Pavadinimas: [2019-10-01][nuasmeninta nutartis byloje][e2S-1655-259-2019].docx
Bylos nr.: e2S-1655-259/2019
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Kauno apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:

Vardas/Pavardė/Pavadinimas	Kodas	Byloje kaip
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Alytaus miesto savivaldybėje	188752021	išvadą duodanti institucija

Kategorijos:

Bendrosios nuostatos.
Pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms
Pagrindai taikyti laikinąsias apsaugos priemones
Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
Laikinųjų apsaugos priemonių rūšys
Įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo
Atskirieji skundai
CIVILINIS PROCESAS
Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
Bylos dėl kreditoriaus interesų gynimo (Actio Pauliana)
Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
Bylos dėl sandorių negaliojimo
kitos bylos dėl sandorių negaliojimo
Laikinosios apsaugos priemonės

?Pranešėjas (-a) ………………………

Civilinė byla Nr. e2S-1655-259/2019

Teisminio proceso Nr. 2-13-3-01274-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.1.18.1.1.1.;3.1.18.1.1.2.;3.1.18.2.2.;3.3.2.5.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 1 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arvydas Žibas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. K. atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Š. K. ieškinį atsakovams N. K., G. K., I. D., D. D., A. B. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys – Alytaus miesto 4-ojo notarų biuro notarė N. L., Alytaus miesto 3-iojo biuro notarė E. J., institucija, teikianti išvadą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus apskrities skyrius.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Š. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti negaliojančia 2019 m. sausio 14 d. žemės sklypo ir sodo pastato dovanojimo sutartį Nr. 202 dėl 3/8 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiais sodiniais bei želdiniais, ir 3/8 dalių pastato–sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), kuria N. K. padovanojo savo tėvui G. K. jam priklausančias nekilnojamųjų daiktų dalis; 2) pripažinti negaliojančia 2019 m. vasario 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 530 dėl 3/8 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiais sodiniais bei želdiniais, ir 3/8 dalių pastato – sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), kuria G. K. pardavė šias dalis I. D. ir D. D.; 3) pripažinti negaliojančia 2019 m. kovo 6 d. dovanojimo sutartį Nr. 1218 dalyje dėl 3/8 dalių buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kuria N. K. padovanojo tėvui G. K. jam priklausančią buto dalį; 4) taikyti restituciją, grąžinant N. K. 3/8 dalis nekilnojamųjų daiktų: žemės sklypo su jame esančiais sodiniais bei želdiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), ir buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 5) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įrašą nekilnojamųjų daiktų registre, uždraudžiant atsakovui G. K. perleisti nuosavybės teises į 1/3 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir atsakovams I. D., D. D. uždraudžiant perleisti nuosavybės teises į 1/3 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 1/3 dalį sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, kad Alytaus apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-109-835/2019 dėl santuokos nutraukimo, kurioje ieškovė, be kita ko, kelia ir turtinius reikalavimus atsakovui N. K.. Tai žinodamas ir siekdamas neįvykdyti turtinių reikalavimų, N. K. 2019 m. sausio 14 d. dovanojimo sutartimi Nr. 202, jam priklausančias 3/8 dalis žemės sklypo su jame esančiais sodiniais bei želdiniais bei 3/8 dalis pastato–sodo pastato, esančių (duomenys neskelbtini), padovanojo savo tėvui atsakovui G. K., kuris 2019 m. vasario 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 530 žemės sklypą ir sodo pastatą už mažesnę nei rinkos kainą pardavė atsakovams I. D. ir D. D. Be to, atsakovas N. K. 2019 m. kovo 6 d. dovanojimo sutartimi Nr. 1218 jam priklausančias 3/8 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), padovanojo savo tėvui G. K.. Tokiais nesąžiningais veiksmais atsakovas N. K., neatlygintinai perleidęs tėvui G. K. savo nekilnojamąjį turtą, tapo nemokus ir neliko turto, į kurį būtų galima nukreipti išlaikymo nepilnamečiams vaikams išieškojimą. Dėl to tam, kad ieškinio dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais patenkinimo atveju nepasunkėtų ar nepasidarytų neįmanomas teismo sprendimo įvykdymas, būtina taikyti prašomą laikinąją apsaugos priemonę atsakovų atžvilgiu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Kauno apylinkės teismas 2019 m. gegužės 28 d. nutartimi ieškovės prašymą patenkino ir taikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisių perleidimo draudimo G. K. į 1/3 dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bei I. D. ir D. D. į 1/3 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/3 dalį pastato–sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

4. Teismas, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė ieškinyje nurodė savo argumentus, pateikė ieškinį pagrindžiančius rašytinius įrodymus, kurie, jos manymu, patvirtina reikalavimų pagrįstumą, pripažino, kad ieškovė tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus.

5. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad 2019 m. sausio 14 d. dalies žemės sklypo ir sodo pastato dovanojimo sutartimi Nr. 202 N. K. neatlygintinai perleido atsakovui G. K. 3/8 dalis žemės sklypo su jame esančiais sodiniais bei želdiniais bei 3/8 dalis pastato–sodo pastato, esančių (duomenys neskelbtini). 2019 m. vasario 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 530 G. K. minėtus žemės sklypą ir sodo pastatą perleido atsakovams I. D. ir D. D. už 1 000 Eur. 2019 m. kovo 6 d. dovanojimo sutartimi Nr. 1218 N. K. neatlygintinai perleido G. K. 3/8 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini).

6. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog jeigu atsakovas G. K., laisvai disponuodamas minėto buto dalimis, o atsakovai I. D. ir D. D., laisvai disponuodami žemės sklypo bei sodo pastato dalimis, perleistų nuosavybės teises į jas, galimai patenkinus ieškovės reikalavimus, teismo sprendimo įvykdymas taptų komplikuotas. Todėl teismas sprendė, jog byloje laikinąja apsaugos priemone turi būti užtikrintas būtent šio turto išsaugojimas atsakovų nuosavybėje, uždraudžiant jiems perleisti nuosavybės teises į minėtą turtą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

7. Atskirajame skunde atsakovas G. K. prašo Alytaus apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. nutartį panaikinti ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti; nesant galimybės patenkinti pirmojo atskirojo skundo reikalavimo, atsakovas prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. nutarties dalį dėl įrašo viešame registre dėl nuosavybės teisių perleidimo draudimo I. D., D. D. į 1/3 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/3 dalį sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), taikymo ir šioje dalyje ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Ieškovė neįrodė privalomų sąlygų, kurioms esant būtų pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškinyje išdėstyti argumentai yra deklaratyvūs ir melagingi, dėl to ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad atsakovas N. K. vengia išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir jiems neteikia išlaikymo periodinėmis išmokomis. Taip pat ieškovė neįrodė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

7.2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas santuokos nutraukimo byloje Nr. e2-109-835/2019, pagal ieškovės pateiktus prašymus buvo sprendžiamas keletą kartų, juos atmetant kaip nepagrįstus, nesant realios grėsmės ieškovei priimto palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Todėl, apelianto nuomone, darytina išvada, kad šioje byloje teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą sprendė paviršutiniškai, nevertindamas, ar egzistuoja realus poreikis taikyti suvaržymus.

7.3. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė šalių pusiausvyros ir ekonomiškumo principus. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos, nes nepagrįstai suvaržė atsakovų teises. Ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovus, sąžiningai įgijusius nekilnojamąjį turtą, todėl jiems priklausančiam turtui negali būti taikomi suvaržymai.

8. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė Š. K. prašo Alytaus apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

8.1. Atsakovas N. K., žinodamas, kad ieškovė kėlia jam turtinius reikalavimus santuokos nutraukimo byloje, ir siekdamas jų neįvykdyti, jei teismo sprendimas būtų palankus ieškovei, paslėpė savo turtą, t. y. padovanojo savo tėvui atsakovui G. K. Per itin trumpą laiką, vykstant ginčui teisme, skubiai buvo patvirtinti trys sandoriais, kurių pasėkoje N. K. pablogino savo turtinę padėtį.

8.2. Ieškovė įsitikinimu, atsakovas G. K. savo veiksmais įrodė, kad teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, nes prielaida, kad turtas gali būti perleistas trečiajam asmeniui, pasitvirtino: esant priimtai teismo nutarčiai, draudžiančiai perleisti nekilnojamuosius daiktus tretiesiems asmenims, žinodamas apie iškeltą bylą ir teismo priimtą nutartį, G. K. butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriuo iki dabar naudojasi ir jame gyvena jo sūnus N. K., 2019 m. gegužės 31 d. dovanojimo sutartimi Nr. LP-1675 perleido sutuoktinės seseriai A. B. Perleidęs butą, dėl kurio sandorių vyksta ginčas, atsakovas G. K. elgėsi nesąžiningai, paslėpė turtą ir sukėlė pasekmes, kad teismo sprendimas, jei jis būtų palankus ieškovei, taptų neįvykdytas.

