Administracinė byla Nr. A-11-415/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02655-2022-7

Procesinio sprendimo kategorija 35

(S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2025 m. balandžio 30 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Beatos Martišienės, Ivetos Pelienės, Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Unigames“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Unigames“ skundą atsakovui Lošimų priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Unigames“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Lošimų priežiūros tarnyba, Tarnyba) direktoriaus 2022 m. gegužės 19 d. įsakymą Nr. DIE-314 „Dėl atlikto UAB „Unigames“ neplaninio specialiojo patikrinimo pagal 2021 m. spalio 14 d. pavedimą patikrinti Nr. PT-36-(7.3)“ (toliau – ir skundžiamas įsakymas, Įsakymas).

2.       Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1.                      Lošimų priežiūros tarnybos direktorius Įsakymu konstatavo, kad nuo 2021 m. spalio 13 d. ne vėliau nei iki 2022 m. vasario 3 d. Bendrovės interneto svetainėje https://uniclub.lt paskelbta informacija skatino Bendrovės interneto svetainės lankytojus dalyvauti nuotoliniuose lošimuose, pažeidžiant Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo (toliau – ir Azartinių lošimų įstatymas, ALĮ) 10 straipsnio 19 dalį ir pritarė Lošimų priežiūros tarnybos Patariamosios komisijos (toliau – ir Komisija) sprendimui dėl baudos skyrimo ir jos dydžio nustatymo priimti ir už Įsakymo 2 punkte konstatuotą pažeidimą Bendrovei skirti 12 662 Eur baudą, įspėjo Bendrovę apie galimą licencijos organizuoti lošimus B kategorijos automatais Nr. 0118 galiojimo sustabdymą už Įsakymo 2 punkte konstatuotą pažeidimą ir nustatė, kad Bendrovė ne vėliau kaip iki 2022 m. birželio 20 d. privalo pašalinti Įsakymo 2 punkte nurodytą pažeidimą.

2.2.                      Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso interneto svetainė https://uniclub.lt, kurioje pareiškėjas skelbia organizacinio ir tvarkomojo pobūdžio informaciją, kurios paskirtis yra suteikti svetainės lankytojui visą reikalingą informaciją apie Bendrovę, jos veiklos pobūdį, svetainės taisykles, Bendrovės ir lankytojo teises ir pareigas. Šioje interneto svetainėje 2021 m. spalio 13 d., 2021 m. spalio 28 d. ir 2022 m. vasario 3 d. paskelbtą informaciją atsakovas įvertino kaip skatinančią dalyvauti lošimuose ir pažeidžiančią ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatas.

2.3.                      Įsakymas grindžiamas bendro pobūdžio argumentais. Atsakovas nenurodė, už kokius informacinius tekstus ir (ar) informacinius teiginius pareiškėjui yra taikoma sankcija, neįrodė tariamai pareiškėjo padaryto pažeidimo, plečiamai aiškino ir taikė naują ALĮ 10 straipsnio 19 punkto redakciją, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Įsakymas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, nes jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros. Iš skundžiamo įsakymo turinio neaišku, už kokius pažeidimus Bendrovei buvo taikytos poveikio priemonės bei kokius pažeidimus ji yra įpareigota pašalinti. Atsakovas ne tik užkirto kelią pareiškėjui tinkamai realizuoti savo teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo bei pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio nuostatas, nes Įsakymo motyvai yra neaiškūs ir nepakankami.

2.4.                      Atsakovas nepagrįstai plečiamai aiškina ALĮ 10 straipsnio 19 dalyje įtvirtintą draudimą skatinti dalyvauti lošimuose. „Panašaus pobūdžio skatinamosios priemonės“ gali būti tik tokios priemonės, kurios savo esme gali būti tiesiogiai prilygintos nuolaidoms, dovanoms, akcijoms, bandomiesiems lošimams ir specialiems renginiams. Todėl aptariamos ALĮ nuostatos prasme bet kokio pobūdžio informacija apie lošimų organizatorių ir jo teikiamas paslaugas negali būti laikoma skatinimu dalyvauti lošimuose. Atsakovo pateiktas minėtos teisės normos aiškinimas prieštarauja šios teisės normos tikslams. Iš šio įstatymo aiškinamojo rašto matyti, kad įstatymo projekto autoriai skatinimą dalyvauti lošimuose suprato siaurai ir konkrečiai, t. y. tik kaip konkursų organizavimą, bandomųjų lošimų, loterijų, akcijų ir kitų renginių vykdymą ir siūlymą atlikti statymus ypatingomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje akcentuojama, kad plečiamai aiškinti teisės aktus ir taikyti administracinę atsakomybę, negu ją numatė įstatymų leidėjas, negalima.

2.5.                      Pareiškėjo interneto svetainėje pateikiama informacija yra skirta pristatyti naujienoms, svetainės funkcijoms, siūlomoms žaidimų kategorijoms ir kita. Pareiškėjo svetainė buvo kuriama vadovaujantis pasauliniais standartais ir tendencijomis, atitinkančiomis lošimų verslui skirtais svetainės šablonais. Nemaža dalis interneto svetainėje skelbiamo teksto atitinka pareiškėjo nuotolinių lošimų reglamento, kurį savo sprendimu patvirtino Lošimų priežiūros tarnyba, nuostatas. Atsakovas ne tik susiaurina pareiškėjo teisę nurodyti savo klientams svarbią ir naudingą informaciją, bet ir paneigia savo paties priimtą teisės aktą – Tarnybos direktoriaus 2015 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. DI-678 „Dėl Reikalavimų nuotolinio lošimo įrenginiams patvirtinimo“ patvirtintus Reikalavimus nuotolinių lošimų įrenginiams. Atsakovo pozicija dėl to, kokią informaciją galima ar privaloma skelbti nuotolinių lošimų svetainėse, o kokia priskirtina prie draudžiamo lošimų skatinimo, yra nenuosekli, nelogiška, klaidinanti, neargumentuota ir neatitinkanti teisinio reglamentavimo.

2.6.                      ALĮ 10 straipsnio Nr. IX-325 pakeitimo įstatymu buvo nustatyti tam tikri ribojimai (draudimai), susiję su azartinių lošimų siūlymu internetu (nuotoliniais lošimais). Nuotoliniai lošimai yra vykdomi sudarius nuotolinio lošimo sutartį tik esant lošėjo pareikštai valiai (prašymui). Skatinimo priemonėmis lošėjai gali pasinaudoti tik kiekvieną kartą atlikdami atskirus statymus, tai reiškia, kad nuotoliniai azartiniai lošimai savo esme yra informacinės visuomenės paslaugos, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatyme (2 str. 10 d.). Prieš priimant pakeitimo įstatymą, apie jį turėjo būti informuota Europos Komisija, kadangi tai nebuvo padaryta, pakeitimo įstatymu nustatyti ribojimai nuotolinius lošimus organizuojantiems subjektams, įskaitant ir Bendrovę, negali būti taikomi.

3.       Atsakovas Lošimų priežiūros tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė:

3.1.                      Lošimų priežiūros tarnybos Kontrolės skyriaus specialistai 2021 m. spalio 13 d. patikrinę Bendrovės interneto svetainę užfiksavo joje skelbiamą informaciją, kuri skatina dalyvauti lošimuose, pažeidžiant ALĮ nustatytus reikalavimus. Išanalizavus vertinimo metu surinktą informaciją ir nenustačius aplinkybių, leidžiančių iš anksto nustatyti pažeidimo nepadarymo fakto bei kokius atrankos neplaniniam patikrinimui kriterijus atitinka surinkta informacija, pasiūlyta Tarnybos direktoriui pradėti Bendrovės neplaninį specialųjį patikrinimą dėl Bendrovės interneto svetainėje paskelbtos informacijos.

3.2.                      Įsakyme yra aiškiai išdėstyta, dėl kokių priežasčių Bendrovės interneto svetainėje paskelbta ir patikrinimo metu užfiksuota informacija laikoma skatinančia dalyvauti azartiniuose lošimuose. Įsakyme argumentuotai atsakyta į Bendrovės motyvus, kuriais Bendrovė nesutinka pažeidusi ALĮ 10 straipsnio 19 dalį.

3.3.                      2021 m. liepos 1 d. įsigaliojo 2021 m. gegužės 20 d. priimtas ALĮ Nr. IX-325 10 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XIV-337 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), pagal kurį ALĮ 10 straipsnio 19 dalyje įtvirtintas absoliutus draudimas skatinti dalyvauti azartiniuose lošimuose. ALĮ nenurodytas baigtinis skatinančios dalyvauti lošimuose informacijos ir skatinamųjų lošti priemonių sąrašas, todėl tokiomis priemonėmis gali būti laikoma bet kokio pobūdžio informacija ar veiksmai, kuriais lošimų organizatorius ar kiti asmenys siekia atkreipti dėmesį į lošimo organizatorių ar jo teikiamas paslaugas, įtikinti ir paraginti asmenis dalyvauti lošimuose.

3.4.                      Pagal ALĮ azartinių lošimų organizavimas priskirtinas prie licencijuojamų veiklų. Šioms veikloms taikytini bendrieji ūkinės veiklos licencijavimo principai, kurių vienas iš pagrindinių yra tai, kad licencijuojamų veiklų teisiniams santykiams galioja principas „leidžiama tik tai, kas aiškiai nustatyta įstatyme“ ir negalioja principas „leidžiama viskas, kas neuždrausta“. Taigi ALĮ 10 straipsnio 19 dalies dispozicijoje aiškiai nurodoma, kad bet kokiomis priemonėmis ir bet kuriomis formomis skatinimas dalyvauti lošimuose, įskaitant ir nuotolinius lošimus, yra draudžiamas. Be to, pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad įstatymo projektu siekiama nustatyti draudimą Lietuvos Respublikoje skatinti lošti bet kokia forma ir priemonėmis.

3.5.                      Tiek Lošimų priežiūros tarnybos 2022 m. vasario 24 d. patikrinimo akte Nr. PT1-2, tiek Įsakyme ir Komisijos išvadoje yra aiškiai išdėstyta ir detaliai aprašyta, kokie konkrečiai žodžiai, frazės, sakiniai ar šūkiai laikytini informacija, skatinančia dalyvauti azartiniuose lošimuose, todėl pareiškėjo argumentai, kad jam nėra aiškios pareikšto kaltinimo ribos, kai visa skatinanti informacija buvo išvardinta minėtuose dokumentuose, laikytini Bendrovės siekiu išvengti atsakomybės. Pažeidimui nustatyti užtenka bent vieno žodžio, frazės ar sakinio, skatinančio dalyvauti lošimuose, kad būtų konstatuotas ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pažeidimas. Kadangi Įsakymo priėmimo dieną Bendrovė visiškai nepašalino patikrinimo metu užfiksuotos skatinančios lošti informacijos, skundžiamu Įsakymu Bendrovei pagrįstai buvo apskaičiuota ir paskirta 12 662 Eur bauda, o Bendrovė įspėta apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą už nustatytą pažeidimą.

