Civilinė byla Nr. e2-567-465/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21096-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5;    3.2.6.1

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 29d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Margarita Ambrazaitienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ „Turto bankas“ ieškinį atsakovui Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijai dėl nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimo pašalinimo ir atsakovo Lietuvos laivės kovų – Miško brolių draugijos priešieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, LR Vyriausybei ir VĮ Registrų centrui dėl patikėjimo teisės ginčijimo ir pripažinimo statytoju, tretieji asmenys - Lietuvos politinių kalinių sąjunga, Lietuvos Respublikos finansų ministerija, Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

        Teismas

nustatė:

Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ „Turto bankas“ (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas iškeldinti atsakovą Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugiją (toliau – atsakovas) iš ieškovui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – pastato-gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. 1094-0385-1010, Vilniuje, Totorių g. 9, ir pastato-gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. 1094-0385-1021, Vilniuje, Labdarių g. 10, su jam priklausančiu turtu, taip pat įpareigoti atsakovą perduoti visą su projektavimu ir statybomis susijusią dokumentaciją (statinių projektus, statybą leidžiančius dokumentus, statinių kadastro duomenų bylas ir kt.). Nurodo, jog šiuo metu patikėjimo teise valdo gyvenamuosius namus, esančius Totorių g. 9 ir Labdarių g. 10, Vilniuje. Teigia, jog atsakovas – Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugija šiais pastatais naudojasi be teisinio pagrindo. Ieškovo teigimu, Draugijos keliamą klausimą dėl pastatų priklausomybės nagrinėjo ne viena valstybės institucija, buvo organizuotas tarpžinybinis pasitarimas. Finansų ministerija 2012-10-15 rašte Ministro Pirmininko tarnybai pažymėjo, kad atsižvelgiant į Teisingumo ministerijos vertinimą ir į tai, kad Draugija turi teisinę galimybę kreiptis į teismą, kad būtų apginta jos pažeista ar ginčijama nuosavybės teisė į rekonstruotus pastatus, esančius Totorių g. 9 ir Labdarių g. 10, Vilniuje, priimti įstatymo pakeitimą laiko netikslingu. VĮ Turto bankas savo raštuose išreiškė nuomonę, kad Draugija galėtų būti panaudos subjektu pagal įstatymą ir siūlė perduoti aukščiau minėtus pastatus laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis pagal panaudos sutartį. Pažymėjo, jog LR finansų ministerija 2017-05-04 raštu pritarė Turto banko pozicijai dėl pastatų atlaisvinimo ir grąžinimo. Teigia, jog ieškovas reikalavo grąžinti ginčo turtą, tačiau reikalavimas nebuvo įvykdytas, todėl jis buvo priverstas kreiptis su negatoriniu ieškiniu dėl atsakovo iškeldinimo.  

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas nuo dalies ieškinio – įpareigoti atsakovą perduoti visą su projektavimu ir statybomis susijusią dokumentaciją, atsisakė ir šioje dalyje bylą prašė nutraukti. Nurodė, jog ieškinio atsisakymo pasekmės jam žinomos. Likusią ieškinio dalį palaikė.

Rašytiniuose paaiškinimuose (2020-10-09, DOK-197220) ieškovas papildomai nurodė, jog nuo pat 1992 m. balandžio 30 d. LR Vyriausybės potvarkio Nr. 428p. priėmimo tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė faktiniai neterminuotos panaudos santykiai, kadangi nebuvo sudarytos rašytinės panaudos sutarties. Ieškovo teigimu, panaudos davėjas turi besąlyginę teisę nutraukti panaudos sutartį įspėjęs kitą šalį prieš tris mėnesius. Ieškovas šią pareigą įvykdė 2017 m. spalio 16 d. raštu informavęs atsakovą dėl panaudos sutarties nutraukimo. Be to, pats kreipimasis į teismą dėl iškeldinimo laikytinas tinkamu informavimu (įspėjimu) apie ieškovo valią nutraukti panaudos sutartį. Jokio individualaus pobūdžio administracinio akto priimti nereikia. Ieškovas pažymi, jog atsakovo teisinė forma yra asociacija, todėl vadovaujantis 2002m. gruodžio 3d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1890 „Dėl valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarkos aprašo“ 4.4 punktu, valstybės turtas panaudos pagrindais gali būti perduodamas asociacijos ne ilgesniam kaip 10 metų terminui, o šiuo atveju atsakovas ginčo turtu naudojasi nuo 1992 metų. Taip pat nurodo, jog perdavimo-priėmimo aktas neturėjo būti surašytas, nes nebuvo turto perdavėjo, t. y. subjekto, kuris perduotų turtą. Ieškovo teigimu, toks aktas yra pasirašomas tik tada, kuomet valstybės turtas yra valdomas patikėjimo teise ir priimamas sprendimas šį turtą perduoti patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti kitam juridiniam asmeniui. Pažymi, jog Vyriausybė, įgyvendindama valstybės turto savininko funkcijas ir perdavusi turtą ieškovui, neturėjo savo sprendimo derinti su Aprašo 4.1-4.4 punktuose nurodytais subjektais, kadangi turtas nebuvo perduotas iš vieno patikėtinio, turinčio teisę valdyti, naudoti ir disponuoti juo kitam patikėtiniui. Analogiškai Aprašo 6 punkte nurodyti dokumentai pridedami tik tuo atveju, jei turtas iš vieno patikėtinio perduodamas kitam. Nurodo, jog atsakovo argumentai nesudaro pagrindo naikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012m. vasario 29d. nutarimo Nr. 244, be to, atsakovas yra praleidęs ieškinio senatį ginčyti minėtą nutarimą.

Atsakovas Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugija prašė ieškinį atmesti, atsiliepime nurodė, jog pastatu Draugija nenutrūkstamai naudojasi 25 metus, nėra būtinos juridinių faktų sudėties VĮ Turto banko patikėjimo daiktinei teisei atsirasti. Be to, pastato rekonstrukcijos eigoje buvo pakeista apie 66 proc. konstrukcijų, sukurta 42,52 proc. naujo bendrojo ploto. Atsakovas nurodo, jog neaišku, kuo jis pažeidžia Lietuvos Respublikos interesus.

