Administracinė byla Nr. eA-740-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00658-2021-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas A. R. (A. R.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) 2021 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. 13026/21(2.94.9E-INF) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Administraciją išduoti sutikimą leisti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus bei statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius privažiavimui prie žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) iš (duomenys neskelbtini) pusės.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis 2021 m. vasario 11 d. pateikė Administracijai prašymą dėl prisijungimo prie susiekimo komunikacijų sąlygų, tačiau ginčijamu Sprendimu buvo informuotas, jog pasikeitus projekto pavadinimui lieka galioti prisijungimo prie komunikacijų sąlygos Nr. 20/1248 ir jose numatytas reikalavimas – galima žemės sklypo eismo jungtis su sklypą pietvakarinėje pusėje ribojančiu keliu. Sprendime pažymėta, kad norint projektuoti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) eismo jungtį su (duomenys neskelbtini) gatve reikalinga parengti teritorijų planavimo dokumentą. Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovas nenurodė, kokį teritorijų planavimo dokumentą reikėtų rengti, todėl pareiškėjui nėra aišku, kokį teritorijų planavimo dokumentą jis turėtų parengti.

3.       Pareiškėjas teigė, kad pateikiant prašymą atsakovas buvo informuotas, jog galiojančios prisijungimo prie komunikacijų sąlygos Nr. 20/1248 ir jose numatytas reikalavimas – galima žemės eismo jungtis su sklypą pietvakarinėje pusėje ribojančiu keliu yra neįgyvendinamas, nes minėtas kelias yra visai ne kelias, neturi kelio statuso ir gatvės pavadinimo ir yra dujotiekio aptarnavimo privažiavimas, kuris nevalomas žiemos laikotarpiu ir negali būti naudojamas kaip privažiavimas prie žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl dujotiekio apsauginių reikalavimų. Atsakovui su prašymu buvo pateiktas dujotiekio valdytojo „Amber Grid“ raštas dėl leidimo leisti kelią magistralinio dujotiekio apsaugos zonų ribose, tačiau atsakovas į pateiktus dokumentus neatsižvelgė ir tuo pažeidė dujotiekio apsaugos zonų reglamentuojančius teisės aktus. Pareiškėjas pažymėjo, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) taip pat yra nurodžiusi, jog nagrinėjamu atveju nereikalauja jokių papildomų teritorijų planavimo dokumentų rengimo.

4.       Atsakovas Administracija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

5.       Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 13 d. pateikė prašymą Administracijai Nr. A348-964/20 išduoti prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas projektui „Sandėliavimo patalpos“. Administracija 2020 m. rugpjūčio 18 d. parengė atsakymą Nr. A256-769/20, kuriuo informavo pareiškėją, kad žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) naudojimo būdas neatitinka planuojamos vystyti veiklos, o statybos projekto pavadinimas neatitinka statybos techninio reglamento STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ III skyriaus 6.8 punkto reikalavimų. Pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 26 d. pateikė prašymą Nr. A348-1008/20 išduoti prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas projektui „Ūkio ir garažo pastatas“. Administracija 2020 m. rugsėjo 14 d. atsakyme Nr. A256-853/20 nurodė, jog prašymas nenagrinėjamas, nes pagal prie pareiškėjo prašymo pateiktus projektinius pasiūlymus pastato statyba planuojama vystyti už žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribų ir pakartotinai informavo, kad statybos projekto pavadinimas turi atitikti statybos techninio reglamento STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ III skyriaus 6.8 punkto reikalavimus. Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 14 d. pateikė prašymą Nr. A348-1086/20 išduoti prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas projektui „Ūkio ir garažo pastatas žemės sklype unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus m.“. Administracija 2020 m. rugsėjo 16 d. parengė prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas Nr. 20/1248 (Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriose įrašytas reikalavimas „Galima žemės sklypo eismo jungtis su sklypą pietvakarinėje pusėje ribojančiu privažiavimo keliu“. Pareiškėjas 2021 m. sausio 28 d. pateikė prašymą Nr. A348-138/21 išduoti prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas projektui „Ūkinio pastato statybos projektas žemės sklype kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)“. Administracija 2021 m. vasario 11 d. atsakymu Nr. A51- 13026/21 informavo pareiškėją, kad pasikeitus projekto pavadinimui iš „Ūkio ir garažo pastatas žemės sklype unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus m.“ į „Ūkinio pastato statybos projektas žemės sklype kad. Nr. (duomenys neskelbtini)“, lieka galioti prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygos Nr. 20/1248 ir jose numatytas reikalavimas – galima žemės sklypo eismo jungtis su sklypą pietvakarinėje pusėje ribojančiu privažiavimo keliu, o pageidaujant projektuoti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) eismo jungtį su (duomenys neskelbtini) gatve – reikalinga parengti teritorijų planavimo dokumentą.