3.6.                      Įsakymas priimtas atsižvelgiant į ALĮ, VAĮ bei LVAT praktikoje įtvirtintus administraciniam teisės aktui keliamus reikalavimus, t. y. Įsakyme nurodyti pagrindiniai faktai ir argumentai, teisinis pagrindas, kuriais Tarnyba remdamasi priėmė pagrįstą ir teisėtą Įsakymą.

 

II.

 

4.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Unigames“ skundą.

5.       Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

5.1.                      Pareiškėjui UAB „Unigames“ yra suteikta licencija organizuoti lošimus B kategorijos automatais Nr. 0118, išduota Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2002 m. gegužės 3 d. nutarimu Nr. N-19.

5.2.                      Lošimų priežiūros tarnybos Kontrolės skyriaus specialistai, 2021 m. spalio 13 d. patikrinę Bendrovės interneto svetainę, užfiksavo joje skelbiamą informaciją, kuri galbūt skatina dalyvauti lošimuose, pažeidžiant ALĮ įtvirtintus reikalavimus. Lošimų priežiūros tarnybos specialistai Bendrovės svetainėje užfiksavo tokią skelbiamą informaciją: „Spearhead sprogimas 43 Nauji žaidimai!“, „ELK automatai. 25 lošimo automatai!“, „Karščiausi žaidimai“, „Turbo išmokos. Išmokėjimas per kelias sekundes!“, „24/7 įmokos/išmokos. Revolut atvyko“, „Rinkis iš 1000+ kazino žaidimų“, „<...> spausk ant Bet Builder pasiūlos ir kombinuok skirtingus tų pačių rungtynių įvykius! Pas mus šis įrankis galioja daugybei sporto šakų ir įvairiausioms kombinacijoms! <...>“, „Cash out! Išsimokėjimai nesibaigus mačui!“, „Mūsų išskirtinumas patirtis, Patogumas, kokybė, progresas“, „Mūsų lošimų portalu naudositės ypač patogiai ir lengvai. Viskas sukurta taip, kad galėtumėte atsipalaiduoti ir puikiai praleisti laiką“, „Geriausių kūrėjų kazino žaidimai“, „Greitas įmokų ir išmokų atlikimas“ ir kita, kuri, atsakovo nuomone, laikytina draudimo skatinti dalyvauti lošimuose pažeidimu (ALĮ 10 str. 19 d.).

5.3.                      Lošimų priežiūros tarnybos direktoriui pasiūlius pradėti Bendrovės neplaninį patikrinimą, pasiūlymui pritarta ir pradėtas Bendrovės neplaninis specialusis patikrinimas pagal 2021 m. spalio 14 d. pavedimą patikrinti Nr. PT-36-(7.3).

5.4.                      Atlikus neplaninį specialųjį Bendrovės patikrinimą ir nustačius pažeidimus, Lošimų priežiūros tarnybos direktorius 2022 m. gegužės 19 d. priėmė Įsakymą, kuriuo: 1) konstatavo, kad Įsakymo priėmimo dieną pareiškėjo pažeidimas nėra pašalintas, nes jo interneto svetainėje https://uniclub.lt toliau skelbiama informacija, kuria siekiama atkreipti dėmesį į pareiškėjo pasiūlą, skatinamaisiais sakiniais ar žodžiais raginama lošti, siekiama atkreipti dėmesį į pareiškėjo patikimumą, jo interneto svetainės išskirtinumą ar teikiamų paslaugų ypatybes ir tai laikytina draudimo skatinti dalyvauti lošimuose pažeidimu (ALĮ 10 str. 19 d.); 2) konstatavo, kad nuo 2021 m. spalio 13 d. ne vėliau nei iki 2022 m. vasario 3 d. pareiškėjo interneto svetainėje https://uniclub.lt užfiksuota ir skelbta informacija skatino pareiškėjo interneto svetainės lankytojus dalyvauti nuotoliniuose lošimuose, pažeidžiant ALĮ 10 straipsnio 19 dalį (draudžiama skatinti dalyvauti lošimuose); 3) nutarė pritarti Komisijos išvadai ir už šio įsakymo 2 punkte konstatuotą pažeidimą pareiškėjui skirti 12 662 Eur baudą; 4) pareiškėjas įspėtas apie galimą licencijos organizuoti lošimus B kategorijos automatais Nr. 0118, išduotos Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2002 m. gegužės 3 d. nutarimu Nr. N-19 (licencija patikslinta Lošimų priežiūros tarnybos direktoriaus 2021 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. DIE-593) galiojimo sustabdymą už šio įsakymo 2 konstatuotą pažeidimą; 5) nustatė, kad pareiškėjas ne vėliau kaip iki 2022 m. birželio 20 d. privalo pašalinti šio įsakymo 2 punkte konstatuotą pažeidimą; 6) nurodė informuoti pareiškėją apie tai, kad jis privalo atsakovo paskirtą baudą sumokėti į valstybės biudžetą ne vėliau kaip per 3 mėn. nuo sprendimo gavimo dienos. Apskundus šį sprendimą, bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 3 mėn. nuo teismo sprendimo, kuriuo skundas nebuvo patenkintas, įsiteisėjimo dienos.

5.5.                      Įsakyme nurodoma, kad, įvertinusi aplinkybes, Lošimų priežiūros tarnybos Patariamoji komisija padarė išvadą, jog pareiškėjo interneto svetainėje 2021 m. spalio 13 d., 2021 m. spalio 28 d., 2022 m. vasario 3 d. skelbta informacija, nurodyta komisijai perduotame Įsakyme, kuria siekiama atkreipti dėmesį į pareiškėją, jo pasiūlą, įtikinti, paraginti asmenis dalyvauti pareiškėjo organizuojamuose lošimuose, laikytina skatinančia dalyvauti lošimuose informacija, todėl pareiškėjas pažeidė ALĮ 10 straipsnio 19 dalyje įtvirtintus reikalavimus. Komisija, vadovaudamasi Tarnybos direktoriaus 2020 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. DIE-257 patvirtinto ALĮ nustatytų baudų apskaičiavimo aprašo (toliau – ir Aprašas) 5 punktu, apskaičiavo baudos dydį trimis etapais Aprašo II skirsnyje nustatyta tvarka ir pasiūlė skirti pareiškėjui 12 662 Eur baudą.

6.       Teismas sutiko su pareiškėju, kad Europos Komisijos techninio reglamento duomenų bazėje nėra duomenų apie tai, kad Lietuvos Respublika būtų pateikusi Europos Komisijai pranešimą apie Azartinių lošimų įstatymo Nr. IX-325 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIVP-392, tačiau nesutiko, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista ALĮ 10 straipsnio 19 dalies priėmimo procedūra. Teismas pažymėjo, jog draudimas skatinti lošti nėra naujai įtrauktas į ALĮ. Iki ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pakeitimo toks draudimas buvo nustatytas įstatyme ir galiojo, tačiau jo formuluotės buvo susijusios su konkrečių skatinimo būdų ir priemonių, kurie draudžiami, įvardijimu. Po įstatymo pakeitimo draudimas buvo sugriežtintas ir išplėstas, įtraukta nuostata dėl draudimo bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleisti informaciją ar atlikti įtikinėjimo veiksmus, pateikti galimi skatinimo veiksmų pavyzdžiai. Europos Komisija jau 2014 m. liepos 14 d. pateikė rekomendacijas, kad komerciniai pranešimai negali skatinti dalyvauti lošimuose. Teismas darė išvadą, kad Lietuvos standartizacijos departamentas neturėjo pareigos prieš įstatymų leidėjui priimant ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pakeitimą pateikti Europos Komisijai pranešimą pagal 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka (toliau – ir Direktyva 2015/1535) reikalavimus, todėl atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad jam negalėjo būti taikoma ALĮ 10 straipsnio 19 dalis, kadangi apie įstatymo pakeitimus nebuvo pranešta Europos Komisijai.

7.       Teismas, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktiką, ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte išdėstytus argumentus dėl papildomo lošimų skatinimo draudimo, konstatavo, kad lošimo paslaugų skatinimu laikytini bet kokie veiksmai, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinantys apsispręsti dalyvauti lošimuose. Teismas vertino, kad ALĮ 10 straipsnio 19 dalyje įtvirtintos teisės normos formuluotė, jos aiškumo aspektu, nekelia jokių abejonių. Šioje teisės normoje įtvirtinta imperatyvi elgesio taisyklė, draudžianti bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skatinti dalyvauti lošimuose. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad panašaus pobūdžio skatinamosios priemonės gali būti tik tokios priemonės, kurios savo esme gali būti prilygintos nuolaidoms, dovanoms, bandomiesiems lošimams, specialiems renginiams. Teismo vertinimu, pareiškėjo ALĮ 10 straipsnio 19 dalyje įtvirtintos teisės normos aiškinimas prieštarauja šios teisės normos tikslams, t. y. neskatinti azartinių lošimų ir taip apsaugoti visuomenę bei atskirus jos narius nuo itin sunkių aktyvaus lošimo padarinių.

8.       Teismas vertino, kad toks informacijos apie azartinius lošimus pateikimas, koks užfiksuotas skundžiamame Įsakyme, vaizduoja lošimus kaip įprastą dalyką, didina lošimų patrauklumą ir gali turėti įtakos keičiant vartotojo nuomonę, nuostatas ar apsisprendimą pareiškėjo siūlomos paslaugos atžvilgiu, pritraukti vartotojų dėmesį, sužadinti vartotojo smalsumą, skatinti impulsyvų norą lošti, paraginti dalyvauti lošimuose. Teismas, įvertinęs pareiškėjo interneto svetainėje skelbtą informaciją, ALĮ 10 straipsnio 19 dalies teisės normos tikslus ir paskirtį, konstatavo, jog pareiškėjo interneto svetainėje skelbta informacija yra skatinanti dalyvauti lošimuose ir pažeidžianti ALĮ 10 straipsnio 19 dalyje įtvirtintus reikalavimus.

9.       Teismas pažymėjo, kad Įsakymo 1.1.3 punkte yra pateikti atsakovo užfiksuoti vizualai su tekstais, kurių pagrindu nuspręsta atlikti pareiškėjo neplaninį specialųjį patikrinimą. Įsakymo 1.1.6 punkte išvardijami visi 2021 m. spalio 28 d. pakartotinio patikrinimo metu užfiksuoti tekstai. Teismas sutiko su atsakovu, kad pažeidimui konstatuoti užtenka bent vieno informacinio teksto, kurio turinys skatina dalyvauti lošimuose. Teismas sprendė, jog atsakovas išsamiai įvertino situaciją dėl pareiškėjo interneto svetainėje paskelbtos informacijos ir Įsakyme pateikė jos teisinį įvertinimą, detaliai aprašydamas patikrinimo metu atliktus veiksmus ir surinktus įrodymus.

