Civilinė byla Nr. 2A-492-302/2015
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-40212-2013-4
Procesinio sprendimo kategorija: 42.; 42.10.; 63.; 41.; 99.5
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. rugpjūčio 20 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. P. ir V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3756-104/2014 pagal ieškovės V. D. ieškinį atsakovams V. P. ir I. P. dėl skolos priteisimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, ir
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė V. D. ieškiniu prašė priteisti 100 000 Lt skolos, 4 479, 95 Lt palūkanų ir procesines palūkanas iš atsakovo V. P., be to, reikalavimui užtikrinti CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu prašė pripažinti 2013-08-22 Dovanojimo sutartį Nr. 6457-7, sudarytą tarp atsakovų, negaliojančia, taikyti restituciją ir grąžinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), V. P. nuosavybėn bei panaikinti buto teisinę registraciją atsakovės I. P. vardu, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas V. P. 2010-06-10 pasirašė skolos raštą, kuriuo patvirtino, kad yra skolingas ieškovei 100 000 Lt ir įsipareigojo skolą grąžinti pardavęs būtą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovas pardavė butą 2013-03-06, tačiau su ieškove neatsiskaitė, nors 2013-08-14 gavo ieškovės priminimą, kad suėjo skolos grąžinimo terminas. 2013-08-22 atsakovas V. P. dovanojimo sutartimi perleido savo dukrai atsakovei I. P. savo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį nusipirko už pinigus, gautus pardavus butą (duomenys neskelbtini). Ieškovė teigė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, numatytos CK 6.66 straipsnyje – ji turi galiojančią reikalavimo teisę, apie ieškovės teisių pažeidimą atsakovas žinojo, sandorį sudaryti neprivalėjo, atsakovas buvo nesąžiningas – pardavus butą esantį (duomenys neskelbtini) nevykdė paskolos sutarties sąlygos grąžinti skolą ieškovei, o įsigijo kitą butą, kurį perleido neatlygintinai savo dukrai.
Atsakovai V. P. ir V. P. prašė ieškinį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal CK 6. 870 str. paskolos sutartis yra realinis sandoris, laikomas sudarytų nuo pinigų perdavimo momento. Nagrinėjamu atveju ieškovės pateiktame skolos rašte pinigų perdavimo faktas atsakovui neužfiksuotas, o ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad skolos rašte nurodytą 100 000 Lt sumą ji perdavė atsakovui. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovų teigimu, pagal CK 6. 875 str. laikytina, jog paskolos sutartis tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo sudaryta, todėl ieškovės reikalavimas dėl skolos priteisimo turi būti atmestas kaip nepagrįstas taip pat atmestini ir išvestiniai reikalavimai dėl buto dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: 1) ieškovei V. D. priteisė iš atsakovo V. P. 100 000 Lt skolos ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013-12-06 iki visiško sprendimo įvykdymo; 2) pripažino negaliojančia buto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį, 2013-08-22 sudarytą tarp atsakovų V. P. ir I. P.; 3) taikė restituciją ir grąžino minėtą butą atsakovo V. P. nuosavybėn; 4) įpareigojo atsakovą V. P. įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu panaikinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją atsakovės I. P. vardu; 5) nukreipė ieškovės V. D. reikalavimą dėl 100 000 Lt skolos ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013-12-06 iki visiško sprendimo įvykdymo į atsakovui V. P. grąžintą būtą esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, tarp šalių buvo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.