6.       Atsakovas nurodė, jog siekiant projektuoti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) eismo jungtį su (duomenys neskelbtini) gatve, reikalinga parengti detalųjį planą ir tai buvo paaiškinta pareiškėjui skundžiamame Sprendime.

II.

7.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo A. R. skundą atmetė.

8.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje ginčijamo Sprendimo turinį, pažymėjo, kad Administracija Sprendime nėra konkrečiai nurodžiusi, kokį teritorijų planavimo dokumentą pareiškėjas turėtų rengti, pageidaujant projektuoti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) eismo jungtį su (duomenys neskelbtini) gatve, tačiau atsakovas atsiliepime į skundą patikslino, kad pagal 2021 m. sausio 28 d. prašyme suformuluotą prašymą (prašymas prisijungti iš (duomenys neskelbtini) g.) pareiškėjas turėtų rengti detalųjį planą.

9.       Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 10 straipsnio nuostatas, sprendė, kad ginčijamas Sprendimas VAĮ 10 straipsnio nuostatos prasme ne visai atitinka šioje nuostatoje įtvirtintus reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui (motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas, tuo tarpu Sprendime dėl teritorijų planavimo dokumento rengimo trūko aiškumo). Tačiau, įvertinęs tai, kad šis Sprendimo trūkumas buvo patikslintas pateikiant atsiliepimą ir vadovaudamasis protingumo, operatyvumo ir ekonomiškumo principais, darė išvadą, kad nėra tikslinga vien tik formaliais pagrindais naikinti Sprendimą kaip neatitinkantį VAĮ 10 straipsnio reikalavimų ir įpareigoti Administraciją iš naujo atsakyti į pareiškėjo 2021 m. sausio 28 d. prašymą Nr. A348-138/21, įpareigojant priimti VAĮ 10 straipsnio reikalavimus atitinkantį administracinį aktą.

10.       Vertindamas pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Administraciją išduoti sutikimą leisti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus bei statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius privažiavimui prie žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) iš (duomenys neskelbtini) pusės, teismas nurodė, jog byloje nėra keliamas ginčas dėl atsakovo išvados dėl detalaus plano rengimo reikalingumo/nereikalingumo. Teismas pažymėjo, kad byloje pareiškėjas kėlė klausimus tik dėl Sprendimo neaiškumo, taip pat dėl to, kad galiojantis prisijungimo prie komunikacijų sąlygose Nr. 20/1248 nustatytas reikalavimas – galima žemės sklypo eismo jungtis su sklypą pietvakarinėje pusėje ribojančiu keliu yra iš esmės neįgyvendinamas, nes minėtas kelias neturi kelio statuso ir yra dujotiekio aptarnavimo teritorijoje. Kita vertus, kaip matyti iš Sprendimo turinio, Administracija nėra išreiškusi prieštaravimo dėl pareiškėjo pageidavimo projektuoti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) eismo jungtį su (duomenys neskelbtini) gatve, tačiau yra nurodžiusi, kad projektuojant žemės sklypą būtent tokiu būdu reikalinga rengti teritorijos detalųjį planą.

11.       Atsižvelgdamas į tai, kad projektuoti susisiekimo komunikacijas pareiškėjo norimu būdu yra galimybė, tačiau tik parengus teritorijos detalųjį planą, teismas neturėjo pagrindo tenkinti reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, nes, kaip jau minėta, tarp šalių iš esmės net nėra kilęs ginčas dėl detalaus plano reikalingumo/nereikalingumo.