10.       Teismas akcentavo, kad tiek Lošimų priežiūros tarnybos Patariamosios komisijos 2022 m. gegužės 12 d. išvadoje, tiek ir Įsakyme yra išsamiai aprašyta, kokiu būdu buvo apskaičiuota ir skirta bauda pareiškėjui už ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pažeidimą. Skundžiamame Įsakyme pateiktas išsamus patikrinimo veiksmų ir nustatytų faktinių aplinkybių aprašymas, teisinis jų vertinimas, todėl teismas konstatavo, kad priimtas Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas ir nėra pagrindo jį panaikinti.

 

III.

 

11.       Pareiškėjas UAB „Unigames“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Įsakymą. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

12.       Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

12.1.                      Teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas klaidingai interpretuojant faktines aplinkybes, neteisingai aiškinant bei taikant teisės aktus ir nukrypstant nuo suformuotos teismų praktikos.

12.2.                      Teismas, grįsdamas savo išvadas, kad apie Pakeitimo įstatymo priėmimą tariamai neturėjo būti pranešta Europos Komisijai, nepagrįstai rėmėsi Europos Komisijos 2014 m. liepos 14 d. rekomendacijomis dėl internetinių lošimų paslaugų vartotojų bei lošėjų apsaugos ir nepilnamečių dalyvavimo internetiniuose lošimuose prevencijos principų (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijos nėra privalomo pobūdžio, be to, azartinių lošimų teisinis reglamentavimas Europos Sąjungos mastu nėra unifikuotas ir kiekviena valstybė narė pasirenka, kaip šią sritį reglamentuoti. Rekomendacijose nenurodoma, kad azartinių lošimų organizatoriai negali savo interneto svetainėse taikyti skatinimo priemonių (akcijų, bandomų lošimų ir kita). Rekomendacijos niekaip nekeičia ir nepanaikina valstybių narių pareigos informuoti Europos Komisiją apie techninius reglamentus ir reikšmingus jų pakeitimus pagal minėtos Direktyvos 2015/1535 reikalavimus. ESTT yra išaiškinęs, kad nacionaliniai teismai nacionalinės priemonės, apie kurią nebuvo pranešta pagal 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 98/34/EB, nustatančioje informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką (toliau – ir Direktyva 98/34/EB) nustatytą procedūrą, nors turėjo būti pranešta, netaiko asmenims. Atsižvelgiant į tai ir į faktą, kad apie Pakeitimo įstatymą nebuvo pranešta pagal Direktyvoje 2015/1535 nustatytą procedūrą, nors turėjo būti tai padaryta, teismas neturėjo teisės taikyti ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatų pareiškėjo atžvilgiu.

12.3.                      Teismas nepagrįstai plečiamai aiškino ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatas. ALĮ 10 straipsnio 19 dalyje nėra nustatytas konkretus draudimas azartinius lošimus organizuojančioms bendrovėms savo interneto svetainėse skelbti informaciją apie savo siūlomus lošimus, apie savo produktų funkcionalumus bei ypatumus, taip pat ir kitos informacijos, kuri nėra susijusi su šioje teisės normoje išvardintomis skatinamosiomis ir joms tiesiogiai prilygintinomis priemonėmis. Pakeitimo įstatymo aiškinamajame rašte projekto rengėjai nurodė konkrečias priežastis ir tikslus, dėl kurių siūlė keisti ALĮ 10 straipsnio 19 dalį, t. y. uždrausti konkrečias iki 2021 m. liepos 1 d, galimas ir joms tiesiogiai prilygintinas skatinimo priemones, t. y. akcijas, konkursus, bandomuosius lošimus, loterijas, kitus renginius, nuolaidas, statymus ypatingomis sąlygomis ir informacijos apie tokias priemones skleidimą. Aiškinamajame rašte nenurodoma, kad ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pakeitimu būtų ketinama lošimų organizatoriams uždrausti jų interneto svetainėse skelbti informaciją apie azartinius lošimus. Įstatymų leidėjas „skatinimo“ sąvoką suprato daug siauriau, nei ją interpretavo pirmosios instancijos teismas ir atsakovas, t. y. tik kaip agresyvių rinkodaros įtraukties priemonių naudojimo ir informacijos apie tokias priemones skleidimo draudimą.

12.4.                      Teismas, aiškindamas ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatas, nepagrįstai skundžiamame sprendime rėmėsi LAT 2021 m. lapkričio 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-252-969/2021 ir 2022 m. kovo 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-469/2022 pateiktais išaiškinimais. Šio teismo išaiškinimai yra neaktualūs teisiniams santykiams, nagrinėjamiems šioje administracinėje byloje. Kasacinio teismo paminėtose civilinėse bylose buvo nagrinėjami teisiniai santykiai, susiklostę tarp fizinių asmenų dėl jų tarpusavyje sudarytų pokerio mokymo sutarčių atitikimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) teisės normoms. Taigi nagrinėjamoje administracinėje byloje ir išnagrinėtose civilinėse bylose nustatytos aplinkybės iš esmės skiriasi, todėl nebuvo pagrindo jomis vadovautis šioje byloje.

12.5.                      Teismo sprendimu nepagrįstai ribojama pareiškėjo teisė paskelbti informaciją savo interneto svetainėje, kuri yra pripažįstama teismų praktikoje, o Konstitucijoje garantuojama pareiškėjo ūkinės veiklos laisvė. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai ignoravo aplinkybę, kad be ALĮ 10 straipsnio 19 dalyje įtvirtinto skatinimo dalyvauti lošimuose draudimo, šiame įstatyme taip pat įtvirtintas ir atskiras institutas – azartinių lošimų reklamos draudimas. Kadangi ALĮ 10 straipsnio 9 dalyje yra įtvirtintas atskiras institutas – azartinių lošimų reklamos draudimas, o ALĮ 10 straipsnio 19 dalyje įtvirtintas skatinimo dalyvauti azartiniuose lošimuose draudimas, šie draudimai atlieka skirtingas funkcijas ir juose įtvirtintos „skatinimo“ sąvokos turi skirtingas reikšmes. Priešingu atveju šių institutų išskyrimas būtų beprasmis ir nelogiškas. Tai reiškia, kad ALĮ 10 straipsnio 19 dalyje įtvirtinta „skatinimo“ sąvoka vartojama siaurąja prasme, t. y. tik kaip agresyvių rinkodaros įtraukties priemonių naudojimas ir informacijos apie tokias priemones skleidimas, o reklamos draudimu yra draudžiama išorinėse informacijos sklaidos priemonėse skelbti skatinančią informaciją apie azartinius lošimus, išskyrus ALĮ 10 straipsnio 9 dalyje nurodytą reklamą.

12.6.                      Pareiškėjas savo interneto svetainėje nenaudojo ir Lošimų priežiūros tarnyba nenustatė, kad pareiškėjas būtų naudojęs ALĮ 10 straipsnio 19 dalimi uždraustas agresyvias rinkodaros įtraukties priemones ir, atitinkamai, informacijos apie tokias priemones neskleidė, todėl pareiškėjo paskelbta informacija negalėjo būti kvalifikuojama pagal ALĮ 10 straipsnio 19 dalį. Pareiškėjas, skelbdamas minėtą informaciją, taip pat nepažeidė ALĮ 10 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto reklamos draudimo. Po Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, 2021 m. rugsėjo 3 d. Lošimų priežiūros tarnyba paskelbė konsultaciją „Dėl azartinių lošimų reklamos ir skatinimo dalyvauti lošimuose“. Joje Tarnyba aiškiai nurodė, kad lošimų organizatoriai savo interneto svetainėse ir lošimo organizavimo vietose gali skelbti informaciją apie lošimus neatsižvelgdami į šią konsultaciją ir ALĮ nustatytus reikalavimus azartinių lošimų reklamai. Taigi po Pakeitimo įstatymo priėmimo Tarnyba patvirtino pareiškėjo teisę savo interneto svetainėje skelbti informaciją apie savo veiklą ir siūlomus lošimus nevaržomai, tuo pačiu sukurdama pareiškėjui teisėtą lūkestį, kad jis šią teisę galės įgyvendinti be jokių apribojimų ir jam nebus taikomos jokios sankcijos už šios informacijos paskelbimą. Pareiškėjas, savo interneto svetainėje informuodamas lošėjus ir kitus svetainės lankytojus apie Bendrovę, jos vykdomą veiklą, siūlomus lošimus, produktų funkcionalumus bei ypatumus, įgyvendino teisę, pripažįstamą teismų praktikoje, Tarnybos konsultacijoje, todėl tokiais savo veiksmais pareiškėjas jokių ALĮ nuostatų nepažeidė.

12.7.                      Azartinių lošimų organizavimo veikla Lietuvoje nėra uždrausta. Ši veikla yra viena iš ūkinės veiklos rūšių, todėl savo interneto svetainėje organizuodamas azartinius lošimus pareiškėjas įgyvendina ūkinės veiklos laisvę, kuri jam garantuojama Konstitucijos 46 straipsniu. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad remiantis konstituciniu asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principu ūkinės veiklos reguliavimui būdingas bendrojo leidimo metodas, t. y. leidžiama viskas, kas nėra draudžiama. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas nėra suformulavęs aiškaus draudimo azartinius lošimus organizuojančioms bendrovėms savo interneto svetainėse skelbti informaciją apie Bendrovę, jos vykdomą veiklą, svetainės funkcionalumus ir ypatumus, siūlomas paslaugas. Todėl atsakovas neturėjo teisės taikyti pareiškėjui sankcijos už ALĮ aiškiai nenustatytų draudimų tariamą pažeidimą. Tarnyba, nubausdama pareiškėją už neuždraustų veiksmų atlikimą, nepagrįstai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir apribojo pareiškėjui Konstitucija garantuojamą ūkinės veiklos laisvę.

12.8.                      Teismo sprendime nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo interneto svetainėje paskelbta informacija buvo skatinama dalyvauti lošimuose ALĮ 10 straipsnio 19 dalies prasme. Pareiškėjas, teikdamas ir siūlydamas klientams azartinių lošimų paslaugas, kurios teisės aktais nėra uždraustos, ne tik turi teisę, bet ir pareigą informuoti savo klientus apie savo veiklą, pasiūlą, svetainės funkcionalumą ir pateikti kitą svetainės lankytojui reikšmingą informaciją. Nepateikus šios informacijos, Bendrovės klientai gali būti suklaidinti ir patirti tam tikrą žalą.

12.9.                      Lošimų priežiūros tarnyba pareiškėjo patikrinimą inicijavo pagal UAB „Top Sport“ skundą, o ne pagal interneto svetainės lankytojo ar Bendrovės kliento skundą. Patikrinimo metu Tarnyba netyrė, nenustatė, kad konkreti pareiškėjo interneto svetainėje skelbiama informacija iš tiesų skatino konkrečius asmenis lošti ir kokiu būdu. Taip pat nebuvo nustatinėjama, kad tokia informacija būtų neteisinga, klaidinanti ar dariusi neigiamą poveikį svetainės lankytojams. Įsakymo 1.1.6 punkte pateiktame informacijos sąraše yra didelė dalis informacijos, kurią pareiškėjas ne tik turi teisę, bet ir pareigą skelbti pagal teisės aktų reikalavimus.