Pirmos instancijos teismas nustatė, kad atsakovas yra ieškovės brolis. Ieškovė ir atsakovas po savo tėvų mirties paveldėjo lygiomis dalimis tėvų turtą – butą esantį (duomenys neskelbtini) (toliau - Butas) ir žemės sklypą su sodo pastatu esančius SB „Šilelis“ (duomenys neskelbtini) (toliau – Sodas), kurį susitarė išmainyti - ieškovė norėjo perduoti atsakovui ½ buto, o atsakovas norėjo perduoti ieškovei ½ sodo sklypo su pastatu. Savo santykiams įforminti jie 2010-06-10 sudarė du sandorius – skolos ir mainų. Įvertinęs faktines aplinkybes, kad skolos raštas ir mainų sutartis sudaryti tą pačią dieną, kad šalys išmainė nelygiavertį nekilnojamąjį turtą be priemokos, o atsakovas raštu patvirtino, kad skolą grąžins pardavus butą (duomenys neskelbtini), teismas darė išvadą, jog tikėtina, kad ginčo skolos raštu atsakovas patvirtino aplinkybę, jog yra skolingas ieškovei 100 000 Lt už kainų skirtumą tarp mainomų daiktų. Nors minėtų nekilnojamojo turto objektų kainų skirtumas sudaro tik 44 000 Lt (atsakovas tokią sumą sutinka sumokėti ieškovei), tačiau teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartį ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas raštu patvirtino, jog yra skolingas ieškovei 100 000 Lt, įstatymo nustatyta tvarka skolos raštelio neginčijo, o byloje nėra jokių įrodymų, iš kurių galima būtų nustatyti, kad atsakovas raštą pasirašė ne laisva valia, pirmos instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė turi teisę reikalauti, o atsakovas privalo sumokėti ieškovei 100 000 Lt kaip kompensaciją už mainų sutartimi gautą ½ buto.
Taip pat teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, numatytos CK 6.66 straipsnyje: 1) ieškovė turi galiojančią 100 000 Lt dydžio reikalavimo teisę į skolininką atsakovą V. P. nuo 2010-06-10; 2) buto Dovanojimo sutartis pažeidžia ieškovės, kaip atsakovo V. P. kreditorės interesus, nes po sandorio sudarymo atsakovas tapo nemokus, jam priklausančio turto vertė sudaro tik 1/10 dalį ieškovės reikalavimo; 3) apie ieškovės teisių pažeidimą atsakovas žinojo; 4) sandorio sudaryti neprivalėjo; 5) atsakovas buvo nesąžiningas – pardavus butą esantį (duomenys neskelbtini) nevykdė paskolos sutarties sąlygos grąžinti skolą ieškovei, o įsigijo kitą butą, kurį po gauto 2013-08-14 ieškovės priminimo neatlygintinai perleido savo dukrai; 6) atsakovės I. P. sąžiningumas neturi teisinės reikšmės, nes CK 6.66 str. 2d. nustato, kad dovanojimo sutartis kaip neatlygintinas sandoris gali būti pripažinta negaliojančiu nepaisant atsakovės (trečiojo asmens) sąžiningumo ar nesąžiningumo.
Ieškovės reikalavimas teismui panaikinti buto teisinę registraciją atsakovės I. P. vardu buvo atmestas, pažymint, kad nekilnojamo turto teisinė registracija viešame registre atliekama pagal turto savininko prašymą. Be to, pirmos instancijos teismas atmetė ir ieškovės reikalavimą priteisti 4 479, 95 Lt palūkanų, nurodydamas, kad palūkanos skaičiuojamos už naudojimosi paskolintais pinigais (6. 872 str.), o šiuo atveju nustatyta, jog atsakovas pagal skolos raštą ieškovės pinigų negavo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovai V. P. ir V. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nurodo šiuos nesutikimo su pirmos instancijos teismo sprendimu argumentus:
1. 2010-06-10 mainų sutartyje šalys susitarė, kad mainomų daiktų kaina yra vienoda, ir kad daiktai yra mainomi be priemokų. Jeigu ieškovė būtų prašiusi priemokos už mainomus daiktus, tai būtų buvę įrašyta į mainų sandorį, kuris yra patvirtintas notaro.
2. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai neįvertino tos aplinkybės, kad atsakovas neprisimena, jog jis būtų pasirašęs paskolos lapelį. Paskolos lapelio pasirašymo metu atsakovas buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti (CK 1.89 str.), o ieškovė, pasinaudodama tokia atsakovo padėtimi, privertė jį pasirašyti paskolos lapelį, nors jokio sandorio sudarymo faktinio pagrindo nebuvo.
3. Byloje buvo nustatyta, kad paskolos lapelis buvo pasirašytas kaip priemoka už nelygių mainų sandorį, tačiau net jei mainai ir būtų nelygiaverčiai, tai, kaip ir nurodė pirmos instancijos teismas, priemoka turėtų būti tik 44 000 Lt, o ne 100 000 Lt.