III.

12.       Pareiškėjas A. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti. 

13.       Pareiškėjas nurodo, kad teismas teisingai sprendė, jog ginčijame Sprendime nėra nurodyta, kokį teritorijos planavimo dokumentą turėtų rengti pareiškėjas, siekdamas gauti sutikimą dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) eismo jungties su (duomenys neskelbtini), ir tokiu būdu buvo pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimai. Tačiau pareiškėjas mano, kad teismas nepagrįstai leido atsakovui savo Sprendimo motyvus pildyti atsiliepime į skundą.

14.       Pareiškėjas pažymi, kad pats atsakovas ir NŽT patvirtino, jog Lietuvos Respublikos teisės aktai nereikalauja rengti teritorijų planavimo dokumentą, siekiant gauti sutikimą eismo jungčiai su (duomenys neskelbtini), todėl toks atsakovo reikalavimas yra perteklinis ir iš esmės biurokratinis. Pareiškėjas teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą, nepasisakė, ar atsakovo neteisėtas ir/ar perteklinis reikalavimas organizuoti teritorijų planavimą atitinka Viešojo administravimo įstatymo normas. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad siekiant projektuoti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) eismo jungtį su (duomenys neskelbtini) gatve nėra reikalinga parengti detalųjį planą.

15.       Pareiškėjas nurodo, kad teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl jo reikalavimo įpareigoti Administraciją išduoti sutikimą leisti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus bei statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius privažiavimui prie žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) iš (duomenys neskelbtini) pusės. Pareiškėjas pažymi, kad teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, jog byloje nėra keliamas ginčas dėl atsakovo išvados dėl detalaus plano rengimo reikalingumo/nereikalingumo, tačiau pareiškėjas ir negalėjo kelti tokio reikalavimo, nes apie reikalavimą rengti detalųjį planą pareiškėjas sužino tik bylą nagrinėjant teisme iš atsakovo atsiliepimo į skundą.

16.       Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. 

17.       Atsakovas nurodo, kad nusprendus panaikinti ginčijamą Sprendimą ir įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, ko rezultatas būtų atsakymo papildymas aplinkybe, jog pareiškėjas turi parengti detalųjį planą, iš esmės pažeistų teismo sprendime nurodytus protingumo, operatyvumo bei ekonomiškumo principus. Tuo labiau, kad pareiškėjui jau yra žinoma, jog jis privalo nagrinėjamu atveju parengti teritorijų planavimo dokumentą – detalųjį planą.

18.       Atsakovas pažymi, kad nors pareiškėjas prašo įpareigoti Administraciją išduoti sutikimą leisti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus bei statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius privažiavimui prie žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) iš (duomenys neskelbtini) pusės, tačiau atsakovas sutinka su teismo išvada, jog byloje nėra keliamas ginčas dėl atsakovo išvados dėl detalaus plano rengimo reikalingumo/nereikalingumo. Atsakovo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad projektuoti susisiekimo komunikacijas pareiškėjo norimu būdu yra galimybė tik parengus teritorijos detalųjį planą, todėl teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo tenkinti reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti minėtus veiksmus.

19.       Pareiškėjas A. R. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad atsakovas siūlo pareiškėjui naudotis nesuformuotu ir niekur neregistruotu keliu, kas neatitinka Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo 6 straipsnio 1, 2 dalių bei STR 2.06.03:2001 „Automobilių keliai“ 297 punkto reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, gindamas savo teises, jis pagrįstai reikalauja įpareigoti Administraciją užtikrinti nuovažą ir priėjimą prie pareiškėjui priklausančio sklypo. Pareiškėjas pažymi, kad skundžiamas Sprendimas priimtas pažeidus VAĮ 10 straipsnio 5 dalį, nes nebuvo pagrįstas objektyviais kadastro bylos duomenimis, žemės sklypo naudojimo būdų bei eksploatacijai reikalingo privažiavimo nustatymu. Atsakovas pažeidė pareiškėjo teisę į kokybišką viešąjį administravimą, nepasiūlydamas jam jokių situacijos sprendimo būdų, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija                

k o n s t a t u o j a:        

IV.

