Civilinė byla Nr. 2A-1107-553/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-40730-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 114.11; 121.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 2 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) UAB „SIB EU“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-02 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5147-933/2014 pagal ieškovės S. R. ieškinį atsakovui UAB ,,SIB EU“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo D. V..

Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą,

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo UAB ,,SIB EU“ 5 000 Lt avansą, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2013-06-26 su atsakovu sudarė Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo ieškoti klientų, norinčių pirkti ieškovės verslą Čekijos Respublikoje. Per kelis mėnesius atsakovas neatliko jokių veiksmų, numatytų sutartyje, todėl pažeidė sutarties sąlygas. Pažymėjo, jog įspėjo atsakovą apie sutarties nevykdymą ir galimus ieškovės reikalavimus atlyginti nuostolius dėl sutarties nevykdymo, tačiau atsakovas į telefono skambučius neatsako, į laiškus nereaguoja. Dėl sutarties, kurios atsakovas galimai nė nemanė vykdyti, ieškovė patyrė turtinius nuostolius 5 000,00 Lt, kuriuos ieškovė sumokėjo kaip avansą atsakovui. Atsakovas avansą įvardijo kaip registravimo mokestį. Atsakovas privalėjo laikytis sutarties sąlygų ir informuoti ieškovę apie visus veiksmus, susijusius su sutarties vykdymu, tačiau atsakovas nė karto nepaskambino ir neinformavo elektroniniu paštu ar kitomis priemonėmis ieškovės, t. y. atsakovas neatliko jokių veiksmų, todėl laikytina, kad visus mokesčius, gautus iš ieškovės ir skirtus sutarties vykdymui, atsakovas privalo grąžinti.

Atsakovas pateiktu atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko.

Paaiškino, kad ieškovė dar 2013 m. pradžioje kreipėsi į UAB „SIB EU“ dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo parduodant ieškovei ir trečiajam asmeniui D. M. priklausantį verslą, t. y. Čekijos Respublikoje registruotą įmonę SIDI Solution s.r.o., teikiančią smulkiųjų kreditų paslaugas Čekijos Respublikoje. Ieškovei nurodžius tarpininkavimo paslaugų teikimo sąlygas, įskaitant sutarties registracijos mokestį, ieškovė nepageidavo tarpininkavimo paslaugų. Praėjus pusmečiui ieškovė dar kartą kreipėsi į UAB „SIB EU“ dėl tarpininkavimo paslaugų suteikimo. 2013-06-26 tarp UAB „SIB EU“ ir S. R. bei D. M. buvo sudaryta Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartis. Po sutarties sudarymo atsakovas, pasinaudodamas savo know how, turimais ryšiais ir galimybėmis, ėmėsi veiksmų vykdydamas sutartį. Atsakovo internetiniame puslapyje buvo patalpintas skelbimas apie parduodamą verslą. Skelbimas apie parduodamą verslą taip pat buvo ir iki šiol yra patalpintas internetiniame portale www.miestas.lt, socialiuose tinklapiuose www.linkedin.lt, www.facebook. com. Įsigyti verslą telefonu ir el. paštu