Administracinė byla Nr. eA-362-968/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04001-2022-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 59.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Villon“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Villon“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Villon“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VDI) 2022 m. rugpjūčio 23 d. nutarimą Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui Nr. NUĮPBJ 20594 (toliau – ir Nutarimas).
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Atsakovas Nutarimu skyrė pareiškėjui 868 Eur dydžio baudą už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pažeidimą, nustatęs, kad pareiškėjas, būdamas darbdaviu, neužtikrino ir nekontroliavo, kad, sudarius darbo sutartį su trečiosios šalies piliete, apie šios darbuotojos įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka būtų pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos jos darbo pradžios.
2.2. Nutarime pareiškėjui skirta bauda už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pažeidimą, bet konstatuotas pažeidimas atitinka Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą pažeidimą. Priimant Nutarimą, pareiškėjui nebuvo inkriminuotas joks Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pažeidimas, todėl finansinė sankcija pareiškėjui pritaikyta nepagrįstai.
2.3. Pareiškėjo atsakingas asmuo (direktoriaus pavaduotoja) M. K. jau buvo nubausta už tą patį pažeidimą administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_N-592-2022, todėl pareiškėjas Nutarimu antrą kartą baudžiamas už tą patį pažeidimą. Be to, M. K. administracinio nusižengimo byloje pripažino savo kaltę dėl pažeidimo, todėl pareiškėjui atsakomybė savaime negali būti taikoma, t. y. kaip darbdavys (atsakingas asmuo) už nurodytą pažeidimą administracinėn atsakomybėn jau buvo patraukta M. K., kaip atskirą reikiamą teisnumą ir veiksnumą turintis asmuo.
3. Atsakovas VDI atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
3.1. Pareiškėjas neteisingai interpretuoja Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Ši teisės norma reiškia, kad, įdarbinant trečiųjų šalių piliečius, būtina laikytis ne tik imperatyvių Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 42 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų, bet ir teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Trečiosios šalies piliečių įdarbinimą reglamentuoja ne tik DK, bet ir Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ). Atliekant tyrimą, nustatyta, kad atsakovui buvo žinoma trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo tvarka, tačiau pareiškėjas, įdarbinęs trečiosios šalies pilietę, nepranešė VSDFV teritoriniam skyriui apie jos įdarbinimą, leido šiai užsienietei nelegaliai dirbti savo naudai ir tokiu būdu padarė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pažeidimą.
3.2. Teismų praktika aiškinant draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principą (non bis in idem) paneigia pareiškėjo argumentus, jog jis negali būti nubaustas dėl to, kad M. K. administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_N-592-2022 pripažino savo kaltę ir jai jau buvo pritaikyta atsakomybė. Administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_N-592-2022 M. K., kaip fiziniam asmeniui, buvo skirta 1 000 Eur dydžio bauda už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, o Nutarimu pareiškėjui, kaip juridiniam asmeniui, buvo pritaikyta teisinė atsakomybė Užimtumo įstatyme nustatyta tvarka. Teisinės atsakomybės prasme fizinis ir juridinis asmuo yra atskiri subjektai ir negali būti sutapatinami.
3.3. Atsakovas, priimdamas Nutarimą, tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes, vadovavosi įstatymu ir priėmė teisingą sprendimą. Paskirta bauda nėra per griežta, ji proporcinga padarytam pažeidimui, atitinka baudų skyrimo pagrindus.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Villon“ skundą, bet nusprendė pakeisti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022 m. rugpjūčio 23 d. nutarimą Nr. NUĮPBJ 20594 ir jame nurodyti, kad UAB „Villon“ padarė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą pažeidimą ir už šio pažeidimo padarymą pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktą jai paskirta 868 Eur bauda.
