(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 22 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4363-772/2014 pagal ieškovės BUAB ,,Agminas“ ieškinį atsakovei V. G., tretiesiems asmenims A. G. ir M. N. dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovė BUAB ,,Agminas“ 2014-05-02 su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės V. G. 20000,00 Lt be pagrindo įgytų lėšų, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo dienos – 2014-05-02, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2013 m. vasario 19 d. Šiaulių apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-634-357/2013 UAB „Agminas“ iškėlė bankroto bylą, bankrutuojančios UAB „Agminas“ bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Tytus“. Bankroto administratoriui tikrinant įmonės dokumentus nustatyta, kad 2008-10-28 atsakovei V. G. iš ieškovės sąskaitos bankiniu pavedimu buvo pervesta 20000,00 Lt suma. Pažymėjo, jog ieškovės ir atsakovės nei darbo, nei sutartiniai santykiai nesiejo, ieškovė jokių skolų atsakovei neturėjo, todėl darė išvadą, kad atsakovei lėšos pervestos be pagrindo, dėl to atsakovė gautas lėšas privalo grąžinti ieškovei. Ieškovė ieškinio teisiniu pagrindu nurodė CK 6.237 str. 1 d., kurioje numatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Atskirai pažymėjo, jog ieškovės ir atsakovės jokie prievoliniai teisiniai santykiai nesiejo, pinigų pervedimo faktas užfiksuotas tiek banko išraše, tiek įmonės apskaitos registruose (apyvartos žiniaraštyje). Dėl to ieškovė darė išvadą, kad atsakovei 2008-10-28 pavedimu buvo pervesta ir pastaroji gavo 20000,00 Lt sumą nesant teisinio pagrindo, todėl šią pinigų sumą atsakovė privalo grąžinti ieškovei.

Atsakovė V. G. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį atsakovė pripažino, kad UAB „Agminas“ 2008-10-28 į jos sąskaitą pervedė 20000 Lt, tuo metu šios bendrovės vadovu ir akcininku buvo atsakovės sutuoktinis A. G. (kitas asmuo M. N. buvo šios bendrovės akcininkas), kurie nesitarė su ja, bei neprašė atsakovės leidimo dėl pinigų pervedimo iš UAB ,,Agminas“ į atsakovės sąskaitą. Po to A. G. atsakovei paaiškino, jog tie pinigai reikalingi uždarajai akcinei bendrovei „Agminas“ apmokėti grynaisiais už prekes ir paslaugas. Todėl jau sekančią dieną, tai yra 2008-10-29, iš tų pervestų dvidešimties tūkstančių litų, 10000 Lt buvo pervesti UAB „Agminas“ vadovui ir akcininkui A. G.. Dar po kelių dienų, tai yra 2008-11-06, 7000 Lt buvo pervesti UAB „Agminas“ akcininkui M. N., o 2500 Lt 2008-11-26 vėl buvo pervesti UAB „Agminas“ akcininkui ir vadovui A. G., likę 500 Lt atiduoti grynaisiais UAB „Agminas“ akcininkui bei vadovui A. G.. Pasak atsakovės, būtent šie asmenys turi pareigą grąžinti ieškovei iš jos prašomus priteisti 20000 Lt (CK 6.239 straipsnis), jeigu jų nėra panaudoję bendrovės interesais. Dėl to atsakovė manė, kad ji nėra tinkamas atsakovas šioje byloje, kadangi ji nėra įgijusi nė vieno lito iš ieškovės. Taip pat nurodė, kad dėl tos pačios ieškovės atsakovei 2008‑10‑28 pervestos 20000 Lt sumos ieškovė jau yra iškėlusi civilinę bylą atsakovams A. G. ir M. N., kuri yra nagrinėjama Šiaulių apygardos teisme (civilinės bylos Nr. 2-385-124/2014), kur pateikto ieškinio suma yra 418656 Lt. Atsakovė manė, kad minėtus 20000 Lt nurodytoje civilinėje byloje ieškovė prašo priteisti iš A. G., pateikdama į bylą pavedimų sąrašą (suvestinę), kuria remiantis suskaičiavo A. G. ir M. N. reiškiamų reikalavimų sumas. Be to, tame pavedimų sąraše (suvestinėje) taip pat yra įtrauktas ir BUAB „Agminas“ 2008-10-28 pavedimas V. G. dėl 20000 Lt sumos. Tokiu būdu, pasak atsakovės, ieškovė siekia pirmiau minėtus 20000 Lt prisiteisti tiek iš A. G. Šiaulių apygardos teismo nagrinėjamojoje civilinėje byloje Nr. 2-385-124/2014, tiek iš V. G. šioje civilinėje byloje, kas taip pat nėra pagrįsta.