20.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Administracijos 2021 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. 13026/21(2.94.9E-INF pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Administraciją išduoti sutikimą leisti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus bei statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius privažiavimui prie žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) iš (duomenys neskelbtini) pusės pagrįstumo.

21.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatė, kad ginčijamas Sprendimas VAĮ 10 straipsnio nuostatų prasme ne visai atitinka šioje nuostatoje įtvirtintus reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui, nes atsakovas Sprendime konkrečiai nenurodė, kokį teritorijų planavimo dokumentą pareiškėjas turėtų rengti, pageidaudamas projektuoti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) eismo jungtį su (duomenys neskelbtini) gatve. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą patikslino, jog pagal 2021 m. sausio 28 d. prašyme suformuluotą prašymą (prašymas prisijungti iš (duomenys neskelbtini)) pareiškėjas turėtų rengti detalųjį planą, sprendė, jog nėra tikslinga vien tik formaliais pagrindais naikinti Sprendimą kaip neatitinkantį VAĮ 10 straipsnio reikalavimų ir įpareigoti Administraciją iš naujo atsakyti į pareiškėjo 2021 m. sausio 28 d. prašymą Nr. A348-138/21, todėl atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl ginčijamo Sprendimo panaikinimo. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl įpareigojimo Administraciją išduoti sutikimą leisti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus bei statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius privažiavimui prie žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) iš (duomenys neskelbtini) pusės, vertindamas, jog byloje nėra keliamas ginčas dėl atsakovo išvados dėl detalaus plano rengimo reikalingumo/nereikalingumo.

22.       Pareiškėjas, nesusitikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad teismas nepagrįstai leido atsakovui savo Sprendimo motyvus pildyti atsiliepime į skundą, taip pat nepagrįstai nevertino atsakovo reikalavimo dėl būtinumo rengti teritorijų planavimo dokumentą – detaliųjų planą pagrįstumo. Pareiškėjas mano, kad teismas turėjo įvertinti jo reikalavimą dėl įpareigojimo Administraciją išduoti sutikimą leisti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus bei statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius privažiavimui prie žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) iš (duomenys neskelbtini) pusės, nes jis apie reikalavimą rengti detalųjį planą sužino tik bylą nagrinėjant teisme iš atsakovo atsiliepimo į skundą. 

23.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24.       Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismais, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-13171 redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., kuri atitinka ginčui aktualios redakcijos 10 str. 5 d.) nuostatas, kuriose buvo numatyta, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, yra pažymėjęs, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013).

25.       Teismų praktikoje akcentuota, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-13171 redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., kuri atitinka ginčui aktualios redakcijos 10 str. 5 d.) dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012; 2022 m. sausio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4-502/2022; kt.).

26.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015; 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-429-968/2022). Priešingai vertinant, būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011). Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, nes kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo. Be to, teisės aktai nenumato nei teisės, nei pareigos skundžiamo akto motyvacijos trūkumus šalinti ar motyvus sukurti administracinį ginčą nagrinėjantiems subjektams.

27.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog atsakovas aplinkybes (motyvus), dėl kurių neaiškumo pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, nurodė teismo proceso metu, t. y. pareiškėjas apie konkretaus teritorijų planavimo dokumento – detaliojo plano rengimo būtinumą sužinojo iš atsakovo atsiliepimo į pareiškėjo skundą. Byloje taip pat nėra ginčo dėl fakto, jog atsakovo priimtas Sprendimas VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatų prasme surašytas ydingai – Sprendime nenurodyta, kokį teritorijų planavimo dokumentą pareiškėjas turi parengti. 

