Baudžiamoji byla Nr. 2K-435-677/2016

Teisminio proceso numeris: 1-20-9-00257-2012-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.3.4.9.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Viktoro Aiduko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

nuteistajam E. M. ir jo gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Taip pat skundžiamas ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 18 d. nuosprendis, kuriuo panaikintas Kauno apylinkės teismo            2014 m. rugsėjo 29 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis – E. M. nuteistas pagal BK 286 straipsnį paskiriant jam 90 MGL (3389,40 Eur) dydžio baudą.

E. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. E. M. pirmosios instancijos teismo išteisintas, o apeliacinės instancijos teismo nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 2 d., apie 3 val., Kaune, prie Liucernų g. 11 namo, atsisakydamas vykdyti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 2-ojo būrio patrulių T. Š. ir R. V. teisėtus reikalavimus pateikti automobilio „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir vairuotojo dokumentus, pasitikrinti blaivumą, išlipti iš automobilio, siekdamas ištrūkti bei išvengti sulaikymo, panaudojo fizinį smurtą, t. y. ne mažiau tris kartus tyčia įspyrė patruliui T. Š. į pilvą, taip sukeldamas jam fizinį skausmą.

2. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje atsižvelgdamas į E. M. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, konstatavo, kad negalima vienareikšmiškai teigti, jog E. M. sąmoningai siekė suduoti smūgius pareigūnui T. Š.. E. M. nukentėjusiajam T. Š. įspyrė nesiekdamas jį sužaloti, o intensyviai kojomis spardėsi, nenorėdamas, kad pareigūnas jį sugriebęs už kojų ištrauktų iš automobilio. E. M. veiksmai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Teismas padarė išvadą, kad E. M. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o jo veiksmai galėtų būti vertinami kaip turintys administracinių teisės pažeidimų pagal               ATPK 187 straipsnio 1 ir 2 dalis požymių.

3. Apeliacinės instancijos teismas, antrą kartą nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, iš naujo įvertinto įrodymus ir vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo bei ATPK 187 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo atribojimo, padarė išvadą, kad E. M. veiksmuose yra visi nusikaltimo numatyto BK 286 straipsnyje sudėties požymiai, nes priešinantis pareigūnui T. Š. prieš jį tyčia buvo panaudotas fizinis smurtas.

4. Kasaciniu skundu nuteistasis E. M. pateikia du alternatyviu prašymus:

panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti dėl principo non bis in idem pažeidimo;

panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį su pakeitimais nurodant kitą išteisinimo pagrindą, t. y. kad neįrodyta, jog kasatorius būtų dalyvavęs padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

4.1. Kasatorius tvirtina, kad jis buvo persekiojamas pakartotinai dviejuose procesuose – administracinio teisės pažeidimo byloje jam 2013 m. rugpjūčio 19 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir kartu jam pradėtas baudžiamasis procesas. Kaltinamajame akte išvardyti veikos objektyvieji požymiai visiškai sutapo su administracinio teisės pažeidimo byloje protokole nurodyta veika. Todėl kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvais, kuriais grindžiama išvada, kad nebuvo pažeistas dvigubo nubaudimo draudimo (non bis in idem) principas.