5. Teismas nustatė, kad:
5.1. VDI Vilniaus skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius, atlikęs tyrimą dėl galimo užsieniečių nelegalaus darbo UAB „Villon“ bei įvertinęs surinktus duomenis, 2022 m. rugpjūčio 9 d. surašė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo protokolą, kuriame nustatė, kad pareiškėjas, sudaręs darbo sutartį su trečiosios šalies (Baltarusijos Respublikos) piliete Y. H., leido jai dirbti (atlikti viešbučio kambarinių pamainos viršininkės darbines funkcijas) UAB „Villon“ naudai bendrovės valdomame viešbutyje 2022 m. birželio 18 d. nuo 9.15 val. iki 21.45 val., nepranešus apie šios darbuotojos įdarbinimą VSDFV teritoriniam skyriui ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki nustatytos darbo pradžios. Pranešimas apie Y. H. valstybinio socialinio draudimo pradžią VSDFV teritoriniam skyriui buvo pateiktas tik po 2 dienų nuo darbinių funkcijų atlikimo – 2022 m. birželio 20 d. apie 13.16 val. Prieš įsidarbindama, Y. H. buvo gavusi leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje (Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022 m. balandžio 15 d. leidimas Nr. U6-1022, išduotas dirbti UAB „Villon“, galiojantis nuo 2022 m. gegužės 22 d. iki 2022 m. lapkričio 21 d.), nes jos profesija (darbinės funkcijos) – kambarinių pamainos viršininkė – neįtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis 2022 metams. Lietuvos Respublikos nacionalinė viza Nr. 004562176, galiojanti nuo 2022 m. birželio 8 d. iki 2022 m. lapkričio 21 d., Y. H. išduota remiantis pareiškėjo tarpininkavimo raštu ir būtent dirbti pareiškėjui. Konstatuota, kad pareiškėjas, būdama darbdavys, pažeidė DK 42 straipsnio 2 dalies, UTPĮ 62 straipsnio 4 dalies nuostatas ir padarė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą pažeidimą.
5.2. VDI 2022 m. rugpjūčio 23 d. priėmė ginčijamą Nutarimą, kuriuo pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punktą dėl Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo skyrė pareiškėjui 868 Eur baudą.
6. Teismas pažymėjo, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Y. H., kuri yra trečiosios šalies pilietė, buvo įdarbinta UAB „Villon“ esant visiems reikalingiems įdarbinimo dokumentams: Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022 m. balandžio 15 d. išduotam leidimui dirbti Lietuvos Respublikoje; Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) išduotai nacionalinei vizai (D); 2022 m. birželio 17 d. tarp pareiškėjo ir Y. H. sudarytai darbo sutarčiai. Tai patvirtina, kad Y. H. buvo įdarbinta laikantis trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą reglamentuojančios tvarkos, todėl, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjas nelaikytinas pažeidusiu šio straipsnio 1 dalies 2 punktą.
7. Teismas nurodė, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas, sudaręs darbo sutartį su Y. H., leido jai dirbti (atlikti viešbučio kambarinių pamainos viršininkės darbines funkcijas) jo naudai pareiškėjo valdomame viešbutyje 2022 m. birželio 18 d. nuo 9.15 val. iki 21.45 val., nepranešęs apie šios darbuotojos įdarbinimą VSDFV teritoriniam skyriui. Iš byloje esančių įrodymų galima daryti išvadą, kad Y. H. dirbo pareiškėjo naudai, nesilaikant DK 42 straipsnio 2 dalies nuostatų, o tai laikytina nelegaliu darbu pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje neginčijo šio pažeidimo. Teismas priėjo prie išvados, kad tiek VDI 2022 m. rugpjūčio 9 d. protokole, tiek Nutarime nurodyto pažeidimo esmė yra įrodyta, tačiau suklysta nurodant Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Atsakomybė už pareiškėjo padarytą administracinį teisės pažeidimą nustatyta Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, taigi, atsakovas Nutarime netinkamai kvalifikavo padarytą pažeidimą.
8. Teismas vadovavosi teismų praktika, kurioje, be kita ko, akcentuota, jog vien netinkamas tam tikros teisei priešingos veikos kvalifikavimas neturėtų nulemti teisės normas pažeidusio asmens atsakomybės išvengiamumo. Nagrinėjamu atveju iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas teikė argumentus apie tai, kad jo padarytas pažeidimas kvalifikuotas netinkamai, o atsakovas, susipažinęs su skundu ir jame išdėstytais argumentais, atsiliepime į skundą ir teismo posėdyje turėjo galimybę pasisakyti dėl nurodyto pažeidimo netinkamo kvalifikavimo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju perkvalifikavus pareiškėjo padarytą pažeidimą, nebus pažeista šalių teisė į rungtynišką procesą, o teismo sprendimas nelaikytinas siurprizu. Teismas, palyginęs Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4–6 dalių nuostatas, konstatavo, kad už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą pažeidimą įstatymas nustato griežtesnę atsakomybę, todėl, teismui perkvalifikavus pareiškėjo padarytą pažeidimą į Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą, už kurį nustatyta švelnesnė atsakomybė, pareiškėjo teisės nebus pažeistos.
9. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo argumentus, jog jis yra du kartus baudžiamas už tą patį pažeidimą, pažymėjo, kad, pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalį, šio straipsnio 4 dalies 3 punkte, 5 dalies 4 punkte ir 7 dalyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal ANK ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Nagrinėjamu atveju VDI 2022 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu M. K., kaip fiziniam asmeniui, už ANK 95 straipsnio 1 dalyje nustatytą administracinį nusižengimą paskirta 1 000 Eur bauda, o Nutarimu bauda paskirta pareiškėjui, t. y. vienu atveju buvo nubaustas fizinis asmuo (pareiškėjo atsakingas asmuo), o kitu atveju teisinė atsakomybė buvo pritaikyta juridiniam asmeniui – pareiškėjui. Teisinės atsakomybės prasme fizinis ir juridinis asmuo yra atskiri subjektai ir negali būti sutapatinami. Taigi, minėtais aktais už aptartą teisės pažeidimą skirtingi asmenys patraukti atsakomybėn, kuri nustatyta net ir skirtinguose teisės aktuose.
10. Teismas, vertindamas pareiškėjui skirtos baudos dydį, akcentavo, kad atsakovas, skirdamas pareiškėjui minimalią – 868 Eur – baudą, atsižvelgė į tai, jog pareiškėjas pripažino padaręs pažeidimą, sunkinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta. Nagrinėjamu atveju paliktina atsakovo pareiškėjui paskirta bauda, keistinas tik Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punktas, nurodant, kad bauda paskirta pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktą.
11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas iš esmės prašė panaikinti jam paskirtą baudą arba ją sumažinti, tačiau teismas baudos dydį paliko nepakeistą, todėl pareiškėjo skundas laikytinas atmestu ir jam nepriteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atsakovas nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas.
III.
12. Pareiškėjas UAB „Villon“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundo reikalavimus.
13. Pareiškėjas teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas pažeidžiant materialiosios ir proceso teisės normas, nepagrįstas ir todėl turi būti panaikintas. Pareiškėjas pakartoja, kad Nutarime nepagrįstai konstatuotas Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pažeidimas, todėl finansinė sankcija jam skirta nepagrįstai. Teismas, priimdamas sprendimą, turėjo panaikinti Nutarimą ir įpareigoti atsakovą surašyti naują nutarimą, kuriame būtų teisingai kvalifikuotas ir faktiniais duomenis pagrįstas pareiškėjui inkriminuojamas pažeidimas.
14. Pareiškėjas UAB „Villon“ 2023 m. rugsėjo 12 d. pateikė apeliacinio skundo atsisakymą, kuriame prašo priimti šį apeliacinio skundo atsisakymą ir nutraukti bylos dalį pagal šį apeliacinį skundą. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju apeliacinio skundo atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, ir patvirtina, jog jam yra žinomos apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 104 str. 4 d.).
15. Atsakovas VDI apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 20 d. sprendimo dalį dėl UAB „Villon“ padaryto Užimtumo įstatymo pažeidimo perkvalifikavimo į pažeidimą, numatytą Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nurodant, kad UAB „Villon“ padarė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pažeidimą ir jai, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punktu, skirta 868 Eur bauda (finansinė sankcija), o kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Atsakovas apeliaciniame skunde apžvelgia skundžiamo teismo sprendimo turinį ir nurodo:
15.1. UTPĮ 62 straipsnio 6 dalyje aiškiai ir imperatyviai nurodyta, kuriuose teisės aktuose nustatyta užsieniečių (įskaitant trečiųjų šalių piliečius) įdarbinimo tvarka, todėl, sistemiškai aiškinant ir taikant teisės aktų reikalavimus, darytina pagrįsta išvada, jog tam, kad nebūtų pažeisti teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo tvarką, reikalavimai, privalu nuosekliai laikytis ne tik imperatyvių UTPĮ nuostatų, bet ir DK nuostatų, įtvirtinančių būtinąsias sąlygas, įdarbinant trečiosios šalies pilietį, be kita ko, apie jo valstybinio socialinio draudimo pradžią įmonėje ne vėliau nei prieš vieną darbo dieną pranešti VSDFV teritoriniam skyriui. Būtent šis pažeidimas yra aprašytas Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
15.2. Teismas netinkamai aiškino Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas. Ši teisės norma taikoma tais atvejais, kai Migracijos departamentas priima sprendimą išduoti trečiosios šalies piliečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitą dokumentą, suteikiantį teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje ir (ar) Užimtumo tarnyba priima sprendimą išduoti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje (arba sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties darbo rinkos poreikiams), šios institucijos informuoja apie priimtą sprendimą trečiosios šalies pilietį ir (ar) darbdavį, tačiau fiziškai toks leidimas trečiosios šalies piliečiui dar nėra išduotas (t. y. tik priimtas sprendimas jį išduoti), t. y. darbdaviui, prieš sudarant darbo sutartį su trečiosios šalies piliečiu, tokie dokumentai de facto (faktiškai) nepateikti, bet jis turi patikimos informacijos, jog jie de jure (teisiškai) yra išduoti ir egzistuoja, ir tokios informacijos pagrindu darbdavys įdarbina trečiosios šalies pilietį ir po to gauna šiuos dokumentus. Tokiu atveju darbdavys nelaikomas pažeidusiu Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes jis laikomas pažeidusiu užsieniečių įdarbinimo tvarką ir traukiamas atsakomybė už Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą pažeidimą.
