo mąstysena, elgsena) ir nuvertina mamą. Kraštutinis tėvų vertinimas (tėtis geras, mama bloga), yra ne tik neadaptyvus – kenkia psichologinei tiriamojo gerovei, bet ir gali sąlygoti labiau nuvertinančią jo poziciją, kalbant apie O. C. veiksmus (galimai jo atžvilgiu atliktus veiksmus vaikas gali vertinti kaip stipresnius, pabrėžti labiau tyčinį mamos norą jį skriausti). Taip pat ekspertizės akte daromos išvados, kad ekspertizės metu stebimi emociniai V. U. sunkumai – jam yra sunku įvardinti žodžiais, kaip jis jaučiasi, jis yra jautrus kitų nuomonei, subjektyviai sudėtingose situacijose (pvz., kai yra išsigandęs, jaučiasi bejėgiškai) reaguoja priešiškumu, prieštaraujančiu elgesiu, taip pat minėtose subjektyviai sudėtingose situacijose bei situacijose, kurių dėl savo amžiaus gerai nesupranta (pvz., tėvų tarpusavio nesutarimų, jų priežasčių, teisminių aspektų) jis lengviau pasiduos suaugusiųjų, ypatingai tų, kuriems jaučia prielankumą ir su kuriais tapatinasi, poveikiui. Apie tai, kad V. U. 2018 m. vasario mėnesį mamos O. C. namuose vykusių konfliktinių situacijų, ypač mamos veiksmų, vertinimui galimai turėjo ir turi įtakos jo tėvų konfliktiški santykiai dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su jais bei tėvo V. U. elgesys, mąstymas ir nuostatos, liudija ir kitas byloje esantis Teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-213/2019 (4 t., b. l. 15–26), kuris buvo parengtas civilinėje byloje Nr. e2-78-1050/2020, kurioje buvo sprendžiami vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo ir kiti klausimai. Šiame akte, atlikus V. U. psichologinį įvertinimą, padarytos išvados, kad V. U. dar negali išreikšti savarankiškos nuomonės tokiais sudėtingais klausimais, kaip gyvenamosios vietos ir (ar) bendravimo tvarkos nustatymo dėl jam daromo poveikio. Berniukui daromas poveikis, formuojant jo neigiamas nuostatas motinos atžvilgiu, atsiskleidžia per jo pasisakymus (kai demonstruoja neigiamas nuostatas motinos ir teigiamas – tėvo atžvilgiu, kai jo argumentai neatitinka jo amžiaus ir norų), elgseną (demonstruoja priešiškumą motinos ir palankumą – tėvo atžvilgiu). Artimųjų daromas poveikis, formuojant neigiamas nuostatas motinos atžvilgiu, V. U. psichiką veikia žalojančiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos ekspertizės aktų išvados, įvertinus jas V. U. šioje byloje duotų parodymų (jo pasakojimuose vartojamus žodžius „plėšė, mušė, spardė, trenkė“ ir kt., atsispindintį tėvo vaidmenį – jis bendrauja su V. telefonu, kalbasi apie policiją, Vaikų teises ir pan.) bei kitų duomenų (ypač įvertinant tėvo V. U. parodymus, jo žodžius, nuostatas ir poziciją, kuriuos jis išreiškė tiek iki nagrinėjamų konfliktų, tiek jų metu ar po jų bei teisminio proceso metu, deklaruodamas motinos O. C. smurtą prieš vaikus, kas matyti ir iš byloje esančių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Archyvo skyriaus pateiktų dokumentų – 2017 m. gruodžio – 2018 m. liepos mėnesio susirašinėjimo V. U. ir O. C. nepilnamečių vaikų teisių klausimais) kontekste, iš tiesų leidžia spręsti, kad V. U. parodymuose, taip pat jo pasakojimuose kitiems asmenims apie 2018 m. vasario mėnesį mamos namuose konfliktinių situacijų metu vykusius įvykius, ypač mamos veiksmus, atsispindi nevaikiški, jo kalbai nebūdingi, iš esmės tėvo V. U. poziciją ir žodžius bei vartojamas frazes atitinkantys jų vertinimai. Tai rodo, kad V. U. galėjo būti nesąmoningai pastūmėtas mamos veiksmus vertinti ir įvardyti, kaip tyčinį fizinį smurtą prieš jį – stumdymą, mušimą, spardymą ir pan. Svarbu akcentuoti ir tai, kad V. U. savo parodymuose dažnai vartoja žodžius „atrodo“, „galbūt“, „neatsimena“, kurie, o ypač pati pirmoji jo frazė „Sakė, kad mama jį mušė, jam taip atrodo“, rodo, kad V. U. abejoja, nėra tikras dėl smurtinių mamos veiksmų nagrinėjamų konfliktų metu. Jau vien dėl nurodytų aplinkybių negalima remtis tik mažamečio nukentėjusiojo V. U. parodymais.
