Administracinė byla Nr. eAS-635-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04759-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos 22.7; 59.2

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. rugpjūčio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenei dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas A. N. su 2016 m. gruodžio 11 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2016 m. lapkričio 22 d. įsakymą Nr. P-1406 „Dėl plk. A. N. nušalinimo nuo pareigų“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į Lietuvos kariuomenės (duomenys neskelbtini) pareigas; 3) priteisti A. N. nesumokėtą vidutinį tarnybos dienos atlyginimą po 127,6 Eur už kiekvieną priverstinio nebuvimo tarnyboje dieną nuo nepagrįsto ir neteisėto jo nušalinimo nuo pareigų dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) priteisti pareiškėjui maitinimosi išlaidų kompensaciją po 5,4 Eur už kiekvieną kalendorinę už kiekvieną priverstinio nebuvimo tarnyboje dieną nuo nepagrįsto ir neteisėto jo nušalinimo nuo pareigų dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 5) priteisti A. N. visas jo patirtas teismo išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad priimant Įsakymą, kuriuo jis iki sprendimo pagal patikrinimo išvadą pateikimo dienos buvo nušalintas nuo Lietuvos kariuomenės (duomenys neskelbtini) pareigų, buvo pažeistos jo priėmimo procedūros, užtikrinančios objektyvų aplinkybių vertinimą ir sprendimo pagrįstumą, be to, šis įsakymas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Akcentavo, kad A. N. 2014 m. gegužės 9 d. įsakymu buvo paskirtas eiti Lietuvos kariuomenės (duomenys neskelbtini) pareigas. Jis buvo įgaliotas pasirašyti sutartį dėl dviejų sraigtasparnių kapitalinio remonto paslaugų teikimo. Kadangi A. N. pasirašė paslaugų teikimo sutartis, pagal kurias, galimi subrangovai kapitaliniam remontui atlikti nurodyti Rusijos bei Azerbaidžano įmonės, laikinai einantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro pareigas J. O. pavedė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) Generalinei inspekcijai atlikti tarnybinį patikrinimą dėl galbūt netinkamai sudarytų paslaugų teikimo sutarčių. Tol, kol vyksta patikrinimas, pareiškėjas Įsakymu buvo nušalintas nuo pareigų.

A. N. teigimu, Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes, pirma, pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2012 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-118 patvirtinto Karių nušalinimo nuo pareigų tvarkos aprašo 10.1 punktą, įsakyme dėl kario nušalinimo nuo pareigų privalo būti nurodytas tokio nušalinimo pagrindas. Nors Įsakymu A. N. buvo nušalintas nuo einamų pareigų, nušalinimo nuo pareigų pagrindas jame nėra nurodytas, todėl nėra aišku, dėl kokių konkrečių atliktų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu Įsakymas yra priimtas. Tuo labiau, kad dieną prieš ginčijamo įsakymo priėmimą, t. y. 2016 m. lapkričio 21 d., A. N. buvo paskatintas viceministro padėka už profesionalų darbą, todėl nebuvo teisinio pagrindo jį nušalinti nuo pareigų. Antra, karys gali būti nušalintas nuo pareigų tik jeigu jis įtariamas padaręs drausmės pažeidimą, o taip pat, kai jo atžvilgiu pradėtas tarnybinis patikrinimas. Pareiškėjo teigimu, iki skundo padavimo dienos joks tarnybinis patikrinimas dėl jo veiksmų nėra pradėtas, o be to, sudaryta laikinoji komisija, tirianti sraigtasparnių „Mi-8T“ kapitalinio remonto paslaugų teikimo sutarties sudarymo aplinkybes, yra neteisėtos sudėties. Trečia, Įsakyme nėra nurodytas konkretus nušalinimo nuo pareigų laikotarpis. Ketvirta, priimant ginčijamą įsakymą, A. N. nebuvo išaiškintos jo teisės ir pareigos, nors toks reikalavimas yra įtvirtintas Lietuvos kariuomenės drausmės statuto 21 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Kadangi, anot pareiškėjo, jis nuo einamų pareigų buvo nušalintas neteisėtai, A. N. priklauso vidutinis tarnybos dienos atlyginimas už kiekvieną priverstinio nebuvimo tarnyboje dieną nuo nušalinimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei maitinimosi išlaidų kompensacija.