15.3. Tai, kad už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pažeidimą yra nustatyta griežtesnė atsakomybė nei už pažeidimą, numatytą Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nesudaro teisinio pagrindo teismui perkvalifikuoti nurodytą pažeidimą. Vadovaujantis Užimtumo įstatymo nuostatomis (pvz., 60 str. 1 d., 592 str.), šio įstatymo 56 straipsnyje numatytų pažeidimų bylas nagrinėja ir baudas skiria VDI.
15.4. Teismas nukrypo nuo panašaus pobūdžio bylose suformuotos teismų praktikos, taip pat nesivadovavo teismo sprendimu, šioje byloje turinčiu prejudicinę galią, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. eAN2-7-1121/2023, kurioje, sprendžiant dėl M. K. patraukimo administracinėn atsakomybėn, jau konstatuota, kad Y. H. darbas pripažintinas nelegaliu darbu pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
15.5. Skundžiamu teismo sprendimu formuojama ypač ydinga ir pavojinga praktika, nes nesąžiningi darbdaviai gali būti net netiesiogiai skatinami gauti potencialiems darbuotojams (trečiųjų šalių piliečiams) leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje ir leidimus dirbti, bet leisti jiems dirbti nelegaliai (nesudarius darbo sutarčių ir (arba) nepranešu VSDFV teritoriniam skyriui apie trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą), nes iš anksto žinotų, kad už tokio pažeidimo padarymą jiems grės tik finansinė sankcija ir tai nesukels papildomų neigiamų pasekmių, numatytų Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
16. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl VDI 2022 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui Nr. NUĮPBJ 20594, kuriuo pareiškėjui skirta 868 Eur dydžio bauda už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.
17. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, tačiau, sutikdamas su pareiškėjo pozicija, jog nustatytas pažeidimas atitinka Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą pažeidimą, perkvalifikavo pareiškėjo padarytą pažeidimą ir pakeitė jam skirtos finansinės sankcijos teisinį pagrindą.
18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti jo skundo reikalavimus, tačiau vėliau pareiškėjas pateikė apeliacinio skundo atsisakymą.
19. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas, perkvalifikuodamas Nutarime nustatytą pažeidimą, atliko VDI kompetencijai priskirtus veiksmus, neteisingai aiškino materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo teismų praktikos.
20. Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo apeliacinio skundo atsisakymo paminėtina, kad ABTĮ 136 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta apelianto teisė atsisakyti apeliacinio skundo, kuria jis gali pasinaudoti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius. ABTĮ 136 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės.