4.2. Kasatorius cituoja EŽTT sprendimą byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 14939/03, 2009 m. vasario 10 d. sprendimas), kuriame išaiškinta, kad Konvencija pažeidžiama ne tik dvigubu nubaudimu, bet ir lygiagretaus (pakartotinio) persekiojimo procesu, kylančiu iš to paties fakto aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas turėjo visus duomenis apie lygiagretų kasatoriaus persekiojimą, tačiau jais nesirėmė ir jų tinkamai neinterpretavo. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas klysta aiškindamas, kad teisinės reikšmės turi tik tas faktas, kad jokia administracinė nuobauda nebuvo paskirta. Principas non bis in idem draudžia ne tik pakartotinai bausti, bet ir pakartotinai persekioti asmenis dėl tų pačių veikų, nesvarbu, ar tos veikos buvo kvalifikuotos kaip administracinis teisės pažeidimas ar kaip nusikaltimas. Toks aiškinimas pateiktas EŽTT sprendime Balstytė-Lideikienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 72596/01, 2009 m. vasario 4 d.). Kasacinėje praktikoje nurodoma, kad non bis in idem principo tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimą už tą pačią veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimą, kad administracinės teisės pažeidimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, o pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose                 Nr. 2K-7-29-942/2016, 2K-167-788/2015). Dvigubo nubaudimo principo pažeidimą patvirtinta ir aplinkybė, kad asmenys, turėję nukentėjusiojo statusą baudžiamojoje byloje, turėjo statusą ir administracinio teisės pažeidimo byloje.

Situacija, kai baudžiamajame procese nuo pat kaltinamojo akto surašymo remiamasi tokiomis fakto aplinkybėmis, kurios yra administracinio teisės pažeidimo bylos dalykas, pažeidžia ne tik jau minėtą principą non bis in idem, bet kartu pažeidžia ir principą ultima ratio.

4.3. Kasaciniame skunde nurodoma, kad 2012 m. spalio 29 d. prokuroras nutarė atskirti iš ikiteisminio tyrimo Nr. 24-1-00982-12 atskirą ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-00257-12. Iš nutarimo motyvų, pasak kasatoriaus, aišku, kad ne jis yra minimas nenustatytas asmuo, 2012 m. spalio 31 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas sustabdytas dėl nenustatyto asmens.

Pasak kasatoriaus, 2012 m. gruodžio 7 d. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolas, pagal kurį R. V. ir T. Š. atpažino kasatorių, negali būti pripažinti įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalis, jais grįsti nuosprendžio negalima. Situacija, kai policijos pareigūnai, turintys nukentėjusiojo statusą, patys naudojasi policijos duomenų bazėmis, ir tokio naudojimosi metu prieina klaidingos išvados apie asmenį vairavusį automobilį, susiedami jį su E. M., neatitinka atpažinimui keliamų reikalavimų, tas pripažįstama ir teismų praktikoje (Administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. 2AT-18-942/2015, 2AT-6-976/2016.). Šioje byloje atpažinimas buvo atliktas pažeidžiant BPK reikalavimus, nes pareigūnai jau turėjo susiformavę klaidingą nusistatymą dėl prieš tai padaryto nuotraukų peržiūrėjimo policijos duomenų bazėje. Tą ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė patys pareigūnai T. Š. bei R. V..

4.4. Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, kokių padarinių šia veika buvo siekiama, neįvertino išorinių nusikalstamos veikos požymių: atliktų veiksmų, jų pobūdžio, intensyvumo, būdo pastangų juos padarant, situacijos, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinės praktikos šios kategorijos bylose (skunde nurodomos nutartys Nr. 2K-229/2014, 2K-298/2009, 2K-467/2014). Taigi kasatorius nors ir neigia, kad dalyvavo veiksmuose, už kuriuos nuteistas, tačiau kartu mano, kad tokiu atveju turėtų būti taikoma administracinė atsakomybė.

5. Nuteistojo E. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių pažeidimo

Kasatorius teigia, kad buvo padaryti BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių pažeidimai, nes teismas, priimdamas nuosprendį, negalėjo remtis atpažinimo veiksmų protokolais, atpažinimas buvo atliekamas pažeidžiant BPK reikalavimus, nes pareigūnai jau turėjo susiformavę klaidingą nusistatymą dėl prieš tai padaryto nuotraukų peržiūrėjimo policijos duomenų bazėje. 

