Administracinė byla Nr. A438-475/2010
Procesinio sprendimo kategorija 11.12 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. balandžio 12 d.
Vilnius
Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano
Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko
(pranešėjas),
sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,
dalyvaujant pareiškėjos atstovui J.B.,
atsakovo atstovei Irenai Bujavičienei, Rasai
Račkauskaitei, Linai Mikuckienei,
viešame teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A.B. apeliacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d.
sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A.B. skundą atsakovams Nacionalinei
žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės
administracijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Vilniaus
apskrities viršininko administracijai, Lietuvos Respublikos aplinkos
ministerijai, I.K. ir L.R., dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti
veiksmus.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėja A.B. (toliau – ir
pareiškėja, apeliantė) su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus
apygardos administracinį teismą prašydama:
1) panaikinti Nacionalinės žemės
tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr.
4B-(7.3)-1369;
2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę
suteikti informaciją: nuo kada Aplinkos ministerija siūlo įtraukti K.R.
priklausiusius žemės plotus (tame tarpe ir prie (duomenys neskelbtini) esantį
žemės plotą) į valstybinės reikšmės miško plotą; ar toks siūlymas buvo
pateiktas iki Vilniaus miesto savivaldybės mero 2004 m. liepos 9 d. rašto Nr.
51-7680-(3.6); jeigu tokį siūlymą Aplinkos ministerija pateikė vėliau, tai
kokiu pagrindu žemė nebuvo grąžinta anksčiau, t. y. įpareigoti savivaldybę
išaiškinti, kodėl žemę pastaroji uždraudė grąžinti dar 2004 metais, kai jokio
teisinio pagrindo neatkurti nuosavybės nebuvo;
3) įpareigoti Vilniaus miesto
savivaldybę bendradarbiavimo tvarka išsiaiškinti tarpusavyje su Vilniaus
apskrities viršininko administracija, ir paaiškinti pareiškėjai, kuri iš minėtų
institucijų turėtų kreiptis į Aplinkos ministeriją (ar kitą instituciją) dėl
valstybinės reikšmės miškų plotų ir jų ribų tikslinimo, o išsiaiškinus kreiptis
į Aplinkos ministeriją (ar kitą instituciją) su prašymu patikslinti valstybinės
reikšmės miškų plotų ribas pagal Komisijos išvadas;
4) įpareigoti Vilniaus miesto
savivaldybę kreiptis į Vilniaus apskrities viršininko administraciją su prašymu
ištaisyti Komisijos išvados technines klaidas.
Skunde pareiškėja nurodė, kad 2006 m.
spalio 27 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą dėl valstybės
išperkamos žemės plotų statuso. Teigė, kad nurodytu raštu prašė išnagrinėti ir
paaiškinti Vilniaus miesto mero 2004 m. liepos 9 d. rašte Nr. 51-7680-(3.6)
nurodytas aplinkybes ir galimai minėtame sprendime nurodytas tikrovę
neatitinkančias aplinkybes. Tvirtino, kad Vilniaus miesto savivaldybės meras
2006 m. lapkričio 28 d. sprendime Nr. A63-7240-(2968)-4.4-PD-4) nurodė, kad
buvusio savininko K.R. valdytą žemės sklypą dar tik siūloma priskirti
valstybinės reikšmės miškų plotams. Vertino, kad tokia informacija yra visai
priešinga informacijai, kurią Vilniaus miesto savivaldybės meras nurodė 2004 m.
liepos 9 d. rašte Nr. 51-7680-(3.6). Paaiškino, kad nesutikdama su Vilniaus miesto
savivaldybės mero 2006 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. A63-7240-(2968)-4.4-PD-4),
jį apskundė Nacionalinei žemės tarnybai, kurios prašė išsiaiškinti priežastis,
dėl kurių Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2004 metais atsisakė
suformuoti grąžintiną žemės sklypą. Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities
viršininko 2006 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 2.3-5929 sudaryta komisija savo
išvadose konstatavo, kad grąžintina žemė nėra apaugusi medžiais. Pabrėžė, kad
atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba neišnagrinėjo jos reikalavimo įpareigoti
Vilniaus miesto savivaldybę ir Vilniaus apskrities viršininko administraciją
išsiaiškinti dėl valstybinės reikšmės miškų plotų ir jų ribų tikslinimo, o
išsiaiškinus kreiptis į Aplinkos ministeriją su prašymu patikslinti valstybinės
reikšmės miškų plotų ribas pagal Vilniaus apskrities viršininko 2006 m.
birželio 16 d. įsakymu Nr. 2.3-5929 sudarytos komisijos išvadas.
