Baudžiamoji byla Nr. 2K-408/2011 nuasmeninta
Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00071-2008-6
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.18.10
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. spalio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vytauto Masioko ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. (A. N.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4–ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 15 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 2 d. nutarties.
Vilniaus miesto 4–ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 15 d. nuosprendžiu A. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda. Iš A. N. AB „A“ subsidiariai, t. y. bankrutuojančiai UAB „B“ neturint lėšų ar piniginių lėšų šiam kreditoriniam reikalavimui patenkinti, priteista 125 684 Lt nesumokėtų mokesčių.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 2 d. nutartimi nuteistojo A. N. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Sirvydžio pranešimą ir susipažinusi su byla,
nustatė:
A. N. nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB „B“ (duomenys neskelbtini) direktorius, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) Nr. IX-574, 21 straipsnį „Atsakomybė už buhalterinės apskaitos organizavimą“ būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. vasario 29 d. apgaulingai tvarkė UAB „B“ buhalterinę apskaitą, t. y. pagal BAĮ 4 straipsnį „Reikalavimai apskaitos informacijai“, privalėdamas tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, palyginama, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, pažeisdamas 6 straipsnio „Apskaitos tvarkymo sistemos nustatymas ir parinkimas“, kuriame nustatyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas finansines operacijas ir ūkinius įvykius, 12 straipsnio „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas“, kuriame numatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, 16 straipsnio „Apskaitos registrai“, kuriame nustatyta, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, reikalavimus, tyčia, suvokdamas savo veikimo žalingas pasekmes, panaudojo bendrovės pinigus įmonės darbuotojų papildomam darbo užmokesčiui išmokėti. Nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. vasario 29 d. išmokėjo įmonės darbuotojams kaip papildomą darbo užmokestį 543 963 Lt ir išmokėjimo neužfiksavo įmonės buhalterinėje apskaitoje, dėl to patirtos išlaidos į įmonės buhalterinę apskaitą nebuvo įtrauktos. Tokiais savo veiksmais A. N. pažeidė:
2004 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-2535 7 straipsnio 4 dalies nuostatą „Socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo kiekvienam apdraustajam asmeniui apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos, ne mažesnės kaip minimali mėnesinė alga, su darbo santykiais susijusių kompensacinio ar skatinamojo pobūdžio išmokų, nustatytų teisės aktuose ir kolektyvinėse sutartyse, neatsižvelgiant į mokėjimo šaltinius“, nesumokėdamas socialinio draudimo įmokų – 177 872 Lt;
2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX 1007 23 straipsnio 1 dalies nuostatą: „nuolatinis Lietuvos vienetas, kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo išmokėdamas išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio įstatymo numatytą mokestį“, į biudžetą nesumokėdamas gyventojų pajamų mokesčio – 125 631 Lt;
