Administracinė byla Nr. I-3432-596/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01997-2018-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. spalio 10 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas Š. J. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinės žalos.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas kelias paras, kai vykdavo iš Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN) į Šiaulių tardymo izoliatorių (toliau – ir Šiaulių TI) ir į teismus. Paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 19 d. buvo konvojuojamas etapais per Lukiškių TI-K. Teigia, kad atlikti bausmę Alytaus PN 2017 m. gegužės 1 d. buvo konvojuojamas etapu iš Šiaulių TI į Lukiškių TI-K ir buvo laikomas 4 paras. Atvykęs į Lukiškių TI-K, buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje po 3–6 valandas, nors galima laikyti tik 2 valandas. Lukiškių TI-K laikino sulaikymo kameros buvo perpildytos, nes jose laikoma nuo 1 iki 17 asmenų su visais daiktais, todėl buvo priverstas sėdėti arba gulėti. Laikino sulaikymo kameroje Nr. 1–2 rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais. Teigia, kad pats yra rūkantis, bet buvo laikomas su nerūkančiais asmenimis, todėl buvo sudaromos konfliktinės situacijos. Lukiškių TI-K laikino sulaikymo kameros Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, kuriose buvo laikomas, yra atskirai, kitoje patalpoje, kuriose laikoma nuo 1 iki 6 asmenų su visais daiktais, todėl vienam asmeniui tekdavo 1 kv. m laisvo ploto.
Taip pat nurodo, kad buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikoma nuo 1 iki 2 asmenų. Šiose kamerose buvo šalta, drėgna, langai neatsidarė, tualeto sienelės aukštis 1 m 20 cm, kuris nebuvo visiškai atitvertas, atidarius duris 20 cm nuo kameros įėjimo, matėsi tualetas, taip pat per duryse esantį langelį jautėsi stebimas pareigūnų. Kamerose nėra natūralaus apšvietimo, todėl kenkia akims.
Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė psichologinius ir dvasinius išgyvenimus, diskriminaciją, nepatogumus, psichologinį sumenkinimą, depresiją, dvasinę skriaudą, patyčias, pažeminimą (b. l. 1–2).
Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pateikia kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2017 m. gegužės 3 d. iki 2017 m. gegužės 4 d., 2017 m. gegužės 29 d., nuo 2017 m. birželio 2 d. iki 2017 m. birželio 4 d. ir nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2017 m. liepos 6 d., numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K, skirstydamas atvykusius asmenis į kameras, laikosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.
Nurodo laikotarpius, kuriais vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytus reikalavimus. Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Paaiškina, kad vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodo, jog Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) III skyriuje reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas, tačiau šiose taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.
Taip pat nurodo, kad kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims suteikiama teisė kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše. Asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis – 1,6 m, plotis – 1,2 m.
Atkreipia dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius ir priemonės visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymi, kad siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Dėl kamerų įrengimo nurodo, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo (kamerose, kuriose yra iki 4 lovų) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), taburetės – apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos – apie 0,8 m x 0,7 m (0,56 kv. m). Pažymi, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.
Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymi, kad suimti ir nuteisti asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langų stiklus, klozetus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, laužydami langus ir pan., todėl suremontuotose kamerose vėl tenka daryti pakartotinį remontą.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 ,,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015) 17 punkte nustatytus reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose.
Paaiškina, kad langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos.
Nurodo, kad suimtieji (nuteistieji) atvykę į Lukiškių TI-K, kol atliekama visuminė asmens ir jo daiktų krata bei įforminami asmens atvykimo registravimui būtini dokumentai, ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pažymi, kad tikslus laikas, kiek asmenys yra laikomi trumpalaikio laikymo kamerose, nėra fiksuojamas, tačiau laikymo trukmė yra ne ilgesnė kaip dvi valandos.
Teigia, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos (b. l. 6–12).
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo laikotarpiais nuo 2017 m. gegužės 3 d. iki 2017 m. gegužės 4 d., 2017 m. gegužės 29 d., nuo 2017 m. birželio 2 d. iki 2017 m. birželio 4 d. ir nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2017 m. liepos 6 d.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018).
Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 19 d., savo reikalavimą grįsdamas netinkamomis jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, t. y. laikino sulaikymo kamerose buvo laikomas po 3–6 valandas; laikino sulaikymo kameros buvo perpildytos, dėl ko nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas plotas; rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais; kamerose buvo šalta, drėgna, langai neatsidarė, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas; nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.
Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiais: nuo 2017 m. gegužės 3 d. iki 2017 m. gegužės 4 d., 2017 m. gegužės 29 d., nuo 2017 m. birželio 2 d. iki 2017 m. birželio 4 d. ir nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2017 m. liepos 6 d. (b. l. 6–7, 14–17).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš jo laikymo Lukiškių TI-K laikino sulaikymo kamerose po 3–6 valandas.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), reglamentuojančių Suėmimo vykdymo įstatyme nustatytos kardomosios priemonės – suėmimo (kardomojo kalinimo) vykdymo tvarkos ir sąlygų įgyvendinimą, taip pat suimtųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką, 11 punkte nustatyta, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
Taigi ginčui aktualus teisinis reguliavimas įtvirtina, kad TI-K trumpalaikio laikymo kamerose suimtieji ir nuteistieji turi būti laikomi ne ilgiau nei dvi valandas, tiek jiems atvykstant į atitinkamą šią įstaigą, tiek išvykstant iš jos.
