Administracinė byla Nr. A-314-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03628-2013-8

                                          Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), priteisti 1 000 000 000 Lt (289 620 018,50 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodo, kad savo krepšyje rado jam nepriklausančią SIM kortelę su įvestais Marijampolės pataisos namuose bausmę atliekančio asmens telefono numeriais. Pareiškėjas apie radinį informavo pataisos įstaigą, tačiau nesiimta jokių veiksmų. Pareiškėjas išsigando, jog bus nubaustas už tai, ko nėra padaręs, dėl to sunaikino minėtą SIM kortelę ir kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, kuri atsisakė ginti jo interesus.   

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo skundas paduotas netinkamam atsakovui, nes nenurodomi jokie Kalėjimų departamento veiksmai ar aktai, kuriuos ginčytų pareiškėjas. Be to, pareiškėjas nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip ji pasireiškė, skundas abstraktus, neaiškus, nenurodyta jokių aplinkybių. Dėl to atlyginti žalos nėra pagrindo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249-6.250 straipsniais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo. Minėtose teisės normose nėra nustatyta jokių prezumpcijų, dėl to turi būti taikoma bendra taisyklė dėl kiekvienos proceso šalies pareigos įrodyti savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nurodė bendro pobūdžio informaciją ir pateikė savo nuomonę dėl pataisos įstaigos pareigūnų bei kitų asmenų veiklos, tačiau nenurodė jokių faktinių aplinkybių, neįvardino konkrečių atsakovo neteisėtų veiksmų ar sprendimų, nepateikė į bylą objektyvių duomenų, įrodančių, jog jis realiai patyrė neturtinę žalą, nenurodė jokių argumentų dėl žalos dydžio. Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodė, kad kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, tačiau ji atsisakė ginti jo interesus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Generalinė prokuratūra pagal kompetenciją persiuntė pareiškėjo pareiškimą nagrinėti Kalėjimų departamentui. Pareiškimo nagrinėjimo metu Kalėjimų departamentas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją dėl pareiškėjo minimų aplinkybių, gautas atsakymas, jog tokių duomenų nėra. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, jog abstraktūs teiginiai negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiga įrodyti, kad patyrė žalą, tenka pareiškėjui. Be to, pareiškėjas privalo pagrįsti ir priežastinį ryšį tarp jo nurodytos žalos ir neteisėtų veiksmų.

III.

Apeliaciniu skundu V. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Pasak apelianto, jis raštu kreipėsi į prokuratūrą dėl galimai nusikalstamos veikos, tačiau prokuratūra atsisakė patikrinti faktus, t. y. paimti SIM kortelę ir atlikti tyrimą. Dėl šių priežasčių mano, jog yra padaryta neteisėta veika, dėl kurios jis pateikė skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurios atsiradimas kildinamas iš to, jog valstybės institucijos nesiėmė veiksmų pareiškėjo pareiškimo aplinkybėms ištirti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi diskreciją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012). Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22, 23 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas būtent ir išnagrinėjo pirmiau nurodytus reikalavimus, kurie buvo suformuluoti skunde, ir aplinkybes, kuriomis šie reikalavimai buvo grindžiami.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Įvertinus pareiškėjo byloje pateiktus reikalavimus ir nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu pareiškėjas prašė tenkinti šiuos reikalavimus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai apibrėžė šioje administracinėje byloje kilusio ginčo ribas bei kilusio ginčo teisinį santykį. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pareiškimo, rašyto Generalinei prokuratūrai (b. l. 11-12), vėliau persiųsto Kalėjimų departamentui (b. l. 10), turinį, sprendžia, jog minėtas raštas yra abstraktaus pobūdžio, jame neįvardinti konkretūs skundžiami veiksmai ar neveikimas, nenurodyti jokie pareiškėjo teiginius galintys pagrįsti įrodymai. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog Kalėjimų departamentas, tirdamas pareiškėjo pareiškime išdėstytas aplinkybes, kreipėsi į Marijampolės pataisos namų administraciją dėl papildomos informacijos surinkimo (b. l. 14), tačiau pataisos namų administracija duomenų apie nuteistojo pareiškime nurodytas aplinkybes neturėjo (b. l. 13). Kalėjimų departamentas 2013 m. rugpjūčio 23 d. rašte Nr. 2S-3724 nurodė, jog pareiškėjo pareiškime aprašyta bendro pobūdžio informacija nepagrįsta jokiais faktais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pareiškime išdėstyti abstraktūs teiginiai ir subjektyvūs samprotavimai apie tai, kas galbūt galėtų būti, jei pareigūnai rastų SIM kortelę su numeriais, visų pirma, nėra susiję su jau įvykusia situacija. Be to, tokio pobūdžio argumentai nesudaro pagrindo atsisakiusių tokius samprotavimus tirti pareigūnų veiksmų vertinti kaip neteisėtų. Todėl, remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.