PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. sausio 12 d. Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Eigirdo Činkos ir Ritos Dambrauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. S. ir atsakovo R. L. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. liepos 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-308-400/2022 pagal ieškovės I. S. ieškinį atsakovui R. L. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo ir
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė I. S., patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė priteisti iš atsakovo R. L. 16 000 Eur patirtų nuostolių, 5 procentų dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 1997 metais ji su šeima atsakovo leidimu apsigyveno po atsakovo tėvo mirties likusioje sodyboje (duomenys neskelbtini), kurioje gyveno kaip savo namuose, joje dirbo, investavo lėšas. 1998 metais ieškovė su atsakovu žodžiu sutarė sudaryti nekilnojamojo turto mainų sutartį, pagal kurią ieškovė turėjo atsakovui nuosavybėn perleisti butą, esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovas – minėtą sodybą. Vykdydama ikisutartinius įsipareigojimus dėl mainų sutarties sudarymo ateityje, ieškovė atsakovui 1999 m. rugsėjo 8 d. išdavė įgaliojimą parduoti jai nuosavybės teise priklausantį minėtą butą. Šio įgaliojimo pagrindu atsakovas 1999 m. rugsėjo 17 d. sudarė buto pirkimo – pardavimo sandorį. Už šio nekilnojamojo turto pardavimą gautus pinigus atsakovas pasiliko sau, ieškovei nepardavė, o ieškovė jų ir nereikalavo, nes mainų pagrindu tikėjosi, kad jai atsakovas nuosavybės teise perleis sodybos dalį. Tačiau atsakovas, 1999 m. rugsėjo 17 d. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu nuosavybėn įgijęs 7/9 dalis pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), o 2000 m. birželio 12 d. sudarytos valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įgijęs 3992 kv. m. ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), šio turto ieškovei pagal jų ankstesnį susitarimą dėl būsimos mainų sutarties sudarymo neperleido, 2006 m. spalio 12 d. prašymu VĮ „Registrų centre“ įregistravo savo šeimos turtu ir jos gyvenamąja vieta, nors žinojo, kad nuo 1997 metų sodyboje gyvena ieškovė. 2009 metais po atsakovo santuokos nutraukimo žemės sklypas atiteko į atsakovo žmonos R. L. asmeninėn nuosavybėn. 2018 m. balandžio 19 d. pirkimo pardavimo sutartimi atsakovas 7/9 minėtos sodybos dalis pardavė V. P.. Kitas 2/9 dalis minėtos sodybos dalis, paveldėtas R. L., atsakovas pagal savininkės įgaliojimą 2000 m. liepos 4 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu perleido V. A.. Taigi apie 2019 metus ieškovei tapo aišku, kad sodybos dalis atsakovui nebepriklauso, o ji nebeturi gyvenamojo būsto.
3. Ieškovės teigimu, minėtas atsakovo elgesys po šalių dar 1998 metais sudaryto žodinio susitarimo dėl nekilnojamojo turto mainų rodo, kad atsakovas neketino vykdyti savo prisiimtos prievolės, t. y. perleisti ieškovės nuosavybėn turimo nekilnojamojo turto dalies, nors tokią galimybę atsakovas realiai turėjo. Atsakovas ikisutartinių santykių metu ieškovei priklausiusį butą pardavęs butą kaip savo, savo elgesiu sukūrė ieškovei pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, jog nekilnojamojo turto mainų sutartis neabejotinai bus sudaryta ateityje, tačiau atsakovas be jokių objektyvių ir svarbių priežasčių nutraukė pakankamai toli pažengusias šalių derybas ir ikisutartinius santykius perleisdamas turtą kitiems asmenims. Todėl ieškovė tvirtina, jog turi būti pripažintina, kad atsakovas atliko įstatymo draudžiamus ir neteisėtus veiksmus, nes ikisutartiniuose santykiuose elgėsi nesąžiningai, pardavęs ieškovės butą už jį ieškovei pinigų neperdavė, toliau vykdė derybas su ieškove dėl nekilnojamojo turto mainų sandorio sudarymo ateityje, nors iš tikrųjų neturėjo tikslo ir neketino perleisti ieškovei jam priklausančią minėto nekilnojamojo turto dalį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.163 straipsnio 3 dalis).