Trečiasis asmuo A. G. atsiliepime į ieškinį prašė ieškovės ieškinį atsakovei dėl nuostolių atlyginimo atmesti. Savo prašymą motyvavo tuo, kad BUAB „Agminas“ 2008-10-28 į atsakovės sąskaitą padarė 20000 Lt pavedimą, nes šie pinigai buvo reikalingi bendrovės atsiskaitymui grynaisiais, pavedimas buvo padarytas į jo sutuoktinės sąskaitą su ja nesitariant, bei tokios operacijos nederinant.

Trečiasis asmuo M. N. atsiliepime į ieškinį prašė teismo jį atmesti. Savo prašymą motyvavo tuo, kad BUAB „Agminas“ 2008-10-28 į atsakovės sąskaitą pervedė 20000 Lt, o šie pinigai buvo reikalingi bendrovės atsiskaitymui grynaisiais. Nurodė, kad atsakovė V. G. nėra įgijusi nė vieno lito iš ieškovės, todėl jos ieškinys yra nepagrįstas.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino – priteisė ieškovei BUAB ,,Agminas“ iš atsakovės V. G. 20000 Lt be pagrindo įgytų lėšų ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanų už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2014-05-02) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, į valstybės biudžetą iš V. G. priteisė 600,00 Lt žyminio mokesčio ir 20,78 Lt teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu bylos dalyviams.

Teismas iš BUAB „Agminas“ bankinio išrašo ir apyvartos žiniaraščio nustatė, kad 20000 Lt buvo pervesti asmeniškai atsakovei V. G. į jos asmeninę sąskaitą banke. Pervedus nurodytą pinigų sumą, kai tam nebuvo jokio teisinio pagrindo, atsakovė neįgijo teisės šiais pinigais disponuoti, tačiau atsakovė jau 2008-10-29 iš nurodytos sumos pervedė trečiajam asmeniui (sutuoktiniui) A. G. 10000 Lt, 2008-11-06 trečiajam asmeniui M. N. 7000 Lt, 2008-11-26 vėl A. G. 2500 Lt į jų asmenines sąskaitas, o galiausiai likusius 500 Lt grynais perdavė A. G.. Įvertinęs šias nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad atsakovė nagrinėjamoje byloje be teisinio pagrindo įgijo iš ieškovės 20000 Lt sumą. Teismas konstatavo, kad atsakovė iš ieškovės neteisėtai gautą visą pinigų sumą privalėjo grąžinti kreditoriui, o ne išmokėti atskirai atitinkamas pinigų sumas jos vadovui ar akcininkui (tretiesiems asmenims). Nurodė, kad atsakovė, negrąžindama pinigų bendrovei (ieškovei), o juos pervesdama tretiesiems asmenims suvokė, kad elgiasi neteisėtai, kadangi jos ir ieškovės nesiejo jokie teisiniai santykiai, todėl teismas padarė išvadą, kad BUAB „Agminas“ dėl atsakovės neteisėtų veiksmų patyrė 20000 Lt nuostolį.

Teismas atmetė atsakovės motyvus, kad perduodama nurodytą pinigų sumą tretiesiems asmenims ji neįgijo jokio turto, kadangi veikdama ne pagal teisės aktų nuostatas ji sumažino ieškovės turto dalį nurodyta suma ir neteisėtai perimdama iš BUAB „Agminas“ 20000 Lt sukūrė sau prievolę (pareigą) juos grąžinti, nes CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta.

