Civilinė byla Nr. e2A-194-638/2021

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-17145-2019-0

                  Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.1.;

 (S)

 2.6.39.2.6.1        

Kauno apygardos teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 16 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Dianos Labokaitės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Linos Žemaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės „Paktransa“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Paktransa“ dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau –biuras) ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės UAB „Paktransa“ 20 918,25 Eur skolą ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje nurodė, kad 2015 m. gruodžio 23 d. J. K. dėl trečiojo asmens A. S., vairavusio transporto priemonę Volvo FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Trečiasis asmuo A. S. buvo samdomas atsakovo ir minėtas eismo įvykis įvyko einant darbines pareigas. Be to, eismo įvykio dieną atsakovas buvo transporto priemonės VOLVO FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudotojas pagal lizingo sutartį, t. y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė VOLVO FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatos. J. K. nacionalinis draudikų biuras (Motor I. B. - UK) atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 18 721,41 GBP (20 918,25 EUR) sumai ieškovui, t. y. transporto priemonės registracijos valstybės - Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui. Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškovas moka išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Biurų tarybos Vidaus nuostatus (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 straipsnis) ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo J. K. nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamus 18 721,41 GBP (20 918,25 Eur). Ieškovas, sumokėjęs J. K. nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnyje įtvirtinta teise reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš atsakingo už žalos padarymą asmens (šiuo atveju - atsakovo) arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (šiuo atveju - atsakovo), raštu kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas grąžinti J. K. nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 20 918,25 Eur. Atsakovas reikalaujamos sumos ieškovui nesumokėjo.

3.       Atsakovė atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, nurodė ir paaiškino, kad pats žalos faktas yra, tačiau nėra nustatyta atsakovės kaltės, nėra įrodytas priežastinis ryšys tarp trečiojo asmens ir atsakovės veiksmų bei nukentėjusio asmens patirtų sužalojimų. Atsakovė mano, kad ieškovo reikalavimui turėtų būti taikoma 3 metų ieškinio senatis, nes žalos padarymo momentas yra 2015 m. gruodžio 23 d., o ieškovas kreipėsi į teismą 2019 m. spalio 16 d. Nurodė, kad trečiasis asmuo dirbo atsakovės įmonėje. Pagal GPS duomenis transporto priemonė galėjo būti įvykio vietoje ir ją galimai vairavo trečiasis asmuo, tačiau tikslių aplinkybių nežino. Trečiojo asmens paaiškinimų atsakovė nėra gavusi. Neginčija ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų, kad buvo išmokėta kompensacija D. B. draudikų biurui. Trečiasis asmuo nei apie įvykį, nei apie padarytą žalą atsakovės nebuvo informavęs. Atsakovė apie įvykį sužinojo tik tuomet, kai ieškovas elektroniniu paštu kreipėsi į atsakovės vadovą, prašydamas vairuotojo paaiškinimų, kurių atsakovė negalėjo gauti, nes vairuotojas nuo 2016 m. sausio mėnesio jos įmonėje nebedirbo. Duomenų, kad trečiasis asmuo būtų atlyginęs žalą, neturi. Atsakovė, gavusi ieškovo elektroninį laišką bandė susisiekti su trečiuoju asmeniu, tačiau to padaryti nepavyko. Šiuos faktus nurodė ieškovui, taip pat paminėjo, kad bandė patys ieškoti trečiojo asmens, tačiau to padaryti nepavyko. Atsakovei nebuvo pateikti nei jokie su žala susiję įrodymai, nei nurodyta procedūra, kurioje atsakovė galėtų dalyvauti. Nėra duomenų, kad atsakovei buvo žinomas pats įvykio faktas. Ant transporto priemonės nebuvo jokių matomų apgadinimų. Iš užsienio transporto priemonė grįžo 2016 m. sausio mėnesį. Atsakovei nėra žinoma trečiojo asmens pozicija. Mano, kad nei prašoma priteisti suma, nei pats žalos faktas nėra pagrįstas. Iš ieškovo pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad nukentėjusio asmens apžiūra daryta 2017 m. rugpjūčio 2 d., o pats įvykis įvyko 2015 m. gruodžio 23 d. Asmeniui padaryti sužalojimai nustatyti iš jo paaiškinimų, tai nepatvirtina, kad tokie sužalojimai buvo ir, jeigu buvo, kad atsirado būtent dėl šio įvykio, todėl nėra įrodytas priežastinis ryšys ir reikalavimas yra nepagrįstas. Iš ieškovės pateiktų dokumentų matyti, kad asmuo negavo jokių nedarbingumo išmokų, tai reiškia, kad visą tą laiką buvo darbingas. Nukentėjusio asmens paraiškoje dėl žalos atlyginimo draudikui, kuris pildytas 2016 m. sausio 8 d., grafose, kuriose reikėtų nurodyti sužeistus asmenis, nepateikta jokių duomenų, kad nukentėjęs asmuo būtų patyręs kokius nors sužeidimus.