4. Kadangi atsakovas atliko įstatymo draudžiamus, neteisėtus veiksmus, kuriais padarė žalą, nes ieškovė neteko buto, prašė iš atsakovo žalai atlyginti priteisti ne pinigų sumą, kurią atsakovas gavo už parduotą butą, bet 16 000 Eur, t. y. 2019 m. gruodžio 16 d. UAB „Ober-Haus“ nustatytą buto kainą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2022 m. liepos 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo R. L. ieškovės I. S. naudai 6 950,88 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (nuo 2020 m. birželio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė.
6. Teismas sprendė, kad ginčas byloje kilo dėl šalių skirtingai aiškinamos jų sudarytos žodinės sutarties turinio ir pasekmių. Teismas byloje esančių įrodymų pagrindu sprendė, kad ginčo šalis siejo ikisutartiniai santykiai (CK 6.163 straipsnis), nes jos ilgą laiką derėjosi dėl sodybos mainų į butą, derino pozicijas dėl darbų sodyboje atlikimo. Nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad tarp jų nebuvo pasirašyta nei preliminari, nei pagrindinė mainų sutartis dėl sodybos mainymo į butą.
7. Tačiau, teismo vertinimu šalis siejo ikisutartiniai santykiai, kurių metu šalys turėjo pareigą elgtis sąžiningai ir nepadaryti žalos kitai besiderančiai šaliai (CK 6.163 straipsnio 1, 32 dalys). Teismas nurodė, kad, ieškovės teigimu, maždaug 1998 metais ji su atsakovu sutarė ateityje sudaryti nekilnojamojo turto mainų sutartį, pagal kurią ji turėjo atsakovui nuosavybėn perleisti butą, esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovas – sodybą, esančią (duomenys neskelbtini). Atsakovas tvirtino, kad jokio susitarimo dėl mainų sutarties sudarymo su ieškove nebuvo, tačiau pripažino, jog ieškovė norėjo pirkti ginčo sodybą, jis buvo sutikęs ją parduoti, o ieškovė jai priklausiusį butą pastaroji jam perleido už tai, kad sodyboje gyveno nieko nemokėdama ir buvo jam skolinga.
8. Teismas konstatavo, kad, nors mainų sutarties sudarymas prasidėjo galiojant 1964 m. CK, o jos vykdymas tęsėsi įsigaliojus 2000 m. CK, nekilnojamojo turto mainų sutartis tiek pagal 1964 m. CK, tiek pagal 2000 m. CK turėjo būti notarinės formos. Nors šalys nesudarė nei notariškai patvirtintos mainų sutarties, nei rašytinės preliminarios sutarties dėl mainų sandorio sudarymo ateityje, tačiau, teismo vertinimu, faktinės aplinkybės, rašytiniai įrodymai ir liudytojų paaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad tarp šalių buvo sudarytas ir pradėtas vykdyti žodinis sutarimui dėl nekilnojamojo turto viena kitai mainų ateityje, skirtingu metu, už lygiavertę kainą (CK 6. 434 straipsnis) ir kad atsakovas laikė ieškovę sodybos savininke nuo 1998 metų, nes: ieškovė žinojo, kad atsakovas nėra paveldėjęs sodybos, todėl negali šio turto jai perleisti jų susitarimo mainyti nekilnojamus daiktus sudarymo metu, bet vis tiek sutiko, jog atsakovas parduotų jos butą pagal įgaliojimą; atsakovas neįrodė, kad jis ieškovei pinigų už jai priklausiusio buto pardavimą negrąžino dėl to, kad ieškovė su šeima gyveno jo sodyboje ir ja naudojosi bei dėl to, kad ieškovė buvo jam skolinga; ieškovė niekada nesiteiravo atsakovo apie parduoto buto kainą ir jo neprašė šių pinigų grąžinti; ieškovė sodyboje iki buto pardavimo gyveno tik dvejus metus, jos skolos raštelis atsakovui dėl 2 000 Lt skolos sudarytas beveik po trejų metų 2002 m. rugpjūčio 27 d.; atsakovas leido ieškovei gyventi sodyboje beveik dvidešimt metų neprašydamas nuomos mokesčio, nesidomėjo, ar sodyba prižiūrima, nežinojo apie 2016 m. (duomenys neskelbtini) sodyboje vykusį gaisrą; 2018 m. balandžio 19 d. sodybos dalį atsakovas ieškovės sūnaus draugei V. P. pardavė už simbolinę 1 500 Eur kainą.