12.10.                      Įsakyme tariamas skatinimas lošti yra grindžiamas vien tik Lošimų priežiūros tarnybos Teisėkūros, personalo ir bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto konsultacine išvada, tačiau šio specialisto išvada neturėjo pagrindo vadovautis nei Tarnyba, nei pirmosios instancijos teismas, nes: 1) konsultacinėje išvadoje pateikiama Tarnybos darbuotojo asmeninė nuomonė, 2) šio asmens nuomonė neparemta jokiais objektyviais duomenimis, 3) šis asmuo yra Tarnybos darbuotojas, todėl jo nuomonė yra šališka, 4) byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių šio asmens kvalifikaciją ir kompetenciją vertinti aspektus, dėl kurių jis pateikė savo nuomonę, 5) išvada prieštarauja teisės aktams, 6) šis asmuo neanalizavo ir nepasisakė dėl informacijos, kuri nurodyta Įsakymo 1.1.6 punkte. Todėl Tarnybos darbuotojo subjektyvi ir šališka nuomonė negali būti papildomu įrodymu byloje, nes ji nepaneigia ir nepatvirtinta jokių faktinių aplinkybių, reikšmingų nagrinėjamai bylai.

12.11.                      Tarnyba nenustatė ir neįrodė, kad pareiškėjo interneto svetainėje paskelbta informacija apie Bendrovės veiklą, siūlomas paslaugas, svetainės siūlomus funkcionalumus ir ypatumus skatino dalyvauti lošimuose svetainės lankytojus. Teismas, pritardamas Tarnybos išvadoms, plečiamai aiškindamas „skatinimo“ sąvoką, tokiu būdu sukurdamas naujus „skatinimo“ draudimus, kurie nėra įtvirtinti ALĮ, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

13.       Pareiškėjas prašyme kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, nurodo, kad jam tapo žinoma, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. administracinėje byloje Nr. eI2-3875-1064/2022 azartinių lošimų srityje susiklosčiusiems teisiniams santykiams nebuvo taikomos ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatos. Teismas šioje byloje konstatavo, kad Pakeitimo įstatymas turėjo būti notifikuotas Europos Komisijai, nes jis yra susijęs su informacinės visuomenės paslauga, kaip ji apibrėžiama pagal Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 2 punktą, tačiau to nebuvo padaryta, todėl teismas negalėjo taikyti ALĮ 10 straipsnio 19 dalies redakcijos, įsigaliojusios nuo 2021 m. liepos 1 d., atitinkamai negalėjo konstatuoti ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pažeidimo ir taikyti sankcijos.

14.       Pareiškėjas pažymi, kad administracinių teismų praktika dėl ALĮ 10 straipsnio 19 dalies taikymo ir dėl Direktyvos 2015/1535 nuostatų aiškinimo yra skirtinga, todėl yra pagrindas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Nagrinėjamu atveju yra aktualūs klausimai dėl Direktyvos 2015/1535 nuostatų aiškinimo ir taikymo ginčo teisiniams santykiams, t. y.: 1) ar ALĮ 10 straipsnio 19 dalis laikytina techniniu reglamentu pagal Direktyvos 2015/1535 5 straipsnį; 2) ar Pakeitimo įstatymu ALĮ 10 straipsnio 19 dalyje numačius naujus draudimus skatinti lošti, Lietuva privalėjo notifikuoti Europos Komisiją apie techninio reglamento pakeitimą pagal Direktyvą 2015/1535; 3) ar nacionaliniai teismai, nustatę, kad Europos Komisijai nebuvo pranešta apie techninį reglamentą ar jo pakeitimą iki jo priėmimo ir įsigaliojimo pagal Direktyvos 2015/1535 5 straipsnį, turi teisę taikyti tokio techninio reglamento nuostatas pareiškėjo, kaip privataus juridinio asmens, atžvilgiu? Pareiškėjo vertinimu, atsakymai į šiuos klausimus turi esminę reikšmę nagrinėjamai bylai, nes nuo jų priklauso Įsakymo teisėtumas ir pareiškėjui taikytos sankcijos pagrįstumas.

15.       Atsakovas Lošimų priežiūros tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas taip pat prašo atmesti pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

16.       Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

16.1.                      Teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris pagrįstas faktiniais bylos duomenimis ir aktualia teismų praktika. Pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentai iš esmės yra tapatūs, todėl tiek atsakovo, tiek teismo nuomonė dėl pareiškėjo skunduose išdėstytų argumentų yra aiški ir išsamiai nurodyta bei aprašyta tiek skundžiamame įsakyme, tiek teismo sprendime.

16.2.                      Tarnyba sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nors Europos Komisijos techninio reglamento duomenų bazėje nėra duomenų apie tai, kad Lietuvos Respublika būtų pateikusi Europos Komisijai pranešimą apie ALĮ Pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIVP-392, tačiau tokiais veiksmais nebuvo pažeista ALĮ 10 straipsnio 19 dalies priėmimo procedūra.

16.3.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad draudimas lošti nėra naujai įtrauktas į ALĮ. Iki ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pakeitimo toks draudimas jau buvo įtvirtintas įstatyme ir galiojo, tačiau jo formuluotė buvo susijusi su konkrečių skatinimo būdų ir priemonių, kurie draudžiami, įvardijimu. Po įstatymo pakeitimo, draudimas buvo sugriežtintas ir išplėstas, įtraukta nuostata dėl draudimo bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleisti informaciją ar atlikti įtikinėjimo veiksmus, pateikti galimi skatinimo pavyzdžiai. Apie tai, kad iki 2021 m. liepos 1 d. galiojusioje ALĮ 10 straipsnio 19 dalies redakcijoje buvo įtvirtintas draudimas skatinti dalyvauti lošimuose konkrečiais įstatyme išvardintais būdais, apie tokį teisinį reglamentavimą buvo informuota Europos Komisija. Todėl teismas pagrįstai nurodė, kad tai, jog nebuvo pakeista techninio reglamento taikymo sritis nei laiko, nei teritorijos atžvilgiu, apie tokius pakeitimus neprivaloma pranešti Europos Komisijai.

16.4.                      Teismas pagrįstai palaikė Tarnybos poziciją ir apibendrinęs sprendime cituojamą teismų praktiką, ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte išdėstytus argumentus dėl papildomo lošimų skatinimo draudimo, darė išvadą, kad lošimo paslaugų skatinimu laikytini bet kokie veiksmai, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinantys apsispręsti dalyvauti lošimuose. Teismas teisingai pažymėjo, kad Bendrovės pateiktas ALĮ 10 straipsnio 19 dalyje įtvirtintos teisės normos aiškinimas prieštarauja šios teisės normos tikslams.

16.5.                      Teismas pagrįstai pritarė Įsakyme padarytai išvadai, jog Bendrovės viešai paskelbta informacija, nurodyta Įsakymo 1.1.6 punkte, yra skatinanti dalyvauti lošimuose ir pažeidžia ALĮ 10 straipsnio 19 dalyje įtvirtintą draudimą. Teismas pagrįstai pripažino, kad pažeidimui konstatuoti užtenka bent vieno informacinio teksto, kurio turinys skatina dalyvauti lošimuose. Nagrinėjamu atveju tokių skatinančių dalyvauti lošimuose informacinių tekstų buvo užfiksuotas ne vienas, o pakankamai didelis jų kiekis, siekiant konstatuoti, kad Bendrovė aktyviais veiksmais siekė atkreipti asmenų, potencialių lošėjų, dėmesį į Bendrovės siūlomą lošimų pasiūlą ir taip paskatinti juos dalyvauti lošimuose.

16.6.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad Įsakymas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei aktualiomis teisės aktų nuostatomis, priimtas nepažeidus teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

 

IV.

 

17.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. vasario 14 d. nutartimi kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1) ar tokia nacionalinė nuostata, kokia yra įtvirtinta ALĮ 10 straipsnio 19 dalyje, kiek ji yra susijusi su lošimų organizatoriaus svetainėje skelbiama informacija apie lošimus, yra „techninis reglamentas“ Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies f punkto prasme;

2) ar Direktyvą 2015/1535 reikia aiškinti taip, kad tokio nacionalinio teisės akto kaip ALĮ, apie kurio nuostatas turi būti pranešta pagal Direktyvos 2015/1535 5 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai jos laikytinos „techniniais reglamentais“ Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies f punkto prasme, nuostata negalima remtis prieš ūkio subjektus administracinės atsakomybės taikymo byloje, jei apie padarytus techniniu reglamentu laikytinos nuostatos pakeitimus nebuvo pranešta, tačiau buvo notifikuotas anksčiau priimtas įstatymo tekstas. 

18.       Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2025 m. kovo 13 d. priėmė sprendimą byloje UAB „Unigames“ prieš Lošimų priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, C-120/24, EU:C:2025:174 (toliau – ir ESTT sprendimas), kuriame nusprendė, kad:

Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies f punktas turi būti aiškinamas taip: nacionalinės teisės nuostata, draudžianti skatinti dalyvauti nuotoliniuose azartiniuose lošimuose skelbiant informaciją apie šiuos lošimus tokių lošimų organizatoriaus interneto svetainėje, yra „techninis reglamentas“, kaip tai suprantama pagal šį punktą;

Direktyvos 2015/1535 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip: nacionalinės teisės nuostatos, kuri yra „techninis reglamentas“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies f punktą, ir apie kurią pranešta Europos Komisijai pagal šio 5 straipsnio 1 dalį, pakeitimu negalima remtis prieš ekonominės veiklos vykdytojus, jeigu apie tokį pakeitimą nepranešta ir juo išplėsta šių nuostatų taikymo sritis, taigi tai yra „techninis reglamentas“, apie kurį reikia pranešti pagal minėto 5 straipsnio 1 dalį.

 

V.

 

19.       Pareiškėjas UAB „Unigames“ papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad:

19.1.                      ESTT sprendime aiškiai konstatavo, jog ALĮ 10 straipsnio 19 dalis, kiek ji yra susijusi su nuotolinių azartinių lošimų organizavimu, yra „techninis reglamentas“ Direktyvos 2015/1535 prasme. Tarnyba Įsakymu pareiškėją nubaudė už tai, kad nuo 2021 m. spalio 13 d. ne vėliau nei iki 2022 m. vasario 3 d. pareiškėjo interneto svetainėje https://uniclub.lt užfiksuota skelbta informacija skatino Bendrovės interneto svetainės lankytojus dalyvauti nuotoliniuose lošimuose, taip pažeidžiant ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatą (draudžiama skatinti dalyvauti lošimuose). Taigi, Tarnyba pareiškėjui taikė „techniniame reglamente“ (ALĮ 10 str. 19 d.) nustatytas taisykles ir sankciją skyrė išimtinai už „techninio reglamento“ tariamą pažeidimą.