Atsakovės atstovas nurodo, jog Lukiškių TI-K suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Teigia, kad nėra fiksuojamas tikslus laikas nuo asmens uždarymo į trumpalaikio laikymo kamerą iki jo konvojavimo arba paskyrimo į gyvenamąją kamerą.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su nusiskundimais dėl per ilgo laiko laikymo laikino sulaikymo kameroje, o atsakingi pareigūnai į tokius skundus nereagavo. Teismo vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius teiginius. Kadangi dėl nurodytų sąlygų jų egzistavimo laikotarpiu jokie skundai ir prašymai nebuvo teikiami, neužfiksuoti jokie galimi pažeidimai, pareiškėjas turėtų suprati, kad nustatyti daugelį faktinių aplinkybių ir surinkti tai pagrindžiančius įrodymus neįmanoma. Atsižvelgiant į tai konstatuoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai pažeidė Taisyklių 11 punktą nėra pagrindo, todėl pareiškėjo argumentai dėl per ilgo laikymo trumpalaikio laikymo kameroje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad laikino sulaikymo kameros buvo perpildytos, todėl nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktais nustatytas plotas.
Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Ginčui aktualiu 2008 m. kovo 1 d. – 2018 m. birželio 20 d. laikotarpiu galiojo HN 134:2015, kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Įsakymo Nr. V-124 (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 1 d.) 1.3.1 punkte, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).
Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 6–7, 14–16), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi visą ginčo 2017 m. gegužės 3 d. – 2017 m. liepos 6 d. laikotarpį, per kurį pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso praleido 9 paras. Įvertinus atsakovės atstovo nurodytus kamerų plotus ir kameroje buvusių asmenų skaičių, nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose: 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 106 (2 asm.); 7,77 kv. m ploto kameroje Nr. 310 (1 asm.); 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 124 (1 asm.); 7,45 kv. m ploto kameroje Nr. 111 (1–2 asm.); 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 108 (1 asm.); 7,28 kv. m ploto kameroje Nr. 381 (1–2 asm.). Taigi ginčo laikotarpiu buvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą kamerose, kuriose jam tenkantis patalpos plotas būtų ne mažesnis, nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytas minimalus dydis (3,6 kv. m). Kadangi bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjui būnant kamerose vienam ar laikomam su kitu asmeniu visą ginčo laikotarpį teko daugiau, nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto (nuo 3,64 kv. m iki 7,77 kv. m), todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių pareiškėjo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.
Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina iš to, kad kameroje rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais.
Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. HN 134:2015 7 punkte reglamentuota, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi teisės aktai įpareigoja Lukiškių TI-K administraciją užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Pažymėtina, kad pareiškėjas, kuris yra rūkantis asmuo, nurodė bendro pobūdžio teiginius, susijusius su rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymu laikino sulaikymo kamerose ir dėl to kylančių konfliktų. Tokie teiginiai, teismo vertinimu, yra nepakankami pažeidimui įrodyti. Byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K pareigūnus ar administraciją su skundais dėl kameroje kylančių konfliktų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, kad minėti pareiškėjo argumentai nėra susiję su kokiomis nors paties pareiškėjo neteisėtai apribotomis teisėmis ir iš to kilusiomis neigiamomis pasekmėmis, todėl negali būti pagrindu jo teisių pažeidimui pripažinti.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose buvo šalta, drėgna, langai neatsidarė, nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas.
HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 p.).
Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 p.).
Remiantis atsakovės atstovo į bylą pateiktais Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktais, nustatyta, kad ginčo laikotarpiu kamerose Nr. 106, Nr. 108, Nr. 111, Nr. 124, Nr. 310, Nr. 381, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, HN 134:2015 pažeidimai nenustatyti (b. l. 20–22, 27–28, 34–35, 38–40, 45–46, 50–51, 53–55, 62–64).
Įvertinus byloje esančius įrodymus, taip pat nustačius, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas (pvz., Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentą) dėl kamerų, kuriose buvo laikomas, būklės ištyrimo, nedetalizavo, kada ir kokiose kamerose galimai buvo jo nurodyto pobūdžio pažeidimai, spręstina, jog vien pareiškėjo subjektyvia nuomone grindžiami argumentai negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti. Pažymėtina, jog LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-378-525/2017). Taigi atsižvelgiant į LVAT suformuotas nuostatas įrodymų naštos paskirstymo prasme bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas dėl higienos normų neatitinkančių kamerų būklės negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.
Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad jam nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis kameroje esančiu sanitariniu mazgu, pažymėtina, jog EŽTT ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją ir byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (minėtas EŽTT sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją). Pabrėžtina, jog EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose, kuriose ne kartą yra pažymėta, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5030-556/2017).
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nors Lukiškių TI-K kamerose esančio sanitarinio mazgo įrengimas ir atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau, remiantis teismų praktika, darytina išvada, jog sanitarinio mazgo kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas ginčo laikotarpiu, įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui.
Pareiškėjo teigimu, dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo, jis patyrė psichologinius ir dvasinius išgyvenimus, diskriminaciją, nepatogumus, psichologinį sumenkinimą, depresiją, dvasinę skriaudą, patyčias, pažeminimą, kuriuos, prašydamas priteisti neturtinę žalą, įvertino 3 000 Eur suma. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Taip pat nėra duomenų, kad jis buvo laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016, 2018 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2699-662/2018).
Įvertinus teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Tačiau, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju vertintina nurodyto pažeidimo mastas bei trukmė. Teismas pažymi, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K neilgą laikotarpį, t. y. iš viso 9 paras, iš kurių 5 paras kameroje buvo laikomas vienas, be to, kitų pažeidimų, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimu, nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisių pažeidimo į privatumą fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais (LVAT 2014 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-2140/2014).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo Š. J. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 3 d. iki 2017 m. gegužės 4 d., 2017 m. gegužės 29 d., nuo 2017 m. birželio 2 d. iki 2017 m. birželio 4 d. ir nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2017 m. liepos 6 d. buvo pažeista pareiškėjo Š. J. teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais.
Kitą pareiškėjo Š. J. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Jolita Rasiukevičienė