Civilinė byla Nr. e2-11-1055/2021

Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00658-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.10.5.2.; 2.6.10.5.2.8.; 2.6.10.2.2.; 3.2.6.1.;

3.2.3.1.

(S)

UTENOS APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 6 d.

Utena

        Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų teisėja Ana Karšul,

sekretoriaujant Aurelijai Vitkevičienei,

dalyvaujant ieškovui A. P., ieškovų atstovams advokatams G. B. ir D. J.,

atsakovės atstovui advokatui M. S.,

trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, atstovui advokatui A. D.,

        viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. P. ir J. P. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Utenos vandenys“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų „If P&C Insurance“ AS.

        Teismas

n u s t a t ė :

ieškovai patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Utenos vandenys“ ieškovės J. P. naudai 21 200 EUR žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; ieškovo A. P. naudai 4 455 EUR žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; taip pat priteisti ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2017 m. gegužės 8 d. 7.50 val. ieškovui buvo telefonu pranešta, kad užlietos ieškovo (duomenys neskelbtini) J. P. nuosavybės teise priklausančios patalpos – garažo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), duobės ir statistikos skyriaus, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), rūsys. To pasekoje buvo sunaikintos ir sugadintos rūsio patalpų grindų linoleumas, rūsio grindys, sienos, patalpas apėmė pelėsis, taip pat buvo nepataisomai sugadinti rūsyje buvę ieškovo daiktai. Apie įvykį pranešė nekilnojamojo turto agentūros UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas R. B., kuris buvo atvykęs aprodyti potencialiems pirkėjams ieškovei nuosavybės teisę priklausantį pastatą, adresu (duomenys neskelbtini).

Nuvykus į vietą apie 8.30 val. ieškovas rado UAB „Utenos vandenys“ darbuotojus, kurie patvirtino, kad rūsys užlietas vandeniu, nes yra įvykusi vandentiekio avarija – netoliese trūko požeminiai vamzdžiai, taip pat paaiškino, kad prietaisai avariją užfiksavo prieš tris dienas. Įėjus į rūsį, jis 0,5 metro skendėjo vandenyje, toks pat vaizdas buvo ir šalia esančio garažo patalpose. Vandens išsiurbimo darbai vyko 3 dienas, tačiau ne visas vanduo buvo išsiurbtas, kadangi atsakovės darbuotojai nurodė, kad neturi galimybės pilnai išsiurbti vandenį ir likęs vanduo susigers į gruntą. Rūsio ir garažo patalpų sugadinimus sukėlė šalia patalpų trūkęs vandentiekio vamzdis, kurio priežiūra ir valdymas priklauso atsakovei, todėl atsakovė kalta dėl rūsio patalpų sugadinimo ir ieškovų patirtos žalos, nes laiku nenustatė vandentiekio vamzdynų defektų/gedimų ir nesutvarkė.

Atsakovės draudimo kompanija (trečiasis asmuo), dalyvaujant ieškovui ir atsakovės atstovui, 2017 m. gegužės 31 d. surašė sunaikinto, apgadinto turto apžiūros aktą, kuriuo nustatė, kad apgadinta: rūsio patalpų grindys, linoleumas 131,51 m², rūsio patalpų sienos, tinkuotos apie 315 m², rūsio patalpų kartoninės durys 5 vnt., katilinėje centralinio šildymo krosnis 1 kompl., elektrinis šildytuvas 1 vnt., įvairios automobilių detalės pagal sąrašą. Taip pat nurodė, kad patalpoms reikalingas valymas ir džiovinimas, tikslų sąrašą sugadintų daiktų ir įrangos pateiks draudimui tiesiogiai. Tačiau apžiūros akte, kuriuo patvirtinamas ieškovų dėl užliejimo patirtos žalos faktas, nėra nurodyta nei piniginė patirtos žalos išraiška, nei tikslus sąrašas sugadintų detalių, nors tai turėjo būti nurodyta. Po 2017 m. gegužės vykusios apžiūros nei trečiasis asmuo, nei atsakovė su ieškovais nesusisiekė, ir patirtos žalos neatlygino.

Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo ieškovai sužinojo, kad L. O. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarėsi, kad L. O. parduos jam priklausantį nekilnojamąjį turtą – pastatą adresu (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ su sąlyga, jog ji suras kitas patalpas L. O.. Minėta įmonė rado ieškovei priklausantį pastatą ir tarėsi dėl jo pirkimo sąlygų. Iki pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo ieškovas A. P. su ieškovės J. P. žinia, L. O. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ susitarė, kad nekilnojamasis turtas bus parduotas L. O. mažesne nei rinkos kaina, tai yra už 58 000 EUR dėl to, kad susitarimo šalims buvo žinoma daiktų būklė (pastatas buvo apimtas pelėsio, kurį reikėjo tvarkyti), taip pat buvo žinoma apie ieškovų atsakovei iškeltą civilinę bylą dėl nuostolių atlyginimo ir pirkėjas perimti ieškovės teisių pareigų procese nepageidavo. Ieškovei priklausantis nekilnojamasis turtas buvo parduotas L. O. 2021 m. gruodžio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, turtas parduotas žemesne, negu rinkos kaina, todėl nuostolius negautų pajamų pavidalu ieškovė siekia atgauti teismine tvarka.

Tvirtina, kad būtent avarijos pasekoje, vandeniui užliejus patalpas, buvo sunaikinti ir sugadinti rūsio patalpų grindų linoleumas, rūsio grindys, sienos, rūsio patalpas apėmė pelėsis, taip pat nepataisomai sugadinti rūsyje buvę ieškovo daiktai. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad vandentiekio avarija įvyko dėl netinkamos vamzdynų priežiūros ir gausus vandens nutekėjimo židinys buvo atsakovei priklausančioje vandentiekio trasoje, taigi yra nustatytos prielaidos atsakovės atsakomybei kilti. Atkreipia dėmesį, kad iki namo rūsio užliejimo namo būklė dėl pamatų kompetentingų specialistų nebuvo pripažinta esanti avarinės būklės. Ieškovei įsigijus pastatą, kasti aplinkui jį tranšėjas, kloti drenažo vamzdžius, kitaip hermetizuoti namo pamatus nebuvo privalomai atliktinas darbas, priskiriamas privalomiesiems reikalavimams. Namas statytas (duomenys neskelbtini) metais, nusidėvėjimas, nesant kompetentingų asmenų, institucijų sprendimo, pamatų būklė negali būti savaime tapatinama su jų avarine būkle ir tokia jų būklė negali būti pripažinta defektu, dėl kurio kyla pavojus žmonių sveikatai ar aplinkai arba galimi dideli materialiniai nuostoliai ir dėl kurio turi būti nedelsiant imamasi veiksmų. Atsakovės atsikirtimuose nurodoma aplinkybė, kad nebuvo pildomas priežiūros žurnalas, niekaip nesiejama su užliejimu įvykus avarijai.

Ieškovai, dar 2020 metais reikšdami pirminį ieškinį, pateikė įrodymus dėl padarytos žalos dydžio, juose nurodyta piniginė padarytos žalos išraiška, kurios dydžiai atitinka sąžiningumo, teisingumo, protingumo principus. Ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad vidutinė turto (administracinio pastato, garažo, kitų inžinerinių statinių, žemės sklypo) vertė sutarties sudarymo metu buvo 101 820 EUR, tačiau turtas buvo parduotas už 58 000 EUR. Ieškovė pagrįstai tikėjosi gauti 101 820 EUR, tačiau vietoje to gavo tik 58 000 EUR pajamų. Egzistuoja priežastinis ryšys su neteisėtais atsakovės veiksmais, nes jei atsakovė būtų vykdžiusi įstatymo nustatytas pareigas, ieškovės nekilnojamasis turtas nebūtų apgadintas ir būtų parduotas jo rinkos kaina, todėl prašoma priteisti iš atsakovės 21 200 EUR nuostolių atlyginimą. Taip pat byloje yra įrodymai – tikslūs sugadinto turto ir įrangos sąrašai, kurie patvirtina dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovui priklausančio turto 4 455 EUR sumai sunaikinimą ir sugadinimą. Atsakovė jokių įrodymų, paneigiančių ieškovo pateiktus įrodymus, teismui nepateikė. Ieškovas, kaip privatus asmuo, neturėjo pareigos visus įgytus ir rūsyje laikomus daiktus inventorizuoti, buhalteriškai skaičiuoti jų nusidėvėjimą ir tokiu būdu įrodinėti žalos dydį. Minėta, kad teikiamuose įrodymuose nurodyta piniginė padarytos žalos išraiškos dydžiai atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.      

Atsakovė UAB „Utenos vandenys“ pateikė atsiliepimą į patiksliną ieškinį, kuriuo su ieškovų ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti iš ieškovų atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės paneigia patikslintame ieškinyje ieškovų dėstomas (kuriamas) naujas aplinkybes, kadangi liudytojas L. O. posėdžio metu davė išsamius parodymus ir nurodė, kad nebuvo jokių derybų ar susitarimų dėl pastato kainos, parduodamo pastato būklė atitiko ieškovų prašomą kainą. Taigi liudytojas nepatvirtino ieškovų versijos apie tariamus susitarimus dėl to, kad pastatas bus parduotas mažesne nei rinkos kaina. Taip pat liudytojas parodė, kad pastato rūsyje vanduo renkasi nuolatos, renkasi dėl blogos pastato būklės ir jis atlikinėja įvairius statybos darbus, siekdamas ateityje pašalinti vandens įsiskverbimo priežastis pastato rūsyje. Taip pat jis nurodė, kad iki 2021 m. gruodžio 22 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo jam nebuvo žinoma apie ieškovų atsakovei iškeltą civilinę bylą dėl nuostolių atlyginimo, jam apie tai tapo žinoma jau faktiškai pradėjus valdyti pastatą. Pažymi, kad ieškovai į bylą nepateikė jokių įrodymų apie ieškovų ir L. O. neva tai sudarytą susitarimą dėl daikto pardavimo mažesne nei rinkos kaina, tokio susitarimo nėra ir pirkimo-pardavimo sutarties sąlygose.

