Administracinė byla Nr. R63-70/2011
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00172-2011-2
Procesinio sprendimo kategorija 18.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. kovo 1 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,
sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
dalyvaujant pareiškėjai L. Š.,
atsakovo atstovui Juliui Jasaičiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja L. Š. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. Sp-383 „Dėl Kazlų Rūdos ir Radviliškio rajono savivaldybių tarybų narių įgaliojimų nutrūkimo prieš terminą ir šių savivaldybių tarybų narių mandatų naujiems savivaldybių tarybų nariams pripažinimo“ 2 dalį, kuria pripažinta, kad jai – Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narei, save išsikėlusiai kandidatei, neįrašytai į kandidatų sąrašą, įgaliojimai nutrūkę prieš terminą vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pagal įsiteisėjusį teismo nuosprendį.
Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausioji rinkimų komisija (toliau – ir atsakovas, VRK) 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. Sp-383 „Dėl Kazlų Rūdos ir Radviliškio rajono savivaldybių tarybų narių įgaliojimų nutrūkimo prieš terminą ir šių savivaldybių tarybų narių mandatų naujiems savivaldybių tarybų nariams pripažinimo“ nusprendė „2. Pripažinti Laimutės ŠLAMIENĖS – Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narės, save išsikėlusios kandidatės, neįrašytos į kandidatų sąrašą, įgaliojimus nutrūkusiais prieš terminą vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 53-996; 2010, Nr. 86-4523) 87 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pagal įsiteisėjusį teismo nuosprendį.“. Šis sprendimas buvo paviešintas 2011 m. gruodžio 2 d. „Valstybės žinių“ Nr. 95-942 priede „Informaciniai pranešimai“, o įsigaliojo 2011 m. gruodžio 1 d. Pareiškėja paaiškina, jog Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu nutarė jos bei jos advokato Adomo Liutvinsko apeliacinį skundą atmesti, panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžio dalį, kuria ji buvo išteisinta pagal Baudžiamojo kodekso 290 straipsnį ir priimti naują nuosprendį, pripažįstant ja kalta padarius nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 2 dalyje ir 290 straipsnyje ir paskiriant jai 2 600 Lt baudą. Advokatas A. Liutvinskas jos pavedimu 2011 m. lapkričio 21 d. kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui apskundė Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17d. nuosprendį. Kartu su kasaciniu skundu, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui buvo pateiktas prašymas sustabdyti Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio galiojimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jos kasacinį skundą priėmė 2011 m. lapkričio 21 d. ir tą pačią dieną išsiuntė reikalavimą išsireikalauti iš Radviliškio rajono apylinkės teismo baudžiamąją bylą Nr. 1-5-632/2011. Reikalavimas Radviliškio rajono apylinkės teisme buvo gautas 2011 m. lapkričio 23 d. 2011 m. lapkričio 21 d. baudžiamoji byla Nr. 1-5-632/2011 buvo išsiųsta Radviliškio rajono apylinkės teismui, kurią teismas gavo tik 2011 m. lapkričio 28 d., t. y. praėjus penkioms dienoms po to, kai buvo gautas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo reikalavimas bylą persiųsti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. 2011 m. lapkričio 30 d. pagal reikalavimą baudžiamoji byla buvo išsiųsta Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Pastebi, jog atsakovas sprendime nurodo, kad 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimas nutraukti jos, kaip savivaldybės tarybos narės, įgaliojimus buvo priimtas vadovaujantis Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 5 punktu, t. y. pagal įsiteisėjusį teismo nuosprendį. Pareiškėja remiasi Baudžiamojo proceso kodekso 374 straipsniu ir laiko, jog ši įstatyminė nuostata suteikia teisę nuteistam asmeniui siekti jam pasekmes sukeliančio nuosprendžio ar nutarties vykdymo sustabdymo, iki kol byla bus išspręsta kasacinės instancijos teismo posėdyje. Galima prezumpcija, kad