Šis kasacinio skundo argumentas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pakankamai išsamiai pasisakė dėl šio įrodymo gavimo teisėtumo. Be to, pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu įrodymų teisėtumas ir pagrįstumas buvo tikrinamas prokuroro sprendžiant E. M. skundus, pažeidimų nenustatyta. Pagal bylos duomenis, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitokiai išvadai, vien kasatoriaus įsitikinimai apie pareigūnų išankstinį nusistatymą neduoda teisinio pagrindo abejoti šio įrodymo gavimo teisėtumu. Kitų teisinių argumentų, pagrįstų bylos duomenimis dėl konkrečių pažeidimų atliekant atpažinimo veiksmą, nenustatyta, jų skunde nenurodo ir pats kasatorius.

Dėl non bis in idem principo pažeidimo

Kasatorius skunde teigia, kad buvo pažeistas dvigubo nubaudimo draudimo (non bis in idem) principas, nes jis dėl tų pačių neteisėtų veiksmų buvo persekiojamas dviejuose lygiagrečiuose procesuose – tiek administraciniame, tiek baudžiamajame, kaltinamajame akte išvardyti veikos objektyvieji požymiai visiškai sutapo su administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta veika.

Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje paneigdamas non bis in idem principo pažeidimą, pateikė argumentus, nurodydamas, kad nors administracinio teisės pažeidimo protokolas kaltinamajam ir surašytas, tačiau administracinė nuobauda nepaskirta; tai reiškia, jog E. M. nubaustas nebuvo.

BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Šia nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem) įtvirtintas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje.

Kasacinė praktika dėl dvigubo nubaudimo draudimo principo formuojama remiantis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama pozicija šiuo klausimu. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje šį principą aiškina taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, neatskiriamai susijusių tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta (pvz., Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Asadbeyli ir kiti prieš Azerbaidžaną, peticijų Nr.  3653/05, 14729/05, 20908/05, 26242/05, 36083/05 ir 16519/06).

Pažymėtina ir tai, kad nors non bis in idem principas riboja galimybes vykdyti alternatyvius ir kartotinus procesus tik dėl baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimų, tačiau administracinės teisės pažeidimai Konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos požiūriu pripažįstami „baudžiamaisiais“. Konstitucinėje jurisprudencijoje nedviprasmiškai įtvirtinta, kad principas non bis in idem reiškia ir tai, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109-788/2016).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas non bis in idem principo aiškinimą, yra nurodęs, kad tokio principo įtvirtinimo tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimą už tą pačią veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimą, kad administracinės teisės pažeidimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, o pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-167-788/2015, 2K-7-29-942/2016).

Nepaisant netinkamų apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų pagrindžiant          non bis in idem principo pažeidimo nebuvimą, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo teigti, kad E. M. yra baudžiamas ar baudžiamasis procesas prieš jį kartojamas dėl identiškų ar iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, dėl kurių buvo pradėta ir administracinių teisės pažeidimų teisena.

Pagal nagrinėjamos bylos duomenis matyti, kad E. M. administracinė teisena buvo pradėta 2013 m. rugpjūčio 19 d. surašant administracinių teisės pažeidimų protokolą, tačiau vėliau Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. nutarimu nutraukta pasibaigus nuobaudos skyrimo terminui, dėl pažeidimų įtvirtintų ATPK 126 straipsnio 4 dalyje ir 1241 straipsnio 7 dalyje. 126 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta atsakomybė už transporto priemonių vairavimą, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo (girtumo) laipsnis, neblaivumo patikrinimo vengimą, taip pat alkoholio vartojimą po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo; 1241 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta atsakomybė už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, išskyrus numatytuosius šiame kodekse. Pažeidimų turinys, nurodytas administracinio teisės pažeidimo protokole, yra E. M. veiksmai, kai 2012 m. rugsėjo 2 d. 3.00 val., policijos pareigūnui pareikalavus, jis atsisakė nustatyta tvarka leistis patikrinamas, ar nėra neblaivus, nepateikė vairuotojo pažymėjimo ir transporto priemonės dokumentų.