8.3. Panaikinus laikinąsias apsaugos priemones ieškovė praras galimybę ginti savo pažeistas teises, nes nekilnojamąjį turtą atlygintinai įsigijus sąžiningiems įgijėjams nebus teisinio pagrindo jo išreikalauti, dėl ko teismo sprendimas, jei jis būtų palankus ieškovei, taptų neįvykdomas. Ieškovė taip pat pažymi, kad G. K. neturi teisės teikti atskirojo skundo dėl nutarties, nesusijusios su jo daiktinių turtinių teisių suvaržymu.

9. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas N. K. prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

9.1. Skundžiama nutartis priimta pažeidžiant procesinės teisės normas bei įstatyme nurodytas sąlygas, kurioms esant gali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės.

9.2. Atsakovas N. K. nurodo, kad priteistą laikinąjį išlaikymą periodinėmis išmokomis vaikams teikia savalaikiai, išlaikymo įsiskolinimo nėra. Taigi, vaikų interesai gauti išlaikymą, yra apsaugoti. Jam priklausančią nekilnojamo turto dalį (3/8 dalis) pradėjo pardavinėti tuo metu, kai su ieškove dar gyveno kartu. Santuokos nutraukimo byla teisme užvesta daug vėliau, o ieškinyje keliami turtiniai reikalavimai niekaip neįtakojo sandorių sudarymą.

9.3. Atsakovas sutinka su apelianto argumentu, kad teismas skundžiamą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmė neįvertinęs, ar egzistuoja realus poreikis suvaržymams taikyti, kas įtakojo neteisėtos nutarties priėmimą.

9.4. Ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė teismui objektyvių duomenų apie turtinių reikalavimų realų dydį bei suvaržyto turto vertę. Atsakovas sutinka su apelianto argumentu, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos, nes neproporcingai suvaržė atsakovų teises. Be to, ieškovė neturi teisės prašyti suvaržyti atsakovų turtines teises, nes jie yra sąžiningi nekilnojamojo turto įgijėjai.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas ieškovės prašymas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

11. Civilinio proceso įstatymas numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik nustačius dvi privalomas sąlygas: ieškinio reikalavimų pagrįstumą pagal prima facie (preliminaraus vertinimo) doktriną ir grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, jeigu šis būtų palankus tokių priemonių taikymo prašančiam asmeniui, buvimą. Nenustačius kurios nors iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.

12. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovės Š. K. ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Atskirajame skunde atsakovas G. K. su tokia teismo išvada nesutinka, nurodydamas, jog ieškinys grindžiamas formaliais ir melagingais argumentais.

13. Tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau toks ieškinio prima facie pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti.

14. Šiuo atveju ieškinys pareikštas CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu dėl sandorių, kuriais atsakovas N. K. perleido jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio reikalavimus, taip pat nurodė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Susipažinus su šalių procesiniais dokumentais, darytina išvada, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba jog pareikšti reikalavimai iš viso yra nepagrįsti ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, arba kad procesas pradėtas akivaizdžiai neteisėtai ir (ar) atsakovais patraukti asmenys negalėtų būti atsakingais pagal jiems pareikštus reikalavimus. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą dėl pirmosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui egzistavimo. Šios išvados pagrįstumo apelianto atskirajame skunde nurodomi argumentai nepaneigia. Pažymėtina, jog ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių vertinimas ir tyrimas yra šios bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas.

15. Kita būtina sąlyga tam, kad būtų pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta prielaida, kad jų nesiėmus realiam būsimo teismo sprendimo įvykdymui iškils grėsmė (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

16. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje ieškovė Š. K. ginčija sandorius, ieškinio reikalavimai siejami su ginčo objektu esančio nekilnojamojo turto grąžinimu atsakovui N. K. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo pritaikyta CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės į ginčo objektus perleidimo draudimo.

17. Šiame kontekste pažymėtina, kad konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą gali nulemti priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu. Kai ieškiniu prašoma pripažinti negaliojančiais tam tikrus sandorius, kurių objektas yra nekilnojamasis turtas, vertinama, jog ieškovės materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2038/2012; 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1045-464/2017). Taigi, šios nagrinėjamos bylos atveju negali būti ignoruojamas faktas, kad, nesiėmus priemonių apriboti atsakovų teisę disponuoti jų žinioje esančiu ir ginčo objektą sudarančiu turtu, egzistuoja galimybė, jog atsakovai, net ir neturėdami nesąžiningų ketinimų, šį turtą gali perleisti sąžiningiems tretiesiems asmenims. Tokiu atveju teismo sprendimo realus įvykdymas (ginčo turto susigrąžinimas) gali tapti sunkiai įmanomas. Todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog šiuo atveju egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovei, įvykdymo sėkmingumui.