šiuo straipsniu kodekso leidėjas siekė išvengti tokių atvejų, kai kasaciniam teismui išteisinus asmenį, nebebus įmanoma panaikinti jam nuosprendžio ar nutarties vykdymo metu sukeltų nesugrįžtamų pasekmių. Pažymi, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme nėra nurodyta, kaip atsakovas privalo elgtis tokiais atvejais, kai Lietuvos Aukščiausiajam Teismui yra pateiktas prašymas sustabdyti nuosprendžio ar nutarties galiojimą – šiuo atveju, Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio galiojimą. Mano, kad atsakovas privalo elgtis taip, kad savo elgesiu nepažeistų nuteisto asmens turimos teisės, siekti nuosprendžio sustabdymo pagal Baudžiamojo proceso kodekso 374 straipsnį. Šiuo atveju atsakovas turėjo galimybę kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą siekiant išaiškinimo, kaip taikyti Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 5 punktą atsižvelgiant į Baudžiamojo proceso kodekso 374 straipsnį. Atsakovas šia teise nepasinaudojo ir dėl to, pareiškėjos manymu, nepagrįstai pažeidė jai Baudžiamojo proceso kodekso 374 straipsniu suteiktos teisės efektyvumo principą. Pareiškėja taip pat nurodo, kad prašymą sustabdyti Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio galiojimą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė 2011 m. lapkričio 21 d. Atsakovas apie šį prašymą žinojo 2011 m. lapkričio 28 d. popietę ir tai patvirtinantys dokumentai atsakovui buvo pateikti kitą dieną – pakankamai laiko prieš priimant skundžiamą sprendimą. Priimant sprendimą, t. y. 2011 m. lapkričio 29 d., atsakovas nežinojo, ar Šiaulių apygardos teismo sprendimas tuo metu buvo galiojantis, ar ne, kadangi atsakovas nesikreipė į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą bandydamas gauti šią informaciją. Mano, jog atsakovui nepatikrinus esminę įtaką sprendimui turinčios informacijos, priimant sprendimą, jokiu būdu negalima teigti, kad sprendimas buvo priimtas pagrįstai. Pareiškėja taip pat pažymi, kad skundžiamas sprendimas nemotyvuotas ir neargumentuotas, jame nenurodyti absoliučiai jokie sprendimo priėmimą sąlygojantys motyvai. Sprendimo turinys patvirtina, kad sprendimo priėmimo metu nebuvo analizuojamos ar tiriamos kokios nors aplinkybės, nors atsakovo priimamam sprendimui taikytini Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyti bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui, tarp jų reikalavimas, kad sprendimas būtų pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Mano, jog taisyklių, turėjusių užtikrinti sprendimo pagrįstumą, pažeidimas priimant sprendimą yra savarankiškas pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p.). Pareiškėja nurodo, kad atsakovas savo sprendime nenurodė ir sprendimo apskundimo tvarkos. Pabrėžia, jog atsakovas, nutraukdamas jos įgaliojimus, traktavo Šiaulių apygardos teismo nuosprendį kaip galutinį ir turintį res judicata galią. Laikė, kad atsakovas ją nubaudė antrą kartą už tą pačią baudžiamąją veiką, t. y. nutraukiant jos, kaip tarybos narės, įgaliojimus, nesulaukus bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka. Tokiu atveju faktas, kad ji turi teisę į kasaciją ir ja pasinaudojo, yra bevertis, kadangi antroji bausmė buvo paskirta nelaukiant bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka ir neatsižvelgiant į tai, kad ji pasinaudojo visomis jos turimomis teisėmis siekti Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio panaikinimo. Pažymėjo, kad atsakovas ją antrą kartą nubaudė, nutraukiant jos, kaip tarybos narės, įgaliojimus, lygiai už tą pačią baudžiamąją veiką, idem factum, už kurią ją nubaudė Šiaulių apygardos teismas, t. y. nutraukiant jos tarybos narės įgaliojimus atsakovas nesvarstė kokių nors kitų jos baudžiamosios veikos elementų, kurių nebuvo apsvarstęs Šiaulių apygardos teismas ir taip pat jai nepareiškė kokių nors kitų papildomų kaltinimų, kuriems pagrindą suteikė jos Šiaulių apygardos teismo svarstyta veika. Todėl nėra jokios abejonės, kad atsakovas nutraukdamas jos įgaliojimus pažeidė non bis in idem taisyklę. Pareiškėja akcentavo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nagrinėjęs