PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 3 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Valdo Meidaus ir Artūro Ridiko,

sekretoriaujant Ritai Padvilikienei                                                                                                                                                                                                                                                                                                                   

dalyvaujant prokurorui Daliai Styrienei,

gynėjui advokatui Vytautui Kupcikevičiui,

nuteistajam J. V. D.,

nukentėjusiai L. K.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo  nuosprendžio, kuriuo J.V. D. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai L. K. priteistą turtinę žalą.

Priteista iš J. V. D. : nukentėjusiajai L. K. 572,56 € turtinei žalai ir 1000 € neturtinei žalai atlyginti, 116,88 € turėtų išlaidų advokato pagalbai bei Panevėžio teritorinei ligonių kasai 82,36 € turtinei žalai atlyginti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

J.V. D. nuteistas už tai, kad 2014 m. kovo 16 d. apie 23 val., būdamas gyvenamajame name, priklausančiame A. P., esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su L. K. metu, namo kambaryje, norėdamas iš L. K. atimti turimą rankoje SIM kortelę, tyčia abejomis rankomis ją pastūmė, nuo ko nukentėjusioji nuvirto pilvu ant lovos, paėmęs L. K. kairę ranką, ją suko bei lenkė prie nugaros, o kita ranka sudavė vieną smūgį į nosį, padarydamas kairės alkūnės, kairio sąnario ir kairio klubo sąnario sumušimą, nosies kaulų lūžį.

Apeliaciniu skundu J.V. D. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti.

Skunde nurodo, kad teismas jo kaltę grindė tik nukentėjusiosios L. K. parodymais ir teismo medicinos specialisto išvada, tačiau šie parodymai nepatikimi. Nukentėjusiosios parodymai, priešingai nei teigiama nuosprendyje, nėra nuoseklūs. Nuosekliai ji tvirtino tik tą aplinkybę, kad tarp jos ir apelianto įvykio vakarą kilo konfliktas, kurio metu jai buvo sutrikdyta sveikata, tačiau pirmos apklausos metu (b.l. 58) ji teigė, kad apeliantas ją buvo sugriebęs už dešinės rankos ir tą ranką užsuko, tuo tarpu paskesnių apklausų metu, kuomet buvo konstatuotas kairės pusės rankos sausgyslės pažeidimas, L. K. jau parodė, kad apeliantas sugriebė ir užsuko jos kairę ranką. Be to, nukentėjusioji praktiškai nei vienoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu negalėjo patvirtinti, kad jos nosį apeliantas sužalojo tyčia. Tą aplinkybę, kad apeliantas galėjo jos nosį sužaloti dėl neatsargumo, nukentėjusioji patvirtino ir akistatoje su apeliantu.

Apeliantas teigia, kad nukentėjusiosios parodymų nepatikimumą rodo jos suinteresuotumas iš jo prisiteisti didelę turtinę ir neturtinę žalą. Apeliantas nurodo, kad teismo medicinos specialistas nėra davęs kategoriškos išvados, jog nukentėjusiosios nosis buvo sužalota kumščio smūgiu. Nėra paneigta, kad toks nosies sužalojimas galėjo būti padarytas, atsitrenkiant į kietą buką daiktą. Nors teismo posėdyje nebuvo galimybių apklausti liudytojo A. P., tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad apeliantas nukentėjusiajai į nosį tyčia nesmūgiavo. Apibendrindamas apeliantas teigia, kad bylos įrodymų visuma patvirtina, kad jis neturėjo tyčios nesunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą, nes jis nesiekė tokių padarinių ir nenumatė, jog savo veiksmais sukels jos nosies kaulų lūžį, ir tokių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Apeliantas teigia abejojantis nukentėjusiosios nurodytais duomenimis apie kairiojo peties sausgyslės dalinį plyšimą, kuriais ji grindė neturtinės žalos dydį. Teismas jo nepripažino kaltu dėl tokio nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo. Byloje nėra įrodymų, kad nukentėjusioji tokią traumą patyrė įvykio metu ir šis sužalojimas nėra jos sąnarių ligos pasekmė.

Apeliantas nurodo, kad jam pareikštas nekonkretus kaltinimas nurodant, kad jis sumušė nukentėjusiosios kairį sąnarį. Žmogaus kūno kairiojoje pusėje yra ne mažiau kaip 6 sąnariai, todėl neaišku, už kurio sužalojimą jis nuteistas. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašyti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai, tačiau nenurodyta, kokius teisiškai reikšmingus padarinius jie sukėlė. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad įvykio metu jo paties sausgyslė buvo plyšusi, o paneigia teismo išvadą, kad sausgyslės plyšta tik dėl traumuojančio poveikio, o ne ligos, be to, būdamas tokios sveikatos būklės, jis nebūtų galėjęs atlikti intensyvių smurtinių veiksmų. Kadangi jo tyčia nesunkiai sužaloti nukentėjusiąją neįrodyta, o neatsargiu sužalojimu jis nebuvo kaltintas, jis dėl jam inkriminuotos veikos turi būti išteisintas.