Atsakovas Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės
ūkio ministerijos su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip
nepagrįstą.
Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad vadovaudamasi
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu,
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos“, Miškų įstatymu, Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1138 „Dėl Lietuvos Respublikos
aplinkos ministerijos nuostatų patvirtinimo“, Vietos savivaldos įstatymu,
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr.
194, pareiškėjos prašymus yra išnagrinėjusi ir atsakiusi į jos pateiktus
klausimus 2003 m. gegužės 30 d. raštu Nr. 3B-(7.5)-B -831-1358, 2007 m.
sausio 8 d. raštu Nr. 3B-(.5)-B-l 102-23, 2008 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. 4B-(7.3)-
1369. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m.
rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 6 punktu, Nacionalinei žemės tarnybai pavesta
tik metodiškai koordinuoti nuosavybės teisių į žemę atkūrimą. Pagal
Nacionalinės žemės tarnybos nuostatų, patvirtintų žemės ūkio ministro 2008 m.
gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 3D-717, 7.1.5 punktą Nacionalinė žemės tarnyba
metodiškai vadovauja žemės reformos ir nuosavybės teisių į žemę, mišką ir
vandens telkinius atkūrimo darbams.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės
administracija atsiliepimu į skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį
atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėja siekia atkurti nuosavybės
teises į K.R. iki nacionalizacijos valdytą žemės plotą, esantį prie (duomenys
neskelbtini), Vilniuje. Pareiškėjos pageidaujamas susigrąžinti žemės sklypas
priskirtinas valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinamas. Ginčo sklypas
yra užimtas ne tik valstybinės reikšmės mišku, bet ir patenka į (duomenys
neskelbtini) gatvės ribas, o taip pat privačių namų valdų ribas. Tvirtino, kad
Nacionalinė žemės tarnyba 2008 m. lapkričio 27 d. sprendime Nr. 4B-(7.3)-1369
nurodė teisės aktus, reglamentuojančius pareiškėjos pateiktus klausimus ir
keliamus reikalavimus, išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos skundą ir tuo
konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės rašte, kurį pareiškėja prašė
panaikinti, išdėstyti faktai atitinka teisės aktų nuostatas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities
viršininko administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad jo
atžvilgiu reikalavimų nėra pateikta ir prašė skundą spręsti teismo nuožiūra.
II.
Vilniaus
apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 3 d. sprendimu bylą dalyje
dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę
bendradarbiavimo tvarka išsiaiškinti tarpusavyje su Vilniaus apskrities
viršininko administracija ir paaiškinti pareiškėjai, kuri iš minėtų institucijų
turėtų kreiptis į Aplinkos ministeriją (ar kitą instituciją) dėl valstybinės
reikšmės miškų plotų ir jų ribų tikslinimo, o išsiaiškinus kreiptis į Aplinkos
ministeriją (ar kitą instituciją) su prašymu patikslinti valstybinės reikšmės
miškų plotų ribas pagal Komisijos išvadas, įpareigoti Vilniaus miesto
savivaldybę kreiptis į Vilniaus apskrities viršininko administraciją su prašymu
ištaisyti Komisijos išvados technines klaidas, nutraukė kaip nepriskirtiną
administracinių teismų kompetencijai, kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmetė
kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Nacionalinės
žemės tarnybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendime Nr. 4B-(7.3)-1369 pareiškėjai
išaiškinta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, pateikta informacija dėl
grąžintinos žemės priskyrimo valstybės išperkamai, valstybinės reikšmės miškų
plotų tvirtinimo, statinių statybos priežiūros. Pažymėjo, kad Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkte nustatyta, kad apskrities
viršininkas sprendimą atkurti nuosavybės teise į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d.
buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, natūra priima
pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų
planus. Teismas pabrėžė, kad pareiškėja, pretenduodama atkurti nuosavybės
teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią Vilniaus miestui nustatytąja
tvarka priskirtai teritorijai, natūra, Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos sprendimo, kuriuo atsisakoma pareiškėjai formuoti grąžintiną
žemės sklypą, neskundžia. Pareiškėja teismui nepateikė ir reikalavimo
įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją atlikti veiksmus,
susijusius su konkretaus sklypo formavimu. Pareiškėja neginčija ir Vilniaus apskrities
viršininko administracijos sprendimų ar neveikimo. Atsižvelgęs į šias
aplinkybes, teismas sprendė, kad naikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2008 m.
lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 4B-(7.3)-1369 skunde nurodytais motyvais nėra
įstatyminio pagrindo, todėl šioje dalyje pareiškėjos skundas atmestas kaip
nepagrįstas.
Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, jog
pareiškėja nesikreipė į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu
suteikti informaciją, nuo kada Aplinkos ministerija siūlo įtraukti K.R.
priklausiusius žemės plotus (tame tarpe ir prie (duomenys neskelbtini) esantį
žemės plotą) į valstybinės reikšmės miško plotą, ar toks siūlymas buvo
pateiktas iki Vilniaus miesto savivaldybės mero 2004 m. liepos 9 d. rašto Nr.
51-7680-(3.6), kuriame irgi informuojama, kad K.R. priklausiusi žemė
priskirtina valstybinės reikšmės miško plotui, jeigu tokį siūlymą Aplinkos
ministerija pateikė vėliau, tai kokiu pagrindu žemė nebuvo grąžinta anksčiau.
Todėl vertino, kad nėra pagrindo išvadai, jog Vilniaus miesto savivaldybės
administracija atsisakė pareiškėjai suteikti informaciją, ar kad Vilniaus
miesto savivaldybės administracija pateikė neišsamią informaciją. Dėl šios
priežasties pareiškėjos reikalavimą įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės
administraciją suteikti jai skunde nurodytą informaciją teismas pripažino
nepagrįstu.
Nurodė, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti
Vilniaus miesto savivaldybę bendradarbiavimo tvarka išsiaiškinti tarpusavyje su
Vilniaus apskrities viršininko administracija ir paaiškinti pareiškėjai, kuri
iš minėtų institucijų turėtų kreiptis į Aplinkos ministeriją (ar kitą
instituciją) dėl valstybinės reikšmės miškų plotų ir jų ribų tikslinimo, o
išsiaiškinus kreiptis į Aplinkos ministeriją (ar kitą instituciją) su prašymu
patikslinti valstybinės reikšmės miškų plotų ribas pagal Vilniaus apskrities
viršininko sudarytos komisijos išvadas, įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę
kreiptis į Vilniaus apskrities viršininko administraciją su prašymu ištaisyti
Komisijos išvados technines klaidas, iš esmės yra susijęs su teisės aktų
aiškinimu. Kadangi pareiškėja jokių konkrečių reikalavimų dėl jos pažeistos ar
ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso pažeidimo nereiškė, teismas
bylą šioje dalyje nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų
kompetencijai.
III.
Apeliaciniu skundu
pareiškėja A.B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009
m. balandžio 3 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui
nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą.
Apeliaciniame
skunde pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jos prašymo įpareigoti Vilniaus miesto
savivaldybę išaiškinti, kodėl ji uždraudė žemę grąžinti dar 2004 m., visiškai
nenagrinėjo ir dėl to padarė neteisingą išvadą, jog nėra pagrindo išvadai, kad
Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsisakė suteikti informaciją ar
pateikė neišsamią informaciją. Teigia, kad nutraukdamas bylą dalyje dėl
reikalavimo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę bendradarbiavimo tvarka
išsiaiškinti tarpusavyje su Vilniaus apskrities viršininko administracija, ir
paaiškinti pareiškėjai, kuri iš minėtų institucijų turėtų kreiptis į Aplinkos
ministeriją (ar kitą instituciją) dėl valstybinės reikšmės miškų plotų ir jų
ribų tikslinimo, o išsiaiškinus kreiptis į Aplinkos ministeriją (ar kitą
instituciją), teismas neatsižvelgė į šio administracinio ginčo eigos visumą ir
nepagrįstai pareiškėjos norą atgauti nuosavybę suprato kaip siekį ginti viešąjį
interesą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, kuriame
sprendime – 2006 m. lapkričio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės sprendime ar 2004
m. liepos 9 d. Vilniaus miesto mero rašte pateikta informacija atitinka
tikrovę.
Atsakovas Nacionalinė
žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į
pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir
prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime
atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir
pagrįstas. Pažymi, kad Nacionalinė žemės tarnyba negali tenkinti pareiškėjos
skundo ir panaikinti nepavaldžios institucijos – Vilniaus miesto savivaldybės
2006 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. A63-7240-(2968)-(4.4-PD-4). Kadangi
pareiškėja skunde nenurodė jokių ginčų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo,
Nacionalinė žemės tarnyba neturėjo veikti kaip ikiteisminė institucija.