atvejus, kai apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteistajam asmeniui buvo atimta alkoholio licencija. Tokiu atveju EŽTT pripažino, kad non bis in idem taisyklė nebuvo pažeista, kadangi nei vienas nuteistas asmuo neturi teisės į alkoholio licenciją. EŽTT tokio požiūrio netaikys jos situacijos atžvilgiu, kadangi nuteistas už baudžiamąją veiką asmuo turi teisę būti tarybos nariu – vadinasi, apkaltinamojo nuosprendžio pasekmės nėra taikomos visiems tarybos nariams tolygiai ir jos atveju įgaliojimų nutraukimas nenuginčijamai tapo antrąja bausme už tą pačią veiką, už kurią ją nubaudė Šiaulių apygardos teismas. Pažymi, kad pasirinkimas nubausti politiką antrą kartą už tą pačią baudžiamą veiką negali būti akivaizdžiai diskriminuojantis priklausomai nuo to, kur jis vykdo savo politinę veiklą. Seimo nariui, padariusiam baudžiamą veiką dar netapus parlamentaru, negali būti pradėtas apkaltos procesas tik dėl to, kad apkaltinamasis nuosprendis įsiteisėjo jam jau einant Seimo nario pareigas. Ši procedūra nėra taikoma savivaldybių tarybų nariams – jiems įgaliojimai yra nutraukiami nepaisant to, kada buvo padaryta baudžiamoji veika. Tai akivaizdžiai parodo, kad kol Seimo nariai nėra antrą kartą baudžiami už tą pačią jų padarytą baudžiamą veiką, tai yra daroma su tarybos nariais taip juos diskriminuojant ir pažeidžiant non bis in idem taisyklę. Pareiškėja taip pat pažymi, kad tarybos nariams yra atimta bet kokia teisė gintis nuo to, kad jiems nebūtų pritaikyta antra bausmė už tą pačią baudžiamą veiką. Seimo narys turi teisę į apkaltą – procesą, dėl kurio jis gali būti nušalintas ar nenušalintas nuo užimamų pareigų. Tarybos nariams įgaliojimai yra nutraukiami automatiškai, nesuteikiant absoliučiai jokios galimybės apsiginti nuo to, kad jiems būtų pritaikyta antroji bausmė. EŽTT ne kartą bylose yra nurodęs, kad non bis in idem taisyklės pažeidimui yra labai svarbi ir procedūra, kuria vadovaujantis žmogus buvo nubaustas antrą kartą. Pareiškėjos manymu, sprendimas nebuvo priimtas objektyviai ar nešališkai. Skundžiamo sprendimo priėmimą suorganizavo ir visai procedūrai vadovavo VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas. Šio asmens itin tamprūs draugystės ryšiai su Radviliškio rajono savivaldybės tarybos metu A. Č. niekam nėra paslaptis. Oficialių šaltinių duomenimis, A. Č. inicijavo jos įgaliojimų nutraukimo procedūrą, o ne Z. Vaigauskas. Pareiškėja nurodo, kad Z. Vaigausko brolio žmona R. V. tapo Radviliškio rajono savivaldybės ŠSPC Suaugusiųjų ir jaunimo neformaliojo ugdymo skyriaus vedėja artimų santykių tarp Z. Vaigausko ir A. Č. pagrindu. Šios informacijos Z. Vaigauskas neatskleidė komisijai, svarsčiusiai jos įgaliojimų nutraukimą – dėl to yra pagrindo teigti, kad ši informacija nuo komisijos narių buvo tyčia nuslėpta. Mano, kad Z. Vaigauskas privalėjo nurodyti skundžiamą sprendimą priėmusiai komisijai apie savo artimus draugystės bei giminystės ryšius Radviliškio rajono savivaldybės atžvilgiu ir nusišalinti nuo komisijos nagrinėjusios jos įgaliojimų nutraukimo klausimą, kad absoliučiai niekam nekiltų kokios nors abejonės jo šališkumo, objektyvumo, nesuinteresuotumo ar sąžiningumo atžvilgiu. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovas jos nuosprendžio nuorašą gavo iš Radviliškio rajono savivaldybės mero A. Č. – pastarasis asmeniškai paprašė Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiąjį prokurorą A. D. jam parvežti nuosprendžio nuorašą iš Šiaulių apygardos teismo, kuris tuomet pasiuntė vieną iš jam pavaldžių prokurorų į Šiaulius. A. D. jai asmeniškai paaiškino, kad taip pasielgė, nes A. Č. pareikalavo „nuosprendžio originalo“. A. Č. nebuvo proceso šalis minimoje baudžiamojoje byloje ir neturėjo absoliučiai jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų galėjęs teisėtai gauti jos nuosprendžio kopiją. Anot pareiškėjos, nėra jokios abejonės, kad įsigyjant jos nuosprendžio kopiją, A. Č. bei A. D. piktnaudžiavo tarnyba bei pažeidė jos teisę į privatų gyvenimą. Atsakovas pradėjo procedūrą nutraukti jos įgaliojimus vadovaujantis neteisėtai gautu nuosprendžio nuorašu.