4.       Trečiasis asmuo teismo nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

       II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Kauno 

6.       Teismas nurodė, kad ieškovas pateikė į bylą įrodymus, iš kurių matyti, jog J. K. nacionalinis draudikų biuras, būdamas išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų aiškinimu ir žalų administravimu, atsako už tai, kad nukentėjusiems asmenims, esant jų reikalavimui, būtų atlyginta už jo valstybėje eismo įvykių metu padarytą žalą pagal eismo įvykio valstybėje galiojančių teisės aktų nuostatas, ir nustačius padarytą žalą bei kaltą asmenį, išmokėta patirtos žalos dydžio draudimo išmoka nukentėjusiajam asmeniui. Pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalį, biuras, išmokėjęs kitos E. S. valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingų subjektų, jeigu jis yra prisiėmęs atsakomybę už tokį žalos padarymo atvejį pagal bendradarbiavimo nuostatus arba pagal susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatas. Teismas konstatavo, kad ieškovas apmokėjo J. K. nacionalinio draudikų biuro išlaidas, kurias turėjo pareigą apmokėti pagal tarp biurų galiojančius susitarimus ir teisės aktus. Teismas nurodė, kad atsakovė yra atsakinga dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių nesudarymo, nes nepateikė į bylą įrodymų, kad įvykio metu atsakovei priklausanti priemonė buvo drausta civilinės atsakomybės privalomuoju draudimui bei kad suma, sumokėta J. K. nacionaliniam draudikų biurui dėl eismo įvykio metu padarytos žalos ir jos administravimo, buvo paskaičiuota ir sumokėta laikantis teisės aktų reikalavimų. Teismas nustatė, kad ieškovas sumokėjo Nacionaliniam draudikų biurui MOTOR I. B. UK 2018 m. birželio 18 d. pretenzijos pagrindu 2018 m. birželio 20 d. – 20 918,25 Eur sumą, trečiajam asmeniui A. S. būnant darbiniuose santykiuose su atsakovu ir vairuojant atsakovui priklausančią neapdraustą transporto priemonę bei patekus į autoįvykį, dėl kurio trečiasis asmuo pripažintas kaltu. Teismas pažymėjo, kad už transporto priemonės apdraudimą išleidžiant dirbti užsienyje esantį su atsakovu darbiniuose santykiuose trečiąjį asmenį, yra atsakinga atsakovė, o trečiojo asmens kaltė pasireiškia jo neatidumu, sąlygojusiu eismo įvykio kilimą, dėl kurio jo kaltė pripažinta ieškovo pateiktuose rašytiniuose įrodymuose – nusižengęs vairuotojas. Todėl atsakovei nepateikus priešingų įrodymų, kad 2015 m. gruodžio 23 d. jo turima transporto priemonė nebuvo patekusi į eismo įvykį, o teigiant duotais paaiškinimais, kad minėtoji transporto priemonė grįžo į Lietuvą tik 2016 m. sausio mėnesį, 20 918,25 Eur suma priteistina iš atsakovės ieškovui.