16. Nors, kaip pažymima ir apeliaciniuose skunduose, V. U. parodymus apie 2018 m. vasario mėnesį mamos namuose vykusius įvykius, konkrečiai – O. C. smurtą jo atžvilgiu, iš esmės patvirtino byloje kaip liudytojai apklausti V. U. tėvas V. U., sesuo A. U. bei psichologė D. S., tačiau apylinkės teismas pagrįstai šių, tiesiogiai įvykiuose nedalyvavusių, asmenų parodymus vertino kritiškai ir nesirėmė jais, kaip patvirtinančiais O. C. kaltę. Teisėjų kolegijos vertinimu, V. U. parodymai šioje byloje negali būti laikomi objektyviais jau vien dėl to, kad tarp jo ir O. C. iki nagrinėjamų įvykių buvo ir iki šiol tęsiasi konfliktiniai santykiai dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir kitų klausimų. Būtent dėl to, V. U. yra suinteresuotas ir šios baudžiamosios bylos baigtimi asmuo. Be to, kaip jau buvo pažymėta, V. U. pačiuose įvykiuose tiesiogiai nedalyvavo, apklausose perteikė V. U. ir kitų vaikų išsakytus teiginius, kurie iš esmės atitinka jo paties žodžius, poziciją, nuostatas O. C. atžvilgiu, matomas iš byloje esančių duomenų. V. U. suinteresuotumas byla matyti ir iš byloje esančio jo rašto Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, kuriuo šioje byloje reikalavo tirti net pačių šios bylos tyrėjų veiksmus (1 t., b. l. 75, 76). Be to, ypatingas suinteresuotumas atsispindi ir iš V. U. į bylą pateiktų 2018 m. vasario 13 d., 16 d., 18 d. telefoninių pokalbių su V. U., kurių garso įrašai apžiūrėti 2019 m. spalio 15 d. kitų objektų apžiūros protokole (1 t., b. l. 87–91). Šiuos pokalbius pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje labai detaliai išanalizavo ir įvertino, todėl apygardos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo vertinimu, šių motyvų nekartoja. Šiuo atveju akcentuotina tik tai, kad paskutinio pokalbio, tai yra 2018 m. vasario 18 d., vykusio iš karto po antrojo V. U. konflikto su mama O. C., metu V. U. tėvui V. U. nenurodė, kad mama jį spardė, mušė rankomis į pilvą, trenkė į durų kampą, dėl ko jis susižalojo galvą, apie ką jis kalbėjo apklausoje ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat, 2018 m. vasario 13 d. ir 2018 m. vasario 18 d. pokalbių turinys neatitinka V. U. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kad 2018 m. vasario 13 d. jam telefonu bendraujant su sūnumi V., šis pasakė, jog 2018 m. vasario 12 d. vakare sukonfliktavo su mama, kad ji neatiduota jam telefono ir konflikto metu mama jį stumdė ir mušė, o kaip mušė, nekonkretizavo, nes 2018 m. vasario 13 d. pokalbiuose apie smurtą prieš V. U. nekalbama, bei kad 2018 m. vasario 18 d., 16 val., jis sulaukė skambučio iš V., kuris skundėsi, kad O. C. jį tris kartus sumušė, su durimis praskėlė galvą, pradrėskė koją, spardė ir trankė rankomis, nes 2018 m. vasario 18 d. pokalbio metu V. U. nenurodė, kad mama jam su durimis praskėlė galvą ar jį spardė.