Teismo posėdyje pareiškėjas A. N. palaikė skundo reikalavimus panaikinti Įsakymą bei grąžinti jį į Lietuvos kariuomenės (duomenys neskelbtini) pareigas. Jis taip pat prašė atlyginti teismo išlaidas. Pareiškėjas atsisakė skundo reikalavimų priteisti jam nesumokėtą vidutinį tarnybos dienos atlyginimą po 127,6 Eur už kiekvieną priverstinio nebuvimo tarnyboje dieną nuo nepagrįsto ir neteisėto A. N. nušalinimo nuo pareigų dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei priteisti pareiškėjui maitinimosi išlaidų kompensaciją po 5,4 Eur už kiekvieną kalendorinę už kiekvieną priverstinio nebuvimo tarnyboje dieną nuo nepagrįsto ir neteisėto jo nušalinimo nuo pareigų dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija prašė pareiškėjo A. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad A. N. nuo pareigų buvo nušalintas dėl to, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2016 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-1060 buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl sraigtasparnių „Mi-8T“ kapitalinio remonto paslaugų pirkimo sutarties, kurią pasirašė pareiškėjas, sudarymo aplinkybių ir 2016 m. vasario 17 d. Ministerijos Gynybos resursų tarybos (toliau – ir Gynybos resursų taryba) sprendimo Nr. 5KV-5 netinkamo įgyvendinimo. A. N. 2016 m. vasario 17 d. atsakovui Gynybos resursų tarybos posėdyje nurodė, kad sraigtasparnių „Mi-8T SAR“ remontas bus atliekamas ne Rusijos Federacijos įmonėse, tačiau 2016 m. spalio 10 d. pasirašė sutartis, pagal kurių nuostatas tiekėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Helisota“ dviejų sraigtasparnių kapitalinį remontą galėjo atlikti Rusijos Federacijos gamykloje. Pažymėjo, kad pagal Europos Sąjungos Tarybos sprendimą 2014/512/BUSP, Europos Sąjunga Rusijai taiko ribojamąsias priemones, kuriomis draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai parduoti, tiekti, perduoti arba jai eksportuoti, importuoti, pirkti arba transportuoti visų rūšių ginklus ir su jais susijusius reikmenis, įskaitant ginklus ir šaudmenis, karines transporto priemones ir įrangą, sukarintą įrangą ir jų atsargines dalis.

Ministerija akcentavo, kad pareiškėjo tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas ne remiantis Lietuvos kariuomenės drausmės statutu ir ne dėl A. N. padaryto konkretaus šiurkštaus drausmės pažeidimo, o dėl svarbių priežasčių, galinčių pakenkti tarnybos interesams. Pareiškėjui, kaip vienam aukščiausių karinių pareigūnų, turinčiam pulkininko laipsnį ir einančiam (duomenys neskelbtini) pareigas, iš Įsakymo turėjo būti aišku, kokiu pagrindu jis buvo nušalintas nuo pareigų, t. y. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 43 straipsnio 5 dalies nuostata – kad tarnybinis patikrinimas pradėtas dėl kitų svarbių priežasčių, galinčių pakenkti tarnybos interesams, todėl A. N. skundo argumentai, kad Įsakyme nėra nurodytas nušalinimo pagrindas ir / ar šis įsakymas yra neaiškus bei kad tarnybinis patikrinimas atliekamas nesilaikant Lietuvos kariuomenės drausmės statuto, yra nepagrįsti. Pažymėjo, kad Įsakymas atitinka visus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, motyvuotas, jame nurodyta apskundimo tvarka.

Teismo posėdyje atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė su pareiškėjo A. N. skundu nesutiko.

