Civilinė byla Nr. 2-167/2008
Procesinio sprendimo kategorija 110.2
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. kovo 20 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Vinco Versecko ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Trakų akmuo“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 18 d. nutarties, kuria panaikintas įpareigojimas ieškovui užtikrinti atsakovo galimų nuostolių atlyginimą civilinėje byloje Nr. 2-730-54/2008 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Timorus“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Trakų akmuo“ dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė :
Ieškovas UAB „Timorus“ kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Trakų akmuo“ 3 776 000 Lt nuostolių atlyginimo. Ieškovas prašė, nepranešus atsakovui, taikyti laikinąsias apsaugos priemones: areštuoti atsakovo turtą, kurio vertė 3 776 000 Lt; uždrausti atsakovui atlikti bet kokius ieškovui UAB „Timorus“ nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose žemės kasimo, lyginimo, rekultivavimo ir kitus darbus.
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. lapkričio 23 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį parduoti, mainyti, padovanoti, kitaip perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti turtą bei iš jo kylančias visas teises bei mažinti turto vertę. Nesant (trūkstant) tokio turto, areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau leidžiant atsakovui iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį bei mokėti mokesčius valstybei ir privalomas socialinio draudimo įmokas. Bendra laikinųjų apsaugos priemonių suma neturi viršyti ieškinio sumos - 3 776 000 Lt. Taip pat teismas uždraudė atsakovui atlikti bet kokius ieškovui nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose žemės kasimo, lyginimo, rekultivavimo ir kitus darbus.
Atsakovas pateikė prašymą įpareigoti ieškovą užtikrinti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą. Nurodė, jog turimo nesuvaržyto nekilnojamojo turto vertė 20 183 Lt, nesuvaržyto kilnojamojo turto vertė 1 406 062,84 Lt, iš viso 1 426 245,84 Lt. Šio turto nepakanka ieškinį užtikrinti visiškai, todėl bus areštuojamos ir atsakovo piniginės lėšos. Tačiau areštavus atsakovo pinigus, atsakovas patirtų bankrotą, nes jis turi nuolat atlikti mokėjimus lizingo bendrovėms bei grąžinti paskolas. Dėl negalėjimo vykdyti mokėjimus atsakovui būtų skaičiuojamos netesybos, palūkanos, gali būti nutrauktos lizingo sutartys. Dėl to atsakovas patirs didelių nuostolių, kuriuos turi užtikrinti ieškovas. Atsižvelgiant į tai, prašė teismo įpareigoti ieškovą įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 3 776 000 Lt.
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. gruodžio 21 d. nutartimi nutarė įpareigoti ieškovą įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 1 000 000 Lt atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimui užtikrinti arba pateikti tokio paties dydžio garantiją. Ieškovui neužtikrinus atsakovo galimų nuostolių atlyginimo nustatytu terminu, teismas nurodė, jog bus panaikintos laikinosios apsaugos priemonės. Teismas nutartyje motyvavo tuo, jog dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas gali nesugebėti atlikti mokėjimų pagal lizingo sutartis, taip pat grąžinti bankui kreditą. Atsakovui nevykdant įsipareigojimų savo kreditoriams, sutartys gali būti nutrauktos ir priskaičiuotos netesybos, todėl atsakovas neabejotinai patirs nuostolių. Teismas nurodė, jog nuostolių atlyginimo užtikrinimo suma turi atitikti protingumo kriterijus ir nesuvaržyti ieškovo teisių daugiau nei būtina tikslui pasiekti bei atitikti šalių interesų pusiausvyros principą. Teismas nenustatė, jog dėl nekilnojamojo ir kilnojamojo turto arešto atsakovas patirs žymesnių nuostolių, todėl manė, jog nuostolių atsakovas gali patirti tik dėl piniginių lėšų arešto, todėl, įvertinęs galimų nuostolių tikėtinumą, padarė išvadą, jog atsakovo nuostolių atlyginimui užtikrinti pakanka 1 000 000 Lt, ir įpareigojo ieškovą įmokėti šią sumą į teismo depozitinę sąskaitą.