4. Nors Vilniaus apygardos teismas iš esmės ir pripažino, jog 100 000 Lt sandoris yra apsimestinis, kadangi šalys susitarė dėl priemokos už nelygiaverčius mainus, t.y. 44 000 Lt sumokėjimo, tačiau nepagrįstai netaikė CK 1.87 str. numatytų teisinių pasekmių. Paskolos sutartis yra apsimestinė, sudaryta atsakovui nesuprantant savo veiksmų bei sandorio esmės, dėl ieškovės apgaulės ir prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl ji yra niekinė ir negaliojanti.
Ieškovė V. D. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Be to, prašo prie bylos prijungti naujus rašytinius įrodymus – 2009-11-27 Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, patvirtinantį mainytų nekilnojamojo turto objektų vertes, kuriomis šalys vadovavosi pasirašydamos skolos raštelį.
Nurodo šiuos nesutikimo su atsakovų apeliaciniu skundu argumentus:
1. Šalys laisva valia susitarė, kad skola, atsiradusi mainant nelygiavertį nekilnojamąjį turtą, būtų perkelta sudarant papildomą paskolinį susitarimą, kuriam esant, nebebuvo pagrindo mainų sutartyje nurodyti atsakovo V. P. pareigą sumokėti mainomų daiktų verčių skirtumą. Aplinkybę, kad šalys niekieno neverčiamos susitarė savo santykius įforminti sudarydamos būtent du sandorius patvirtina šios aplinkybės: 1) paskolos raštelis ir mainų sutartis sudarytos tą pačią dieną; 2) mainų sutartį teismui pateikė pats atsakovas tuo patvirtindamas, kad paskolos ir mainų sandoriai yra susiję; 3) atsakovas negalėjo paaiškinti, kaip mainų sutartis yra susijusius su skolos rašteliu, be to, logiškai nepaaiškino, kodėl pasirašė skolos raštą, kuriuo patvirtino 100 000 Lt skolą ieškovei; 4) sąsają tarp mainų sutarties ir skolos raštelio patvirtina tai, kad skolos grąžinimas buvo susietas būtent su buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimu.
2. Atmestinas kaip neatitinkantis tiesos skundo argumentas, kad pirmos instancijos teismas neįvertino atsakovo paaiškinimų, kuriuose jis nurodė, jog neatsimena, kad būtų pasirašęs skolos raštą. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad Vilniaus apygardos teismas šiuos atsakovo nenuoseklius paaiškinimus vertino kritiškai kaip įrodymais nepagrįstą atsakovo gynybos poziciją.
3. Atmestini skundo argumentai, kad pagal skolos raštą mokėtina suma turėtų būti tik 44 000 Lt, o ne 100 000 Lt, nes būtent 44 000 Lt yra skirtumas tarp Buto ir Sodo verčių. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartį ir savo nuožiūra nusistatyti teises ir pareigas. Atsakovo ranka surašytas paskolos raštelis yra teisėtas, galiojantis ir nenuginčytas, todėl nėra pagrindo juo nesivadovauti. Be to, pasirašant skolos raštelį, buvo vadovaujamasi ne mainų sutartyje nurodytomis nekilnojamojo turto objektų vertėmis, o 2009-11-27 Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime nurodytomis turto vertėmis, pagal kurias verčių skirtumas ir sudaro 99 000 Lt.
4. Atmestini atsakovų argumentai, kad pirmos instancijos teismas byloje konstatavo apsimestinio sandorio faktą, todėl turėjo pareigą taikyti CK 1.87 straipsnyje įtvirtintas pasekmes. Vilniaus apygardos teismas nekonstatavo apsimestinio sandorio sudarymo fakto, priešingai, nurodė, kad tiek mainų sutartis, tiek skolos raštas yra teisėti, galiojantys ir nenuginčyti sandoriai.