7.       Teismas nurodė, kad atsakovės prašymas taikyti senaties terminą atmestinas, nes ieškovas Nacionaliniam draudikų biurui išmokėjo išmoką, 2018 m. birželio 20 d. ir 2018 m. birželio 28 d., todėl nuo 2018 m. birželio 28 d. pradedamas skaičiuoti senaties terminas, kuris nėra praleistas, nes ieškovas su ieškiniu į teismą kreipėsi 2019 m. spalio 16 d. Trečiajam asmeniui A. S. būnant darbiniuose santykiuose su atsakove ir vairuojant atsakovei priklausančią transporto priemonę, neturint privalomojo civilinės atsakomybės draudimo, už kurį  atsakinga atsakovė, patekus į autoįvykį, ieškovo prašoma priteisti suma - 20 918,25 Eur priteistina iš atsakovės ieškovui, kuris turi regreso teisę į trečiąjį asmenį. Teismo vertinimu, ieškovas įrodė žalos dydį ir priežastinį ryšį, kai dėl autoįvykio, kurio metu trečiasis asmuo vairavo atsakovui priklausančią nepadraustą transporto priemonę ir nukentėjo L. M., ką patvirtina pateikta ataskaita, kurioje nurodyta, kad jai simptomai atsirado dėl eismo įvykio metu patirto smūgio. Šie įrodymai nėra nuginčyti. Tai, kad M. M. nebuvo mokama jokia nedarbingumo išmoka dėl 2015 m. gruodžio 23 d. eismo įvykio, neįrodo, kad nebuvo sužalojimo.  Nors nedarbingumo išmokos minėtoji moteris ir negavo, tačiau galimai ji eismo įvykio metu iš viso nedirbo, tačiau eismo įvykio pasekmes, sukeltas trečiojo asmens, pajuto vėliau natūraliai, reaguodama bei patirdama nerimą ir nervingumą dėl galvos skausmo, sutrikusio miego bei darbingumo sumažėjimo.

       III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8.       Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Paktransa“ prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, teismui nustačius, kad ieškinio senatis nėra praleista - panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 16 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės ieškovės naudai priteistas 7 795 GBP nuostolių atlyginimas dėl asmens sveikatai padarytos žalos, 2849,10 GBP teisininkų išlaidos, 940 GBP gydymo išlaidos ir su šiuo reikalavimu susijusios įrodymų vertimo į lietuvių kalbą išlaidos, ir ieškinį šioje dalyje atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1.                      Teisme apeliantė laikėsi pozicijos, kad atsižvelgiant į ginčo pobūdį, byloje nustatytas aplinkybes, turi būti taikomos subrogacijos taisyklės. Teismas nemotyvuotai atmetė apeliantės prašymą taikyti subrogacijos taisykles ir atitinkamai ieškinio senatį. Eismo įvykis įvyko 2015 m. gruodžio 23 d., tuo tarpu ieškinys teismui pateiktas tik 2019 m. spalio 16 d. Laikytina, kad yra praleisti tiek CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tiek CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams.

8.2.                      Teismas visiškai nevertino į bylą pateiktų biuro įrodymų pagrįstumo ir pakankamumo, netyrė apeliantės išsakytų argumentų. Teismas padarė esminius proceso teisės normų pažeidimus nukrypdamas nuo aktualios teismų praktikos ir tendencingai, išskirtinai biuro naudai interpretuodamas įrodymus, suteikdamas didesnę įrodomąją galią įrodymais neparemtai ieškovo pozicijai, bei konstatuodamas, kad J. K. nacionalinis draudikų biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio žalos administravimu.

8.3.                      Biuras, 2018 m. rugpjūčio 17 d. išmokėjęs 11 584,1 GBP sumą (7 795 GBP asmens žala, 2 849,10 GBP teisininkams, 940 GBP gydymas), pats nesidomėjo ir neturėjo jokių duomenų, iš ko susideda ši žala ir kaip ji buvo nustatyta bei apskaičiuota. Teismui pateiktame 2019 m. gruodžio 18 d. el. laiške D. B. biurui ieškovas rašo „mes neturime jokio dokumento, įrodančio patirtus sužalojimus ir trečios šalies teisininkų suderinto žalos dydžio atlyginimo rašto“. Kas patvirtina, kad ne tik atsakovė neturėjo galimybės susipažinti su žalos nustatymo aplinkybėmis ir įrodymais, bet ir ieškovas to niekada nedarė.

