Baudžiamoji byla Nr. 2K-616/2006
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.3.2.; 1.2.20. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. spalio 17 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininko teisėjo Vytauto Piesliako, teisėjo Vytauto Masioko ir pranešėjo
teisėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant E. Jasionienei,
dalyvaujant prokurorei D.
Miliūtei,
teismo posėdyje kasacine tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. R. kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 4 d. nuosprendžio dalį
dėl D. R. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 235 straipsnio 1 dalį jai nepadarius veikos,
turinčios nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
(toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), D.
R. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 235 straipsnio 1
dalį 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda.
Tuo pačiu
pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteista ir M. K.,
tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios
kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Apeliacinės instancijos teismas, 2006 m. sausio 26 d. nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas D. R. dėl melagingų liudytojo parodymų davimo, padarė nepagrįstą išvadą, jog ji, nurodydama laiką, kada išėjo iš M. K. namų, sąžiningai klydo ir neturėjo tyčios suklaidinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Todėl apeliacinės instancijos teismas D. R. nuteisė už tai, kad ji 2003 m. rugsėjo 23 d., 15.00 – 16.30 val., Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo tarnybos patalpose, Mindaugo g. 14, inspektorės R. M. apklausiama kaip liudytoja baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), davė melagingus parodymus apie savo ir M. K. veiksmus 2003 m. rugpjūčio 22 d. 20.00 – 24.00 val. D. R. tvirtino, kad 2003 m. rugpjūčio 22d., apie 20.00 val., ji atvyko pas M. K., gyvenančią (duomenys neskelbtini), ir ten kartu su M. K. praleido visą vakarą, maždaug iki 24.00 val. Tuo tarpu iš byloje esančių įrodymų matyti, kad 2003 m. rugpjūčio 22 d., apie 23.02 val., (duomenys neskelbtini), ties pastatu Nr. 26, automobilis „Nissan Patrol“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausantis UAB (duomenys neskelbtini) (naudotojas pagal įgaliojimą D. Ch.), vairuojamas M. K., išsukęs iš (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas link (duomenys neskelbtini), atsitrenkė į prie kairiojo (duomenys neskelbtini) važiuojamosios dalies krašto pastatytus automobilius „Audi 80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir „Honda Civic“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), po to užvažiavo ant šaligatvio dešinėje pusėje ir partrenkė ten ėjusius Šveicarijos piliečius E. R. R. (R.) ir R. G. (G.). E. R. R., vežamas į ligoninę, nuo patirtų sužalojimų mirė greitosios pagalbos automobilyje.
Kasaciniu
skundu nuteistoji D. R. prašo jos baudžiamojoje byloje panaikinti
apeliacinės instancijos teismo 2006 m. sausio 26 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir
palikti galioti pirmosios instancijos teismo 2005 m. spalio 4 d. išteisinamąjį
nuosprendį.
Kasatorė teigia,
kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą
ir todėl ją pagal BK 235 straipsnio 1 dalį nuteisė nepagrįstai. Kasatorė tvirtina,
kad BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti
padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi sąmoningai sakyti
netiesą, taip siekdamas konkrečių tikslų. Tuo tarpu ji neturėjo tikslo
klaidinti ikiteisminio tyrimo. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas
konstatavo tiesioginės tyčios buvimą jos veiksmuose, tačiau konkrečiai
nenurodė, kaip ši tyčia reiškėsi. Be to, kasatorė nurodo, kad ikiteisminio
tyrimo metu jos buvo kategoriškai prašoma pasakyti, ar ji iš M. K. namų
išėjo iki ar po 24.00 val. Kartu nuteistoji D. R. tvirtina
tiksliai neprisimenanti, kada išėjo M. K. namų.
Nuteistosios
D. R. kasacinis skundas atmestinas.
Nuteistosios D. R. kasacinio
skundo esminis argumentas yra tvirtinimas, kad jos veiksmuose nėra BK 235
straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio – kaltės,
kuri turi pasireikšti tiesiogine tyčia.
Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas
ikiteisminio tyrimo metu, teisme ar Tarptautiniame baudžiamajame teisme būdamas
liudytoju ar nukentėjusiu asmeniu davė melagingus parodymus, būdamas ekspertu
ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą arba būdamas vertėju
melagingai ar žinomai neteisingai išvertė. BK 235 straipsnio prasme
melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka
tikrovės, ją sąmoningai iškraipo, kai liudytojas ar nukentėjusysis asmuo nuslepia
realius, egzistuojančius faktus ir pateikia išgalvotus duomenis. Parodymai nėra
melagingi, jeigu liudytojas ar nukentėjusysis asmuo, duodamas juos, sąžiningai
klydo.
BK 235 straipsnyje numatytos
nusikalstamos veikos padaromos tiesiogine tyčia. Vadinasi, kaltininkas supranta
savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę
atitinkančius, nemelagingus parodymus ar išvadas, paaiškinimus arba teisingai
išversti. Tokios pareigos suvokimą bei atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą kaltininkas
būna patvirtinęs savo parašu ikiteisminio tyrimo metu ar teisme. Kaltininkas
taip pat suvokia, kad duoda tikrai tikrovės neatitinkančius parodymus ar
išvadą, paaiškinimus, arba iš esmės neteisingai išverčia, supranta ir nori, kad
tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota
byloje.
Kartu pažymėtina,
kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu
padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo
daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė
nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama.
Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai)
nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant,
įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus
veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, padėtį,
kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį
su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį
ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.
Iš baudžiamojoje
byloje esančio liudytojos D. R. apklausos protokolo
matyti, kad D. R., kaip liudytoja M. K. baudžiamojoje
byloje, buvo apklausta nepažeidžiant BPK 183 straipsnyje nustatytos
liudytojo apklausos taisyklių ir tvarkos; jai buvo išaiškintos BPK 81, 83
straipsniuose numatytos liudytojo teisės bei pareigos, kartu ir pareiga duoti
teisingus parodymus apie tai, kas jai žinoma apie reikšmės bylai išspręsti
turinčias aplinkybes; taip pat ji buvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už
melagingų parodymų davimą; D. R. apklausos protokolas
surašytas laikantis BPK 179 straipsnio reikalavimų, jos pasirašytas. Tai,
kad D. R. buvo išaiškintos jos, kaip liudytojos, teisės bei pareigos ir ji
įspėta dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, ji patvirtino savo
parašu. Baudžiamojoje byloje objektyvių, patikimų duomenų, kad D. R., ją
apklausiant kaip liudytoją M. K. baudžiamojoje byloje, buvo
daromas koks nors spaudimas, išskyrus jo pačios tvirtinimą, nėra. Taigi D. R., ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip liudytoja,
pati laisva valia nurodė, kad 2003 m. rugpjūčio 22 d. iš M. K. namų išvyko „kažkur prieš 24.00 val.“, o savo
namuose buvo „truputį po 24.00 val.“, t. y. pakankamai tikslų savo elgesio 2003 m.