Lietuvos kariuomenė paaiškino, kad Įsakymas buvo priimtas remiantis KASOKTĮ 43 straipsnio 5 dalimi. Pareiškėjas ėjo Lietuvos kariuomenės (duomenys neskelbtini) pareigas, o vadovaujantis KASOKTĮ 11 straipsnio 5 dalimi, (duomenys neskelbtini) yra viena iš kariuomenės pajėgų rūšių, todėl subjektas, turintis teisę skirti karininką vykdyti šias pareigas, yra Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras (KASOKTĮ 10 straipsnio 2 dalies 18 punktas). Taigi, sprendimą nušalinti pareiškėją nuo vykdytų pareigų priėmė įstatyme nustatytas subjektas. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad A. N. mokėtino tarnybinio atlyginimo ir priedų mokėjimo sustabdymas yra reglamentuotas KASOKTĮ 43 straipsnio 8 dalyje, todėl sprendimas nemokėti tarnybinio atlyginimo ir jo priedų nėra savarankiškas ir subjektyvus sprendimas, tai sprendimo nušalinti pareiškėją nuo pareigų pasekmė. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras neturi diskrecijos netaikyti KASOKTĮ 43 straipsnio 8 dalies ir nepriimti sprendimo sustabdyti minėtų lėšų išmokėjimą. Akcentavo, kad Lietuvos kariuomenė visą nušalinimo laikotarpį A. N. skaičiuoja ir moka maitinimo išlaidų kompensaciją, nes ji nėra laikoma nei pareiškėjo tarnybinio atlyginimo, nei jo priedų sudėtine dalimi. Atsižvelgiant į tai, A. N. reikalavimas priteisti po 5,4 Eur maitinimosi kompensacijos už nušalinimo dienas yra nepagrįstas.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos kariuomenės atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 12 d. nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenei dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukė, o pareiškėjo prašymo dėl teismo išlaidų priteisimo netenkino.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2014 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. P-433 nuo 2014 m. birželio 10 d. perkėlė A. N. į Lietuvos kariuomenės (duomenys neskelbtini) pareigas. Gynybos resursų taryba 2016 m. vasario 9 d. vykusiame posėdyje nutarė skirti lėšas dviejų sraigtasparnių „Mi-8T“ remontui 2016–2017 m. Posėdyje pareiškėjas A. N., pristatydamas lėšų poreikį, nurodė, kad sraigtasparnių remontas atliekamas ne Rusijos įmonėse. Pareiškėjas 2016 m. spalio 10 d. pasirašė paslaugų pirkimo–pardavimo sutartis Nr. KPS-622 bei Nr. KPS-623, kurių 9.1 punkte numatyta, kad teikėjas (UAB „Helisota“) pasitelkia šiuos paslaugų subteikėjus: akcinę bendrovę (toliau – AB) „Uralo civilinės aviacijos gamykla“, Belinskogo g. 262M, Jekaterinburgas, Rusijos Federacija, bei valstybės įmonę (toliau –VĮ) „Gendžės aviacijos remonto gamykla“, Tbilisskaja b. 1, Gendžė, AZ 2018, Azerbaidžano Respublika. Gynybos resursų taryba 2016 m. lapkričio 21 d. vykusiame posėdyje nutarė stabdyti sutarčių Nr. KPS-622 bei Nr. KPS-623 vykdymą, pavesti Ministerijos Generalinei inspekcijai atlikti tarnybinį tyrimą dėl sraigtasparnių „Mi-8T“ kapitalinio remonto paslaugų pirkimo sutarties sudarymo aplinkybių ir Gynybos resursų tarybos 2016 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. 5KV-5 netinkamo įgyvendinimo bei tyrimo laikotarpiui nušalinti A. N. nuo vykdomų pareigų. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2016 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-1060 sudarė laikinąją komisiją, kuriai įsakė atlikti patikrinimą dėl sraigtasparnių „Mi-8T“ kapitalinio remonto paslaugų pirkimo sutarties sudarymo aplinkybių ir Gynybos resursų tarybos 2016 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. 5KV-5 netinkamo įgyvendinimo ir iki 2017 m. sausio 20 d. pateikti išvadas. Laikinai einantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro pareigas J. O. Įsakymu iki sprendimo pagal patikrinimo išvadą priėmimo dienos nušalino pareiškėją nuo Lietuvos kariuomenės (duomenys neskelbtini) pareigų bei pavedė nurodytu laikotarpiu jam nemokėti tarnybinio atlyginimo. Krašto apsaugos laikinoji patikrinimo komisija 2017 m. sausio 18 d. patikrinimo išvadoje pasiūlė pavesti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos generaliniam inspektoriui atlikti tarnybinį patikrinimą dėl A. N. veiksmų, pasireiškusių galbūt netinkamu 2016 m. vasario 9 d. vykusiame Gynybos resursų tarybos posėdyje išsakytos pozicijos ir politinių nuostatų – sraigtasparnių „Mi-8T“ neremontuoti Rusijos Federacijoje bei su ja susijusiose įmonėse – įgyvendinimu. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2017 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. P-186 2017 m. vasario 13 d. grąžino A. N. į Lietuvos kariuomenės (duomenys neskelbtini) pareigas ir nurodė Lietuvos kariuomenės Finansų ir apskaitos departamentui išmokėti jam tarnybinį atlyginimą už visą nušalinimo nuo pareigų laikotarpį, 0,9 bazinio dydžio priedą už pareigas, susijusias su didesne vadovų atsakomybe, ir 0,07 procentų delspinigius nuo šios sumos. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2017 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. P-187 nuo 2017 m. vasario 14 d. perkėlė pulkininką. A. N. į Lietuvos kariuomenės (duomenys neskelbtini) laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Lietuvos kariuomenės vadas 2017 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. V-192 nurodė pareiškėjui perduoti Lietuvos kariuomenės (duomenys neskelbtini) tarnybos reikalus pulkininkui D. M.. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2017 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. P-238 nurodė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos generaliniam inspektoriui Lietuvos kariuomenės drausmės statute nustatyta tvarka ir terminais atlikti tarnybinį patikrinimą dėl pulkininko A. N. galbūt padaryto drausmės pažeidimo. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Generalinė inspekcija 2017 m. kovo 3 d. raštu Nr. 3IS-45 pareiškėją informavo apie pavedimą atlikti tarnybinį patikrinimą bei paprašė pateikti paaiškinimą ir atsakymus į nurodytus klausimus. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2017 m. balandžio 10 d įsakymu Nr. P-489 nutraukė 2017 m. balandžio 11 d. pulkininko A. N. profesinės karo tarnybos sutartį, išleido jį į atsargą, panaikino pareiškėjo leidimą dirbti su slapta informacija ir paskyrė A. N. atlikti tarnybą rezerve, atliekant ją parengtojo rezervo kariniuose vienetuose.

Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2017 m. gegužės 23 d. vykusiame posėdyje pareiškėjas atsisakė skundo reikalavimų priteisti jam nesumokėtą vidutinį tarnybos dienos atlyginimą po 127,6 Eur už kiekvieną priverstinio nebuvimo tarnyboje dieną nuo nepagrįsto ir neteisėto A. N. nušalinimo nuo pareigų dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei priteisti maitinimosi išlaidų kompensaciją po 5,4 Eur už kiekvieną kalendorinę už kiekvieną priverstinio nebuvimo tarnyboje dieną nuo nepagrįsto ir neteisėto pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Paaiškino, kad atsakovas patenkino šiuos reikalavimus ir A. N. sumokėjo tarnybos atlyginimą bei maitinimosi išlaidų kompensaciją. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 50 straipsnio 2 dalimi, pirmosios instancijos teismas administracinės bylos dalį dėl aptartų skundo reikalavimų nutraukė.

Teismas, apžvelgęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo; teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad byloje pateikti dokumentai patvirtina ir pareiškėjas neginčija fakto, jog jis į (duomenys neskelbtini) pareigas buvo grąžintas, t. y. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2017 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. P-186 2017 m. vasario 13 d. grąžino A. N. į Lietuvos kariuomenės (duomenys neskelbtini) pareigas ir nurodė Lietuvos kariuomenės Finansų ir apskaitos departamentui išmokėti jam tarnybinį atlyginimą už visą nušalinimo nuo pareigų laikotarpį, 0,9 bazinio dydžio priedą už pareigas, susijusias su didesne vadovų atsakomybe, bei 0,07 procentų delspinigius nuo šios sumos. Taigi, pareiškėjas buvo ne tik grąžintas į eitas pareigas, tačiau jam taip pat sumokėtas atlyginimas bei delspinigiai. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nebėra ginčo objekto, o teismo sprendimas, priimtas remiantis nurodytais A. N. reikalavimais, jam jokių teisinių pasekmių nesukeltų. Teismas pažymėjo, kad objektyviai nebėra galimybės įpareigoti atsakovą grąžinti A. N. į pareigas, nes tai jau buvo padaryta. Teismo sprendimu pareiškėjo teisės taip pat negalėtų būti apginamos, nes grąžinus A. N. į pareigas, jos nėra pažeidžiamos. Pareiškėją grąžinus į pareigas, nėra pagrindo antrą kartą įpareigoti atsakovą atlikti tuos pačius veiksmus. Įsakymo turinys patvirtina, kad A. N. buvo nušalintas nuo pareigų iki sprendimo pagal patikrinimo išvadą priėmimo dienos. Kadangi 2017 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. P-186 pareiškėjas buvo grąžintas į eitas pareigas, ginčijamas įsakymas neteko teisinės galios, o A. N. buvo grąžintas į iki Įsakymo priėmimo buvusią teisinę padėtį. Atsižvelgus į tai, byla, kurioje ginčijamas nebegaliojantis ir pareiškėjui teisinių padarinių nesukeliantis administracinis aktas, laikytina neturinti ginčo objekto, todėl teismo sprendimo įvykdymas tokioje byloje būtų neįgyvendinamas. Nors A. N. teigė, kad jis į pareigas buvo grąžintas tik formaliai, šis argumentas buvo atmestas, kadangi teismas šioje byloje nenagrinėjo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2017 m. vasario 10 d. sprendimo Nr. P-186, kuriuo pareiškėjas buvo grąžintas į pareigas, pagrįstumo ar teisėtumo.