Kaip jau buvo pasisakyta atsakovės atsiliepime į pirminį ieškinį, byloje nėra įrodytos atsakovės deliktinės atsakomybės sąlygos. Tačiau šioje vietoje pirmiausia turi būti nustatytos visos aplinkybės, susijusios su pastato techniniu stoviu, pastato savininko (ieškovės) pareigų (ne)vykdymu, pastate esančio rūsio patalpų užliejimu, galimomis užliejimo priežastimis ir pan. Kaip minėta, 2021 m. gruodžio 22 d. pirkimo-pardavimo sutarties sąlygose nėra jokio susitarimo dėl pardavimo mažesne kaina, be to, ši sutartis sudaryta praėjus daugiau nei 4 metams po 2017 m. gegužės 8 d. įvykio, dėl kurio ieškovai teigia patyrę žalos (nuostolių). Vien įvykį ir sutarties sudarymą skiriantis itin ilgas laiko tarpas aiškiai indikuoja tai, kad 2021 m. gruodžio 22 d. sutartis negali turėti jokios teisinės reikšmės ieškovams siekiant apskaičiuoti tariamai patirtą žalą. Ieškovai neįrodinėja ir nesusieja priežastiniu ryšiu 2017 m. gegužės 8 d. įvykio, jo sukeltų kokių nors praradimų ar teisinių suvaržymų ir ne(galėjimo) pastatą parduoti ne anksčiau kaip 2021 m. gruodžio 22 d. sudaryta sutartimi, todėl kritikos neatlaiko ieškovės teiginiai, kad ji 2017 metais neva tai galėjo numatyti ar jau buvo numačiusi 2021 metų pabaigoje gauti iš anksto vidutinės rinkos pajamas, tai yra ne mažiau kaip 101 820 EUR už daiktus ir pagrįstai tikėjosi jas gauti.

Priešingai nei teigia ieškovai, Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše nurodyta vidutinė rinkos vertė, nustatyta Atkuriamosios vertės būdu, neatspindi realios pastato rinkos vertės, kadangi ji pateikiama neatsižvelgiant į individualią daikto (pastato, juolab – rūsio patalpų) būklę. Tuo tarpu byloje atliktos ekspertizės 2022 m. birželio 22 d. akte nurodyta, kad konkrečiai rūsio patalpų nusidėvėjimas 2017 m. gegužės 8 d. datai buvo apie 70-80 procentų, jose nuo pat statybos pabaigos (duomenys neskelbtini) metais jokio remonto nebuvo atlikta, nebuvo vedami/pildomi jokie kasmetiniai pastato apžiūros aktai ar tyrimų aktai ir t.t. Vien jau įvertinus bylos nagrinėjimo metu ekspertinio vertinimo būdu apskaičiuotą konkrečiai rūsio patalpų fizinį nusidėvėjimą ir jį palyginus su Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše nurodytu pastato nesidėvėjimo procentu (41 procentas), akivaizdžiai matyti, kad išraše nurodyta vidutinė rinkos vertė nagrinėjamu atveju yra neaktuali ir aiškiai neatitinka realios pastato (tame tarpe ir rūsio patalpų) rinkos vertės. 2022 m. birželio 22 d. Teismo ekspertizės akte yra nurodyta, kad nuostolio suma dėl rūsio patalpų užliejimo apskritai neturėtų būti skaičiuojama, kadangi defektų priežastimi nėra vandentiekio avarija. Taigi, ieškovė neįrodė, kad yra patyrusi 21 200 EUR dydžio žalą/nuostolius.

Ieškovai savo patikslintame ieškinyje savaip interpretuoja faktines aplinkybes ir byloje surinktus rašytinius įrodymus, o nepalankius rašytinius įrodymus apskritai ignoruoja ir dėsto žinomai nepagrįstus argumentus. Ginčui reikšmingos pagrindinės faktinės aplinkybės buvo užfiksuotos dviejuose dokumentuose – UAB If P&C Insuranse AS filialas surašytame 2017 m. gegužės 31 d. Sunaikinto, apgadinto turto apžiūros akte ir UAB „Utenos vandenys“ teiktame 2017 m. birželio 2 d. Rašte su paaiškinimais apie įvykio aplinkybes. 2017 m. gegužės 31 d. akte nurodyta, kad „Pastate veikla nutraukta 2013 metais dėl bankroto. Pastatas nuo to laiko apleistas. Pastato išorinės ir vietomis vidinės sienos aptrupėjusiu tinku, dažais. Laiptai ir rūsio sienos sutrūkusios, pro trūkimus vanduo greičiausiai sunkiasi į vidų ir lyjant lietui, rūsio patalpų durys su stipriu nusidėvėjimu. Negalima atmesti ilgalaikio poveikio rūsyje laikomam turtui“. 2017 m. birželio 2 d. Rašte nurodyta, kad „Avarinei brigadai apžiūrėjus vietą buvo nustatyta, kad už maždaug 40 metrų nuo pastato (duomenys neskelbtini), apie 5 metrų atstumu nuo magistralinio vandentiekio vamzdžio dn100 iš po žemių kyla vanduo. (...) Atvykęs savininkas atidarė rūsio duris, rūsyje buvo apie 30 cm vandens. Savininko prašymu UAB „Utenos vandenys“ darbuotojai geranoriškai padėjo išpumpuoti vandenį iš rūsio. Jokių vertingų daiktų rūsio patalpose UAB „Utenos vandenys“ darbuotojai nepastebėjo. Išpumpavus visą vandenį iš rūsio, vanduo rūsyje vėl pradėjo rinktis per įtrukusius pamatus ir sienas, kadangi pastatas buvo neprižiūrimas, akivaizdžiai netvarkingas, nesimatė jokių pastato eksploatavimo požymių“. Pažymėtina, kad trečiasis asmuo su atsiliepimu į pirminį ieškinį į bylą pateikė dvi ekspertines nuomones, kuriose kvalifikuoti ir atestuoti ekspertai iš karto po įvykio buvo pateikę išvadas, paneigiančias ieškovų tiek pirminiame ieškinyje, tiek patikslintame dėstomus teiginius. Taigi, priešingai, nei teigia ieškovai, draudikas aiškinosi visas tyrimui atlikti būtinas aplinkybes, buvo atlikta pirminė apžiūra ir kiti veiksmai, dėl įvykio buvo atliktas išsamus tyrimas.

Tiek ekspertų, tiek draudiko atstovo, tiek atsakovės darbuotojų buvo nustatyta, kad pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), konstrukcijų ir apdailos būklė buvo itin bloga, nustatytas didelis fizinis pastato nusidėvėjimas, tame tarpe buvo nustatyta, kad pastato išorinės/atitvarinės konstrukcijos – sienos ir stogas – praleidžia drėgmę ir lietų. Nuosavybės teisę įgyvendinančio asmens pareiga – nepažeisti teisės aktų nustatytų reikalavimų, todėl statinių savininkai (naudotojai) turi pareigą rūpintis, kad statinyje nebūtų trūkumų/defektų, o jeigu jie yra – juos nedelsiant pašalinti. Vandentiekio avarijos vieta nebuvo prie pat pastato, ji buvo pernelyg nutolusi, kad galėtų padaryti kokį nors poveikį šiam pastatui ar jo rūsio patalpoms. Jeigu dėl vandentiekio tinklų avarijos ir būtų tokiu dideliu spinduliu pakilęs gruntinio vandens lygis, tai vis viena negalėjo būti rūsio patalpų užliejimo priežastimi, jeigu aptariamas pastatas 2017 m. gegužės 8 d. būtų atitikęs esminius statinių reikalavimus. Be to, vandentiekio avarijos ir rūsio patalpų užliejimo nesieja priežastinis ryšys. Vandentiekio vamzdynas nėra didesnio pavojaus šaltinis, o sutinkamai su Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklių 4.3. punktu, už rūsio (pusrūsio) užtvindymą tiekėjas neatsako. Taigi, jeigu ir buvo padaryta kokia nors žala ieškovui A. P. dėl 2017 m. gegužės 8 d. pastebėto susikaupusio vandens pastate esančiame rūsyje, tai už ją turi atsakyti pastato savininkė ieškovė J. P., taip pat ji yra pati atsakinga už žalos atsiradimą pastate.

Apibendrindama išdėstytą, akcentuoja, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai pagrindžia, kad viso pastato, tame tarpe ir šio pastato rūsio patalpų konstrukcijų bei apdailos būklė buvo itin bloga; įrodymai taip pat patvirtina didelį fizinį pastato nusidėvėjimą; kad vandentiekio avarijos ir rūsio patalpų užliejimo nesieja priežastinis ryšys; už kilusią žalą dėl pastate esančiame rūsyje pastebėto susikaupusio vandens yra atsakinga tik šio pastato savininkė. Byloje nėra įrodytos atsakovės deliktinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, kaltė, priežastinis ryšys bei žala.   

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, If P&C Insurance AS į patikslintą ieškinį atsiliepimo neteikė, pateikė atsiliepimą į pradinį ieškinį, kuriame su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2016 m. gegužės 19 d. trečiasis asmuo (draudikas) ir atsakovė UAB „Utenos vandenys“ (draudėjas) sudarė Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kuria buvo apdrausta atsakovės civilinė atsakomybė (vykdant vandens tiekimo, nuotekų šalinimo ir valymo veiklą) nuo 2016 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. gegužės 30 d. 2017 m. gegužės 29 d. atsakovė informavo trečiąjį asmenį apie tai, jog į ją su pretenzija kreipėsi ieškovo A. P. atstovas dėl patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), užliejimo 2017 m. gegužės 31 d. Patalpų apžiūroje trečiojo asmens kvietimu dalyvavo taip pat UAB „(duomenys neskelbtini)“ ekspertas V. Ž.. 2017 m. birželio 14 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė ekspertinę nuomonę dėl defektų priežasties, kurioje, be kita ko, konstatavo, kad defektų rūsio patalpose esminė/tiesioginė priežastis yra blogos būklės išorinės pastato sienos – jos nebeatlieka esminės – atitvarinės funkcijos, todėl drėgmė skverbiasi į pastato vidų ir gadina konstrukcijas bei apdailą. Pagal defektų vietą ir pobūdį daromos išvados, kad procesas ilgalaikis ir nėra sukeltas vieno staigaus ir netikėto įvykio. Įvertinęs šias išvadas ir negavęs papildomų dokumentų iš ieškovų, trečiasis asmuo neturėjo jokio pagrindo skaičiuoti žalos dydžio bei įvykį pripažinti draudžiamuoju. Be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. birželio 3 d. pateikė papildytą Ekspertinę nuomonę, kurioje nurodė, kad nuostolio suma dėl rūsio patalpų užliejimo yra 4 300,28 EUR.

