Administracinė byla Nr. A438-179/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00683-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas P. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, be kita ko, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2013 m. sausio 14 d. sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.25-08)-328-380 (toliau – ir VMI sprendimas, ginčijamas sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad VMI, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 punktu, Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartimi „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ (toliau – ir dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis) bei Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos (toliau – ir Norvegijos mokesčių surinkimo tarnyba) 2012 m. gruodžio 13 d. prašymu (toliau – ir Norvegijos prašymas), priėmė ginčijamą sprendimą išieškoti iš pareiškėjo 11053,48 Lt sumą.

Nurodė, kad 2006–2009 m. dirbo UAB „Undoris“. Jis kartu su kitais darbuotojais buvo darbdavio siunčiamas darbui į Norvegiją, Stavangerio miesto laivų remonto įmonę. UAB „Undoris“ nupirkdavo bilietus į Norvegiją, pasirūpindavo gyvenamosios patalpos nuoma ir maistu. Norvegijoje dirbdavo maždaug po mėnesį. Kai grįždavo į Klaipėdą, pareiškėją, kaip ir kitus darbuotojus, atleisdavo iš darbo. Po kurio laiko darbdavys vėl kviesdavo važiuoti dirbti į Norvegiją. Tokiu būdu 2006 m. tarp pareiškėjo ir UAB „Undoris“ buvo sudarytos penkios darbo sutartys, iš kurių keturios tais pačiais metais buvo nutrauktos. 2008 m. taip pat buvo sudarytos ir nutrauktos penkios darbo sutartys. Darbo užmokestį, nurodytą darbo sutartyje, gavo tik iš UAB „Undoris“. Pasirašydavo darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraštyje. Pareiškėjo supratimu, darbdavys iš jo darbo užmokesčio išskaičiavo ir sumokėjo visus mokesčius, todėl jokios mokestinės nepriemokos Lietuvos valstybei nėra.

Paaiškino, kad Norvegijos mokesčių surinkimo tarnyba pagal Norvegijoje uždirbtą darbo užmokestį dar kartą apskaičiavo pajamų mokestį ir pateikė VMI reikalavimą iš pareiškėjo išieškoti 11053,48 Lt. VMI šį reikalavimą įvykdė nesiaiškindama jo pagrįstumo, taigi pareiškėjo pajamos buvo apmokestintos dvigubai. Pareiškėjo įsitikinimu, VMI, prieš priimdama ginčijamą sprendimą, turėjo išsiaiškinti, kokio dydžio pajamų mokestį darbdavys išskaičiavo iš pareiškėjo pajamų, gautų Norvegijoje, ir tik po to spręsti klausimą dėl Norvegijos prašymo įvykdymo. Bet kuriuo atveju VMI turėjo veikti taip, kad pareiškėjo pajamos nebūtų apmokestintos dvigubai.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 28–29) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad mokesčių išieškojimas pagal Norvegijos prašymą vykdomas vadovaujantis dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartimi, kurios 28 straipsnio 1 paragrafe nurodyta, jog sutartį sudarančios šalys įsipareigoja teikti viena kitai pagalbą renkant nesumokėtus mokesčių mokėtojų mokesčius, kurių dydį galutinai nustato pagalbos prašymą pateikusios sutartį sudarančios šalies įstatymai. Sutarties nuostatomis nėra įtvirtina teisė sutarties šaliai tikrinti kitos sutarties šalies pateikto prašymo pagrįstumą. Jeigu pateiktas prašymas jį gavusios sutarties šalies laikomas priimtinu ir atitinkančiu sutarties 28 straipsnio 1–3 paragrafų nuostatas, jis vykdomas be jokių kitų procedūrų. VMI, gavusi Norvegijos prašymą, laikė šį prašymą priimtinu ir vykdytinu, nes Norvegijos mokesčių surinkimo tarnyba prie prašymo pateikė su juo susijusius dokumentus, patvirtino, kad visi teisiniai reikalavimai mokestinei skolai išieškoti yra įvykdyti bei mokestinė skola yra išieškotina nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d., t. y. praėjus 14 dienų nuo tos dienos, kai, remiantis Norvegijos Karalystės teisės aktais, mokesčių mokėtojui buvo išsiųstas pranešimas dėl įsiskolinimo.

Nurodė, kad VMI, tenkindama pareiškėjo 2013 m. sausio 28 d. prašymą, 2013 m. sausio 30 d. priėmė sprendimą atidėti/išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą Nr. (23.24‑08)327‑879, tačiau minėtas sprendimas nebuvo įgyvendintas pareiškėjui atsisakius sudaryti mokestinės paskolos sutartį.