9. Teismas sprendė, kad ieškovės byloje pateikti paaiškinimai ir surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina buvus atsakovo nesąžiningumą ikisutartiniuose santykiuose. Teismas sutiko su ieškovės argumentu, jog atsakovas ikisutartinių santykių metu, pardavęs butą kaip savo ir pasilikęs visus gautus pinigus, savo elgesiu sukūrė ieškovei pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad nekilnojamo turto mainų sutartis neabejotinai bus sudaryta, bei realiai turėdamas galimybę perduoti ieškovei jo turimo nekilnojamojo turto dalį, be jokių objektyvių ir svarbių priežasčių nutraukė pakankamai toli pažengusias šalių derybas ir ikisutartinius santykius, o savo paveldėtas 7/9 sodybos dalis 2018 m. balandžio 19 d. notarine pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė V. P.. Atsakovas, teismo vertinimu, byloje nepateikė įrodymų apie tai, kad pati ieškovė atsisakė įgyti nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atsakovas vykdė derybas dėl mainų sandorio sudarymo ateityje, neturėdamas tikslo ieškovei perleisti turimos nuosavybės (CK 6.163 straipsnio 3 dalis), todėl atliko įstatymo draudžiamus, neteisėtus veiksmus, kuriais padarė ieškovei žalos – ši neteko turto.
10. Nurodė, kad ieškovė prašo priteisti iš atsakovo dėl neteisėto buto pardavimo patirtus 16 000 Eur nuostolius, t. y. turto vertintojo nustatytą galimą buto rinkos vertę 2019 m. gruodžio 16 d. Teismas laikė, jog byloje pateikti prieštaringi įrodymai dėl minėto buto vertės, bet juos įvertinęs teismas sprendė, kad 1999 m. rugsėjo 17 d. buto pirkimo – pardavimo sandorio metu 9 909,06 Eur rinkos vertės butas pirkėjui faktiškai buvo parduotas už 24 000 Lt (6 950,88 Eur), o ne už 10 000 Lt (2 896,20 Eur), kaip kad nurodyta sutartyje. Teismo vertinimu, nėra pagrindo netikėti byloje pateikto garso įrašo, kuriame užfiksuotas liudytojo, buto pirkėjo R. G. pokalbis su advokato A. P. padėjėju R. K. apie realiai sumokėtą kainą už parduotą ieškovės butą, kurį patvirtino ir liudytojas R. K.. Todėl teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 6 950,88 Eur nuostoliams atlyginti (teismo vertinimu, faktiškai pagal buto pirkimo pardavimo sutartį sumokėtą buto kainą).
11. Teismas konstatavo, kad pagal byloje esančių įrodymų visumą sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino eiga reikalavimui dėl patirtų nuostolių atlyginimo turi būti skaičiuojama nuo 2017 metų gruodžio mėnesio, kada ieškovė iš liudytojos V. P. sužinojo, kad pastaroji yra sodybos savininkė, po ko tapo aišku, jog atsakovas nebeketina vykdyti 1998 metais jų sutarimu prisiimto įsipareigojimo ieškovei nuosavybėn perleisti sodybą ar jos dalį (CK 1. 125 straipsnio 8 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškinio reikalavimą teismui dėl žalos atlyginimo atsakovui ieškovė pateikė 2020 m. birželio 16 d., teismo vertinimu, ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu atsakovas R. L. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. liepos 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei perskirstyti šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.