19.2.                      Jeigu LVAT pritars Įsakyme pateiktam plečiamam ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatų aiškinimui, tai reikš, kad ši nuostata laikytina „techniniu reglamentu“, apie kurį turėjo būti pranešta Europos Komisijai. Kadangi apie šią nuostatą nebuvo pranešta, šios nuostatos pareiškėjo (kaip ekonominės veiklos vykdytojos) atveju negalima taikyti. Tai reiškia, kad tokiu atveju LVAT turės panaikinti Įsakymą kaip neteisėtą (priimtą inter alia (be kita ko) pažeidžiant Direktyvos 2015/1535 nuostatas). Jeigu LVAT nepritars Tarnybos pateiktam ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatų aiškinimui (t. y. laikys, kad ALĮ 10 straipsnio 19 dalis nedraudė skelbti informaciją, kurią pareiškėjas skelbė savo interneto svetainėje – nuotolinių lošimų organizavimo vietoje), LVAT vis vien turės panaikinti Įsakymą kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Tokiu atveju Įsakymas turės būti panaikintas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatų nepažeidė, nes savo interneto svetainėje skelbė informaciją, kurios ALĮ 10 straipsnio 19 dalis nedraudžia skelbti. Argumentai, dėl kurių LVAT gali nepritarti Tarnybos pateiktam minėtos nuostatos plečiamam aiškinimui, yra pateikti pareiškėjo apeliacinio skundo 2.3 ir 2.4 skyriuose. Pareiškėjas šių argumentų nekartoja, tačiau prašo į juos atsižvelgti priimant sprendimą.

19.3.                      Pareiškėjas visuomet laikėsi nuoseklios pozicijos, jog ALĮ 10 straipsnio 19 dalis pareiškėjo atveju neturėjo ir negalėjo būti taikoma inter alia dėl to, kad tai yra „techninis reglamentas“, apie kurį turėjo būti, bet nebuvo pranešta Europos Komisijai pagal Direktyvos 2015/1535 nuostatas. Šią poziciją dar iki ALĮ pakeitimų priėmimo patvirtino Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Šią poziciją galutinai patvirtino ESTT, kuris nurodė, kad Direktyvos 2015/1535 5 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatytos pareigos pranešti nesilaikymas yra esminis procedūrinis pažeidimas priimant atitinkamus techninius reglamentus; dėl tokio nepranešimo šios taisyklės netaikomos, todėl jomis negalima remtis prieš privačius asmenis.

19.4.                      Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo atveju ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatų, kurios įsigaliojo 2021 m. liepos 1 d., ir priimti Įsakymą. Todėl, nepaisant to, kokiu pagrindu LVAT nuspręs panaikinti Įsakymą, visos neigiamos Įsakymo panaikinimo pasekmės (inter alia pareiga atlyginti pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas) turi tekti išimtinai neteisėtą Įsakymą priėmusiai valstybės institucijai –Tarnybai.

20.       Atsakovas Tarnyba papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad, atsižvelgiant į ESTT sprendimą, ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatos, priimtos 2021 m. gegužės 20 d. ALĮ 10 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XIV-337, apie jas nenotifikavus Europos Komisijos, negali būti taikomos po tokio ESTT prejudicinio sprendimo priėmimo. Tarnyba, priimdama Įsakymą, vadovavosi tuo metu galiojančiomis ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatomis (Tarnyba neturėjo jokio teisinio pagrindo nesivadovauti įstatymų leidėjo priimtu ir galiojančiu norminiu teisės aktu, abejoti šio norminio teisės akto priėmimo procedūros teisėtumu), jokių neteisėtų veiksmų Tarnyba neatliko, jokių Tarnybos neteisėtų veiksmų nenustatė ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu atmesdamas UAB „Unigames“ skundą. Tarnyba prašo išnagrinėti administracinę bylą, atsižvelgiant į ESTT 2025 m. kovo 13 d. sprendime pateiktus išaiškinimus; taip pat prašo, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus Tarnybos argumentus dėl Tarnybos veiksmų (priimant sprendimą ir taikant tuo metu galiojusias ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatas) teisėtumo, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, netenkinti UAB „Unigames“ prašymo priteisti iš Tarnybos bylinėjimosi išlaidas.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

VI.

 

Dėl ginčo dalyko ir taikytos teisės

 

21.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2022 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. DIE-314 „Dėl atlikto UAB „Unigames“ neplaninio specialiojo patikrinimo pagal 2021 m. spalio 14 d. pavedimą patikrinti Nr. PT-36-(7.3)“ teisėtumo ir pagrįstumo.

22.       Ginčo įsakymu už veiksmus, draudžiamus Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu (žr. šio teismo Sprendimo 5.2 p.), atsakovui konstatavus, kad Įsakymo priėmimo dieną pareiškėjo pažeidimas nėra pašalintas, nes jo interneto svetainėje https://uniclub.lt toliau skelbiama informacija, kuria siekiama atkreipti dėmesį į pareiškėjo pasiūlą, skatinamaisiais sakiniais ar žodžiais raginama lošti, siekiama atkreipti dėmesį į pareiškėjo patikimumą, jo interneto svetainės išskirtinumą ar teikiamų paslaugų ypatybes, ir tai laikytina draudimo skatinti dalyvauti lošimuose pažeidimu (ALĮ 10 str. 19 d.), kad nuo 2021 m. spalio 13 d. ne vėliau nei iki 2022 m. vasario 3 d. pareiškėjo interneto svetainėje https://uniclub.lt užfiksuota ir skelbta informacija skatino pareiškėjo interneto svetainės lankytojus dalyvauti nuotoliniuose lošimuose, pažeidžiant ALĮ 10 straipsnio 19 dalį (draudžiama skatinti dalyvauti lošimuose), pritarta Komisijos išvadai ir už šio įsakymo 2 punkte konstatuotą pažeidimą pareiškėjui skirta 12 662 Eur bauda, pareiškėjas įspėtas apie galimą licencijos organizuoti lošimus B kategorijos automatais Nr. 0118, išduotos Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2002 m. gegužės 3 d. nutarimu Nr. N-19 (licencija patikslinta Lošimų priežiūros tarnybos direktoriaus 2021 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. DIE-593) galiojimo sustabdymą už šio įsakymo 2 konstatuotą pažeidimą, nustatyta, kad pareiškėjas ne vėliau kaip iki 2022 m. birželio 20 d. privalo pašalinti šio įsakymo 2 punkte konstatuotą pažeidimą, taip pat nurodyta informuoti pareiškėją apie tai, kad jis privalo atsakovo paskirtą baudą sumokėti į valstybės biudžetą ne vėliau kaip per 3 mėn. nuo sprendimo gavimo dienos.

23.       Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ginčo teisiniai santykiai yra reguliuojami ne tik nacionalinės teisės, bet ir ES teisės, kurios aiškinimą šiai bylai aktualiais aspektais yra pateikęs ESTT prejudiciniame sprendime, priimtame šią bylą nagrinėjančiai išplėstinei teisėjų kolegijai kreipusis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, visų pirma vertins, ar dėl procedūrinio pobūdžio reikalavimo, kylančio iš ES teisės, pažeidimo priimant Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo pakeitimą 2021 m. gegužės 20 įstatymu Nr. XIV-337, įsigaliojusiu nuo 2021 m. liepos 1 d., yra teisinis pagrindas pareiškėjo veiksmus pripažinti pažeidimu ir taikyti neigiamus teisinius padarinius, kurie buvo pritaikyti ginčo įsakymu.

 

Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą

 

24.       Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka (OLL241, 2015, p. 1), 1 straipsnio 1 dalies f punkto ir 5 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

25.       Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Šioje direktyvoje taikomos šios terminų apibrėžtys:

b) „paslauga“ – bet kuri informacinės visuomenės paslauga, t. y. paprastai už atlyginimą per atstumą, elektroninėmis priemonėmis ir asmenišku paslaugų gavėjo prašymu teikiama paslauga.

Šioje apibrėžtyje:

i.                      „teikimas per atstumą“ reiškia, kad paslauga teikiama šalims nesant kartu vienoje vietoje;

ii.                      „elektroninėmis priemonėmis“ reiškia, kad iš pradžių paslauga elektronine įranga pasiunčiama ir priimama duomenims apdoroti (įskaitant skaitmeninį tankinimą) ir saugoti, o galutinai perduodama ir priimama laidais, radijo, optinėmis, kitomis elektromagnetinėmis priemonėmis;

iii.                      „asmenišku paslaugų gavėjo prašymu“ reiškia, kad paslauga teikiama perduodant duomenis asmenišku prašymu. Neįtrauktų į šią apibrėžtį paslaugų orientacinis sąrašas pateiktas I priede;

e) „paslaugų taisyklė“ – tai bendro pobūdžio reikalavimas, susijęs su paslaugų verslo steigimu ir vertimusi juo, kaip nurodyta b punkte, ypač nuostatos, susijusios su paslaugos teikėju, paslaugomis ir paslaugų gavėju, išskyrus bet kokias taisykles, kurios nėra konkrečiai skirtos tame punkte nurodytoms paslaugoms.

Šioje apibrėžtyje:

i.                      taisyklė yra laikoma konkrečiai skirta informacinės visuomenės paslaugoms, jeigu, atsižvelgiant į jos priežasčių išdėstymą ir dėstomąją dalį, visa taisykle arba jos atskiromis nuostatomis siekiama aiškiai ir tikslingai reglamentuoti tokias paslaugas;

ii.                      taisyklė nelaikoma konkrečiai skirta informacinės visuomenės paslaugoms, jei ji turi tokioms paslaugoms tik numanomą ar atsitiktinį poveikį;

f) „techninis reglamentas“ – techninės specifikacijos ir kiti reikalavimai arba paslaugų taisyklės, įskaitant atitinkamas administracines nuostatas, kurių būtina laikytis de jure ar de facto parduodant, teikiant paslaugą, steigiant paslaugų verslą arba naudojant valstybėje narėje ar didžiojoje jos dalyje, taip pat valstybių narių įstatymai ir kiti teisės aktai, išskyrus nurodytus 7 straipsnyje, draudžiantys gaminį gaminti, įvežti, parduoti ar naudoti arba draudžiantys teikti paslaugą arba ja naudotis, arba steigti paslaugų teikėjo verslą;

g) „techninio reglamento projektas“ – techninės specifikacijos, kito reikalavimo ar paslaugų taisyklės tekstas, įskaitant administracines nuostatas, parengtas siekiant suteikti dokumentui teisinę galią arba galiausiai jį priimti kaip techninį reglamentą, esantis tokioje parengimo stadijoje, kai dar galima daryti esminius dalinius jo pakeitimus.“

Šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Laikydamosi 7 straipsnio, valstybės narės nedelsdamos pateikia [Europos] Komisijai kiekvieno techninio reglamento projektą, išskyrus tuos atvejus, kai jis tik perima visą tarptautinio ar Europos standarto tekstą, kuomet užtenka pateikti informaciją apie atitinkamą standartą; jos taip pat pateikia Komisijai pagrindimą, kodėl būtina priimti tokį techninį reglamentą, jei tos priežastys nėra aiškios iš projekto.