Ieškovas UAB „Timorus“ pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutarties, kuriame prašė panaikinti skundžiamą nutartį. Nurodė, jog teismas nuostolių atsiradimą siejo su atsakovo pinigų areštu. Antstolis, vykdydamas piniginių lėšų areštą, nustatė, jog atsakovo kilnojamasis ir nekilojamasis turtas vertas 529 100 Lt, bankuose atsakovo turimos piniginės lėšos sudaro 1 269,79 Lt, be to, Šiaulių bankas nurodė, jog visos lėšos, esančios atsakovo sąskaitoje, yra įkeistos bankui, todėl negalimas išieškojimas iš šios sąskaitos. Atsakovui apskundus antstolio veiksmus Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 12 d. nutartimi buvo sustabdytas atsakovo sąskaitų areštas, todėl atsakovas gali disponuoti lėšomis, esančiomis jo sąskaitose. Kadangi atsakovas gali disponuoti lėšomis, esančiomis jo sąskaitose, todėl jis negalės patirti nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovui nepatiriant nuostolių, ieškovas negali būti įpareigojamas užtikrinti nuostolių, kurių atsakovas nepatirs, atlyginimą. Be to, atsakovas neturi lėšų banko sąskaitose, todėl nepriklausomai nuo to, ar jo sąskaitos areštuotos ar ne, jis nepatirs nuostolių dėl pinigų arešto, nes jokios lėšos realiai neareštuotos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismo nutartis, kuria ieškovas yra įpareigotas įmokėti pinigus atsakovo galimų nuostolių atlyginimui užtikrinti, naikintina.
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. sausio 18 d. nutartimi ieškovo UAB „Timorus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutarties, kuria ieškovas UAB „Timorus“ buvo įpareigotas įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 1 000 000 Lt arba pateikti banko garantiją nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui, atlyginimui užtikrinti, patenkino.
Teismas nutartyje nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir nutarta areštuoti atsakovui priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ieškinio reikalavimų, 3 776 000 Lt, ribose. Atsakovas prašyme dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo nurodė, jog turimo turto vertė 1 426 245,84 Lt, tačiau antstolis surado ir areštavo atsakovo turtą, kurio vertė 529 100 Lt, o banko sąskaitose atsakovo turimos lėšos yra 1 269,79 Lt. Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 12 d. nutartimi buvo sustabdyti antstolio veiksmai vykdant Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t.y. atsakovo piniginėms lėšoms areštas nėra taikomas. Teismas, įvertinęs, kad areštuoto turto vertė gerokai mažesnė nei prašomų nuostolių atlyginimo užtikrinimas, nutarė, jog atsakovas nepatiria tokių nuostolių, kokius prašo užtikrinti, todėl panaikino Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartį. Prašymo skirti baudą atsakovui nagrinėjimą teismas atidėjo iki sprendimo priėmimo šioje byloje motyvuodamas tuo, jog reikia surinkti papildomus įrodymus.
Atsakovas UAB „Trakų akmuo“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 18 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartį. Apeliantas nurodo, kad teismo nutartis nepagrįsta dėl šių motyvų:
- Trakų rajono apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 12 d. nutartimi sustabdė antstolio veiksmus vykdant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes antstolis pažeidė areštuojamo turto eiliškumą ir, neareštavęs viso pateikto atsakovo turto pagal pateiktą sąrašą, pažeisdamas teisės aktų nustatytą tvarką areštavo nekilnojamąjį turtą, įvertindamas jį mažesnėmis nei rinkos kainomis. Nors teismas nurodė, jog areštuota turto už 529 100 Lt, tačiau teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galioja visa apimtimi. Atsakovas negali gauti bankinių kreditų apyvartinėms lėšoms bei gamybai vystyti, o būtent šis motyvas buvo teismo nurodytas įpareigojant ieškovą užtikrinti atsakovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Šiuo metų laikotarpiu karjero eksploatavimas sulėtėjo, nes vykdoma mažiau statybos darbų, todėl padidėjo poreikis skolintis apyvartinių lėšų atsiskaityti su lizingo bendrovėmis, bankais ir pan. Be to, atsakovas numato pradėti eksploatuoti naujus žvyro telkinius, todėl jo turto areštas, neatlyginant galimų nuostolių, pažeidžia šalių lygiateisiškumo principą.
- Turto aktų arešto registre įregistruota, jog reikia areštuoti atsakovo turto už 3 776 000 Lt sumą, todėl atsakovas negali laisvai disponuoti savo turtu, jo įkeisti, gauti kreditus, atsiskaityti su kreditoriais. Todėl atsakovas patiria nuostolių.
- Nepagrįstas teiginys, jog atsakovas bankuose neturi piniginių lėšų einamiesiems mokėjimams. Per 2007 metus atsakovo įplaukos į banko sąskaitą sudarė 15 880 546 Lt. Atsakovas aktyviai vykdo komercinę veiklą. Iš banko pateikto rašto matyti, jog atsakovas atlieka 1 250 000 Lt mokėjimus kas mėnesį, todėl per mėnesį sąskaitos likutis nuolat kinta. Dėl to sąskaitose nekaupiamos didelės piniginės lėšos, o pinigai nuolat naudojami veiklai vykdyti ir vystyti.
