Civilinė byla Nr. 3K-3-353/2013

Teisminio proceso Nr. 2-54-3-00951-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 30.10 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. R., Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento kasacinius skundus dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams V. R., Zarasų rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Gražutės regioninio parko direkcijai dėl statybos dokumentų, administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo nugriauti statinius; tretieji asmenys – A. B., Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl statybos dokumentų, administracinių aktų panaikinimo ir savavališkos statybos padarinių likvidavimo – statinių nugriovimo.

Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, nurodė, kad atsakovui V. R. priklausančiuose miškų ūkio paskirties žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), neteisėtai pastatyti gyvenamasis namas ir pirtis, jų statyba negalima, nes miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama tik su miškų ūkio poreikiais susijusių statinių statyba. Kadangi pastatai pastatyti neteisėtai, tai pagal ieškinio pateikimo metu galiojančio Statybos įstatymo nuostatas jie turi būti nugriauti ir statybvietė sutvarkyta teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis. Ieškovas teigia, kad dėl neteisėtos statybos kaltos yra ne tik neteisėtus administracinius aktus priėmusios ar jiems pritarusios institucijos, t. y. Zarasų rajono savivaldybės administracija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas ir Gražutės regioninio parko direkcija, bet ir  atsakovas V. R., nes jis negalėjo turėti teisėtų lūkesčių statyti su miškų ūkio poreikiais nesusijusius statinius miškų ūkio paskirties žemėje.

Ieškovas prašė teismo: 1) panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausiosios architektės 2004 m. rugsėjo 13 d. patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą, Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausiosios architektės 2005 m. rugpjūčio 29 d. išduotą statybos leidimą, Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 30 d. įsakymą dėl statybos leidimo išdavimo atsakovui V. R., Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. rugsėjo 10 d. pažymą; 2) įpareigoti atsakovą V. R. savo, taip pat atsakovų Zarasų rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento ir Gražutės regioninio parko direkcijos lėšomis per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti atsakovui V. R. nuosavybės teise priklausančius nebaigtus statyti statinius: gyvenamąjį namą ir pirtį, esančius (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Zarasų rajono apylinkės teismas 2011 m. liepos 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: panaikino Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausiosios architektės 2004 m. rugsėjo 13 d. patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą, Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausiosios architektės 2005 m. rugpjūčio 29 d. išduotą statybos leidimą, Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 30 d. įsakymą dėl statybos leidimo išdavimo atsakovui V. R., Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. rugsėjo 10 d. pažymą; ieškinio dalį įpareigoti atsakovą V. R. savo lėšomis nugriauti gyvenamąjį namą ir pirtį bei sutvarkyti statybvietę paliko nenagrinėtą, o ieškinio dalį įpareigoti atsakovus Zarasų rajono savivaldybės administraciją, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentą ir Gražutės regioninio parko direkciją savo lėšomis nugriauti gyvenamąjį namą ir pirtį bei sutvarkyti statybvietę atmetė.

Teismas sprendė, kad priimti administraciniai aktai ir jų pagrindu išduoti statybą leidžiantys dokumentai yra neteisėti, nes juos priimant vadovautasi Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtintu Statybos privačioje žemėje reglamentu, leidusiu statybas miško žemėje, tačiau nepagrįstai nesivadovauta Miškų įstatyme galiojusiais ir tebegaliojančiais apribojimais statyti miško žemėje. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad Vyriausybė, Statybų privačioje žemėje reglamente nustatydama galimybę miško žemėje ir kitose ypač vertingose teritorijose statyti naujus, taip pat ir buvusiose sodybvietėse, gyvenamuosius namus, viršijo savo kompetenciją. Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktas, kuriuo leista statyti gyvenamuosius namus miškų ūkio paskirties žemėje, panaikintas Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 106. Dėl tokio trečiojo asmens Vyriausybės neveikimo iki 2007 m. sausio 31 d. nebuvo pagrindo panaikinti atsakovui V. R. išduotą statybos leidimą ir stabdyti statybą, o atsakovas V. R. 2007 m. liepos 16 d. teisėtai pradėjo gyvenamojo namo ir pirties statybą.

Konstatavęs trečiojo asmens Vyriausybės kaltę dėl statybų ir nesant jos patrauktos atsakove pagal ieškinį teismas atmetė ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovus Zarasų rajono savivaldybės administraciją, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentą ir Gražutės regioninio parko direkciją savo lėšomis nugriauti gyvenamąjį namą ir pirtį bei sutvarkyti statybvietę. Kadangi atsakovas V. R. yra neteisėtai pastatyto gyvenamojo namo ir pirties savininkas, jo atžvilgiu galimi reikalavimai, savo dalyku susiję su šios bylos dalyku, tai teismas paliko nenagrinėtą ieškinio dalį įpareigoti atsakovą V. R. savo lėšomis nugriauti gyvenamąjį namą ir pirtį bei sutvarkyti  statybvietę.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 16 d. sprendimu tenkinus ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir trečiojo asmens Vyriausybės apeliacinius skundus nuspręsta panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimo dalį, kuria palikta nenagrinėta ir atmesta ieškinio dalis, bei dėl šios bylos dalies priimti naują sprendimą, kuriuo įpareigoti atsakovą V. R. savo, taip pat atsakovų Zarasų rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento ir Gražutės regioninio parko direkcijos lėšomis per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti atsakovui V. R. nuosavybės teise priklausančius nebaigtus statyti statinius: gyvenamąjį namą ir pirtį (duomenys neskelbtini); kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teismas nurodė, kad statybos leidimas atsakovui V. R. išduotas naujai atstatyti sodybą, buvusią atsakovui priklausančiame žemės sklype. Atsakovui V. R. priklausantis žemės sklypas yra be statinių ir želdinių, galinčių sudaryti sodybą, taip pat nėra teisiškai įformintas kaip sodybinis žemės sklypas, t. y. atsakovui priklausančiame žemės sklype ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu nebuvo sodybvietės. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad žemės sklype yra išlikę buvusių statinių pamatai, neturi reikšmės, nes vien tik statinių pamatų buvimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad žemės sklype yra sodybvietė, o Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktu nereglamentuojamas buvusios sodybos miškų ūkio paskirties žemės sklype atkūrimas.

Miškų įstatyme leidžiama miškų ūkio paskirties žemėje statyti tik medienos sandėlius ir kitus su mišku susijusius įrenginius. Dėl to atsakovo statybos neleistinos pagal nurodytą įstatymą. Statybų negalima įteisinti pagal Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 4 punktą ir Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento 26 punktą, nustatančius galimybę atkurti buvusias sodybas. Nėra pagrindo išvadai, kad statyti miškų ūkio paskirties žemėje leista Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punkto pagrindu. Šį punktą pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį negali būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Dėl to atsakovui V. R. išduotas statybos leidimas statyti gyvenamąjį namą ir pirtį negalėjo būti įgyvendinamas po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo įsigaliojimo. Taigi taikytinos statybos pagal neteisėtai išduotą statybas leidžiantį dokumentą padarinių šalinimą reglamentuojančios teisės normos – Statybos įstatymo 28-1 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 3 dalis.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas V. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinio dalį įpareigoti atsakovą V. R. per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti statinius. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

Atsakovo lūkesčiai pradėjus statybas buvo teisėti, nes jis veikė pagal nustatytą teisės aktų tvarką. Vilniaus apygardos teismas sprendimu darydamas išvadą, kad atsakovas negalėjo statyti miško žemėje, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 5 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje E. R. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-270/2012, išaiškinimų, kurioje konstatuota, kad, net ir sutinkant su kasatoriaus pozicija, jog pagal Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktą miškų ūkio žemėje esančiose sodybvietėse statyba tam tikru laikotarpiu buvo galima, ji turėjo būti vykdoma teisės aktų nustatyta tvarka; tokiai statybai taikytinos Statybos įstatymo nuostatos dėl statinio projekto ir leidimo būtinumo (20, 23 straipsniai).

Kasatorius statybas jam priklausančiame miško paskirties žemės sklype vykdė turėdamas visus kompetentingų institucijų išduotus statybą leidžiančius dokumentus (jskaitant projektavimo sąlygų sąvadą, statybos leidimą). Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas išdavė 2007 m. rugsėjo 10 d. pažymą, kurioje jau po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo praėjus daugiau kaip metams patvirtino, kad statybos vykdomos tinkamai. Kasatorius pasitikėjo institucijų veiksmais, joms išduodant statybą leidžiančius dokumentus.

Kadangi egzistavo nurodytų Statybų privačioje žemėje reglamento ir Konstitucinio Teismo nutarimo bei Miškų įstatymo prieštaravimas, tai patvirtina, kad buvo neaiškus statybų miško žemėje teisinis reglamentavimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teisinio reguliavimo neaiškumai galėtų būti aiškinami asmens naudai, nes pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos standartus nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias apribojamos Konvencijoje garantuojamos asmens teisės, turi būti pakankamai prieinamos, aiškios ir numatomos (James and Others v. United Kingdom, judgment of 21 February 1986, Series A no. 98, par. 67, Lithgow and Others v. United Kingdom, judgment of 8 July 1986, Series A. no. 102, par. 110).

Kasatoriaus teigimu, jis nėra kaltas dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą. Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad jeigu teismas savo sprendimu pripažįsta statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu, jis savo sprendimu įpareigoja statytoją (užsakovą) ar kitą šio įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį per nustatytą terminą teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Įstatymo ir teismų neišaiškinta, kokiais kriterijais remiantis yra nustatomi asmenys, kalti dėl statybos pagal neteisėtai išduotą leidimą. Kasatoriaus teigimu, išvada dėl statytojo pripažinimo kaltu dėl statybos pagal neteisėtai išduotą leidimą turi būti padaryta atsižvelgiant ir į statytojo asmenį (fizinis ar juridinis asmuo), patirtį statybose, jo atliktus veiksmus iš kompetentingų institucijų gaunant statybą leidžiančius dokumentus ir veiksmus statybos metu. Kasatorius yra fizinis asmuo, neturintis specialaus teisinio, statybininko ar kokio nors kito, su ginčo dalyku susijusio išsilavinimo, patirties statybų srityje. Jei valstybės ar savivaldybės  institucijos teikia administracines paslaugas, susijusias su teisės aktų pagrindu įgyjamomis teisėmis, į tokias institucijas kreipęsis asmuo neprivalo žinoti visų atitinkamą sritį reglamentuojančių teisės aktų, nes atitinkamos institucijos kontroliuoja jų išduodamų leidimų ir kitų individualių teisės aktų teisėtumą.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovas Zarasų rajono savivaldybės administracija sutinka su atsakovo V. R. kasaciniu skundu, prašo jį tenkinti.

Kasaciniu skundu atsakovas Zarasų rajono savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 16 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

Teismas sprendime nevertino, kad 2004 m. rugsėjo 13 d. projektavimo sąlygų sąvadas, 2005 m. rugpjūčio 29 d. statybos leidimas, 2005 m. rugpjūčio 30 d. įsakymas dėl statybos leidimo išdavimo buvo išduoti iki Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo, be to, ginčijamu statybos teisėtumo ir padarinių šalinimo klausimu tuo metu teismų praktika buvo kitokia nei dabartinė. Tuo metu, kai atsakovui V. R. išduotas statybos leidimas, galiojo Statybų privačioje žemėje reglamentas, kurio pagrindu ir buvo priimti statybą leidžiantys dokumentai. Statybų privačioje žemėje reglamentas neteko galios Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 106 (įsigaliojo 2007 m. vasario 4 d.). Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, išimtys gali būti grindžiamos remiantis visuminiu konstituciniu teisiniu reguliavimu. Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą konstatavo, kad teisės aktais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Dėl to nepagrįstas Vilniaus apygardos teismo sprendimo teiginys, kad ginčijamų administracinių aktų išdavimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas nesuteikė atsakovui V. R. teisės vykdyti naujas statybas jam priklausančiame žemės sklype.

Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu ne absoliučiai uždrausta miško žemėje statyti statinius, bet pažymėta įstatymų leidėjo pareiga sureguliuoti tokius teisinius santykius atitinkamu įstatymu. Kasatorius išreiškia abejonę, ar galiojančių Žemės ir Miškų įstatymų absoliutus draudimas statyti miško žemėje yra proporcingas siekiamam tikslui, o miško žemės savininkų teisės nėra suvaržomos labiau, nei toks teisių suvaržymas leidžiamas Konstitucijos nuostatose.

Kasatorius nesutinka su tuo, kad Vilniaus apygardos teismo sprendimu atsakovai Zarasų rajono savivaldybės administracija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas, Gražutės regioninio parko direkcija yra kalti asmenys pagal Statybos įstatymo 281 straipsnį, kurių lėšomis turi būti griaunami statiniai ir tvarkoma statybvietė, o Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos yra nekalta, nors pagal nustatytą teisinį reguliavimą būtent ši institucija yra atsakinga už statybų teisėtumą valstybės mastu (Statybos įstatymo 27 straipsnis).

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovas Gražutės regioninio parko direkcija sutinka su atsakovo Zarasų rajono savivaldybės administracijos kasaciniu skundu, prašo jį tenkinti.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas sutinka su atsakovo Zarasų rajono savivaldybės administracijos kasaciniu skundu, prašo jį tenkinti.

Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 16 d. sprendimą, priimti naują sprendimą. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

Kasatoriaus teigimu, teismai klaidingai aiškino CK 1.7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisės principą, kad įstatymai ir kiti teisės aktai negalioja atgaline data. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-192/2008, konstatavo, kad įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, jog šis neveikia į ateitį, tačiau nereiškia, kad išnyksta teisės ir pareigos, įgytos pagal galiojusį įstatymą. Konstitucinis Teismas 2011 m spalio 25 d. nutarime konstatavo, kad iki kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarimu pripažino antikonstitucinėmis tam tikras Statybų privačioje žemėje reglamento nuostatas. Dėl to byloje ginčijamais 2004–2005 m. administraciniais aktais, jų pagrindu išduotais dokumentais nepažeisti teisės aktų reikalavimai. Byloje teismai nepagrįstai pripažino neteisėtais tiek iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo, tiek ir po jo priimtus aktus ir dokumentus. Tiek galioję Saugomų teritorijų įstatymas, tiek iki jo panaikinimo Statybų privačioje žemėje reglamentas nustatė statinių esamose ir buvusiose sodybose galimumą. Bylos duomenimis, atsakovas V. R. atstatė buvusią sodybą, jos buvimo faktą patvirtina byloje esantis archyvo pažymėjimas, be to, išlikusios pamatų liekanos.

Kasatorius, leisdamas statybą, vadovavosi Vyriausybės patvirtintu Statybų privačioje žemėje reglamentu. Tai, kad šis reglamentas vėliau pripažintas antikonstituciniu, atsakomybė tenka Vyriausybei, panaikinusiai tam tikras prieštaraujančias Konstitucijai reglamento nuostatas tik praėjus daugiau kaip metams nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo.

Kasatorius pažymi, kad statybos projektavimo sąlygų sąvadą ir statybos leidimą išdavė vietos savivaldos institucijos, dėl to, jo teigimu, jis nepagrįstai pripažintas dėl neteisėtų statybų kalta institucija Vilniaus apygardos teismo sprendimu.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovas Zarasų rajono savivaldybės administracija sutinka su atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento kasaciniu skundu, prašo jį tenkinti.

Atsiliepimu į atsakovo A. R. kasacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atsiliepime nurodomi tokie esminiai nesutikimo su atsakovo A. R. kasaciniu skundu argumentai:

Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime teisės aktų konstitucingumo prezumpciją išaiškino taip, kad iki kol teisės aktai (jų dalys) Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai arba kol jie nėra nustatyta tvarka pripažinti netekusiais galios, juose nustatytas teisinis reguliavimas atitinkamiems teisinių santykių subjektams yra privalomas, taigi visi teisinių santykių subjektai privalo juos vykdyti ir taikyti juos pagal savo kompetenciją. Byloje ginčijami administraciniai aktai (statybos leidimas) savo esme tik suteikia teisę atlikti tam tikrus statybos darbus, tačiau jų konkretus įgyvendinimas reiškia statybos darbų užbaigimą. Atsiliepime sutinkama su atsakovo A. R. kasacinio skundo teiginiu, kad statybų miško žemėje teisinis reglamentavimas buvo neaiškus. Atsakovas pradėjo faktiškai statyti statinius po to, kai pripažinus antikonstituciniu Statybų privačioje žemėje reglamentą išnyko teisinis statybų pagrindas, dėl to jis yra atsakingas ir kaltas už neteisėtos statybos padarinius. Atsakovo Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento veiksmai atlikti jų metu galiojusių teisės aktų pagrindu, todėl nėra neteisėti ir negali būti laikomi tiesiogine statybos padarinių kilimo priežastimi.

Atsiliepimais į atsakovų A. R., Zarasų rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento kasacinius skundus atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimuose nurodomi tokie esminiai nesutikimo su atsakovų kasaciniais skundais argumentai:

Vilniaus apygardos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ginčo santykiui tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, atsižvelgė į teismų praktiką, todėl naikinti sprendimą nėra pagrindo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-563/2009, konstatavo, kad įgyti nuosavybės teisę į statinį ir kartu visas savininko teises bei savininko teisių garantijas galima ne bet kokio statybos proceso būdu, bet tik tokiu atveju, jei statyba buvo vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Neteisėta statyba yra pažeidžiamas Civiliniame kodekse įtvirtintas reikalavimas, nustatantis, jog nekilnojamasis daiktas privalo būti suformuotas įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju nėra teisiškai sukurto nuosavybės teisės objekto – nekilnojamojo daikto. Statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra teisėta.

Įstatymams imperatyviai draudžiant miškų ūkio paskirties žemėje statyti kitokius statinius nei medienos sandėlius ar kitus su mišku susijusius įrenginius, kasatorius negalėjo turėti ir neturėjo jokio teisėto lūkesčio į gyvenamosios paskirties pastatų statybą miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklype, Gražutės regioniniame parke. Atsakovas pradėjo neteisėtas statybas miškų ūkio paskirties žemėje, todėl jis pagrįstai įpareigotinas savo lėšomis nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietę. Atsakovo 2007 m. rugsėjo 10 d. išduota pažyma apie nebaigtą statybą patvirtinta, kad jos surašymo metu statybos atitiko esminius statinio projekto sprendinius, išduodant šią pažymą nebuvo tikrinamas statybos teisėtumas. Atsakovo veiksmai ar neveikimas nebuvo neteisėtų ginčo statinių statybos priežastis, todėl nėra teisinio pagrindo dėl neva netinkamai vykdytos statybos valstybinės priežiūros konstatuoti atsakovo  kaltę dėl neteisėtos ginčo statybos miškų ūkio paskirties žemėje. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos imperatyvai, be kita ko, reiškiantys, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Taigi žemės savininkas, atsakovas V. R., yra atsakingas už neteisėtas statybas jo miško žemėje.

Atsiliepimais į kasacinius skundus ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo atsakovų V. R., Zarasų rajono savivaldybės ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento kasacinių skundų netenkinti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 8 d. sprendimą. Atsiliepimuose į kasacinius skundus išdėstyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniais skundais argumentai:

Ieškovas nurodo tai, kad ginčijamų administracinių aktų išdavimo metu galiojęs Žemės, Miškų įstatymų teisinis reglamentavimas nesuteikė statytojui teisės vykdyti naujas statybas, todėl atsakovas V. R. negalėjo turėti teisėtų lūkesčių įgyvendinti statytojo teises. Atsakovas po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo paskelbimo turėjo suprasti, kad jo tikslas miškų ūkio paskirties žemėje statyti gyvenamąjį namą ir pirtį prieštarauja Konstitucijai ir Žemės bei Miškų įstatymams. Atsakovas statinius pradėjo statyti 2007 m. liepos 16 d. ir negalėjo turėti teisėtų lūkesčių juos teisėtai pastatyti. Galiojusiame Statybų privačioje žemėje reglamente nustatytas esamų, o ne buvusių sodybų atstatymas, dėl to šiuo reglamentu atsakovas neįgijo teisės atstatyti buvusią sodybą. Teismų praktikoje neišaiškinta, kuriais kriterijais remiantis asmenys pripažįstami kaltais dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybos leidimą. Ieškovo teigimu, asmenys privalo nepradėti miško žemėje statybos veiklos, nes tai draudžiama įstatymo. Negali būti laikomas sąžiningu toks statytojas, kuris žinojo arba turėjo žinoti apie draudžiančius veiklą įstatymus. Kadangi atsakovas negali remtis savo sąžiningumu, jis pripažintinas kaltu dėl statybų. Dėl to ir jam tenka neteisėtų statybų padarinių šalinimo pareiga. Ta aplinkybė, kad jam vykdant statybas statybų priežiūros institucijos jo apie vykdomų statybų prieštaringumą įstatymams neinformavo, o 2007 m. rugsėjo 10 d. išdavė pažymą apie statybą, galėtų būti laikoma ne atsakomybę šalinanti, bet ją lengvinanti aplinkybė.

Dėl Zarasų rajono savivaldybės kasacinio skundo atsiliepime nurodoma tai, kad šiame kasaciniame skunde ignoruojamas teisės aktų hierarchijos principo pažeidimas, t. y. kad leidžiant statybas turėjo būti vadovaujamasi pirmiausia aukštesnę galią turinčiais įstatymais, draudžiančiais statybas miško žemėje, o ne išskirtinai Vyriausybės patvirtintu Statybų privačioje žemėje reglamentu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. vasario 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje O. B. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-20/2012, konstatavo, kad Miškų ir Žemės įstatymuose nustatyti ribojimai (t. y. dėl statybų miško žemėje ir miškų ūkio žemėje), – ypač atsižvelgiant į miškų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objektų, pobūdį, jų ypatingą ekologinę, socialinę ir ekonominę reikšmę aplinkai, – yra neproporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui, ir kad savininkų nuosavybės teisės varžomos labiau negu leidžia Konstitucija. Šioje nutartyje remiamasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymint, kad ekonomikos (finansiniai) imperatyvai ir netgi kai kurios prigimtinės teisės, tokios kaip teisė į nuosavybę, neturėtų nusverti aplinkos apsaugos imperatyvų ir būtinybės užtikrinti viešojo intereso apsaugą, ypač tais atvejais, kai valstybė teisinėmis priemonėmis yra nustačiusi atitinkamą statybos režimą. Vertinant teisės į nuosavybę apsaugą neteisėtos statybos kontekste būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl kai kuriais atvejais sprendimas statinį nugriauti gali būti laikomas tinkamu ir proporcingu padarytam teisės pažeidimui (žr. Hamer v. Belgium, no. 21861/03, 27 November 2007).

Dėl visų atsakingų institucijų kaltės – joms buvo žinomas Miškų įstatymas, kuriuo nenustatyta galimybės miško žemėje statyti namus, tačiau juo nesivadovauta leidžiant atsakovui statyti miško žemėje. Miškų įstatymo formuluotės, draudžiančios statybą miško žemėje, galiojo ir nesikeitė per visą laiką nuo šio įstatymo įsigaliojimo 1995 m. sausio 1 d., savo žinojimą apie šiame įstatyme nustatytus draudimus patvirtino visų institucijų atstovai, dalyvavę teismo posėdžiuose.

Atsiliepimais į kasacinius skundus trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė prašo atsakovų A. R. ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento kasacinių skundų netenkinti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 16 d. sprendimą.

Atsiliepimuose nurodoma tai, kad atsakovas neveikė teisėtai, kreipdamasis dėl statybos leidimo ir kitų dokumentų išdavimo, nors turėjo žinoti apie Miškų įstatyme įtvirtintą draudimą statyti miško žemėje. Dėl to atsakovas negalėjo turėti pagrįstų teisėtų lūkesčių pastatyti statinius. Atsakovui buvo žinomi miškų ūkio paskirties žemės sklypo naudojimosi ribojimai. Pagal Statybos įstatymo 15 straipsnio 5 dalį statytojas turi vadovautis įstatymais vykdydamas statybos darbus. Dėl to atsakovas atsakingas už neteisėtų statybų padarinių šalinimą. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimo administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Asmuo privalo žinoti ir vykdyti įstatymus ir negali pasiteisinti jų nežinojimu ar nevykdymu, todėl akivaizdu, kad tiek įstatymų nuostatos, tiek kitų teisės aktų apribojimai neleido tuo metu vykdyti statybos darbų miškų ūkio paskirties ginčo žemės sklype, tačiau statytojas, žinodamas (turėdamas žinoti) apribojimus, vykdė statybos darbus, todėl laikytina, kad tokiais savo veiksmais prisidėjo prie neteisėtų padarinių atsiradimo. Konstitucinis Teismas 2011 m spalio 25 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir kurie nebegali būti vykdomi tuo metu, kai įsigalioja Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo šie teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimui nebegalėjo būti vykdomi statybą leidžiantys dokumentai atsakovo miško žemėje. Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktu buvo leidžiama statyti miškų ūkio paskirties žemėje tik esančiose sodybvietėse. Tai negalėjo tapti teisiniu pagrindu atsakovui V. R. vykdyti statybas atstatant buvusią sodybą. Atsakovai turėjo vadovautis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu, pripažinusiu Statybų privačioje žemėje reglamento tam tikras nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, to nepadarę atsakovai veikė neteisėtai ginčijamų statybų atžvilgiu ir netinkamas jų, kaip institucijų, veiksmų atlikimas negali reikšti Vyriausybės kaltės ir atsakomybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemonių, jų proporcingumo siekiamam tikslui

Statyba laikoma neteisėta, jeigu ji vykdoma arba yra baigta, nesilaikant statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Neteisėta statyba yra pažeidžiamas Civiliniame kodekse įtvirtintas reikalavimas, nustatantis, jog nekilnojamasis daiktas privalo būti suformuotas įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju nėra teisiškai sukurto nuosavybės teisės objekto – nekilnojamojo daikto, nes statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra teisėta. Priklausomai nuo to, kokiu metu ir kokie teisės aktų reikalavimai pažeidžiami, neteisėtos statybos kvalifikavimas gali būti nevienodas, nuo to priklauso padarinių šalinimo sąlygos ir aplinkybės.

Jeigu neteisėta statyba kvalifikuojama kaip vykdyta pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, tai jos padarinių šalinimas vykdomas pagal Statybos įstatymo 281 straipsnyje nustatytas nuostatas. Pagal Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas, pripažinęs statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu, kaip ir savavališkos statybos atveju,  įpareigoja statytoją (užsakovą) ar kitą Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis.

Sprendžiant, ar Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas statinio nugriovimas yra adekvati padarytam pažeidimui priemonė, reikšminga yra tai, kad tiek statybą leidžiančių dokumentų išdavimo, tiek statybų faktinio pradėjimo metu galiojo ir tebegalioja Miškų įstatymas, kuriame nustatytas teisinis reglamentavimas neleido statybų miškų ūkio paskirties žemėje, taigi statybų procesas prieštaravo jų draudimui pagal Miškų įstatymą. Byloje nustatyta, kad statybą leidžiantys dokumentai atsakovui V. R. išduoti 2004–2005 m., tuo metu galiojusio Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybos privačioje žemėje reglamento, leidusio statybas miško žemėje, pagrindu. Šiuo nutarimu patvirtinto reglamento 2 punkto nuostata, kad miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu, kuriuo konstatuota, kad Vyriausybė, Statybų privačioje žemėje reglamente nustatydama galimybę miško žemėje ir kitose ypač vertingose teritorijose statyti naujus, taip pat ir buvusiose sodybvietėse, gyvenamuosius namus, viršijo savo kompetenciją. Konstitucinio Teismo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai Statybos privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata buvo patvirtinta 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 Vyriausybės nutarimu, kuris panaikintas Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 106. Atsakovas pradėjo statybas 2007 m. liepos 16 d., t. y. po to, kai aptariamas Vyriausybės nutarimas neteko galios, Konstituciniam Teismui konstatavus jo nuostatų prieštaravimą Konstitucijos ir Miškų įstatymo imperatyviosioms teisės normoms, draudžiančioms statybas miško žemėje. Konstitucinis Teismas 2011 m spalio 25 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir kurie nebegali būti vykdomi tuo metu, kai įsigalioja Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo šie teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimui nebegalėjo būti vykdomi statybą leidžiantys dokumentai atsakovo V. R. miško žemėje. Tuo metu šiam atsakovui pradėjus statyti statinius (gyvenamąjį namą ir pirtį) jis negalėjo pagrįstai tikėtis juos teisėtai pastatyti, todėl yra atsakingas už neteisėtos statybos padarinius.

Vienas iš konstituciškai svarbių tikslų yra saugomų teritorijų steigimas ir įstatyme apibrėžtos veiklos saugomose teritorijose reglamentavimas bei proporcingas tokių teritorijų apsaugai būtinas savininko nuosavybės teisių ribojimas. Pažymėtina, kad proporcingumas yra vertinamoji kategorija, priklausoma nuo kiekvienu atveju nustatytų individualių aplinkybių. Teismai, vertindami, ar nuosavybės ribojimas proporcingas siekiamam tikslui, kiekvienu atveju patikrina, ar ribojimas nustatytas įstatyme, ar konstituciškai pateisinamas siekiamam tikslui, ar nėra galimybių suderinti ginamas vertybes. Statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civiliniai teisiniai padariniai nustatyti CK 4.103 straipsnyje ir Statybos įstatymo 28 straipsnyje. Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime pažymėjo, kad sprendimas įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą, ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje E. R. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-270/2012, konstatuota, kad tais atvejais, kai teritorijoje, kurioje vykdoma naujo statinio statyba ar statinys rekonstruojamas, yra draudžiama bet kurio ar tam tikros paskirties naujo statinio statyba ar statinio rekonstravimas, galimas tik vienas savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas – savavališkai pastatytų statinių nugriovimas. Gyvenamųjų namų ir ūkinių pastatų statyba miškų ūkio paskirties žemėje neleidžiama, šie statiniai nepriskirti prie leistinų statyti pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalį. Taip šios normos aiškinamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008 m. vasario 12 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-556-206/2008; 2011 m. birželio 2 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. 4-2328/2011).

Statinio nugriovimo kaip savavališkos statybos padarinių šalinimo priemonės proporcingumo siekiamam tikslui kriterijai išdėstyti Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime, priimtame byloje Hamer v. Belgium, no. 21861/03, 27 November 2007, konstatuota, kad visuomenė yra vis labiau suinteresuota apsaugoti aplinką, kuri turi ypatingą vertę; ekonominiai imperatyvai ir netgi tam tikros fundamentalios teisės, tokios kaip nuosavybės teisės, neturi eiti pirma aplinkosauginių motyvų, ypač kai valstybė yra priėmusi teisės aktus šioje srityje; tokiu atveju valstybės institucijos turi pareigą tinkamu laiku imtis veiksmų, kad nuspręstos įgyvendinti aplinkosaugos priemonės netaptų neveiksmingos; nuosavybės teisių apribojimai leistini su sąlyga, kad bus nustatyta teisinga individualių ir kolektyvinių interesų pusiausvyra.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nuostata, jog neteisėtos statybos griovimas vykdomas kaltų asmenų, o ne statytojo (užsakovo) ar kitų Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte išvardytų asmenų lėšomis, jei nėra jų kaltės, tai savaime nereiškia, kad jau priimant teismo sprendimą dėl nugriovimo turi būti nustatyti kalti asmenys, jų kaltės dalis, laipsnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. UAB ,,Jozita“, bylos Nr. 3K-3-196/2013). Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkte nenustatyta lėšų neteisėtai statybai nugriauti paėmimo iš kaltų asmenų tvarka ir tokio teismo sprendimo operatyvaus vykdymo priemonės ar tvarka. Dėl statybos griovimo išlaidų išreikalavimo yra nustatyta Statybos įstatymo 281 straipsnio 6 dalyje, joje reglamentuota, kad tuo atveju, kai statinys (jo dalis), kurį nuspręsta nugriauti, priklauso statytojui (užsakovui) , kurio kaltės dėl neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento išdavimo nėra, teismas šio asmens reikalavimu taip pat sprendžia klausimą dėl žalos atlyginimo įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat konstatuota, kad pagal Statybos įstatymo 281 straipsnio 4 dalį teismas gali įpareigoti užsakovą (statytoją) ar kitą Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį savo lėšomis nugriauti statinį, jeigu teismo nurodymai nugriauti statinį kalto asmens lėšomis nevykdomi. Tai reiškia, kad siekiama tokiu būdu pirmiausia ir nedelsiant likviduoti neteisėtos statybos padarinius ir realiai atkurti trečiųjų asmenų teises. Jeigu civilinėje byloje nebuvo spręsta dėl asmenų, kurie neteisėtai išdavė statybą leidžiančius dokumentus, kaltės, tai nesudaro kliūties teismui pagal Statybos įstatymo 281 straipsnio 4 dalį įpareigoti užsakovą (statytoją) ar kitą Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį savo lėšomis nugriauti statinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. UAB ,,Jozita“, bylos Nr. 3K-3-196/2013).