Jei reikia ir jeigu nebuvo atsiųsta anksčiau, valstybės narės, perduodamos informaciją Komisijai, tuo pačiu metu pateikia tiesiogiai ir iš esmės susijusių pagrindinių įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų tekstą, jei jo prireiktų techninio reglamento poveikiui įvertinti.

Valstybės narės iš naujo pateikia techninio reglamento projektą Komisijai sąlygomis, nurodytomis šios dalies pirmoje ir antroje pastraipose, jeigu jų atlikti šio projekto pakeitimai, labai keičiantys jo taikymo sritį, sutrumpina iš pradžių numatytą įgyvendinimo terminą, prideda techninių specifikacijų ar reikalavimų arba padaro juos labiau ribojančius.

26.       Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo pakeitimu (2001 m. gegužės 17 d. įstatymas Nr. IX-325, įsigaliojęs 2021 m. gegužės 20 d.) 10 straipsnio 19 dalyje nustatyta: „Lietuvos Respublikoje draudžiama skatinti dalyvauti lošimuose – bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleisti informaciją ar atlikti įtikinėjimo veiksmus, įskaitant paties lošimo organizatoriaus organizuojamus specialius renginius, bandomuosius lošimus, akcijas, nuolaidas, dovanas ir panašaus pobūdžio skatinamąsias priemones, skatinančius dalyvauti lošimuose ar nuotoliniuose lošimuose.“

27.       Iki 2021 m. gegužės 20 d. Įstatymu Nr. XIV-337 padaryto pakeitimo galiojusios Azartinių lošimų įstatymo redakcijos (2015 m. gegužės 21d. Įstatymo Nr. XII-1734 redakcija) 10 straipsnio 19 dalyje buvo numatyta: „Lietuvos Respublikoje draudžiama skatinti dalyvauti lošimuose šiais būdais: 1) suteikti teisę lošėjui iš karto ar per tam tikrą terminą po dalyvavimo lošimuose gauti dovanų iš lošimų organizatoriaus; 2) ne lošimų organizavimo vietose ar lošimų organizatoriaus interneto svetainėje organizuoti žaidimus ar konkursus, bandomuosius lošimus, loterijas ir kitus renginius, kurie skatintų dalyvauti lošimuose, įskaitant nuotolinius lošimus.“

28.       Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiai išplėstinei teisėjų kolegijai kilo klausimas, ar ALĮ 10 straipsnio 19 dalyje įtvirtinta norma yra „techninis reglamentas“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies f punktą. Šiame punkte minimos keturios techninių reglamentų kategorijos, tarp jų ir „paslaugų taisyklės“ Taigi, ar Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalyje įtvirtinta norma, kiek ji susijusi su informacija, kurią azartinių lošimų organizatorius skelbia savo interneto svetainėje, atitinka visas sąlygas, kad ją būtų galima laikyti taikoma „paslaugai“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies b punktą, atsižvelgiant į tai, kad šią informaciją skelbia pats lošimų organizatorius. Turint omenyje, kad lošimų organizatorius savo interneto svetainėje lankytojui teikia lošimų organizavimo paslaugas, dėsninga, kad šioje svetainėje yra teikiama susijusi informacija apie lošimus, taip pat ir tokia informacija, kuri skatina gauti lošimų organizavimo paslaugą. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar tai, kad lankytojas atsidaro minėtą svetainę, siekdamas gauti atitinkamą paslaugą, reiškia, kad tokia paslauga yra teikiama perduodant duomenis, esant interneto svetainės lankytojo pageidavimui, t. y. „asmenišku paslaugų gavėjo prašymu“, kaip tai suprantama pagal šio 1 straipsnio 1 dalies b punktą.

29.       Antra, jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą patvirtintų, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalis yra „techninis reglamentas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies f punktą, taip pat svarbu išsiaiškinti, ar apie tokį reglamentą turėjo būti pranešta Europos Komisijai pagal šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalį.

30.       Šiuo klausimu prašydama priimti prejudicinį sprendimą išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad, vykstant 2021 m. gegužės 20 d. Įstatymo Nr. XIV-337 priėmimo procedūrai, Europos Komisija negavo pranešimo apie Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalies pakeitimo projektą.

31.       Dėl 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/34/EB, nustatančios informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką (OL L 204, 1998, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 20 t., p. 337), iš dalies pakeistos 1998 m. liepos 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/48/EB (OLL 217, 1998, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 21 t., p. 8) ir panaikintos Direktyva 2015/1535, tačiau kurios nuostatos iš esmės buvo identiškos Direktyvos 2015/1535 nuostatoms, Teisingumo Teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendime Falbert ir kt. (C-255/16, EU:C:2017:983, 23 punktas) nustatė: tam, kad naujos nacionalinės teisės nuostatos būtų laikomos techniniu reglamentu, apie kurį reikia pranešti, jose neturėtų būti vien pakartojami arba pakeičiami esami techniniai reglamentai, apie kuriuos buvo tinkamai pranešta Europos Komisijai, neįtraukiant naujų techninių specifikacijų arba kitų naujų ar papildomų reikalavimų.

32.       Šiuo klausimu prašydama priimti prejudicinį sprendimą išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad ankstesnio Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalyje numatyto draudimo taikymo sritis buvo ribota ir ji, nors ir nepasikeitė teritoriniu ar laiko atžvilgiu, buvo reikšmingai patikslinta Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalyje. Informacija apie azartinius lošimus, paskelbta šių lošimų organizatoriaus interneto svetainėje, nebūtų patekusi į ankstesniame įstatyme įtvirtinto draudimo taikymo sritį. Taigi galiojančios redakcijos Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalimi buvo sugriežtintas rinkodaros priemonių naudojimas ir išplėsta draudimo skatinti dalyvauti azartiniuose lošimuose taikymo sritis.

33.       Remdamasi 2016 m. vasario 4 d. sprendimu Ince (C-336/14, EU:C:2016:72, 84 punktas) ir 2016 m. spalio 27 d. sprendimu James Eilioti Construction (C-613/14, EU:C:2016:821, 64 punktas) išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad jeigu valstybė narė nesilaikė pareigos iš anksto pranešti apie techninio reglamento projektą, negalima tuo techniniu reglamentu remtis prieš privačius asmenis, nesvarbu, ar būtų nagrinėjama baudžiamoji byla, ar privačių asmenų ginčas. Taigi, išplėstinei teisėjų kolegijai kilo klausimas dėl pasekmių, kurios kyla dėl šios pareigos pranešti neįvykdymo tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, t. y. kai Europos Komisijai nepranešta apie padarytus techninio reglamento pakeitimus, nors apie ankstesnę šio reglamento redakciją buvo pranešta, ir į kurias nacionalinės valdžios institucijos turi atsižvelgti.

 

Prejudicinio sprendimo esmė

 

34.       Atsakydamas į pirmąjį klausimą ESTT prejudiciniame sprendime išdėstė šiuos argumentus:

„31. Šiuo klausimu reikia priminti, kad sąvoka „techninis reglamentas“ apima keturias priemonių kategorijas, t. y., pirma, „techninę specifikaciją“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies c punktą, antra, „kitus reikalavimus“, kaip apibrėžta šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies d punkte, trečia, „paslaugų taisyklę“, nurodytą šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies e punkte ir, ketvirta, „valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, draudžiančius gaminį gaminti, įvežti, parduoti ar naudoti arba draudžiančius teikti paslaugą arba ja naudotis, arba steigti paslaugų teikėjo verslą“, kaip tai suprantama pagal tos pačios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies f punktą (2020 m. spalio 8 d. sprendimo Admiral Sportwetten ir kt., C-711/19, EU:C:2020:812, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų matyti: kadangi pagrindinė byla nesusijusi su gaminiais, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui visų pirma kyla klausimas, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinės teisės nuostata patenka į „paslaugų taisyklės“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies e punktą, kategoriją, ar į „valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, draudžiančius teikti paslaugą arba ja naudotis, arba steigti paslaugų teikėjo verslą“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies f punktą, kategoriją.

33. Dėl „paslaugų taisyklės“ kategorijos reikia pažymėti, kad minėtos direktyvos 1 straipsnio 1 dalies e punkte ši sąvoka apibrėžta kaip apimanti bet kokį bendro pobūdžio reikalavimą, susijusį su paslaugų verslo steigimu ir vertimusi juo, kaip nurodyta šio 1 straipsnio 1 dalies b punkte, ypač nuostatas, susijusias su paslaugos teikėju, paslaugomis ir paslaugų gavėju, išskyrus bet kokias taisykles, kurios nėra konkrečiai skirtos tame punkte nurodytoms paslaugoms.

34. Tos pačios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies b punkte sąvoka „paslauga“ apibrėžta kaip bet kokia „informacinės visuomenės paslauga“, t. y. paprastai už atlyginimą per atstumą, elektroninėmis priemonėmis ir asmenišku paslaugų gavėjo prašymu teikiama paslauga.

35. Taigi iš kartu aiškinamų Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies b ir e punktų matyti, kad kategorija „paslaugų taisyklė“ apima tik informacinės visuomenės paslaugų taisykles.

36. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad tokios nuotolinių azartinių lošimų paslaugos, kokios nurodytos pagrindinėje byloje nagrinėjamoje nacionalinės teisės nuostatoje, turi būti laikomos „informacinės visuomenės paslaugomis“, kaip jos suprantamos pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies b punktą, nes tokios paslaugos atitinka visas šioje nuostatoje nurodytas sąlygas, įskaitant sąlygą, kad paslauga turi būti teikiama „asmenišku paslaugų gavėjo prašymu“.

37. Iš tiesų šių nuotolinių azartinių lošimų paslaugų teikimas neišvengiamai priklauso nuo jų gavėjo veiksmų, pavyzdžiui, prieigos prie organizatoriaus interneto svetainės ir kliento paskyros sukūrimo (pagal analogiją žr. 2024 m. vasario 29 d. sprendimo Doctipharma, C-606/21, EU:C:2024:179, 32 punktą) arba statymų šioje svetainėje atlikimo.

38. Šio sprendimo 36 ir 37 punktuose išdėstytų argumentų nepaneigia aplinkybė, kad informacija apie azartinius lošimus, kurią šių lošimų organizatorius skelbia savo interneto svetainėje, nebūtinai pateikiama „asmenišku paslaugų gavėjo prašymu“. Iš tiesų toks informacijos paskelbimas aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, negali būti laikomas reklamos ar kita paslauga, teikiama nuotolinių azartinių lošimų paslaugų gavėjams, bet yra papildomas ir neatsiejamas atitinkamų nuotolinių azartinių lošimų paslaugų, dėl kurių jis įgyja savo ekonominę reikšmę, elementas (pagal analogiją žr. 2020 m. spalio 1 d. sprendimo A (Reklama ir vaistų pardavimas internetu), C-649/18, EU:C:2020:764, 56 punktą). Taigi tik pačios azartinių lošimų paslaugos turi atitikti reikšmingas sąlygas, kad patektų į sąvoką „paslauga“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies b punktą, o pagrindinėje byloje nagrinėjamas draudimas, susijęs su tokiu informacijos skelbimu, turi atitikti konkrečius šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies e punkte numatytus kriterijus, kad būtų laikomas su šiomis paslaugomis susijusia „paslaugų taisykle“, kaip apibrėžta minėtame e punkte.