17. Apylinkės teismas pagrįstai negrindė O. C. kaltės ir jos mažametės dukros A. U. parodymais, kuri, apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją praėjus beveik trims mėnesiams po nagrinėjamų įvykių, parodė, kad mama elgėsi negražiai, mušė V., padarė jam ant kojos, rankos ir galvos mėlynes, žaizdą ant galvos, kaip mama mušė, ji nematė, nes mama buvo užsidariusi, bet girdėjo, kaip V. labai verkė, ir vėliau jis jai viską papasakojo, o ji matė tas mėlynes ir nusiuntė tėčiui jų nuotraukas, iš esmės dėl tų pačių priežasčių. Pirmiausia, teisėjų kolegija pažymi, kad A. U. duoti parodymai nevisiškai sutampa su V. U. duotais parodymais. Pavyzdžiui, dėl to, kas vyko virtuvėje, V. U. teigė, jog jį ne tik mušė, taip pat ir į pilvą, bet ir spardė kojomis, galvą trenkė į durų kampą (pažymėtina, kad atliekant ekspertizę baudžiamojoje byloje V. U. kalbėdamas apie bylai reikšmingas aplinkybes yra nurodęs dar kitą aplinkybę, tai yra, jog mama jį pastūmė ir jis galva trenkėsi į kėdę (2 t., b. l. 99), o A. U. nurodė, kad V. U. pasakojęs, jog mėlynės ant kojos atsirado trenkus kumščiu, ant rankos – kai mama trenkė į sieną, mama trenkė V. galvą į duris. Taip pat A. U. apklausos metu nurodė, kad po to mama padėjo šalia telefoną ir jos klausinėjo, liepė sakyti, kad V. pats susižeidė, nors V. U. apklausos metu nurodė, kad mama neprašė sakyti, kad jį sumušė sesė, nebuvo taip, be to, tą dieną diktofonu neįrašinėjo. Be to, šiuo aspektu svarbu pažymėti tai, kad jau minėtoje civilinėje byloje dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo ir kt. buvo parengtas ir A. U. Teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-212/2019 (4 t., b. l. 27–46), iš kurio matyti, jog A. U. iš O. C. ir V. U. trijų vaikų yra paveikta labiausiai. Šiame ekspertizės akte padarytos išvados, kad A. atsisako bendrauti su motina dėl jai daromo tiesioginio ir (ar) netiesioginio poveikio – mergaitės išsakomos neigiamos nuostatos motinos atžvilgiu atitinka jos tėvo neigiamas nuostatas motinos atžvilgiu. Dėl to A. santykį su tėvu bei tėvo šeima perteikia tendencingai teigiamai (su mama – neigiamai). Be to, A. yra įtraukiama į tėvų tarpusavio santykių konfliktų sprendimus. Artimųjų daromas poveikis, formuojant neigiamas nuostatas motinos atžvilgiu, A. U. psichiką veikia žalojančiai <...>. Taigi, vertinant A. U. šioje byloje duotus parodymus šių ekspertizės akto išvadų ir kitų byloje esančių įrodymų kontekste, darytina išvada, kad A. U. žodžių turinys iš esmės atitinka jos tėvo V. U. žodžius bei nuostatas jos motinos O. C. atžvilgiu, taip pat kai kurios jos nurodytos aplinkybės neatitinka aplinkybių, kurias nurodė V. U., todėl nėra jokio pagrindo remtis ir A. U. parodymais bei vertinti juos kaip objektyvius ir patikimus.
18. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių ir dėl to, kad skundžiamame nuosprendyje tinkamai įvertinti ir psichologės D. S. šioje byloje duoti parodymai. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja D. S. dėl pirmojo įvykio parodė, kad V. konsultacijos metu jai pasakojo, jog mama O. C. nedavė jam telefono ir rankos kumščiu trenkė jam bei jį stumdė, o dėl antrojo – kad V. jai pasakojo, jog jis susipyko su sese A., jie susimušė. Tuomet mama, neišlaikiusi pykčio, V. tampė, apdraskė, stūmė, jis nukrito ir prasiskėlė galvą, spardė kojomis, po ko liko mėlynės. Šias aplinkybes liudytoja patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu. Pasak prokurorės, šios liudytojos parodymai atitinka mažamečio vaiko V. U. nurodytas esmines nagrinėjamų įvykių aplinkybes, susijusias su O. C. panaudotu smurtu jo atžvilgiu, todėl netikėti šios liudytojos parodymų teisingumu taip pat nėra jokio pagrindo. Su tokia prokurorės pozicija nesutiktina. Visų pirma, vertinant psichologės D. S. šioje byloje duotus parodymus, yra svarbios jos bendravimo su abiem tėvais, tai yra V. U. ir O. C., bei jų vaikais aplinkybės, kurias iš esmės įvertino ir apylinkės teismas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. U. savo vaikus V. U. ir A. U. pas psichologę D. S. vedė po to, kai pas ją jau du kartus buvo apsilankiusi O. C. su dukra A. U. ir pranešusi, jog nebesinaudos šios privačiai dirbančios psichologės paslaugomis, kaip nurodė O. C., dėl to, kad ji liko nepatenkinta šios psichologės, kuri nepatiko ir vaikui, darbu. Nors V. U. teigė, kad vaikus pas D. S. vedė siekdamas tęstinumo, o vaikai buvo konfliktiškai nusiteikę, nenorėjo eiti, kai juos vedė mama, bet, kai eidavo su juo – viskas būdavo gerai, tačiau šie jo teiginiai neįtikina ir kelia abejonių dėl to, kodėl V. U. pasirinko būtent šios psichologės paslaugas, nes pati D. S., tuo pačiu patvirtindama ir O. C. parodymus, nurodė, jog po dviejų susitikimų su A. U. ir jos mama O. C., jai sunkiai sekėsi bendrauti su mergaite, ji buvo priešiškai nusiteikusi psichologės atžvilgiu. Be to, šiuo atveju svarbi aplinkybė, kurią apklausta teisme patvirtino ir pati D. S., kad paskutinį susitikimą, tai yra antrąjį susitikimą, po to, kai O. C. jai pasakė, jog daugiau pas ją nebesilankys, ji A. U. pasakė, jog ši galimai turi priežastį nepasitikėti mama. Taigi, jau vien šios aplinkybės leidžia abejoti liudytojos D. S. parodymų objektyvumu.