Teismas konstatavo, kad A. N. nenurodė objektyviai pagrįstų argumentų, leidžiančių daryti išvadą, kad Įsakymas, net ir grąžinus pareiškėją į eitas pareigas, jam vis dar sukelia teisines pasekmes. Nors A. N. teigė, kad panaikinus Įsakymą, bus paneigta visuomenėje susidariusi nuomonė dėl jo galbūt neteisėtų veiksmų, teismas akcentavo, kad reputacijos pažeidimo ar dėl to kilusios neturtinės žalos klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, pareiškėją grąžinus į eitas pareigas ir išnykus ginčo objektui, bylos nagrinėjimas nebeatitinka asmenų pažeistų teisių gynimo teisme paskirties. Atsakydamas į A. N. argumentą, kad teismo pripažinimas, jog Įsakymas yra neteisėtas, lemtų jo teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, teismas akcentavo, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas reikalavimų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo, nagrinėjimas. Atsižvelgęs į tai bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas administracinė bylos dalį dėl reikalavimų panaikinti Įsakymą bei grąžinti pareiškėją į Lietuvos kariuomenės (duomenys neskelbtini) pareigas taip pat nutraukė.

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 40 straipsnio nuostatomis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tuo atveju, kai byla nutraukiama dėl to, jog proceso šalis pareiškė skundo reikalavimą, kuris nenagrinėtinas administraciniame teisme, ir byla dėl to nutraukiama, nelaikytina, kad procesinis sprendimas buvo priimtas tos proceso šalies naudai, ir atsižvelgęs į tai, pareiškėjo A. N. prašymo dėl teismo išlaidų atlyginimo netenkino.

III.

Pareiškėjas A. N. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas paaiškina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio ir 23 straipsnio 1 dalies nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, jog asmuo manytų, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Aplinkybė, ar asmens, kuris kreipėsi į administracinį teismą, teisės ar įstatymų saugomi interesai iš tikrųjų buvo pažeisti, yra nustatoma nagrinėjant bylą iš esmės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad konstatavus, jog asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksniu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas turi būti atmetamas. Panašios pozicijos laikomasi ir Europos Sąjungos teismų praktikoje: tam, kad asmens pateiktas prašymas panaikinti jo nenaudai priimtą teisės aktą būtų priimtinas, šis asmuo ieškinio pareiškimo momentu turi turėti atsiradusių ir tebesantį pakankamai akivaizdų suinteresuotumą, kad minėtas aktas būtų panaikintas; toks interesas reiškia, kad prašymo panaikinti rezultatas gali būt naudingas šiam asmeniui. Kaip priimtinumo sąlyga ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį turi būti vertinamas jo pareiškimo metu. Teismų praktika patvirtina, kad tam, jog asmuo galėtų tęsti procesą dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, jis turi tebebūti asmeniškai suinteresuotas šio sprendimo panaikinimu.

A. N. teigia, kad yra asmeniškai suinteresuotas, jog Įsakymas būtų panaikintas, kadangi niekur nebuvo nurodyta, jog jo galiojimas buvo panaikintas. Pažymi, kad ginčijamo akto panaikinimas nepanaikina laikotarpio, kurį galiojo galbūt neteisėtas ir nepagrįstas teisės aktas. Aplinkybė, kad pareiškėjas kol kas neteikė reikalavimo dėl galbūt patirtos žalos atlyginimo, nereiškia, kad ginčijamo administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas jokių pasekmių jam nesukeltų ir neturėtų jokios įtakos A. N. teisėms ir pareigoms. Pareiškėjas, tiek paduodamas skundą, tiek nagrinėjant administracinę bylą aiškiai išreiškė materialinį teisinį suinteresuotumą, kad Įsakymas būtų panaikintas. Šiuo įsakymu A. N. buvo nušalintas nuo pareigų ir vėliau jų neteko, jis buvo vienas iš keturių Lietuvos kariuomenės pajėgų (duomenys neskelbtini), vienas iš keturių aukščiausių Lietuvos kariuomenės vyresniųjų karininkų, jam pavaldūs buvo apie 1 200 kareivių ir karininkų, todėl dėl savo įvaizdžio, reputacijos, kareivių ir karininkų, visuomenės pasitikėjimo pareiškėjas yra suinteresuotas ginčijamo akto panaikinimu. A. N. neatmeta galimybės užimti pareigas valstybės tarnyboje arba siekti politinių postų, todėl nepriekaištinga reputacija jam yra būtina, o ginčijamo administracinio akto pripažinimas neteisėtu ir jo panaikinimas galėtų būti tinkama teisminės gynybos priemonė, apsauganti įstatymų saugomus pareiškėjo interesus.