Atsakovas pateikė patikslintą priešieškinį, prašydamas Lietuvos Laisvės kovų – Miško brolių draugiją pripažinti statybos, vykdytos laikotarpiu nuo 1992-08-25 iki 2005-09-21 statiniuose adresu Totorių g. 9, Vilniuje ir Labdarių g. 10, Vilniuje, statytoja; pripažinti Lietuvos Laisvės kovų – Miško brolių draugijos teisę be Lietuvos Respublikos sutikimo gauti pažymą apie statinių, esančių Totorių g. 9, Vilniuje ir Labdarių g. 10, Vilniuje statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių, atlikti nurodytų pastatų kadastrinius matavimus ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre nebaigtus rekonstruoti pastatą, unik. Nr. 1094-0385-1010, adresu Totorių g. 9, Vilniuje ir pastatą, unik. Nr. 1094-0385-1021, adresu Labdarių g. 10, Vilniuje įregistruoti Lietuvos Laisvės kovų – Miško brolių draugijos daiktines teises į juos; pripažinti atsakovės nuosavybės teisę į 66 proc. pastato, esančio Totorių g. 9, Vilniuje ir 61 proc. pastato, esančio Labdarių g. 10, Vilniuje; panaikinti LR Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimą Nr. 244 ir įrašą Nekilnojamojo turto registre apie ieškovo patikėjimo teisę į ginčo pastatus apie VĮ Turto banko turto patikėjimo teisę į pastatus, kurio unikalus Nr. Nr. 1094-0385-1010, esantį Totorių g. 9, Vilniuje bei pastatą, kurio unikalus Nr. Nr. 1094-0385-1021, esantį Labdarių g. 10, Vilniuje, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Patikslintu priešieškiniu atsakovė nurodo, jog ji daugiau nei 13 metų buvo turto savininkė ir per šį laikotarpį teisėtai atliko statybos darbus. Draugija sudarė sutartis dėl pastatų rekonstrukcijos projektinės dokumentacijos ir darbo projekto parengimo. Projektas buvo derinamas su Vilniaus miesto savivaldybe bei jos atsakingomis institucijomis, Draugijai buvo išduoti statybai ir rekonstrukcijai vykdyti reikalingi leidimai, pagal sutartis Draugija priėmė darbus iš rangovo - UAB „Vilniaus senamiesčio restauravimo direkcija“. Aplinkybę, kad Draugija buvo statytoja, jos teigimu patvirtina ir LR aplinkos ministerijos 2013-11-25 raštas bei LR Vyriausybės 1992-12-09 prašymas, kuriuo Vyriausybė prašė kasmet informuoti ją apie vykdomus statybos darbus. Draugija teigia, jog darbai iki šiol nėra pabaigti, tačiau pastatų kadastro duomenys yra reikšmingai pasikeitę dėl atliktos ginčo pastatų rekonstrukcijos. Atsakovės teigimu pastatų kadastro duomenys yra fiksuoti 2004-06-11 parengtoje Nekilnojamojo objekto kadastrinių matavimų byloje, o rekonstrukcijos mastai nustatyti 2010-12-15 Statinių Totorių g. 9/Labdarių g. 10, Vilniuje ekspertizės metu ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2011-10-10 nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-3313/2011. 2010-12-15 Ekspertizės išvadoje nustatyta, jog pastate, unik. Nr. 1094-0385-1010, yra pakeista 66 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 42,52 proc. naujo bendro ploto pastate; o pastate, unik. Nr. 1094-0385-1021) yra pakeista 61 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 42,20 proc. naujo bendro ploto pastate. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2011-10-10 nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-3313/2011 nustatė, jog Draugija nuo 1992 m. iki 2005-09-21, t. y. per laikotarpį, kada buvo įregistruotos Draugija kaip turto savininkė, ginčo pastate pakeitė 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukūrė 44,36 proc. naujo bendro ploto. Draugijos teigimu, ji turėjo reikiamas teises į žemės sklypą, kuriame buvo rekonstruojami pastatai, turėjo galiojantį ir teisėtą statybą leidžiantį dokumentą, pastatus valdė kaip turto savininkė, o panaikinus Draugijos nuosavybės teises į pastatus, ji toliau juos valdė panaudos pagrindais 1992m. Vyriausybės potvarkio, Valdybos potvarkio ir Perdavimo akto pagrindais. Priešieškiniu tvirtina, jog joks kitas asmuo tuo laikotarpiu negalėjo įgyvendinti statytojo teisės vykdant ginčo patalpų rekonstrukciją. Kadangi Draugija yra pastatų rekonstrukcijos statytoja, turi ne tik teisę, bet ir pareigą registruoti nebaigtą statybą, pripažintina Draugijos teisė be Lietuvos Respublikos sutikimo gauti Pažymą, atlikti kadastrinius matavimus ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre nebaigtus rekonstruoti pastatus bei Draugijos daiktines teises į juos. Atsakovo teigimu, jos daiktinės teisės registruotinos į naują sukurtą pastato (unik. Nr. 1094-0385-1010) , t. y. nuosavybės teisė į 80/100 dalį pastato, o pastato, kurio unik. Nr. 1094-0385-1021, nuosavybės teisė į 79/100 dalį pastato. Pažymi, jog VĮ Valstybės turto fondo patikėjimo teisė į ginčo pastatus įregistruota nesant pastatų priėmimo-perdavimo akto, t. y. nesant būtinos juridinių faktų sudėties patikėjimo teisei atsirasti. VĮ Turto banko patikėjimo teisės yra išvestinės iš VĮ Valstybės turto fondo turėtų teisių. Pagal Vyriausybės nutarimą Nr. 244 pastatai buvo perduoti neteisėtai, nes kadastriniai matavimai nėra įregistruoti, patikėjimo teisė yra perduota į nepagrįstos apimties turtą – į Miško brolių draugijos rekonstruotą dalį, kuri iki šiol nėra įregistruota ir nėra išspręstas daiktinių teisių klausimas.

 Ieškovas į patikslintą priešieškinį atsiliepime nurodė, jog su atsakovo argumentais nesutinka. Pažymi, kad statytoju pagal Statybos įstatymą laikytinas asmuo, kurio lėšomis vykdoma statyba. Pagal bylos įrodymus statytoju pripažintina tik Lietuvos Respublika, kuri į pastatų rekonstrukciją yra investavusi 704 070 Eur. Ieškovo teigimu, atsakovas jokių įrodymų, patvirtinančių nuosavų lėšų investavimą į pastatų rekonstrukciją nepateikė. Atsiliepime nurodo, jog Draugija siekia būti ginčo pastatų statytoja nepagrįstai, nes savo asmeninių lėšų nėra investavusi. Be to, Draugija neatitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio nuostatų, nes ji nevaldo nuosavybės teise žemės sklypo ir nenaudoja jo kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Pažymi, jog įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad Draugijos nuosavybės teisė į ginčo turtą buvo registruota neteisėtai, todėl atsakovas neturi teisės remtis neteisėtos registracijos faktu. Ieškovas tvirtina, jog nuo pat 1992 m. balandžio 30 d. susiklostė faktiniai panaudos santykiai. Vyriausybės potvarkiu pastatas buvo perduotas Draugijai naudotis neatlygintinai, taigi valstybė buvo panaudos davėja, o Draugija – panaudos gavėja. Panaudos davėjo sukurtas turtas jokiu būdu negali priklausyti panaudos gavėjui. Pažymi, jog lėšos iš valstybės biudžeto buvo skiriamos įgyvendinti investicinį projektą- atstatymo ir restauravimo darbams atlikti Vilniuje,  Labdarių g. 10/9. Be to, įvertinus LR Vyriausybės nutarimus, konstatuotina, kad finansinis turtas buvo skirtas ne Draugijai ir jos poreikių tenkinimui, bet konkrečiam tikslui rūmų Vilniuje, Labdarių g. 10/9 atstatymo ir restauravimo darbams atlikti. Skiriamos lėšos nebuvo perduotos Draugijai, tai ir už šias lėšas pastatyti objektai yra ne Draugijos, o valstybės nuosavybė. Atsiliepime nurodo, kad joks naujas daiktas nebuvo pagamintas, buvo atlikta tik pastato rekonstrukcija, todėl atsakovas nepagrįstai remiasi CK 4.47 straipsnio 4 punktu. Akcentuoja, jog rekonstravus pastatą, naujai įrengtos patalpos tampa jo dalimi. Pažymi, jog valstybei priklausančio turto negalima įgyti privačion nuosavybėn kitaip, nei specialiuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Atsakovo siekį įsigyti nuosavybės teisę į 66/100 dalį pastato- gyvenamojo namo kurio unikalus Nr. 1094-0385-1010, Vilniuje, Totorių g. 9, ir 61 procentą (61/100 dalį) pastato, kurio unikalus Nr. 1094-0385-1021, Vilniuje, Labdarių g. 10 g.  Vilniuje, laiko atmestinu. Tokiu atveju atmestinas ir atsakovo reikalavimas pripažinti Draugijos teisę be Lietuvos Respublikos sutikimo gauti pažymą apie statinių statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių, atlikti pastatų kadastrinius matavimus ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre nebaigtus rekonstruoti pastatus, esančius Totorių g. 9 ir Labdarių g. 10, Vilniuje bei Draugijos daiktines teises į juos. Be to, ieškovo teigimu, šis priešieškinio reikalavimas negali būti tenkinamas ir dėl to, jog prieštarauja Statybos įstatymo 39 straipsnio 1 daliai, nes statybą leidžiančio dokumento galiojimas baigėsi 2003-05-08 ir nebuvo pratęstas. Atsakovo reikalavimas panaikinti Vyriausybės nutarimą yra administracinio pobūdžio, todėl turi būti taikomas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis, kurioje numatytas 1 mėnesio senaties terminas jį apskųsti. Ieškovo teigimu, Draugija apie skundžiamą Vyriausybės nutarimą bei jo turinį sužinojo 2012 m. rugsėjo 10 d. , o priešieškinys dėl jo nuginčijimo pareikštas jį ženkliai praleidus. Pažymi, kad nutarimu perduotas nekilnojamasis turtas visiškai atitiko archyvinės bylos Nr. 12/13192 bei Nekilnojamojo turto registro duomenis. Papildomos informacijos nurodymas Vyriausybės nutarime nesudaro pagrindo teigti, jog nutarimas neteisėtas. Ieškovo tvirtinimu, perdavimo - priėmimo aktas negalėjo būti pasirašytas, kadangi nebuvo turto perdavėjo, t. y. subjekto, perduodančio turtą. Pasak ieškovo, perdavimo-priėmimo aktas yra pasirašomas tik tuomet, kada valstybės turtas jau yra valdomas vieno patikėtinio (turto perdavėjo) ir Vyriausybė priima sprendimą patikėtinio valdomą turtą perduoti kitam patikėtiniui (turto perėmėjui). Ieškovas atsiliepime nurodo, kad ginčo pastatų perdavimas patikėjimo teise vyko teisėtas bei pagal tuo metu galiojusias teisės aktų nuostatas. Pažymi, kad Draugija ginčo turtu šiuo metu nesinaudoja, pastatai nėra tinkamai prižiūrimi, nes nėra sudarytos sutartys su paslaugų tiekėjais. Atsakovo priešieškinį prašo atmesti, o reikalavimui dėl Vyriausybės nutarimo panaikinimo, taikyti ieškinio senatį.

