Administracinė byla Nr. eAS-1029-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03692-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. (A. M.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. G. ir S. K. bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų skyriui dėl sprendimo ir įsakymų panaikinimo bei pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas A. M. per atstovą elektroninėmis ryšio priemonėmis 2017 m. lapkričio 3 d. išsiuntė teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. 4007-79; 2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 24 d. įsakymą Nr. 13674-(79); 3) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. 2.3-8285-(79); 4) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. rugpjūčio 5 d. įsakymą Nr. Ž-46-37; 5) pripažinti negaliojančia 1999 m. gruodžio 15 d. žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo sutartį (notaro registro Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo jos sudarymo momento ir taikyti restituciją.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 8 d. nutartimi pareiškėjo A. M. skundą atsisakė priimti ir įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įsigaliojus nutarčiai, grąžinti pareiškėjui sumokėtą 102,6 Eur žyminio mokesčio.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl to, jog į žemę, ant kurios stovi jam priklausantys pastatai, pretendentei S. K. negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės natūra. Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 1998 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. 4007-79, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu ir apsvarsčiusi S. K., gyvenančios (duomenys neskelbtini), prašymą, nusprendė atkurti jai nuosavybės teise į tenkančio nekilnojamojo turto dalį – į 10,9 ha žemę, grąžinant ją natūra. 1999 m. gruodžio 15 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi S. K. V. G. pardavė 2,5 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kuris jai nuosavybės teise priklausė pagal minėtą 1998 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. 4007-79. Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 2.3-13674-(79) buvo patikslintas V. G. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) plotas ir vertė, nustatytas servitutas – teisė naudotis pėsčiųjų taku bei įpareigota laikytis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų reikalavimų, taip pat įpareigota suprojektuoti 1 903 kv. m ploto neatlygintinai žemės sklypą iš laisvo valstybinio žemės fondo. Vėlesniais 2010 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 2.3-8285-(79) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. Ž46-37 buvo patikslintas minėtas 2008 m. spalio 24 d. įsakymas Nr. 2.3-13674-(79). Remiantis visais išvardytais įsakymais, žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo padalintas į du sklypus (registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo žemės sklypo su statiniais (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 4.5 ir 4.6 papunkčiai patvirtina, kad A. M. nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas ir kiemo rūsys, tačiau žemės sklypas, ant kurio stovi šie pastatai, nuosavybės teise priklauso V. G..

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra aktualus Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. balandžio 7 d. sprendimas Nr. 4007-79, kuriuo pretendentei S. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, ant kurios taip pat yra ir pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys pastatai, todėl konstatavo, kad reikalavimas panaikinti šį sprendimą yra pagrindinis, o kiti reikalavimai – išvestiniai iš šio reikalavimo. Darydamas šią išvadą, teismas rėmėsi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais su istorija ir minėtu sprendimu.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad į teismą, prašydamas panaikinti 1998 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. 4007-79, pareiškėjas kreipėsi tik 2017 m. lapkričio 3 d., t. y. praėjus beveik 20 metų po šio sprendimo priėmimo, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas praleido įstatyme nustatytą vieno mėnesio terminą skundui dėl 1998 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 4007-79 panaikinimo paduoti ir yra suėjęs 10 metų terminas, kuris yra naikinamasis, t. y. negali būti atnaujintas, todėl remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, nurodytą pareiškėjo reikalavimą bei išvestinius iš šio reikalavimo reikalavimus atsisakė priimti.

III.

Pareiškėjas A. M. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. (nurodyta data 2017 m. liepos 8 d. laikytina rašymo apsirikimu) nutartį panaikinti.