Teismo posėdžio metu apeliantas ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusioji prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamas teismo sprendimas patikrinamas tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, neperžengiant skundų ribų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacini skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai pripažino J.V. D. kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo.

Esminis nuteistojo skundo argumentas, kad jis neturėjo tyčios sužaloti L. K.. Jis teigia, jog sulaužyti nosį galėjo kai grumtynių metu karti su L. K. parkrito ant lovos ir ji galėjo atsitrenkti į lovoje gulėjusio A. P. koją.

Ši versija buvo iškelta ir bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme. Teismas priimdamas nuosprendį tokią galimybę aptarė ir pagristai bei argumentuotai ją atmetė. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmos instancijos teismo vertinimu sutinka ir iš naujo šių argumentų nebekartoja. Įvertinęs visumą surinktų įrodymų pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog J.V. D. tyčia sudavė smūgį L. K. į nosį ir taip ją sužalojo. Kaip minėta, apeliantas ginčija, jog turėjo tikslą padaryti nukentėjusiai nesunkų sveikatos sutrikdymą. Įrodymų, kad jis būtų turėjęs tokį konkretų tikslą nėra. Tačiau suduodamas smūgį į veidą (konkrečiai į nosį) apeliantas galėjo ir privalėjo numatyti jog padarys sužalojimą ir nors nesiekė konkretaus tikslo, tačiau buvo abejingas galimoms pasekmėms. Tai reiškia jog jis veikė netiesiogine tyčia. Tokiu atveju veika kvalifikuojama pagal kilusius padarinius.

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad nukentėjusios parodymai nebuvo nuoseklūs. Akcentuojama, kad pirminiame pareiškime ji nurodė, jog jai buvo sukama dešinė ranka ir tik vėliau, kai buvo konstatuotas kairės rankos sausgyslių pažeidimas, ji pakeitė parodymus. Iš tikrųjų pirminiame pareiškime nurodyta, jog buvo sukama dešinė ranka. Tačiau tai vertintina kaip pareiškėjos klaida galimai dėl streso ar pareiškimą priėmusio pareigūno klaida. Tokią išvadą laidžia daryti tas faktas, kad tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto grafiniame vaizde, nurodant traumuotas vietas, pažymėti būtent kairės rankos riešo ir peties sąnariai (T. 1, b.l. 9). Tai reiškia, jog pildant šį protokolą nukentėjusioji nurodė būtent kairės pusės peties sąnarį. Vėlesni jos parodymai buvo nuoseklūs.

Apeliantas savo skunde taip pat nurodo, kad nuosprendžio nustatomoji dalis yra neaiški, kadangi joje nurodyta, jog L. K. kairio sąnario sumušimas. Teigia, jog kairėje žmogaus pusėje yra labai daug sąnarių, todėl neaišku apie kurį iš jų kalbama. Akivaizdu, kad šioje nuosprendžio dalyje trūksta žodžio „peties“, t.y. turėjo būti parašyta – kairio peties sąnario. Tai vertintina kaip techninė klaida. Teismo specialisto išvadoje aiškiai yra nurodyta, jog padarytas kairio peties sąnario sumušimas (T. 1, b.l. 41), pranešime apie įtarimą (T. 1, b.l. 119) taip pat nurodyta, kad padarė kairio peties sąnario sumušimą. Iš teisiamojo posėdžio protokolų bei paties apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantui nekilo klausimų abejonių apie kokį sąnarį yra kalbama. Tai reiškia, kad apelianto teisė žinoti kuo kaltinamas nebuvo pažeista, jis turėjo galimybę gintis ir šia teise tinkamai pasinaudojo. Todėl minėta klaida nuosprendžio nustatomojoje dalyje nelaikytina esmine.

Parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį bei neturtinės žalos atlyginimo klausimus pirmos instancijos teismas įvertinos visas svarbias aplinkybes – atsižvelgė į apelianto asmenybę, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, į tai, kad konfliktas buvo abipusis.

Remiantis išdėstytu skundžiamas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a:

Nuteistojo J. V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                          Sigitas Bagdonavičius

Teisėjai                                                        Valdas Meidus

                                                                      Artūras Ridikas