Administracinė byla Nr. I-1444-505/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02491-2017-0

                                                                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2;

(S)

                                                                                          51.5; 55.1.1.;

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 14 d.

Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė,

sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,

dalyvaujant pareiškėjui A. B.,

nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė:

Pareiškėjas A. B. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 850 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (b. l. 2) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad 2017 m. lapkričio 22 d. buvo etapuotas iš Alytaus pataisos namų į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – LAVL) gydytojo traumatologo konsultacijai. Atvykus į LAVL, pareiškėjas buvo patalpintas į laikino sulaikymo kamerą, kurioje įrengtos trys sėdimos vietos, o patalpinta buvo 13 asmenų, todėl trūko ploto. Praėjus trims valandoms prasidėjo nuteistųjų asmens krata, kurios metu iš pareiškėjo buvo paimtas elastinis bintas ir arbata bei pasiūlyta maistą ir kitas prekes įsigyti LAVL parduotuvėje. Paprašius pareigūnų pasinaudoti dušu, pareiškėjui buvo paaiškinta, jog yra šaltas vanduo ir į dušą nebus vedamas, todėl dušu galėjo pasinaudoti tik pirmadienį. Dušo kabinos įrengtos netinkamai, nulaužtos dušų galvutės, persirengimo vietoje (koridoriuje) praviras langas, kurio nebuvo galima uždaryti, todėl pareiškėją perpūtė vėjas ir jis pradėjo sloguoti. Teigė, jog palatose pilna dulkių, nebuvo stalo, tinkamai neįrengta kriauklė. Dėl tokių LAVL veiksmų (neveikimo) pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą, nuovargį, sveikatos sutrikimus, fizinį skausmą, kitokius nepatogumus. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 17-21) nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu LAVL buvo gydomas nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d. ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriaus 207 kamerų tipo patalpoje.

Pažymėjo, jog Lietuvos higienos normos HN 47:2011  21 punkte nustatyta, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Ši higienos norma nenustato reikalavimo, kad palatose turi būti stalas.

Tiek pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, tiek Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 bei LAVL direktoriaus įsakymais patvirtintuose aktuose numatyta nuteistųjų pareiga tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimų vietas.

Pažymėjo, jog Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyrius 2017 m. lapkričio 20 d. atliko operatyviąją kontrolę Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriaus antro aukšto dušo patalpose. Kontrolės metu nustatyta, kad dušo rageliai buvo techniškai tvarkingi, kitų pažeidimų nenustatyta.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės numato, kad naujai atvykusiems į pataisos įstaigas nuteistiesiems atliekamas sanitarinis švarinimas, jie nusiprausia duše. Į LAVL atvykę pacientai turi teisę pasinaudoti dušu tą pačią dieną, tačiau pareiškėjas 2017 m. lapkričio 22 d. atsisakė pasinaudoti dušu.

Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punkto nuostatomis, priimtiems į pataisos įstaigą nuteistiesiems daroma krata, o jų turimi daiktai ir reikmenys patikrinami. Pareiškėjui atvykus į LAVL, prieš jam darant visuminę kratą, buvo siūloma atiduoti draudžiamus daiktus, buvo surašytas perduotų saugoti ir turimų daiktų kvitas. Buvo apimti saugojimui šie daiktai: juoda striukė, pilkas viršus, juodos ir baltos kelnės. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas su savimi elastinio binto neturėjo.

Pareiškėjui atvykus į LAVL, jis buvo patalpintas į Priėmimo – skubios pagalbos skyriaus laikino sulaikymo kamerą. Galiojantys teisės aktai nereglamentuoja asmenų laikymo laikino sulaikymo kameroje termino, nenumato maksimalaus leidžiamo laikyti jų skaičiaus. Nuteistųjų (suimtųjų) laikymo trukmė laikino sulaikymo kameroje priklauso nuo objektyvių aplinkybių. Laikino sulaikymo kamerose įrengta po du suolus ir tris kėdes.

Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas pasiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 850 Eur neturtinės žalos suma. Prašė skundą atmesti.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau ir – LAVL, Ligoninė) netinkamomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis sąlygomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar LAVL arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjo teigimu, atvykus į LAVL, jis buvo patalpintas į laikino sulaikymo kamerą, kurios plotas apie 9 kv m., įrengtos trys sėdimos vietos, o patalpinta buvo 13 asmenų, todėl trūko ploto, šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas tris valandas.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog galiojantys teisės aktai nereglamentuoja asmenų laikymo laikino sulaikymo kameroje termino, taip pat nenumato maksimalaus leidžiamo laikyti jų skaičiaus. Nuteistųjų (suimtųjų) laikymo trukmė laikino sulaikymo kameroje priklauso nuo objektyvių aplinkybių, tokių kaip atvykstančių nuteistųjų (suimtųjų) skaičius, atliekamų kratų ir gydytojo apžiūrų laikas. LAVL laikino sulaikymo kamerose įrengta po du suolus ir tris kėdes.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, nustatant, kiek laiko asmuo gali būti laikomas laikino sulaikymo (trumpalaikio laikymo) kameroje pagal analogiją (ABTĮ 4 straipsnio 7 dalis) taikytinas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktas, kuriame numatyta, kad į tardymo izoliatorių priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau nei dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1087-662/2017).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas, ar asmeniui, laikomam laikino sulaikymo kameroje, yra užtikrinamas tinkamas plotas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.2 punktu, kuriame numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1149-1062/2017).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, yra išaiškinęs, kad pareiškėjas, teigiantis, jog kalinimo sąlygos buvo netinkamos, turi pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o įrodinėjimo pareiga dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Atsakovės atstovas nepateikė šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų, tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Tačiau, teismo vertinimu, byloje surinkti duomenys – pateiktos laikino sulaikymo kameros fotografijos (b. l. 44-45) - dėl LAVL laikino sulaikymo kameroje tenkančio ploto vienam asmeniui, leidžia manyti, jog pareiškėjas galėjo ginčo laikotarpiu galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, diskomfortą, dėl tenkančio ploto normos neužtikrinimo laikino sulaikymo kameroje. Atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl laikino sulaikymo kameros ploto, joje laikytų asmenų skaičiaus, taip pat nepateikė duomenų, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Todėl, LAVL nepateikus informacijos apie laikino sulaikymo kameros plotą, apie joje ginčo laikotarpiu laikytų asmenų skaičių, duomenų, kiek laiko pareiškėjas praleido laikino sulaikymo kameroje, šios aplinkybės vertintinos pareiškėjo naudai, pripažįstant, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo laikino sulaikymo kamerose sąlygas.

Pareiškėjas minėjo, jog nuteistųjų asmens kratos metu iš jo buvo paimtas elastinis bintas ir arbata bei pasiūlyta maistą ir kitas prekes įsigyti LAVL parduotuvėje.

Vadovaujantis Taisyklių 57 punkto nuostatomis, priimtiems į pataisos įstaigą nuteistiesiems daroma asmens krata, o jų turimi daiktai ir reikmenys patikrinami. Maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenurodyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše <...> paimami. Taisyklių 76 punktas numato, jog nuteistiesiems, kurių gydymo laisvės atėmimo vietų ligoninėje trukmė neviršija 60 dienų, leidžiama įsigyti ir turėti tik šių taisyklių 18 priedo 3 punkte bei 2.2, 2.6, 4.1, 4.2, 4.3, 4.9, 4.13, 4.15, 4.19 ir 5.5 papunkčiuose nurodytų drabužių, higienos ir kitų reikmenų. Gydytojui rekomendavus, jiems leidžiama vartoti iš pataisos įstaigos atsivežtų ir (ar) įsigyti šių taisyklių 18 priede nurodytų maisto produktų. Į laisvės atėmimo vietų ligoninę nuteistojo atsivežti maisto produktai, kurių vartoti jam nerekomenduoja gydytojas, sunaikinami šių taisyklių 59 punkte nustatyta tvarka.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija) 153 ir 153.1 punktuose numatyta, jog nuteistiesiems (suimtiesiems) visuminė krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 154 punkte reglamentuota, kad visuminė asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje) atliekama atskiroje patalpoje. Nuteistajam (suimtajam) prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, neįtrauktus į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus. Dalinė krata atliekama panaudojant technines priemones, apčiupinėjant drabužius ir apžiūrint asmeninius daiktus, neišrengiant suimtojo arba nuteistojo. Prieš kratą suimtajam (nuteistajam) pasiūloma atiduoti daiktus neįtrauktus į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus (Instrukcijos 156 punktas). Atlikus kratą (išskyrus 155.1, 155.2 papunkčiuose numatytus atvejus), surašomas protokolas. Atlikus bendrąją kratą, jei ji neįforminama šios instrukcijos 174 punkte nustatyta tvarka, surašomas suvestinis protokolas. Paėmus iš suimtųjų ir nuteistųjų daiktus, neįtrauktus į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus ar jiems pareiškus pretenzijų dėl kratos eigos, surašomas protokolas (Instrukcijos 157 punktas).

Iš byloje pateikto perduotų saugoti ir turimų daiktų kvito Nr. PS 15444 (b. l. 36) matyti, kad iš pareiškėjo saugojimui buvo paimti šie daiktai: striukė juoda, viršus pilkas, kelnės juodos, kelnės baltos, su savimi pareiškėjas pasiėmė atmintinę, juodus batus, baltą kepurę ir pižamą. Perduodamų saugoti ir turimų daiktų kvitą pareiškėjas patvirtino savo parašu, pretenzijų nereiškė. Atkreiptinas dėmesys, jog minėtame kvite nenurodyta apie tai, kad pareiškėjas su savimi turėjo elastinį bintą, arbatą, todėl konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus dėl elastinio binto, arbatos paėmimo ir neišdavimo pareiškėjui, nėra pagrindo.

Pareiškėjas nurodė, kad paprašius pareigūnų pasinaudoti dušu, buvo paaiškinta, jog yra šaltas vanduo ir į dušą nebus vedamas, todėl dušu galėjo pasinaudoti tik pirmadienį. Dušo kabinos įrengtos netinkamai, nulaužtos dušų galvutės, persirengimo vietoje (koridoriuje) praviras langas, kurio nebuvo galima uždaryti, todėl pareiškėją perpūtė vėjas ir jis pradėjo sloguoti.

Taisyklių 257 punkte numatyta, kad naujai atvykusiems į pataisos įstaigas nuteistiesiems atliekamas sanitarinis švarinimas, jie nusiprausia duše. Pataisos įstaigų personalui draudžiama reikalauti, kad nuteistieji nusikirptų plikai, jeigu nėra gydytojo rašytinio patvirtinimo, kad tai reikalinga dėl sveikatos ar higienos. Taip pat dezinfekuojami jų rūbai. Ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kartą per mėnesį – pasinaudoti kirpėjo paslaugomis (Taisyklių 258 punktas). Pažymėtina, kad ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos LR sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 44 punkte reglamentuota, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad į LAVL atvykę pacientai turi teisę pasinaudoti dušu tą pačią dieną (b. l. 19). Tačiau iš į bylą pateikto tarnybinio pranešimo apie budėjimą (vyko nuo 2017 m. lapkričio 22 d. 8.00 val. iki 2017 m. lapkričio 23 d. 8.00 val.) Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriuje (II aukšte) matyti, jog pareiškėjas atsisakė praustis, t. y. pats 2017 m. lapkričio 22 d. atsisakė pasinaudoti dušu (b. l. 43). Pažymėtina, jog pareiškėjas patvirtino, jog dušu naudojosi pirmadienį („dušo dieną“). Tai, kad kiekvieną pirmadienį pagal LAVL direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-30 „Dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės laikomų asmenų dienotvarkių, garsinių signalų ir komandų dienotvarkei vykdyti, skaičiuočių ir patikrinimo tvarkos patvirtinimo“ nuteistieji duše prausiasi duše pagal grafiką, patvirtina ir byloje pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2017 m. lapkričio 21 d. patikrinimo aktas Nr. PA. 2-1378 (17.2.338 2.22) (b. l. 32-34). Minėtame patikrinimo akte konstatuota, jog visiems nuteistiesiems kartą savaitėje yra sudaryta galimybė nusiprausti duše. Operatyviosios kontrolės metu karšto vandens tiekimo trikdžių nenustatyta. Dušų rageliai buvo techniškai tvarkingi. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje Nr. 2017/1483 neužfiksuota įrašų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu sirgo sloga, kurią galėjo įtakoti atviri langai prie dušo patalpos (b. l. 37-42). Atsižvelgiant į išdėstyta, darytina išvada, kad  atsakovės atstovo veiksmuose neteisėtos veiklos požymių nėra, dėl to pareiškėjo argumentai dėl jo teisių pažeidimo šiuo klausimu yra atmestini.

Pareiškėjas teigė, jog palatose pilna dulkių, nebuvo stalo, tinkamai neįrengta kriauklė.

LAVL yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis - ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė - suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės - suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą (LAVL nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65, 1 punktas).  Atsižvelgiant į tai, LAVL pirmiausia turi atitikti nustatytus sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo sveikatos saugos reikalavimus, kurie taikomi tiek, kiek įmanoma užtikrinant jos pacientams paskirtos kardomosios priemonės - suėmimo, arešto bei laisvės atėmimo bausmių vykdymo ypatumus. Todėl nagrinėjant šiuos pareiškėjo skundo reikalavimus taikytini gydymo įstaigų aprūpinimo baldais reikalavimai, įtvirtinti Lietuvos higienos normoje HN 47:2011 ,,Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai", patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (toliau - HN 47:2011). Šios higienos normos 21 punkte nustatyta, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Minėtas punktas stalų, suoliukų įrengimo gyvenamojoje patalpoje nenumato. Kadangi HN 47:2011 21 punktas nenumato stalo, kėdžių, kriauklės įrengimo palatoje, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl inventoriaus trūkumo ar jo nurodomų aplinkybių, būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su prašymu suteikti trūkstamą inventorių, o administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 37 punktą, patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai).

LAVL vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LAVL direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-39, 29.10 punktas reglamentuoja pacientų pareigą tvarkyti ir valyti gyvenamąją patalpą, išskyrus atvejus, kai to negalima daryti dėl gydytojo paskirto gulimo režimo ar kitų medicininių indikacijų. LAVL direktoriaus 2017 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. V-71 patvirtintoje LAVL aplinkos paviršių valymo ir dezinfekcijos (P 6-20017) procedūros 4.2.4 punkte (b. l. 22-26) nustatyta, kad nuolatinį patalpų – kamerų valymą ligoninės skyriuose atlieka nuteistieji pacientai, kuriems netaikomas nepertraukiamas lovos režimas ir pagal fizinę būklę gali atlikti valymo darbus. Byloje esančiame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2017 m. lapkričio 21 d. patikrinimo akte Nr. PA. 2-1378 (17.2.338 2.22) (b. l. 32-34), surašytame 2017 m. lapkričio 20 d. atlikus valstybinę operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, nurodyta, kad gyvenamąsias patalpas pacientai tvarko patys pagal grafiką, tam jiems išduodamas įstaigos valymo inventorius ir priemonės, kurie grąžinami po tvarkymo.

Pareiškėjas byloje nereiškė pretenzijų, kad jam ar kitiems su juo kalėjusiems nuteistiesiems nebuvo išduotos valymo priemonės. Kadangi pareiškėjas bei kiti kartu su juo kameroje kalėję asmenys turėjo galimybę naudotis valymo inventoriumi,  todėl akivaizdu, kad netvarka ginčo kameroje  buvo sąlygota pačių joje kalėjusių asmenų (taip pat ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytos teisės normos reikalavimus, dėl to atsakovės atstovės atsakomybė šiuo aspektu yra negalima.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pažymėtina, kad EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje V. prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu laikino sulaikymo kamerose buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį. Byloje nėra duomenų, kad LAVL pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo buvimas LAVL laikino sulaikymo kameroje, neužtikrinant garbės ir orumo nežeminančių sąlygų, jam sukėlė sunkumus, nepatogumus, ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo neturtinės teisės. Tačiau įvertinęs byloje surinktus įrodymus, t. y. kad buvimas laikino sulaikymo kameroje buvo trumpalaikis (3 valandos), atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, į tai, kad pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, vertina, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas laikymo laikino sulaikymo kameroje sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo laikino sulaikymo kameroje sąlygas, o reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo A. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (laikymo laikino sulaikymo kameroje sąlygas) buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja                                                                                             Daina Kukalienė