Atsakovas Vilniaus
miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo
pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą
atmesti.
Nurodo, kad
Vilniaus miesto savivaldybė nėra gavusi pareiškėjos prašymo, kuriuo ji prašytų
suteikti nurodomą informaciją. Pažymi, kad tuo metu, kai Vilniaus miesto
savivaldybė 2006 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. A63-7240-(2968)-(4.4-PD-4)
informavo pareiškėją apie tai, jog žemė plotas, į kurį ji siekia atkurti
nuosavybės teises, priskirtas valstybės išperkamai žemei, dalis K.R. turėtos
žemės sklypo plane dar nebuvo pažymėta kaip valstybinės reikšmės miškas. Tačiau
tai nepaneigia fakto, kad ši žemė tuo metu buvo valstybės išperkama, nes ji
buvo priskiriama miestų miškams, kurie, remiantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4
dalies 2 punktu, išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja A.B.
kreipėsi su skundu į administracinį teismą prašydama (t. 1, b. l. 6):
1) panaikinti Nacionalinės žemės
tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr.
4B-(7.3)-1369;
2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę
suteikti informaciją: nuo kada Aplinkos ministerija siūlo įtraukti K.R.
priklausiusius žemės plotus (tame tarpe ir prie (duomenys neskelbtini) esantį
žemės plotą) į valstybinės reikšmės miško plotą; ar toks siūlymas buvo
pateiktas iki Vilniaus miesto savivaldybės mero 2004 m. liepos 9 d. rašto Nr.
51-7680-(3.6); jeigu tokį siūlymą Aplinkos ministerija pateikė vėliau, tai
kokiu pagrindu žemė nebuvo grąžinta anksčiau, t. y. įpareigoti savivaldybę
išaiškinti, kodėl žemę pastaroji uždraudė grąžinti dar 2004 metais, kai jokio
teisinio pagrindo neatkurti nuosavybės nebuvo;
3) įpareigoti Vilniaus miesto
savivaldybę bendradarbiavimo tvarka išsiaiškinti tarpusavyje su Vilniaus
apskrities viršininko administracija, ir paaiškinti pareiškėjai, kuri iš minėtų
institucijų turėtų kreiptis į Aplinkos ministeriją (ar kitą instituciją) dėl
valstybinės reikšmės miškų plotų ir jų ribų tikslinimo, o išsiaiškinus kreiptis
į Aplinkos ministeriją (ar kitą instituciją) su prašymu patikslinti valstybinės
reikšmės miškų plotų ribas pagal Komisijos išvadas;
4) įpareigoti Vilniaus miesto
savivaldybę kreiptis į Vilniaus apskrities viršininko administraciją su prašymu
ištaisyti Komisijos išvados technines klaidas.
Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos
teismas, įvertinęs šių pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą iš esmės padarė
teisingas išvadas, todėl tenkinti pareiškėjos apeliacinio skundo nėra teisinio
pagrindo.
Visų pirma, 3-iasis bei 4-asis pareiškėjos skundo
reikalavimai negali būti vertinami kaip tinkamai suformuluoti bei nagrinėti
administraciniame teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –
ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog skundo reikalavimas turi atitikti
ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą (ABTĮ 22
straipsnis), teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3, 15 straipsnis), teismo
priimamų sprendimų rūšis (ABTĮ 88 – 91 straipsnis) bei jų vykdymo tvarką (ABTĮ
97 straipsnis), tai yra skundo reikalavimas, turi būti toks, kuriuo remiantis
priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos
šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą
teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius
veiksmus. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja, formuluodama 3-iąjį bei 4-ąjį skundo
reikalavimą, iš esmės prašė įpareigoti atitinkamas valstybės ir savivaldybių
institucijas išaiškinti (išsiaiškinti) teisės aktus, susijusius su valstybinės
reikšmės miškų plotų ir jų ribų nustatymu, tačiau nekėlė ginčo dėl savo galimai
pažeistos teisės(-ių) ar įstatymų saugomo intereso gynimo. Esant nurodytoms aplinkybėms bei vadovaujantis
ABTĮ 102 straipsnio 1 dalimi, šioje dalyje administracinė byla teisėtai buvo
nutraukta dėl jos nepriskirtinumo administracinių teismų kompetencijai.