 Atsakovas VĮ „Registrų centras“ pagal priešieškinį atsiliepime į priešieškinį nurodė ( t. 3, e. bylos l. 21-23) jog Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo sprendimu panaikinus Draugijos nuosavybės teise registruotus ginčo pastatus, ginčo statiniai liko Valstybės nuosavybėje lyg šiol, tiek Vilniaus apygardos teismo 2003-03-10 nutartyje, tiek Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2011-10-10 nutartyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-04-30 potvarkis Nr. 428p ir Vilniaus miesto valdybos 1992-06-04 potvarkis Nr. 1042v suteikia Draugijai teisę neatlygintinai naudotis ginčo pastatais, tačiau nepatvirtina pastatų perdavimo draugijos nuosavybėn.

Atsakovė pagal priešieškinį Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiliepimu prašo ieškinį tenkinti visiškai, o priešieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymi, jog Lietuvos Respublikai centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad įmonė įgyvendina centralizuotą valstybės nekilnojamojo turto valdymą, o įgyvendindama centralizuotą valstybės nekilnojamojo turto valdymą, Vyriausybės nustatyta tvarka atstovauja valstybei bylose dėl nekilnojamojo turto valdymo, nuosavybės teise fakto nustatymo ir kitose bylose dėl valstybės nekilnojamojo turto nuosavybės teisių gynimo, kai šis turtas nėra perduotas kitai valstybinei institucijai ar įstaigai. Atkreipė dėmesį į tai, kad VĮ Turto bankas pateikė ieškinį bei atsiliepimą į priešieškinį šioje byloje, todėl laikytina, kad šie procesiniai dokumentai pateikti Vyriausybės vardu. Vyriausybė ieškinį prašo tenkinti, o priešieškinį atmesti.

Tretysis asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime į patikslintą ieškinį ir priešieškinį nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2003 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-305/2003, nustatė ir patvirtino, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2002 m. lapkričio 27 d. sprendimu teisėtai panaikino atsakovės atliktą pastatų teisinę registraciją kaip privačią jos nuosavybę, motyvuodamas tuo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkis Nr. 428p, kuriuo buvo perduotas turtas naudotis atsakovei neatlygintinai, nereiškia turto perdavimo atsakovės nuosavybėn. Be to, nurodo, jog į bylą pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad pastatų rekonstrukcija buvo finansuojama valstybės biudžeto lėšomis. Teigia, kad valstybė, o ne atsakovė investavo į pastatų rekonstrukciją, todėl ji negali būti laikoma statytoja. Pažymi, jog Draugija neatitinka LR Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų, nes atsakovė nėra turto (jo dalies) savininkė, šio turto nevaldo ir nenaudoja kitais LR įstatymų nustatytais pagrindais, neturi galiojančio statybą leidžiančio dokumento. Šiuo metu turto patikėtinis yra VĮ Turto bankas, kuris įgyvendina centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo funkcijas ir veiklas. Atsižvelgiant į LR Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto reglamentavimą, atsakovės turima 1997 m. gegužės 14 d. Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis Nr. 132, neatitinka teisinio reglamentavimo ir prieštarauja LR Žemės įstatymo nuostatoms. VĮ Registrų centas, atsižvelgdamas į Nacionalinės žemės tarnybos – valstybinės žemės patikėtinės – prašymą, įregistravo juridinį faktą apie žemės nuomos sutarties pasibaigimą. Pažymi, jog atsakovė savo pasižadėjimo užbaigti statybos darbus iki 2000 metų neįgyvendino iki 2003 m. kovo 10 d., kai Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį dėl atsakovės nuosavybės teisės į pastatus panaikinimo. Nors atsakovė vykdė užsakovės funkcijas, tai nesudaro pagrindo ją pripažinti statytoja.  Pažymėjo, jog valstybės institucijos ir LR Finansų ministerija ne kartą atsakovei siūlė įteisinti pastatų valdymą, nes šiuo metu atsakovė naudojasi pastatais, neturėdama tam teisinio pagrindo. Teigia, jog Vyriausybei priėmus 2002 m. gruodžio 3 d. nutarimą „Dėl valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarkos patvirtinimo“, nuostatomis turėjo kreiptis dėl panaudos suteikimo, tačiau iki šiol to nepadarė ir naudojasi pastatais neturėdamas tam pagrindo. Be to, trečiojo asmens žiniomis, pastatuose nėra šildymo, todėl bloginama jų būklė. Atkreipė dėmesį, jog pažymos apie statinio projekto sprendinių išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos viršininko 2016m. birželio 8d. įsakymu Nr. 1V-73 „Dėl pažymos apie statinio (-ių) statybą be nukrypimų nuo esminių statinio (-ių) projekto sprendinių išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustato pažymos apie ypatingo (-ų) ir neypatingo (-ų) statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių išdavimo tvarką.  Pagal ją prašymą išduoti pažymą turi teisę pateikti statytojas, o kaip jau minėta aukščiau, atsakovė statytojui keliamų reikalavimų neatitinka. Atsiliepime į priešieškinį nurodo, jog atsakovei statybą leidžiantys dokumentai buvo išduoti 1998 m. spalio 8 d., todėl vadovaujantis LR Statybos įstatymo 39 straipsnio 1 dalimi, privalėjo nebaigtą rekonstrukciją įregistruoti iki 2001m. spalio 8d. Praleidus šį terminą, atsakovės prašymą įregistruoti statybos darbų rezultatą viešame registre yra nepagrįstas. Mano, jog panaikinti 2012 m. vasario 29 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 244 teisinio pagrindo nėra.

Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į patikslintą ieškinį ir patikslintą priešieškinį nurodė, jog vadovaujantis CK 4.98 straipsniu savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Nuosavybės teisė yra absoliuti, todėl savininkas gali ją ginti nuo bet kokio pažeidimo. Teigia, jog ieškovas pateikė Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą bei ieškinyje išdėstė aplinkybes, kaip atsakovė pažeidžia jo teises. Pasisakydama dėl atsakovės reikalavimo pripažinti ją statytoja nurodo, jog Vilniaus apygardos teismo 2003 m. kovo 10 d. nutartis yra įsiteisėjusi, todėl yra privaloma vykdyti. Pažymėjo, kad panaikinus 1992 m. rugpjūčio 25 d. teisinę registraciją , ginčo pastatai buvo grąžinti į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apskaitą kaip valstybės turtas, valdomas patikėjimo teise. Pažymi, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba 1998 m. spalio 8 d. išdavė atsakovei leidimą vykdyti statybos darbus ginčo pastatuose pagal suderintą projektą. Atkreipė dėmesį į tai, kad leidimus tuo laikotarpiu išduodavo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija atlikdavo tik projektų suderinimo funkciją. Teigia, kad ginčo pastatų rekonstrukcija buvo finansuojama valstybės biudžeto lėšomis, kurias naudojo atsakovė. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 21 d. nutarimą Nr. 359 „Dėl Valstybės investicijų 2001-2003 metų programoje numatytų 2001 metams kapitalo investicijų paskirstymo pagal asignavimų valdytojus ir investicijų projektus“ iš Privatizavimo fondo Vilniaus miesto savivaldybei buvo numatyta skirti 115,85 tūkst. eurų Lietuvos Laisvės kovų – Miško brolių rūmų Vilniuje, Labdarių g. 10/9, rekonstravimui ir iš jų buvo panaudota 67,5 tūkst. eurų. Pagal LR Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimą Nr. 317 „Dėl valstybės investicijų 2002-2004 metų programoje numatytų 2002 metams kapitalo investicijų paskirstymo pagal asignavimų valdytojus ir investicijų projektus“ iš valstybės biudžeto Vilniaus miesto savivaldybei buvo numatyta skirti 48,37 tūkst. eurų, o ginčo pastatų rekonstravimui, panaudota – 48,1 tūkst. eurų. Pagal LR Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. 131 iš valstybės biudžeto Vilniaus miesto savivaldybei buvo numatyta skirti 86,89 tūkst. eurų Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių rūmų rekonstravimui, iš jų buvo panaudota 40,8 tūkst. eurų. Pažymėjo, jog asignavimų valdytojai gautas biudžeto lėšas naudoja patikėjimo teise, bet jos nuosavybės teise priklauso valstybei, kaip juridiniam asmeniui per se. Trečiojo asmens teigimu byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina faktą, kad valstybė, o ne atsakovė, investavo į ginčo pastatų rekonstrukciją ir remontą, todėl Draugija negali būti laikoma statytoja. Be to, mano, jog atsakovė neatitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų, t. y. atsakovė nėra turto (jo dalies) savininkė, šio turto nevaldo ir nenaudoja kitais LR įstatymų nustatytais pagrindais. Vilniaus miesto savivaldybės nuomone, nuo 1992 m. balandžio 30d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkio Nr. 428 p. priėmimo tarp ieškovo ir atsakovės susiklostė faktiniai panaudos santykiai. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu buvo apibrėžtas konkretus ir aiškus tikslas – perduoti atsakovui pastatą neatlygintinai naudotis. Atsakovė buvo asignavimų valdytoja, o piniginės lėšos iš biudžeto buvo skiriamos įgyvendinti investicinį projektą – atstatymo ir restauravimo darbams atlikti. Pažymėjo, jog iš valstybės asignavimų sukurtas turtas priklauso valstybei nuosavybės teise. Buvo atlikta pastatų rekonstrukcija, joks naujas daiktas nebuvo pagamintas, todėl atsakovė nepagrįstai remiasi CK 4.47 straipsnio 4 punktu, kuriuo nėra numatyta įsigyti valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą. Trečiasis asmuo pažymėjo, jog patikslintu priešieškiniu prašoma panaikinti viešo administravimo teisės subjekto priimta administracinį aktą, todėl byloje taikytini LR administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyti administracinio akto apskundimo terminai. Remiantis bylos medžiaga teigia, jog atsakovė apie skundžiamą aktą vėliausiai sužinojo 2012 m. rugsėjo 10 d., todėl terminas jo apskundimui baigėsi 2012 m. spalio 10 d. Atsakovė praleido terminą ginčyti Vyriausybės nutarimą, o jo nepanaikinus, nėra pagrindo naikinti ir įrašo Nekilnojamojo turto registre apie VĮ Turto bankas patikėjimo teise valdomą turtą. Ieškinį prašo spręsti atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, o priešieškinį atmesti kaip nepagrįstą.   

Tretysis asmuo Lietuvos politinių kalinių sąjunga prašė ieškinį atmesti, patenkinti priešieškinį. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992-04-30 potvarkiu Nr. 428p. perdavė Lietuvos Laisvės kovų -Miško brolių draugijai neatlygintinai naudotis istorinės svarbos pastatą Labdarių g. 10/9, Vilniuje, kuris Draugijos atkurtas 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų, bei sukurta 44,36 proc. naujo bendro ploto, panaudojant Draugijai skirtas pasaulio lietuvių bendruomenės aukas bei LR Vyriausybės skirtas lėšas, taip pat organizuojant politinių kalinių talkas bei kito neapmokamo darbo sąnaudas. Teismai pripažino, kad Draugija vykdė atstatymo ir rekonstrukcijos darbus ginčo pastatuose. Jos sukurtas naujas turtas turėtų būti Draugijos nuosavybė. Vyriausybė 2012-02-29 Nutarimas Nr. 244, kuriuo priskyrė šiuos pastatus Valstybės nuosavybei, neatitinka tikrovės. Draugijai paskirtas neatlygintinam naudojimui pastatas 1992 -04-30 potvarkį Nr. 428p, tuo metu sudarė tik 20,03 procento, todėl LR Vyriausybė 2012 -02-29 nutarimu Nr. 244 realiai perdavė Draugijos sukurtą daiktą Valstybės nuosavybei. Draugija ir Sąjunga ne kartą kreipėsi į Valstybės įstaigas, kad Vyriausybės nutarimas Nr. 244 būtų panaikintas. Papildydama bylos medžiagą 2020-09-23 nurodė, jog Lietuvos Vyriausybės potvarkio Nr. 428 p. žodžiai „neatlygintinai naudotis“ tuo metu savo esme atitiko žodžius „perduoti į balansą“ arba „perduoti nuosavybėn“. Tvirtina, jog Draugija, kaip užsakovas, parengusi visą projektinę dokumentaciją ir įvykdžiusi visus kitus reikalavimus, vykdė kaip nekilnojamojo daikto atstatymo rekonstrukcijos darbus. Buvo sukurtas ne valstybės, o Draugijos turtas, kurio dydį 2011-10-10 nutartimi patvirtino Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas. Trečiojo asmens teigimu, Lietuvos Vyriausybės potvarkis Nr. 428p., priimtas 1992-04-30 ir 2012-02-29 Vyriausybės nutarimas Nr. 244 prieštarauja vienas kitam. Teisme liudijęs G. V. liudijo, jog Draugija, naudodama LVR paramos ir kitas lėšas, atstatinėjo ir rekonstravo nekilnojamąjį turtą sau, savo ir valstybės reikmėms, bet nebuvo valstybės rangovu.  Teigia, jog ši byla neturi analogų. Priešieškinį prašo tenkinti, o ieškinį atmesti.

