Administracinė byla Nr. AS-822-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01891-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų              Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Panbaltic solutions, UAB atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panbaltic solutions, UAB skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas Panbaltic solutions, UAB (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. kovo 26 d. paštu išsiuntė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. vasario 26 d. mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. (11.48) FR0706-1210.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 31 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Teismas nutarė nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais ir 2015 m. kovo 24 d. sumokėtą 22 Eur žyminį mokestį grąžinti pareiškėjui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)  37 str. 2 d. 1 p.).

Teismas konstatavo, kad pagal ABTĮ 3 straipsnį administraciniai teismai nagrinėja administracinius ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas (ABTĮ 5 str. 1 d.). Į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-170/2004, publikuotą leidinyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 5, 2004 m.). Ginčijamu 2015 m. vasario 26 d. mokesčių administratoriaus nurodymu Nr. (11.48) FR0706-1210 pareiškėjui nurodyta iki 2015 m. kovo 5 d. 9 val. tikrinimui pateikti atitinkamus dokumentus už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 1 d. iki nurodymo įvykdymo dienos. Nagrinėjamu atveju matyti, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atlieka operatyvų patikrinimą. Šiuo atveju mokesčių administratoriaus nurodymas savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui, t. y. nelemia materialinių teisių ir pareigų. Nurodymu mokesčių administratorius siekia užtikrinti įrodymų surinkimą bei visapusišką jų įvertinimą. Tai tarpinis dokumentas reikalingas mokesčių administratoriaus baigiamojo akto priėmimui. Lietuvos vyriausiasis administracinis (toliau – ir LVAT) teismas laikosi pozicijos, jog mokesčių mokėtojas turi teisę skųsti mokesčių administratoriaus veiksmus ir aktus, priimtus mokestinio patikrinimo eigoje, tačiau naudojimasis šia įstatymo numatyta teise negali tapti priemone išvengti mokestinio patikrinimo, mokestinis patikrinimas negali tapti negalimu vien dėl to, kad mokesčių mokėtojas jo eigoje kelia ginčus dėl mokesčių administratoriaus veiksmų (žr. LVAT 2007 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-365/2007, 2011 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-145/2011). Savarankišku administracinės bylos dalyku negali būti mokesčių administratoriaus nurodymai, duoti mokestinio patikrinimo metu (pvz., LVAT 2011 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-338/2011). Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad 2015 m. vasario 26 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos mokesčių administratoriaus nurodymas pateikti tam tikrus dokumentus yra tik vienas iš operatyvaus patikrinimo procedūros etape priimtų dokumentų, pareiškėjui sukeliantis procedūrines, bet ne materialiąsias teisines pasekmes, pagal savo pobūdį nepriskirtinas prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui. Nesutikdamas su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu, pareiškėjas šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas galutinį sprendimą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas skundą atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartį ir įpareigoti teismą priimti ir išnagrinėti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašė pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. vasario 26 d. mokesčių administratoriaus nurodymo Nr. (11.48) FR0706-1210 vykdymą iki bus išnagrinėtas atskirasis skundas ir priimtas neskundžiamas teismo sprendimas (nutartis) dėl jo.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog skundžiamas nurodymas sukelia tam tikras neigiamas pasekmes pareiškėjui, t. y. sutrikdo tiesioginį įmonės darbą bei sukelia neigiamą reakciją bei nežinojimo būseną. Be to, pareiškėjo įsitikinimu, mokesčių administratoriaus atliekamas patikrinimas prašant dokumentų yra visiškai netikslingas ir nereikalingas šiuo atveju. Pareiškėjas nurodo, kad viena iš reikalavimo užtikrinimo priemonių, įtvirtintų ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte, yra ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas. Pareiškėjo teigimu, jam nevykdant mokesčių administratoriaus nurodymo, jam gali kilti administracinė atsakomybė; jam įvykdžius nurodymą, bus pažeistos pareiškėjo teisės, kadangi nurodymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, pernelyg nepagrįstai apsunkinantis mokesčių mokėtoją. Įvykdžius šį nurodymą, šios bylos išsprendimas neteks jokios prasmės. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Pareiškėjas ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartį, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti.

Iš ginčijamos nutarties matyti, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą priimti atsisakė, remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, t. y. dėl to, kad Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. vasario 26 d. mokesčių administratoriaus nurodymas pateikti tam tikrus dokumentus yra tik vienas iš operatyvaus patikrinimo procedūros etape priimtų dokumentų, pareiškėjui sukeliantis procedūrines, bet ne materialiąsias teisines pasekmes, pagal savo pobūdį nepriskirtinas prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui.

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas įtvirtina, jog administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė minėtąją ABTĮ nuostatą, nepadarant procesinės teisės pažeidimų.

Iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas administraciniam teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. vasario 26 d. mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. (11.48) FR0706-1210.

Mokesčių administratorius, priimdamas skundžiamą 2015 m. vasario 26 d. nurodymą, rėmėsi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsniu. Pastarajame dokumente mokesčių mokėtojas įpareigojamas tikrinimui pateikti atitinkamus dokumentus.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. <...> Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.).

Remiantis aktualia bei dominuojančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, mokesčių administratoriaus nurodymas yra procedūrinis (tarpinis) dokumentas, negalintis būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Jis savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui, t. y. nelemia materialinių teisių ir pareigų. Tik priėmus galutinį sprendimą pareiškėjo teisinis statusas gali pasikeisti, atsiradus realiems teisiniams padariniams. Nesutikdamas su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu (veiksmu), pareiškėjas šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankišką reikalavimą) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas galutinį sprendimą, kuomet būtų įvertinamas ir toks sprendimas (veiksmas) bei juo padarytų pažeidimų įtaka galutinio sprendimo teisėtumui (LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-403/2011, 2011 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1412/2011, 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-432/2011, 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-299/2011 ir kt.).

Pavyzdžiui, LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-403/2011, kurioje buvo skundžiamas mokesčių administratoriaus nurodymas mokesčių mokėtojui pateikti atitinkamus duomenis bei dokumentus, reikalingus mokesčių administratoriaus atliekamam tyrimui, teisėjų kolegija konstatavo, kad ,,<...> skundžiamas toks mokesčių administratoriaus nurodymas, kuris, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat niekaip dabartiniu metu nelemia mokesčių mokėtojo materialinių teisių ir pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje. 2009 m. lapkričio 18 d. nurodymu duodamas kompetentingo subjekto patvarkymas pateikti konkrečius atitinkamus duomenis bei dokumentus, kurie gali suponuoti tiek teigiamo sprendimo, tiek neigiamo sprendimo priėmimą tikrinamojo asmens atžvilgiu. Nurodymas – dokumentas, turintis užtikrinti maksimalų įrodymų surinkimą bei visapusišką jų įvertinimą, tarnaujantis mokesčių administratoriaus baigiamojo akto priėmimui. Turint omenyje įstatymų leidėjo imperatyvius reikalavimus dėl teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, laikymosi, teisėjų kolegija, nagrinėjanti reikalavimą dėl nurodymo panaikinimo, neturi pagrindo kitokiam teisės interpretavimui, liečiančiam tų mokesčių administratoriaus sprendimų (bendrine prasme) apskundimą, kurie iš esmės realių teisinių pasekmių nesukelia ir galėtų būti kvestionuojami mokesčių administratoriui priėmus jo galutinį sprendimą (bendrine prasme), kada ir atsiranda realūs teisiniai padariniai.“.

Kitoje LVAT 2011 m. liepos 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-2341/2011, kurioje taip pat buvo nagrinėjamas atvejis, kai pareiškėjas prašė panaikinti mokesčių administratoriaus nurodymą mokesčių mokėtojui pateikti dokumentus, konstatuota, kad ,,Nagrinėjamu atveju pareiškėjo ginčijamas nurodymas nėra galutinis mokesčių administratoriaus sprendimas atitinkamu klausimu ir nelemia pareiškėjo materialinių teisių bei pareigų. Šis nurodymas yra tik tarpinis dokumentas. Tuo tarpu konkrečias teisines pasekmes gali sukelti galutiniai mokesčių administratoriaus sprendimai, bet ne tarpiniai dokumentai. Todėl pareiškėjo skundžiamo nurodymo teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks nurodymas negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Nesutikdamas su tokio pobūdžio tarpiniu sprendimu (nurodymu), pareiškėjas nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) galės pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas jo išdavoje priimtus galutinius sprendimus.“.

Remiantis tuo, kas nurodyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą. Kadangi ginčas nenagrinėtinas teisme, pareiškėjo skundą dėl mokesčių administratoriaus nurodymo pagrįstai atsisakyta priimti pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Esant tokioms aplinkybėms, galima konstatuoti, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis yra pagrįsta, todėl jos panaikinti nėra pagrindo.

Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat prašo teismo taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, tačiau šis reikalavimo  užtikrinimo priemonių taikymo ar netaikymo klausimas gali būti sprendžiamas tik tuomet, kai skundas byloje jau yra priimtas ir teisme pradedama nagrinėti administracinė byla. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat teigiama, jog prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo spręstinas tik priėmus skundą, todėl nagrinėjamu atveju atsisakius priimti pareiškėjo skundą pagrindo spręsti klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo nėra (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-428/2010, 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-174/2015).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Panbaltic solutions, UAB atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                   Ričardas Piličiauskas

                                                                                                                              Veslava Ruskan

                                                                                                                              Arūnas Sutkevičius