Antra, pareiškėjos skundo 2-asis reikalavimas,
kuriuo prašoma įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę suteikti atitinkamą
informaciją apie K.R. priklausiusius žemės plotus, taip pat laikytinas
nepagrįstu. Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų
ir įstaigų įstatymo (2008 m. liepos 15 įstatymo Nr. X-1716 redakcija) 3
straipsnio 1 dalis numato, kad „Įstaigos privalo teikti pareiškėjams
informaciją. Atsisakyti suteikti informaciją galima šio įstatymo nustatyta
tvarka“. Vadovaujantis šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, „pareiškėjas,
norėdamas gauti iš įstaigos informaciją, pateikia prašymą. Prašyme nurodo,
kokią informaciją ar dokumentą pageidauja gauti, savo vardą, pavardę,
gyvenamąją vietą (jeigu pareiškėjas yra fizinis asmuo) arba pavadinimą, kodą,
buveinės adresą (jeigu pareiškėjas yra juridinis asmuo) ir duomenis ryšiui
palaikyti. Jeigu dėl informacijos kreipiasi pareiškėjo atstovas, nurodoma
atstovo vardas, pavardė, adresas, atstovavimą liudijantis dokumentas bei
pareiškėjas, kurio vardu jis kreipiasi. Prašymo pateikimo formą įstaiga skelbia
savo interneto svetainėje“. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad
pareiškėja įstatymo nustatyta tvarka Vilniaus miesto savivaldybei ar kitoms
valstybės institucijoms (Aplinkos ministerijai), tiesiogiai disponuojančiomis
tam tikra pageidaujama gauti informacija, būtų pateikusi prašymą suteikti šią
informaciją, t. y. informuoti nuo kada Aplinkos ministerija siūlo įtraukti K.R.
priklausiusius žemės plotus (tame tarpe ir prie (duomenys neskelbtini) esantį
žemės plotą) į valstybinės reikšmės miško plotą; ar toks siūlymas buvo
pateiktas iki Vilniaus miesto savivaldybės mero 2004 m. liepos 9 d. rašto Nr.
51-7680-(3.6); jeigu tokį siūlymą Aplinkos ministerija pateikė vėliau, tai
kokiu pagrindu žemė nebuvo grąžinta anksčiau. Taigi nesant tinkamo įstatyminio
pagrindo informacijos teikimui, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad Vilniaus
miesto savivaldybė ar kitos valstybės institucijos atliko neteisėtus veiksmus,
t. y. nepagrįstai atsisakė teikti pareiškėjai tam tikrą informaciją. Dėl šios
priežasties, nenustačius kad atsakovas nevykdė savo įstatyminių pareigų ar
vilkino tam tikrų klausimų sprendimą, toks pareiškėjos skundo teismui
reikalavimas negali būti tenkinamas (ABTĮ
90 straipsnis).
Trečia, 1-uoju skundo reikalavimu pareiškėja prašė
panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2008 m.
lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 4B-(7.3)-1369. Iš bylos medžiagos matyti, jog šis
sprendimas buvo priiimtas išnagrinėjus pareiškėjos 2006 m. gruodžio 28 d.
skundą (t. 1, b. l. 12 – 14; 49 – 53), kuriuo pareiškėja prašė Nacionalinės
žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos išsiaiškinti priežastis, dėl kurių
Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2004 metais atsisakė suformuoti
grąžintiną žemės sklypą. Akcentuotina, jog Nacionalinės žemės tarnybos 2008 m.
lapkričio 27 d. sprendime Nr. 4B-(7.3)-1369 pareiškėjai išsamiai buvo išaiškinta
nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, pateikta informacija dėl grąžintinos
žemės priskyrimo valstybės išperkamai, valstybinės reikšmės miškų plotų
tvirtinimo, statinių statybos priežiūros, t. y. iš esmės atsakyta į pareiškėjos
prašymą. Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimo(-ų),
kuriais atsisakyta formuoti grąžintiną žemės sklypą, pareiškėja neskundė. Todėl
laikytina, jog ginčijamas Nacionalinės žemės tarnybos sprendimas buvo priimtas
teisėtai, o sprendimo turinys atitiko šiai institucijai teisės aktais priskirtą
kompetenciją (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. birželio 28 d.
įsakymu Nr. 3D-376 patvirtintų Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos
Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatų redakcija; 7.3.10 punktas). Taigi
ir šis pareiškėjos skundo reikalavimas negali būti pripažintas pagrįstu bei
tenkintinu.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina,
jog pareiškėjos apeliacinis skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas, o
pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1
punku, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjos A.B. apeliacinį
skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo
2009 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
|
Teisėjai
|
Antanas Ablingis
|
|
|
Laimutis Alechnavičius
|
|
|
Romanas Klišauskas
|