8.4.                      Atsakovė apie eismo įvykį, įvykusį prieš dvejus metus, iki biuro kreipimosi (2018 metais) nieko nežinojo, todėl jokių aplinkybių paaiškinti negalėjo. Teismas visiškai nevertino į bylą pateiktų biuro įrodymų pagrįstumo ir pakankamumo, netyrė apeliantės išsakytų argumentų, o ieškinį tenkino formaliai konstatavęs, kad trečiajam asmeniui būnant darbiniuose santykiuose su apeliante ir vairuojant jai priklausančią transporto priemonę, neturint privalomojo civilinės atsakomybės draudimo, patekus į autoįvykį, ieškovo prašoma priteisti suma priteistina iš apeliantės ieškovui.

8.5.                      Biuro reikalavimo nepatvirtina joks tiesioginis įrodymas. Visi ieškovo pateikti įrodymai yra netiesioginiai, paremti eismo įvykio dalyvės subjektyviais pasakojimais, kurie, turint omenyje pasakotojo suinteresuotumą, turėjo būti teismo vertinti ypatingai kritiškai. Teismas visiškai nevertino biuro pateiktų netiesioginių įrodymų įrodomosios vertės. Visi į bylą pateikti rašytiniai įrodymai yra paremti eismo įvykio dalyvės tik po 1,5 ar 2 metų nuo eismo įvykio užrašytu subjektyviu jos pasakojimu. Jokių objektyvių įrodymų apie kokius nors eismo įvykio dalyvės negalavimus iš laikotarpio nuo 2015 m. gruodžio 23 d. (eismo įvykis) iki 2017 m. rugpjūčio 2 d. (pirmas eismo dalyvės liudijimas apie trumpalaikius sveikatos sutrikdymus) byloje nėra. Teismas visiškai netyrė netiesioginių įrodymų pakankamumo, jų koreliavimo su visa bylos medžiaga, nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių skirtingų įrodymų.

8.6.                      Ieškovas tokio tipo bylose privalo įrodyti visas atsakovės atsakomybės sąlygas. Ieškovo nurodoma aplinkybė, kad D. B. nacionalinis draudikų biuras turi kompetenciją administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą ir taikyti užsienio valstybės teisės aktus, nepaneigia teismų pareigos vertinti visus byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu daryti išvadą remiantis įrodymų pakankamumo taisykle dėl tam tikro fakto konkrečioje byloje egzistavimo.

9.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

9.1.                      Apeliantas neįvykdė pareigos per 3 darbo dienas nuo 2015­m. gruodžio 23 d. įvykio dienos apie žalos neapdrausta transporto priemone padarymą raštu pranešti biurui (TPVCAPDĮ) 12 straipsnio 3 dalis). Nežiūrint į tai, apeliantui buvo sudarytos visos sąlygos dalyvauti 2015 m. gruodžio 23 d. eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo, vykusio D. B., procese, tačiau jis buvo pasyvus ir nerūpestingas bei eismo įvykio valstybėje vykusiame žalos administravimo procese nedalyvavo.

9.2.                      Biuras, bendradarbiaudamas su D. B. nacionaliniu draudikų biuru, pateikė visus savo reikalavimą ir apelianto civilinės atsakomybės kilimą pagrindžiančius įrodymus. Apeliantas apsiribojo vien tik nepagristu abejonių dėl biuro pateiktų faktinį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų kėlimu, t. y. nepateikė kitokį D. B. teisės turinį, nei įrodinėjo biuras, pagrindžiančių įrodymų. 

9.3.                      Teismas atsižvelgė į kasacinio teismo suformuotą praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės įgyvendinimo tokio pobūdžio bylose. Teismas tinkamai ir visapusiškai atliko byloje pateiktų įrodymų vertinimą.

9.4.                      Biuras išmoką D. B. nacionaliniam draudikų biurui išmokėjo 2018­ m. rugpjūčio 17 d., o ieškinį teismui pareiškė 2019 m. spalio 9 d., t. y. nepraleidęs sutrumpinto 3 metų ieškinio senaties termino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

11.       Apeliacinėje byloje kilo ginčas, kaip kvalifikuotini Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau - Biuro) ir atsakovės teisiniai santykiai: kaip regreso ar subrogacijos (CK 6.111-6.114 straipsniai, CK 6.1015 straipsnio 1 dalis), kaip turi būti skaičiuojama ieškinio senatis ir dėl civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo (CK 6. 245-6.249 straipsniai).