Baigiamuosiuose paaiškinimuose (2020-10-08, DOK -195525) atsakovas Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugija papildomai nurodė, jog ji ginčo pastatus teisėtai bei nenutrūkstamai naudoja beveik 25 metus 1992-06-26 Priėmimo-perdavimo akto pagrindu. Ieškovas šio akto neginčija, taip pat nėra duomenų, jog Vyriausybės potvarkis Nr. 428p nėra pakeistas ar panaikintas. Tai, kad Draugija pastatus valdė, naudojo ir jais disponavimo teisėtai, patvirtina išduoti statybą leidžiantys dokumentai, suderinti su atsakingomis valstybinėmis institucijomis. Draugija, būdama įregistruota kaip turto savininkė, teisėtai parengė pastatų projektą ir vykdė statybas. Naujai Draugijos sukurta pastatų dalis sudaro 80 proc. pastatų. Tvirtina, jog negatoriniu ieškiniu savininko teisės ginamos tik tuo atveju, kai kitas asmuo daiktu naudojasi be jokio teisinio pagrindo. Atsakovo teigimu, panaudos sutarties nutraukimas nepriėmus individualaus administracinio akto, nėra galimas, o vien Turto banko įspėjimas dėl sutarties nutraukimo teisinių santykių pakeisti negali. Be to, Vyriausybė 2012-02-29 nutarimu Nr. 244 nutarusi perduoti ginčo pastatus VĮ Valstybės turto fondui, turto perdavimo akto nepasirašė. Dėl priešieškiniu reiškiamų reikalavimų atsakovas baigiamuosiuose paaiškinimuose nurodo, jog VĮ Valstybės turto fondo patikėjimo teisė į ginčo pastatus buvo įregistruota, nesant pastatų priėmimo-perdavimo akto, t. y. nesant būtinos juridinių faktų sudėties patikėjimo daiktinei teisei atsirasti. Iš Vyriausybės nutarimų, kurių pagrindu įregistruota VĮ Turto banko patikėjimo teisė, matyti, jog ji yra išvestinė iš VĮ Valstybės turto fondo turėtų teisių. Atsakovo teigimu, turtas buvo perimamas nesant galimybės įsitikinti faktine būkle ir duomenimis. Be to, pagal 2012-02-29 Vyriausybės nutarimą Nr. 244 pastatai perduoti pagal 2004-06-11 atliktų kadastrinių matavimų duomenis, tokie kadastriniai matavimai nėra įregistruoti, o patikėjimo teisė perduota į nepagrįstos apimties turtą – ne tik į tą turto dalį, kuri buvo perduota Draugijai 1992 metais, bet ir į Draugijos teisėtu būdu naujai sukurtą turto dalį. Vyriausybės nutarimas Nr. 244 priimtas neturint objektyvių duomenų, pažeidžiant nustatytą tvarką, todėl naikintinas. Atsakovas tvirtina, jog Lietuvos Respublika buvo pastatų perdavėjas, o Turto fondas jo perėmėjas, todėl priėmimo perdavimas aktas, su kuriuo siejamas patikėjimo teisės galiojimas, turėjo būti surašytas. Ieškinio bendrasis senaties terminas nėra praleistas, nes ginčijamas Vyriausybės nutarimas yra civilinės teisinės prigimties. Draugija pažymi, jog patikslintu ieškiniu prašo pripažinti bendrosios dalinės nuosavybės teisę į pastatus, kuri atsirado kaip statybos darbų rezultatas. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal priešieškinio reikalavimus valstybės nuosavybės teisės klausimas į pastatus pagal 1979 metų kadastro duomenis nėra ginčijamas. Teismui panaikinus pasatų teisinę registraciją Draugijos vardu, teismo sprendimo pagrindu valstybės nuosavybe galėjo likti tik tas turtas, kuris pagal 1992-04-30 Vyriausybės potvarkį Nr. 428p buvo perduotas Draugijai. Atsakovės teigimu, yra aktualus 2019-01-23 Konstitucinio teismo nutarimas, kuriame nurodyta, kad valstybės nuosavybės teisė į pastatus pripažintina ne ginčijamu Vyriausybės nutarimu, o įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Tai atitinka atsakovės poziciją, jog ginčijamas Vyriausybės nutarimas nelaikytinas nuosavybės atsiradimo pagrindu, paneigiančiu atsakovės teisę reikalauti pripažinti jos nuosavybės teisę į ginčo pastatų dalį. Aplinkybė, jog nuo 1992-08-25 iki 2005-09-21 buvo įregistruota Draugijos nuosavybės teisė į pastatus, negali būti ignoruojama ir yra reikšminga, vertinant šiuo laikotarpiu statybos teisėtumą. Atsakovė pažymi, jog per tą laikotarpį, kai ji buvo registruota kaip pastatų savininkė, ginčo patalpose buvo pakeista 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 44,36 proc. naujo bendrojo ploto. Tai buvo konstatuota Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2011-10-10 nutartyje. Šiuos darbus galėjo atlikti tik Draugija kaip pastatų savininkė. Statybos darbai iki šiol nėra baigti. Statytoju, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas, galėjo būti ir yra tik Draugija. Teisinių pagrindų statytoju pripažinti Lietuvos Respubliką, nėra. Atsakovės teigimu, negali būti pripažinta teisėtu statytojo (užsakovo) teisės pasisavinimas be teisinio pagrindo, kai kito statytojo teisėtai sukurtas turtas įregistruojamas savo vardu tik remiantis administracinio valdymo galios turėjimu. Tai pažeidžia nuosavybės neliečiamumo principą, konstitucinę teisę į nuosavybės neliečiamumą bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas. Pagal Statybos įstatymą, statytojo teisė įgyvendinama siekiant gauti statybą leidžiantį dokumentą, kurio pagrindu asmuo gali įgyti nuosavybės teisę į sukurtą daiktą. Be to, Draugija turėjo reikiamas teises į žemės sklypą, kuriame buvo rekonstruojami pastatai bei galiojantį ir teisėtą statybą leidžiantį dokumentą. Nesutinka su ieškovu, teigiančiu, jog statytoju gali būti laikomas tik tas asmuo, kurio lėšomis yra vykdoma statyba. Pasak atsakovės, Statybos įstatymas numato, kad statyba gali būti finansuojama ne paties statytojo lėšomis, tačiau iš kitų šaltinių. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad rekonstrukcija buvo finansuojama ne tik valstybės lėšomis, bet ir iš kitų šaltinių ; pačios Draugijos lėšomis, VLIK‘o lėšomis, talkomis, dalį lėšų tiesiogiai Draugijai perdavė K. B.. Pažymi, jog lėšos statybai buvo skiriamos tuo metu, kai nuosavybės teisės į pastatus buvo įregistruotos Draugijos vardu, o Draugija įgyvendino statytojo teisę. Todėl akivaizdu, jog LR nesiekė įgyti nuosavybės teisės į statybos darbų rezultatą. Teigia, jog valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimas neturi jokios teisinės reikšmės vertinant teisinius santykius jų atsiradimo momentu. Byloje nėra duomenų, kad įvykdyta statyba būtų neteisėta ar pripažinta savavališka. Atsakovės teigimu, nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą gali būti įgyjama tiek statybos procese pastatant naują statinį, tiek atliekant pastato kapitalinį remontą ar rekonstrukciją. Tai, kad statybos darbai per tris metus nuo statybą leidžiančio dokumento įregistravimo nebuvo įregistruoti, nepanaikina statytojo teisės pratęsti jo galiojimo terminą bei įregistruoti nebaigtą statybą. Atsakovė pažymi, jog Lietuvos Respublika apie Draugijos inicijuotus pastatų rekonstrukcijos darbus žinojo, jiems pritarė ir šiuos darbus rėmė, tuo pripažino Draugiją pastatų statytoja. Laikotarpiu nuo 1992-06-26 iki 2005-11-09 joks kitas asmuo neturėjo ir objektyviai negalėjo įgyvendinti statytojo teisės vykdant pastatų rekonstrukciją. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog valstybė skyrė lėšas pastatų rekonstrukcijai vykdydama investicinį projektą, o vien piniginių lėšų skyrimas Draugijai nelaikytinas investiciniu projektu. Nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių įgijimo statybos pagrindu, o ne ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo. Tvirtina, jog ginčas dėl pastatų kurie buvo įregistruoti Lietuvos Respublikos vardu pagal 1979 m. kadastro duomenis laikytinas išspręstu įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Draugija priešieškiniu siekia įsigyti nuosavybės teisę į pastatus tik ta dalimi, kuria Draugija teisėtos statybos būdu naujai sukūrė, t. y. įsigyti nuosavybės teises tik į teisėtos statybos būdu sukurtą statybos rezultatą. Atsakovės teigimu, susidarė unikali situacija, kuomet Draugija buvo įregistruota pastatų savininke daugiau nei 13 metų ir tuo metu teisėtai vykdė savo vardu statybos darbus rekonstruodama pastatus, tačiau vėliau Draugijos nuosavybės teisė į pastatus buvo panaikinta, neišsprendus pastatų rekonstrukcijos pasekmių klausimo. Iš LR finansų ministerijos pateiktų papildomų duomenų galima teigti, jog finansavimas buvo skirtas būtent Draugijai, nurodant finansavimo paskirtį – Draugijos rūmų atstatymo ir restauravimo darbams atlikti. Tai paneigia LR finansų ministerijos poziciją, jog piniginių lėšų skyrimas Draugijai buvo valstybės lėšų investavimas į valstybės turtą. Atsakovė tvirtina, jog finansavimo šaltiniais išskirtinai rūpinosi ji pati. Taip pat teigia, jog yra ir valstybės institucijų politinis pritarimas, kad būtent Draugija įgytų nuosavybės teisę į pastatus. Priešieškinio reikalavimas pripažinti Draugiją statytoju yra pagrįstas ir įrodytas, atitinkantis Statybos įstatymo 2 ir 3 straipsnių reikalavimus, nuomos sutarties pagrindu valdė žemės sklypą, skirtą ginčo pastatų eksploatacijai, turi nustatyta tvarka parengtą ir suderintą statinio projektą, leidimą atlikti statybos darbus, ir statybos metu teisėtai valdė pastatus panaudos pagrindu. Mano, jog Vyriausybės nutarimo Nr. 244 panaikinimas neturi įtakos valstybės nuosavybei į pastatus, nes valstybės nuosavybė yra pripažinta teismų sprendimais, tačiau šio nutarimo panaikinimas įgalina Vyriausybę pakartotinai spręsti dėl valstybei priklausančios pastatų dalies daiktinių teisių įregistravimo atsižvelgiant į naujai statybos būdu sukurtos dalies statytojo teises.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartimi nuspręsta bylą skirti nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka.