Tuo tarpu ikiteisminis tyrimas dėl veikos pagal BK 286 straipsnio padarymo buvo pradėtas 2012 m. rugsėjo 2 d., vėliau iš šio tyrimo dėl E. M. buvo išskirtas atskiras ikiteisminis tyrimas, kuris užbaigtas kaltinamojo akto surašymu 2013 m. rugpjūčio 26 d. Kaltinamajame akte nurodyta, kad E. M. kaltinamas tuo, jog 2012 m. rugsėjo 2 d., apie 3.00 val., Kaune, prie Liucernų g. 11 namo, atsisakydamas vykdyti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 2-ojo būrio patrulių T. Š. ir R. V. teisėtus reikalavimus pateikti automobilio „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir vairuotojo dokumentus, pasitikrinti blaivumą, išlipti iš automobilio, siekdamas ištrūkti bei išvengti sulaikymo, panaudojo fizinį smurtą: ne mažiau tris kartus tyčia įspyrė patruliui T. Š. į pilvą, taip sukeldamas fizinį skausmą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje.

ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už, be kita ko, neblaivumo patikrinimo vengimą; 1241 straipsnio 7 dalyje – už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, išskyrus numatytuosius šiame kodekse. Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui.

Taigi šių ATPK pažeidimų požymiai yra iš esmės kitokie (skirtingi), nei BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos. Konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis pirmiau nurodytus veiksmus, dėl kurių buvo surašytas administracinių teisės pažeidimų protokolas, ir nusikaltimo padarymą skyrė neilgas laiko tarpas (iš esmės jie sekė vienas po kito, tai paaiškina ir sutampantį administracinėje ir baudžiamojoje byloje nurodytą vienodą atitinkamų veiksmų padarymo laiką). Tačiau administracinių teisės pažeidimų ir nusikaltimo faktinis pagrindas nėra identiškos ar iš esmės tos pačios faktinės aplinkybės; tai skirtingi ir laiko požiūriu atskiri veiksmai. Iš pradžių E. M. vengė neblaivumo patikrinimo, nepateikė (atsisakė pateikti) vairuotojo pažymėjimo ir automobilio dokumentų. Po to, policijos pareigūnui ėmusis aktyvesnių veiksmų (bandant ištraukti E. M. iš automobilio ir kt.), šis atliko veiksmus, kurie kvalifikuoti kaip pasipriešinimas valstybės tarnautojui pagal BK 286 straipsnį, t. y. pasipriešinimas (atsisakant išlipti iš automobilio, siekiant ištrūkti bei išvengti sulaikymo) valstybės tarnautojui panaudojant fizinį smurtą. Taigi administracinių teisės pažeidimų protokolas buvo surašytas už pažeidimus, susijusius su Kelių eismo taisyklių reikalavimų nesilaikymu, tuo tarpu baudžiamasis procesas pradėtas dėl E. M. veiksmų, kuriais jis panaudojo fizinį smurtą prieš savo pareigas atliekantį policijos pareigūną, siekdamas ištrūkti bei išvengti sulaikymo. Dokumentų nepateikimas, atsisakymas tikrinti blaivumą ir po to sekę E. M. smurtiniai pasipriešinimo veiksmai siekiant išvengti sulaikymo šiuo atveju buvo vertintini kaip atskiri veiksmai.

Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje konstatuotina, kad kaltinamajame akte ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytos aplinkybės, kad E. M. atsisakė vykdyti teisėtus reikalavimus pateikti automobilio bei vairuotojo dokumentus, patikrinti blaivumą, kurios sutampa su administracinių teisės pažeidimų protokole nurodytų pažeidimų požymiais, yra perteklinės, baudžiamosios bylos kontekste tik atskleidžiančios minėto pasipriešinimo priešistorę ir nesudarančios nusikalstamos veikos sudėties požymių; šios aplinkybės kaip teisės pažeidimai buvo įvertinti administracine tvarka. Atsižvelgiant į tai, šios aplinkybės iš pateikto kaltinimo šalintinos.