Nurodė, kad nesutinka su ieškovų teiginiu, jog patalpų sugadinimus sukėlė šalia patalpų trūkęs požeminis vandentiekio vamzdis, kadangi ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kokio būtent bei kurioje vietoje esančio vamzdyno avarija įvyko bei, kad yra priežastinis ryšys tarp avarijos ir vandens patekimo į patalpas. Pažymi, jog kiti šalia ieškovų pastato esantys pastatai nebuvo užlieti, todėl pats avarijos faktas pastato išorėje negali būti savaime vandens patekimo į pastatą priežastimi. Vertinant byloje esančius įrodymus, trečiojo asmens nuomone, atsakovė nėra ir negali būti atsakinga dėl ieškiniu prašomos priteisti žalos atsiradimo, kadangi neįrodytas priežastinis ryšys tarp ieškovų minimos avarijos bei atsiradusios žalos. Be to, ieškovai neįrodė taip pat ir žalos dydžio, kadangi vienintelis dokumentas, kuriame yra išvardintas vandeniu užlietas turtas, yra 2017 m. gegužės 31 d. Sunaikinto, apgadinto turto apžiūros aktas. Jokių kitų įrodymų ieškovas į bylą nepateikė, todėl neįrodyta, kad ieškinyje minimas ir akte neužfiksuotas turtas sugadintas būtent 2017 m. gegužės 8 d. Taip pat neįrodyta, kad ieškinyje minimas kilnojamas turtas, už kurį prašoma priteisti žalą, priklauso būtent ieškovams. Akcentuoja, kad byloje esančioje papildytoje ekspertinėje nuomonėje atestuotų specialistų apskaičiuota nuostolių suma dėl rūsio užliejimo yra 4 300,28 EUR, tai yra daug mažesnė, nei nurodo ieškovai. Ieškovo pateiktos ekrano nuotraukos iš internetinių svetainių negali būti vertinamos, kaip žalos dydį pagrindžiantys įrodymai.

Posėdžio metu ieškovas A. P. palaikė patikslintą ieškinį ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad prašo atlyginti žalą, atsiradusią dėl įvykusios vandentiekio tinklų avarijos. 2017 m. gegužės 8 d. įvyko avarija ir buvo užpiltos patalpos, apie tai jam pranešė R. B. telefonu. Atvykęs į vietą, rado R. B. ir kelis UAB „Utenos vandenys“ atstovus, taip pat A. K.. Jie paaiškino, kad pamatė pro langus rūsy esantį vandenį, todėl susiekė su brokeriu, kurio telefonas buvo nurodytas ant iškabos, paprašė atrakinti patalpas. Įėjus į rūsį, jame buvo labai daug vandens, apie 40-50 cm, net vandentiekio darbuotojai su savo batais negalėjo įeiti. A. K. pasakė, kad tikriausiai įvyko avarija, kurios ieško jau nuo praeitos savaitės, išbėgo daug vandens. Jis atsakė, kad pastate vanduo yra atjungtas, todėl viduje jokios avarijos tikrai nebuvo ir negalėjo būti. A. K. paskambino kažkur, jam patvirtino šiuos faktus, tada darbuotojai pradėjo atidarinėti šulinius lauke ir viename rado įtrūkusį vamzdį. Vanduo buvo sustabdytas ir jam pasakė, kad iš rūsio išsiurbs vandenį patys. Po kurio laiko atvažiavo didelė vandens siurbimo mašina ir pradėjo siurbti vandenį iš rūsio. Vandens buvo tiek daug, kad vienos dienos neužteko, siurbė 3 dienas, nes vanduo vis kaupėsi. Po to A. K. jam pasakė, kad atvyks draudimo atstovas apžiūrėti patalpas ir surašyti aktą, Po maždaug 2 savaičių atvyko iš draudimo ekspertas, kad įvertinti nuostolius, buvo išmatuotas drėgmės lygis, nufotografuoti daiktai. Akto jis nepasirašė, kadangi jame nebuvo išvardinti sugadinti daiktai. Jam davė kelis lapus ir pasakė pačiam užpildyti daiktų sąrašą tuo atveju, jei jam neužteks sumos, kuri bus paskaičiuota už patalpų sugadinimą. Tačiau niekas su juo vėliau nesusisiekė, žalos nepaskaičiavo ir išmokos nesiūlė. Dėl to jis sąrašo daiktų draudimo bendrovei neteikė, kreipėsi su ieškiniu į teismą. Anksčiau patalpos niekada nebuvo užlietos, iki 2017 metų gegužės mėnesio jos buvo tvarkingos, sausos, pirmą kartą įvykio metu į jas papuolė vanduo. Pilno remonto patalpose nuo 2010 metų nedarė, kadangi tam nebuvo poreikio. Rūsyje buvo detalės, nes jis užsiėmė automobilių detalėmis, buvo atlikusių daiktų, tačiau jokių jų įsigijimo įrodymų ar apskaitos duomenų neturi ir pateikti negali. Visi daiktai yra nufotografuoti ir tai yra įrodymas, kadangi daiktai buvo sugadinti nepataisomai, buvo visiškai paskendę. Tai liečia ant grindų buvusius daiktus, ant lentynų buvę daiktai nenukentėjo, bet jų sąraše ir nenurodo. Po įvykio patalpose pradėjo kauptis pelėsis, kuris lipo į viršų, į kitas patalpas, pradėjo trupėti sienos nuo drėgmės, išbrinko durys, staktos. Iki įvykio nieko tokio nebuvo, patalpos buvo visiškai tvarkingos, nes buvo kūrenamos. Patalpas tik vedino, bet tai nepasiteisino, drėgmės netraukė iš patalpų, nes nebenorėjo investuoti, tikėjosi greitai parduoti. Be to, laukė draudimo išmokos, kadangi jos nepasiūlė, tai ir nesirūpino drėgmės ištraukimu. Supranta, kad dėl to patalpų būklė blogėjo. Jokių angų rūsio sienose jis nematė niekada ir neieškojo, nes visada patalpos buvo sausos, be to, tai ne vandentiekio angos yra. Toje teritorijoje pastoviai įvykdavo vandentiekio avarijos, o 2017 m. gegužės 8 d. įvyko prie pat jo pastato, todėl ir užliejo. Sugadintų daiktų vertę surašė pagal skelbimus internete imant analogiško daikto mažiausią kainą. Jis su sūnumi apžiūrėjo kiekvieną daiktą ir surašė tik sugadintus. Tą dieną, kai turėjo atvykti draudimo ekspertas, jis kvietė ir antstolį dalyvauti, tačiau jis negalėjo. A. L. J. atvyko tik kitą dieną, tačiau sužinojęs, kad kalba eina apie patalpų užliejimą ir tai susiję su UAB „Utenos vandenys“, atsisakė atlikti faktų konstatavimą ir išvyko. Kai byla jau buvo nagrinėjama teisme, gal prieš metus laiko, bandė tartis su UAB „Utenos vandenys“ vadovybe gražiuoju. Direktorius kaip ir norėjo susitarti, pasakė kreiptis į jų advokatą, o tas, kad reikia tartis ir su draudimu. Draudimo bendrovės advokatai pasakė, kad jiems jau nebeapsimoka tartis, kadangi per didelės bylinėjimosi išlaidos, tuo viskas ir pasibaigė. Įvykiui įvykus, dar 2017 metais buvo susisiekęs su savo advokatu G. B., apsakė jam visą situaciją. Kai draudimas nieko neatsakė ir išmokos nepasiūlė, tada nutarė veikti. Negali taip būti, kad advokatas be jo pavedimo susirašinėtų su draudimo bendrove. 3 metus laukė su ieškiniu dėl to, kad retai būdavo Lietuvoje, be to, laukė draudimo pasiūlymo dėl išmokos, o gal ir advokatas taip ilgai ruošėsi. Signalizacija patalpose atjungta 2013-2014 metais, nuo to laiko nebuvo ir šildymo. Į rūsį galima patekti iš lauko pusės, iš kiemo pro įėjimą po metaliniu stogeliu, ir per vidų pro pirmame aukšte esančias duris prie pagrindinio įėjimo. Visos durys rakinamos. Čia UAB „Utenos vandenys“ darbuotojai jam pasakė, kad pamatė vandenį ant laiptų ir pro rūsio langus. Rūsio patalpų po įvykio neremontavo, nes laukė nuostolių padengimo iš draudimo bendrovės, tada spręstų, ar patalpas remontuoti, ar greičiau parduoti. Nežino, kada tiksliai buvo atvažiavęs antstolis. Žino, kad advokatas ieškojo kito antstolio, tačiau visi arba buvo užsiėmę, ar per toli važiuoti buvo. 2017 metais, praėjus keliems mėnesiams po avarijos, dar buvo įvykusi vagystė, nes visos durys išbrinkusios buvo. Buvo pavogti akumuliatoriai, ratai, aliuminio blokai, tačiau jie į šią bylą neįtraukti. Sugadintų daiktų sąrašą surašė jis pats, padarė tai tik 2020 metų balandžio mėnesį, nes gi buvo susitarta, kad iš pradžių sulauks draudimo bendrovės sprendimo dėl išmokos, gal jam užtektų ir paskaičiuotos tik už patalpas ir nereikės tų sąrašų. Visi sugadinti daiktai taip ir liko patalpose, juos 2021 metų gruodį išvežė į sąvartyną jau naujas patalpų savininkas. Su 2017 m. birželio ekspertinio tyrimo išvada yra susipažinęs, bet neatsimena, kada tai įvyko. Jis oficialiai su pretenzija į draudimo bendrovę nesikreipė, gal advokatas tai padarė.

Ieškovo atstovas advokatas D. J. patikslintą ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti jame nurodytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad ieškovė J. P. turėjo nekilnojamąjį turtą. Ji laiko, kad dėl avarijos į jos turtą pateko vanduo ir patalpos buvo apgadintos, atsirado pelėsis. Pastatas šiuo metu jau yra parduotas, todėl išlaidų jo remontui ieškovė nebeturės, tačiau ji turėjo tą pastatą pigiau parduoti dėl to įvykio. Patalpų po įvykio neremontavo, nes nebenorėjo investuoti, nežinojo, kiek ir kokių priemonių reikėtų, kad pilnai išdžiovinti tokias patalpas, juk prietaisų nuoma taip pat kainuoja. Dėl sugadintų daiktų pakankamai išsamiai paaiškino pats ieškovas A. P.. Jis neturėjo pareigos tuos daiktus apskaityti, taip pat defektuoti detalių. Kainos yra nurodytos protingos, visi daiktai buvo sugadinti vandens ir nebebuvo tinkami naudoti. Pastatas buvo pardavinėjamas už 100 000 EUR, tačiau dėl sugadinimo buvo parduotas daug pigiau, dėl to ieškovė patyrė žalos.