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, kurios pagrindu priimtas ginčijamas sprendimas, yra labai aiški ir kategoriška, dėl jos taikymo jokių neaiškumų VRK nekyla. Įstatymų aiškinimas neįeina į Konstitucinio Teismo kompetenciją, o VRK nesuteikta teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą (Konstitucijos 105 str., 106 str.; Konstitucinio Teismo įstatymo 63 str., 65 str.). Mano, kad nei pareiškėjos paduotas kasacinis skundas, nei įstatyme numatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų ar atrankos komisijos teisė sustabdyti įsiteisėjusio teismo nuosprendžio vykdymą neduoda pagrindo VRK netaikyti Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų, atidedant ar sustabdant šio įstatymo taikymą. Pažymi, jog teismų praktika eina tuo keliu, kad kolegialios institucijos sprendimai, kurie priimami balsavimo būdu daugumos valia ir kurių priėmimo motyvai paaiškėja tik svarstymo metu, nėra teisiškai ydingi ir naikintini dėl sprendimo motyvų nenurodymo (Viešojo administravimo įstatymo 8 str.). Apskundimo tvarkos nenurodymas yra procedūrinis pažeidimas ir teisiškai reikšmingas tik tuo atveju, jeigu tai sutrukdė pareiškėjai pasinaudoti savo teise jį apskųsti. Mano, kad pareiškėjos argumentai dėl jos nubaudimo antrą kartą už tą pačią veiką ir principo non bis in idem (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 7-ojo protokolo 4 str.) pažeidimo jos atžvilgiu yra nepagrįsti. Pažymi, kad nei Konvencija, nei Lietuvos teisė nedraudžia dvigubos teisinės atsakomybės. Minėtas principas nereiškia, kad asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Yra draudžiamas tik pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143‑2619/2011). Nagrinėjamu atveju VRK 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimas nutraukti pareiškėjos, kaip savivaldybės tarybos narės, įgaliojimus, priimtas vadovaujantis Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu pagal įsiteisėjusį teismo nuosprendį. Minėta sankcija – savivaldybės tarybos nario įgaliojimų nutrūkimas prieš terminą – negali būti prilyginta kriminalinei bausmei, nes jos taikymo tikslai yra visiškai kiti ir nesietini su baudžiamosios sankcijos tikslais. Atsakovo nuomone, pareiškėjos argumentai dėl VRK šališkumo priimant ginčijamą sprendimą, jos pirmininko Z. Vaigausko vaidmens jo priėmime ir pareigos Z. Vaigauskui nusišalinti nuo ginčijamo sprendimo priėmimo yra visiškai nepagrįsti faktiniais duomenimis, o tik išgalvotomis prielaidomis, teisiškai neargumentuoti ir nekorektiški.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
II.
Ginčas byloje yra kilęs dėl Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. Sp-383 „Dėl Kazlų Rūdos ir Radviliškio rajono savivaldybių tarybų narių įgaliojimų nutrūkimo prieš terminą ir šių savivaldybių tarybų narių mandatų naujiems savivaldybių tarybų nariams pripažinimo“ 2 dalies, kuria pripažinta, kad L. Š. -Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narės, save iškėlusios kandidatės, neįrašytos į kandidatų sąrašą, įgaliojimus nutrūkusius prieš terminą vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pagal įsiteisėjusį teismo nuosprendį, teisėtumo.
Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 87 straipsnis nustato atvejus, kada savivaldybės tarybos nario įgaliojimai nutrūksta prieš terminą. Šio straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad savivaldybės tarybos nario įgaliojimai nutrūksta arba jis netenka teisės eiti savivaldybės nario pareigas, kai įsiteisėja teismo apkaltinamasis nuosprendis-pagal įsiteisėjusį teismo nuosprendį.
Byloje neginčijamas faktas, kad apkaltinamasis nuosprendis L. Š. atžvilgiu įsiteisėjo 2011-11-17.
Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas, kurio 2 dalį prašo panaikinti pareiškėja, priimtas 2011 m. lapkričio 29 d.
Pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 87 straipsnio 3 dalį, Vyriausioji rinkimų komisija per 15 dienų nuo šio straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų atsiradimo savivaldybės tarybos nario įgaliojimus pripažįsta nutrūkusiais prieš terminą.. Vyriausioji rinkimų komisija skundžiamą sprendimą priėmė nepažeisdama nurodyto 15 dienų termino. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas nesuteikia teisės priimti kitokių sprendimą, nei nustatyta 87 straipsnyje. Todėl Vyriausioji rinkimų komisija, priimdama skundžiamą sprendimą, Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nepažeidė.
Pareiškėja kaip vieną skundžamo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodo šio sprendimo neatitikimą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms. Pareiškėja nurodo, kad atsakovo priimtas sprendimas, nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, tinkamai nemotyvuotas, jame nenurodyta jo apskundimo tvarka. Todėl taisyklių, turėjusių užtikrinti sprendimo pagrįstumą, pažeidimas priimant sprendimą yra savarankiškas pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.
Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo sprendimų priėmimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 11 ir 12 straipsniuose. Šio įstatymo 11 straipsnis nustato sprendimų priėmimo procedūrą, kurioje yra pabrėžiamas kolegialus sprendimų priėmimo principas. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos leidžiamus aktus-sprendimus- pasirašo komisijos pirmininkas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai priimami atviru balsavimu posėdyje dalyvaujančių komisijos narių balsų dauguma, o jo 5 dalyje nurodyta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus pakeisti arba panaikinti gali tik pati Vyriausioji rinkimų komisija arba teismas.
Iš byloje esančio 2011-11-29 posėdžio protokolo, kuris atitinka Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 11 straipsnio 12 dalies reikalavimus, matyti, kad komisijos nariams pateikta balsuoti formuluotė: vadovaujantis Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pripažinti pareiškėjos įgaliojimus nutrūkusiais prieš terminą pagal įsiteisėjusį teismo nuosprendį. Šiame protokole užfiksuota, kad komisijos narių vienbalsiai buvo priimtas sprendimas pagal pateiktą formuluotę, tai yra, pripažinti L. Š. Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narės įgaliojimai nutrūkusiais prieš terminą pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 5 punktą-pagal įsiteisėjusį teismo nuosprendį.
Kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 11 ir 12 straipsniai yra specialios teisės normos, reglamentuojančios atsakovo sprendimų priėmimo procedūrą, šių sprendimų turinį bei formą. Šiose teisės normose nėra jokių nuorodų apie būtinumą surašyti sprendimų motyvus arba reikalavimai sprendimo turiniui. Pažymėtina, kad tai yra suponuojama tokių sprendimų priėmimo specifikos ( kolegialumas, atviras balsavimas bei viešas svarstymas). Apskundimo tvarkos nenurodymas sprendime, nevertintinas kaip esminis procedūrinis pažeidimas, apribojęs pareiškėjui galimybę pasinaudoti apskundimo teise. Pareiškėjas priimant sprendimą dalyvavo, jį apskundė nepraleidusi apskundimo terminų. Todėl šis pareiškėjo argumentas nepripažintinas pakankamu, panaikinti iš esmės teisingą komisijos sprendimą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ( toliau- ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtinta principinė procedūrinių pažeidimų įtakos viešojo administravimo akto teisėtumo vertinimui taisyklė: skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros , ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Ši įstatyminė nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio teisėtumui yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas ( Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14 -416/2005 ( Administracinių teismų praktika Nr. 7, psl. 131-138).