21. Pareiškėjas teise atsisakyti apeliacinio skundo pasinaudojo ABTĮ 136 straipsnio 1 dalyje nurodyta tvarka ir nėra duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad pareiškėjo apeliacinio skundo atsisakymas yra nesuderinamas su imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, kitų bylos proceso dalyvių teisėmis ir (ar) viešuoju interesu. Pareiškėjas, tvirtindamas, jog jam yra žinomos apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės, pateikė nuorodą į ABTĮ 104 straipsnio 4 dalį. Minėtoje teisės normoje, reglamentuojančioje bylos nutraukimo tvarką ir pasekmes, įtvirtinta, kad teismas išaiškina pareiškėjui skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymo pasekmes, išskyrus atvejus, kai pareiškimas dėl atsisakymo buvo gautas paštu ar perduotas per kitus asmenis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ABTĮ 104 straipsnio 3 dalyje nurodytos skundo atsisakymo pasekmės („Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.“) yra panašios į ABTĮ 136 straipsnio 3 dalyje nurodytas apeliacinio skundo atsisakymo pasekmes („Apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės.“), taip pat į tai, kad pareiškėjui šioje administracinėje byloje atstovauja profesionalus teisininkas – advokatas (apeliacinį skundą pareiškėjo vardu pateikė vienas advokatas, o vėliau su pareiškėju sudarytą atstovavimo sutartį pateikė ir antras advokatas), sprendžia, kad pareiškėjui yra žinomos ir suprantamos apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės. Teisėjų kolegija priima pareiškėjo apeliacinio skundo atsisakymą ir nutraukia apeliacinį procesą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą.
22. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
23. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje nuspręsta perkvalifikuoti Nutarime nustatytą pažeidimą iš Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pažeidimo į to paties straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą pažeidimą, pažymi, kad ABTĮ 3 straipsnis, priskirdamas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, nustato, jog teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ar gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi ABTĮ 3 straipsnis įtvirtina administracinio teismo kompetenciją nagrinėti viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, t. y. vykdyti viešojo administravimo subjektų kontrolę. Administracinis teismas, vykdydamas viešojo administravimo subjektų kontrolę, negali priimti sprendimo, kuris yra priskirtas viešojo administravimo subjekto kompetencijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1123-602/2016).
24. Akcentuotina ir tai, kad teismas teisę žino (lot. iura novit curia). Pagal da mihi factum, dabo tibi ius (pateik faktus, pateiksiu teisę) principą, proceso šalys turi pateikti teismui faktus, o teismas pateikia teisę (atitinkamai, ir teisės aiškinimą) (žr., pvz., LVAT 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-118/2012, 2013 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-307/2013). Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas pasirenka taikytinas teisės normas (tarptautines sutartis, nacionalinius įstatymus, įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus ir kt.) (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1280-662/2017).
25. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl VDI nustatytų faktinių aplinkybių (žr. Nutarties 5.1 p.) teisingumo ir (ar) pakankamumo, bet ginčo šalys nesutaria dėl šių faktinių aplinkybių teisinio vertinimo. Vienas iš pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų yra tai, kad atsakovas pareiškėjo veiksmus pripažino atitinkančiais pažeidimą, numatytą Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tačiau, pareiškėjo nuomone, jo veiksmai atitinka ne pažeidimą, numatytą Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte, o pažeidimą, numatytą Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, todėl Nutarimu pareiškėjui buvo skirta finansinė sankcija už pažeidimą, kurio jis nepadarė. Pirmosios instancijos teismas tikrinamame sprendime atsižvelgė į tai, kad ginčo šalys tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdyje išdėstė (turėjo galimybę išdėstyti) savo argumentus dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo kvalifikavimo pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą arba 2 punktą, o teismo sprendimas perkvalifikuoti pareiškėjo padarytą pažeidimą nėra siurprizinis. Atsakovas apeliaciniame skunde neišreiškia nesutikimo su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais.
26. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba trečiosios šalies pilietis (t. y. asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 str. 1 d., ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Vadinasi, ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto atveju, ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto atveju yra konstatuojamas nelegalaus darbo faktas. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo motyvų ir ginčo šalių argumentų, nesutarimą dėl aplinkybių, numatytų Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose ir sudarančių pagrindą konstatuoti nelegalaus darbo faktą, kvalifikavimo lėmė iš esmės tik suteikta skirtinga reikšmė darbuotojo, kurio darbas buvo nelegalus (nepranešta VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą), statusui – trečiosios šalies pilietis. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 2 punkte numatyti pažeidimai laikytini pakankamai panašiais ir nesudarančiais procesinių kliūčių pirmosios instancijos teismui pačiam perkvalifikuoti Nutarime nustatytą pažeidimą, t. y. pakeisti ginčijamo administracinio sprendimo teisinį pagrindą.
27. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl galimybės perkvalifikuoti Nutarime nustatytą pažeidimą, taip pat atliko veiksmų, kurių gali būti imtasi nustačius Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus pažeidimus, lyginamąją analizę, t. y. nurodė, jog Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalis nustato, kad šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, nustačiusi, kad darbdavys padarė šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, neatsižvelgdama į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką: 1) jeigu darbo santykiai nėra pasibaigę, įpareigoja darbdavį sudaryti rašytinę darbo sutartį su nelegaliai dirbusiu asmeniu ir pranešti VSDFV teritorinei įstaigai, kad darbo sutartis sudaryta ir darbuotojas priimtas į darbą; 2) įpareigoja darbdavį sumokėti nelegaliai dirbusiam asmeniui sulygtą atlyginimą už darbą, išskyrus atvejį, kai šis atlyginimas buvo sumokėtas; 3) šio įstatymo nustatyta tvarka skiria baudą darbdaviui nuo 868 iki 2 896 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog institucija, nustačiusi, kad darbdavys padarė šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą pažeidimą, neatsižvelgdama į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką: 1) įpareigoja darbdavį nutraukti darbo santykius su nelegaliai dirbančiu asmeniu per 3 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo; 2) įpareigoja darbdavį sumokėti nelegaliai dirbusiam asmeniui sulygtą atlyginimą už darbą, išskyrus atvejį, kai šis atlyginimas jau buvo sumokėtas; 3) įpareigoja darbdavį sumokėti visas šioje dalyje numatytų sumų pervedimo į šalį, į kurią grįžo ar buvo grąžintas trečiosios šalies pilietis, išlaidas ir trečiosios šalies piliečio grąžinimo išlaidas; 4) šio įstatymo nustatyta tvarka skiria baudą darbdaviui nuo 868 iki 2 896 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį; 5) duomenų teikimo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka perduoda informaciją apie nelegaliai dirbantį ar dirbusį asmenį (vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu asmens kodo neturi, – gimimo data), nelegalaus darbo pradžios data, darbdavio juridinio asmens pavadinimas ir kodas, šiam juridiniam asmeniui atstovaujančio asmens vardas, pavardė ir asmens kodas (jeigu darbdavys yra fizinis asmuo, – jo vardas ir pavardė, asmens kodas) Migracijos departamentui. Pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, be šio straipsnio 5 dalyje nustatytų pasekmių, darbdaviams, padariusiems šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą pažeidimą, gali būti taikomi: 1) apribojimas dalyvauti viešuosiuose pirkimuose Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka; 2) teisės gauti subsidijas, išmokas ar kitą valstybės pagalbą, įskaitant Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą ir kitą paramą, išskyrus tiesioginę Europos Sąjungos paramą, atėmimas iki 5 metų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; 3) įpareigojimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka grąžinti tam tikrą dalį arba visas per 12 mėnesių laikotarpį iki nelegalaus darbo nustatymo suteiktų subsidijų, išmokų ar kitos valstybės pagalbos, įskaitant Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą ir kitą paramą, išskyrus tiesioginę Europos Sąjungos paramą, lėšas. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs šį reglamentavimą, konstatavo, kad už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą pažeidimą įstatymas nustato griežtesnę atsakomybę, todėl, teismui perkvalifikavus pareiškėjo padarytą pažeidimą į pažeidimą, numatytą Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, už kurį taikytina švelnesnė atsakomybė, pareiškėjo teisės nebus pažeistos.
28. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad, priešingai nei tvirtinama atsakovo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tikrinamame sprendime perkvalifikavo pareiškėjo padarytą pažeidimą iš pažeidimo, numatyto Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte, į pažeidimą, numatytą Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, ne todėl, kad už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą pažeidimą taikytina švelnesnė atsakomybė, o, nustatęs, kad atsakovas Nutarime neteisingai kvalifikavo padarytą pažeidimą, ir įvertinęs pažeidimo perkvalifikavimo klausimui išspręsti reikšmingų aplinkybių visumą, be kita ko, tai, ar, priėmus sprendimą perkvalifikuoti pareiškėjo padarytą pažeidimą, nebūtų pažeistos ginčo šalių teisės. Nors pirmosios instancijos teismas atskirai nepasisakė dėl to, ar Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 2 punkte numatyti pažeidimai yra pakankamai panašūs tam, kad teismas galėtų perkvalifikuoti pareiškėjo padarytą pažeidimą, šis trūkumas nelaikytinas esminiu. Taip pat atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neva peržengė administraciniam teismui suteiktos kompetencijos ribas ir atliko veiksmus, kurie priskirtini viešojo administravimo subjekto kompetencijai, nes, vadovaujantis Užimtumo įstatymo nuostatomis (pvz., 60 str. 1 d., 592 str.), šio įstatymo 56 straipsnyje numatytų pažeidimų bylas nagrinėja ir baudas skiria VDI: atsakovas jau išnagrinėjo Užimtumo įstatymo pažeidimo bylą ir priėmė šioje procedūroje galutinį sprendimą (Nutarimą), kuriuo skyrė pareiškėjui baudą, o pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ištaisė Nutarimo trūkumus, nustatytus tikrinant Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę).