Atsakovės UAB „Utenos vandenys“ atstovas posėdžio metu prašė ieškinį atmesti atsiliepimuose ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad ieškovai savo procesiniuose dokumentuose iš esmės niekaip neatsikirto į jokius atsakovės ir trečiojo asmens išdėstytus nesutikimo argumentus. Jie niekaip nepasisakė dėl ekspertinių vertinimų, fotofiksacijos, nepateikė duomenų dėl pastato eksploatacijos sąlygų, einamų remontų ir panašiai. Be to, ieškovai nesiėmė jokių priemonių, kad pašalinti vandens patekimo į patalpas pasekmes, kažkaip užfiksuoti sugadintus daiktus. Bylos duomenimis po 2010 metų pastato viduje įvykusios vandentiekio avarijos per 7 metus iki aptariamo įvykio nebuvo atliktas joks patalpų remontas ar rekonstrukcija, kas turėjo įtakos patalpų būklei. 2013 metais dėl nemokumo buvo atjungtas vanduo ir patalpos nebuvo eksploatuojamos. 2017 m. gegužės 8 d. buvo nustatytas vandens vamzdžio trūkimas už 40 metrų nuo ginčo pastato, arčiau stovintys pastatai nebuvo apsemti. Buvo surašytas draudimo bendrovės aktas, pateikta ekspertinė nuomonė su nuotraukomis, darytomis kelios savaitės po avarijos, jose fiksuoti vandens pėdsakai. Dar 2017 m. birželio 14 d. ekspertinėje nuomonėje pateikta išvada, kad pastato būklė yra bloga, dėl ko į vidų skverbiasi vanduo ir vandens poveikis patalpoms yra ilgalaikis, todėl dėl patalpų būklės pablogėjimo yra atsakinga ieškovė, kaip pastato savininkė. Šioje išvadoje aiškiai pasisakyta, kad žala atsirado dėl konstrukcijų nesandarumo, dėl ilgalaikio, o ne staigaus poveikio. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad patyrė išlaidų remontui, o kadangi pastatas yra parduotas, tai tų išlaidų ir nebepatirs. 2021 m. gruodžio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta ir liudytojas L. O. posėdyje patvirtino, kad jokių derybų dėl kainos mažinimo nebuvo, pastato būklė atitiko jo kainą, kuri nebuvo mažinama dėl apgadinimo. VĮ „Registrų centras“ duomenų bazės išraše nurodyta vidutinė rinkos kaina nustatyta neatsižvelgiant į konkretaus daikto būklę, tai yra masinio vertinimo metu rūsio patalpų būklė vertinta nebuvo. Todėl išraše nustatyta vidutinė rinkos kaina neatitinka realios pastato vertės. Be to, ieškovas į kainos apskaičiavimą nepagrįstai įtraukia visą pastatą ir jo priklausinius bei net žemės sklypą, nors kalba eina tik apie rūsio patalpas. Ieškovams bet kokiu atveju negalėtų būti priteisiama daugiau, negu kainuotų patalpų remonto darbai, įvertinus nusidėvėjimą ir kitus veiksnius, nes kitaip būtų nepagrįstas praturtėjimas atsakovės sąskaita. Kiek tiksliai vandens išbėgo per avariją, nustatyti techniškai neįmanoma, tai labai aiškiai nurodė ir nuosekliai paaiškino liudytojas A. K.. Be to, neaišku, per kiek laiko susikaupė tas vanduo rūsyje, nes buvo pavasaris, atlydis, taigi tas vanduo galėjo susikaupti ir per ilgesnį laiką. Gal įvykusi vandentiekio avarija ir turėjo kažkiek įtakos vandens atsiradimui rūsio patalpose, tačiau tai nėra pagrindinė priežastis.

Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, atstovas palaikė atsakovės atstovo ir savo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, prašė ieškinį atmesti. Papildomai paaiškino, kad neteikė atsiliepimo į paskutinį ieškovų patikslintą ieškinį, bet palaiko atsakovės motyvus, išdėstytus jos atsiliepime. Pagal sudarytą draudimo sutartį draudikas neprivalo mokėti išmokos, jei žalos neprivalo atlyginti draudėjas. Kadangi priežastinio ryšio tarp vandentiekio avarijos ir patalpų užliejimo (sugadinimo) nėra, todėl nebuvo pagrindo mokėti išmoką ieškovams. 2017 m. gegužės 31 d. apžiūros akte buvo pastaba, kad tikslų sugadintų daiktų sąrašą, defektavimo aktus ir nuotraukas ieškovas pateiks draudimo bendrovei tiesiogiai, tačiau pateiktas buvo tik sąrašas. Todėl negalima nustatyti, kokia daiktų vertė, sugadinimo lygis ir t.t., nes tam būtinas defektavimo aktas. Nėra įrodymų, kad tie daiktai apskritai buvo, kad jie sugadinti ir panašiai. Ieškovas, kaip įrodymą, nurodo 2020 m. lapkričio 16 d. apžiūros aktą, tačiau ir jame nėra jokių konkrečių duomenų apie sugadintus daiktus, o nuotraukos yra patalpų. 

Ekspertas L. U. trumpai pristatė išvadą ir atsakydamas į klausimus paaiškino, kad pastatas yra (duomenys neskelbtini) metų statybos, tai yra iki įvykio eksploatuotas apie 47 metus, Paskutinis remontas remiantis pateiktais duomenimis jame buvo atliktas 2012-2014 metais, bet rūsio patalpos neremontuotos. Per visą ciklą pastato sandarumas tiesiog išnyko ir rūsys yra kiauras, todėl bet koks kiekis vandens į jį gali patekti labai greitai. Defektas atsirado dėl ilgalaikio poveikio, vanduo pateko per sienų įtrūkius, prieduobes, nepabaigtą grindų išliejimą, angas ir vamzdžius. Papildomas betono sluoksnis ant grindų buvo padarytas dėl drėgmės buvimo. Taip pat patalpose nėra pakankamo vedinimo, reikalingos hidroizoliacijos. Avarijos metu į patalpas galėjo patekti didesnis kiekis vandens, bet pagrindinė priežastis yra remonto nebuvimas. Per pirmą apžiūrą atliekant pirminę ekspertizę, visko negalėjo pamatyti, nes buvo labai daug daiktų patalpoje, dėl ko negalėjo prieiti prie sienų ir net patekti į kitas patalpas, bet jau ir tada šulinukas patalpų viduje buvo pilnas vandens. Atliekant 2022 metų ekspertizę apie tai, kad sausį buvo vėl avarija ir užlietas rūsys, nežinojo. Tačiau dar kartą teigia, kad bet koks vanduo galėjo lengvai patekti į rūsį, nes netinkamas sandarumas ir hidroizoliacijos nebuvimas. Koridoriuje esantis šulinėlis abiem kartais buvo pilnas vandens, taip pat buvo likutinė drėgmė ir balos. Stovis patalpų buvo panašus ir antrą kartą, tik, aišku, baseino nebuvo. 2021 metais atliekant ekspertizę stovintį vandenį matė tik šulinėlyje, nes į vietas, kur rado balas 2022 metais, patekti negalėjo dėl daiktų, bet bendra drėgmė ir likutinis vanduo matėsi. Kai nėra vandens aplinkui, aišku, patalpose sausiau, bet drėgmė yra visą laiką, o šulinėly vanduo stovi visada. 2021 metais drėgmės lygis nematuotas, nes buvo sugedęs prietaisas, tik 11 ar 12 dieną padėjėjas buvo užvažiavęs ir matė drėgnas sienas, bet jo darytos nuotraukos iš telefono dingo. Tačiau ir ekspertizių aktuose esančiose nuotraukose aiškiai matyti drėgmės žymės. Išvadų 7 punkte yra nurodyta, pro kur į patalpas pateko vanduo. Bet koks papildomas vandens kiekis lengvai patekdavo į patalpas. Apžiūrėjus papildomai patalpas ir sienas, pamatavus drėgmės lygį, buvo nustatyta, jog pagrindinė priežastis – konstrukcijų nesandarumas, dėl ko išorėje atsiradęs vanduo laisvai galėjo subėgti į vidų. Patikrinimo metu išpylė šalia pastato 100-200 litrų vandens ir po 10 minučių jis jau pradėjo bėgti sienomis viduje. Jei pastatas būtų tvarkingas, tai net ir po avarijos į jį nepatektų vanduo.

Ekspertas D. K., atsakydamas į byloje dalyvaujančių asmenų klausimus, paaiškino, kad viskas yra surašyta ekspertizės akte. Ekspertinio tyrimo tikslas buvo nustatyti, dėl kokių priežasčių buvo pažeistos patalpos. Priežastys nurodytos – užpylimas dėl įvykusios avarijos ir netinkama pastato eksploatacija. Patvirtina, kad įtakos patalpų apgadinimui turėjo ir vandentiekio avarija. Neturėjo tokios informacijos, kiek vandens ištekėjo per avariją, bet tikėtina, kad visas kiekis rūsyje atsirado dėl avarijos. Su 2022 metų papildomos ekspertizės aktu nėra susipažinęs, atliekant šią ekspertizę nedalyvavo, todėl komentuoti negali. Jei nurodytos angos buvo užkrautos lentynomis ir daiktais, galėjo jų nepastebėti. Viską, ką pamatė, užfiksavo akte. Daiktų nekilnojo, jų buvo tikrai nemažai, todėl apžiūrėjo tik kiek matė. Atliekant ekspertizę truko informacijos apie einamus remontus, nes sprendė dėl nusidėvėjimo. Nustatė, kad pastato konstrukcijos nesandarios, yra prieduobės, kuriose galėjo kauptis vanduo, taip pat galėjo patekti dėl hidroizoliacijos nebuvimo. Jei būtų atliekamos pastato kasmetinės apžiūros, kaip ti reikalauja teisės aktai, galėtų vertinti. 

Liudytojas L. O. parodė, kad pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), jis nupirko 2021 m. gruodžio 27 d. ar 28 d. Pastatas ilgą laiką buvo nenaudojamas, reikalavo remonto, už jį buvo prašyta apie 60 000 EUR, jį kaina tenkino, būklė pastato atitiko tokią kainą, todėl sumokėjo, kiek prašė. Pastato rūsyje buvo vanduo, per kiek laiko jis susirinko, nežino, paprašė UAB „Utenos vandenys“ jį išpumpuoti. Po kiek laiko vėl pradėjo rinktis vanduo, todėl išbetonavo kiemą, kad paviršutinis vanduo nebėgtų į vidų, dabar vanduo nebesirenka. Vandens atsiradimo priežasties neieškojo, tik keista pasirodė, kad labai sukeltos rūsio grindys, pro duris reikia eiti pasilenkus. Dėl kainos su ieškovu bendravo ir tarpininkavo asmuo, kuris nupirko jo turėtą kitą pastatą, jis su byla niekaip nesusijęs, todėl jo įvardinti nenorėtų. Būtent tas asmuo derėjosi su ieškovais dėl kainos, nežino, ar nusiderėjo ir kiek. Pirmą kartą jis pastatą apžiūrėjo 2021 metų liepos mėnesį, po to lankėsi dar kelis kartus, nes turėjo raktus, vandens nebuvo. Dėl vandentiekio avarijų nieko nežino, kai vanduo atsirado, paprašė UAB „Utenos vandenys“ avarinės jį išpumpuoti, nieko už tai nemokėjo. 2022 metų pavasarį taip pat pradėjo rinktis vanduo rūsio patalpose, per kiek laiko jis susirinko, nežino, bet išsiurbta buvo nemažai. Pastatą su priklausiniais sutiko pirkti dar 2021 metų vasarą, neatsimena, dėl ko taip užsitęsė tas pirkimas, gal dėl to, kad savo pastato (duomenys neskelbtini) gatvėje dar nebuvo pardavęs. Su ekspertu, kuris atliko ekspertizę, nebendravo, skylių sienose neieškojo, tik įleido ekspertus. Dėl pelėsio nekreipė dėmesio, koridoriuose jo lygtai nesimatė. Jam turint tą pastatą, ekspertai vieną kartą buvo atvykę. Vandenį į pastatą įvedė tik 2022 metų pavasarį, jau po ekspertų atvykimo. Kadangi senas įvadas netiko, per jį nebėgo vanduo, kažkas buvo su vamzdynais, įvadą darė naujoje vietoje – prakasė nuo šulinio iki sienos ir padarė skylę. Senas įvadas buvo nuo privataus namo pusės, iš dešinės stovint veidu į įėjimą, prie įėjimo durų. Apie vykstantį teisminį ginčą sužinojo jau įsigijęs pastatą, 2022 metų sausio mėnesį iš ieškovo. Ieškovas jam tvirtino, kad anksčiau patalpose vandens nebuvo, jos buvo sausos.

Liudytojas S. V. parodė, kad jis yra buvęs A. P. bendradarbis ir jo kaimynas. Pastatas (duomenys neskelbtini) gatvėje anksčiau priklausė ieškovui. Mato, kad ten kartais atvažiuoja UAB „Utenos vandenys“ avarinė, tačiau ką veikia darbuotojai, nežino. Prieš 5 metus, kiek jam žinoma, buvo vandentiekio sistemoje trūkimas ir susirinko vanduo dėl trūkusio vamzdžio. Avarinė pas jį nebuvo atėjusi, tik vanduo buvo atjungtas apie pusdienį. Nežino, kur trūko vamzdis ir kur subėgo vanduo, pas juos pastate vandens nebuvo. Nežino, ar įvyko avarija, ar tiesiog tvarkė vamzdžius. 2022 metų sausio mėnesį lyg siurbė vandenį iš kažkur, iš šulinio matomai. Neatsimena, ar jų teritorijoje 2017 metais buvo šulinys, ten tikrai buvo įgriūva, kurią po to sutvarkė. 2017 metais UAB „Utenos vandenys“ darbuotojai pas juos atėję nebuvo, matė tik avarinės mašinas, bet ką jie ten veikia, nesidomėjo.

Liudytojas R. B. parodė, kad ieškovą A. P. pažįsta darbo reikalais. Jis dirbo nekilnojamojo turto pardavimų brokeriu UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir ieškovas kreipėsi į jį dėl (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini) esančio pastato pardavimo. Tai buvo apie 2017 metus. Jam paskambino iš UAB „Utenos vandenys“ ir pasakė, kad užlietos patalpos, paprašė įleisti darbuotojus apžiūrai. Kadangi raktų nuo patalpų jis neturėjo, tai paskambino A. P., pranešė apie situaciją ir, kad reikia įleisti darbuotojus. Jis pats irgi nuvyko į vietą, po 10-15 minučių atvažiavo ir ieškovas. Viduje matėsi vanduo, ant grindų ir lentynų buvo sukrauta daug įvairių daiktų. Iš pastato kiemo pusės buvo niša, kurioje matėsi susikaupęs vanduo, todėl UAB „Utenos vandenys“ darbuotojai nusprendė, kad ir pastato viduje yra vanduo. Jie paaiškino, kad yra gedimas, dingsta vanduo ir jie ieško, kur tas gedimas. Rūsio patalpose vandens buvo iki kelių. Darbuotojai pasakė, kad tas vanduo iš lauko subėgo, buvo šulinį atidarę. Prieš įvykį patalpose buvo daug kartų, po 1-2 kartus į savaitę klientus vedė apžiūrai ir visada būdavo sausa. Apie metus laiko tą pastatą pardavinėjo iki avarijos ir visada patalpos buvo sausos. Nežino, kodėl niekas taip ilgai nepirko to pastato, nes vieta gera, pastatas tvarkingas, gal kaina netiko. Iš pradžių, kiek atsimena, buvo prašytą už visą kompleksą apie 120 000 EUR, po to kainą mažino kelis kartus. Pastatas buvo parduotas be jo tarpininkavimo. Bendradarbiavimo nenutraukė, tiesiog A. P. pats surado pirkėją. Jų toks susitarimas buvo, taip buvo galima, tiesiog šiuo atveju negavo mokesčio, nes ne jis surado klientą. Tiksliai neatsimena, bet po avarijos turbūt nebuvo daugiau užėjęs į pastatą, paskutinį kartą patalpas matė užlietas vandens. Avarinė nieko per daug neaiškino, tik sakė, kad dingsta vanduo, to priežasties nežinojo, ieškojo jos, todėl ir norėjo patekti į pastato vidų. Įvykio vietoje jis pabuvo gal 10 minučių ir supratęs, kad jis nereikalingas, išvyko. Vanduo stovėjo visame rūsyje, matė tik jo pradžią, gilyn nėjo. Ar pastate buvo pajungtas vanduo, neatsimena. Kadangi pastate anksčiau buvo autodetalių parduotuvė, tai rūsy ant žemės buvo sudėta daug detalių, kituose aukštuose ant lentynų. Pastatas buvo parduotas gal po pusmečio, bet tiksliai nežino. Netiesa, kad jis buvo atvykęs atsitiktinai su klientais tą dieną, nes jis neturėjo raktų ir signalizacijos kodo. Atvyko, nes jam paskambino UAB „Utenos vandenys“ darbuotojai. 2017 m. gegužės 31 d. vykusioje turto apžiūroje nedalyvavo. Rūsio patalpos atskirai nebuvo rakinamos. Ant fasado buvo tentas, todėl vaikščiojo per kiemą, atrakindavo patį pastatą ir patekdavo į rūsį iš laiptinės. Kiek suprato, darbuotojai pamatė nišoje po stogeliu vandenį, todėl sprendė, kad viduje yra vanduo, nes ta niša jungiasi su rūsiu. Rašytinės sutarties su A. P. nebuvo sudaręs, susitarė žodžiu gal 2016 metais, įvykis įvyko 2017 metais, po to po kiek laiko atsitiktinai sutiko A. P., kuris pasakė, kad pardavė pastatą. Neprisimena, ar po užliejimo dar buvo tame pastate su klientais. Nežino, ar buvo traukiamas vanduo iš rūsio. Rūsio langų neatsimena, nebuvo jų turbūt.  

Liudytojas A. K. parodė, kad jis dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini). Ieškovą pažįsta iš savo darbinės veiklos. 2017 metais įvyko vandentiekio magistralinio tinklo avarija prie (duomenys neskelbtini), pastato, už pastato Nr. (duomenys neskelbtini)į kalniuką. Žalioje vejoje buvo išsiveržęs vanduo. Nuvažiavo darbuotojai, pamatė vejoje bėgantį vandenį, užsuko vandenį ir ieškojo priežasties. Kadangi asfaltas buvo naujas, nenorėjo jo ardyti, todėl pravėrė naują vamzdį senojo viduje tarp šulinių ir atstatė vandens tiekimą. Prie (duomenys neskelbtini) pastato vyrai pamatė nulipimą ir jo apačioje kartonines duris, nulipime buvo vandens. Kadangi pastatas buvo neeksploatuojamas, tai paskambino ant iškabos nurodytu numeriu į UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad atvyktų ir pasižiūrėtų, kas rūsy. Atvyko ieškovas, atrakino patalpas, ten buvo vandens, todėl paprašė padėti išpumpuoti. Kol buvo tvarkomas vamzdys, išpumpavo vandenį iš rūsio. Po to jis dar 3 dienas iš eilės skambino ir prašė išpumpuoti, nes vanduo toliau kaupėsi. Jis tiesiog palikdavo atviras duris, kadangi viduje nebuvo nieko vertingo, ir atvykdavo darbuotojai bei pumpuodavo. IF draudimui raštą pasirašė jis. Dėl įvykio kas pranešė, neatsimena, gal praeivis paskambino. Visi pranešimai įrašomi kompiuteryje ir saugomi 2 metus. Nežino, kur šis terminas reglamentuotas, pranešimai trinasi automatiškai. Vandentiekio atkarpa buvo sustabdyta apie 7 val.-8.30 val., viskas fiksuota tame pačiame kompiuteryje. Jis pats buvo atvykęs į įvykio vietą, kai buvo išpumpuotas vanduo, buvo nusileidęs į rūsį. Vanduo buvo pumpuojamas vandens siurbliu, kuris stovėjo išorėje ir pylė vandenį į lauką arba kanalizaciją. Pagal nuolydį avarija buvo įvykusi aukščiau už (duomenys neskelbtini) namo. D100 tai diametras, D50 – plastikinis vamzdys 50 cm diametro. Pirminės vandentiekio schemos nebėra, nes įstatyti kiti vamzdžiai. Kompiuteryje įsirašo, kad ir kur įvyko avarija, kokie remonto darbai atlikti, aktas, kokios medžiagos panaudotos. Kiek atsimena, vandens tiekimas buvo atnaujintas pavakary. Trūkęs vamzdys buvo maždaug 2 metrų gylyje. Nežino, kiek vandens išbėgo. Jie mato tik paduodamo į miestą vandens kiekį pagal skaitiklius. Nežino, kiek vandens galėjo susikaupti rūsyje 2017 m. gegužės 8 d. 30 cm vandens matė tik atidarytoje patalpoje, kiek kitose patalpose jo buvo, nežino. Apie kitus įvadus sužinojo šiais metais (2022 metais), kai naujas pastato savininkas norėjo įvesti vandenį. Rado kiaurai sieną einančią neužaklintą šiluminę trasą – vamzdį, dar buvo kabelių vamzdžiai. Visi jie pasimatė, kai buvo išvalytos šiukšlės. Kam priklausė tos trasos, nežino, o vamzdžiai buvo metaliniai ir keramikiniai, aplinka juos buvo ertmės ir skylės. Sienos pastate turi būti užsandarintos, kadangi bet kokios skylės gali praleisti gruntinį vandenį. Po avarijos, mėnesio pabaigoje buvo pakviestas į įvykio vietą, dar kvietė draudimo bendrovės atstovą, nes įmonės atsakomybė yra apdrausta. 2022 metų sausio mėnesį buvo įvykusi kitos atkarpos avarija, žemiau (duomenys neskelbtini) pastato, irgi buvo lūžęs vamzdys. Tada vandens pastato rūsyje buvo, bet tai niekaip nebuvo susiję su avarija, tiesiog savininkas paprašė išpumpuoti vandenį. Po mėnesio vėl prašė, nors jokios avarijos aplinkui nebuvo įvykusios, tiesiog per sienas sunkėsi vanduo. Angas pamatė tik 2022 metų vasarą, kai vedė vandenį į pastatą, o 2017 metais viskas buvo užkrauta ir sienų nesimatė. Jis pranešė vadovybei, kad rūsio sienos yra įtrūkusios, yra skylių. Vanduo buvo įvestas iš kitos pastato pusės, nei buvo anksčiau. Šilumos trasa ir kabeliai buvo iš kitos, keliuko pusės, kur įvyko 2022 metais avarija. 2017 metų avarija įvyko daug aukščiau ir kitu kampu. Į patalpas galėjo per plyšius patekti gruntiniai vandenys ir paviršiumi bėgantis vanduo, net nesusijęs su avarija. 2017 metais buvo apžiūrėtos patalpos, surašytas aktas, savininkas atsisakė jį pasirašyti, kas buvo tame akte, neatsimena. Draudimo bendrovės atstovas kažką fotografavo, davė nurodymus ieškovui dėl pateiktinų dokumentų. Vanduo 2017 metais buvo išpumpuotas nemokamai, sąskaitos už tokius darbus nerašomos. Prieš pumpuojant vandenį rūsyje nebuvo. 2022 metų sausį ieškovo įvykio vietoje nematė, tiksliai neatsimena, gal ji ir galėjo būti. 2017 m. gegužės 31 d. akto savininkas nepasirašė, nes pasakė, kad jam nieko nereikia. Kas buvo užfiksuota akte, neatsimena, jis buvo gal ir 1 lapo, jį išsivežė draudimo bendrovės atstovas. Įrašai apie veiksmus 2010 ir 2013 metais yra sutartyje, todėl ir turi tuos duomenis. 2017 metais nebuvo techninės galimybės fiksuoti dienos suvartojimo pagal gatves, tik bendrą suvartojimą viso miesto per mėnesį. Niekas daugiau nesikreipė, reiškia nebuvo kiti pastatai apsemti. Žemiau yra pastatai, bet jų pamatai aukštesni. Nežino, kiek kubinių metrų vandens galėjo išbėgti per avariją, vizualiai balose buvo gal 1-2 kubiniai metrai. Pastato Nr. (duomenys neskelbtini) pamatai buvo sutrūkinėję, grindys dėl kažkokių priežasčių užkeltos gal 20 cm., užeinant net pasilenkti reikėjo. Ieškovas rodė šalia pastato esantį garažą, kurio duobėje taip pat buvo vandens.    

Liudytojas V. Ž. parodė, kad jis yra ieškovo kaimynas. Eilinį kartą prie (duomenys neskelbtini), UAB „Utenos vandenys“ darbuotojai ieškojo vandens nuotekio. Prieš savaitgalį nerado, o po savaitgalio jau atsirado siurbimo mašina prie buvusio Statistikos departamento 2 aukštų pastato ir siurbė vandenį kelias dienas. Niekas nežino, kada įvyko avarija, nes ieškojo jos vietos kelias dienas, dar prieš 2017 m. gegužės 8 d., kuri buvo pirmadienis. Tas buvęs Statistikos departamento pastatas tuo metu priklausė A. P.. Toje teritorijoje anksčiau pastoviai problemos su vandentiekiu būdavo, pastoviai užpildavo apačioje esančius pastatus, kol neišplovė šulinių, kurie užsikimšę buvo. Po to irgi įvykis buvo, nes negalėjo pravažiuoti į savo teritoriją dėl kasamų vandentiekių, vėl kažką taisė avarinė. Jis sustojo, paskambino A. P., ar sakė ką tuo metu ten buvęs A. K., neatsimena. Jis pats (duomenys neskelbtini) gatvėje nuomojasi patalpas nuo 2010 metų, 2017 metais ten buvo automobilių stiklų servisas. Jis yra įmonės direktorius ir savininkas, todėl būna ten kiekvieną darbo dieną ir dažnai savaitgaliais, žiemą kiekvieną savaitgalį. Į ieškovui priklausantį pastatą užėjęs nebuvo po avarijos, tik šalia pastovėjo. A. K. pažįsta iš matymo.  

Ieškinys atmestinas.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir šalių paaiškinimais nustatyta, kad pastatas – administracinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki 2021 m. gruodžio 30 d. asmeninės nuosavybės teise priklausė J. P.. 2017 m. gegužės 8 d. UAB „Utenos vandenys“ buvo gautas pranešimas, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini), aikštelėje yra vandens bala. Avarinei brigadai apžiūrėjus vietą, buvo nustatyta, kad už maždaug 40 metrų nuo pastato (duomenys neskelbtini), apie 5 metrų atstumu nuo magistralinio vandentiekio vamzdžio dn100 iš po žemių kyla vanduo. Uždarius vandentiekio atkarpą vandens kilimas į paviršių sustojo. Avarinės brigados darbuotojai pastebėjo, kad (duomenys neskelbtini), įlipime į rūsį keli laiptai ir durų apačia apsemta vandeniu, atidarius rūsį, jame buvo apie 30 cm vandens.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, padarytos patalpoms ir jose buvusiems daiktams, atlyginimo patalpas užliejus vandeniui. Ieškovai teigia, kad žala jiems padaryta dėl įvykusios vandentiekio avarijos, todėl už ją atsakinga atsakovė UAB „Utenos vandenys“, atsakovė bei trečiasis asmuo atsikerta, kad atsakovė nėra atsakinga už žalos atsiradimą, kadangi patalpų užliejimo ir avarijos nesieja priežastinis ryšys, be to, nėra įrodytas žalos dydis bei kitos deliktinės atsakomybės sąlygos.

Dėl ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovės UAB „Utenos vandenys“ ieškovės J. P. naudai 21 200 EUR žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnyje numatyta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, o žalą, padarytą turtui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.266 straipsnyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Kasacinės instancijos teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad pagal šią teisės normą objekto savininkas (valdytojas) privalo atlyginti žalą net ir nesant jo kaltės, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K3-554/2007). Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kadangi kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga yra preziumuojama, tai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo privalo įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246, 2.247, 6.249 straipsniai). Ieškovė, siekdama civilinės atsakomybės taikymo atsakovei, pagal pirmiau nurodytas CK nuostatas ir suformuotą teismų praktiką nagrinėjamoje byloje turi įrodyti atsakovės neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2017 m. gegužės mėnesio pradžioje (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini), įvyko vandentiekio avarija trūkus požeminiam vamzdžiui. Teismo vertinimu, tokios avarijos pasekoje į gruntą galėjo išbėgti ir, atsižvelgiant į tai, kad avarijos priežastis buvo nustatyta ne iš karto, išbėgo nemažas kiekis vandens, dėl ko galėjo ženkliai pakilti gruntinių vandenų lygis nurodytoje vietoje. Tačiau šiuo atveju svarbu yra nustatyti, ar pats gruntinių vandenų lygio pasikeitimas savaime galėjo būti pagrindinė priežastis, dėl kurios vanduo pateko į ieškovės tuo metu nuosavybės teise valdytas patalpas – pastato rūsį.

Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 47 straipsnyje numatyta, kad statinių naudotojai privalo naudoti statinį (jo patalpas) pagal paskirtį, išskyrus Vyriausybės nustatytus atvejus ir tvarką; laikytis normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ar normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio (jo dalių, inžinerinių sistemų) savybės, atitinkančios Reglamente (ES) Nr. 305/2011 nustatytus esminius statinių reikalavimus.

Atsakovei ir trečiajam asmeniui teigiant, kad rūsio patalpų užliejimo ir vandentiekio avarijos nesieja priežastinis ryšys dėl to, kad ginčo patalpos buvo labai prastos būklės, neeksploatuojamos ir neprižiūrimos, ir siekiant pašalinti prieštaravimus byloje, 2021 m. kovo 29 d. nutartimi byloje buvo paskirta statybos ekspertizė, pavedant ją atlikti šalių pasiūlytiems ekspertams L. U. ir D. K.. 2021 m. gruodžio 1 d. teisme gautas ekspertizės aktas, kuriame pateikti atsakymai į teismo užduotus klausimus. Kadangi į dalį klausimų nebuvo pilnai atsakyta dėl to, kad ekspertams trūko duomenų ir jie nepasinaudojo savo teise prašyti teismo įpareigoti šalis pateikti papildomus duomenis, bei paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios nebuvo žinomos ekspertams ir nebuvo vertintos atliekant ekspertizę – atlaisvinus ginčo patalpas pastebėtos angos sienose, 2022 m. kovo 15 d. teismo nutartimi buvo paskirta papildoma statybos ekspertizė, pavedant ją atlikti pirminę ekspertizę atlikusiems ekspertams bei pavesta pakartotinai atsakyti į teismo 2021 m. kovo 29 d. nutartyje užduotus klausimus ir į papildomus klausimus. Ieškovams teismo nustatytu terminu neįmokėjus avanso už paskirtą ekspertizę, 2022 m. kovo 23 d. nutartimi buvo atnaujintas bylos nagrinėjimas ir tos pačios dienos nutartimi paskirta papildoma statybos ekspertizę pavedant ją atlikti tik ekspertui L. U..

2022 m. birželio 28 d. teisme gautas papildomos ekspertizės aktas, kurio išvadose, ekspertui papildomai atlikus tyrimą atlaisvintose patalpose bei atsižvelgus į naujai paaiškėjusias aplinkybes, pakartotinai atsakyta į teismo užduotus klausimus. Ekspertas konstatavo, kad rūsio patalpos 2017 m. gegužės 8 d. datai neatitiko ir šiai dienai neatitinka esminių statinio reikalavimų (konkrečiai neatitiko mechaninio atsparumo ir pastovumo bei higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimų). Bendruoju atveju galima teigti, kad pastato nusidėvėjimas buvo apie 37-40 proc., tuo tarpu konkrečiai rūsio patalpų nusidėvėjimas 2017 m. gegužės 8 d. datai buvo apie 70-80 proc. Konstatavo, kad esminė priežastis dėl 2017 m. gegužės 8 d. pastebėto drėgmės prasiskverbimo į vidaus patalpas (rūsio patalpas) ir pastebėtų defektų atsiradimo rūsio patalpose pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), yra blogos būklės išorinės pastato sienos, kadangi jos nebeatlieka esminės – atitvarinės funkcijos, todėl drėgmė skverbiasi į pastato vidų ir gadina konstrukcijas bei apdailą, tuo tarpu tas tiesiogiai buvo nulemta dėl pamatų ir rūsio patalpų sienų nepakankamos priežiūros. Jeigu savalaikiai būtų buvę atlikti reikalingi remonto darbai rūsio patalpose, nepaisant 2017 m. gegužės 8 d. netoliese pastato įvykusios vandentiekio avarijos, vanduo nepakliūtų į rūsio patalpas. Taip pat ekspertas nustatė, kad 2017 m. gegužės 8 d. pastebėti rūsio patalpų defektai/trūkumai negalėjo atsirasti dėl vieno/staigaus ir netikėto įvykio, jie atsirado dėl ilgalaikio drėgmės poveikio rūsio konstrukcijoms, kurį iššaukė rūsio konstrukcijų bloga būklė – pamatų nesandarumas, kas buvo sąlygota ilgalaikės pastato nepakankamos priežiūros ir netinkamos eksploatacijos. Ekspertas konstatavo, kad 2017 m. gegužės 8 d. pastebėtų defektų atsiradimo rūsio patalpose ir netoliese šio pastato įvykusios vandentiekio tinklų avarijos nesieja priežastinis ryšys, todėl nuostolio suma dėl rūsio patalpų užliejimo apskritai neturėtų būti skaičiuojama. Esminiai būdai (priežastys), kaip į pastato rūsio patalpas galėjo patekti vanduo ir kauptis perteklinė drėgmė, tame tarpe ir 2017 m. gegužės 8 d. datai, yra keli: per telekomunikacijų vamzdį; per šilumos trasos angą; per neužbaigtą betoninių grindų papildomo sluoksnio klojimą ir rūsyje rastą šulinuką; per rūsio patalpos (duomenys neskelbtini) sienoje esančius įtrūkimus. Ekspertas pripažino, kad tiek aplinkybė, kad pastato rūsio patalpose aktualiu tyrimui laikotarpiu buvo neužhermetizuoti (neužaklinti) telekomunikacijų vamzdis bei šilumos trasos anga, tiek kitos papildomos apžiūros metu nustatytos aplinkybės keičia 2021 m. gruodžio 1 d. pateiktame pirminiame teismo ekspertizės akte suformuotas išvadas.  

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177 straipsnio 1 dalimi įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.

Pagal CPK 178 straipsnio nuostatas šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis Nr. 3K-3-206/2010). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).

        Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gruodžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017 yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Ieškinio reikalavimas gali būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta įrodytomis faktines aplinkybes, kuriomis jis grindžiamas. Pažymėtina, kad bylos šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai yra įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis nustatant įrodinėjamą aplinkybę, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Vienas iš paaiškinimų ir parodymų patikimumo kriterijų yra tai, ar tokio įrodymo duomenis gali patvirtinti kiti byloje surinkti leistini įrodymai, kurių duomenys turi būti palyginti ir įvertinti kartu su šalių paaiškinimais ar liudytojų parodymais. Jų įrodomąją vertę teismas turi nustatyti juos įvertinęs kartu su byloje surinktų įrodymų visetu (CPK 185 straipsnis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį, nagrinėjamų teisinių santykių esmę ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004).

Byloje yra du ekspertizės aktai. Vertindamas juos, teismas pažymi, kad 2021 m. gruodžio 1 d. teismui pateikto ekspertizės akto išvadose iš esmės konkrečiai neatsakyta ne į vieną klausimą, beveik visur išvadose vartojama žodis „galimai“, kadangi ekspertams trūko informacijos, tačiau ir šio akto išvadose nurodoma, kad viena priežasčių žalai atsirasti buvo pastato konstrukcijų nesandarumas ir netinkama priežiūra bei eksploatacija, taip pat, kad defektai atsirado ilgalaikio poveikio pasekoje. 2022 m. birželio 22 d. akte teismo eksperto išvadoms pateikti atliekant papildomą ekspertizę teismo ekspertui jau pakako duomenų tam, kad būtų galima objektyviai ir pilnai atsakyti į visus teismo nutartyse suformuluotus klausimus. Eksperto išvados yra motyvuotos, paremtos išsamia pilnai atlaisvintų, priešingai nei atliekant pirminę ekspertizę, patalpų apžiūra, byloje esančiais duomenimis, byloje surinktos dokumentacijos duomenimis. Byloje nėra duomenų, kurie leistų suabejoti pateiktomis eksperto išvadomis bei eksperto, atlikusio tyrimus, kvalifikacija tokiu lygiu, kad vertinti liudytojų ar šalių, neturinčių specialaus išsilavinimo ir žinių, parodymus aukščiau už eksperto išvadas.

Be to, įvertinęs pateiktas ekspertizės akto išvadas kartu su kitais įrodymais, teismas konstatuoja, jog jos tik patvirtina byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose nurodytas aplinkybes, kadangi jau 2017 m. gegužės 31 d. apžiūros akte yra nurodyta, kad pastato būklė yra prasta, 2017 m. birželio 14 d. Ekspertinėje nuomonėje dėl defektų priežasties Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2020 m. birželio 3 d. papildytoje ekspertinėje nuomonėje jau išsamiau pasisakoma apie tai, kad pastato konstrukcijų ir apdailos būklė yra bloga, didelis fizinis nusidėvėjimas (vidaus patalpų sienų, lubų ir grindų nusidėvėjimas vertinamas 80 proc.), išorinės pastato sienos nebeatlieka esminės – atitvarinės funkcijos, todėl defektų rūsio patalpose esminė/tiesioginė priežastis yra blogos būklės išorinės pastato sienos, todėl drėgmė skverbiasi į pastato vidų ir gadina konstrukcijas bei apdailą, procesas ilgalaikis ir nėra sukeltas vieno/staigaus ir netikėto įvykio. Taip pat, išanalizavus į bylą pateiktas nuotraukas, darytas iš karto po įvykio ir atliekant apžiūrą, galima konstatuoti, kad sienų prasta būklė (ypatingai pirmame aukšte) liudija apie tai, jog vanduo į pastatą patekdavo ir per stogą, kadangi yra atsilupęs tinkas ir dažai. Ieškovų į bylą pateikta 2020 m. gruodžio 29 d. ekspertinio tyrimo ataskaita niekaip nepaneigia eksperto padarytų išvadų, kadangi kaip matyti iš jos turinio, tyrimą atlikęs specialių žinių turintis asmuo (byloje E. L. teismo nebuvo pavesta atlikti ekspertizės, todėl jis nelaikomas ekspertu šioje byloje) nevertino pastato (duomenys neskelbtini), būklės ir nusidėvėjimo, įvykio vietos pats neapžiūrėjo, rėmėsi pateiktais dokumentais, todėl išvadas padarė laikydamas, kad pastato būklė atitiko techninius reikalavimus, nors byloje nustatyta priešingai.

Ieškovė nepateikė objektyvių įrodymų, kad pastato būklė atitiko techninius reikalavimus ir buvo pakankamai gera, tuo tarpu kiti byloje esantys ir aukščiau sprendime aptarti duomenys įrodo, kad pastato konstrukcijos neatitiko reikalavimų, neatliko savo funkcijų, neturėjo hidroizoliacinių savybių, kas ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios vanduo pateko į pastato vidų. Teismo posėdžio metu papildomai apklaustas ekspertas L. U. dar kartą patvirtino, kad jei pastatas būtų tinkamai prižiūrimas ir būtų techniškai tvarkingas, avarijos pasekoje padidėję gruntiniai vandenys nepatektų į pastato vidų ir neužlietų rūsio patalpų. Ekspertas taip pat nurodė tyrimo atlikimo metu išpylęs prie pastato sienos sąlyginai nedidelį kiekį vandens – apie 100-200 litrų, tačiau ir šio kiekio užteko, kad pastato viduje pradėtų sienomis bėgti ir kauptis vanduo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas prieina išvados, kad byloje surinktų įrodymų visetas, vertinant juos sistemiškai kartu ir atskirai, leidžia konstatuoti, kad nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp 2017 m. gegužės mėnesį įvykusios vandentiekio tinklų avarijos (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini), ir pastato, esančio (duomenys neskelbtini), patalpų – rūsio patalpų užliejimo. Taigi, atsakovė UAB „Utenos vandenys“, nors ir būdama vandentiekio tinklų valdytoja, nėra atsakinga už defektus, pastebėtus 2017 m. gegužės 8 d. rūsio patalpose, esančiose pastate, adresu (duomenys neskelbtini), todėl neturi pareigos atlyginti ieškovei žalą. Teismas nepasisako dėl ieškovės patirtos žalos dydžio pagrįstumo/nepagrįstumo, kadangi ieškinys dalyje dėl ieškovės J. P. reikalavimo priteisti 21 200 EUR žalos (nuostolių) atlyginimą atmestinas dėl visų būtinų deliktinei atsakomybei atsirasti sąlygų nebuvimo. Ieškinio reikalavimas dėl 5 procentų dydžio procesinių metinių palūkanų nuo priteistos sumos priteisimo yra išvestinis ir netenkinant pagrindinio reikalavimo, taip pat atmestinas.  

Dėl ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovės UAB „Utenos vandenys“ ieškovo A. P. naudai 4 455 EUR žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas teigia dėl rūsio patalpų, esančių pastate (duomenys neskelbtini), patyręs 4 455 EUR žalos, kadangi buvo nepataisomai sugadinti ten buvę jam priklausantys įvairūs daiktai. Atsakovė su šiuo ieškinio reikalavimu nesutinka ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, jai pritaria, motyvuodami tuo, kad atsakovė nėra atsakinga už vandens patekimą į patalpas, ieškovas niekaip neįrodė ir nepagrindė patalpose buvusių daiktų sąrašo ir aplinkybės, kad jie tikrai buvo nepataisomai sugadinti.

Ieškovas A. P. savo reikalavimus grindžia iš esmės tais pačiais motyvais, kaip ir ieškovė J. P., nurodydamas, kad žalą patyrė dėl kaltų atsakovės UAB „Utenos vandenys“ veiksmų, kurį privalėjo tinkamai prižiūrėti savo valdomą turtą – vandentiekio tinklus, tačiau to nepadarė, ko pasekoje įvyko avarija – trūko požeminis vamzdis, ir dėl to buvo užlietos pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), rūsio patalpos bei sugadinti rūsyje buvę ieškovo daiktai.

CK 6.263 straipsnis numato, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Įstatymų numatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą.

Tam, kad asmeniui kiltų civilinė deliktinė atsakomybė, privalu nustatyti visas tam būtinas sąlygas, numatytas CK 6.246-249 straipsniuose. Sutinkamai su CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, o faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015).

Teismas negali sutikti su ieškovo ir jo atstovų argumentais, kad byloje pateikta pakankamai įrodymų apie tai, kokio dydžio žala padaryta ieškovui, ir šios žalos dydžio piniginė išraiška atitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus. Byloje iš esmės yra tik ieškovo sudarytas daiktų sąrašas, tačiau nėra visiškai jokių įrodymų, kad tuos daiktus jis iš tikrųjų turėjo, kad tie daiktai buvo veikiantys ir geros būklės, galiausiai, kad daiktai buvo nepataisomai sugadinti. Nors ieškovas nurodo, kad visą tai galima nustatyti iš 2020 m. gruodžio 10 d. T. M. parengtos Žalos atstatymo kaštų skaičiavimo ataskaitos Nr. 201116 ir kartu su pirminiu ieškiniu pateiktų nuotraukų, tačiau pažymėtina, kad visos nuotraukos yra bendro pobūdžio, jose nėra pavaizduotas kiekvienas daiktas (ar bent daiktų grupė) atskirai, taip pat iš jų negalima nustatyti daiktų kiekio ir tuo labiau jų būklės. Teismas sutinka, kad ieškovas neturėjo pareigos vesti daiktų (detalių) apskaitos, tačiau tai neeliminuoja jo pareigos įrodyti savo teiginius kokiais nors kitais leistinais įrodinėjimo būdais. Parduodamų daiktų skelbimų internete nuotraukos taip pat negali būti nagrinėjamu atveju laikomi patikimais ir objektyviais įrodymais, kadangi, kaip jau buvo paminėta, nėra įrodymų, kokie daiktai, kiek jų ir kokios būklės buvo patalpose, ar skelbimuose nurodyti daiktai tikrai atitinka tų sugadintų daiktų komplektaciją ir būklę, ar jie tapatūs. Tokiu būdu konstatuotina, kad pačios žalos faktas byloje nustatytas, tačiau nepateikta įrodymų ir nenustatyta aplinkybių, kuriais remiantis teismas galėtų objektyviai nustatyti žalos dydį.

Nors sutiktina su ieškovo teiginiais, kad atsakovė UAB „Utenos vandenys“, būdama vandentiekio tinklų, esančių (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini) , valdytoja, privalėjo tinkamai prižiūrėti savo valdomą turtą, kad nebūtų padaryta žala kitiems asmenims, tačiau byloje yra nustatyta ir teismo šiame sprendime jau konstatuota, kad avarijos įvykio fakto ir rūsio patalpų užliejimo nesieja priežastinis ryšys, kadangi pagrindinė priežastis, dėl kurios vanduo pateko į pastato vidų ir įvyko rūsio patalpų užliejimas, yra netinkama pastato priežiūra ir eksploatacija, ko pasekoje jis pasidarė labai prastos būklės bei jo sienos, grindys ir t.t nebeatliko savo funkcijos ir vanduo galėjo laisvai prasiskverbti į pastato vidų. Dėl vandentiekio avarijos pakilęs gruntinių vandenų kiekis nepadarytų jokios įtakos (žalos) patalpoms, jei pastatas būtų tinkamos techninės būklės, nes vanduo tokiu atveju į vidų paprasčiausiai nepatektų. Todėl konstatuotina, kad esant nustatytoms aplinkybėms ir nesant priežastinio ryšio tarp vandentiekio avarijos (atsakovės netinkamų veiksmų netinkamai prižiūrint savo valdomą daiktą), žala ieškovui galėjo būti padaryta dėl ieškovės J. P. neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju, būtent J. P., būdama pastato, adresu (duomenys neskelbtini), savininkė, privalėjo laikytis įstatymų nuostatų ir prižiūrėti savo turtą taip, kad nebūtų padaryta žala, kitam asmeniui – ieškovui A. P., būtent jos neteisėti veiksmai (neveikimas neatliekant savo, kaip pastato savininkės, pareigų) yra priežastiniame ryšyje su ieškovui A. P. galimai padaryta žala (kurios dydžio nėra galimybės nustatyti).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti ieškinio dalyje dėl ieškovo A. P. reikalavimo priteisti jam iš atsakovės UAB „Utenos vandenys“ 4 455 EUR žalos atlyginimą, kadangi atsakovė nėra atsakinga už atsiradusią žalą, todėl ieškinys šioje dalyje taip pat atmestinas. Išvestinis ieškinio reikalavimas dėl 5 procentų metinių procesinių palūkanų priteisimo netenkinant pagrindinio reikalavimo, taip pat atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

        Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

        Ieškovų ieškinį atmetus visiškai, spręstinas atsakovės ir jos pusėje byloje dalyvavusio trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas.

        Pateikti dokumentai patvirtina, kad atsakovė už suteiktas teisines paslaugas parengiant atsiliepimus, tripliką, prašymus, rašytinius paaiškinimus ir kitus procesinius dokumentus bei atstovaujant teisme, sumokėjo advokatui 12 050 EUR, taip pat patyrė 2 420 EUR (1 815 EUR + 605 EUR) išlaidų ekspertizėms apmokėti bei 37,95 EUR kitų su byla susijusių išlaidų (mokestis VĮ „Registrų centras“ už ginčo pastato 2021 m. gruodžio 22 d. pirkimo-pardavimo sutarties kopijos parengimą), iš viso – 14 507,95 EUR bylinėjimosi išlaidų. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, už atsiliepimo, tripliko ir kitų procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą teisme sumokėjo advokatui 3 847,30 EUR. Vadovaudamasis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis teismas konstatuoja, kad atsakovės ir trečiojo asmens patirtos išlaidos patvirtintos rašytiniais įrodymais, ir neviršija nustatytą maksimalią už tokias paslaugas priteistiną sumą. Kitos atsakovės patirtos išlaidos taip pat susijusios su bylos nagrinėjimu, todėl atlygintinos (CPK 88 straipsnio 1 dalis).

        Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, bylos sudėtingumo laipsnį, priteisia iš ieškovų atsakovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas – 14 507,95 EUR, ir trečiajam asmeniui – 3 847,30 EUR, laikydamas, kad tokios sumos yra adekvačios nagrinėjamai bylai.

        Taip pat iš ieškovų valstybės biudžeto naudai priteistinos teismo turėtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, kurios šioje byloje sudaro 75,36 EUR (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnis, 88 straipsnis, 96 straipsniai).

        Ieškovė J. P. galimų liudytojų ir ekspertų atvykimo į teismo posėdį išlaidų apmokėjimui įnešė į teismo depozitinę sąskaitą 2020 m. gruodžio 9 d. mokėjimo pavedimu 200 EUR ir 2022 m. spalio 1 d. - 400 EUR, iš viso – 600 EUR. Iš šios sumos tik 100 EUR buvo panaudota apmokėti eksperto D. K. dalyvavimo teismo posėdyje išlaidas, todėl likusi avanso dalis – 500 EUR grąžintina ieškovei.

        Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 263-265 straipsniais, 268- 270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

        ieškinį atmesti.

        Priteisti solidariai iš ieškovų A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Utenos vandenys“, juridinio asmens kodas 183633981, naudai 14 507,95 EUR (keturiolika tūkstančių penkis šimtus septynis eurus 95 ct) bylinėjimosi išlaidų.

        Priteisti solidariai iš ieškovų A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, „If P&C Insurance AS“, Lietuvoje vykdančiai savo veiklą per „If P&C Insurance AS“ filialą, juridinio asmens kodas 302279548, naudai 3 847,30 EUR (tris tūkstančius aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis eurus 30 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

        Priteisti solidariai iš ieškovų A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 75,36 EUR (septyniasdešimt penkis eurus 36 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, kurios turi būti sumokėtos į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662, pateikiant įmokos sumokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Sprendimui įsiteisėjus grąžinti ieškovei J. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) teismo depozitinėje sąskaitoje esančias (įneštos 2020 m. gruodžio 9 d. ir 2022 m. spalio 1 d. mokėjimo pavedimais) ir nepanaudotas avanso lėšas – 500 EUR (penkis šimtus eurų).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.

Teisėja                                                                                               Ana Karšul