Civilinė byla dalyje nutrauktina, kita ieškinio dalis tenkintina, priešieškinys atmestinas.

Bylos medžiaga patvirtinta, jog 1992-04-30 Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu Nr. 428p, Vilniaus miesto valdybai pavesta perduoti neatlygintinai naudotis pastatą Vilniuje, Labdarių 10/9, Lietuvos nepriklausomybės kovotojų -Miško brolių draugijai (toliau – Draugija), kuriai lėšas šio pastato remontui skiria Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, prireikus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė ( t.1 e. b. l. 9). Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1992 m. birželio 4 d. potvarkio Nr. 1042V ir 1992 m. birželio 26 d. priėmimo–perdavimo akto pagrindu ginčo pastatai iš Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos balanso perduoti atsakovui. 1992m. rugpjūčio 25d. Draugija  įregistravo pastatus nuosavybės teise. 1998 m. kovo 9 d. ir 1999 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nutarta iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės rezervo fondo skirti lėšas ginčo turto atstatymo ir rekonstravimo darbams atlikti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 21 d., 2001 m. kovo 30 d., 2002 m. kovo 5 d. ir 2003 m. sausio 29 d. nutarimais lėšos ginčo pastatų rekonstravimo darbams atlikti buvo skiriamos iš valstybės investicijų programų. Visais nurodytais 1998–2003 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtais nutarimas lėšos ginčo pastatų remontui buvo skiriamos, asignavimo valdytoju nurodant Vilniaus miesto savivaldybę. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2002-11-27 sprendimu Draugijos teisinę nuosavybės registraciją panaikino, o Vilniaus apygardos teismas 2003-03-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-305/2003 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą ( t. 2 e. b. l. 12-15). Teisinę registraciją panaikinus, ginčo pastatai liko valstybės nuosavybėje. Vyriausiojo administracinio teismo 2011-10-10 nutartimi konstatuota, jog pastatas yra valstybės turtas. 2012-02-29 Lietuvos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 244 „Dėl valstybės nekilnojamojo turto Vilniuje, Totorių g. 9 ir Labdarių g. 10, perdavimo valstybės ir valstybės turto fondui“ (e. bylos 2t., b. l. 40). Valstybės turto fondas (dab. VĮ Turto bankas) įregistravo Lietuvos Respublikos teisę bei Valstybės turto fondo patikėjimo teisę į nekilnojamąjį turtą.

 Civilinėje byloje kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo pareiga įvykdoma nurodant teisiškai reikšmingus faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, renkant ir pateikiant įrodymus. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka.

LR CPK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis nuo ieškinio atsisako. Nagrinėjamu atveju ieškovą atstovaujantis VĮ Turto bankas ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovą Draugiją, perduoti visą su projektavimu ir statybomis susijusią dokumentaciją, 2020m. rugsėjo 16d. teismo posėdžio metu atsisakė, paaiškino, jog visa ieškovo reikalaujama dokumentacija yra pateikta rašytinėje bylos medžiagoje, todėl nurodytas ieškinio reikalavimas ieškovui tapo nebeaktualus. Patvirtino, jog ieškinio atsisakymo pasekmės, numatytos CPK 294 straipsnio 2 dalyje, jam žinomos. Atsižvelgiant į tai, atsisakymas priimamas, o byla šioje ieškinio dalyje nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl statytojo teisės pripažinimo

Atsakovas savo reikalavimą būti pripažintu statytoju grindžia aplinkybe, jog per laikotarpį nuo 1992m. birželio 26d. iki 2005m. lapkričio 9d., niekas kitas be jo negalėjo vykdyti pastatų rekonstrukcijos. Tokio ieškinio reikalavimo patenkinimui svarbu nustatyti, ar atsakovas atitinka statytojo sampratą, įtvirtintą Statybos įstatymo 2 straipsnio 99 punkte. Remiantis šia įstatymo nuostata statytojas (užsakovas) – Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės fizinis asmuo, juridinis asmuo ar kita užsienio organizacija, kurie investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas. Tokiu atveju atsakovui svarbu įrodyti rekonstrukcijos vykdymą savo lėšomis (CPK 178 straipsnis).

Susipažinus su bylos medžiaga galima pagrįstai teigti, jog ginčo pastatų rekonstrukcija buvo vykdoma valstybės lėšomis : Lietuvos Respublikos Vyriausybė iš rezervo fondo bei investicinių programų potvarkiais skyrė pinigines lėšas konkrečiam tikslui - pastatų rekonstravimui, o ne Draugijai, kaip teigia atsakovas ( e. bylos 6 t., b. l. 350,351, 354,355, 539). Remiantis LR finansų ministerijos 2017-10-20 raštu dėl lėšų skyrimo matyti, jog Lietuvos laisvės kovų – miško brolių rūmų, esančių Labdarių g. 10/9 , Vilniuje restauravimo darbams atlikti Vyriausybė iš savo rezervo fondo 1998 metais skyrė 294,25 tūkst. eurų, 1999 metais - 94,13 tūkst. eurų, 2000 metais iš paskolų valstybės vardu - 159,29 eurų, 2001 metais iš Privatizavimo fondo skyrė 155,85 tūkst. eurų., (iš jų panaudota – 67,5 tūkst. eurų), 2002 metais iš valstybės biudžeto Vilniaus miesto savivaldybei buvo numatyta skirti šio pastato rekonstravimui 48,37 tūkst. eurų (panaudota - 48,1 tūkst. eurų), 2003 metais iš valstybės biudžeto Vilniaus miesto savivaldybei numatyta skirti 86,89 tūkst. eurų (panaudota 40,8 tūkst. eurų (e. bylos 2t., b. l. 107,108). Kita vertus, Draugija ir neginčija, kad pastatų rekonstrukcija buvo vykdoma valstybės lėšomis, pripažįsta, jog objektyvių įrodymų dėl Draugijos piniginių lėšų panaudojimo neturi. Šiame kontekste pažymėtina, jog privačių asmenų, VLIKo aukotos lėšos, grindžiamos žodiniais liudytojų parodymais, nesudaro pagrindo Draugiją laikyti investuotoja. Be kita ko, Draugija būdama šių asignavimų valdytoja, turėjo informuoti Vyriausybę apie rekonstrukcijos eigą, t. y. gautas pinigines lėšas naudoti griežtai pagal nurodytą paskirtį. Atsakovo teiginiai, kad statytojo sąvoka yra lanksti, juo gali būti laikomas asmuo, kuris savo lėšų neinvestuoja, o tik pasirūpina statybų investavimo šaltiniais, vertintini kritiškai. Įstatymas jokių išlygų nedaro, o aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžia statytojo sąvoką, todėl aiškinti šią Statybos įstatymo nuostatą plečiamai teisinio pagrindo nėra. Neturi teisinės reikšmės ir ta aplinkybė, jog pinigines lėšas pastatų rekonstrukcijai valstybė skyrė tik tuo laikotarpiu, kai nuosavybės teisė į pastatus buvo registruota Draugijos vardu, nes teismai sprendimuose pasisakė dėl Draugijos daiktinių teisių neteisėto įregistravimo. Įvertinus ir tai, jog 1997-05-14 Valstybinės žemės nuomos sutartis su atsakovu buvo nutraukta, t. y. Draugija nevaldo žemės sklypo ir nenaudoja kitais LR įstatymų pagrindais, konstatuotina, jog ir Statybos įstatymo 3 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių statytojo teisės įgyvendinimą, atsakovas neatitinka.