18. Šią išvadą patvirtina ir ieškovės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti iš VĮ Registrų centro 2019 m. liepos 23 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenys, iš kurių matyti, kad net ir po skundžiamos nutarties priėmimo apeliantas G. K. 2019 m. gegužės 31 d. dovanojimo sutartimi Nr. LP-1675 vieną iš ginčo objektų - butą, esantį (duomenys neskelbtini), perleido A. B..

19. Apeliantas atskirąjį skundą grindžia ir tuo, jog pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė šalių pusiausvyros ir ekonomiškumo principus, nepagrįstai suvaržė kitų atsakovų teises. Šiuo aspektu akcentuotina, jog teismų praktikoje, sprendžiant su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu susijusius klausimus, ne kartą yra pažymėta, kad laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti parenkamos taip, kad nė vienai iš šalių nebūtų suteiktas nepagrįstas pranašumas ir nebūtų varžomos vienos proceso šalies teisės daugiau, negu yra būtina jų taikymo tikslams pasiekti. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, lemia teismo pareigą vienodai įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti prioriteto, o ekonomiškumo bei teisingumo principai reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-663-186/2017).

20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taikė tik įrašą viešame registre dėl draudimo perleisti nuosavybės teisę į ginčo turtą, nesuvaržydamas atsakovų teisės šiuo turtu naudotis ir jį valdyti. Apelianto atskirajame skunde nėra nurodoma jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, jog tokia laikinoji apsaugos priemonė neproporcingai varžytų jo ar kitų atsakovų teises, pažeistų jų interesus arba bent jau keltų esminius nepatogumus. Dėl to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones, galėtų būti pažeista šalių interesų pusiausvyra, nes tokiu atveju palikti be apsaugos ieškovės interesai galėtų nukentėti žymiai labiau nei atsakovų interesai esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms. Pagaliau net ir nepaneigiant galimybės, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovai gali patirti nuostolių, primintina, jog jie turi galimybę prašyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo arba įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys būtų atmestas, reikalauti, kad ieškovė atlygintų nuostolius, kuriuos patyrė dėl ieškovės prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 146 straipsnio 2 dalis). Tačiau vien ši teorinė nuostolių atsiradimo galimybė, juo labiau, kad apeliantas jos tikėtinumo ir neįrodinėjo, nagrinėjamu atveju nėra pakankamas pagrindas atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

21. Apeliantas taip pat nurodo, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas pagal ieškovės pateiktus prašymus ne vieną kartą buvo sprendžiamas Alytaus apylinkės teisme nagrinėjamoje santuokos nutraukimo byloje Nr. e2-109-835/2019, juos atmetant kaip nepagrįstus, nesant realios grėsmės ieškovei priimto palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Pažymėtina, jog teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendžia konkrečioje byloje, įvertindamas šalių pateiktus argumentus bei atsižvelgdamas į toje byloje nustatytas aplinkybes. Todėl vien tai, kad kitoje byloje teismas netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių netaikyti šioje byloje, kurioje sprendžiamas kitokio pobūdžio ginčas dėl kitos rūšies laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

22. LR CPK 151 straipsnio 1 dalis numato, kad visas priimtas nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių dalyvaujantys byloje asmenys gali skųsti aukštesnės instancijos teismui, išskyrus CPK numatytus atvejus. Nagrinėjamoje byloje apelianto G. K. procesinė padėtis yra atsakovas, todėl atmestini kaip nepagrįsti ieškovės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai, jog G. K. neturėjo teisės teikti atskirojo skundo dėl pirmosios instancijos nutarties, nesusijusios su jo daiktinių teisių suvaržymu.

23. Kiti apelianto atskirajame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.

24. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, aplinkybių apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį, apeliantas nenurodė, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

25. Pagal CPK 93 straipsnio bei 270 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatas, klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas išsprendžia priimdamas byloje galutinį procesinį sprendimą, priklausomai nuo to, koks yra bylos išnagrinėjimo rezultatas. Įstatymas nenumato, kad bylinėjimosi išlaidos, turėtos už tarpinių procesinių veiksmų atlikimą, būtų atlyginamos priklausomai nuo konkretaus procesinio klausimo išsprendimo rezultato. Todėl šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje proceso stadijoje nenagrinėjamas.