19. Vertinant pačius liudytojos D. S. parodymus, duotus šioje byloje, matyti, kad šios liudytojos pozicija ir vartojami teiginiai, išsireiškimai, taip pat atitinka V. U. poziciją ir išdėstytus teiginius (pvz., kad vaikams ankšta pas mamą namuose ir trūksta žaidimų, ir jie negali būti visi kartu, norėjo namo pas tėvą, berniukas buvo mamos traumuotas, buvo baudžiamas, vaikai apie mamą atsiliepė kaip ant jų dažnai rėkiančią, mama kartais juos grubokai pastumdo ir šaukia, visi vaikai pasakojo, kad jiems būna nuobodu pas mamą, susidarė įspūdis, kad tėčio namuose daugiau su vaikais bendraujama, pas mamą mažiau vietos ir mažiau bendros veiklos, apie tėčio šeimą susidarė įspūdis, kad tėtis domisi vaikais, kad su jais bendraujama, žaidžiama, A. nenorėjo susitikti su mama, nes jautėsi jos persekiojama, buvo daug įtampos, su tėvu vaikai buvo atsipalaidavę, linksmi, o kai matė A. su mama – ji su mama nekalbėjo, buvo aišku, kad vaikai nenori su mama bendrauti ir pan.), ką akcentavo ir pirmosios instancijos teismas. Tokie D. S. išsakyti teiginiai ir padarytos išvados neatitinka ir jau minėtų V. U. ir A. U. Teismo psichologijos ekspertizės aktuose išdėstytų išvadų. Be to, D. S. teisiamojo posėdžio metu nurodytos aplinkybės apie tai, kaip, kada ir iš ko ji sužinojo apie įvykusius konfliktus, taip pat apie konkrečius O. C. smurtinius veiksmus, skiriasi nuo jos ikiteisminio tyrimo metu nurodytų aplinkybių. Pavyzdžiui, teisme ji teigė, kad tai, jog įvyko konfliktas, jai pasakė tėtis, tai yra V. U., nors su V. kalbėjo be tėvo. Nors buvo nelengva iš V. išgauti, kas įvyko, jis jautėsi prasikaltęs, nelabai norėjo kalbėti, tačiau galiausiai jai pasakė, kad su mama susipyko dėl telefono, mama jam nedavė telefono, mėgino uždaryti į virtuvę, tačiau jis „laužėsi“, nepakluso, nenorėjo likti uždarytas virtuvėje, tarp vaiko ir mamos įvyko konfliktas – mama jam plėšė už ausies, pastūmė ant grindų, jis parkrito, buvo spardomas į koją, stumdomas, sesė šaukė, kad jį paleistų, bet mama V. baudė. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja nurodė, kad apie incidentą ir O. C. veiksmus papasakojo ne V., o V. U., atvykęs 2018 m. vasario mėnesį į konsultaciją su sūnumi V., kuris buvo labai drovus ir nenorėjo nieko pasakoti, tačiau V. U. paaiškino, kad kai mama vaiką apstumdė, jis iš pykčio išdaužė durų stiklą, dėl to jaučiasi kaltas ir nedrįsta pasakoti situacijos. Vėliau į kitą konsultaciją vėl atvyko V. U. su V. ir tuomet ji sužinojo, vėl iš tėvo, kad įvyko dar vienas incidentas su O. C., kurio metu buvo sužalotas V.. Šio pokalbio metu, jau bendraujant su V. tiesiogiai, jis jai paaiškino, kad susipyko su sese A., kuri iš jo paėmė vieną eurą, ir susimušė. Tuomet mama, neišlaikiusi pykčio, V. tampė, apdraskė, stūmė, jis nukrito ir prasiskėlė galvą, bei nugriuvusį spardė kojomis, po ko liko mėlynės. D. S. nenurodė, kad mama V. būtų plėšusi už ausies, kaip nurodė teisminio nagrinėjimo metu. Be to, tokios aplinkybės apskritai daugiau niekas nebuvo nurodęs. Tuo pačiu pažymėtina, kad D. S. apklausose nurodyta aplinkybė, kad V. U. galvą prasiskėlė nugriuvęs, taip pat prieštarauja V. U. (nurodė, kad galvą prasiskėlė, kai mama jį trenkė į durų kampą), A. U. (nurodė, kad mama trenkė V. galvą į duris) ir V. U. (apklaustas teisme apskritai nenurodė jokių aplinkybių apie V. galvos sumušimą, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad V. skundėsi, jog O. C. su durimis praskėlė galvą) parodymams. Atkreiptinas dėmesys ir į D. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodytą aplinkybę, jog po pirmojo incidento (su telefonu) ir V. U. bei V. U. apsilankymo ir konsultacijos pas ją sulaukė skambučio iš policijos pareigūno (kaip suprato, įvyko kažkokia situacija, kur buvo sprendžiamas klausimas, ar vaikus paimti iš šeimos į globos namus ar palikti su kažkuriuo iš tėvų), kuris teiravosi jos nuomonės, ar O. C. naudojo smurtą prieš vaikus, o ji šį faktą patvirtino, parekomendavo vaikus palikti su V. U.. Tuo tarpu iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikalstamų veikų registravimo skyriaus tyrėjo A. M. 2018 m. vasario 15 d. tarnybinio pranešimo (1 t., b. l. 58) matyti, kad bendraujant su psichologe D. S. telefonu ji tyrėjui patvirtino, jog bendravo su V. ir nurodė, kad jai susidarė įspūdis, jog vaikai labiau nori gyventi pas tėvą, tačiau nori matytis ten gyvendami taip pat ir su motina, kad O. C. auklėja vaikus griežtai, V. nurodė, kad kilo konfliktas dėl telefono su mama ir jie su mama apsistumdė, tačiau, jos manymu, namuose, kur šiuo metu gyvena vaikai su mama ir O. C. draugas, grėsmės vaikams jokios nėra. Taigi, įvertinusi nurodytas ir kitas skundžiamame nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, jog liudytojos D. S. parodymų šiuo atveju taip pat negalima vertinti kaip objektyvių, kuriais neginčijamai galima būtų grįsti O. C. kaltę padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas.
20. Prokurorė skunde nesutinka ir su apylinkės teismo išvadomis dėl byloje esančios specialisto išvados, nes, pasak prokurorės, minėtoje specialisto išvadoje V. U. nustatyti sužalojimai visiškai atitinka jo nurodytus O. C. atliktus smurtinius veiksmus, jų pobūdį bei lokaciją nukentėjusiojo kūne. Vertindama byloje pateiktą specialisto išvadą (2 t., b. l. 6), kurioje konstatuota, kad V. U. nustatyti trys sužalojimai (nedidelė šašu padengta žaizda viršugalvyje ir besirezorbuojanti poodinė kraujosruva kairėje blauzdoje bei odos įbrėžimas dešinėje blauzdoje), vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, teisėjų kolegija pažymi, kad ši išvada padaryta įvertinus tik Baltijos Amerikos klinikos 2018 m. vasario 21 d. gydytojo apžiūros lapą (1 t., b. l. 108), kuris surašytas V. U. 2018 m. vasario 21 d. paėmus vaikus iš O. C. ir nuvykus į minėtą kliniką. Nors apžiūros lape gydytojas, apžiūrėjęs V. U., nurodė berniuko papasakotas aplinkybes apie įvykusį konfliktą su mama ir susižalojimo (sužalojimo) aplinkybes, tačiau apylinkės teismas pagrįstai sprendė, jog dėl nuosprendyje jau išdėstytų priežasčių neatmestina ir V. U. įtaka bei vertinimas, pateiktas gydytojui. Be to, svarbu pažymėti tai, kad byloje nustatyta, jog nei vieno konflikto tarp V. U. ir O. C. metu į įvykio vietą nebuvo kviečiami nei policijos pareigūnai, nei medicinos darbuotojai, tai yra V. U. iš karto nebuvo apžiūrėtas nei policijos pareigūnų, nei medikų, nebuvo įvertinta jo sveikatos būklė ir konkretūs sužalojimai, jei tokie buvo. Todėl logiškai nepaaiškinama, kodėl V. U., 2018 m. vasario 18 d. iš V. U. telefonu išgirdęs, kad šis tą dieną buvo mušamas ir jam labai skaudėjo, net bėgo kraujas, tai yra patyrė konkrečius sužalojimus, nekvietė nei policijos, nei greitosios medicinos pagalbos, o kalbėjo sūnui apie tai, kad prašys Vaikų teisių, kad nebeleistų būti su mama, kad jam reikia pakentėti kelias dieneles ir panašiai bei laukė iki 2018 m. vasario 21 d., kai, tik paėmęs vaikus iš mamos, tiesiai kreipėsi į minėtą kliniką. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad iš mažamečio V. U. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų bei V. U. pateiktų telefoninių pokalbių su V. U. garso įrašų nėra visiškai aišku, ar visi konfliktai įvyko vieną dieną, toje pat vietoje ir ar vienu metu V. U. patyrė atitinkamus sužalojimus, ar galimai smurtinio pobūdžio veiksmai iš mamos pusės bei jo sužalojimai atsirado per kelis kartus.