Apibendrinant konstatuotina, kad atsakovas neatitinka statytojo apibrėžties, todėl jo reikalavimas dėl jo pripažinimo statytoju, negali būti tenkinamas.

Dėl nuosavybės teisės įgijimo 

Kaip jau buvo minėta, vykdant pastatų restauravimo darbus, Draugija buvo asignavimų valdytoja. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, jog asignavimo valdytojai gautas biudžetines lėšas naudoja patikėjimo teise, bet jos nuosavybės teise priklauso valstybei, kaip juridiniam asmeniui per se (Lietuvos apeliacinio teismo 2007-12-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-798/2007). Pažymėtina ir tai, jog valstybės skirtos piniginės lėšos buvo perduotos ne Draugijai nuosavybės teise, o konkrečiam tikslui – pastatų rekonstrukcijai. Iš to seka, jog šiomis piniginėmis lėšomis sukurtas rezultatas – rekonstruoti pastatai yra valstybės nuosavybė.

Nagrinėjamu atveju atsakovas nurodo, jog iki 2005 metų, vykdydamas pastatų rekonstrukciją, juose pakeitė dalį konstrukcijų – pastate, kurio unikalus Nr. 1094-0385-1010, pakeitė 66 proc., o pastate, kurio unikalus Nr. 1094-0385-1021 – 61 proc. konstrukcijų. Teigia, kad darbus vykdė teisėtai, todėl statybos būdu į šias pastato dalis įgijo nuosavybės teises. Tokį reikalavimą atsakovas grindžia CK 4.47 straipsnio 4 dalimi, reglamentuojantį naujai pagaminto daikto įgijimo būdą nuosavybės teise. Tačiau su tokia atsakovo teisine pozicija nesutiktina dėl sekančių priežasčių. Visų pirma, ginčo pastatai buvo rekonstruojami, o ne statomi nauji. Teismai ne kartą yra pasisakę, jog pastato rekonstrukcija negali būti vertinama kaip naujo daikto sukūrimas CK 4.47 straipsnio 4 punkto prasme. O tai reiškia, kad daikto teisinis režimas jį rekonstruojant negali pasikeisti. Be to, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis teismas, naujai sukurta patalpų dalis nėra ir negali būti savarankiškas daiktas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-03-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-222-/2006). Nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodinėjo aplinkybių, jog prašoma jo nuosavybe pripažinti nekilnojamojo daikto dalys funkcionuoja atskirai nuo pagrindinio pastato, jog jis nėra susietas vandentiekio, nuotekų, elektros inžinierinėmis komunikacijomis ir pan. Ieškovo teigimu abu ginčo pastatai yra susieti bendra planine erdvine struktūra bei funkciniais ryšiais, evakuaciniais ryšiais, užtikrinančiais Statybos reglamento norminiu reikalavimus. Vanduo į pastatus tiekiamas pagrindinio pastato, pažymėtu indeksu 2A2/p (2V2/p), elektra atvedama tik iš įvadinio elektros paskirstymo įrenginio, esančio priestate 1v2/p. Paneigiančių šias aplinkybes duomenų į bylą nepateikta (CPK 178 straipsnis). Iš to seka, kad rekonstruota pastato dalis tampa pagrindinio pastato dalimi, kaip tai numato CK 4.15 straipsnis, ir ją ištinka pagrindinio daikto likimas (CK 4.14 straipsnis). Taip pat pažymėtina, jog valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą galima įsigyti tik remiantis specialiais teisės aktais ir griežtai reglamentuota tvarka. Atsižvelgiant į tai atsakovo reikalavimas pripažinti Draugijos nuosavybės teises į dalį rekonstruotų pastatų negali būti tenkinamas.

Taip pat atsakovas prašo pripažinti Lietuvos laisvės kovų - Miško brolių draugijos teisę be Lietuvos Respublikos sutikimo: gauti pažymą apie statinių ( pastato, unikalus Nr. 1094-0385-1010, adresu Vilnius, Totorių g. 9 , ir pastato, unikalus Nr. 1094-0385-1021, adresu Vilnius, Labdarių g. 10) statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių, atlikti pastato, unikalus Nr. 1094-0385-1010, ir pastato, unikalus Nr. 1094-0385-1021, kadastrinius matavimus ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre nebaigtus rekonstruoti pastatą unikalus Nr. 1094-0385-1010, adresu Vilnius, Totorių g. 9, ir pastatą, unikalus Nr. 1094-0385-1021, adresu Vilnius, Labdarių g. 10, bei Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijos daiktines teises į juos ( nuosavybės teisę į 80/100 dalį pastato, unikalus Nr. 1094-0385-1010 ir 79/100 dalį pastato, unikalus Nr. 1094-0385-1021). Netenkinus atsakovo priešieškinio reikalavimo dėl nekilnojamojo turto dalies nuosavybės įregistravimo, šis išvestinis reikalavimas taip pat atmestinas. Atsakovo nurodoma aplinkybė, jog neatlikti pastatų kadastriniai matavimai, teisiškai nėra reikšminga, nes sprendimą dėl turto kadastrinių duomenų tikslinimo Nekilnojamojo turto registre priima turto valdytojas.  

Dėl patikėjimo teisės įregistravimo ir Vyriausybės nutarimo ginčijimo

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, nagrinėdamas 2012-02-29 Vyriausybės nutarimo Nr. 244 atitikties LR Konstitucijos 23 straipsniui, klausimą, yra konstatavęs, jog valstybės nuosavybė į pastatus, esančius Totorių g. 9 ir Labdarių g. 10, Vilniuje, yra pripažinta ne ginčijamu Vyriausybės nutarimu, o įsiteisėjusiais teismų sprendimais. (2019m. sausio 23d.LR Konstitucinio teismo sprendimas Nr. Nr.KT5-S4/2019). Šiame KT sprendime taip pat išaiškinta, jog priimdama ginčijamą nutarimą, Vyriausybė įgyvendino valstybės turto savininko funkcijas. Taigi, nutarimu VĮ Valstybės turto fondas buvo paskirtas valstybės turto patikėtiniu, jam buvo suteiktos teisės priimti sprendimus, susijusius su turto valdymu. Po VĮ Valstybės turto fondo reorganizavimo, VĮ Turto bankas perėmė visą VĮ Valstybės turto fondo patikėjimo teise valdomą valstybės turtą, teises ir pareigas, o tai reiškia, jog VĮ Turto banko teisės nėra išvestinės iš VĮ Valstybės turto fondo turėtų teisių.  Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014m. rugsėjo 24d. nutarimu Nr. 1030 buvo išvardinti nekilnojamojo turto objektai, sudarantys VĮ Turto banko kapitalą, t. y. turtas, kuris naudojamas valstybės institucijų ir įstaigų funkcijoms atlikti ir kuris yra perduotas įmonei valdyti, naudoti ar disponuoti patikėjimo teise. Be kita ko, šio nutarimo priede yra įtraukti ir atsakovo naudojami ginčo pastatai, esantys Labdarių g. 10 ir Totorių g. 9, Vilniuje (priedo 84 ir 85 punktai), kuriuos su kitais nekilnojamojo turto objektais VĮ Turto bankas perėmė valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise iš reorganizuoto VĮ Valstybės turto fondo. Pažymėtina, kad atsakovas Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės į pastatus neginčija, nėra ginčijami patikėtinio VĮ Turto fondo patikėjimo teisės į ginčo pastatus atsiradimo teisiniai pagrindai, taigi, nėra teisinio pagrindo panaikinti nenuginčytų ir galiojančių dokumentų pagrindu įrašytus NTR duomenis.