39. Šiuo klausimu, nors neginčijama, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas draudimas yra „bendro pobūdžio reikalavimas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies e punktą, dar reikia išnagrinėti, pirma, ar jis gali būti laikomas „susijusiu su informacinės visuomenės paslaugų verslo steigimu ir vertimusi juo“, turint omenyje, kad šioje nuostatoje patikslinta, kad taip yra, be kita ko, nuostatų, susijusių su paslaugų teikėju, paslaugomis ir paslaugų gavėju, atveju.

40. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalis gali patekti į sąvoką „paslaugų taisyklė“, nes ja draudžiama skatinti, be kita ko, dalyvauti nuotoliniuose azartiniuose lošimuose, visų pirma tokių lošimų organizatoriaus interneto svetainėje skleisti su jais susijusią informaciją arba atlikti įtikinėjimo veiksmus, skatinančius dalyvauti tokiuose lošimuose (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 22 d. sprendimo Sportingbet ir Internet Opportunity Entertainment, C-275/19, EU:C:2020:856, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

41. Be to, kaip matyti iš pačios Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies e punkto formuluotės, tam, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas draudimas būtų laikomas „paslaugų taisykle“, jis turi būti „konkrečiai“ taikomas informacinės visuomenės paslaugoms (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimo VG Media, C-299/17, EU:C:2019:716, 31 punktą).

42. Šiuo aspektu iš Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies e punkto antros pastraipos i papunkčio matyti, kad tai, ar taisyklė konkrečiai susijusi su informacinės visuomenės paslaugomis, turi būti tikrinama atsižvelgiant tiek į šios taisyklės formuluotę, tiek į ja siekiamą tikslą. Be to, pagal šią nuostatą nereikalaujama, kad apskritai visa nagrinėjama taisykle būtų „siekiama“ reglamentuoti informacinės visuomenės paslaugas, bet pakanka, kad šio tikslo būtų siekiama tam tikromis jos nuostatomis (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimo VG Media, C-299/17, EU:C:2019:716, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Galiausiai pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies e punkto antros pastraipos ii papunktį taisyklė nelaikoma konkrečiai skirta informacinės visuomenės paslaugoms, jei ji turi tokioms paslaugoms tik numanomą ar atsitiktinį poveikį.

43. Nagrinėjamu atveju, kaip savo rašytinėse pastabose pažymi ,,Unigames“, Lietuvos vyriausybė ir Komisija, reikia konstatuoti, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalis yra konkrečiai skirta informacinės visuomenės paslaugoms. Iš tiesų iš pačios šios nuostatos formuluotės matyti, kad, be azartinių lošimų klasikine prasme, ji aiškiai taikoma nuotoliniams azartiniams lošimams ir tokių lošimų paslaugų teikėjams.

44. Be to, priešingai, nei savo rašytinėse pastabose teigia Italijos vyriausybė, tai, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalyje numatytas bendras draudimas skatinti dalyvauti tokiuose lošimuose bet kokiomis priemonėmis, ne tik internetu, nereiškia, kad ši nuostata informacinės visuomenės paslaugoms turi tik numanomą ar atsitiktinį poveikį, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies e punkto antros pastraipos ii papunktį (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimo VG Media, C-299/17, EU:C:2019:716, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

45. Taigi reikia konstatuoti, kad šio 10 straipsnio 19 dalis yra „paslaugų taisyklė“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies e punktą. 

46. Vadinasi, tam, kad atitinkama nacionalinė nuostata būtų laikoma „techniniu reglamentu“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies f punktą, dar reikia, kad ji atitiktų šiame f punkte pateiktą apibrėžtį, taigi, kad ji būtų privaloma de jure arba de facto, be kita ko, teikiant atitinkamą paslaugą ar ja naudojantis valstybėje narėje arba didelėje jos dalyje (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimo Star Taxi App, C-62/19, EU:C:2020:980, 61 punktą).

47. Šiuo klausimu iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalyje įtvirtinta norma, kurios privaloma laikytis, kai Lietuvoje teikiamos nuotolinių azartinių lošimų paslaugos.

48. Iš tiesų būtent dėl nurodyto ,,Unigames“ padaryto šio 10 straipsnio 19 dalies pažeidimo (jos interneto svetainėje paskelbiant informaciją, susijusią su šios bendrovės siūlomais nuotoliniais azartiniais lošimais) buvo priimtas 2022 m. gegužės 19 d. įsakymas, kuriuo Priežiūros tarnyba, be kita ko, įspėjo šią bendrovę apie galimą licencijos organizuoti azartinius lošimus galiojimo sustabdymą.

49. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies f punktas turi būti aiškinamas taip: nacionalinės teisės nuostata, draudžianti skatinti dalyvauti nuotoliniuose azartiniuose lošimuose skelbiant informaciją apie šiuos lošimus tokių lošimų organizatoriaus interneto svetainėje, yra „techninis reglamentas“, kaip tai suprantama pagal šį punktą“.

35. Atsakydamas į antrąjį klausimą ESTT prejudiciniame sprendime išdėstė šiuos argumentus:

„50. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2015/1535 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nacionalinės teisės nuostatos, kuri yra „techninis reglamentas“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies f punktą, ir apie kurią pranešta Komisijai pagal šio 5 straipsnio 1 dalį, pakeitimu negalima remtis prieš ekonominės veiklos vykdytojus, jeigu apie jį nebuvo pranešta.

51. Iš minėtos direktyvos 5 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos matyti, kad valstybės narės nedelsdamos pateikia Komisijai kiekvieno techninio reglamento projektą, išskyrus tuos atvejus, kai jis tik perima visą tarptautinio ar Europos standarto tekstą, jos taip pat pateikia Komisijai pagrindimą, kodėl būtina priimti tokį techninį reglamentą, jei tos priežastys nėra aiškios iš projekto.

52. Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog tam, kad naujos nacionalinės teisės nuostatos būtų laikomos techniniu reglamentu, apie kurį reikia pranešti pagal Direktyvą 2015/1535, jose neturėtų būti vien pakartojami arba pakeičiami esami techniniai reglamentai, apie kuriuos buvo tinkamai pranešta Komisijai, neįtraukiant naujų techninių specifikacijų ar kitų naujų ar papildomų reikalavimų (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo Falbert ir kt., C-255/16, EU:C:2017:983, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

53. Teisingumo Teismas konstatavo, kad apie naujas teisės nuostatas, kuriose nustatytos griežtesnės techninės specifikacijos, nei numatytos ankstesniame teisės akte, apie kurį buvo pranešta, savo ruožtu taip pat turi būti pranešta (šiuo klausimu žr. 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimo Papier Mettler Italia, C-86/22, EU:C:2023:1023, 50 punktą).

54. Be to, pareiga pranešti apie naujas teisės nuostatas pagal Direktyvą 2015/1535 taikoma, be kita ko, tada, kai jomis išplečiama ankstesnių teisės nuostatų taikymo sritis. Vis dėlto ši pareiga joms netaikoma, jeigu jos tik patikslina ar paaiškina šias ankstesnes teisės nuostatas (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo Falbert ir kt., C-255/16, EU:C:2017:983, 20 ir 22 punktus).

55. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausybė teigia, kad Ankstesnio azartinių lošimų įstatymo, apie kurį buvo tinkamai pranešta Komisijai, 10 straipsnio 19 dalyje jau buvo numatytas draudimas skatinti dalyvauti azartiniuose lošimuose, įskaitant ir nuotolinius lošimus. Minėtos vyriausybės teigimu, šio įstatymo pakeitimai nėra reikšmingi, nes jais nekeičiamos normos, apie kurias jau buvo pranešta, ar jų taikymo sritis, vadinasi, pažeidimu pripažinti ,,Unigames“ veiksmai būtų buvę vertinami panašiai ir pagal Ankstesnį azartinių lošimų įstatymą.

56. Šiuo klausimu reikia priminti, kad tokio teisės nuostatų pakeitimo apimties vertinimas yra nacionalinės teisės klausimas, priklausantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kompetencijai (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo Falbert ir kt., C-255/16, EU:C:2017:983, 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

57. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalis „reikšmingai patikslina“ draudimą skatinti dalyvauti azartiniuose lošimuose. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai nurodo, kad veiksmai (t. y. informacijos, susijusios su Unigames siūlomais azartiniais lošimais, paskelbimas šios bendrovės interneto svetainėje), kurie pripažinti pažeidimu pagal šiuo metu galiojantį įstatymą, negalėtų būti sankcionuojami pagal Ankstesnį azartinių lošimų įstatymą. Vadinasi, šio 10 straipsnio 19 dalimi buvo išplėsta to draudimo taikymo sritis.

58. Taigi iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos matyti, kad į Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalį buvo įtraukti nauji arba papildomi reikalavimai, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 52 punkte nurodytą jurisprudenciją, palyginti su Ankstesnio azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalimi.

Tuo remiantis, darytina išvada, – su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, – kad apie pakeitimą, įtvirtintą galiojančioje įstatymo redakcijoje, turėjo būti pranešta pagal Direktyvos 2015/1535 5 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą.

59. Šią išvadą patvirtina šio 5 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa, kurioje numatyta pareiga „iš naujo pateikti“ techninio reglamento projektą, kai valstybė narė padaro reikšmingų tokio projekto pakeitimų, keičiančių jo taikymo sritį, sutrumpinančių iš pradžių numatytą įgyvendinimo terminą, pridedančių techninių specifikacijų ar reikalavimų arba padarančių juos labiau ribojančius.

60. Žinoma, Direktyvos 2015/1535 5 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa perse netaikytina situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, nes ta nuostata susijusi tik su atveju, kai vykstant nacionalinei teisėkūros procedūrai padaroma reikšmingų techninio reglamento projekto pakeitimų po to, kai apie šį projektą pranešta Komisijai (šiuo klausimu žr. 2016 m. vasario 4 d. sprendimo Ince, C-336/14, EU:C:2016:72, 79 punktą), taigi prieš galutinai jį priimant.

61. Vis dėlto šio 5 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa patvirtina tai, kad jeigu, kaip nagrinėjamu atveju, reikšmingas pakeitimas padaromas ne prieš priimant galutinį techninio reglamento projektą, bet pakeičiant galiojantį techninį reglamentą, apie tokį pakeitimą, ypač kai juo išplečiama šio techninio reglamento taikymo sritis, turi būti pranešta atskirai (šiuo klausimu žr. 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimo Schibbert, C-20/05, EU:C:2007:652, 42 punktą).