- Ieškovas UAB „Timorus“ negalės užtikrinti atsakovo nuostolių atlyginimo, nes iš balanso matyti, jog 2006 metais įmonė neturėjo pardavimo pajamų, o 2006 metais patyrė 279 762 Lt nuostolių, t.y. realiai nevykdo komercinės veiklos. Nors ieškovas nurodo, jog turi turto, kurio vertė 18 687 796 Lt, tačiau jo įsipareigojimai yra 18 467 558 Lt, t.y. turimas turtas yra įgytas už skolintas lėšas, o ieškovas faktiškai yra nemokus, todėl negalės atlyginti atsakovo nuostolių, patirtų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Ieškovas UAB „Timorus“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą nutartį nepakeistą. Nurodo, jog skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Konstitucijos preambulėje yra įtvirtintas teisinės valstybės siekis. Teisinėje valstybėje teisingumas suinteresuoto asmens atžvilgiu yra pasiekiamas, kai jis gauna tai dėl ko kreipėsi į teismą, t.y. įvykdžius teismo sprendimą. Taigi pagal Konstituciją taip pat turi būti siekiama užtikrinti teismų sprendimų įvykdymą.
Teismų sprendimų įvykdomumą civiliniame procese užtikrina laikinosios apsaugos priemonės. Laikinosios apsaugos priemonės yra teisiniai ribojimai, teismo taikomi atsakovui ar jo turtui, kuriais siekiama užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Teismas turi teisę bet kurioje civilinio proceso stadijoje imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d., 3 d.). Taikant laikinąsias apsaugos priemones siekiama garantuoti realų ir tinkamą būsimo procesinio teismo sprendimo byloje įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susiję su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovui, todėl CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t.y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti (CPK 17, 146 str. str.).
Iš ieškinio matyti, jog atsakovui reiškiamas piniginis reikalavimas, t.y. būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo rezultatas gali būti piniginės sumos priteisimas iš atsakovo. Tokio sprendimo įvykdymas gali būti užtikrinamas neleidžiant atsakovui sumažinti turimo turto masės daugiau, nei jo reikia ieškinio reikalavimams patenkinti (CPK 145 str. 2 d.). Priešingas veiksmas - atsakovo turto masės padidėjimas ne sumažina, bet padidina tikimybę, jog galimas ieškovui palankus teismo sprendimas bus tinkamai įvykdytas, todėl negali būti taikomos tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios didintų teismo sprendimo įvykdymo galimybę.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmeninės ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą. Taigi pagal Konstituciją valstybės siekis yra skatinti visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvas.
Taikant laikinąsias apsaugos priemones turi būti siekiama derinti minėtas konstitucines vertybes bei siekti, jog jos viena kitos nepaneigtų.
Pradėtame teisminiame procese laikinųjų apsaugos priemonių taikymas remiasi dviem pagrindinėmis prielaidomis: pirma, ieškovo teisės ar teisėti interesai yra pažeidžiami ir teismas priims jam palankų sprendimą; antra, atsakovas vengs būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Kadangi pradėtas teisminis procesas remiasi tik prielaidomis, todėl būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas, ypač pradinio teisminio proceso etapo metu, neturėtų būti maksimalus. Maksimalus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas suprantamas kaip visiškas būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdomumo užtikrinimas. Maksimalus teismo sprendimo įvykdomumo užtikrinimas galimas tik esant objektyviems duomenims, patvirtinantiems antrąją prielaidą, t.y. esant objektyviems duomenims, jog atsakovas vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti tesimo sprendimą.
Minėta konstitucinė vertybė, interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo, ekonomiškumo principai suponuoja išvadą, jog teisminio proceso pradžioje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tokios, kad iš esmės nestabdytų ir netrikdytų įmonių komercinės-ūkinės veiklos, t.y. įmonės komercinė-ūkinė veikla negali nukentėti dėl pradėtų teisminių procesų. Stabilus įmonės veikimas, netrukdomas pajamų gavimas ir atsikaitymas su trečiaisiais asmenimis sudaro geresnes galimybes įvykdyti teismo sprendimą dėl piniginių reikalavimų priteisimo. Todėl teismai, ypač pradiniame teisminio proceso etape ir nesant objektyvių duomenų apie tai, jog atsakovas imasi veiksmų, kuriais siekiama vengti teismo sprendimo įvykdymo, tik esant ypatingoms aplinkybėms gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis gali būti sutrikdyta normali komercinė-ūkinė įmonės veikla. Laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas ieškovui nesuteikia prioriteto kitų kreditorių atžvilgiu. Atsakovui negalint atsiskaityti su kitais kreditoriais, jo kreditorinis įsiskolinimas gali didėti ir kartu gali mažėti galimybės ieškovui įvykdyti teismo sprendimą pilna apimtimi, t.y. pasiekiamas priešingas rezultatas, nei siekiamas taikant laikinąsias apsaugos priemones. Taikant laikinąsias apsaugos priemones ir areštuojant atsakovo turtą, turi būti siekiama atsakovui palikti galimybę iš esmės netrikdomai vykdyti gamybinę-ūkinę veiklą, kuria nemažinama galimybė įvykdyti teismo sprendimą. Tuo labiau teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės negali būti nemokumo ar įmonės veiklos pabaigos priežastimi.