13. Nurodo, kad teismas, Panevėžio apygardos teismui panaikinus Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. birželio 7 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pakartotinai išnagrinėjęs bylą iš naujo, padarė tokias pačias išvadas kaip ir bylą nagrinėdamas pirmą kartą, neatsižvelgė į Panevėžio apygardos teismo 2021 m. spalio 26 d. nutartį, netinkamai įvertino faktines šios bylos aplinkybes, netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, todėl padarė neteisingas bei prieštaringas išvadas.
14. Atsakovo nuomone, teismas neteisingai identifikavo ginčą tarp šalių, nes ieškovė pareiškė ieškinį reikalaudama nuostolių atlyginimo, kuriuos ji patyrė atsakovui neįvykdžius žodinio susitarimo ateityje mainyti ieškovės butą į atsakovo paveldėtą sodybos dalį, nutraukė toli pažengusias derybas, ikisutartiniuose santykiuose elgėsi nesąžiningai. Akivaizdu, kad ginčas tarp šalių kilo ne dėl šalių sudarytos žodinės sutarties aiškinimo, o ieškovė ir atsakovas nesutaria, ar tarp šalių iš vis buvo sudarytas susitarimas sudaryti mainų sutartį, ją įvykdyti ateityje, ar buvo sutarta dėl visų esminių būsimos pagrindinės sutarties sąlygų, ar tarp šalių iš vis vyko kokios derybos, ar šalys prisiėmė įsipareigojimus, dėl kurių nevykdymo būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, ar yra visos būtinosios sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti, ar nuostoliai atsirado dėl šalių nutrūkusių toli pažengusių derybų, kaip teigia ieškovė, nes ieškovės ieškinyje nurodytas patirtų nuostolių dydis yra jos buto, kurį pagal ieškovės įgaliojimą 1999 m. rugsėjo 17 d. pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovas pardavė R. G., rinkos vertė, o ne derybų metu patirtos išlaidos.
15. Paaiškino, kad priešingai nei sprendė teismas, atsakovas niekada neplanavo savo sodybos dalį išmainyti į ieškovės butą, jokiame procesiniame dokumente taip neteigė, teismui tokios aplinkybės nenurodė, todėl neaišku, kuo remiantis teismas padarė tokias išvadas, nes ieškovės butas atsakovui nebuvo patrauklus ir reikalingas. Dėl buto pardavimo tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė atstovavimo santykiai, kurie baigėsi įvykdžius ieškovės pavedimą. Jeigu tarp šalių būtų sudarytas susitarimas dėl nekilnojamojo turto mainų, tai butą ieškovė būtų pardavusi atsakovui, o ne rašiusi įgaliojimą, nes tokia yra mainų sutarties esmė.
16. Teigia, jog teismas netinkamai taiko civilinio kodekso normas, reglamentuojančias privalomą sandorių formą ir pasekmes nesilaikius reikalaujamos sandorio formos. 1999 metais galiojusio 1964 metų CK 42 straipsnis numatė, kad žodžiu gali būti sudaryti tik tokie sandoriai, kuriems įstatymas nenumato rašytinės formos. Dėl mainų sutarties išlygos, kad mainomas turtas bus perleidžiamas skirtingu laiku, šalys galėjo susitarti tik notaro patvirtintoje sutartyje, o ne žodžiu.
17. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė CK 6.163 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias, jog šalis, kuri pradeda derybas dėl sutarties sudarymo ar derasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius. Atsakovo nesąžiningu elgesiu negali būti laikoma aplinkybė, kad atsakovas neperleido ieškovei savo turimos nuosavybės. To paties CK 6.163 straipsnio 2 dalis numato, kad šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas. Šiuo aspektu teismo išvados yra neobjektyvios, padarytos neatsižvelgus į visas esmines bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Šiuo atveju pinigus už ieškovei priklausiusio buto pardavimą atsakovas pasiliko sau su ieškovės žinia, o ne savavališkai. Sodybos pirkimo – pardavimo sandoris tarp šalių neįvyko dėl pačios ieškovės nenoro jį sudaryti, o ne dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų derybų metu, ar dėl to, kad atsakovas atsisakė jai perleisti turtą. Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandoris yra dvišalis sandoris. Vienas atsakovas negali turto perleisti ieškovei prieš jos valią, todėl teismo konstatuota aplinkybė, jog ieškovė laukė, kada atsakovas įvykdys susitarimą perleisti jai turtą, yra nelogiška ir prieštaraujanti protingumo principui.