21. Specialisto išvadoje V. U. iš tiesų nustatyti tam tikri sužalojimai, kurie, kaip nurodo prokurorė, atitinka kai kuriuos V. U. nurodytus O. C. atliktus smurtinius veiksmus, be to, išvadoje nurodyta, jog žaizda galvoje ir kraujosruva blauzdoje galėjo būti padarytos prieš 2–4 paras iki vaiko apžiūrėjimo klinikoje, tai yra apima kaltinime nurodytą laikotarpį, kuomet vyko antrasis konfliktas tarp V. U. ir jo mamos O. C.. Kita vertus, ši išvada nepaneigia ir O. C. nurodytų aplinkybių, kad V. U. konflikto metu galėjo užsigauti ir susižeisti pats, atsitrenkdamas į ją, į sieną, į kampą, į baldus ir panašiai, kadangi aktyviai bandė ištrūkti iš virtuvės, o prilaikydama jį galėjo netyčia įbrėžti ir nagu. Tuo labiau, kad ir pats V. U. patvirtino, jog, kai mama jį uždarė virtuvėje, jis bandė ištrūkti, pralįsti pro tarpelį, peršoko, prašliaužė ir pan. Be to, apylinkės teismas pagrįstai neatmetė ir tos galimybės, kad V. U. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti nebūtinai byloje tiriamų konfliktų su mama metu, o, pavyzdžiui, konfliktuojant su sese, taip pat mokykloje ar būreliuose. Tokias išvadas, visų pirma, leidžia daryti tai, jog, kaip minėta, V. U. gydytojo buvo apžiūrėtas tik praėjus kelioms dienoms po paskutinio konflikto, tai yra ne iš karto. Be to, byloje esantys duomenys (V. U. medicininiai dokumentai, kurie buvo aprašyti šioje byloje pateiktame jo ekspertizės akte, išteisintosios O. C., taip pat V. U. pradinių klasių mokytojos J. T. parodymai) patvirtina, jog V. U. yra labai judrus ir aktyvus vaikas, nuolat susižeidžia ir turi mėlynių, nes pargriūna, nusibrozdina ir panašiai, ne kartą yra patekęs į gydytojų rankas. Liudytoja J. T. (asmuo, su kuriuo V. U. praleisdavo didžiąją laiko dalį taip pat ir tiriamų konfliktų metu) apklausta tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu patikino, kad 2018 m. vasario mėnesį V. U. elgesyje pasikeitimų, o kūne rimtesnių (akivaizdžių) sužalojimų nepastebėjo, nematė, jog jis slėptų sužalojimus, jis jai nieko apie sužalojimus nėra sakęs, apie konfliktus tarp mamos ar tėčio arba su seserimi nėra pasakojęs. Svarbu pažymėti ir tai, kad 2018 m. vasario 13 d., tai yra kitą dieną po pirmojo konflikto (dėl telefono), O. C. namuose siekiant paklausti vaikų, kaip jie bendrauja su mama, tėčiu, su kuo norėtų bendrauti, lankėsi ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė I. C., kuri apklausta teisiamojo posėdžio metu parodė, kad V. U. jai pasirodė linksmas – dūko, išdykavo, sužalojimų ant vaiko kūno nematė, neįprasto elgesio irgi nepastebėjo bei nepamena, kad berniukas būtų kažką kalbėjęs, kad kažkas įvyko tą ar kitą vakarą, išskyrus tai, kad, kai su juo kalbėjo, jam paskambino tėtis, klausdamas ar jis (V. U.) pasakė kažką jai. Ji prisimena, kad vaikas sakė, jog mama atėmė telefoną, o dėl mušimo – nepamena, to iš vaiko neišgirdo. Po šio apsilankymo surašytame 2018 m. vasario 15 d. akte Nr. A715-972/18 (2.13.2.22-AD15) I. C. iš esmės išdėstė tą patį, papildomai nurodydama, kad V. U. papildė, jog kelis kartus bandė paimti savo telefoną iš mamos rankų, dėl to mama jį nuo telefono kelis kartus tik nustūmė. Paklausus V., ar dažnai mama jį stumdo, berniukas nurodė, kad šis kartas buvęs antras. Paklausus apie jo santykius su mama, V. teigė, kad, kai jis pradeda mušti sesę, nes ši jį erzina, mama supyksta, bet jo niekuomet nėra mušusi, tačiau kartais neleidžia žiūrėti filmų, eiti į mamos kambarį bei nekalba su juo. Kad teko girdėti iš vaikų apie tampymą, apklausta teisiamojo posėdžio metu nurodė ir kita Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė S. M.. Tačiau vien tik iš žodžių, kad V. U. 2018 m. vasario 12 d. konflikto su mama metu buvo kelis kartus nustumtas nuo telefono ar kad iš vaikų teko girdėti apie fizinį smurtą – tampymą iki tol, neturint daugiau duomenų, kaip konkrečiai stumdymas ar tampymas pasireiškė ir kokios buvo kitos aplinkybės, negalima kategoriškai teigti, jog būtent kaltinamajame akte minimais atvejais iš tiesų buvo tyčia naudotas fizinis smurtas, kuris sukėlė baudžiamajame įstatyme nurodytus padarinius, dėl kurių būtent ir kyla baudžiamoji atsakomybė. Įvertinus nurodytas aplinkybes visgi sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad vienareikšmiškai nustatyti specialisto išvadoje V. U. konstatuotų sužalojimų kilmę, laiką ir priežastį bei konstatuoti, kad jie yra būtent 2018 m. vasario mėnesį O. C. namuose tarp jos ir sūnaus V. kilusių konfliktinių situacijų pasekmė, nėra galimybės.
22. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik visiškai įrodžius asmens kaltę. Ištyrus visus byloje esančius įrodymus neturi likti jokių abejonių dėl asmens kaltės, visos faktinės aplinkybės turi būti neginčijamai įrodytos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje, remiantis surinktais duomenimis, galima teigti, jog O. C. šiuo atveju galimai pasirinko netinkamą V. U. auklėjimo būdą, atimdama telefoną ir neleisdama jam jo pasiekti bei uždarydama į virtuvę ir neleisdama jam išeiti, ir daryti tik prielaidas dėl jos smurtinių veiksmų prieš V. U., kuriomis grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima. Įvertinusi visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patikimai patvirtinančių, jog tarp O. C. ir V. U. kilusių konfliktinių situacijų metu O. C. prieš V. U. būtų naudojusi fizinį smurtą, kaip jis suprantamas BK 140 straipsnio 3 dalies prasme, ar tai būtų dariusi tyčia, todėl skundžiamu nuosprendžiu ji pagrįstai išteisinta dėl abiejų jai inkriminuotų nusikalstamų veikų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 14 d. nuosprendį apeliaciniuose skunduose pateiktais argumentais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Linos Urbonienės ir nukentėjusiojo V. U. apeliacinius skundus atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.
Teisėjai Arūnas Budrys
Eglė Gruodienė
Jurgita Kolyčienė