29. Teisėjų kolegija, atsakydama į atsakovo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo teismo sprendimu, turinčiu prejudicinę galią šiai bylai, atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. II-289-834/2022, išnagrinėjęs pareiškėjos M. K. skundą dėl VDI 2022 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. VDI-ANR-N-592-2022, kuriuo jai pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį („Nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių eurų.“) paskirta 1 000 Eur bauda, be kita ko, pažymėjo, kad nelegalus darbas gali būti konstatuojamas dėl kelių alternatyvių veikų padarymo, akcentavo UTPĮ 62 straipsnio 4 dalies bei DK 42 straipsnio 2 dalies nuostatas, nesutiko su pareiškėjos argumentais, panašiais į šioje administracinėje byloje išdėstytus pareiškėjo argumentus (t. y. kad nebuvo padarytas Užimtumo įstatymo 56 str. 1 d. 2 p. numatytas pažeidimas), ir atmetė pareiškėjos skundą. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 26 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. eAN2-7-1121/2023 atmetė pareiškėjos M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono rūmų 2022 m. lapkričio 25 d. nutarties, konstatavęs, kad trečiosios šalies pilietės Y. H. darbas buvo pagrįstai pripažintas DK ir UTPĮ nuostatų pažeidimu bei nelegaliu darbu pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
30. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo akcentuota byla Nr. eAN2-7-1121/2023 yra ne administracinė ar civilinė byla, o administracinio nusižengimo byla, be to, byloje Nr. eAN2-7-1121/2023 ir nagrinėjamoje administracinėje byloje dalyvauja ne tie patys asmenys (UAB „Villon“ nebuvo administracinio nusižengimo bylos dalyvis), todėl byloje Nr. eAN2-7-1121/2023 nustatyti faktai negali būti pripažinti neįrodinėtinais nagrinėjant šią administracinę bylą ABTĮ 57 straipsnio 2 dalies pagrindu.
31. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
32. Teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Pažymėtina ir tai, kad teismo precedentu būtina vadovautis tik tokioje byloje, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Precedentinę reikšmę turi tie sprendimai, kuriuose sprendžiamas ginčas ne dėl faktų, o dėl teisės, privalomą galią turi tik tokia teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, kuri buvo priimta remiantis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis ir lėmė teismo sprendimą, t. y. privalomą galią turi ne abstrakti teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė sprendime, bet tokia, kuri priimta pagal faktines aplinkybes ir kurias teismas laikė esminėmis priimant sprendimą ankstesnėje byloje. Privalomą galią teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė vėlesnėje byloje turi tik tada, jeigu ankstesnės ir vėlesnės bylos faktinės aplinkybės sutampa. Be to, netgi nustačius, kad ankstesnės ir vėlesnės bylos aplinkybės yra iš esmės panašios, ne visi teisės normos išaiškinimai yra privalomi, o tik tie, kurie buvo pagrindas teismui priimti atitinkamą sprendimą. Kiti teismo motyvai ir pasisakymai dėl teisės nėra privalomi sprendžiant vėlesnę analogišką bylą, tačiau gali būti laikomi teisės taikymo ir aiškinimo šaltiniu, t. y. teisės normos prasmę padedančių atskleisti teisės taikymo ir aiškinimo metodu arba kaip pagalbinė medžiaga teisėjams įgyvendinti samprotavimo pagal analogiją principą ar nustatant teismo sprendimo ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) (žr., pvz., LVAT 2020 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-148-822/2020).