28.       Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, kad nustatytas Sprendimo trūkumas nėra esminis, iš esmės atsižvelgė tik į tai, jog atsakovas savo Sprendimo trūkumą pašalino pateikdamas atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kas pagal suformuotą teismų praktiką nėra toleruotina ir negali turėti įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo skundo faktinį pagrindą sudarė ne tik atsakovo priimto Sprendimo atitikimas VAĮ 10 straipsnio reikalavimams, tačiau ir Sprendime pareiškėjui suformuotų reikalavimų (įpareigojimų) pagrįstumas ir teisėtumas – pareiškėjas ginčijamo Sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą grindė ne tik tuo aspektu, kad Sprendime nėra konkrečiai nurodyta, kokį teritorijų planavimo dokumentą reikia rengti, tačiau pareiškėjas iš esmės nesutiko su atsakovo pozicija, jog apskritai reikia rengti teritorijų planavimo dokumentą (pareiškėjas skunde teigė, kad 2021 m. sausio 22 d., teikiant prašymą išduoti sutikimą tiesti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus bei statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius privažiavimui prie žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) iš (duomenys neskelbtini) pusės, NŽT buvo nurodžiusi, jog nereikalauja jokių papildomų teritorijų planavimo dokumentų rengimo). Pagal byloje pateiktus duomenis, pareiškėjas, susipažinęs su atsakovo atsiliepimu į skundą, teikė teismui atsikirtimus (b. l. 85–88), kuriuose, be kita ko, laikėsi pozicijos, jog siekiant projektuoti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) eismo jungtį su (duomenys neskelbtini) gatve nėra reikalinga parengti detalųjį planą. 

29.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, jog Sprendimo trūkumas, dėl kurio pareiškėjas kreipėsi į teismą, buvo patikslintas pateikiant atsiliepimą į skundą, todėl vadovaudamasis protingumo, operatyvumo ir ekonomiškumo principais nenustatė pagrindo vien tik formaliais pagrindais naikinti Sprendimą kaip neatitinkantį VAĮ 10 straipsnio reikalavimų. Taigi teismas, atsakovo padarytą VAĮ 10 straipsnio reikalavimų pažeidimą vertindamas kaip formalų, visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su atsakovo Sprendime suformuluotu reikalavimu parengti teritorijų planavimo dokumentą (kaip paaiškėjo teisminio proceso metu – detalųjį planą) pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas skundžiamu sprendimu taip pat netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl įpareigojimo Administraciją išduoti sutikimą leisti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus bei statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius privažiavimui prie žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) iš (duomenys neskelbtini) pusės, vertindamas, jog byloje nėra keliamas ginčas dėl atsakovo išvados dėl detalaus plano rengimo reikalingumo/nereikalingumo. Teisėjų kolegijos nuomone, nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apibrėžė pareiškėjo skundo nagrinėjimo ribas, todėl, nagrinėdamas bylą tik dėl ginčijamo Sprendimo atitikimo individualiam administraciniam aktui keliamiems reikalavimams, visapusiškai neišnagrinėjo ginčo, neatskleidė bylos esmės.

30.       Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisminį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimą). Kiekvieno individualaus ginčo atveju byloje turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas. Administracinių ginčų teisenoje teismui pavestas aktyvus vaidmuo (ABTĮ 12 str., 56 str. 5 d., 80 str.). ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje bei ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas.

31.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija (žr., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą).

32.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, nenustatęs ir neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepasisakęs dėl visų bylos proceso šalių pagrindinių argumentų ir nepateikęs motyvuotų išvadų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su atsakovo Sprendime suformuluoto reikalavimo parengti teritorijų planavimo dokumentą (kaip paaiškėjo teisminio proceso metu – detalųjį planą) pagrįstumu ir teisėtumu, jokio savarankiško bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tyrimo neatliko, t. y. iš esmės neišnagrinėjo kilusio ginčo.

33.       Pagal ABTĮ nustatytą kompetenciją apeliacinės instancijos teismo funkcija – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištirti bei teisiškai įvertinti privalo pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 56 str. 7 d., 80, 86 str.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo tenkinti jo skundą, tačiau šis apeliacinio skundo reikalavimas negali būti tenkinamas, nes apeliacinės instancijos teisme pareiškėjo argumentų įvertinimas, nesant tokio įvertinimo pirmojoje instancijoje, reikštų, kad šalys (tiek pareiškėjas, tiek ir atsakovas) prarastų teisę į apeliaciją. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, perduodant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

34.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nes pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė (ABTĮ 80 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 146 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė