Administracinė byla Nr. I-266-426/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03737-2013-9
Procesinio sprendimo kategorija 1.16.; 3.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. rugsėjo 22 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. B. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
Pareiškėja S. B. skunde prašo priteisti solidariai iš atsakovų neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2009-05-01 iki skundo padavimo dienos – 58 289,43 Lt. Nurodo, kad nuo 1991-11-26 iki šiol dirba Lietuvos Respublikos valstybės kontrolėje (A lygio 16 kategorija), nuo 2007-02-01 suteikta 1 kvalifikacinė klasė. Nuo 2006-11-26 nustatytas 15 proc., nuo 2009-11-26 – 18 proc., o nuo 2012-11-26 – 21 proc. priedas už tarnybos stažą. Seimas 2009-04-23 priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15-20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, o 2009-07-17 priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus. Taip pat Seimas 2009-07-17 priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu nuo 2009-08-01) pakeitė valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 3 d. ir nustatė, kad priedas už 3 kvalifikacinę klasę yra 10 proc. (vietoj buvusių 15), už 2 kvalifikacinę klasę – 20 proc. (vietoj buvusių 30) ir už 1 kvalifikacinę klasę – 30 proc. (vietoj buvusių 50). Pareiškėjos tarnybos laikotarpiu pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas nuo 8,7 iki 8,4, nuo 2009-08-01– nuo 8,4 iki 8,1, taip pat priedas už kvalifikacinę klasę nuo 50 proc. iki 30 proc. Pareiškėja skundą grindžia Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu, kuriame konstatuota, kad teisės aktų nuostatos, kurios buvo taikomos apskaičiuojant pareiškėjos darbo užmokestį, prieštarauja Konstitucijai (b. l. 1-5).
Pateiktame atsiliepime atsakovė su pareiškėjos skundu nesutiko tiek, kiek jame prašoma priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį iš Valstybės kontrolės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės kontrolės, ir prašė skundą šioje dalyje atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Valstybės kontrolė yra netinkamas atsakovas byloje, taip pat ir netinkamas valstybės atstovas. Mano, kad tinkamu atsakovu turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Darbo užmokestis pareiškėjai buvo mokamas pagal tuo metu galiojusius įstatymus. Valstybės kontrolė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjai buvo sumažintas darbo užmokestis ir susidarė darbo užmokesčio nepriemoka. Pažymėjo, kad pagal Darbo kodekso 301 str., kuriame nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio sumos priteisiamos ne daugiau kaip už 3 metus, pareiškėjai galėtų būti priteisiama darbo užmokesčio nepriemoka ne daugiau kaip už tris metus (b. l. 19-21).
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus pareiginės algos koeficientus ir priedus už kvalifikacines klases, priteisimo.
Byloje nėra ginčo, kad atsakovas, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.
Atsakovas prašo taikyti 3 metų ieškinio senatį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014-01-09 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013) yra konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjai kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėja kreipėsi į teismą 2013-09-20, prašydama priteisti darbo užmokesčio skirtumą. Pareiškėja kreipėsi į teismą nepraleidusi ieškinio senaties termino (dėl dalies laikotarpio), tad laikytina, kad teisiniai santykiai, iš kurių kyla pareiškėjos reikalavimas, yra nepasibaigę, todėl nagrinėjamoje byloje svarstytinas klausimas dėl pareiškėjos reikalavimo pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d. įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2016-02-15 sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimą, 2014-04-16 sprendimą bei 2015-11-19 nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.
Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teismas konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalies teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjos S. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Rūta Miliuvienė