Administracinė byla Nr. A-1073-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02083-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens S. V. F. (S. V. F.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ skundą atsakovams Visuomenės informavimo etikos komisijai (Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai) ir Visuomenės informavimo etikos asociacijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui ir S. V. F. (S. V. F.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas UAB „Lietuvos rytas“ teismui pateikė skundą, kuriame prašė panaikinti atsakovo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo (toliau – ir Komisijos sprendimas) (protokolo Nr. 20) dalį, kuria pripažinta, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Bankų duobkasiai mokosi ir pinga“ (toliau – ir publikacija) buvo pažeisti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3, 4 ir 8 straipsniai.

Nurodė, kad ginčijamo klausimo nagrinėjimo Komisijoje atveju pareiškėjas ir publikacijos autorius nebuvo informuoti, jog gautas 2013 m. rugpjūčio 12 d. skundas dėl dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijos ir minėtas skundas priimtas nagrinėti Komisijoje. Jiems nebuvo pateikta Komisijos posėdžio medžiaga (pareiškėjų skundas ir kt.) ir pasiūlymas pateikti savo rašytinius paaiškinimus. Pareiškėjas ir UAB „Lietuvos rytas“ žurnalistas nebuvo jokia forma informuoti apie Komisijos posėdį, todėl neturėjo galimybės dalyvauti Komisijos posėdyje ir pateikti žodinius paaiškinimus. Pareiškėjui ir publikacijos autoriui nebuvo išsiųstas ginčijamas Komisijos sprendimas, kuriais dienraštis „Lietuvos rytas“ buvo pripažintas pažeidusiu Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą (toliau – ir Kodeksas). Todėl buvo šiurkščiai pažeistos Komisijos 2012 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. 5 patvirtinto „Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos darbo reglamento“ (toliau – ir Reglamentas) II skyriaus 13.2, 13.4 punktų ir IV skyriaus 4 punkto nuostatos, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei Komisijos sprendimo pagrįstumą, o tai yra pagrindas panaikinti ginčijamą Komisijos sprendimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje taikomas metodas, kai siunčiant informaciją elektroniniu paštu gavėjo prašoma patvirtinti, kad laišką gavo. Tačiau tai nebuvo padaryta, nes pareiškėjas informacijos iš Komisijos elektroniniu paštu nėra gavęs. Remiantis tuo metu galiojusia Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 2 dalies redakcija, organizacijos, kurios deleguoja savo atstovus į Komisiją, ne rečiau kaip kartą per kalendorinius metus privalėjo rengti susirinkimus, kuriuose turėjo dalyvauti ne mažiau kaip po tris delegatus iš kiekvienos šių organizacijų, atitinkamai susirinkimas turėjo patvirtinti Komisijos veiklos nuostatus, o tai nebuvo padaryta. Pareiškėjo nuomone, tai pagrindas išvadai, kad Komisija de facto ir de jure veikė neteisėtai ir neturėdama tam suteiktų įgaliojimų priimti Komisijos sprendimą. Pareiškėjas pabrėžė, kad Komisija, vertindama ginčijamo straipsnio teiginius, neteisingai vertino teismų praktikoje pripažintus nuomonės ir žinios atribojimo kriterijus. Neatsižvelgė į visuomenės teisės gauti informaciją ir kritikuoti viešus asmenis bei viešo asmens garbės ir orumo apsaugos balansą. Taip nepagrįstai suteikė prioritetą garbės ir orumo apsaugai ir iš esmės paneigė esminius spaudos laisvės principus. Komisija savo sprendimo visiškai nemotyvavo ir neargumentavo. Todėl Komisijos sprendimo dalis, kuria dienraščio „Lietuvos rytas“ redakcija yra pripažinta publikacijoje „Bankų duobkasiai mokosi ir pinga“ pažeidusia Kodekso 3, 4 ir 8 straipsnių nuostatas, yra nepagrįsta ir naikintina.

Atsakovas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas apie 2014 m. kovo 17 d. Komisijos posėdį, į kurį atvyko jo atstovas, buvo informuotas tokia pačia tvarka kaip ir apie visus kitus Komisijos posėdžius, įskaitant ir 2013 m. gruodžio 16 d. posėdį. Pareiškėjui apie gautą trečiojo suinteresuoto asmens skundą ir Komisijos posėdžio datą buvo pranešta oficialiai pareiškėjo nurodomu elektroniniu paštu daily@lrytas.lt. Komisijos Reglamente nėra nurodyta, kokia yra pranešimo apie gautus skundus ir Komisijos posėdžius tvarka, t. y. ar apie tai pranešama telefonu, elektroniniu paštu ar žodžiu. Atsižvelgiant į tai, kad apie Komisijos posėdį ir jo darbotvarkę buvo paskelbta interneto svetainėje www.lzlek.lt, taip pat pareiškėjo nurodomu oficialiu elektroniniu paštu, yra pagrindas išvadai, kad apie Komisijos posėdį pareiškėjui buvo pranešta tinkamai ir nepadarius jokių esminių procedūrinių pažeidimų.

Atsakovas Visuomenės informavimo etikos asociacija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nebuvo pertvarkyta nei į Visuomenės informavimo etikos asociaciją, nei į Visuomenės informavimo etikos komisiją, todėl nei Visuomenės informavimo etikos asociacija, nei Visuomenės informavimo etikos komisija nėra atsakingos už Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimus. Pažymėjo, kad Visuomenės informavimo etikos komisija nėra savarankiškas asmuo, o tik kolegialus Visuomenės informavimo etikos asociacijos valdymo organas, todėl negali būti savarankiška proceso šalimi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. V. F. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas yra praleidęs skundo dėl Komisijos sprendimo padavimo terminą. Paaiškino, kad Komisija rėmėsi Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. SPR-134 (toliau – ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendimas). Atsakovas neapsiribojo vien minėto Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendimo analize ir vertindamas trečiojo suinteresuoto asmens 2013 m. rugpjūčio 12 d. skundo pagrįstumą išsamiai analizavo ir kitas aplinkybes, įskaitant jam pateiktus įrodymus, publikacijos turinį bei kontekstą, taip pat tikslus, kurių siekė pareiškėjas bei publikacijos autorius. Todėl atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir pagrįstai konstatavo, kad publikacijos tekstas pažeidė Kodekso 3, 4 ir 8 straipsnius.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino atsakovo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo (protokolo Nr. 20) dalį, kuria pripažinta, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Bankų duobkasiai mokosi ir pinga“ buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3, 4 ir 8 straipsniai, ir įpareigojo atsakovą Visuomenės informavimo etikos asociaciją priimti naują sprendimą.

Teismas pažymėjo, kad negalima sutikti, jog Visuomenės informavimo etikos asociacija negali būti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos teisių perėmėja. Iš Visuomenės informavimo įstatymo pataisų matyti, kad Visuomenės informavimo etikos asociacija perėmė Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos funkcijas, kaip nagrinėti profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai informuodami visuomenę (Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio 1 dalis ir 3 dalies 2 punktas). Visuomenės informavimo įstatymo 43, 46 straipsnių pakeitimo ir papildymo 46(1) straipsniu įstatymo projekto aiškinamajame rašte ir 2014 m. lapkričio 25 d. Lietuvos Respublikos Seimo pranešime iš plenarinio posėdžio yra nurodoma, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija yra pertvarkoma į Visuomenės informavimo etikos asociaciją. Tai, teismo nuomone, suponuoja teisių perėmimą Civilinio kodekso 2.104 straipsnio 1 dalies pagrindu. Todėl Visuomenės informavimo etikos asociacija yra Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos teisių perėmėja ir tinkamas atsakovas byloje. Taip pat teismas pažymėjo, kad Visuomenės informavimo etikos komisija yra Visuomenės informavimo etikos asociacijos, kuri turi juridinio asmens statusą, valdymo organas, todėl negali būti savarankiškas atsakovas byloje.

Teismas nurodė, jog aplinkybė, kad pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie vykstančią procedūrą, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-556-702/2014. Vertinant Reglamento nuostatas sisteminiu ir teleologiniu teisės aiškinimo metodais, matyti, kad ginčo šalių informavimo procedūra Komisijoje yra fundamentali procedūros dalis, kuri suponuoja galimybę ginčo šalims veiksmingai išreikšti savo nuomonę ir taip nuodugniai išanalizuoti visas ginčo aplinkybes. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad buvo pažeisti Reglamento II skyriaus 13.2, 13.4 punktų ir IV skyriaus 4 punkto reikalavimai. Kadangi, teismo nuomone, šie procesiniai pažeidimai priimant ginčijamą Komisijos sprendimą buvo esminiai, todėl Komisijos teisių perėmėja Visuomenės informavimo etikos asociacija įpareigotina S. V. F. 2013 m. rugpjūčio 12 d. skundą dėl publikacijos „Bankų duobkasiai mokosi ir pinga“ išnagrinėti iš naujo.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. V. F. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalį, kuria konstatuota, kad pareiškėjo UAB „Lietuos rytas“ valdomo dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacija „Bankų duobkasiai mokosi ir pinga“ buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3, 4 ir 8 straipsniai. Taip pat prašo iš pareiškėjo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Trečiojo suinteresuoto asmens įsitikimu, nagrinėjamu atveju Komisija nepadarė jokių esminių pareiškėjo procesinių teisių pažeidimų, kad tai būtų pagrindas panaikinti Komisijos sprendimo dalį bei trečiojo suinteresuoto asmens 2013 m. rugpjūčio 12 d. skundą dėl publikacijos nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 2014 m. liepos 2 d. LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-556-702/2014. Šioje nutartyje LVAT nenagrinėjo aplinkybės ir nepasisakė dėl to, ar nagrinėjamu atveju buvo padaryti esminiai pareiškėjo procesinių teisių pažeidimai, dėl kurių būtų pagrindas apskritai panaikinti pareiškėjo skundžiamą Komisijos sprendimo dalį. Kadangi Komisija nebuvo viešojo administravimo subjektas, jos veiklai, nagrinėjant Kodekso pažeidimus, nebuvo taikomi tokie aukšti bei griežti reikalavimai kaip viešojo administravimo subjektams, įskaitant reikalavimus, susijusius su asmenų, kurių atžvilgiu priimami sprendimai, informavimu. Pats teismas sprendime pripažino, kad 2013 m. gruodžio 10 d. Komisija elektroninio pašto adresu daily@lrytas.lt išsiuntė informaciją, jog 2013 m. gruodžio 16 d. bus svarstomas trečiojo suinteresuoto asmens skundas dėl publikacijos. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, jeigu pareiškėjas manė, kad jam sužinojus apie 2013 m. gruodžio 16 d. posėdį trūksta informacijos apie šiame Komisijos posėdyje planuojamą svartyti klausimą, pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į Komisiją pranešime pareiškėjui nurodytais kontaktais ir paprašyti papildomai pateikti posėdžio medžiagą. Tai, kad toks pats pranešimas nebuvo siunčiamas publikacijos autoriui, taip pat nesudaro pagrindo panaikinti Komisijos sprendimo dalies, kadangi Komisijos sprendimo dalis buvo priimta pareiškėjo, bet ne žurnalisto atžvilgiu. Reglamentas nedetalizavo būdo, kuriuo Komisijos sprendimai turėjo būti siunčiami. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, trečiasis suinteresuotas asmuo Komisijos sprendimą gavo paštu, taip pat paštu jį gavo UAB „Lrytas“, kuris įsikūręs tuo pačiu adresu kaip ir pareiškėjas. Pareiškėjas byloje nepateikė įtikinančių argumentų, kad Komisijos sprendimo jis negavo, todėl, trečiojo suinteresuoto asmens įsitikinimu, nėra pagrindo naikinti Komisijos sprendimo dalies ir dėl šios priežasties. Atsižvelgiant į tai, kad visa informacija apie būsimus posėdžius ir priimtą Komisijos sprendimą buvo skelbiama viešai, o pareiškėjas pagal savo veiklos pobūdį privalo būti rūpestingas ir aktyvus, siekdamas tinkamai apginti savo teises ir interesus, todėl turėtų nuolat domėtis jo veiklą vertinančių institucijų viešai skelbiama informacija, nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjui nebuvo pateiktas Komisijos sprendimas, dėl to nėra pagrindo naikinti skundžiamos Komisijos sprendimo dalies. Net jeigu ir pareiškėjas iš tiesų nebuvo tinkamai informuotas apie trečiojo suinteresuoto asmens skundą Komisijai, o Komisija pažeidė Reglamento nuostatas, teismas vis vien neturėjo jokio pagrindo konstatuoti pareiškėjo procesinių teisių pažeidimo kaip esminio ir tuo pagrindu panaikinti Komisijos sprendimo dalies. Nurodo, kad pareiškėjui buvo žinoma, jogtrečiasis suinteresuotas asmuo dėl tų pačių publikacijos teiginių paraleliai kreipėsi ne tik į Komisiją, bet ir į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą. Į bylą buvo pateikti įrodymai, kad 2013 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai pateikė išsamius rašytinius paaiškinimus dėl publikacijos teiginių, jų rengimo aplinkybių. Šie pareiškėjo paaiškinimai atsispindėjo ir Komisijai pateiktame Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendime. Todėl akivaizdu, kad jeigu pareiškėjas būtų turėjęs naujų argumentų bei įrodymų, susijusių su publikacijos teiginių pagrįstumu, jis juos būtų galėjęs pateikti bent jau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tačiau to nepadarė. Nagrinėjamu atveju visi paaiškinimai bei įrodymai, susiję su publikacijos rengimo aplinkybėmis, pakartotinai buvo pateikti teismui. Nei trečiasis suinteresuotas asmuo, nei, akivaizdu, pareiškėjas, nepateiktų jokių papildomų, naujų paaiškinimų bei įrodymų tuo atveju, jeigu trečiojo suinteresuoto asmens skundą dėl publikacijos atsakovas nagrinėtų iš naujo. Todėl teismas visiškai nepagrįstai panaikino Komisijos sprendimo dalį, susijusią su pareiškėjo padarytais Kodekso pažeidimais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas nebus pakeistas, egzistuoja reali grėsmė, jog trečiojo suinteresuoto asmens pažeistos teisės nebus tinkamai apgintos. Pats teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas nenustatė konkretaus Komisijos teisių perėmimo mechanizmo. Atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodė, kad Komisija nebuvo pertvarkyta nei į atsakovą, nei į Visuomenės informavimo etikos komisiją, todėl nei viena iš šių organizacijų nėra atsakingos už Komisijos sprendimus. Atsižvelgiant į tai, trečiasis suinteresuotas asmuo turi pagrįstų abejonių dėl to, ar atsakovas turėtų pareigą iš naujo nagrinėti trečiojo suinteresuoto asmens 2013 m. rugpjūčio 12 d. skundą dėl publikacijos. Remdamasis Visuomenės informavimo etikos komisijos 2015 m. kovo 23 d. sprendimu patvirtinto Visuomenės informavimo etikos komisijos darbo reglamento (toliau – ir Darbo reglamentas) 17 punktu trečiasis suinteresuotas asmuo turi pagrįstų abejonių dėl to, ar atsakovas turėtų pareigą priimti trečiojo suinteresuoto asmens skundą nagrinėti iš naujo, kai nuo publikacijos paskelbimo dienos yra praėję daugiau nei dveji metai. Net jeigu atsakovas trečiojo suinteresuoto asmens skundą ir nagrinėtų iš naujo, išlieka neaiškumas dėl to, kokius senaties terminus bei kokias poveikio priemones atsakovas galėtų taikyti nustatęs, kad pareiškėjas pažeidė profesinės etikos reikalavimus.