18. Teigia, jog iš teismo padarytų išvadų atsakovui neaišku, ar jam kyla sutartinė, ar deliktinė atsakomybė, nes teismas ir konstatuoja, kad atsakovo veiksmai rodo jo nesąžiningumą vykdant sutartinius įsipareigojimus, ir daro išvadą, kad atsakovas atliko įstatymo draudžiamus, neteisėtus veiksmus, kuriais padarė ieškovei žalos. Teismas nusprendė, kad atsakovas atliko įstatymo draudžiamus, neteisėtus veiksmus, kuriais padarė ieškovei žalos, tačiau, koks įstatymas draudžia atlikti atsakovo atliktus veiksmus, teismas nenurodė. Be to, turto ieškovė neteko 1999 metais, o atsakovo atlikti veiksmai, kuriuos teismas laiko neteisėtais, buvo atlikti 2000, 2006, 2009 metais, todėl nėra ir negali būti priežastinio ryšio tarp teismo nurodytų atsakovo neteisėtų veiksmų ir turto netekimu atsiradusios tariamos žalos.
19. Tvirtina, kad garso įrašas, kuriuo teismas vadovavosi priimdamas sprendimą dėl buto vertės, padarytas ne tarp sandorį sudariusių šalių, įrašinėjamam asmeniui nežinant apie jo darymą, akivaizdžiai tendencingai siekiant išgauti tai, ko reikia įrašą darančiam subjektui, todėl yra akivaizdžiai neobjektyvus ir netiesioginis įrodymas, kuris nepaneigia pačių sandorio šalių, liudytojų R. G. ir B. S., atsakovo teismo posėdžio metu teiktų paaiškinimų, davus priesaiką.
20. Pasisakydamas dėl ieškinio senaties taikymo atsakovas nurodė, kad jis nesutinka, jog 1998 metais jis prisiėmė įsipareigojimą ieškovei, kuris tęsėsi iki 2017 m. gruodžio mėnesio, kada V. P. pranešė ieškovei, kad ji yra naujoji sodybos savininkė. Jokios derybos su ieškove tiek laiko nebuvo vedamos, jokių įsipareigojimų visam gyvenimui atsakovas nebuvo prisiėmęs. Atsakovui pasiūlius ieškovei pirkti sodybą, o pastarajai atsisakius, derybos tarp šalių nutrūko. Nors ieškovė teigia ir teismas tą patvirtino, jog ieškovė prašo nuostolių atlyginimo, kurie atsirado dėl nesąžiningų atsakovo veiksmų ikisutartiniuose santykiuose, tačiau teismas ieškovei priteisė didesnę pinigų sumą, negu atsakovas, teismo nuomone, gavo ir neperdavė ieškovei pardavęs ieškovės butą pagal įgaliojimą. Tokiu atveju senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo tada, kada ieškovė sužinojo apie buto pardavimą ir pinigų jai neperdavimą. Iš ieškovės paaiškinimų, iš jos procesinių dokumentų galima daryti pagrįstą išvadą, kad apie jos buto pardavimą ji žinojo 1999 metais. Todėl senaties terminas reikalavimui prisiteisti neperduotus už buto pardavimą pinigus yra akivaizdžiai praleistas.
21. Apeliaciniu skundu ieškovė I. S. prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. liepos 13 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
22. Nurodo, kad atsakovas ieškovės butą pardavė išimtinai savo iniciatyva, tenkindamas savo asmeninius poreikius, nes jį iš ieškovės iš esmės buvo įgijęs mainų sutarties pagrindu. Tuo tarpu nuosavybės teisų į namų valdą ieškovė neįgijo. Kaip nustatyta byloje, atsakovas namų valdą, kuri buvo mainų sutarties su ieškove objektas, pirkimo – pardavimo sandorio pagrindu 2018 m. spalio 19 d. perleido V. P.. Šios aplinkybės reiškia, kad ieškovė iš savo pusės įvykdė mainų sutartį, o atsakovas - neįvykdė, ir tai padarė elgdamasis nesąžiningai, dėl ko jam kilo civilinė atsakomybė.