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d., 338 str.). Nenustatyta absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė ir atsakovas po savo tėvų mirties paveldėjo lygiomis dalimis tėvų turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą su sodo pastatu, esančius SB „Šilelis“ (duomenys neskelbtini), kuriuos susitarė išmainyti, t.y. ieškovė perdavė atsakovui ½ buto, o atsakovas perdavė ieškovei ½ sodo sklypo su pastatu. Savo santykiams įforminti jie 2010-06-10 sudarė du sandorius – skolos ir mainų (1 t., b.l. 6, 151). Iš 2010-06-10 skolos rašto matyti, kad atsakovas patvirtino, jog ieškovei yra skolingas 100 000 Lt, skolą pažadėjo grąžinti pardavus butą (duomenys neskelbtini). Iš tą pačią dieną pasirašytos Nekilnojamųjų daiktų mainų sutarties matyti, kad mainais ieškovė perdavė atsakovui ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini), o atsakovas perdavė ieškovei ½ žemės sklypo su sodo pastatu, esančius SB „Šilelis“ (duomenys neskelbtini). Mainų sutartyje nurodyta, kad buto vidutinė rinkos vertė yra 310 000 Lt, o sodo sklypo su namu - 222 000 Lt. 2013-03-06 atsakovas pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau prisiimtos prievolės sumokėti ginčo sumą, pardavus butą (duomenys neskelbtini), nevykdė, nors 2013-08-14 ieškovė jam priminė apie įsipareigojimą pagal skolos raštą (1 t., b.l. 68-72). Atsakovas, pardavęs butą, esantį (duomenys neskelbtini), 2013-04-24 nuosavybėn įsigijo kitą butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį 2013-08-22 dovanojimo sutartimi perleido savo dukrai atsakovei I. P. (1 t., b.l. 73-76). Atsakovui nevykdant prisiimtų finansinių įsipareigojimų, ieškovė V. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti 100 000 Lt skolos, 4 479, 95 Lt palūkanų ir procesines palūkanas iš atsakovo V. P., be to, reikalavimui užtikrinti CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu prašė pripažinti 2013-08-22 Dovanojimo sutartį Nr. 6457-7, sudarytą tarp atsakovų, negaliojančia, taikyti restituciją ir grąžinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), V. P. nuosavybėn bei panaikinti buto teisinę registraciją atsakovės I. P. vardu. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, ieškovei priteisė iš atsakovo 100 000 Lt skolos ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013-12-06 iki visiško sprendimo įvykdymo; pripažino negaliojančia buto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį, 2013-08-22 sudarytą tarp atsakovų V. P. ir I. P.; taikė restituciją ir grąžino minėtą butą atsakovo V. P. nuosavybėn; įpareigojo atsakovą V. P. įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu panaikinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją atsakovės I. P. vardu; nukreipė ieškovės V. D. reikalavimą dėl 100 000 Lt skolos ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013-12-06 iki visiško sprendimo įvykdymo į atsakovui V. P. grąžintą būtą esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas su tokiu pirmos instancijos teismo sprendimu nesutinka, savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia šiais argumentais: 1) mainų sutartyje šalys susitarė, kad nekilnojamojo turto objektai yra mainomi be priemokų; 2) teismui konstatavus, kad mainai buvo nelygiaverčiai, priemoka galėjo sudaryti tik 44 000 Lt, o ne 100 000 Lt kaip yra nurodyta skolos raštelyje; 3) paskolos lapelio pasirašymo metu atsakovas buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti, o ieškovė pasinaudojo tokia jo padėtimi; 4) nors teismas iš esmės ir pripažino, jog 100 000 Lt sandoris yra apsimestinis, tačiau nepagrįstai netaikė CK 1.87 str. numatytų teisinių pasekmių.
Taigi, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, teisėjų kolegija ir pasisakys dėl minėtų apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus - 2009-11-27 Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kuriuo siekia pagrįsti ginčo nekilnojamojo turto objektų vertes. Būtinybę pateikti naujus įrodymus grindžia tuo, jog atsakovai savo poziciją, kad mainomų daiktų kainų skirtumas yra ne 100 000 Lt, o 44 000 Lt, pateikė žodžiu tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu, todėl ieškovė nebeturėjo galimybės teismui pateikti įrodymus, paneigiančius minėta atsakovų poziciją.
CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2007; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008). Taigi apie priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą paprastai sprendžiama turint omenyje tik tuos duomenis, kuriuos turėjo pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Kita vertus, jei tam tikrų įrodymų nepateikimas pirmosios instancijos teisme buvo nulemtas teismo klaidos (pavyzdžiui, nepagrįsto atsisakymo priimti įrodymą) arba kai šalis įrodymo pateikti ankščiau negalėjo, tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme pateikti galima.
Nagrinėjam atveju teisėjų kolegija, siekdama visapusiškai išnagrinėti bylą ir darydama išvadą, kad teismo atsisakymas priimti vėliau pateikiamą, bet galintį turėti bylai įrodomosios reikšmės, įrodymą būtų nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2013),bei atsižvelgdama į tai, jog bylos nagrinėjamo pirmos instancijos teisme metu buvo aptarinėjamos ir analizuojamos aplinkybės atsispindinčios prašomame prijungti dokumente, sprendžia, kad yra pagrindas prijungti prie bylos ieškovės pateiktą naują rašytinį įrodymą ir jį vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, nagrinėjant šią bylą (CPK 197-200 str.).
Dėl šalių susitarimo mainyti daiktus be priemokos
Vertindama nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo pagrįstumą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia asmenims galimybę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, susitarti dėl sutarties sąlygų, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi šalims įstatymo galią ir turi būti sąžiningai bei tinkamai vykdoma, laikantis įstatyme nustatytos pareigos bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1, 2 dalys). Vienos sutarties šalies pareigą vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos sutarties šalies reikalavimo teisė, kuri yra ginama įstatymu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. sausio 31 d. nutartis, priima civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2011).
Taigi civilinėje teisėje galiojantis dispozityvumo principas suponuoja tai, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, bei šalių paaiškinimų, noras perleisti vienas kitam nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą buvo šalių sutarimu ir laisva valia įformintas tą pačią dieną sudarant du sandorius, t.y. skolos ir mainų. Pritartina ieškovei, jog tai patvirtina šios aplinkybės: 1) Paskolos raštelis ir Mainų sutartis yra pasirašyti tą pačią dieną; 2) Mainų sutartį teismui pateikė pats atsakovas taip patvirtindamas, kad paskolos ir mainų sandoriai yra tarpusavyje susiję; 3) atsakovas neturėjo jokio kito logiško paaiškinimo, kodėl jis tą pačią dieną, kai buvo pasirašyta Mainų sutartis, pasirašė ir Paskolos raštelį. Be to, sąsajas tarp Mainų sutarties ir Paskolos raštelio patvirtina ir ta aplinkybė, kad skolos grąžinimas yra susietas būtent su buto, kuris atsakovui buvo perleistas Mainų sutartimi, pardavimu. Taigi nurodytų aplinkybių kontekste darytina išvada, jog šalys susitarė, kad skola, atsiradusi mainant nelygiavertį nekilnojamąjį turtą, būtų įforminta sudarant papildomą skolos santykius patvirtinantį susitarimą, kuriam esant nebebuvo pagrindo Mainų sutartyje nurodyti atsakovo pareigą sumokėti mainomų nekilnojamojo turto objektų verčių skirtumą. Apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia teisinio pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo išvada, kad toks šalių pasirinktas jų teisių ir pareigų įforminimo būdas yra teisėtas bei nepažeidžiantis jokių imperatyvių nuostatų.
Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliantų samprotavimai, kad nagrinėjamu atveju reiktų vadovautos notaro patvirtinu sandoriu, nes tik jame atsispindi tikroji šalių valia. Pagal CK 1.71-1.74 straipsnių nuostatas sandoriai tarp šalių gali būti sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine) tvarka arba konkliudentiniais veiksmais. Nepaisant to, kad nagrinėjamu atveju minėtų sandorių forma ir skiriasi: mainų sutartis yra notariškai patvirtinta, o skolos patvirtinimas skolos rašteliu – paprasta rašytinė, pažymėtina, jog įstatymas nenumato, kad tokie sandoriai turėtų būti vertinami ne kaip lygiaverčiai. Tiek Skolos raštelis, tiek Mainų sutartis yra galiojantys, teisės aktų tvarka nenuginčyti sandoriai, todėl jie sukuria šalims juose įtvirtintas teises ir pareigas ir teismas juos abu privalo vertinti vienodai visų į bylą pateiktų įrodymų kontekste.