Pareiškėjo nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartis prieštarauja teisinės valstybės principui, nes ja buvo paneigta A. N. teisė pasinaudoti tokiu jo pažeistų teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimo būdu kaip Įsakymo panaikinimu ir (ar) pripažinimo neteisėtu ir nepagrįstu, o toks požiūris nėra suderinamas ir su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje garantuojama teise į teisminę konstitucinių laisvių gynybą. Dėl teismo procesinio sprendimo pareiškėjas nebetenka galimybės pasinaudoti savo teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimo būdu, pagal kurį Įsakymas būtų panaikintas ir / ar pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu nuo jo priėmimo momento, ir dėl to A. N. galėtų siekti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas, priimdamas Įsakymą, padarė įtaką jo teisėms, kadangi po šio akto priėmimo negrįžtamai pasikeitė A. N. gyvenimas. Institucija neįvykdė jai teisės aktais priskirtų funkcijų – nesilaikė KASOKTĮ įtvirtintų reikalavimų, be to, Kariuomenės dienos išvakarėse per žiniasklaidos priemones paskelbė visuomenei apie pareiškėją neteisingą informaciją, todėl veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdama bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra ginčo dalyko, prieštarauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymui, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymui, o nesilaikant turinio pirmenybės prieš formą principo priimta nutartis neproporcingai apribojo A. N. teisę į veiksmingą ir realią teisminę gynybą.

A. N. pažymi, kad teismui nutraukus bylą, jis praras Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą galimybę kreiptis dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kadangi dėl jos atlyginimo gali būti kreipiamasi tik esant neteisėtiems atsakovo veiksmams. Pažymi, kad pateikiant skundą teismui, nebuvo atsiradusi turtinė žala dėl vaistų įsigijimo, nes užsitęsus procesams, pablogėjo sveikata, bei neturtinė žala, nes nušalinimo procesas užsitęsė tris mėnesius, ir skundo pateikimo momentu nebuvo dar tiek išgyvenimų, kiek jų atsirado per tris nušalinimo mėnesius. Nušalinimo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išaiškintos jo teisės ir pareigos, nors jis kreipėsi į atsakovą. A. N. patyrė neigiamus išgyvenimus, stresą, buvo pažeminta jo reputacija ir sugadinta karininko karjera, pažeminti pareiškėjo garbė ir orumas. Ministerijos atstovai žiniasklaidoje teigė, kad grąžinimas į pareigas yra tik procedūrinis sprendimas, Įsakymas dėl nušalinimo nebuvo panaikintas. Į pareigas A. N. nebuvo grąžintas, jo niekas dėl nušalinimo neatsiprašė. Pareiškėjui nesuprantama, kaip jis galėjo būti nušalintas dėl sutarčių pasirašymo, kurios yra ir bus toliau vykdomos tokios, kokias jis pasirašė. Pažymi, kad išnagrinėjus administracinę bylą, jis kreipsis į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos iš atsakovo atlyginimo, tačiau tai galės padaryti tik tada, kai Įsakymas bus pripažintas neteisėtu ir panaikintas.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nurodytomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS858-516/2012, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-669/2009 ir 2007 m. kovo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS14-261-2007 nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis, kadangi jų faktinės aplinkybės skiriasi nuo nustatytų nagrinėjamoje administracinėje byloje.

A. N. akcentuoja, kad neiškviesdamas prašytų iškviesti liudytojų, teismas pažeidė jo teisę būti išklausytam, be to, neišreikalavo prašytų išreikalauti rašytinių įrodymų. Pažymi, kad teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo, yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo momentu. Vykdydamas teisingumą, teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės, o išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta, arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas administracinę bylą nutraukė nepagrįstai.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai nustatė bylos nagrinėjimo ribas ir atskleidė bylos esmę, todėl padarė teisingas išvadas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukti. Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, kad grąžinus pareiškėją į pareigas, ginčo objekto nebėra, ir ginčijamas atsakovo 2016 m. lapkričio 22 d. įsakymas Nr. P-1406 A. N. teisinių padarinių nesukelia, o ginčas dėl šio įsakymo panaikinimo nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai, todėl administracinės bylos dalis dėl reikalavimų panaikinti Įsakymą ir grąžinti pareiškėją į Lietuvos kariuomenės (duomenys neskelbtini) pareigas turėjo būti nutraukta remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Remdamasis Vilniaus apygardos administracinio teismo motyvais bei nutartyje nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas teigia, kad pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis prieštarauja teisinės valstybės principui, nes ja buvo paneigta A. N. teisė pasinaudoti tokiu jo pažeistų teisių ir įstatymų saugomu interesų gynimo būdu, kad teismo nutartis nėra suderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje garantuojama teise į teisminę konstitucinių laisvių gynybą, yra nepagrįsti. Pareiškėjas skunduose nenurodė, kokios jo Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamos teisės ir laisvės buvo pažeistos. Kreipdamasis į teismą, A. N. pasinaudojo teise į teisminę gynybą, tačiau iš atskirojo skundo matyti, kad jo netenkina tik pirmosios instancijos teismo priimta nutartis (t. y. jos rezultatas), taigi jo teisė į teisminę gynybą bei teisė kreiptis į teismą nebuvo pažeisti.