Dėl BK 286 straipsnio ir ATPK 187 straipsnio 1 dalies atribojimo

Kasatorius skunde kelia ir ultima ratio principo taikymo klausimą, tačiau tuo klausimu pateikia prieštaringus skundo argumentus, nes, viena vertus, neigia dalyvavimą veikoje, kita vertus, jį pripažįsta, tačiau tvirtina, kad veiksmai nesiekė tokio pavojingumo, kad jie užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.

Teismų praktikoje BK 286 straipsnio prasme pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas. Įstatymas nurodo du pasipriešinimo veikos būdus: fizinis smurtas ir grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Taigi pasipriešinimas gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto. Smurtas prieš valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį subjektą gali pasireikšti tyčiniu smūgių sudavimu, kankinimu, surišimu, uždarymu, laikymu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, muistymusi ir daužymusi galva, kai bandoma uždėti antrankius, smūgiais rankomis ir rankine, draskymusi (pavyzdžiui, taip suplėšant tarnybinės uniformos liemenės kišenę ir nagais – veidą), smūgiavimu taburete, nors smūgio buvo išvengta, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2011, 2K-324/2013, 2K-439/2013, 2K-229/2014, 2K-67/2014,                        2K-69-976/2015). Kasacinio teismo nutartyse, kuriose, be kitų, buvo sprendžiamas ir klausimas dėl nusikaltimo bei administracinio teisės pažeidimo atribojimo, fizinis smurtas yra nuosekliai aiškinamas kaip bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K- 495/2012, 2K-218/2014, 2K-441-976/2015).

BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Tuo tarpu ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyti pasipriešinimo veiksmai yra tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinę atsakomybę užtraukia tokie atvejai, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-298/2009, 2K-218/2014).

Apeliacinės instancijos teismas E. M. pagal BK 286 straipsnį nuteisė už tai, kad šis pasipriešino teisėtiems pareigūnų reikalavimams panaudodamas fizinį smurtą prieš vieną iš pareigūnų. Šis teismas nuosprendyje aiškiai ir nuosekliai išdėstė, kodėl ši situacija viršija administracinės atsakomybės pavojingumą ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Teismas, teisingai aiškindamas ir taikydamas BK 286 straipsnį, nurodė, kad esminis kriterijus, atskiriantis                 BK 286 straipsnį nuo ATPK 187 straipsnio 1 ir 2 dalies, yra veikos padarymo būdas, t. y. fizinio smurto panaudojimas, kuris veiką daro pavojingesnę. Fizinio smurto panaudojimo faktas prieš pareigūną T. Š. byloje neginčytinai pagrįstas bylos įrodymais: nukentėjusiojo, liudytojų parodymais ir kitais duomenimis nustatyta, kad E. M. spyrė ne mažiau kaip tris kartus minėtam policijos pareigūnui į pilvą. Šios aplinkybės paneigimas ar kvestionavimas nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Taip pat byloje nustatyta, kad tokie veiksmai kilo iš to, jog E. M. atsisakė vykdyti teisėtus reikalavimus išlipti iš automobilio, siekė ištrūkti ir išvengti sulaikymo.

Darytina išvada, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes E. M. veiksmai vertinant jų padarymo būdą tinkamai kvalifikuoti, kaip viršijantys administracinio teisės pažeidimo pavojingumą, situacijos teisinis vertinimas neprieštarauja kasacinei praktikai tokio pobūdžio bylose, kuriose pasipriešinimas policijos pareigūnui panaudojant fizinį smurtą vertinamas, kaip atitinkantis BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais,

n u t a r i a :

Nuteistojo E. M. kasacinį skundą atmesti.

Pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 18 d. nuosprendį – iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybes, kad E. M. atsisakydamas pateikti automobilio „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir vairuotojo dokumentus, pasitikrinti blaivumą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                      Olegas Fedosiukas

                                                                      Armanas Abramavičius

                                                                      Viktoras Aidukas