Taikant laikinąsias apsaugos priemones dažnai taikomas atsakovo pinigų areštas. Pinigai yra pagrindinė atsiskaitymo tarp įmonių priemonė, be kurios normali komercinė-ūkinė veikla sunkiai įmanoma. Teisminis procesas neretai tęsiasi ilgą laiką. Todėl įmonė, kurios pinigai yra areštuoti, visą arešto laiką negali vykdyti normalios komercinės-ūkinės veiklos ir jos turto masė dėl to paprastai mažėja, o įsiskolinimai didėja, t.y. pasiekiamas priešingas tikslas, nei siekiama taikant laikinąsias apsaugos priemones. Tokiu atveju pažeidžiamos abi minėtos konstitucinės vertybės. Todėl siekis nuo teisminio proceso pradžios viso teisminio proceso metu išlaikyti maksimalų teismo sprendimo įvykdomumo užtikrinimą, ypač areštuojant pinigines lėšas, negali būti absoliutus. Pradiniame teisminio proceso etape, kai nėra pakankamai objektyvių duomenų, jog atsakovas vengs ar negalės vykdyti teismo sprendimo (t.y. nėra duomenų apie grėsmes teismo sprendimo įvykdomumui), piniginių lėšų areštas, stabdantis ar iš esmės trikdantis įmonės komercinę-ūkinę veiklą, neturėtų būti taikomas.
Atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutas remiasi tomis pačiomis prielaidomis - ieškinys bus atmestas ir ieškovas vengs atsakovo nuostolių atlyginimo. Todėl ir šiuo atveju taikytini tie patys principai bei lygiateisiškumo principas reikalauja, jog vienos proceso šalies teisės nebūtų varžomos labiau nei kitos (CPK 17 str.).
Iš Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nutarties matyti, kad teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį parduoti, mainyti, padovanoti, kitaip perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti turtą bei iš jo kylančias visas teises bei mažinti turto vertę. Nesant (trūkstant) tokio turto, nutarė areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau leidžiant atsakovui iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį bei mokėti mokesčius valstybei ir privalomas socialinio draudimo įmokas. Iš bylos matyti, kad atsakovas neturi pakankamai kilnojamojo ir nekilnojamojo turto ieškinio reikalavimams užtikrinti, kurio areštas netrikdytų normalios komercinės-ūkinės veiklos, todėl yra taikomas areštas atsakovo piniginėms lėšoms. Iš atsakovo 2006 metų, 2007 metų pelno nuostolių ataskaitų (b.l. 38-39) matyti, kad atsakovas 2006 metais gavo 870 427 Lt grynojo pelno, 2007 metais gavo 1 693 812 Lt grynojo pelno, t.y. atsakovas yra pelningai veikiantis ūkinis subjektas. Iš Šiaulių banko pažymos (b.l. 66) matyti, kad atsakovo įplaukos per 2007 metus buvo 15 880 546 Lt. Kaip minėta, piniginių lėšų areštas pradiniame civilinio proceso etape, kuris gali iš esmės sutrikdyti ar sustabdyti įmonės komercinę-ūkinę veiklą, neturėtų būti taikomas. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepanaikino atsakovo piniginių lėšų arešto. Todėl galimybė, jog dėl pinigų arešto atsakovas patirs nuostolių, išlieka. Iš ieškovo 2006 m. balanso matyti, kad ieškovas patyrė 279 762 Lt nuostolių, pagrindinį ieškovo turtą sudaro žemė, kurios balansinė vertė yra mažesnė nei mokėtinos skolos ir įsipareigojimai (b.l. 69). Atsižvelgiant į tai yra objektyvių duomenų, jog ieškovas gali nebūti pajėgus atlyginti atsakovo patirtų nuostolių, t.y. negalės atlyginti atsakovo nuostolių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei šalių procesinio lygiateisiškumo principą, atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo būtinybė išliko, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas nepatiria nuostolių ir nėra būtinybės juos užtikrinti, yra nepagrįsta. Dėl to skundžiama teismo nutartis naikintina ir paliktina galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis.
Teismas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 18 d. nutartį panaikinti.
Teisėjai Danutė Milašienė
Vincas Verseckas
Vigintas Višinskis