Be pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos Ministerija mini ir šio teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3060-575/2016, 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004, 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt., kuriose teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje, o nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

Atsakovas pažymi, kad A. N. ne tik buvo grąžintas į eitas pareigas, tačiau jam taip pat sumokėtas atlyginimas bei delspinigiai. Atsižvelgęs į tai, teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamos bylos atveju nebėra ginčo objekto, o teismo sprendimas, priimtas remiantis nurodytais pareiškėjo reikalavimais, jam jokių teisinių pasekmių nesukeltų. Nors A. N. teigia, kad jis į pareigas buvo grąžintas tik formaliai, toks argumentas turi būti atmestas, nes teismas šioje byloje nenagrinėja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2017 m. vasario 10 d. sprendimo Nr. P-186, kuriuo pareiškėjas grąžintas į pareigas, pagrįstumo ar teisėtumo, o A. N. reputacijos pažeidimo ar dėl to kilusios neturtinės žalos klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pareiškėją grąžinus į eitas pareigas ir išnykus ginčo objektui, bylos nagrinėjimas nebeatitinka asmenų pažeistų teisių gynimo teisme paskirties.

Ministerija akcentuoja, kad profesinės karo tarnybos karių tarnybos santykius, profesinės karo tarnybos sutarčių sudarymo ir nutraukimo pagrindus, sąlygas, karių nušalinimo nuo pareigų pagrindus nustato specialusis įstatymas – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas Šio įstatymo 43 straipsnio 9 dalyje yra nustatyta speciali tik kariams taikoma grąžinimo po kario nušalinimo procedūra ir sąlygos – nustatyta, kad per 10 darbo dienų, kai profesinės karo tarnybos karys ar aktyviojo rezervo karys vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas tarnybinis atlyginimas ir priedas už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo pareigų, taip pat delspinigiai – 0,07 procento nuo šios sumos. Šio specialaus įstatymo nuostatose nėra numatyta kariui atlyginti neturtinę žalą, net jeigu karys ir patirtų tam tikras neigiamas emocijas, pergyvenimus, visuomeninėje susidariusius neigiamus vertinimus jo atžvilgiu ir pan. Atsakovo nuomone, šio specialaus įstatymo 43 straipsnio 9 dalyje numatyti kariui, grąžintam po nušalinimo nuo pareigų, išmokėti delspinigiai – 0,07 procento nuo išmokamos tarnybinio atlyginimo sumos už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo pareigų, ir yra neigiamų pasekmių (pvz., turtinių) pašalinimo priemonė. Pareiškėją grąžinus į pareigas ir išmokėjus jam visas įstatyme numatytas pinigines išmokas, jo argumentai, kad Įsakymas vis tiek sukėlė teisines pasekmes – A. N. patyrė turtinę ir neturtinę žalą –, yra nepagrįsti.

Atsakovas nesutinka, kad teismui nutraukus šią bylą, pareiškėjas praranda Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą galimybę kreiptis dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Civilinių bylų praktika dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo patvirtina, kad ginčui dėl civilinės teisės išspręsti buvo nesvarbus faktas, kad individualus administracinis aktas administracinių bylų teisenos tvarka buvo nuginčytas ar nebuvo nuginčytas. Ministerijos nuomone, teisiniu požiūriu, nagrinėjamos bylos išsprendimas neužkerta pareiškėjui pasinaudoti civilinių subjektinių teisių gynimo taisyklėmis. Teigia, kad A. N. atskirojo skundo motyvai, susiję su turtinės ir neturtinės žalos atlyginimu, nagrinėjamoje byloje yra neaktualūs ir turi būti atmesti. Pažymi, kad reikalavimų dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, pateikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nekėlė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjo atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutarties dalies, kuria administracinė byla buvo nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktas), teisėtumas ir pagrįstumas. Nors pareiškėjas prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo nutartį, tačiau iš jo dėstomų argumentų yra akivaizdu, kad A. N. nesutinka tik su šios nutarties dalimi, kuria administracinė byla buvo nutraukta dėl reikalavimų panaikinti Įsakymą ir grąžinti pareiškėją į Lietuvos kariuomenės (duomenys neskelbtini) pareigas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus; teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ar ne; teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti; jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė; tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją yra neįmanoma, Lietuvos Respublikos Konstitucija jos netoleruoja (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-184/2014, 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje eAS-781-556/2015).