2000 m. rugsėjo 12 d. Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo Nr. VIII-1926 (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2538 ir 2006 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. X-519 redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą „Garantinio fondo lėšas sudaro įmonių įmokos – 0,2 proc. priskaičiuoto darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos), į biudžetą nesumokėdamas 53 Lt įmokų į Garantinį fondą; dėl tokių jo veiksmų iš dalies negalima nustatyti UAB „B“ veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. vasario 29 d.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. N. prašo panaikinti Vilniaus miesto 4–ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 15 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 2 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nes teismai priėmė procesinius sprendimus remdamiesi tik kasatoriui nepalankiais įrodymais. Kasatorius teigia sužinojęs apie įmonėje vykdomą apgaulingą buhalteriją tik Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) patikrinimo metu. Eidamas UAB „B“ vadovo pareigas, jis siekė kuo greičiau pašalinti darbuotojų padarytus pažeidimus. Nuteistasis A. N. atkreipia dėmesį į tai, kad VMI tyrimas buvo pradėtas būtent dėl A. B. (B.), vieno iš pagrindinių liudytojų, kurių parodymais buvo grindžiamas teismo nuosprendis, pranešimo ir pateiktų duomenų. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad kasatorius buvo sulaukęs A. B. grasinimų, o tarp įmonės ir J. P. sudaryta paslaugų teikimo sutartis buvo nutraukta dėl netinkamo pareigų vykdymo ir buhalterijos tvarkymo. Teismo argumentai, jog šių dviejų liudytojų parodymai laikytini patikimais, grindžiami R. G., O. D. (D.) parodymais, kurių suinteresuotumas, teismo nuomone, nebuvo nurodytas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad kasatorius nurodė, jog A. B. sukurstė įmonėje dirbusius darbuotojus duoti tikrovės neatitinkančius parodymus. Liudytojų V. K., A. P., J. S., negalėjusių patvirtinti neoficialaus darbo užmokesčio darbuotojams mokėjimo faktų, parodymai nebuvo laikomi paneigiančiais kasatoriaus kaltę, nes šie asmenys nepaneigė neoficialių atlyginimų mokėjimo fakto. Nuteistasis A. N. pabrėžia, kad V. K. yra nurodęs, jog grynuosius pinigus jam dažniausiai išduodavo būtent buhalterines paslaugas pagal sutartį teikusi J. P., tokius parodymus davė ir V. S. VMI pradėjus tyrimą, J. P. tarp savo dokumentų rado ir VMI pateikė buvusius žiniaraščius su parašais. Teismas dėl šio įrodymų prieštaravimo nepasisakė. Liudytojai N. M., V. R., M. M. ir kt. nurodė, kad neoficialų atlyginimą mokėjo būtent A. B. Nuosprendis, anot kasatoriaus, grįstas prielaidomis, surinkti įrodymai nepatvirtina jo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad dėl jo finansinių ir buhalterinių žinių stokos buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis su buhaltere J. P. Prieštaringais laikytini šios duoti parodymai, jog įmonėje ji tvarkė tik paskirtus dokumentus, nedirbo su grynaisiais pinigais. Teismas nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais buvo padaryta BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, taip pat kokia tyčios rūšimi. Nuteistasis A. N. teigia pripažįstantis, kad dėl finansinių ir teisinių žinių trūkumo, pasitikėjimo nekompetentingais ir nesąžiningais darbuotojais, nepakankamo dėmesio skyrimo buhalterinei apskaitai įmonėje buvo mokami neoficialūs atlyginimai; jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 223 straipsnį.
Nuteistasis A. N. taip pat ginčija civilinio ieškinio jam priteisimą. Kasaciniame skunde jis nurodo, kad CK 2.50 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog tuo atveju, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad nustačius, jog atsakovai, kaip juridinio asmens dalyviai, atliko nesąžiningus veiksmus ieškovo (kreditoriaus) atžvilgiu, laikytina, kad jie kalti dėl nesąžiningų veiksmų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 3K-3-124). Kasatorius, netinkamai vykdydamas savo pareigą prižiūrėti buhalterinę apskaitą vykdančius darbuotojus, veikė ne kaip juridinio asmens dalyvis, o kaip jo vadovas. Atsakomybė juridinio asmens vadovui įtvirtinta CK 2.87 straipsnio 7 dalyje, pagal kurią juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip.