A. M. paaiškina, kad nagrinėjamu atveju teismui buvo būtina nustatyti, kokio pobūdžio terminai – procesiniai ar ieškinio senaties – turi būti taikomi pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu, tuo labiau, kad jis pareiškė ir civilinio teisinio pobūdžio reikalavimą. Be to, prieš pateikdamas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, A. M. su ieškiniu kreipėsi tiek į Vilniaus miesto apylinkės teismą, tiek į Trakų rajono apylinkės teismą, ir abu teismai padarė skirtingas išvadas dėl teismingumo. Pažymi, kad tai reikšminga dėl to, jog ieškinio senaties terminai nuo procesinių terminų skiriasi savo paskirtimi ir sukuria skirtingus teisinius padarinius. Ieškinio senatimi ribojamas civilinių teisių teisminės gynybos principo veikimas. Taip yra užtikrinamas civilinių teisinių santykių stabilumas ir apibrėžtumas. Ieškinio senaties terminai yra reglamentuojami materialiosios teisės normų ir sukuria materialiuosius teisinius padarinius, o procesiniai terminai yra reglamentuojami proceso teisės normų. Procesiniu terminu laikomas įstatymo ar teismo nustatytas laikotarpis, per kurį teismas, byloje dalyvaujantys ir kiti asmenys privalo ir gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus. Procesiniai terminai, priešingai negu ieškinio senaties terminai, sukuria procesinius teisinius padarinius (sukuria procesines teises ir pareigas). Procesinių terminų paskirtis yra užtikrinti operatyvų ir ekonomišką bylų išnagrinėjimą. Taigi, ieškinio senaties ir procesiniai terminai skiriasi tiek teisiniu reglamentavimu, tiek jais sukuriamais teisiniais padariniais. Pasibaigus ieškinio senaties terminui, teisė kreiptis į teismą su ieškiniu ir asmens subjektinė teisė neišnyksta, o pasibaigus procesiniam terminui, teisė atlikti procesinį veiksmą išnyksta, t. y. procesinė subjektinė teisė pasibaigia. Procesinius terminus, priešingai negu ieškinio senaties terminus, teismas taiko nepriklausomai nuo šalių valios.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi išimtinai Administracinių bylų teisenos įstatymu, nors A. M. ginčija sprendimą, kurio apskundimo tvarką įtvirtina Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, todėl teismas privalėjo nustatyti, ar nėra specialaus įstatymo, įtvirtinančio kitokią apskundimo tvarką ir kitos paskirties terminius.

Pareiškėjas akcentuoja, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, jog šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Be to, pagal to paties straipsnio 2 dalį, šiose bylose šalys atleidžiamos nuo žyminio mokesčio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. sausio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2010, yra konstatavęs, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas 30 dienų terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas. Tokia praktika yra nuosekli. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teigia, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas 30 dienų terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas, bet ne procesinis terminas, todėl sprendžiant A. M. skundo priėmimo klausimą, negalėjo būti taikomas procesinis terminas ir teismas dėl to negalėjo atsisakyti priimti skundo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas. Pirmosios instancijos teismas A. M. skundą atsisakė priimti remdamasis tuo, kad pareiškėjas praleido įstatyme nustatytą vieno mėnesio terminą skundui dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 4007-79 panaikinimo paduoti ir yra suėjęs 10 metų terminas, kuris yra naikinamasis, t. y. negali būti atnaujintas, todėl šį reikalavimą atsisakė priimti, o reikalavimus panaikinti kitus administracinius aktus pripažino išvestiniai iš šio reikalavimo, todėl atsisakęs priimti pagrindinį skundo reikalavimą, atsisakė priimti ir išvestinius reikalavimus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas ir šis terminas neatnaujinamas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Taigi, įstatymų leidėjas šioje teisės normoje expressis verbis suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurių priėmimo ar atlikimo praėjo daugiau nei dešimt metų. Vienintelė įstatymų leidėjo numatyta išimtis – nusikalstamos veikos, susijusios su ginčijamo akto priėmimu ar veiksmo atlikimu, padarymas. Iki tol galioję teisės aktai nenumatė konkretaus procesinio termino, kuriam pasibaigus asmuo nebegalėtų ginčyti teisės akto ar veiksmo ir paliko tokius klausimus spręsti bylą nagrinėjančio teismo nuožiūra. Tačiau teismai, spręsdami skundo padavimo terminų atnaujinimo klausimus, ir iki tol atsižvelgdavo į skundu (prašymu) ginamų vertybių ir teisinių santykių stabilumo pusiausvyrą.

Nustatyta, kad pareiškėjas į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi su 2017 m. lapkričio 2 d. skundu ir prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. 4007-79, Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 24 d. įsakymą Nr. 13674-(79) ir 2010 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. 2.3-8285-(79) bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. rugpjūčio 5 d. įsakymą Nr. Ž-46-37, o taip pat negaliojančia nuo jos sudarymo momento pripažinti 1999 m. gruodžio 15 d. žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją.