Pareiškėjas UAB „Lietuvos rytas“ pateikė atsiliepimą į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines ir materialines teisės normas, įvertino byloje pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Komisija, nepranešusi apie nagrinėjamą skundą, posėdžio datą ir laiką, pareiškėjui nesuteikė galimybės pateikti išsamius paaiškinimus, vadovavosi tik vienos šalies pateikta informacija ir argumentais bei jų pagrindu priėmė nepagrįstą sprendimą, pažeidžiant kitos šalies teisę būti išklausytai. Pažymi, kad Komisijos veikla, nagrinėjant profesinės etikos pažeidimus, yra viešojo administravimo pobūdžio veikla, kaip ji apibrėžta Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Todėl Komisija privalėjo vadovautis gero administravimo principu. LVAT yra pažymėjęs, kad sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Pareiga įrodyti, kad pareiškėjui buvo siųstas Komisijos sprendimas yra Komisijos, o ne pareiškėjo pareiga. Pareiškėjas pateikė AB „Lietuvos pašto“ 2014 m. kovo 17 d. pažymą Nr. 3-1706, kad jokia registruota pašto siunta iš Komisijos pareiškėjui nebuvo pristatyta. Jei UAB „Lrytas“ Komisijos sprendimą ir gavo, tai nereiškia, kad pastaroji turi pareigą Komisijos sprendimo kopiją perduoti pareiškėjui. Komisija taip pat neįrodė, kad pareiškėjui buvo siųstas elektroninis pranešimas ir pastarasis jį gavo. Teisės aktai nenumato asmenims, įskaitant ir pareiškėją, domėtis jo veiklą galimai vertinančių institucijų viešai skelbiama informacija. Tuo tarpu institucijoms pareiga informuoti apie subjektų atžvilgiu pradėtus tyrimus ir priimtus sprendimus yra aiškiai nustatyta.