Pirmosios instancijos teismas ginčijamą nutarties dalį priėmė atsižvelgęs į tai, kad išnyko ginčo objektas – A. N. buvo grąžintas į eitas pareigas ir jam buvo sumokėtas atlyginimas už visą nušalinimo nuo pareigų laikotarpį bei delspinigiai, o teismo sprendimas, priimtas remiantis pareiškėjo nurodytais reikalavimais, jam jokių teisinių pasekmių nesukeltų. Teismo vertinimu, A. N. grąžinus į eitas pareigas, Įsakymas neteko teisinės galios, nes pareiškėjas buvo grąžintas į iki Įsakymo priėmimo buvusią teisinę padėtį. Aptarta bylos dalis buvo nutraukta remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą nustačius, jog besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties. Išvada, kad skundžiamas atsakovo įsakymas nebesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, galima tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir tik konstatavus, jog jo teisės skundžiamu administraciniu aktu ar atsakovo veiksmais (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo turi būti išsprendžiamas asmens skundas. Pareiškėjas pagrįstai nurodo, kad liko neįvertintas įsakymo dėl jo nušalinimo teisėtumas ir pagrįstumas. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2017 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. P-186 pareiškėjas buvo grąžintas į eitas pareigas, tačiau ankstesnis, byloje ginčijamas atsakovo 2016 m. lapkričio 22 d. įsakymas Nr. P-1406 dėl pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų nebuvo panaikintas, nebuvo pripažintas negaliojančiu, jo sukeltos pasekmės – pareiškėjo nušalinimas nuo pareigų per šį laikotarpį kaip reali kilusi materialioji pasekmė taip pat išliko, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad neliko nagrinėjamoje byloje objekto, nėra pagrįsta.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėtina, kad išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, savo esme yra materialinio teisinio pobūdžio išvada, nes ji reiškia, jog atitinkamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis, o konstatavimas, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis, kartu reiškia ir konstatavimą, kad jokios asmens materialinės teisės nebuvo pažeistos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį Nr.AS442-505/2009). Taigi, išvada, kad skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia (nebesukelia) asmeniui teisinių pasekmių, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą, bet negali būti pagrindas administracinę bylą nutraukti. Tokia išvada, be kita ko, yra grindžiama ir tuo, kad administracinis teismas, užbaigdamas bylą nutartimi dėl bylos nutraukimo, t. y. procesiniu dokumentu, kuriuo nėra byla išnagrinėjama iš esmės, negali pasisakyti dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Nutraukiant bylą, negali būti sprendžiamas klausimas dėl to, ar materialiosios teisės normos nustato asmeniui, kuris kreipiasi į teismą su tam tikru reikalavimu, teisinių pasekmių atsiradimą. Šis klausimas yra susijęs su materialiosiomis teisinėmis kreipimosi į teismą prielaidomis, todėl gali būti sprendžiamas tik nagrinėjant bylą iš esmės ir byloje priimant sprendimą. Sprendžiant bylos nutraukimo klausimą, yra nagrinėjamos tik procesinės prielaidos kreiptis į teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-646/2013). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2013 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS858-447/2013 pažymėjo, kad administracinė byla remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu (aktualios Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos 103 straipsnio 1 punktas), nutraukiama tais atvejais, kai ginčijamas aktas apskritai negali būti administracinės bylos dalyku, o tuo atveju, jeigu ginčijamas aktas tokiu nelaikytinas, pagrindo nutraukti bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkto pagrindu minėtu aspektu nėra.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo A. N. skundo reikalavimų dalis nėra priskirta nagrinėti administracinių teismų kompetencijai, todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutarties dalį, kurioje administracinė byla dėl reikalavimų panaikinti Įsakymą ir grąžinti pareiškėją į Lietuvos kariuomenės (duomenys neskelbtini) pareigas buvo nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, naikinama ir ši bylos dalis grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nustačiusi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė proceso teisės nuostatas ir todėl priėmė iš dalies neteisėtą nutartį, teisėjų kolegija nevertina šio teismo padarytų išvadų dėl pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo ir palieka šį klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. N. atskirąjį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutarties dalį, kurioje administracinė bylos dalis dėl pareiškėjo A. N. reikalavimų panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2016 m. lapkričio 22 d. įsakymą Nr. P-1406 „Dėl plk. A. N. nušalinimo nuo pareigų“ ir grąžinti pareiškėją į Lietuvos kariuomenės (duomenys neskelbtini) pareigas buvo nutraukta, panaikinti ir šią administracinė bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.