Dėl santykių kvalifikacijos ir ieškinio senaties termino

12.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad santykiai tarp ieškovės ir apeliantės yra regreso teisiniai santykiai. Apeliantė teigė, kad tai subrogacijos santykiai. Byloje nėra ginčo, kad atsakovės darbuotojas, vairuodamas civilinės atsakomybės draudimu neapdraustą transporto priemonę 2015 m. gruodžio 23 d. J. K. padarė eismo įvykį, kurio metu buvo padaryta žala trečiajam asmeniui (kitą automobilį vairavusiai moteriai). Ieškovė (Biuras) išmokėjo žalos atlyginimą nukentėjusiajai pagal J. K. transporto priemonių draudikų biuro reikalavimą ir pareikalavo žalos atlyginimo iš atsakovės pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, kuri nustato, kad Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Atitinkamai 17 straipsnio 1 punktas nustato, kad Biuras moka išmoką per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje E. S. valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje.

13.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 metų gruodžio 29 d.  yra paskelbęs Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgą, kurioje yra imperatyviai nurodyta, kad reikalavimas dėl išmokėtų išmokų grąžinimo, kurį draudikas reiškia draudėjui (valdytojui) ar kaltininkui TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu arba kurį Draudikų biuras reiškia kaltininkui ar transporto priemonės valdytojui TPVCAPDĮ 23 straipsnio pagrindu, yra regresinis (Teismų praktika Nr. 34). Todėl apeliantės argumentai, kad ieškinys turėjo būti sprendžiamas taikant ne regreso, o subrogacijos taisykles, yra atmestini. Apeliantės nurodyta kasacinio teismo nutartis byloje Nr. 3K-3-392/2011 šiuo atveju nėra tinkamas precedentas, nes pastarojoje byloje, viena vertus,  buvo sprendžiamas draudiko ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais Actio Pauliana pagrindu, kita vertus, žalą nulėmęs eismo įvykis buvo padarytas esant sudarytai civilinės atsakomybės draudimo sutarčiai. Netinkamas precedentas yra ir kita apeliantės atsiliepime į ieškinį nurodyta kasacinio teismo nutartis byloje Nr. 3K-3-38-378/2017, nes čia taip pat nagrinėti teisiniai santykiai, kilę iš sudarytos draudimo sutarties, be to paaiškinta ir tai, kad reikia skirti ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymą, kai reiškiamas subrogacinis reikalavimas, ir draudiko subrogacijos teisės atsiradimo momentą: ieškinio senaties termino eigos pradžia nustatoma pagal tai, kada žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis); tuo tarpu draudimo išmokos sumokėjimo faktas reiškia subrogacijos teisės atsiradimą – draudikas subrogacijos teisę įgyja nuo to momento, kai jis sumoka savo draudėjui draudimo išmoką pagal jų sudarytą draudimo sutartį (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009).      

14.       Šioje gi byloje ieškinys yra pareikštas TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu, kai atsakovė jos naudojamos transporto priemonės nebuvo apdraudusi civilinės atsakomybės draudimu. Transporto priemonės neapdraudimas, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra specialūs, įstatymu įtvirtinti atsakomybės Draudikų biurui pagrindai. Transporto priemonės neapdraudimas kvalifikuotinas imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimu (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga, Teismų praktika Nr. 34).

15.       Ieškovas išmokėjo draudimo išmoką ne pagal sudarytą sutartį su draudėju, o įstatymo nustatytu pagrindu, todėl žalą patyrė tik nuo išmokos išmokėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo ieškovės ir atsakovės teisinį santykį kaip regreso ir atitinkamai ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo tos dienos, kai ieškovė išmokėjo visą draudimo išmoką pagal J. K. nacionalinio biuro reikalavimą - nuo 2018 m. rugpjūčio 17 dienos. Ieškinys buvo pareikštas 2019 m. spalio 16 d., todėl CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas terminas (treji metai nuo padarytos žalos) nėra praleistas.