Pareiškėjo įsitikinimu, Komisija, priimdama sprendimą, ne tik kad nevertino pareiškėjo paaiškinimų, tačiau jų ir neturėjo, juo labiau pareiškėjo pateiktais Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai paaiškinimais nesirėmė ir jų neanalizavo. Vien ta aplinkybė, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba sprendimu nustatė svarbias faktines aplinkybes, nereiškia, kad Komisija, priimdama sprendimą, neturėjo pareigos visapusiškai ištirti gauto skundo ir išklausyti tiek pareiškėjo, tiek publikacijos autoriaus. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai teikti rašytiniai paaiškinimai nėra susiję su Komisijos atliekamomis funkcijomis ir Komisijai nėra pareiškėjo pateikti ir juo labiau Komisijos vertinti. Argumentas, kad Komisija rėmėsi Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis yra klaidingas, nes pastarasis faktinių aplinkybių nenustatinėja. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba nustatinėja bei vertina publikacijos atitikimą Visuomenės informavimo įstatymo nuostatoms, o Komisija savo ruožtu turi nustatyti ir vertinti publikacijos atitikimą Kodekso nuostatoms. Teismai Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendimų nelaiko prima facie įrodymu. Pareiškėjas, susipažinęs su trečiojo suinteresuoto asmens skundu, būtų betarpiškai dalyvavęs Komisijos posėdyje, galbūt teikęs žodinius ir rašytinius paaiškinimus. Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktuose (įstatymo redakcija galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.) nustatytos Visuomenės informavimo etikos komisijos funkcijos savo esme yra identiškos Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos funkcijoms, kurios buvo nustatytos Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 4 dalies 2 punkte (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.). Todėl yra nepagrįsti trečiojo suinteresuoto asmens argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas sukelia realią grėsmę, jog pažeistos trečiojo suinteresuoto asmens teisės nebus apgintos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo (protokolo Nr. 20) dalies, kuria pripažinta, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacija „Bankų duobkasiai mokosi ir pinga“ buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3, 4 ir 8 straipsniai, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2013 m. gruodžio 16 d. sprendime (protokolo Nr. 20) konstatuota, kad publikacija „Bankų duobkasiai mokosi ir pinga“ buvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 straipsnis, nustatantis, kad gerbdami žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias ir įvairias nuomones; taip pat kad perteikdami įvairias nuomones, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai neturi skleisti teisę ir etiką pažeidžiančių nuomonių; 4 straipsnis, nustatantis, kad žinios ir nuomonės turi būti aiškiai skiriamos, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškraipant faktų ir duomenų, 8 straipsnis, remiantis kuriuo, informacija turi būti renkama ir skelbiama tik etiškais ir teisėtais būdais.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, nustatęs, jog pareiškėjo tinkamai neinformavus apie vykstančią procedūrą Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijoje, buvo padaryti esminiai procesiniai pažeidimai, panaikino ginčijamą Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo (protokolo Nr. 20) dalį, kuria pripažinta, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Bankų duobkasiai mokosi ir pinga“ buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3, 4 ir 8 straipsniai, ir įpareigojo Visuomenės informavimo etikos asociaciją priimti naują sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, remdamasi žemiau pateikiamais argumentais, su pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 18 d.) nustatyta, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija – kolegiali viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 7 dalį, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija dirba pagal pačios patvirtintą reglamentą. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimai dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų turi būti skelbiami nedelsiant tose pačiose visuomenės informavimo priemonėse, kuriose komisija nustatė šiuos pažeidimus, ir tokia pat kaip ir šio įstatymo 44 straipsnyje nustatyta paneigimo paskelbimo tvarka. Jei viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas per dvi savaites nepaskelbia Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimo dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų savo visuomenės informavimo priemonėje, komisijos sprendimas paskelbiamas per Lietuvos nacionalinio radijo pirmąją programą. Šis sprendimas taip pat paskelbiamas Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija tinklalapyje.

Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimų priėmimo detali tvarka nurodyta Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos reglamente. Iš šio reglamento matyti, kad sprendimai priimami paprasta posėdyje ir balsavime dalyvaujančių Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos narių balsų dauguma (V skyrius 2 dalis). Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos priimtas sprendimas yra fiksuojamas komisijos posėdžio protokole, atskiras sprendimas nėra surašomas. Protokole, be kita ko, turi būti nurodoma Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos narių svarstymo ir pasisakymų santrauka (IV skyrius 9 dalis).

Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos reglamento 13.2 punktas nustato Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininko padėjėjo pareigą išsiųsti komisijos posėdžio medžiagą bei pranešimus apie posėdžio vietą ir laiką ginčo šalims; 13.4 punktas – pareigą išsiųsti komisijos sprendimus ginčo šalims. Reglamento IV skyriaus „Komisijos posėdžiai“ 4 punkte nustatyta, kad apie Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos posėdį pranešama visuomenės informavimo priemonės, dėl kurios pateiktas nagrinėti skundas, leidėjui ir žurnalistui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė nebuvęs jokia forma informuotas apie Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos posėdį, todėl neturėjo galimybės dalyvauti komisijos posėdyje ir pateikti žodinius paaiškinimus. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog apie Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2013 m. gruodžio 16 d. posėdį pareiškėjas buvo informuotas elektroniniu laišku. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje šioje administracinėje byloje (administracinės bylos Nr. AS-556-702/2014), konstatavo, jog, nors teisės aktai tiesiogiai nenurodo, kokiu būdu Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija privalo išsiųsti informaciją suinteresuotoms šalims, tačiau, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, informavimo būdas privalo būti toks, kad ginčo šalys gautų informaciją. Praktikoje taikomas metodas, kuomet siunčiant informaciją elektroniniu paštu gavėjo yra prašoma patvirtinti apie gautą laišką. Šiuo atveju nėra patikimų įrodymų, jog pareiškėjas tikrai buvo informuotas apie 2013 m. gruodžio 16 d. posėdį, t. y. nėra nenuginčijamų įrodymų, jog posėdyje pareiškėjui pranešimas apie posėdį buvo tinkamai įteiktas. Byloje nėra pateikta informacija iš pašto serverių, t. y. būtent ataskaitose iš pašto serverių būtų matyti elektroninio laiško išsiuntimo bei gavimo faktas.

Pažymėtina, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos priimti sprendimai yra valdingo pobūdžio bei sukeliantys atitinkamas teisines pasekmes. Be to, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimas dėl Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso normų pažeidimo, turi neigiamą reikšmę pažeidimą padariusiam asmeniui bei jo veiklai (reputacijai). Dėl to Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija privalo užtikrinti tinkamą procedūrą – turi būti užtikrinama, jog bus nustatytos ir tinkamai bei išsamiai ištirtos visos reikšmingos aplinkybės, o priimti sprendimai, darantys neigiamą įtaką asmenų teisėms, bus motyvuoti bei pagrįsti objektyviais duomenimis. Taigi apie Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos posėdį pareiškėjas turėjo būti informuotas ir jam turėjo būti suteikta galimybė pateikti paaiškinimus iki jam nepalankaus sprendimo priėmimo.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas apie Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2013 m. gruodžio 16 d. posėdį, kuriame buvo nagrinėjamas skundas dėl pareiškėjo publikacijos „Bankų duobkasiai mokosi ir pinga“ atitikimo Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso reikalavimams, nebuvo informuotas, todėl pareiškėjo teisė teikti paaiškinimus, t.y. teisė į gynybą, jam nebuvo užtikrinta. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos reglamento 13.2, 13.4 ir IV skyriaus 4 punkto reikalavimai ir tai laikytina esminiais procedūriniais pažeidimais.