Dėl išmainytų nekilnojamojo turto objektų verčių skirtumo
Atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad pagal Skolos raštelį mokėtina suma galėtų būti 44 000 Lt, kadangi skirtumas tarp Buto ir Sodo sklypo su pastatu verčių yra tik 44 000 Lt.
Kaip jau ir buvo minėta, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6. 156 str.). Nagrinėjamu atveju atsakovas raštu aiškiai patvirtino, kad yra skolingas ieškovei 100 000 Lt, įstatymo nustatyta tvarka skolos raštelio neginčija, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nesivadovauti ieškovės į bylą pateiktu Skolos rašteliu.
Nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina ir tai, kad atsakovas, tvirtindamas, kad jo mokėtina suma galėtų būti tik 44 000 Lt, remiasi nekilnojamojo turto vertėmis, kurios yra nurodytos Mainų sutartyje, tačiau iš ieškovės į bylą su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikto 2009-11-27 Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo matyti, kad ten nurodytos kitos nekilnojamo turto objektų vertės: Buto rinkos vertė – 581 000 Lt, o Sodo sklypo su pastatu – 383 000 Lt. Vadovaujantis nurodytomis vertėmis, nekilnojamojo turto objektų verčių skirtumas sudaro 99 000 Lt. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog šalys turėjo objektyvų pagrindą susitarti ir dėl 100 000 Lt skolos, kuri padengtų išmainytų nekilnojamųjų daiktų verčių skirtumą.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
Apeliantai tvirtina, kad atsakovas Skolos raštelio pasirašymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti, o ieškovė, pasinaudodama tokia jo būsena, privertė jį sudaryti 100 000 Lt vertės sandorį. Sutiktina su pirmos instancijos teismo motyvu, kad toks atsakovo teiginys vertintinas tik kaip gynybinė pozicija, kuri nėra patvirtinta absoliučiai jokiais įstatymo leistinais įrodymais. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo pozicija, kai jis vertina Mainų sutartį kaip šalių valią atitinkantį sandorį, o skolos pripažinimo raštelį neatitinkantį jo valiai - neva kaip surašytą jam esant tokios būsenos, kai negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, yra nelogiška ir neatitinkanti tiesos, nes abu sandoriai sudaryti vieną dieną, tų pačių asmenų ir faktiškai tuo pačiu tikslu – realiai pasidalinti natūrą paveldėtą turtą, nes paveldėtas turtas kai nekilnojamojo turto objektai jiems atiteko dalimis, netenkino šalių, neatitiko jų interesų. O apeliantų teiginys, kad pirmos instancijos teismas iš esmės pripažino, jog 100 000 Lt sandoris yra apsimestinis, tačiau nepagrįstai netaikė CK 1.87 str. numatytų teisinių pasekmių, yra apskritai neatitinkantis tiesos, kadangi iš skundžiamo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo turinio aiškiai matyti, kad teismas nekonstatavo apsimestinio sandorio fakto, priešingai, pažymėjo, jog tiek Mainų sutartis, tiek Skolos raštelis yra teisėti, galiojantys ir nenuginčyti sandoriai, todėl nėra jokio pagrindo jais nesivadovauti.
Pažymėtina, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-701/2013, 2014-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2014). Taigi bylos faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų visumos pagrindu teisėjų kolegija sprendžia nesant pagrindo netikėti, jog atsakovas yra skolingas ieškovei 100 000 Lt pagal 2010-06-10 skolos raštelį.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmos instancijos teismas, tenkinamas ieškinį iš dalies, sprendime nurodė esminius argumentus dėl ieškinio nepagrįstumo, visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisiškai reikšmingus šalių teisiniams santykiams nustatyti, teisingai konstatavo aktualias faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė tiek civilinio proceso, tiek materialines teisės normas ir tenkindamas iš dalies ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ir keisti apeliacinio skundo argumentais nėra jokio teisinio pagrindo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, apeliantų turėtos šios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos nekompensuotinos (CPK 93 str., 302 str.), o ieškovė apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme duomenų nepateikė.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Romualda Janovičienė
Egidijus Žironas