rugpjūčio 22 d. vakare laiką. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nurodęs,
kad laike nesiorientuojantis žmogus paprastai taip detaliai laiko nenurodo, bei
atmetęs D. R. pirmosios instancijos teisme duotus
parodymus apie tai, kad ji ikiteisminio tyrimo metu, nurodydama išėjimo iš M. K. namų laiką, sąžiningai klydo ir įvertinęs tai kaip jos
siekį „nurodyti pareigūnams tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip juos klaidinti
tam, kad patvirtintų savo draugės M. K. versiją apie tai,
jog minėtą vakarą ji nebuvo išėjusi iš namų“, motyvuotai konstatavo, kad tai
rodo D. R. „tyčią melagingai ikiteisminio tyrimo
pareigūnams nurodyti išvykimo iš M. K. namų aplinkybes“. Apeliacinės
instancijos teismas, įvertindamas D. R. parodymus apie jos
išvykimo iš M. K. namų laiką kaip neatitinkančius tikrovės, taip pat atsižvelgė
ir į tai, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog M. K. 2003 m. rugpjūčio
22 d., apie 23.02 val., automobiliu „Nissan Patrol“ (valst. Nr. (duomenys
neskelbtini)) važiuodama (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus
greičio, neatsižvelgė į transporto priemonės ypatumus, nesuvaldė vairuojamo
automobilio ir atsitrenkė į pastatytus automobilius „Audi 80“ bei „Honda Civic“,
po to užvažiavo ant šaligatvio ir partrenkė Šveicarijos piliečius E. R. R. ir R. G. E. R.
R., vežamas į ligoninę, nuo
patirtų sužalojimų mirė.
Atkreiptinas
dėmesys ir į tai, kad D. R. ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip
įtariamoji taip pat tvirtino pas M. K. buvusi maždaug iki 24.00 val. ir
tik pirmosios instancijos teismo posėdyje ėmė teigti, jog dėl išėjimo iš M. K. namų laiko sąžiningai klydusi, nes į laikrodį
nežiūrėjusi, todėl tiksliai neprisimenanti, kada išėjusi. Vadinasi, D. R.,
tik priremta ankstesniam jos tvirtinimui apie išvykimo iš M.
K. namų laiką priešingų įrodymų, ėmė teigti, kad, duodama parodymus dėl
išvykimo iš M. K. namų laiko, sąžiningai klydo. Kartu pažymėtina,
kad D. R., kaip liudytoja M. K. baudžiamojoje
byloje, buvo apklausta M. K. iniciatyva šiai ikiteisminio tyrimo metu
nurodžius, kad 2003 m. rugpjūčio 22 d. visą vakarą ji leido
savo namuose su drauge D., t. y. R., kuri iš jos namų išėjo apie vidurnaktį.
Taigi M. K. nurodė D. R., kaip asmenį,
galintį patvirtinti jos alibi. Keičiantis M. K. parodymams
apie jos bei D. R. 2003 m. rugpjūčio 22 d. susitikimo vakare
trukmę, analogiškai kito ir D. R. parodymai.
Vadinasi, apeliacinės instancijos teismo
išvada, kad D. R. padarė tyčinį nusikaltimą, remiasi bylos
faktinių aplinkybių bei byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimu. Be to, iš
apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikto D. R.
veikos objektyvių požymių aprašymo bei vertinimo, nuostatų apie D.
R. kaltę matyti, kad apeliacinės instancijos teismui nekilo abejonių, jog D. R. veikė tiesiogine tyčia. Tai, kad apeliacinės
instancijos teismas, 2006 m. sausio 26 d. nuosprendyje
konstatavęs tyčinę D. R. kaltės formą, nenurodė kaltės
rūšies – tiesioginės tyčios, visapusiškai neaprašė jos turinio intelektinio ir
valinio momentų, vertintina kaip BK 15 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų
reikalavimų sukonkretinti tyčią nurodant jos rūšį – tiesioginę ar netiesioginę
tyčią – bei apibūdinti jos turinį nesilaikymas. Tačiau šioje byloje,
atsižvelgiant į apeliacinės instancijos nuosprendyje atskleistus D. R.
padarytos veikos objektyvius požymius, teisingą jų įvertinimą ir panaudojimą konstatuojant
nuteistosios kaltę, minėtų BK 15 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų
nesilaikymas negali būti laikomas tokiu netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu,
kuris nulemtų apeliacinės instancijos teismo 2006 m. sausio 26 d. apkaltinamojo
nuosprendžio D. R. byloje pakeitimą ar panaikinimą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama
į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo
proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios D. R. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas
Piesliakas
Vytautas
Masiokas
Jonas Prapiestis