buvo siūloma ir visoms Lietuvoje smulkiuosius kreditus teikiančioms Lietuvos ir tarptautinėms bendrovėms. Siūlant įsigyti ieškovės ir trečiojo asmens bendrovę buvo išsiųsta daugiau nei 3 000 el. pranešimų įvairioms Europos ir pasaulio įmonėms. Vykdant sutartį buvo surasti ir keli potencialūs pirkėjai, tačiau juos informavus, jog Čekijos Respublikoje smulkiųjų kreditų verslu užsiimančioms bendrovėms nėra reikalinga licencija, jie nustojo domėtis parduodama bendrove, nematydami objektyvios pakankamos galimo sandorio ekonominės naudos. Taip pat buvo surastas ir vienas pirkėjas, kuris už parduodamą bendrovę siūlė sumokėti 50 000 Lt, tačiau ieškovei atsisakius tokių sąlygų, sandoris nebuvo sudarytas. Apie visas aukščiau nurodytas aplinkybes ir sutarties vykdymo procesą buvo informuota ir ieškovė. Ieškovė pati pažeidė įsipareigojimus pagal sutartį. Sutarties 4.2. punktas numato, kad UAB „SIB EU“ turi teisę gauti iš kliento visą reikiamą informaciją, susijusią su sutarties vykdymu. UAB „SIB EU“ kreipėsi į ieškovę su prašymu pateikti su parduodama bendrove susijusius dokumentus lietuvių ir anglų kalbomis: įmonės registracijos pažymėjimo, įmonės registravimo dokumentų kopijas, finansinius bendrovės rodiklius atspindinčius dokumentus, tačiau ieškovė pateikė tik dalį prašomų dokumentų, o visi dokumentai buvo čekų kalba. Šalių sudaryta sutartis laikytina atlygintinų paslaugų sutartimi. Atsiskaitymo už suteikiamas paslaugas tvarka šalių sudarytoje sutartyje numatyta 3 skyriuje. Sutartimi nustatytas atsiskaitymas už paslaugas įtvirtintas dviem dalimis. Pirmoji atsiskaitymo dalis numatyta sutarties 3.1. punkte ir pavadinta sutarties registracijos mokesčiu, antroji dalis įtvirtinta sutarties 3.2. punkte ir pavadinta komisiniais. Ieškovė, pasirašydama sutartį, apie šias paslaugų kainas žinojo, su jomis sutiko ir patvirtindama sutikimą sumokėjo už paslaugas registracijos mokestį, 2013-06-28 atlikdama pavedimą, po kurio UAB „SIB EU“ pradėjo teikti paslaugas. Ieškovė, pareikšdama ieškinį, sumokėtą 5 000 Lt dydžio registracijos mokestį nepagrįstai traktuoja kaip avansą, o ne atlyginimą pagal paslaugų teikimo sutartį. Ieškovė, sudarydama sutartį, suvokė sudaromos sutarties esmę ir tai, jog atlygintinų paslaugų teikimo sutartimi rezultatas gali būti nepasiektas, t. y. pirkėjas gali būti nesurastas, o sumokėtas registracijos mokestis yra atlyginimas už UAB „SIB EU“ teikiamas paslaugas ieškant potencialių bendrovės pirkėjų.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-07-02 sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovei S. R. 5 000 Lt avansą (registracijos mokestį), 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (5 000 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-12-20) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 150 Lt bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo UAB ,,SIB EU“. Priteisė iš atsakovo UAB ,,SIB EU“ 66,26 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybės naudai.

Teismas šalių sudarytą sutartį vertino kaip atlygintinių paslaugų teikimo sutartį ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) atlygintinių paslaugų teikimo nuostatas. Teismas pagal atsakovo pateiktus įrodymus negalėjo padaryt išvados, jog atsakovo veiksmai pagal sutartį atlikti sutarties galiojimo metu. Teismas nustatė, jog į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių atsakovo aplinkybes dėl sutarties vykdymo. Remdamasis teismų praktika teismas paaiškino, kad paslaugų teikėjas turi pareigą veikti kliento interesais. Teismo įsitikinimu, bylos medžiaga ir proceso dalyvių teikti paaiškinimai teismo posėdžio metu nesudarė pagrindo daryti išvados, kad atsakovas dėjo maksimalias pastangas atlikti sutartyje numatytus veiksmus. Pasak teismo, atsakovas neįrodė veiksmų pagal sutartį atlikimo, neįrodė įsipareigojimų vykdymo būtent sutarties galiojimo metu. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovas pažeidė sutarties sąlygas. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas neturi teisės pasilikti gautą registracijos mokestį, kadangi tarpininkavimo paslauga buvo suteikta netinkamai.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-02 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Nurodo, kad:

1. Teismas neatliko pagrįsto ir visapusiško bei objektyvaus aplinkybių tyrimo. Teismui buvo pateikta pakankamai įrodymų, kad atsakovas laiku ėmėsi visų priemonių sutarčiai įvykdyti. Teismas, abejojantis atsakovo pateiktais įrodymais, turėjo galimybę šią pateiktą informaciją patikrinti arba įpareigoti atsakovą pateikti tokių įrodymų patvirtinimą, bet to nepadarė;
2. CK nuostatos numato, kad abi sutarties šalys privalo veikti sąžiningai, pasitikint vienas kitu, kad sutartis būtų įvykdyta. Byloje pateikti įrodymai, kad ieškovė, atsakovui reikalaujant nepateikė pilnai duomenų apie parduodamą firmą, nepateikė vertimo iš čekų kalbos, todėl atsakovas turėjo problemų, ieškodamas klientų. Ieškovas ėmėsi visų galimų veiksmų sutarčiai įvykdyti ir buvo tuo suinteresuotas, nes pardavus firmą, jis būtų gavęs papildomai dar 15 procentų nuo pirkimo pardavimo kainos. Teismas neįrodė, kad atsakovas veikė nesąžiningai, o ieškovės veiksmai negali būti pripažinti sąžiningais.

Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-02 sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad:

1. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nėra grindžiami jokiais objektyviais duomenimis, o yra paremti išskirtinai tik subjektyviais atsakovo išvedžiojimais, kurie prieštarauja tiek bylos nustatytoms faktinėms aplinkybėm, tiek ir byloje esančių įrodymų visumai. Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė, kokius konkrečiai procesinius pažeidimus padarė pirmosios instancijos teismas, kurie leistų teigti, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Pirmosios instancijos teismas, teisingai paskirstęs įrodinėjimo pareigą, tinkamai ir išsamiai ištyręs bylos įrodymus, padarė teisingas išvadas;
2. Pažymėjo, kad teismas nėra įrodinėjimo pareigos subjektas, tokia našta pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatas tenka šalims. Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką ir pagrindą) teismas nustato, remdamasis jam pateiktais įrodymais, o tokius įrodymus turi pateikti reikalavimus ar atsikirtimus pareiškusi šalis;
3. Civilinės bylos nagrinėjimas vyko gan ilgą laiką, dėl įvairių priežasčių ne kartą bylos nagrinėjimas buvo atidėtas, todėl atsakovas, kuriam ir teko pareiga pagrįsti savo atsikirtimus, įrodyti, jog jis realiai atliko sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, laiku pateikti visus jo atsikirtimus patvirtinančius įrodymus, turėjo pakankamai galimybių šią savo teisę bei pareigą įgyvendinti. Be to, pagal įstatymo nuostatas bei teismų praktiką atsakovas turėjo pateikti aiškius bei pagrįstus paaiškinimus, dėl ko dokumentų atsakovas negalėjo pateikti dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t.y. pagrįsti tą išimtinį atvejį, dėl ko apeliacinės instancijos teismas turėtų šiuos dokumentus priimti nagrinėjant civilinę bylą apeliacinės instancijos teisme.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Išnagrinėjęs šią bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

Teismų praktikoje susiformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę kilusio ginčo teisingam išsprendimui, – atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartis c.b. Nr. 2A-179/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus dėl sutarties vykdymo.

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi teismas atsakovo neįpareigojo pateikti daugiau įrodymų, o atsakovo nuomone, buvo pateikta pakankamai įrodymų, kad atsakovas laiku ėmėsi visų priemonių sutarčiai įvykdyti. Atsakovas, nurodydamas, kad jis nežinojo, jog pirmosios instancijos teismas kritiškai vertins jo pateiktus įrodymus, papildomus įrodymus pateikė apeliacinės instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apelianto pozicija nesutinka.

Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o pagal CPK 324 straipsnio 3 dalį, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, juos pripažįsta galimus priimti ir tirti. Be to, CPK 180 straipsnis nustato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Apeliantas apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus: UAB „Mano svetainė“ 2014-07-30 pranešimą ir UAB „Intermedija“ 2014-08-04 pranešimą, kuriuose nurodyta, kad pranešimas dėl parduodamo verslo Čekijoje jų svetainėse buvo patalpintas ieškovės ir atsakovo sudarytos sutarties galiojimo metu. Įvertinęs naujai teikiamų įrodymų išdavimo laiką, bylos nagrinėjimo trukmę ir atsakovo procesinį elgesį pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantas neįrodė CPK 314 straipsnio sąlygų, todėl pateiktų naujų įrodymų nepriima.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apskųsto teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas vertino tiek ieškovės, tiek apelianto pateiktus įrodymus: tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį, 2013-10-10 pretenziją atsakovui, skelbimus apie parduodamą bendrovę atsakovo internetiniame puslapyje bei internetiniuose ir socialiniuose tinklalapiuose, pasisakė dėl šių įrodymų tinkamumo bei įrodomosios reikšmės. Įvertinus byloje surinktus faktinius duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad apeliantas neįrodė, jog dėjo maksimalias pastangas ir tinkamai vykdė 2013-06-26 Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį.