Nagrinėjamoje byloje panaikinus statybą leidžiančius dokumentus pagal juos neteisėtai vykdytos statybos padariniai šalinami pagal Statybos įstatymo 281 straipsnio nuostatas netgi jei ir nebūtų nustatyta statytojo (užsakovo) ir neteisėtus statybos dokumentus išdavusių institucijų kaltės dalis. Šių asmenų kaltės dalis, laipsnis nustatomi tam tikslui, kad būtų išsprendžiamas žalos vykdant neteisėtos statybos padarinių šalinimą atlyginimo klausimas. Nagrinėjamoje byloje nepareikštas reikalavimas atlyginti žalą, sprendžiamas neteisėtos statybos padarinių šalinimo klausimas. Byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo ir atsakovo V. R. kaltę dėl neteisėtų statybų, nes jis turėdamas tuo metu galiojusį statybos leidimą pradėjo statyti gyvenamąjį namą ir pirtį 2007 m. liepos 16 d., kai tuomet pradėtos statybos jau buvo neteisėtos remiantis iki to laiko priimto ir įsigaliojusio Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo nuostatomis. Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu išaiškinus Konstitucijos, Miškų įstatymo nuostatas apie negalimumą statyti miško žemėje atsakovas V. R. negalėjo turėti teisėtų lūkesčių įgyvendinti savo kaip statytojo teises. Dėl to pripažintinas teisiškai nepagrįstu atsakovo V. R. kasaciniame skunde išdėstytas argumentas, kad jis nėra kaltas dėl statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus ir dėl to negalima taikyti Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkte įvardyto įpareigojimo nugriauti statinį kaip neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemonės. Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytu atsakingų institucijų veiksmų teisiniu įvertinimu, kad jos nepagrįstai delsė priėmus Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą ir nesiėmė veiksmų tam, kad būtų išvengta neteisėtų statybų miško žemėje vykdymo. Priėmus Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą statybų teisėtumą, aplinkos apsaugą turinčios užtikrinti institucijos – atsakovai Zarasų rajono savivaldybės administracija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas, Gražutės regioninio parko direkcija – neinicijavo atsakovui V. R. išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimo.

Byloje nustatytos aplinkybės apie tai, kad atsakovas V. R. pradėjo statybas, nors jų pradėjimo metu teisinis reglamentavimas draudė statybas miško žemėje, atsakovui turėjo būti žinoma apie tai, kad statybų vykdymas ir statytojo teisių įgyvendinimas yra negalimas. Kartu pažymėtina tai, kad ginantis viešąjį interesą prokuroras ieškinį dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo ir neteisėtos statybos padarinių pašalinimo pateikė teismui 2008 m. lapkričio 5 d., byloje esančio Nekilnojamojo turto registro 2008 m. spalio 30 d. išrašo duomenimis, pradėtų statyti gyvenamojo namo statybos baigtumas sudarė 8 proc., pirties – 12 proc. Įvertinusi byloje konstatuotas aplinkybes ir atsižvelgdama į įstatymuose įtvirtintas imperatyviąsias teisės normas, draudžiančias statybas miško ūkio paskirties žemėje, teisėjų kolegija sprendžia, kad Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytos statinio nugriovimo priemonės taikymas turi teisėtą tikslą ir yra proporcingas ginamiems viešąją reikšmę turintiems interesams. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teisės aiškinimo ir taikymo praktikai neteisėtos statybos padarinių šalinimo bylose. Išdėstytais kasacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo naikinti byloje priimto apeliacinės instancijos teismo sprendimo, jis paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) kasaciniame teisme sudaro 232,16 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. birželio 28 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Jų atlyginimas valstybės naudai priteistinas lygiomis dalimis iš atsakovų V. R., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento ir Zarasų rajono savivaldybės administracijos, kurių kasaciniai skundai netenkinti (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų V. R., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (juridinio asmens kodas 190742867) ir Zarasų rajono savivaldybės administracijos (juridinio asmens kodas 188753461) valstybei iš kiekvieno po 77,39 Lt (septyniasdešimt septynis litus 39 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.