Pažymėjo, kad dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties 26 straipsnio 1 paragrafe nurodyta, jog, jei asmuo mano, kad vienos ar abiejų sutartį sudarančių šalių veiksmai baigiasi ar baigsis jo apmokestinimu, neatitinkančiu sutarties nuostatų, jis gali kreiptis į sutartį sudarančios šalies, kurios rezidentas jis yra, kompetentingą asmenį. Pareiškimas turi būti paduotas per trejus metus nuo pirmo pranešimo apie veiksmus, vedančius prie sutarties nuostatų neatitinkančio apmokestinimo. Pareiškėjas šia teise nepasinaudojo, taigi šiuo atveju pareiškėjas, kaip gyventojų pajamų mokesčio mokėtojas, neinicijavo administracinio proceso, kreipdamasis į mokesčių administratorių su prašymu dėl dvigubo jo gautų pajamų apmokestinimo išvengimo ir netgi priešingai, VMI pateikė prašymą dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo, kas leido daryti prielaidą, jog pareiškėjas sutinka su Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybos apskaičiuota mokestine nepriemoka.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas skunde ir jo prieduose nepateikia pakankamai įrodymų, iš kurių būtų galima įvertinti, ar pagal dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties 15 straipsnio nuostatas jo pajamos, gautos Norvegijoje, turėjo/neturėjo būti apmokestintos toje šalyje. Tarp pareiškėjo ir UAB „Undoris“ sudarytose darbo sutartyse nėra aptartas gyventojų pajamų mokesčio sumokėjimo klausimas. VMI duomenimis, UAB „Undoris“ 2006 m., 2008 m. pareiškėjui iš išmokėto darbo užmokesčio išskaičiavo pajamų mokestį, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas teigti, kad pareiškėjo Norvegijoje gautos pajamos negalėjo būti apmokestintos Norvegijoje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu (b. l. 62–66) pareiškėjo skundą iš dalies tenkino – VMI 2013 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-380 panaikino ir įpareigojo VMI pakartotinai išnagrinėti Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos 2013 m. sausio 2 d. pagalbos prašymą dėl mokesčių išieškojimo iš P. Š..

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad skundžiamas VMI sprendimas buvo priimtas nepranešus apie tai pareiškėjui, o taip pat jam neišaiškinus, jog pagal dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties 26 straipsnio 1 paragrafą jis gali pareikšti savo prieštaravimus ir nesutikimus su Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybos 2013 m. sausio 2 d. pagalbos prašymu. Pareiškėjui jau po ginčijamo sprendimo priėmimo tos pačios dienos raštu buvo išaiškinta, kad su mokestinės bylos medžiaga jis gali susipažinti atvykęs pas mokesčių administratorių. Pareiškėjas savo poziciją ginčo klausimu mokesčių administratoriui išdėstė 2013 m. sausio 28 d. rašte, kuriame, nors tiesiogiai ir nėra išreiškiamas nesutikimas su Norvegijos prašymu, tačiau keliamos abejonės dėl apskaičiuotų mokesčių pagrįstumo. Be to, pareiškėjas minėtame rašte mokesčių administratoriui, be kita ko, nurodė, kad Norvegijoje jokių sutarčių, iš kurių galėtų būti kildinamos mokestinės prievolės, nėra sudaręs, iš Norvegijos gautų raštų į lietuvių kalbą neišvertė dėl lėšų stygiaus. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius, atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasis gero administravimo bei teisės būti išklausytam principu, privalėjo išaiškinti pareiškėjui jo teisę tikslinti savo poziciją bei pareikšti pagrįstą nesutikimą su Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybos apskaičiuotais mokesčiais. Taigi ginčijamas sprendimas galėjo būti priimtas tik įvertinus visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, t. y. vykdant dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties 26 straipsnyje numatytas procedūras.

Pažymėjo, kad į dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties taikymo sritį patenka ne visi Norvegijoje mokėtini mokesčiai, o tik: 1) mokesčiai, tiesiogiai numatyti Sutarties 1 paragrafo b) punkte; 2) naujai įvesti mokesčiai, sutartį sudarančių šalių kompetentingų asmenų abipusiu susitarimu pripažinus juos tokiais, kuriems taikoma sutartis; 3) analogiški arba iš esmės panašūs į 1 ir 2 paragrafuose paminėtus ar nurodytus, pradėtus imti jau pasirašius sutartį ir imamus kartu su esamais mokesčiais arba vietoje tų mokesčių, kuriems, remiantis šiais punktais, taikoma sutartis. Tačiau iš Norvegijos prašymo ir kartu su šiuo prašymu pateiktų dokumentų matyti, kad prašoma iš pareiškėjo išieškoti asmens mokesčio nepriemoka (underpald tax, person; liet. vertimas „asmens mokesčių nepriemoka“) prieš tai paminėtos sutarties 1 paragrafo b) punkte nepaminėta. Nors tiek pareiškėjas, tiek atsakovas teismui nurodė, kad Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybos apskaičiuoti mokesčiai yra susiję su pareiškėjo darbu Norvegijoje, jokiais byloje esančiais įrodymais nėra patvirtinta ginčijamos mokestinės nepriemokos kilmė. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius, prieš priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmiausiai privalėjo išsiaiškinti, ar minėtame prašyme nurodytas ir pareiškėjui apskaičiuotas mokestis patenka į sutarties taikymo sritį. Tik išsiaiškinus Norvegijos prašyme nurodytos mokestinės nepriemokos kilmę, gali būti sprendžiamas paties prašymo priimtinumo klausimas.

III.

Atsakovas VMI, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 71–72), kuriuo prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad galimybė pareiškėjui pateikti savo nuomonę ginčo klausimu buvo sudaryta dar iki priimant ginčijamą VMI sprendimą. Norvegijos mokesčių surinkimo tarnyba 2012 m. rugpjūčio 16 d. išsiuntė pareiškėjui priminimą ir pranešimą apie priverstinį išieškojimo vykdymą, kuriame nurodė, kad priverstinis išieškojimas bus pradėtas praėjus 14 dienų po minėto dokumento išsiuntimo, jei jame nurodyta nesumokėtų mokesčių suma nebus sumokėta. Aplinkybės, kad minėtus dokumentus gavo, pareiškėjas neginčija. Pareiškėjas, gavęs šiuos dokumentus turėjo galimybę kreiptis į Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybą, kur jis būtų išklausytas bei jam būtų leista pateikti paaiškinimus bei apsiginti nuo pat mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūros pradžios (ketinimo išieškoti priverstinai ir vėlesniais laikotarpiais). Be to, sutinkamai su dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties 26 straipsnio 1 paragrafu, pareiškėjas galėjo kreiptis ir į Lietuvos Respublikos mokesčių administratorių su pareiškimu, kuriame galėjo išdėstyti savo argumentus dėl galimo dvigubo pajamų apmokestinimo. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas minėto proceso neinicijavo ir, netgi priešingai, 2013 m. sausio 28 d. pateikė VMI prašymą dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo, kas leido daryti prielaidą, jog pareiškėjas sutinka su Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybos apskaičiuota mokestine nepriemoka. Atsakovo nuomone, minėto pareiškėjo prašymo teiginiai, kad jis su norvegais jokių sutarčių nesudarinėjo ir galvojo, kad Lietuvos įmonė visus mokesčius moka, nesudarė prielaidos manyti, jog pareiškėjas nesutinka su Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybos priskaičiuotomis sumomis, ir tai yra ginčas dėl galimo dvigubo apmokestinimo. Pats pareiškėjas Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybos apskaičiuotas sumas sieja su savo darbu Norvegijoje, todėl darytina prielaida, kad pareiškėjas iš esmės galėjo suvokti, Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybos apskaičiuotų mokesčių prigimtį.

Mano, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai aktyvus siekdamas išspręsti ginčo klausimą: kreipėsi į vertimų biurą dėl Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybos siųstų dokumentų vertimo iš norvegų kalbos, nors buvo galimybė išversti šiuos dokumentus pigiau – iš anglų kalbos (dokumentas surašytas anglų ir norvegų kalbomis), neišnaudojo galimybės dėl dokumentų vertimo kreiptis į kitus asmenis – neprofesionalius vertėjus, taip pat neišnaudojo galimybės neteisminiu būdu Norvegijoje ar Lietuvoje inicijuoti ginčą dėl dvigubo apmokestinimo.

Atsakovas akcentuoja, kad atsižvelgiant į tai, jog Norvegijos prašyme nurodyta, kad prašyme pateiktas mokestinis reikalavimas apima mokesčius, kuriems taikoma sutartis, vertinant, kad pareiškėjas, nors ir informuotas Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybos, nesikreipė su pretenzijomis dėl jam apskaičiuotų mokesčių, taip pat dėl aplinkybių, kuriomis remdamasi VMI laikė šį prašymą atitinkantį sutarties 28 straipsnio nuostatas, atitinkamai – priimtinu ir vykdytinu, taigi šių aplinkybių konstatavimas sudarytų pagrindą esamus trūkumus, nepaneigiančius priimto sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą VMI sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 79–81) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad galimybė pateikti savo nuomonę ginčo klausimu iki priimant ginčijamą VMI sprendimą jam realiai sudaryta nebuvo, nes 2012 m. iš Norvegijos gautų dokumentų dėl lėšų stygiaus į lietuvių kalbą neišvertė, todėl iki 2013 m. sausio mėn. nieko nežinojo apie Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybos ketinimus pradėti mokesčių priverstinio išieškojimo veiksmus. Juo labiau, kad 2006–2008 metais dirbo Lietuvos įmonėje, kuri, nors ir siuntė jį darbui į Norvegiją, bet pati mokėjo jam darbo užmokestį, iš kurio išskaičiuodavo ir pajamų mokestį. Be to, atvykus pas Lietuvos Respublikos mokesčių administratorių, jam buvo kategoriškai pasakyta, kad Lietuvoje jis nieko negali padaryti, todėl, norėdamas panaikinti Norvegijoje priskaičiuotus mokesčius, jis turi kreiptis į Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybą, o Lietuvoje galima tik išdėstyti Norvegijoje priskaičiuotų mokesčių mokėjimą dalimis.

Pažymi, kad atsakovo teiginiai, jog jis, gavęs Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybos dokumentus, galėjo į šią tarnybą kreiptis, yra visiškai nepagrįsti. Kad tai būtų įmanoma padaryti, jis būtų turėjęs gautą laišką išversti į lietuvių kalbą, pasamdyti asmenį, kuris surašytų paaiškinimus Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybai, ir šiuos paaiškinimus išversti į užsienio kalbą (ko jis, kaip bedarbis, sau leisti negalėjo). Be to, jis nežinojo, apie ką rašoma iš Norvegijos gautame laiške. Jis yra paprastas darbininkas, visuomet dirbęs tik samdomą darbą, o tokiais atvejais jo darbdavys yra atsakingas už mokesčių iš jo darbo užmokesčio išskaičiavimą ir sumokėjimą valstybei, todėl, pareiškėjo supratimu, Norvegijos mokesčių surinkimo tarnyba dėl galimai nesumokėtų mokesčių turėjo aiškintis su jo darbdaviu.

Nors, atsakovo teigimu, jis neišnaudojo galimybės neteisminiu keliu Lietuvoje inicijuoti ginčą dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, tačiau šia teise jis gali pasinaudoti ir dabar, nes 3 metai nuo pirmojo Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybos laiško gavimo dienos dar nepraėjo. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo įpareigojimas VMI pakartotinai išnagrinėti Norvegijos prašymą faktiškai ir yra tokio ginčo inicijavimas. Jo skundas teismui dėl VMI sprendimo panaikinimo yra akivaizdus nesutikimas su jo darbinių pajamų dvigubu apmokestinimu, todėl VMI turi atlikti veiksmus, kuriuos ji privalo atlikti, kai asmuo pasinaudoja savo teise, numatyta dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties 26 straipsnio 1 paragrafe.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. sausio 14 d. sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.25‑08)-328-380 (b. l. 6) teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu minėtą VMI sprendimą panaikino konstatavęs, kad šis VMI sprendimas galėjo būti priimtas tik išsiaiškinus mokesčių mokėtojo poziciją ginčo klausimu, suteikus jam galimybę pateikti savo paaiškinimus prieš priimant sprendimą, tačiau šiuo atveju to padaryta nebuvo, be to, atsakovas nenustatė, ar prašomas išieškoti mokestis patenka į Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutarties „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ taikymo sritį, taip pat nesiaiškino mokestinės nepriemokos kilmės.

Atsakovas, nesutikdamas su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde pažymi, kad pareiškėjas turėjo galimybę pateikti savo poziciją ginčo klausimu iki VMI 2013 m. sausio 14 d. sprendimo priėmimo Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai, kuri 2012 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjui išsiuntė raštišką pranešimą sumokėti (galutinis reikalavimas) mokesčius. Be to, pareiškėjas pagal dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties 26 straipsnio 1 paragrafą galėjo pateikti pareiškimą ir Lietuvos mokesčių administratoriui.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą bei įvertinusi ginčijamo VMI sprendimo turinį, nustatė, kad ginčijamu individualiu administraciniu aktu buvo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo 11053,48 Lt sumą, tačiau nenurodyta, kokios rūšies mokesčiams ši suma priskirtina. Be to, mokesčių administratorius ginčijamame VMI sprendime nurodė, kad, priimdamas sprendimą, vadovaujasi Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartimi ,,Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“, tačiau nepamini, kokiomis konkrečiai šio teisės akto nuostatomis. Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose pripažino, kad nesiaiškino Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybos 2012 m. gruodžio 13 d. pagalbos prašymo pagrįstumo (b. l. 28). Iš to darytina išvada, kad, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, mokesčių administratorius nesistengė nustatyti ir nenustatė, ar prašomas išieškoti mokestis patenka į dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties taikymo sritį, taip pat nesiaiškino mokestinės nepriemokos kilmės. Tai reiškia, kad ginčijamas individualus administracinis aktas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o tai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams.

Pažymėtina ir tai, kad, nors, atsakovo teigimu, dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties nuostatomis nėra įtvirtinta teisė sutarties šaliai tikrinti kitos sutarties šalies pateikto prašymo pagrįstumą, tačiau tai nepaneigia mokesčių administratoriaus Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintos pareigos užtikrinti, kad suteikiant pagalbą užsienio valstybės mokesčių administracijai (kompetentingai institucijai) nebus pažeisti Lietuvos Respublikos asmenų teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių administratorius negali įvykdyti šios pareigos nesuteikęs mokesčių mokėtojui galimybės išdėstyti savo poziciją analizuojamais klausimais. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, tik priėmęs ginčijamą sprendimą, tos pačios dienos raštu (2013 m. sausio 14 d.; b. l. 5) informavo pareiškėją, kad jis gali susipažinti su byla 2013 m. sausio 25 d., 10 val. Apie galimybę pateikti dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties 26 straipsnio 1 dalyje numatytą pareiškimą („jeigu asmuo mano, kad vienos arba abiejų sutartį sudarančių šalių veiksmai baigiasi arba baigsis jo apmokestinimu, neatitinkančiu šios sutarties nuostatų, jis gali, neatsižvelgiant į tų šalių vidaus įstatymuose numatytas priemones, šiuo klausimu kreiptis į sutartį sudarančios šalies, kurios rezidentas jis yra, arba jeigu jo atvejis numatytas 25 straipsnio 1 paragrafe, – į tos sutartį sudarančios šalies, kurios pilietybę jis turi, kompetentingą asmenį“) pareiškėjas iš viso nebuvo informuotas. Pareiškėjas 2013 m. sausio 28 d. prašyme mokesčių administratoriui (b. l. 36) pažymėjo, kad nežino Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybos jam siųstų dokumentų turinio, nes jų neišsivertė dėl lėšų trūkumo. Nepaisant to, pareiškėjas minėtame prašyme išdėstė, jo manymu, svarbias faktines aplinkybes ir išreiškė abejonę jo apmokestinimo teisėtumu, tačiau į šiuos pareiškėjo teiginius atsižvelgta nebuvo. Taigi nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas, prieš priimant skundžiamą sprendimą, iš esmės turėjo ir galėjo suprasti, dėl ko jis yra priimtas, konkretūs išieškotinos sumos nustatymo faktiniai ir teisiniai pagrindai nėra žinomi iki šiol. Šių aplinkybių konstatavimas taip pat leidžia konstatuoti, kad ginčijamas VMI sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011; 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438?1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 451 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 44 ir 45 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, priimtas pareiškėjo naudai, šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi paliktas nepakeistas, taigi pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Šią bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba ją apmokant 100 proc., pareiškėjo įgaliotu atstovu paskirtas advokatas L. Z. (Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. liepos 8 d. sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Nr. (1.31)-TPA-1009-13). Advokatas L. Z. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė 2013 m. liepos 30 d. prašymą (b. l. 83) priteisti Klaipėdos valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. liepos 29 d. pažymoje dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. 4.26.-TPI-369 (b. l. 84) nurodytą 570 Lt sumą valstybės naudai. Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – ir Rekomendacijos). Remiantis Rekomendacijų 7 ir 8.11 punktais bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543, kuriuo nuo 2013 m. sausio 1 d. nustatyta 1000 Lt minimali mėnesinė alga, maksimali galima priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 1500 Lt (1,5 x 1000 Lt). Pareiškėjo prašoma priteisti išlaidų atlyginimo suma (570 Lt) neviršija Rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio, teismo vertinimu yra pagrįsta, todėl priteistina iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, klausimas sprendžiamas ABTĮ 451 straipsnio 2 dalyje ir 45 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 451 straipsnio 1 dalimi, 45 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į valstybės biudžetą (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą) 570 Lt (penkis šimtus septyniasdešimt litų), patirtų administracinę bylą Nr. A438-179/2014 nagrinėjant apeliacine tvarka.

Nutartis neskundžiama.