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad minėti pareiškėjo argumentai dėl skundžiamo sprendimo turinio neteisėtumo bei nepagrįstumo ( sprendimo turinio prasme) bei procedūrinių pažeidimų, negali būti pripažinti pagrįstais.
Pareiškėja skunde nurodo, kad atsakovo sprendimu ji buvo antrą kartą nubausta už tą pačią veiką.
Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši Konstitucijos nuostata, kaip ir kitų Konstitucijos 31 straipsnio dalių normos, yra skirtos teisingumo principų įgyvendinimui baudžiamojoje teisenoje (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimas), tačiau, kaip ne kartą oficialios konstitucinės justicijos nuostatose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatoje atsispindi teisės principas non bis in idem, reiškiantis, kad asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas). Taigi šis konstitucinis principas taikytinas ir kitų padarytų teisės pažeidimų atžvilgiu. Pagal minėtą Konstitucinio Teismo praktiką non bis in idem principas, drausdamas antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą, nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šis principas, be kita ko, savaime nepaneigia galimybės asmeniui taikyti ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomą bausmę arba pagrindinę ir papildomą administracinę nuobaudą, ar galimybės už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis.
Dvigubo baudimo draudimo principas nėra tik Lietuvos nacionalinės teisės konstitucinis principas. Draudimas bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą yra įtvirtintas inter alia ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija). Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad niekas negali būti persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Kadangi Konvencija yra sudėtinė nacionalinės teisės dalis, kuria asmuo gali tiesiogiai remtis gindamas savo teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-164/2008), atsižvelgiant į pareiškėjos pateiktus argumentus, šioje byloje spręstina, ar nagrinėjamu atveju nėra pažeidžiama minėta Konvencijos nuostata.
Konvencija, kaip ir Lietuvos teisė, apskritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Pastaruoju aspektu sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos savivaldybės tarybos nario įgaliojimai nutrūko prieš terminą įsiteisėjus jos atžvilgiu teismo apkaltinamajam nuosprendžiui. Skundžiamu atsakovo sprendimu pareiškėja nebuvo nubausta antrą kartą. Įgaliojimų nutraukimas prieš terminą nėra kriminalinė bausmė už tapatų nusikaltimą, todėl pareiškėjos argumentai dėl pakartotino nubaudimo atmestini kaip nepagrįsti.
Bylos nagrinėjimo teisme posėdžio metu pareiškėja nurodė, kad teismas privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau-ir Teisingumo Teismas, ETT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, siekiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ( toliau- ir Konvencija) išaiškinimo.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje expressis verbis nurodyta, jog Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl: a) sutarčių išaiškinimo; b) Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Kaip 1996 m. kovo 28 d. nuomonėje 2/94 „Bendrijos prisijungimas prie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos“ ( teismo praktikos rinkinys 1996,p.I-01759 33p.) pažymėjo Teisingumo Teismas, Konvencija iš tiesų turi ypatingą reikšmę. Vis dėlto Europos Sąjunga šiuo metu dar nėra prisijungusi prie Konvencijos nuostatų ( 2010 m. liepos 7 d. Europos Komisija tik pradėjo derybas dėl prisijungimo prie Konvencijos). Taigi Konvencijos nuostatos šiuo metu nėra tiesiogiai įtrauktos į Europos Sąjungos teisinę sistemą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog Konvencija nepatenka į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje nurodytų aktų kategoriją, dėl kurių Teisingumo Teismas gali priimti prejudicinį sprendimą.
Įvertinus tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra teisinio pagrindo kreiptis į Teisingumo Teismą.
Kiti pareiškėjo skundo argumentai nepagrįsti įrodymais, todėl atmestini.
Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 119straipsniu teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjos L. Š. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Roma Sabina Alimienė
Irmantas Jarukaitis
Romanas Klišauskas