Atsiliepimu į nuteistojo A. N. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Regimantas Žukauskas prašo nuteistojo A. N. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad dalis nuteistojo A. N. kasaciniame skunde išdėstytų argumentų yra dėl įrodymų vertinimo, tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Byloje surinktais ir tinkamai įvertintais įrodymais nustatyta, kad nei J. P., nei bendrovės kasininkas A. P. apie bendrovės darbuotojams mokamus neoficialius atlyginimus nieko nežinojo. Šie liudytojai parodė, kad, vykdydami tiesioginius bendrovės direktoriaus A. N. nurodymus, išduodavo atsakingiems asmenims dideles pinigų sumas, o mėnesio pabaigoje įformindavo šių pinigų tariamą grąžinimą į kasą pagal kasos pajamų orderius. Už tinkamą darbo užmokesčio mokėjimo organizavimą bei buhalterinių dokumentų, susijusių su darbo užmokesčio mokėjimu, išsaugojimą, jų pateikimą bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusiai J. P., buvo atsakingas bendrovės „B“ direktorius A. N. Organizuodamas neoficialaus darbo užmokesčio mokėjimą bendrovės darbuotojams, A. N. suvokė, kad taip bus iškraipyta bendrovės buhalterinė apskaita, ir to norėjo, nes taip bendrovė išvengė dalies mokesčių sumokėjimo valstybei. A. N. veikė tiesiogine tyčia, todėl jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kaip apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas. Nuteistojo kasaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad neoficialų darbo užmokestį bendrovės darbuotojams mokėjo kiti jam pavaldūs asmenys, jo atsakomybės už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą nepašalina. Priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ir UAB „B“ valstybei padarytos žalos atlyginimo, nesumokėjus atitinkamų mokesčių, klausimą. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „B“ 2009 m. spalio 2 d. Klaipėdos apygardos teisme buvo iškelta bankroto byla, vadovaudamasis CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas pagrįstai priteisė UAB „A“ subsidiariai, t. y. bankrutuojančiai UAB „B“ neturint lėšų šiam kreditoriniam reikalavimui patenkinti, iš nuteistojo A. N. 215 684 Lt nesumokėtų mokesčių.
Kasacinis skundas atmestinas.
Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Taigi jis iš naujo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų nevertina. Didžioji nuteistojo A. N. kasaciniame skunde pateiktų argumentų dalis yra susijusi būtent su įrodymų vertinimu, savo versijos dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių pateikimu. Tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.
BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika nuteistajam A. N. inkriminuota pagrįstai. BK 222 straipsnyje numatytu nusikaltimu yra pažeidžiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka. Buhalterinė apskaita BK 222, 223 straipsnių prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją, priimti ekonominius sprendimus ir (arba) sudaryti finansinę atsakomybę (BAĮ 2 straipsnio 5 punktas). BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė, joje įvardyta teisės aktų reikalaujama buhalterinės apskaitos tvarka reglamentuojama BAĮ, kuriame nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, taip pat kitais teisės aktais, reglamentuojančiais buhalterinės apskaitos vedimo tvarką. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, konstatuodami, kad A. N. veikė tyčia, teisinės klaidos nepadarė. Teismų sprendimuose nėra expressis verbis įvardyta, kad kasatorius veikė tiesiogine tyčia, tačiau iš procesiniuose teismų sprendimuose daromų išvadų apie tai galima spręsti, taip pat ir iš teismų atskleisto BK 222 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties ir BK 223 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties atribojimo. A. N. veiksmai nebuvo vienkartiniai, tęsėsi apie dvejus metus, neoficialiai mokamas darbuotojams darbo užmokestis buvo bandytas pridengti kasos operacijomis, skiriant dideles pinigų sumas materialiai atsakingiems darbų vykdytojams, šie ir buhalterė teismo posėdyje tą patvirtino, tai nustatė ir mokesčių inspekcijos specialistai. Organizuodamas neoficialaus darbo užmokesčio mokėjimą bendrovės darbuotojams, A. N. suvokė, kad taip bus iškraipyta bendrovės buhalterinė apskaita, ir to norėjo, nes taip bendrovė išvengė dalies mokesčių sumokėjimo valstybei. Teismas visų liudytojų apklausos parodymus, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, įvertino kaip visumą, nuteistąjį A. N. kaltinantiems įrodymams išskirtinės reikšmės neteikė. J. P. ir V. B. parodymais nėra pagrindo abejoti, apie jų galimo suinteresuotumo nebuvimą pasisakė pirmosios instancijos teismas.
Pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Dėl subsidiarios žalos priteisimo AB „A“ formos teisinės klaidos žemesnės instancijos teismai nepadarė. Žala priteista dėl nesąžiningų A. N. veiksmų, tad CK 2.50 straipsnio 3 dalimi teismai vadovavosi pagrįstai; kasaciniame skunde nuteistasis argumentuoja netinkamą žalos priteisimo formą, akcentuodamas ne savo kaltus veiksmus, nustatytus įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, o tariama jam pavaldžių darbuotojų nepriežiūra.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo A. N. (A. N.) kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Vytautas Masiokas
Albinas Sirvydis