16.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškovui apeliacinėje byloje buvo pasiūlyta pateikti papildomus duomenis, kada konkrečiai jis sužinojo apie žalą sukėlusį eismo įvykį, dėl kurio vėliau buvo išmokėta draudimo išmoka. Iš ieškovo pateiktų duomenų matyti, kad pirmą kartą pranešimas Lietuvos nacionaliniame biure apie 2015 m. gruodžio 23 d. įvykusią avariją buvo gautas tik 2017 m. gegužės 24 d. Pateiktame laiške prašoma nustatyti, kas yra transporto priemonės draudikas, kokioje teritorijoje būna eismo įvykyje dalyvavusi transporto priemonė. Vadinasi, tik gavęs laišką (2017 m. gegužės 24 d.) ieškovas sužinojo arba galėjo sužinoti apie eismo įvykį ir atitinkamai apie savo teisių pažeidimą. Todėl net priimant apeliantės poziciją, kad ieškinio senaties terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo to momento, kai ieškovė sužinojo apie jai padarytą žalą (savo teisių pažeidimą)  (2017 gegužės 24 d.), tai iki ieškinio pareiškimo (2019 m. spalio 16 d.) trejų metų terminas nebuvo praleistas.

17.        Atmestini apeliantės argumentai, kad turėjo būti taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje (iš draudimo teisinių santykių kylantiems reikalavimams), nes, kaip jau minėta, draudimo teisinių santykių tarp ieškovo ir atsakovės apskritai nebuvo.

18.       Pažymėtina, kad dėl ilgo laikotarpio, praėjusio nuo eismo avarijos iki pranešimo Lietuvos nacionaliniam biurui apie padarytą žalą, yra atsakinga ir atsakovė, nes, kaip minėta, transporto priemonės valdytojo atsakomybė nebuvo apdrausta, be to, iš eismo įvykio ataskaitos formos Nr. 3043884k matyti, kad iškart po įvykio buvo užfiksuota tik vairuotojo A. S. pavardė ir nurodytas draudikas G. B.. Kaip matyti iš byloje pateikto nukentėjusios (duomenys neskelbtini) susirašinėjimo su atitinkama policijos įstaiga ir nukentėjusios draudiku, iškart po  eismo įvykio jokie  išsamesni duomenys apie transporto priemonę nebuvo užfiksuoti, konkrečių duomenų apie atsakovei priklausančią transporto priemonę buvo ieškoma apie metus laiko, kol paaiškėjo, kad atsakovė sudarė draudimo sutartį su Gjensidige bendrove pagal Žaliosios kortelės reikalavimus, galiojančią nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. kovo 22 d.  Atsiliepime į ieškinį atsakovė pati pripažino, kad šventiniu laikotarpiu ji transporto priemonių nedrausdavo, nes esą jos nebuvo naudojamos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybė, jog atsakovė draudimo sutartį su Gjensidige draudimo bendrove sudarė iškart po eismo įvykio (nors teigė, kad šventiniu laikotarpiu transporto nedrausdavo), laikytina šalutiniu įrodymu, kad vis dėlto atsakovei tapo žinoma apie eismo įvykį iškart po jo.  

19.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija reziumuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo ieškovo ir atsakovės teisinį santykį kaip regresinį reikalavimą, tinkamai pritaikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (CK 1.125 straipsnio 8 dalį), nenukrypo nuo teismų praktikos.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

20.       Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jos teisę į gynybą, nesudarė jai sąlygų pateikti paaiškinimų dėl žalos dydžio. Nurodė, kad pats pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė žalos dydžio, nes rėmėsi tik D. B. draudikų biuro pateiktais įrodymais, kurie yra netiesioginiai, paremti eismo įvykio dalyvės subjektyviais pasakojimais apie sveikatos sutrikimus, apie kuriuos pareikšta po daugiau nei 1,5 metų nuo įvykio, tų sveikatos sutrikimų net gydyti nereikėjo, dauguma jau buvo ir pasibaigę. 

21.       Kolegija su tokiais apeliantės argumentais negali sutikti. Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020 yra pažymėjęs, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, tam tikra įrodinėjimo našta tenka ne vien ieškovui (Biurui), siekiančiam susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą ir turinčiam pareigą įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, bet ir atsakovui, kuris įrodinėja savo poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo,  atsakovui nepakanka vien tik reikšti abejones dėl ieškovo pateiktų įrodymų.

22.       Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje atsakovui buvo sudarytos sąlygos teikti įrodymus, pagrindžiančius, kad ieškovo išmokėtas žalos dydis (20 918,25 Eur) buvo nepagrįstas.  Pirmą kartą ieškovas atsakovei pranešė apie ginčo eismo įvykį 2017 m. rugsėjo 13 d. elektroniniu laišku, kuriame buvo nurodyta eismo įvykio data, vieta, dalyvavusi transporto priemonė. Todėl atmestini atsakovės argumentai, kad jai nieko nebuvo pranešta apie eismo įvykį ir ji negalėjo teikti atsikirtimų, dalyvauti įvykio tyrime.

23.       Atsakovė neteikė konkrečių įrodymų apie kitokį žalos dydį, negu kad nustatė J. K. biuras nei iki bylos iškėlimo, nei šiame civiliniame procese.

24.       Negalėjimą pateikti įrodymų apie atlygintiną žalos dydį apeliantė grindžia tuo, kad trečiasis asmuo (vairuotojas A. S.) yra atleistas iš darbo, nesurandamas, todėl nėra jokių galimybių išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Šis apeliantės argumentas atmestinas, nes aplinkybes galima aiškintis ir be A. S., naudojant kitus informacijos šaltinius. Be to, apeliantei atlyginus žalą šioje byloje, jai neužkertamas kelias savo ruožtu pateikti regresinį ieškinį A. S..

25.       Nustatyta, kad išmokėtą 20918,25 Eur (18721,41 GBP)  žalos sumą sudarė: 4818 GBP už turto sugadinimą (nukentėjusios automobilio taisymas), 7795 GBP už asmens sužalojimą, 2849,10 GBP ieškovo išlaidos, 940 GBP išorės paslaugos, 2319,31 GBP administravimo mokestis.  Iš apeliantės skundo matyti, kad nepagrįsta suma yra laikomas už mokestis už nukentėjusiai suteiktas sveikatos paslaugas po eismo įvykio (7795 GBP).

26.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas įrodė nukentėjusios patirtus sveikatos sužalojimus ir pagrindė išmokėto už tai atlyginimo sumą, o atsakovė tai paneigiančių įrodymų nepateikė. Iš pirmosios eksperto ataskaitos matyti, kad nukentėjusi (duomenys neskelbtini) dėl 2015 m. gruodžio 23 d. eismo įvykio patyrė kaklo skausmą ir nepaslankumą (tęsėsi 3 mėnesius), nerimą dėl keliavimo (tęsiasi iki šiol), krūtinės ląstos sužalojimą (tęsėsi 2 mėnesius), dešinio kulno sužalojimą (tęsėsi 24 mėnesius). Nukentėjusi turėjo 2 vizitus pas šeimos gydytoją, 6 terapijos seansus dėl psichologinių sutrikimų. Iš medicinos įstaigų „(duomenys neskelbtini)“ ir „I. H.“ sąskaitų matyti, kad buvo išrašytos sąskaitos už suteiktas gydymo paslaugas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pateiktais įrodymais. Tokia faktinė situacija CPK 178 straipsnio taikymo aspektu suponuoja atsakovės pareigą paneigti pateiktus duomenis įrodant, kad nukentėjęs asmuo nepatyrė tokios žalos ar kad yra kitų aplinkybių, leidžiančių sumažinti priteisiamo žalos atlyginimo dydį. Kaip minėta, apeliantės samprotavimai ir abejonės yra nepakankami paneigti pateiktus rašytinius įrodymus.

27.       Apibendrindama teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias Transporto priemonių draudikų biuro išmokėtų sumų susigrąžinimą iš atsakingo už padarytą žalą asmens ( TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis), tinkamai įvertino įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl priėmė teisingą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

28.         Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme nekeičiamas. Apeliacinio skundo netenkinus, ieškovui priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme - 22,87 Eur dokumentų vertimo į valstybinę kalbą išlaidos.

29.       Valstybės turėtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos yra mažesnės, negu minimalus priteistinas dydis, todėl nepriteistinos ( CPK 96 str. 6 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

n u t a r i a :

          Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

          Priteisti  iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Paktransa“, juridinio asmens kodas 302561907, ieškovui Lietuvos transporto priemonių draudiko biurui, juridinio asmens kodas 125709291, 22,87 Eur ( dvidešimt du eurus ir 87 ct) išlaidų už dokumentų vertimą į valstybinę kalbą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Evaldas Burzdikas

                                            Diana Labokaitė

                        Lina Žemaitienė