62. Galiausiai, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad Direktyvos 2015/1535 5 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatytos pareigos pranešti nesilaikymas yra esminis procedūrinis pažeidimas priimant atitinkamus techninius reglamentus; dėl tokio nepranešimo šios taisyklės netaikomos, todėl jomis negalima remtis prieš privačius asmenis. Privatūs asmenys šiuo netaikymu gali remtis nacionaliniame teisme, kuris turi atsisakyti taikyti nacionalinį techninį reglamentą, apie kurį nepranešta pagal šią direktyvą (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 22 d. sprendimo Sportingbet ir Internet Opportunity Entertainment, C-275/19, EU:C:2020:856, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

63. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2015/1535 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip: nacionalinės teisės nuostatos, kuri yra „techninis reglamentas“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies f punktą, ir apie kurią pranešta Komisijai pagal šio 5 straipsnio 1 dalį, pakeitimu negalima remtis prieš ekonominės veiklos vykdytojus, jeigu apie tokį pakeitimą nepranešta ir juo išplėsta šių nuostatų taikymo sritis, taigi tai yra „techninis reglamentas“, apie kurį reikia pranešti pagal minėto 5 straipsnio 1 dalį“.

 

Dėl nacionalinės teisės nuostatos, draudžiančios skatinti dalyvauti azartiniuose lošimuose, įskaitant nuotolinius lošimus, pakeitimo, kuriuo išplėstas draudimas skatinti dalyvauti azartiniuose lošimuose, taikymo 

 

36. ESTT priimtame prejudiciniame sprendime pateikti teisės aiškinimai suponuoja, kad išplėstinei teisėjų kolegijai privalu įvertinti tik vieną šioje byloje taikytinos nacionalinės teisės – ALĮ 10 straipsnio 19 dalyje įtvirtintos teisės normos turinio elementą – ar veiksmai (t. y. informacijos, susijusios su ,,Unigames“ siūlomais azartiniais lošimais, paskelbimas šios bendrovės interneto svetainėje), kurie pripažinti pažeidimu pagal aktualią Įstatymą 10 straipsnio 19 dalies redakciją, negalėtų būti pripažįstami pažeidimu pagal ankstesnę Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalies redakciją, t. y. ar ALĮ 10 straipsnio 19 dalimi buvo išplėsta to draudimo taikymo sritis – į Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalį buvo įtraukti nauji arba papildomi reikalavimai, kaip tai suprantama pagal ESTT prejudicinio sprendimo 52 punkte nurodytą jurisprudenciją, palyginti su ankstesne Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalimi.

37. Išplėstinė teisėjų kolegija, lygindama aktualią Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalyje įtvirtintos teisės normos redakciją su ankstesne, prieina prie išvados, kad pareiškėjo veiksmai, ginčijamame atsakovo Įsakyme pripažįstami pažeidžiančiais Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą – informacija apie azartinius lošimus, paskelbta šių lošimų organizatoriaus interneto svetainėje, nebūtų patekusi į ankstesniame įstatyme įtvirtinto draudimo taikymo sritį, taigi galiojančios redakcijos Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalimi buvo sugriežtintas rinkodaros priemonių naudojimas ir išplėsta draudimo skatinti dalyvauti azartiniuose lošimuose taikymo sritis – įtvirtintas absoliutus draudimas skatinti dalyvauti azartiniuose lošimuose lyginant su ankstesniu draudimu, nustačiusiu dvi draudimų skatinti dalyvauti azartiniuose lošimuose grupes: iš karto ar per tam tikrą terminą po dalyvavimo lošimuose gauti dovanų iš lošimų organizatoriaus ir ne lošimų organizavimo vietose ar lošimų organizatoriaus interneto svetainėje organizuoti žaidimus ar konkursus, bandomuosius lošimus, loterijas ir kitus renginius, kurie skatintų dalyvauti lošimuose, įskaitant nuotolinius lošimus.

38. Dėl nurodytų argumentų išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad į Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalį buvo įtraukti nauji / papildomi reikalavimai, kaip tai suprantama pagal ESTT prejudicinio sprendimo 52 punkte nurodytą jurisprudenciją, palyginti su ankstesnio azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalimi, todėl apie teisės normos pakeitimą, įtvirtintą šioje byloje taikytinoje Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalyje, turėjo būti pranešta pagal Direktyvos 2015/1535 5 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą. Byloje nustatyta, kad pareiga pateikti Komisijai techninio reglamento – Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalies pakeitimo (2001 m. gegužės 17 d. įstatymas Nr. IX-325, įsigaliojęs 2021 m. gegužės 20 d.) – projektą pagal Direktyvos 2015/1535 5 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą nebuvo įvykdyta.

39. Vadovaujantis ESTT praktika, nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1978 m. kovo 9 d. sprendimo Amministrazione delle Finanzedello Stato prieš Simmenthal SpA, 106/77, EU:C:1978:49, 21 ir 24 punktus, 2003 m. kovo 20 d. sprendimo Helga Kutz-Bauer prieš Freie und Hansestadt Hamburg, C-187/00, EU:C:2003:168, 73 punktą, 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, EU:C:2005:270, 72 punktą, 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo Krzysztof Filipiak prieš Dyrektor Izby Skarbowej w Poznaniu, C-314/08, EU:C:2009:719, 81 punktą). Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme laikomasi nuostatos, jog paprastai tuo atveju, kai ESTT yra pateikęs aiškų ir besąlygišką Europos Sąjungos teisės normų išaiškinimą, nacionalinė nuostata, numatanti su Europos Sąjungos teise nesuderinamą teisinį reguliavimą, netaikoma (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1-756/2017, 2014 m. spalio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-22/2014, 2014 m. birželio 20 d. sprendimą byloje Nr. A442-23/2014, 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011).

40. Pažymėtina, kad, kaip akcentuota ESTT 2025 m. kovo 13 d. sprendime UAB „Unigames“ prieš Lošimų priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, C-120/24, EU:C:2025:174, 63 punkte, nacionalinės teisės nuostatos, kuri yra „techninis reglamentas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 1 straipsnio 1 dalies f punktą, ir apie kurią pranešta Europos Komisijai pagal šio 5 straipsnio 1 dalį, pakeitimu negalima remtis prieš ekonominės veiklos vykdytojus, jeigu apie tokį pakeitimą nepranešta ir juo išplėsta šių nuostatų taikymo sritis, taigi tai yra „techninis reglamentas“, apie kurį reikia pranešti pagal minėto 5 straipsnio 1 dalį. Vadovaudamasi tuo, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčui aktualia ALĮ 10 straipsnio 19 dalimi dėl notifikavimo pareigos nevykdymo prieš pareiškėją negalima remtis. Tai sudaro pagrindą pripažinti, kad Lošimų priežiūros tarnyba nepagrįstai pareiškėjo veiksmus kvalifikavo kaip ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pažeidimą ir nepagrįstai pareiškėjui taikė ALĮ 10 straipsnio 19 dalies reikalavimus. Todėl Tarnybos Įsakymas naikinamas kaip neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.).

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinės instancijos teismas administracinėms byloms (ABTĮ 21 str.), todėl iškilus Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų aiškinimo klausimui, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, jis privalo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 str.). Siekdamas teisingai ir visapusiškai išnagrinėti šią bylą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įgyvendino savo pareigą kreiptis į ESTT. Gavusi ESTT prejudicinį sprendimą Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų aiškinimo klausimu, išplėstinė teisėjų kolegija šio aiškinimo teisines pasekmes turi pritaikyti nagrinėjamoje byloje, priešingu atveju kreipimasis į ESTT netektų prasmės, nes neturėtų jokių teisinių pasekmių nagrinėjamos bylos baigčiai. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija atsakovo argumentus, kad, atsižvelgiant į ESTT sprendimą, ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatos, priimtos 2021 m. gegužės 20 d. ALĮ 10 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XIV-337, apie jas nenotifikavus Europos Komisijos, negali būti taikomos po tokio ESTT prejudicinio sprendimo priėmimo (į ateitį), atmeta kaip nepagrįstus.

42. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl išplėstinė teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisakys.

43. Apibendrindama aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino byloje taikytiną teisę, reguliuojančią ginčo teisinius santykius. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas bei priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas ir ginčijamas Tarnybos Įsakymas panaikinamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p., 147 str.).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

44.       Pareiškėjas UAB „Unigames“ pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimas yra tenkinamas, pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.

45.       Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos).

46.       Byloje yra pateikti žyminio mokesčio už skundą sumokėjimą pagrindžiantys dokumentai. Kadangi žyminis mokestis yra priskirtinas prie bylos nagrinėjimo išlaidų (ABTĮ 34 str.), pareiškėjui priteistinas jo už skundą sumokėtas 30 Eur žyminis mokestis. Kitų duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikta.

47.       Bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (3 889,30 Eur), pagrįsti pareiškėjas pateikė šiuos dokumentus: 2022 m. rugsėjo 8 d. 2 420 Eur PVM sąskaitą faktūrą NOOR-00377, 2023 m. rugsėjo 7 d. 544,50 Eur PVM sąskaitą faktūrą Nr. NOOR-2309-0167, 2025 m. balandžio 9 d. 913,55 Eur PVM sąskaitą faktūrą Nr. NOOR-2504-0231 ir mokėjimo nurodymus, taip pat 11,25 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą patvirtinantį dokumentą. Byloje taip pat yra pateikta 2022 m. rugpjūčio 24 d. atstovavimo sutartis, sudaryta tarp advokato Mariaus Rindino ir UAB „Unigames“, pagal kurią pareiškėjo atstovui advokatui pavedama atstovauti kliento interesams visų instancijų bendrosios kompetencijos ir specializuotuose teismuose.

48.       Pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi suma (3 889,30 Eur) neviršija Rekomendacijose nustatytų rekomenduotinų maksimalių priteisti išlaidų sumų už apeliacinio skundo parengimą, kito dokumento, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai parengimą (šiuo atveju – prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo parengimą, papildomų rašytinių paaiškinimų parengimą, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo parengimą) (Rekomendacijų 7, 8.9, 8.16 p.), atitinka bylos sudėtingumą, todėl priteistina pareiškėjui iš atsakovo, kartu priteisiant žyminį mokestį už skundą ir apeliacinį skundą, iš viso – 3 919,30 Eur.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

 

nusprendžia:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Unigames“ apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą panaikinti.

Priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Unigames“ skundą patenkinti.

Panaikinti Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2022 m. gegužės 19 d. įsakymą Nr. DIE-314 „Dėl atlikto UAB „Unigames“ neplaninio specialiojo patikrinimo pagal 2021 m. spalio 14 d. pavedimą patikrinti Nr. PT-36-(7.3)“.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Unigames“ iš atsakovo Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 3 919,30 Eur (tris tūkstančius devynis šimtus devyniolika eurų ir 30 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas neskundžiamas.

 

 

Teisėjai        Gintaras Kryževičius

 

 

        Beata Martišienė

 

 

        Iveta Pelienė

 

 

        Dainius Raižys

 

 

        Skirgailė Žalimienė