Teismas taip pat atmetė atsakovės argumentus, kad ji nelaikytina nepagrįstai praturtėjusia, nes ji pinigus grąžino įmonės vadovui ir akcininkui ir dėl to nėra jos kaltės, o ieškovė dėl to nuostolių nepatyrė, todėl esą nėra ir teisinio pagrindo iš jos išreikalauti nurodytos pinigų sumos (CK 6.239, 6.241 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad įstatymas neįpareigoja asmens grąžinti kreditoriui daikto, kuris neatlygintinai yra perleistas trečiajam asmeniui. Tačiau ši norma netaikytina ginčo atveju, nes atsakovė perleido pinigus (CK 4.5 str.), o ne individualiais požymiais apibūdinamą daiktą, kaip nurodo minėta teisės norma (CK 4.4 str.). Pažymėjo, kad tuo metu ieškovė nereiškė ir negalėjo pareikšti atsakovei reikalavimo grąžinti neteisėtai pervestą pinigų sumą, kadangi trečiasis asmuo A. G. buvo ne tik ieškovės vadovas ir akcininkas, bet ir atsakovės sutuoktinis. Todėl tai, kad atsakovė gautus pinigus pervedė į bendrovės vadovo ar kito akcininko asmeninę sąskaitą, o ne grąžino bendrovės sąskaitą, nėra pagrindas atmesti ieškovės ieškinį. Teismas pažymėjo, kad pačios atsakovės veiksmai neatitiko geros moralės normų ir yra nesąžiningi, nes ji, žinodama, jog neturi teisės į gautą pinigų sumą, pasinaudodama susiklosčiusia padėtimi, iš savo asmeninės sąskaitos turėdama galimybę disponuoti neteisėtai gautais pinigais, juos pervedė ar išmokėjo neturintiems teisės juos gauti tretiesiems asmenims. Teismas pripažino, kad ieškovė iš pradžių dėl A. G., o po to dėl atsakovės neteisėtų veiksmų neteko 20000 Lt, todėl ir pagal CK 1.136 str. 2 d. 5 p. atsakovei atsiranda pareiga grąžinti ieškovei nurodytą pinigų sumą.

    III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį esmė

Apeliantė (atsakovė) V. G. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atsakovei atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