33. Atsakovas, tvirtindamas, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo panašaus pobūdžio bylose suformuotos teismų praktikos, apeliaciniame skunde neįvardija nė vieno teismo procesinio sprendimo panašaus pobūdžio bylose. Apeliaciniame skunde yra nurodyta tik minėta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis, priimta administracinio nusižengimo byloje dėl to paties nelegalaus darbo atvejo, ir Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. AN2-107-290/2019, kurioje spręsta dėl atsakomybės taikymo už netinkamą muitinės sandėlyje laikomų prekių apskaitos tvarkymą ir pasisakyta dėl administracinės nuobaudos vertinimo. Teisėjų kolegija nenustatė, kad LVAT, konkretaus apeliacinio skundo ribose nagrinėdamas konkrečią bylą dėl nelegalaus darbo, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu ir (arba) nepraneša VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo-trečiosios šalies piliečio priėmimą į darbą, anksčiau išsamiau vertino tai, pagal kurį Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies punktą turėtų būti kvalifikuojama tokia teisei priešinga veika. Iš teismų praktikos matyti, kad VDI vienais atvejais tokias teisei priešingas veikas kvalifikuodavo pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą (žr. LVAT 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2252-624/2021, 2023 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-679-525/2023), kitais atvejais – pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą (žr. LVAT 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-512-552/2023, 2023 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-596-815/2023) arba pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus (žr. LVAT 2020 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-70-602/2020).
34. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Nutarime užfiksuotas pareiškėjo padarytas pažeidimas, dėl kurio faktinių aplinkybių šioje byloje nėra ginčo, atitinka ne pažeidimą, nurodytą Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte, o pažeidimą, nurodytą Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Pareiškėjo atlikti veiksmai, t. y. leidimas Y. H., su kuria buvo sudaryta darbo sutartis, dirbti pareiškėjo naudai pareiškėjo valdomame viešbutyje, prieš tai nepranešus VSDFV teritoriniam skyriui apie šios darbuotojos įdarbinimą, atitinka Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą nelegalaus darbo atvejį, t. y. darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. Ta aplinkybė, jog reikalavimas darbdaviui pranešti apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka VSDFV teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios yra įtvirtintas ir Darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalyje, nepaneigia minėtos išvados, nes, vadovaujantis lex specialis derogat legi generali (specialioji norma yra viršesnė už bendrąją) principu, šiuo atveju taikytina specialioji teisės norma, įtvirtinta Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Be to, atsakovo teiginiai, jog tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesąžiningi darbdaviai netgi yra netiesiogiai skatinami gauti potencialiems darbuotojams (trečiųjų šalių piliečiams) leidimus gyventi Lietuvos Respublikos ir leidimus dirbti, bet vėliau leisti tokiems darbuotojams dirbti nelegaliai, nes minėti darbdaviai iš anksto žinotų, kad už tokio pažeidimo padarymą jiems grės tik finansinė sankcija, yra hipotetinio pobūdžio, deklaratyvūs ir nepagrįsti, todėl nesudarantys teisinio pagrindo skirtingai kvalifikuoti nelegalaus darbo atvejus, atsižvelgiant vien į tai, ar konkrečiu atveju darbuotojas yra Lietuvos Respublikos arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės pilietis (Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 str. 1 d.), ar trečiosios šalies pilietis.
35. Pirmosios instancijos teismas šiame kontekste pagrįstai atsižvelgė į Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje išvardytas sąlygas, kai darbdavys nelaikomas pažeidusiu šio straipsnio 1 dalies 2 punktą: 1) ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos yra gautas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, ir leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu pagal UTPĮ trečiosios šalies pilietis nėra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, arba trečiosios šalies pilietis įdarbintas įgyvendinant stambaus projekto investicijų sutartį ar investicijų sutartį, sudarytą tarp investuotojo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, ir ne vėliau kaip darbo sutarties sudarymo dieną yra pateiktas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Investicijų įstatymo 131 straipsnio 3 dalies arba 155 straipsnio 6 dalies pagrindu; 2) darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu saugo šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų dokumentų kopijas ir pateikia jas VDI, Migracijos departamentui ar kitai šio įstatymo 55 straipsnyje nurodytai institucijai jų reikalavimu. Atsakovas apeliaciniame skunde pateikia subjektyvią savo nuomonę apie tai, kokiais atvejais ši teisės norma turėtų būti taikoma, bet nepateikia jokių objektyvių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad šiuo atveju Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje išvardytos sąlygos nebuvo įgyvendintos.
36. Dėl kitų atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
37. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai pakeitė Nutarimą, perkvalifikuodamas Nutarime nustatytą pažeidimą iš Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pažeidimo į to paties straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 136 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Villon“ apeliacinio skundo atsisakymą priimti ir nutraukti apeliacinį procesą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 20 d. sprendimo.
Atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 20 d. sprendimo dalį dėl uždarosios akcinės bendrovės „Villon“ padaryto Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo perkvalifikavimo palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Beata Martišienė
Skirgailė Žalimienė