Atsakovas priešieškiniu prašo panaikinti 2012m. vasario 29d. nutarimą Nr. 244, kuris yra priimtas LR Vyriausybės, t. y. viešo administravimo teisės subjekto. Iš to seka, kad toks reikalavimas yra administracinio teisinio pobūdžio, kuriam taikytini LR Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyti administracinio akto apskundimo terminai. Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą konstatavo, kad sprendžiant ieškinio senaties termino klausimą taikytinos ABTĮ normos, nustatančios suinteresuotai šaliai ginčyti jos atžvilgiu priimtus administracinius aktus (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012; 2018-03-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-76-684/2018 ir kt.). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys jog jų teisės yra pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko trapą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius teisinius aktus, nes taip atsirastų teisinis neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teise įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėtis (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011; 2019-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-507-438/20198). ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis numato, jog skundas paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) suinteresuotai šaliai dienos. Taigi atsakovas yra praleidęs Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytą 1 mėnesio terminą, nes apie šį nutarimą bei jo turinį jam buvo žinoma 2012m. rugsėjo 10d. Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktas atsakovo 2013m. vasario 10d. rašytas dėl statinių sugrąžinimo nuosavybės teise.

Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008-07-08 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-339/2008 ir kt.). Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškininės senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatyta terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne) pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008-08-01 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-317/2008).

Konstatavus jog atsakovas, priešieškinį pareiškęs 2017m. lapkričio 22d. ženkliai praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, todėl yra pagrindas taikyti senatį bei ieškinio reikalavimą šioje dalyje atmesti.

Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016; 2016 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009).

Teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, vadovaudamasis nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis sprendžia, jog tenkinti atsakovo priešieškiniu reiškiamų reikalavimų, teisinio pagrindo nėra. Atsižvelgiant į tai, priešieškinys atmestinas, kaip nepagrįstas. Dėl kitų priešieškinyje nurodytų argumentų teismas nepasisako, nes jie nėra teisiškai reikšmingi.  

Dėl iškeldinimo

1992m. balandžio 30 d. Vyriausybės potvarkiu Nr. 428 p perdavus ginčo pastatus Draugijai neatlygintinai naudotis, bei nesant sudarytai rašytinei sutarčiai, tarp šalių susiklostė faktiniai panaudos santykiai, kuriuose valstybė tapo panaudos davėju, o Draugija – panaudos gavėju (CK 6.629 straipsnio 1 dalis).  

CK 6.642 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog kiekviena daikto neatlygintino naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi prieš tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartis nenustato kitokio termino.

Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti, ar ieškovas tinkamai informavo Draugiją apie savo valią nutraukti panaudos sutartį. Pažymėtina, kad įspėjimui dėl neterminuotos panaudos sutarties nutraukimo įstatymo leidėjas nenustatė specialios formos ar turinio reikalavimų, tačiau pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką įspėjimo turiniui keliamas privalomas reikalavimas, kad panaudos davėjas aiškiai išreikštų savo valią nutraukti sutartį bei suteiktų panaudos gavėjui laiko tarpą pasiruošti grąžinti viską, ką yra gavęs pagal sutartį (CK 6.642 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje 3K-3-206/2016). Vertinant faktines aplinkybes šiame kontekste pažymėtina, jog ieškovas tinkamai įvykdė pareigą informuoti atsakovą apie neterminuotos panaudos sutarties nutraukimą nuo 2017m. kovo mėnesio, o 2017m. gegužės mėnesį pareiškė ieškinį dėl iškeldinimo. Taigi, įspėjimo, kaip juridinio fakto, kurio tikslas informuoti kitą šalį apie valią nutraukti sutartį bei suteikti laiko pasirengimui, buvo įvykdytas. Bylos medžiaga patvirtinta, jog VĮ Turto bankas apie ketinimą nutraukti panaudos sutartį bei reikalavimą grąžinti pastatus Draugijai pranešė 2017 m. sausio 16 d. raštu Nr. (15-.16-21)SK4-671 (e. bylos 2t., b. l.. 66-68), o tai leidžia teigti, jog atsakovas šį reikalavimą įvykdė tinkamai.

Priešingai nei teigia atsakovas, Draugijos teisė į pastatus nebuvo sukurta administracinio akto pagrindu. Spręsdami ginčą dėl teisinės pastatų registracijos Draugijos vardu, teismai konstatavo, jog administracinis aktas – 1992m. balandžio 30d. Vyriausybės potvarkis Nr. 428p. – jokių daiktinių teisių Draugijai nesukūrė. Todėl atsakovo teigimas, kad panaudos sutarties nutraukimas galimas tik administraciniu aktu, vertintinas kritiškai. Bylos medžiaga pavirtina, kad ieškovas aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią nutraukti panaudos sutartį, tinkamai informavo atsakovą, taigi savo pareigas atliko įstatymo nustatyta tvarka. Atsakovas iki šiol pastatų neatlaisvino, jais nesirūpina ir taip pažeidžia ieškovo kaip turto savininko teises.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas), kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nuosavybės teisės, taip pat ir jos apsaugos institutas, visų pirma, yra išplėtotas bei detalizuotas CK normose. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Aiškindamas LR Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies konstitucines nuostatas, Konstitucinis teismas yra pažymėjęs, jog pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kurio nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Kiti asmenys turi nepažeisti šių savininko teisių, o valstybė turi pareigą ginti ją saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų (Konstitucinio teismo 2006m. kovo 14 d. nutarimas).

Tuo atveju, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės yra ginamos negatoriniu ieškiniu. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, jog ieškovas tokiu atveju turi įrodyti du dalykus : kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008-09-1 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008). Nekilnojamojo turto registro duomenimis patvirtinta, kad ginčo objektas yra valstybės nuosavybė, o VĮ Turto bankas ginčo objektą valdo pasitikėjimo teise. Įvertinus bylos aplinkybes darytina išvada, kad atsakovui neatlaisvinant užimto nekilnojamojo turto, ieškovas negali savo nuožiūra naudotis jam priklausančiu turtu, todėl jo nuosavybės teisės yra pažeistos.

Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima pripažinti teisėtu jo naudojimąsi ieškovui priklausančiu turtu, todėl konstatuotina, kad ieškovo reikalavimas iškeldinti atsakovą yra pagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį – šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į tai, kad priešieškinys buvo atmestas, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos jo naudai nepriteistinos. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovas nuo žyminio mokesčio buvo atleistas pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 11 punktą, iš atsakovo valstybei priteistina 131 Eur žyminio mokesčio (CPK 96 straipsnio 1 dalis)  

Iš atsakovo valstybei taip pat priteistinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, t. y. 28,38  Eur (CPK 88 str. 1 d. 3 p.)

Teismas, vadovaudamasis CPK 93, 96, 140, 259-270 straipsniais

n u s p r e n d ž i a :

Civilinę bylą ieškinio dalyje dėl atsakovo Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos įpareigojimo perduoti ieškovui visą su projektavimu ir statybomis susijusią dokumentaciją, nutraukti.

        Iškeldinti atsakovą Lietuvos laisvės kovų - Miško brolių draugiją (į.k. 190789411) iš valstybei priklausančio VĮ Turto bankas patikėjimo teise valdomo nekilnojamojo turto – pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. 1094-0385-1010, esančio Totorių g. 9, Vilniuje bei pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. 1094-0385-1021, esančio Labdarių g. 10, Vilniuje, su visu jam priklausančiu turtu.

        Atsakovo Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos priešieškinį dėl jos pripažinimo statytoja, teisės gauti pažymą apie statybą, atlikti kadastrinius matavimus ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre nebaigtus rekonstruoti pastatus, atsakovo nuosavybės teisės pripažinimo į dalį pastatų, esančių Totorių g. 9 ir Labdarių g. 10, Vilniuje bei 2012-02-29 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo  Nr. 244 ir įrašą nekilnojamojo turto registre apie VĮ Turto banko turto patikėjimo teisę į pastatus panaikinimo, atmesti.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovo Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos (į.k. 190789411) 131 Eur ( vieną šimtą trisdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio bei 28,38 (dvidešimt aštuoni eurai 38 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, j. a. k. 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Sumokėjus bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai, mokėjimo kvitą reikia pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo įteikimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                                 Margarita Ambrazaitienė