1. Apeliantė nurodo, kad teismas netinkamai aiškino bei taikė CK 6.237 straipsnio nuostatas, pažeidė pačią nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo instituto (CK 6.237–6.242 straipsniai) teisės normų prasmę bei esmę, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą 2014-10-20 sprendimą. Ieškovė neginčijo, kad nė vieno lito iš 20000 Lt sumos atsakovė nėra pasilikusi sau, visi šie pinigai pervesti bei perduoti su UAB „Agminas“ tiesiogiai susijusiems atskaitingiems asmenims A. G. ir M. N.. Todėl atsakovė nėra įgijusi nė vieno lito ieškovės turto (piniginių lėšų), atsakovė nė kiek nepraturtėjo, o jai nepasitikėti perduodant tuos pinigus pirmiau minėtiems bendrovei atskaitingiems asmenims bei manyti, jog jie nebus panaudoti UAB „Agminas“ interesais, nebuvo jokio pagrindo.
2. Taip pat nurodo, kad atsakovė nelaikė, jog atskaitingiems asmenims negali būti iš bendrovės išmokėtos pinigų sumos atsiskaityti su bendrovės darbuotojais ir tiekėjais. Teismas nepaaiškino, kodėl iš bendrovės išmokėjimas atskaitingiems asmenims pinigų sumų atsiskaitymui bendrovės naudai yra neteisėta veika ir kokia konkreti teisės norma tokį veikimą draudžia, todėl teigtina, kad skundžiamas teismo sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, kad atitiktų teisinio aiškumo reikalavimus. Teismo argumentacija neatitinka ne tik nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo instituto teisės normų, bet pačių teisingumo supratimo, logikos, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų.
3. Atsakovės teigimu, pagal CK 6.239 straipsnį, jeigu be pagrindo įgijęs turto asmuo šį turtą neatlygintinai perduoda trečiajam asmeniui, tai pareiga jį gražinti pereina trečiajam asmeniui. Mano, kad teismas netinkamai aiškino CK 6.239 straipsnio nuostatas, šios teisės normos nepagrįstai netaikė šioje byloje, visiškai nepagrįstai CK 6.239 straipsnyje pavartotą sąvoką „turtas“ aiškino siaurai kaip tik individualiais požymiais apibūdinamus daiktus (CK 4.4 straipsnio 1 dalis), nors nenurodė jokių nei faktinių, nei teisinių argumentų, kodėl taip mano, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą 2014-10-20 sprendimą.
4. Apeliantė mano, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos sprendžiant ginčus analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis, aiškinant CK 6.239 straipsnyje vartojamą sąvoką „turtas“, dėl ko taip pat priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Nurodo, kad atsakovės atstovas rėmėsi Širvintų rajono apylinkės teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-433-880/2011, kurioje buvo sprendžiamas ginčas panašiomis aplinkybėmis, koks spręstas šioje byloje. Širvintų rajono apylinkės teisme nagrinėtoje byloje taip pat buvo pasinaudota atsakovės sąskaita pervedant pinigines lėšas, bei nustatyta, kad šie pinigai atsakovei neatiteko, o atiteko byloje įvardintai bendrovei. Atsakovės atstovas taip pat rėmėsi ir Kauno apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1065-153/2011, kuria buvo paliktas galioti Marijampolės apylinkės teismo 2011-11-27 sprendimas, o šioje byloje nagrinėtas ginčas yra labai panašus į Šiaulių apylinkės teismo nagrinėtą ginčą.
5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas ginčijamame 2014-10-20 sprendime konstatavo deliktinius civilinius teisinius santykius, susiklosčiusius tarp ieškovės UAB „Agminas“ ir trečiųjų asmenų be savarankiškų reikalavimų A. G. bei M. N., todėl tokiu atveju visiškai nepagrįstai ir neteisėtai taikė nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo instituto teisės normas (CK 6.237–6.242 straipsniai), kas taip pat nulėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Teismas nustatė, kad atsakovė pagal CK 6.280 straipsnį turi teisę reikšti reikalavimą tretiesiems asmenims A. G. ir A. N., kad susigrąžintų iš jos teismo priteistus 20000 Lt. Tai reiškia, kad teismas vis tik sprendė, kad tarp ieškovės UAB „Agminas“ ir trečiųjų asmenų A. G. bei M. N. susiklostę teisiniai santykiai yra iš deliktinės atsakomybės, turtinę žalą UAB „Agminas“ padarė A. G. ir M. N..
6. Apeliantė mano, kad teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo teisės normas teigdamas, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovė tapačią sumą siekia prisiteisti iš trečiųjų asmenų. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovė pati laikė, jog už pervestus 20000 Lt yra atsakingas bendrovės vadovas A. G., nes Šiaulių apygardos teisme iškėlė jam civilinę bylą ir dėl šios sumos priteisimo iš jo. Atsakovė prie atsiliepimo į ieškinį pridėjo tai įrodančius dokumentus, tokios pat aplinkybės nurodytos ir trečiojo asmens A. G. atsiliepime į ieškovės ieškinį, todėl teismo išvada aiškiai prieštarauja byloje esantiems įrodymams, pažeistos CPK 177, 185 straipsnių nuostatos.

Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Agminas“ prašo atsakovės V. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014-10-20 sprendimo atmesti kaip nepagrįstą, iš atsakovės priteisti visas apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodo, kad atsakovė V. G. iš ieškovo neteisėtai gautas pinigines lėšas privalėjo grąžinti kreditoriui, tai yra BUAB „Agminas“, o ne perduoti jas tuometiniam bendrovės vadovui ar akcininkui, ką pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. V. G. 20.000,00 Lt dydžio piniginių lėšų negrąžindama ieškovei, o jas pervesdama tretiesiems asmenims šioje civilinėje byloje suvokė, kad elgiasi neteisėtai, kadangi jos ir ieškovo nesiejo jokie teisiniai santykiai. Ieškovė atkreipia teismo dėmesį į tai, kad Šiaulių apylinkės teisme buvo pradėta ši civilinė byla dėl be pagrindo įgyto turto išreikalavimo iš V. G. vien dėl to, jog 20000,00 Lt, nors ir yra įtraukti į pavedimų sąrašą (suvestinę), buvo pervesti būtent V. G., o ne A. G.. Aplinkybė, jog kartu su ieškiniu Šiaulių apygardos teismui buvo pateiktas pavedimų sąrašas (suvestinė), kuriame yra įtrauktas ir mokėjimo pavedimas V. G., neįrodo, kad BUAB „Agminas“ šių piniginių lėšų reikalauja ir Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-385-124/2014. Ieškovės teigimu, nepagrįstai įgytas ir neatlygintinai perduotas trečiajam asmeniui turtas turi pas trečiąjį asmenį realiai egzistuoti, ką šioje civilinėje byloje paneigė patys tretieji asmenys nurodydami, jog tariamai piniginės lėšos buvo panaudotos bendrovės interesais, taigi CK 6.239 str. įtvirtintos specialiosios normos tikslai šiuo atveju nebūtų pasiekti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas pagal bankroto administratoriaus ieškinį atsakovei dėl be teisėto pagrindo gautų lėšų priteisimo. Administratoriaus ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad ieškovė BUAB „Agminas“ pervedė atsakovei 20000 Lt sumą, nors ieškovės ir atsakovės nesiejo jokie teisiniai santykiai, teigė, kad pinigai atsakovei buvo pervesti be jokio teisinio pagrindo, todėl atsakovė privalo šią sumą grąžinti bankrutavusiai įmonei. Atsakovė V. G., nesutikdama su ieškinio reikalavimais teigė, kad nei vieno lito iš ieškovės pervestos sumos neįgijo, todėl nepraturtėjo, nes visą sumą grąžino įmonės vadovui bei akcininkui. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės ieškinį CK 6.237 straipsnio pagrindu ir priteisė iš atsakovės ieškovei ieškiniu reikalautą sumą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, ieškinio teisinį pagrindą bei pirmosios instancijos teismo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas dėl ko nagrinėjamoje byloje buvo neteisingai kvalifikuoti ginčo teisiniai santykiai.

Turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai. Kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu pagrindu turtas atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas) ginčo atveju turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“, bylos Nr. 3K-3-355/2009).

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė gavo iš ieškovės ginčijamą pinigų sumą, tačiau atsakovė teigia, kad šių pinigų neįgijo, juos grąžino su įmone susijusiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovei 20000 Lt buvo pervesti neteisėtai. Nagrinėjamam ginčui neturi teisinės reikšmės atsakovės ir trečiųjų asmenų aiškinimai, kad pinigai atsakovei buvo pervesti dėl to, jog įmonei reikėjo grynųjų pinigų, kadangi tai nedaro pinigų pervedimo teisėtu. Byloje nustatyta, kad atsakovė nebuvo jokiais teisiniais santykiais susijusi su BUAB „Agminas“, todėl pinigų pervedimas į atsakovės sąskaitą buvo neteisėtas, kadangi visos įmonės ūkinės operacijos turi būti pagrįstos juridinę galią turinčiais dokumentais (Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str.). Be to, BUAB „Agminas“ bankroto byloje, nagrinėjamoje Šiaulių apygardos teisme (civilinės bylos Nr. B2-184-357/2015), konstatuotas tyčinis bankrotas, duomenų, kad atsakovei pervesti, o vėliau paskirstyti įmonės vadovui (akcininkui) ir akcininkui pinigai buvo panaudoti atsiskaitymams su įmonės kreditoriais, nėra, todėl labiau tikėtina, kad šie pinigai su įmone nesusijusiam asmeniui pervesti siekiant neteisėtų tikslų. Nors atsakovė teigia, kad ji nežinojo, jog negalėjo pervesti gautų pinigų su įmone susijusiems asmenims, t. y. asmeniškai savo sutuoktiniui ir tuometiniam įmonės vadovui bei akcininkui ir kitam įmonės akcininkui, akivaizdu, kad atsakovei turėjo kilti abejonių dėl tokių įmonės bei jos akcininkų veiksmų teisėtumo (įmonės  pinigų pervedimas su įmone nesusijusiam asmeniui ir jų perdavimas akcininkams), todėl ieškovei neteisėtai pervedus 20000 Lt sumą atsakovei, pastaroji neįgijo teisės šiais pinigais disponuoti, priešingai, pinigus ji privalėjo grąžinti ieškovei, o ne paskirstyti juos įmonės akcininkams.

Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė be pagrindo įgijo turtą, kurį privalo grąžinti CK 6.237 straipsnio pagrindu, teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamoje byloje, kai buvo nustatyta, jog reikalavimo dalyku esantis turtas yra gautas neteisėto veiksmo pagrindu, turėjo būti taikomos CK šeštosios knygos X skyriuje įtvirtintos restitucijos taisyklės. Be to, nagrinėjamu atveju CK 6.237 straipsnis negalėjo būti taikomas ir dėl to, kad nenustatytos visos būtinos sąlygos šio straipsnio taikymui, t. y. nenustatyti atsakovės veiksmai įgyjant turtą, nenustatyta atsakovės tyčia ar neatsargumas įgyjant turtą. Kaip jau minėta, subsidiarus turto įgijimo be pagrindo instituto pobūdis reiškia, kad jis gali būti taikomas tik tuo atveju, jei yra išnaudotos ar negali būti taikomos kitos civilinių teisių gynimo priemonės. Šiuo atveju yra galima restitucija, kadangi pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalies normą restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, be kita ko, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą. Kadangi 2008-10-28 ieškovė BUAB „Agminas“ neteisėtai pervedė atsakovei 20000 Lt, ko iš esmės neginčijo byloje dalyvaujantys asmenys, atsakovė privalo grąžinti ieškovei iš jos gautą pinigų sumą. Tai, kad apeliantė šią sumą savo iniciatyva, neturėdama teisės disponuoti gautais pinigais, paskirstė įmonės akcininkams, o ne grąžino įmonei, nereiškia, kad šių pinigų atsakovė negavo ir neprivalo jų grąžinti juos pervedusiai įmonei.

Teismas negali pakeisti ieškinio faktinio pagrindo ir ieškinio dalyko, tačiau teisinis ginčo teisinių santykių kvalifikavimas – yra teismo, o ne teisminės gynybos besikreipiančio asmens pareiga. Nepaisant to, ar procesiniame dokumente yra nurodytas reikalavimų juridinis pagrindas ir ar jis nurodytas teisingai, bylą nagrinėjantis teismas ex officio privalo nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, ir jo pagrindu įvertinti teisinį reiškiamų reikalavimų pagrįstumą (CPK 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Vien aplinkybė, kad pareiškimą teismui pateikęs asmuo neteisingai nurodo įstatymą, kuriuo grindžia reikalavimus, negali būti pagrindas pareikštus reikalavimus atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2009; kt.). Bankroto administratorius pareikštu ieškiniu iš esmės prašė priteisti atsakovei neteisėtai perduotą turtą, t. y. pervestą pinigų sumą, todėl būtent teismas turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą, t. y. nustatyti, kokiu pagrindu atsakovė turtą gavo, kokiu pagrindu kyla prievolė šį turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas) ginčo atveju turi būti taikomas. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs piniginių lėšų atsakovei V. G. išmokėjimo neteisėtumą, sprendžia, kad reikalavimas turėjo būti patenkintas pagal restitucijos (CK 6.145 straipsnio) taisykles. Tačiau šiuo atveju netinkamas materialinės teisės normų taikymas nenulėmė neteisingo sprendimo priėmimo, o tik buvo netinkamas ieškinio reikalavimo patenkinimo pagrindimas, todėl sprendimas dėl šios priežasties nekeistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmestinas atsakovės argumentas, kad dėl tos pačios pinigų sumos priteisimo ieškovė yra iškėlusi bylą ir Šiaulių apygardos teisme. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog pavedimų sąraše (suvestinėje) yra nurodytas ieškovės pavedimas atsakovei, nereiškia, kad šis pavedimas įtrauktas į Šiaulių apygardos teisme iš atsakovų, šioje byloje trečiųjų asmenų, A. G. ir M. N. prašomą priteisti pinigų sumą. Iš ieškovės pateiktos patikslinto ieškinio Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-229-124/2015 kopijos matyti, kad ieškinys išimtinai grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su pervedimais A. G. ir M. N., pervedimas atsakovei V. G. toje byloje nėra minimas.

Kiti atsakovės apeliacinio skundo argumentai, susiję su CK 6.237–6242 straipsnių taikymu, teismų praktikos nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo bylose taikymu, pripažinus, kad turto įgijimo be pagrindo (CK 6.237 str.) instituto nuostatos šioje byloje netaikytinos, pripažintini kaip neturinčiais teisinės reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų nevertina.

Nors pateikusi atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašė priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, įrodymų, pagrindžiančių šių išlaidų buvimą, nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme ieškovei nepriteistinos (CPK 98 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.