2014 m. lapkričio 25 d. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 3, 31, 41, 43, 46, 49, 50 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 461 straipsniu įstatymu Nr. XII-1357 (TAR, 2014-12-04, Nr. 2014-18935), įsigaliojusiu 2015 m. sausio 1 d., vietoj pagal ankstesnės redakcijos Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnį veikusios kolegialios viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucijos – Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos – buvo numatyta Visuomenės informavimo etikos asociacija, savo veikla siekianti užtikrinti Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatų laikymąsi, visuomenės informavimo etikos principų puoselėjimą visuomenės informavimo veikloje ir ugdyti visuomenės sąmoningumą vertinant visuomenės informavimo procesus bei naudojantis viešąja informacija. Asociacijos nariai Visuomenės informavimo įstatymu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.) nustatyta tvarka sudaro kolegialų Asociacijos sprendimų pagal šio įstatymo 461 straipsnio 3 dalyje numatytą kompetenciją priėmimo organą – Visuomenės informavimo etikos komisiją. Be to, minėto 2014 m. lapkričio 25 d. Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-1357 9 straipsnio 2 dalis nustatė, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija veikia tol, kol teisės aktų nustatyta tvarka bus įsteigta ir pradės veikti Visuomenės informavimo etikos asociacija.

Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio 3 dalies 3 punktą Visuomenės informavimo etikos komisija nagrinėja asmenų skundus dėl viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos, galimai pažeidus Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatas. Visuomenės informavimo etikos asociacijos interneto svetainėje www.etikoskomisija.lt skelbiama, kad Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas buvo priimtas visuotiniame žurnalistų ir leidėjų susirinkime 2015 m. balandžio 15 d. Taigi šio kodekso nuostatos galioja tik į ateitį, o dėl etikos normų pažeidimų, padarytų anksčiau, vertinimas turi būti atliktas pagal iki šiol galiojusio Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso normas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2015 m. kovo 23 d. patvirtinto Visuomenės informavimo etikos komisijos darbo reglamento 2 punkte išvardijant šios komisijos veiklos teisinius pagrindus, be kita ko, nurodytas ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas.

Taigi, 2014 m. lapkričio 25 d. redakcijos Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XII-1357 Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisijai priskirta skundų nagrinėjimo funkcija iš esmės analogiška funkcijai, kurią atliko Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija pagal Visuomenės informavimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2015 m. sausio 1 d.) 46 straipsnio 3 dalies 2 punktą, ir kurią įgyvendindama ji priėmė ginčijamą 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo (protokolo Nr. 20) dalį. Todėl, remiantis aptartu teisiniu reguliavimu, atsakovo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos teises ir pareigas materialiąja prasme perėmė Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisija, kurią pirmosios instancijos teismas, panaikinęs Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo (protokolo Nr. 20) dalį, kuria pripažinta, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacija „Bankų duobkasiai mokosi ir pinga“ buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3, 4 ir 8 straipsniai, pagrįstai įpareigojo priimti naują sprendimą.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, teisingai vertino administracinėje byloje pateiktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog yra teisinis pagrindas tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą. Dėl šių priežasčių trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde nurodytas prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas, nes trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą atmetus, teisė gauti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą nėra numatyta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str.).

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė abstraktų prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurio nedetalizavo (nenurodė konkrečių patirtų išlaidų, nepateikė jų paskaičiavimo), dėl ko negali būti įvertinta, ar prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas yra pagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d.). Todėl pareiškėjo prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas paliktinas nenagrinėtas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

trečiojo suinteresuoto asmens S. V. F. (S. V. F.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Anatolijus Baranovas

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė