Civilinė byla Nr. 3K-3-405/2014 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01512-2011-8
Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. spalio 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Rimvydo Norkaus ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ir atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – VSDFV, Fondas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 148 800 Lt Fondui padarytos žalos. Jis nurodė, kad Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 14 d. nuosprendžiu nustatyta, jog 2009 m. gruodžio 15 d. R. J. eismo įvykio metu mirtinai sužalojo Č. P. R. J. vairuojamas automobilis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo draustas AB „Lietuvos draudimas“. Vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 2 punktu Č. P. pakeliui į darbą įvykęs mirtinas nelaimingas atsitikimas VSDFV 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pripažintas draudžiamuoju įvykiu ir žuvusiojo sutuoktinei paskirta 148 800 Lt vienkartinė draudimo išmoka, o 2010 m. spalio 14 d. sprendimu – neterminuota periodinė draudimo išmoka. Nuo 2009 m. gruodžio 15 d. iki 2010 m. spalio 31 d. B. P. paskirta ir išmokėta 5162,90 Lt periodinės draudimo išmokos. Ieškovui kreipusis į atsakovą dėl 153 962,90 Lt žalos atlyginimo išmokėjus vienkartinę ir periodinę draudimo išmokas, atsakovas atlygino tik dalį žalos (5162,90 Lt), patirtos dėl periodinės išmokos mokėjimo. Ieškovo manymu, išmokėjus vienkartinę draudimo išmoką, Fondui atsirado 148 800 Lt žala, kurią privalo atlyginti atsakovas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 19 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovo 148 800 Lt žalai atlyginti. Teismas sprendė, kad Č. P., gaudamas vidutiniškai per mėnesį 2150 Lt darbo užmokesčio, jo didžiąją dalį skyrė šeimos reikmėms, todėl vien periodinė išmoka, mokama nukentėjusiajai, nekompensuoja jos negautų pajamų dėl vyro žūties. 100 mėnesinių atlyginimų, kurie buvo išmokėti kaip draudžiamoji išmoka, atitiko pajamas, kurias darbuotojas būtų gavęs išdirbęs aštuonerius metus ir keturis mėnesius. Teismo vertinimu, Č. P. mirties dieną buvo 61 metų amžiaus, todėl galėjo tęsti darbą dar aštuonerius metus ir keturis mėnesius ir ilgiau, t. y. skirti šeimai gaunamą darbo užmokestį. Dėl šios priežasties teismas žuvusiojo žmonai išmokėtą vienkartinę išmoką vertino kaip jos negautas pajamas, kurias ji, tikėtina, būtų gavusi, jei vyras nebūtų žuvęs.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimą pakeitė, sumažindama ieškovui iš atsakovo priteistos žalos atlyginimą iki 53 613,10 Lt.
Teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, pagal kurią tuo atveju, kai apdrausto darbuotojo šeimai dėl jo žūties išmokėta draudimo išmoka viršija šeimai padarytos žalos dydį, tai socialinio draudimo įstaiga gali reikalauti iš kalto dėl žalos padarymo asmens tik tokios draudimo išmokos dalies, kuria atlyginta žala, nes trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis), ir atsižvelgdamas į tai, kad vienkartinė draudimo išmoka draudžiamojo įvykio metu mirusio asmens šeimai mokama visais atvejais, jos mokėjimą siejant tik su asmens mirties dėl draudžiamojo įvykio faktu (NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalis), sprendė, kad ji atlieka ne tik žalos kompensavimo, bet ir socialinę funkciją, todėl, Fondui įgyvendinant regresinį reikalavimą į pagal TPVCAPDĮ atsakingą draudiką, svarbu išskirti, kurią išmokėtos draudimo išmokos dalį sudaro turtinės žalos atlyginimas, o kurią – valstybės teikiama socialinė parama.
Atsižvelgdamas į tai, kad jeigu žalos atlyginimo prievolėje žuvusiojo sutuoktinė B. P. savo teises įgyvendintų asmeniškai, ji turėtų teisę reikalauti turtinės žalos, kuri apimtų negautą naudą (prarastą išlaikymą) (CK 6.284 straipsnis) bei kitus tiesioginius nuostolius, atlyginimo ir į tai, kad socialinio draudimo įstaiga išmokėjusi NADPLSDĮ numatytą draudimo išmoką negali įgyti daugiau teisių nei asmuo, kuriam išmokėta draudimo išmoka, nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimo paskirtis yra negautų pajamų kompensavimas (NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalis), teismas sprendė, kad socialinio draudimo įstaigos regreso teisė į kaltą dėl žalos asmenį ar jo civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką negali būti įgyvendinama didesne apimtimi nei apibrėžta CK 6.284 straipsnyje. Socialinio draudimo įstaigai apdraustojo mirties atveju jo šeimos nariams išmokėjus tiek vienkartinę, tiek periodinę išmokas, nustatant, kokio dydžio turtinę žalą socialinio draudimo įstaiga realiai atlygino, šios išmokos turi būti sudedamos ir lyginamos su nukentėjusio asmens faktiškai patirtos turtinės žalos dydžiu (CK 6.284 straipsnis).
Kadangi objektyvių galimybių nustatyti, kokia apimtimi sutuoktiniai prisidėjo prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo santuokinio gyvenimo metu, tuo atveju, kai vienas iš sutuoktinių miršta, iš esmės nėra, tai tokiais atvejais preziumuotina, jog likęs gyvas sutuoktinis iš sutuoktinio iki jo mirties gaudavo materialinę paramą, lygią pusei jo pajamų (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3.117 straipsnio 1 dalis). Taigi sutuoktinio mirties atveju likęs gyvas sutuoktinis netenka tos pajamų dalies, kurią jis turėjo teisę gauti kaip materialinę paramą, kuri pagal bendro turto dalių lygybės prezumpciją neturėtų viršyti pusės mirusio sutuoktinio gautų pajamų.
Teisėjų kolegijos nuomone, CK 6.284 straipsnyje įstatymų leidėjo įtvirtintas žalos atlyginimo modelis, atsižvelgiant į civilinei atsakomybei keliamą visiško žalos atlyginimo principą, CK 6.284 straipsnio 2 dalies formuluotę, aiškintinas taip, jog asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, žalą atlyginant periodinėmis išmokomis (CK 6.249 straipsnio 3 dalis), kurios yra lygios mirusiojo pajamų daliai, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam, išmokos turėtų būti priteisiamos ne už ilgesnį laiko tarpą nei yra statistinė mirusiojo gyvenimo trukmė, atitinkamai priteisiant žalos atlyginimą tvirta suma (CK 6.249 straipsnio 3 dalis), ji neturėtų būti didesnė nei asmens visas turėtas gauti išlaikymas iki mirusiojo statistinės gyvenimo pabaigos. Teisėjų kolegijos nuomone, žalos atlyginimo susiejimas su mirusiojo statistine tikėtina mirties data atitinka visiško nuostolių (žalos) atlyginimo principo turinį.
Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju Č. P. statistinė tikėtina gyvenimo trukmė laikytina objektyviu kriterijumi, kuriuo remiantis turėtų būti skaičiuojamos B. P. negautos pajamos, kvalifikuotinos kaip jos realiai patirta turtinė žala, dėl sutuoktinio mirties. Kadangi Č. P. mirties dieną gyveno mieste, o Lietuvos statistikos departamento duomenimis mieste gyvenančių vyrų vidutinė gyvenimo trukmė 2009 metais buvo 68,5 metų, tai tikėtina, kad jis galėjo gyventi dar 6 metus ir 7 mėnesius.
Č. P. gautas darbo užmokestis jo mirties dieną buvo 1488 Lt, taigi, jo sutuoktinės per mėnesį patirta turtinė žala sudaro pusę jo pajamų (744 Lt), o visa suma – 58 776 Lt (744 Lt x 79 mėnesių). Kadangi atsakovas iki bylos iškėlimo teisme kompensavo ieškovui 5162,90 Lt, tai iš jo papildomai priteistina 53 613,10 Lt (58 776 Lt – 5 162,90 Lt).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimą.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Kasacinis teismas 2007 m. gruodžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007, konstatavo, kad visų pagal NADPLSDĮ mokamų draudimo išmokų (tiek periodinių, tiek vienkartinių) įstatymų leidėjo įvardijamas kompensuojančiomis negautas pajamas duoda pagrindą aiškinti, kad vienkartinė draudimo išmoka, sistemiškai aiškinant su CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra vienas iš žalos elementų.
Įstatymų leidėjas nustatė, kad vienkartinė draudimo išmoka, lygi mirusiojo 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos mėnesį, mirusiojo šeimos nariams yra mokama visais atvejais, nepriklausomai nuo to, ar mirusiojo šeimos nariai buvo jo išlaikomi. Dėl šios priežasties nagrinėjamu atveju faktas, ar B. P. buvo išlaikoma mirusiojo Č. P., yra nereikšmingas.
Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad Č. P. gautas darbo užmokestis jo mirties dieną buvo 1488 Lt, nes, kaip matyti iš Fondo 2012 m. liepos 9 d. pažymos, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 15 d. žuvusysis turėjo 32154,47 Lt draudžiamųjų pajamų, t. y. po 2680 Lt per mėnesį. Taigi, B. P. patirta turtinė žala per mėnesį sudarė pusę žuvusiojo turėtų pajamų, t. y. 1340 Lt, o bendra jos patirta žala pagal apeliacinės instancijos teismo pateiktą skaičiavimo modulį – 105 860 Lt (1340 Lt x 79 mėnesiai).
Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad iš Fondo išmokėtų išmokų tik 58 776 Lt yra patirtos žalos atlyginimas, o kita dalis – visuomenės socialinio solidarumo išraiška, yra neteisinga, nes VSDFV teritoriniai skyriai socialinės paramos neteikia, jie vykdo socialinį draudimą. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad valstybinis socialinis draudimas – socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojamos apdraustiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimos nariams dėl draudžiamųjų įvykių prarastos darbo pajamos arba apmokamos papildomos išmokos. Analogiška nuostata yra ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje.
Taigi, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Fondas, B. P. išmokėdamas 148 800 Lt, kompensavo jos dėl sutuoktinio mirties negautas pajamas, todėl šis sprendimas paliktinas galioti.
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ su kasaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.
Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatuota, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėt gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.
Pagal NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalį nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudžiamųjų įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Kasatorius nurodo, kad VSDFV teritoriniai skyriai vykdo tik socialinį draudimą, tokiu atveju Fondas turėtų pareigą nukentėjusiems asmenims atlyginti jų faktiškai patirtus turtinius nuostolius. Tačiau draudimo išmoka nesiejama su konkretaus žuvusio asmens pajamomis, todėl negali būti kildinama iš socialinio draudimo, nes tai – papildoma valstybės skiriama finansinė parama (tais atvejais, kai išmoka viršija realiai netektas pajamas).
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas klaidingai pritaikė materialiosios teisės normas, nustatydamas pajamų dydį, kuriuo remiantis turėtų būti apskaičiuota patirta žala, tačiau Fondas taip pat klaidingai apskaičiavo, kad B. P. negautų pajamų dydis yra 105 860 Lt. Sutiktina su kasatoriumi, kad Č. P. gautas darbo užmokestis jo mirties dieną buvo ne 1488, o 2680 Lt. Taigi, sutuoktinei tenka pusė šios sumos – 1340 Lt. Tačiau kasatorius, apskaičiuodamas B. P. realiai patirtą žalą, neatsižvelgė į tai, kad jos negautos pajamos kompensuojamos kitais būdais: nuo 2009 m. gruodžio 15 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai buvo paskirta ir išmokėta 66,50 Lt našlių pensijos ir 482,63 Lt periodinės draudimo išmokos, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 10 d. – 70 Lt našlių pensijos ir 613,80 Lt periodinės draudimo išmokos kas mėnesį. Šios išmokos yra skirtos kompensuoti netektas pajamas, žuvus sutuoktiniui. Taigi, B. P. tenkanti 1340 Lt netektų pajamų dalis turi būti mažinama gaunamų socialinių išmokų dydžiais. Taigi nuo 2009 m. gruodžio 15 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. B. P. netektų pajamų dalis yra 790,87 Lt per mėnesį, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 10 d. –656,20 Lt per mėnesį.
Apskaičiavus visą 79 mėnesių laikotarpį (tikėtinas Č. P. gyvenimo trukmės laikas, remiantis vidutiniu gyvenimo trukmės apskaičiavimu), likęs netektų pajamų dydis, reikalingas, kad B. P. būtų grąžinta į tokią pačią materialinę padėtį, kokioje ji buvo iki sutuoktinio žūties, yra 55 035,55 Lt. Bet kokia papildoma pinigų suma, mokama žuvusiojo sutuoktinei, būtų laikoma valstybės parama, nes ji būtų skiriama ne atlyginti asmens prarastas pajamas, o padidinti jau turimas lėšas, pagerinti asmens buitį, siekiant papildomai paremti asmenį sunkiu gyvenimo laikotarpiu. Tokia parama pagal savo esmę negali būti laikoma socialiniu draudimu, nes nėra įgyvendinama pagrindinė draudimo funkcija – lėšos nėra kompensuojamos, jos išmokamos papildomai valstybės interesais.
Be to, teismas, konstatuodamas kad B. P. priklausė pusė sutuoktinio gaunamo darbo užmokesčio, neatkreipė dėmesio į tai, jog B. P. taip pat gaudavo pajamų (pvz. senatvės pensiją), taigi, žuvus Č. P., jai liko jos gaunamų pajamų pusė, kuri ankščiau kaip bendroji nuosavybė priklausė sutuoktiniui. Vadinasi, B. P. lieka papildoma pinigų suma, kuri taip pat kompensuoja dalį jos netektų pajamų.
Taigi, kasatoriaus apskaičiuota B. P. mokėtina negautų pajamų dalis neatitinka materialiosios teisės normomis nustatytų žalos apskaičiavimo taisyklių ir bendrųjų teisingumo ir protingumo principų.
Kasaciniu skundu atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Taigi, asmeniui atlygintina turtinė žala turi būti nustatoma individualiai. Įstatymų leidėjas, CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatydamas išmokėtos socialinio draudimo kompensacijos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį sąlygą, numatė, kad kompensacijos dydis gali neatitikti realiai padarytos žalos dydžio. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokiu atveju turėtų būti preziumuojama, jog išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą, tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčijama, o pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, ją viršija.
Nagrinėjamu atveju kasatorius, ginčydamas vienkartinės išmokos dydžio atitiktį realiai patirtai B. P. žalai, pateikė į bylą Lietuvos statistikos departamento duomenis apie vyrų vidutinę gyvenimo trukmę, kuri parodė labiausiai tikėtiną laikotarpį, kurio metu B. P. būtų galėjusi gauti išlaikymą iš savo vyro. Remdamasis šiais duomenimis apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, kad Č. P., žuvęs būdamas 61 metų amžiaus, galėjo dar gyventi šešerius metus ir septynis mėnesius (t. y. 79 mėnesius), ir pagrįstai konstatavo, kad B. P. patirta turtinė žala dėl Č. P. mirties sudaro pusę jo gautų pajamų per mėnesį.
Tačiau kasatorius nesutinka su teismo vertinimu, kad Č. P. gautas darbo užmokestis jo mirties dieną buvo 1488 Lt, nes ši suma yra ne konkretus Č. P. gautas darbo užmokestis, o 2009 metų draudžiamųjų pajamų dydis, nustatytas Vyriausybės 2008 m. gruodžio 30 d. nutarimu. Šis draudžiamųjų pajamų dydis yra naudojamas siekiant apskaičiuoti vienkartinės valstybės skiriamos socialinės išmokos dydžius (draudžiamųjų pajamų dydis dauginamas iš 100), o ne konkretaus asmens negautų pajamų dydį.
Draudikas turi pareigą atlyginti ieškovui jo išmokėtą vienkartinę draudimo išmoką tik nustačius, kad ji atlieka žalos atlyginimo funkciją, todėl teisinga ir pagrįsta konkretaus asmens patirtą turtinę žalą apskaičiuoti remiantis jo realiai gautomis pajamomis, o ne valstybės nustatytu standartizuotu dydžiu. Nustačius padarytą žalą būtų galima ją patyrusį asmenį grąžinti į ankstesnę (iki žalos atsiradimo buvusią) padėtį, t. y. būtų tinkamai įvykdytas visiško nuostolių atlyginimo principas.
Č. P. gautas darbo užmokestis jo mirties dieną buvo 2680 Lt, taigi, sutuoktinei tenka pusė šios sumos – 1340 Lt. Ši suma turi būti naudojama, siekiant apskaičiuoti, kokią pajamų dalį prarado B. P.. Taigi, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, nustatydamas, koks pajamų dydis turi būti naudojamas, siekiant nustatyti atlygintinos žalos sumą. Teismas taip pat neįvertino realaus asmens netektų pajamų dydžio, nes, nustatant, kokio dydžio turtinę žalą socialinio draudimo įstaiga atlygino, jos išmokos turi būti sudedamos ir lyginamos su nukentėjusio asmens faktiškai patirtos turtinės žalos dydžiu. Tai reiškia, kad ieškovas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tik tokio dydžio sumas, kokias nukentėjusiajam turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo.
Nagrinėjamu atveju B. P. negautos pajamos kompensuojamos kitais būdais: nuo 2009 m. gruodžio 15 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai buvo paskirta ir išmokėta 66,50 Lt našlių pensijos ir 482,63 Lt periodinės draudimo išmokos, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 10 d. – 70 Lt našlių pensijos ir 613,80 Lt periodinės draudimo išmokos kas mėnesį. Šios išmokos yra skirtos kompensuoti netektas pajamas, žuvus sutuoktiniui. Taigi, B. P. tenkanti 1340 Lt netektų pajamų dalis turi būti mažinama gaunamų socialinių išmokų dydžiais. Taigi nuo 2009 m. gruodžio 15 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. B. P. netektų pajamų dalis yra 790,87 Lt per mėnesį, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 10 d. – 656,20 Lt per mėnesį. Apskaičiavus visą 79 mėnesių laikotarpį, likęs netektų pajamų dydis, reikalingas, kad B. P. būtų grąžinta į tokią pačią materialinę padėtį, kokioje ji buvo iki sutuoktinio žūties, yra 55 035,55 Lt. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, teisingai nustatęs atgręžtinio reikalavimo turinį, klaidingai kvalifikavo, kokios apimties regresinis reikalavimas turėtų būti reiškiamas.
Be to, teismas nenagrinėjo atsakovo argumentų, kad B. P., tikėtina, turi kitų pajamų, o žuvus Č. P., jai liko jos gaunamų pajamų pusė, kuri ankščiau kaip bendroji nuosavybė priklausė sutuoktiniui. Vadovaujantis nuostolių atlyginimo principu ir pripažįstant, kad asmeniui turi būti atlyginama tik tiek turtinės žalos, kiek jos iš tikrųjų patyrė, teismas privalo nustatyti tokį netektų pajamų dydį, kurio B. P. iš tikrųjų neteko, įvertindamas tas pajamas, kurios jai liko mirus sutuoktiniui.
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius su kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimą.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.
CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo išmokų dydis gali atitikti realiai padarytos žalos dydį arba būti mažesnis (didesnis) už jį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokiu atveju turėtų būti preziumuojama, jog išmokėtas draudimo atlyginimas visiškai kompensuoja žalą, tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčijama, o pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta socialinio draudimo išmoka nepadengia visos žalos arba ją viršija.
Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnyje nustatyta, kad, apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudžiamaisiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudžaimųjų įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Šio įstatymo pagrindu apskaičiuota vienkartinė draudimo išmoka laikytina turtine žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme, todėl asmens veiksmais padarytos žalos dydis negali būti tapatinamas tik su žuvusiojo asmens, jam esant gyvam, kitam sutuoktiniui galbūt teiktu išlaikymo dydžiu CK 6.284 straipsnio prasme. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paprastai asmens sužalojimo atveju padaryta žala atlyginama apskaičiavus nuostolius, bet objektyviai jie nustatomi tik apytikriai ir kiekvienu atveju juos sudėtinga tiksliai įrodyti. Tokiu atveju žalos atlyginimas gali būti nustatomas pasinaudojant kompensavimo sistema, pagal kurią žala yra nustatoma draudimo išmokų, skiriamų dėl sveikatos sužalojimo, apskaičiavimo būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2013; 2014 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K.-3-64/2014). Ši kasacinio teismo praktika leidžia daryti išvadą, kad sprendžiant dėl socialinio draudimo įstaigų regreso teisės apimties, išmokėjus socialinio draudimo išmokas asmens gyvybės atėmimo atvejais, taip pat turi būti vadovaujamasi specialiais socialinį draudimą reglamentuojančiais įstatymais bei juose nustatyta metodika nukentėjusio asmens žalai apskaičiuoti.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad įstatyme nustatytas socialinio draudimo išmokos tikslas – kompensuoti negautas pajamas mirusiojo šeimos nariams, todėl pagrįstai sprendė, jog 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, kurie buvo išmokėti B. P. kaip vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus, kompensavo jos negautas pajamas.
Atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, neįvertindamas realaus B. P. netektų pajamų dydžio atsižvelgiant į jai išmokėtas periodines socialinio draudimo išmokas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad taikant civilinę atsakomybę galioja visiško žalos atlyginimo principas, reiškiantis, kad turi būti atlyginama asmenims visų rūšių žala. Visiško žalos atlyginimo principo laikomasi taip pat ir dėl apdrausto nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu asmens sužalojimo atveju. Apdrausto nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu asmens sveikatos sužalojimo atveju žalą sudaro įstatymo, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei kitų socialinį draudimą reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka apskaičiuotos ir išmokėtos draudimo išmokos, skirtos padengti sužaloto asmens nuostolius t. y. dėl sužalojimo negautas pajamas ir susijusias su sužalojimu patirtas išlaidas gydymuisi, vaistams, reabilitacijai, prisitaikymui gyventi prie aplinkos, papildomo maitinimo ir pan. Sužalojus apdraustą nuo nelaimingų atsitikimų darbe asmenį žalą sudaro socialinio draudimo išmokos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, kurios atlygina negautas pajamas dėl sužalojimo ir socialinio draudimo išmokos pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą, kurių paskirtis – atlyginti kitus asmens patirtus nuostolius. Nors sumine išraiška abi socialinio draudimo išmokos gali viršyti asmens iki sužalojimo turėtas pajamas, šis faktas nėra pagrindas išvadai, kad tai nėra žalos atlyginimas ar kad tai yra asmens parturtėjimas be teisinio pagrindo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog žemesnių instancijų teismai priteisdami socialinio draudimo įstaigoms tik nukentėjusio asmens darbo pajamų netekimą kompensuojantį žalos atlyginimą netinkamai taikė žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2013; 2014 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2014).
Nagrinėjamoje byloje apdrausto nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu asmens mirties atveju žalą sudaro Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymų nustatyta tvarka apskaičiuotos ir išmokėtos draudimo išmokos, skirtos kompensuoti mirusio asmens šeimos narių patirtas išlaidas. Vien tai, kad Č. P. sutuoktinei mokamų socialinio draudimo išmokų suma (netekto darbingumo periodinės kompensacijos apdraustajam mirus, našlių pensijos ir vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus) viršija negautas pajamas dėl Č. P. žūties, nereiškia neatlygintinos žalos.
Atsakovas kasaciniame skunde pateikia eksperto išvadą, kuri nebuvo pateikta ir nagrinėta pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme, bei nurodo, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė B. P. patirtos žalos dydį, tačiau tai yra fakto klausimas, kuris kasaciniame teisme nenagrinėtinas.
Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad B. P., tikėtina, pati gauna senatvės pensiją, pagrįstai nurodė, jog sutuoktinio teisė į žalos atlyginimą pagal CK 6.284 straipsnį neturėtų būti siejama su faktiniu išlaikymu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Dėl valstybinio socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios NADPLSĮ nustatytas socialinio draudimo išmokas, regreso teisės apimties
CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Pagal to paties straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo.
Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodytos socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose (inter alia Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo) numatytos išmokos, mokamos apdraustam asmeniui ar jo šeimos nariams apdrausto asmens sužalojimo ar jo gyvybės atėmimo atvejais.
Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – NADPLSDĮ), be kitų dėl nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo mokamų išmokų, nustatytos periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus ir vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus (NADPLSDĮ 11 straipsnio 2, 3 dalys, 26, 27 straipsniai), kurios aktualios nagrinėjamoje byloje.
Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime taip pat pasisakyta, kad dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo padarytos žalos dydis ir socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, dydžiai gali nesutapti: padarytos žalos dydis gali būti lygus socialinio draudimo išmokų dydžiui, už jas didesnis arba mažesnis. Šios neatitiktys galimos dėl to, kad socialinio draudimo įstaigos mokėtinos kompensacijos dydį skaičiuoja įstatyme nustatytu būdu, t. y. pagal teisės aktuose įtvirtintus objektyvius kriterijus, kurie neatspindi visų individualių, konkrečiam nukentėjusiam apdraustajam būdingų parametrų (vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus atveju – net ir jo buvusių draudžiamųjų pajamų dydžio). Tokia socialinio draudimo išmokos (dėl apdraustojo mirties patirtos žalos kompensacijos) apskaičiavimo tvarka privaloma ją mokančiai socialinio draudimo įstaigai, tačiau dėl dydžio nustatymo pobūdžio ši išmoka ne visais atvejais gali atitikti realiai padarytą žalą.
Pirmiau nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Jeigu draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria padengta nukentėjusiam asmeniui turtinė žala.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką žala iš ją padariusio asmens atgręžtinio reikalavimo atveju priteisiama nustačius jo kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi žalos padarymo faktą ir jos dydį turi įrodyti atlyginti žalą prašantis (reiškiantis atgręžtinį reikalavimą) asmuo.
Sprendžiant dėl nukentėjusio asmens nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo patirtos žalos ir jos dydžio, reikšminga yra tai, kad socialinio draudimo įstaigų mokamos netekto darbingumo kompensacijos skirtos atlyginti nukentėjusio asmens negautas pajamas (NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalis). Šios kompensacijos mokamos nelaimingo atsitikimo darbe (pakeliui į darbą, iš darbo) aktų, darbingumo lygį nustatančių dokumentų, nukentėjusio asmens draudžiamųjų pajamų apskaičiavimo arba einamųjų metų draudžiamąsias pajamas įtvirtinančio teisės akto, kitų dokumentų ir jais remiantis socialinio draudimo įstaigų priimtų sprendimų pagrindu. Tai reiškia, kad socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusio asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį. Toks socialinio draudimo įstaigų įrodinėjant nukentėjusio asmens patirtos žalos (negautų pajamų) dydį pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalą padariusio asmens (jo draudiko), manančio, kad išmokėta kompensacija viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, teisės visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga (CPK 178 straipsnis). Suprantama, pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą (CPK 12 straipsnis) socialinio draudimo įstaiga gali teikti atsikirtimus ir įrodymus, paneigiančius atsakovo pateiktus įrodymus. Tokiu atveju, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visetą, žalą įvertina ir jos dydį nustato ginčą nagrinėjantis teismas (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-130/2014). Taigi įstatymo pagrindu apskaičiuota ir išmokėta vienkartinė ir periodinė išmoka apdraustajam mirus, atsižvelgiant į NADPLĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo tikslus, gali būti laikoma nukentėjusio asmens negautas pajamas kompensuojančia išmoka ir įrodo šio asmens dėl nelaimingo atsitikimo patirtus nuostolius, nebent atsakovas, siekiantis išvengti socialinio draudimo įstaigos pareikšto atgręžtinio reikalavimo tenkinimo, įrodytų, kad egzistuoja aiški neatitiktis tarp nukentėjusio asmens negautų pajamų ir socialinio draudimo išmokos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-338/2014).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pripažintina, kad ieškovo kasaciniame skunde išdėstyta pozicija, jog jo pagal NADPLSDĮ išmokėtų išmokų dydis nekvestionuotinas ir atgręžtiniai reikalavimai turi būti tenkinami visa apimtimi, neatitinka konstitucinės jurisprudencijos bei kasacinio teismo praktikos. Ieškovo kasacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad ta išmokos dalis, kuri viršija realų žalos dydį, laikytina papildomai valstybės teikiama parama nukentėjusiam asmeniui, taip pat atmestini. Kasatorius nurodo, kad socialinio draudimo įstaigos neatlieka socialinės paramos teikimo funkcijos, jos vykdo socialinį draudimą. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriumi, kad socialinė parama ir socialinis draudimas yra skirtingos socialinės apsaugos rūšys, skiriasi jų finansavimo šaltiniai ir teikimo pagrindai, tačiau pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje kalbama ne apie valstybės (savivaldybių) teikiamą socialinę paramą asmenims, kuriems ji būtina dėl nepakankamų pajamų, o apie socialinio draudimo išmokų socialinę funkciją, įstatymų leidėjo valią iš socialinio draudimo lėšų tam tikrais atvejais kompensuoti daugiau, negu realiai patirta žalos, taip įgyvendinant Konstitucijoje įtvirtintą visuomenės solidarumo principą. Toks aiškinimas atitinka ir kasacinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-130/2014; 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VSDFV Panevėžio skyrius v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-388/2013). Kita vertus, pripažinus, kad socialinio draudimo įstaiga atgręžtinio reikalavimo teisę turi tik į nukentėjusiojo realiai patirtos turtinės žalos atlyginimą, šio ginčo sprendimui teisiškai nėra reikšminga, kaip bus įvardyta realią žalą viršijančios išmokos dalies paskirtis.
Dėl žalos dydžio nustatymo šioje byloje
Įstatymų leidėjo nustatyta, kad CK 6.284 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę už dėl gyvybės atėmimo atsiradusią žalą, netaikomos tais atvejais, kai nukentėjusysis yra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu (CK 6.284 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad nukentėjusiam asmeniui (asmenims) padarytos žalos dydis asmens – draudimo išmoką išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos – regreso teisės į žalą padariusį asmenį apimtis nustatoma vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, t. y. CK 6.245–6.255 straipsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Panevėžio skyrius v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-388/2013). Šis dydis nepriklauso nuo to, kas pareiškė reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo tiesiogiai ar dėl nelaimingo atsitikimo darbe padarinių kompensaciją nukentėjusiajam išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga, įgyvendindama atgręžtinio reikalavimo teisę. Dėl to nustatant atlygintiną atgręžtinio reikalavimo apimtį, būtina nustatyti atlygintinos žalos dydį tuo atveju, jei nukentėję asmenys teisę į žalos atlyginimą įgyvendintų asmeniškai.
Kasacinio teismo praktikoje, minėta, taip pat konstatuota, kad visos pagal NADPLSDĮ mokamos draudimo išmokos įstatymų leidėjo įvardytos kompensuojančiomis negautas pajamas, todėl jos yra vienas iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje išvardytų žalos elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-130/2014).
Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turintiems asmenims atlygintiną turtinę žalą gali sudaryti tiek tiesioginės išlaidos, tiek negauta nauda (prarastas išlaikymas), ir atsižvelgdamas NADPLSDĮ 2 straipsnyje įtvirtintą nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo paskirtį – negautų pajamų kompensavimas, konstatavo, kad, apskaičiuojant B. P. patirtos žalos dydį, būtina nustatyti laikotarpį, kuriuo ji išlaikymą būtų gavusi, jei sutuoktinis nebūtų žuvęs, ir kokio dydžio sutuoktinio pajamų dalis jai tekdavo.
Laiko kriterijui atsakovas siūlė taikyti mieste gyvenančio vyriškos lyties asmens vidutinę gyvenimo trukmę ir remtis Statistikos departamento duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas, lyginamuoju aspektu įvertinęs kitų šalių teisinį reglamentavimą, teisės doktriną, tokį laiko tarpą pripažino priimtinesniu, labiau atitinkančiu visiško nuostolių atlyginimo principo turinį, negu žalos atlyginimą gaunančio asmens gyvos galvos ar jo tikėtinos gyvenimo trukmės (kuri gali būti nustatoma irgi tik statistiškai) ir tokią poziciją išsamiai argumentavo. Ieškovas kitokio šio laikotarpio nustatymo būdo nesiūlė, kaip ir taikyti tikslesnius statistikos duomenis (pavyzdžiui, remtis vidutine gyvenimo trukme, nustatyta ne tik pagal lyties ir gyvenamosios vietos požymius, bet ir atsižvelgiant į amžiaus grupę, kuriai priklausė žuvusysis) ir tokių įrodymų neteikė. O atsakovas neįrodinėjo, kad dėl sveikatos būklės, amžiaus, kokių nors ribojimų profesijai ar pareigoms ar kitų priežasčių Č. P., būdamas gyvas, savo darbinę veiklą būtų nutraukęs anksčiau, nei vidutinė gyvenimo trukmė. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad kasaciniuose skunduose nė viena šalis šio kriterijaus neskundžia, neturi teisinio pagrindo dėl jo pasisakyti.
CK 6.284 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jis gavo arba turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Nors šis straipsnis netaikomas tais atvejais, kai asmuo apdraustas nelaimingų atitikimų darbe socialiniu draudimu (CK 6.284 straipsnio 4 dalis), tačiau jame pateikta atlygintinos žalos apimtis, kaip kriterijus gali būti naudojama sprendžiant dėl atlygintinų negautų pajamų asmenims, patyrusiems žalą dėl apdraustų socialiniu draudimu asmenų mirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Panevėžio skyrius v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-388/2013). Dėl to sutiktina su apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytais argumentais, kad sutuoktinio mirties atveju likęs gyvas sutuoktinis netenka tos pajamų dalies, kurią jis turėjo gauti kaip materialinę paramą. Nustatydamas sutuoktinei tekusią žuvusiojo pajamų dalį apeliacinės instancijos teismas rėmėsi sutuoktinių bendro turto dalių lygybės prezumpcija, įtvirtinta CK 3.117 straipsnio 1 dalyje, taigi pripažino, kad ji turėtų būti laikoma lygi pusei mirusiojo sutuoktinio gautų pajamų (kitų išlaikytinių žuvusysis neturėjo), kol neįrodyta kitaip. Byloje neginčijama, kad žuvusiojo sutuoktinė turėjo teisę tokio dydžio paramą iš jo gauti. Vadinasi, ji kas mėnesį turi teisę į žalos (negautų pajamų) atlyginimą, lygų pusei Č. P. per mėnesį gautų pajamų. Atsakovas nurodo, kad turėtų būti atsižvelgiama į kitas jai mokamas socialinio draudimo išmokas. Kaip ir nurodo atsakovas, B. P. dėl su sutuoktinio Č. P. mirties mokamos ir kitos socialinio draudimo išmokos – periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus (NADPLSDĮ 11 straipsnio 3 dalis, 27 straipsnis), kurios paskirtis yra ta pati – atlyginti negautas pajamas, taip pat našlės pensija. Pažymėtina, kad socialinio draudimo įstaiga turi regreso teisę ir į kitas dėl gyvybės praradimo mokamas išmokas (CK 6.290 straipsnis). Taigi atsakovo argumentai, kad jis neturėtų atlyginti tos nukentėjusio asmens patirtos žalos, kurią socialinio draudimo įstaiga už kaltą asmenį kompensavo ne vienkartine, o kitomis iš socialinio draudimo biudžeto mokamomis išmokomis, nepagrįsta.
Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamu atveju parinkęs tam tikrą žalos atlyginimo modelį (tikėtina likusi gyvenimo trukmė, apskaičiuota remiantis statistikos duomenimis, padauginta iš ½ gautų pajamų), žalos skaičiavimui nustatė neteisingą Č. P. gautų pajamų dydį: nors ir nurodė, kad remiasi pažyma, kurioje nurodytos jo draudžiamosios pajamos, iš tikrųjų skaičiavo pagal galiojusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, tvirtinamą Vyriausybės. Kadangi byloje yra visi žalos dydžiui suskaičiuoti reikalingi duomenys (žuvusysis gaudavo 2680 Lt per mėnesį pajamų, jo likusi tikėtina gyvenimo trukmė – 79 mėnesiai), tai teisėjų kolegija nustato, kad atlygintinos žalos dydis yra 105 860 Lt (2680/2x79=105 860).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pakeitus apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas prašė priteisti 148 800 Lt, o jo reikalavimas tenkintinas iš dalies ir priteistina 105 860 Lt, laikytina, kad patenkinta 71 proc. ieškovo reikalavimų. Ieškovas buvo atleistas nuo žyminio mokesčio (3976 Lt) mokėjimo byloje, tačiau, ieškinį patenkinus iš dalies, proporcinga suma, kurią turėtų apmokėti už ieškinį nuo bylinėjimosi išlaidų neatleistas asmuo, priteistina iš atsakovo. Ši suma, atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį (71 proc.), sudaro 2822,96 Lt (3976 Lt x71 proc.=2822,96). Pirmosios instancijos teismas patyrė 14,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, 71 proc. šių išlaidų (10,30 lt) priteistina iš atsakovo. Taigi, iš viso valstybės naudai priteistina 2833,26 Lt.
Atsakovas, paduodamas apeliacinį skundą, sumokėjo 3976 Lt žyminio mokesčio. Apeliacinės instancijos teisme turėjo būti patenkinta 29 proc. atsakovo reikalavimų (148 800 Lt - 105 860 Lt/148 800 Lt *100 proc.=29 proc.), todėl jam iš ieškovo priteistina 1153,04 Lt.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 19 d. nutarties dalį, kuria sumažintas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimu ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui iš atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (duomenys neskelbtini) priteistas žalos atlyginimas iki 53 613,10 Lt ir valstybei iš atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis iki 1431,36 Lt, pakeisti ir priteisti ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui iš atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (duomenys neskelbtini) 105 860 (šimtą penkis tūkstančius aštuonis šimtus šešiasdešimt) Lt žalos atlyginimo ir 2833,26 Lt (du tūkstančius aštuonis šimtus trisdešimt tris litus 26 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Priteisti iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atsakovo „Lietuvos draudimas“ (duomenys neskelbtini) naudai 1153,04 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą penkiasdešimt tris litus 4 ct) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Rimvydas Norkus
Algis Norkūnas