Vilniaus apskrities viršininko administracija 1998 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. 4007-79, vadovaudamasi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu ir apsvarsčiusi S. K. prašymą, nusprendė jai atkurti nuosavybės teises į tenkančią buvusio savininko nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – į 10,9 ha žemės, grąžinant ją natūra. 1999 m. gruodžio 15 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi S. K. V. G. pardavė 2,5 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kuris jai nuosavybės teise priklausė remiantis minėtu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. 4007-79. Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 2.3-13674-(79) buvo patikslintas V. G. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) plotas, sudėtis (žemės sklypas susideda iš dviejų sklypų) ir vertė bei nustatytas servitutas – teisė naudotis pėsčiųjų taku ir įpareigota laikytis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų reikalavimų. Minėtu įsakymu J. U. įmonė buvo įpareigota Žaizdrių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto tęstinumo rengimo metu suprojektuoti pilietei V. G. 1 903 kv. m ploto neatlygintinai žemės sklypą iš laisvo valstybinio žemės fondo. Vilniaus apskrities viršininkas 2010 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 2.3-8285-(79), remdamasis kadastrinių matavimų duomenimis, pakeitė Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 24 d. įsakymą Nr. 2.3-13674-(79), nurodydamas didesnį vieno iš dviejų žemės sklypų plotą, bei panaikino minėto įsakymo 4 punktą dėl įpareigojimo suprojektuoti pilietei V. G. 1 903 kv. m ploto neatlygintinai žemės sklypą iš laisvo valstybinio žemės fondo. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. Ž-46-37 buvo pakeistas Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 24 d. įsakymas Nr. 2.3-13674-(79), nurodant, kad V. G. priklausančių dviejų sklypų plotas yra ne 23 097 kv. m, o 24 385 kv. m.

Pareiškėjo A. M. skundo turinys patvirtina, kad jis iš esmės nesutinka su nuosavybės teisių natūra atkūrimu S. K.. Teigė, kad priėmus prašomus panaikinti sprendimą bei įsakymus ir sudarius pirkimo–pardavimo sutartį, pareiškėjas prarado teisę į žemės sklypą, kuriame yra jam priklausantis gyvenamasis namas ir kiti statiniai. A. M. nuomone, ginčo žemės sklypas jam turėjo būti suteiktas pagal teisės aktus ir žemėtvarkos projektus ir negalėjo būti grąžintas asmeniui, pretenduojančiam į nuosavybės teisių atkūrimą natūra, o vėliau perleistas kitam asmeniui. Atsižvelgiant į tai, teisėtais negali būti pripažinti ir prašomi panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 24 d. įsakymas Nr. 13674-(79) bei 2010 m. birželio 14 d. įsakymas Nr. 2.3-8285-(79) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. rugpjūčio 5 d. įsakymas Nr. Ž-46-37. Be to, šie sprendimai buvo priimti po to, kai Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3238-79 patvirtintame žemės reformos projekte A. M. buvo skirta 0,15 ha namų valdos žemės sklypas, o Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 89-79 patvirtintame žemės reformos tęstinumo projekte taip pat buvo suteiktas 0,15 ha namų valdos žemės sklypas. Po ginčijamų įsakymų priėmimo V. G. nuosavybės teise įgijo į 0,1288 ha dydžio žemės sklypo plotą, kurio būtų beveik užtekę įvykdyti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymą Nr. 3238-79 ir 2003 m. sausio 14 d. įsakymą Nr. 89-79.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas nesutinka su Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. 4007-79, kuriuo S. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 10,9 ha žemės sklypą, kurio dalį (2,5 ha) ji vėliau perleido V. G. ir, atlikus kadastrinius matavimus, šio žemės sklypo plotas bei sudėtis buvo tikslinami. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos padaryta išvada, kad kiti A. M. skundo reikalavimai yra išvestiniai iš reikalavimo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. 4007-79. Ginčijamais Vilniaus apskrities viršininko ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymais nebuvo sprendžiami jokie savarankiški su nuosavybės teisių atkūrimu susiję klausimai, o atlikus kadastrinius matavimus, buvo patikslinti V. G. perleisto žemės sklypo kadastriniai duomenys. Taigi, net ir atnaujinus terminą minėtiems įsakymams panaikinti, juo pripažinus neteisėtais ir nepagrįstais bei panaikinus, pareiškėjo teisės nebūtų apgintos. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti visą pareiškėjo A. M. skundą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi ir pagrįstai ja vadovavosi, o priešingi A. M. argumentai nėra niekuo pagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtinta, jog sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Šis terminas, priešingai nei nurodo pareiškėjas, yra procesinis terminas, taigi specialusis įstatymas kitokio procesinio kreipimosi į teismą termino nenustato. Aplinkybė, kad minėtame įstatyme nėra nustatytas naikinamasis terminas, kuriam pasibaigus, asmuo netenka teisės kreiptis į teismą, nesudaro pagrindo išvadai, kad toks terminas, nustatytas administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką reglamentuojančiame teisės akte, negali būti taikomas. Pareiškėjo subjektyvus manymas, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, nesudaro pagrindo ją panaikinti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Atsižvelgus į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. M. (A. M.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.