Taigi šios pirmosios instancijos teismo išvados, padarytos vadovaujantis CPK 185 straipsniu, sudaro pagrindą pripažinti, jog apeliantas neįrodė, kad laiku ėmėsi visų priemonių sutarčiai įvykdyti. Tokia teismo išvada, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog nurodo, kad negalėjo tikėtis, kad teismas nepatikės pateiktais įrodymais, kadangi įrodymų buvo pateikta pakankamai. Iš esmės, apeliantas siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos su jo pareigų įvykdymu pagal šalių pasirašytą sutartį susijusios aplinkybės. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, esant abejonėms dėl pateiktų įrodymų, turėjo galimybę įpareigoti atsakovą pateikti įrodymų patvirtinimą. Apeliantas pateikia papildomus įrodymus dėl savo pareigų vykdymo: UAB „Mano svetainė“ 2014-07-30 pranešimą ir UAB „Intermedija“ 2014-08-04 pranešimą, kuriuose nurodyta, kad pranešimas dėl parduodamo verslo Čekijoje jų svetainėse buvo patalpintas ieškovės ir atsakovo sudarytos sutarties galiojimo metu. Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį vadinamosiose dispozityviose bylose, t. y. bylose, kuriose nėra viešojo intereso gynimo poreikio ir kuriose visa apimtimi galioja dispozityvumo, taip pat rungimosi principai (CPK 12, 13 straipsniai), teismas turėtų pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus tais atvejais, kai įrodymų apskritai nėra arba jų akivaizdžiai neužtenka. Kitais atvejais tai yra teismo teisė, o ne pareiga, ir teismas šią teisę įgyvendina, atsižvelgdamas į įrodinėjimo proceso eigą, tirdamas ir vertindamas pateiktus bei surinktus įrodymus ir spręsdamas dėl jų pakankamumo. Pažymėtina, kad teismas nėra įrodinėjimo pareigos subjektas, tokia našta pagal CPK nuostatas tenka šalims (CPK 178 straipsnis). CPK 179 straipsnio 1 dalies norma negali būti aiškinama kaip atimanti teismui galimybę konstatuoti, kad tam tikros bylos aplinkybės yra neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo. Todėl, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas turėjo jį pareigoti pateikti papildomus įrodymus tuo atveju, jeigu vertino, kad esamų nepakanka atsakovo atsikirtimams pagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus bei teismo nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad byloje pateiktų įrodymų visuma (rašytiniai duomenys, šalių paaiškinimai, teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymai), kurią pagal CPK nustatytus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo reikalavimus bei teismų praktikoje suformuluotus principus ištyrė ir įvertino pirmosios instancijos teismas, pagrįstai teismui leido daryti išvadą, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina aplinkybių, jog atsakovas dėjo maksimalias pastangas dėl sutarties įvykdymo ir tinkamai vykdė paslaugų teikimo sutartį (CPK 185 straipsnis).

Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, kiti argumentai teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Ieškovė S. R. pateikė teismui prašymą priteisti iš atsakovo 525,66 EUR (1 815,00 Lt) bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdama į rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, į Rekomendacijų 8.11 punktą (už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,5 MMA), byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų daro išvadą, kad išlaidos viršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodytą dydį, todėl priteisiamos išlaidos mažinamos. Atsižvelgiant į šią aplinkybę ieškovei S. R. iš apelianto priteisiama 434,43 EUR (1 500,00 Lt) bylinėjimosi išlaidų (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis 2 dalis)

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „SIB EU“ (į.k. 302946582, buv. Taikos g. 253-36, Vilnius) ieškovės S. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) naudai 434,43 EUR (keturis šimtus trisdešimt keturis eurus, 43 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliaciniame procese.

Teisėja                                                                                    Aldona Tilindienė