23. Pažymi, kad iš bylos duomenų matyti, jog naujoji namų valdos savininkė reikalauja ieškovę iš šios namų valdos išsikelti, tačiau turėtą butą, į kurį galėtų įsikelti, ieškovė prarado, nuosavybės į namų valdą neįgijo dėl netesėtų atsakovo veiksmų. Jeigu ieškovė turėtų prarastą butą, tai jai būtų galimybė į jį įsikelti, atitinkamai, jeigu ieškovė valdytų nuosavybės teisėmis namų valdą, nebūtų kilęs joks ginčas teisme. Tokios aplinkybės įrodo, kad ieškovės patirti nuostoliai dėl atsakovo jos atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų yra dabartinė prarasto buto rinkos vertė, o ne atsakovo gauti pinigai 1999 metais pardavus butą. Todėl ieškovė pagrįstai reikalavo priteisti prarasto buto rinkos kainą šiai dienai, nes tik taip gali būti įgyvendintas CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiškas nuostolių atlyginimo principas.
24. Nurodo, kad byloje teismas nustatė, jog po to, kai atsakovas 1999 m. rugsėjo 17 d. pardavė ieškovės butą, ginčo šalys bendravo toliau. Visais tolimesniais savo veiksmais ir elgesiu atsakovas demonstravo, kad savo įsipareigojimą perleisti ieškovei namų valdą jis ketina vykdyti. Ir tik 2019 metais ieškovei tapo aišku, kad namų valda priklauso nebe atsakovui, o ji nebeturi gyvenamo būsto. Todėl, remiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ieškovei iš atsakovo priteistina suma dėl jo neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu, dėl kurių ji prarado butą, gali būti nustatyta pagal UAB „Ober-Haus“ 2019 m. gruodžio 16 d. nustatytą buto kainą, kurios dydis 16 000 Eur.
25. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas R. L. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti.
26. Nurodo, kad ieškovė nepagrįstai remiasi turto vertintojo rašte nurodyta nuomone apie galimą turto vertę 2016-2019 metais ir mano, jog jai padarytas 16 000 Eur nuostolis. Tokios vertės turto 1999 metais įgaliojusi atsakovą parduoti jos butą ieškovė neprarado. Tokios vertės turto ieškovė neprarado ir atsakovui už 1 731 Eur V. P., o ne ieškovei, pardavus ieškovės sudegintas 7/9 dalis pastatų. Tokios vertės nuostolių ieškovė nepatyrė ir dėl, jos nuomone, atsakovo vestų nesąžiningų derybų dėl turto mainų. Todėl ieškovės prašymas priteisti jai 16 000 Eur yra nepagrįstas. Ieškovė neįgijo atsakovo namų valdos dalies ne dėl atsakovo neteisėtų ar nesąžiningų veiksmų, o dėl savo nenoro ją įgyti. Ieškovei išreiškus norą, atsakovas savo namų valdos dalį būtų perleidęs jai, o ne V. P., nes ji valdą nupirko tik po to, kai ieškovė ir jos sūnus nurodė, kad nepageidauja pirkti namų valdos ir jos nepirks.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
27. Ieškovės I. S. apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo R. L. apeliacinis skundas tenkinamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas ieškinį atmesti bei perskirstyti bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
29. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš dalies patenkintas ieškovės I. S. ieškinys atsakovui R. L. dėl 6 950,88 Eur nuostolių atlyginimo priteisimo atsakovui ikisutartiniuose santykiuose pažeidus pareigą elgtis sąžiningai ir nepadaryti žalos kitai besiderančiai šaliai žalos (CK 6.163 straipsnis), ir sprendimo dalies, kuria nustatytas 6 950,88 Eur priteistinų nuostolių dydis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
30. Apeliacinės instancijos teismas iš šalių paaiškinimų ir bylos duomenų nustatė šias teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes. 1997 metais ieškovė su savo šeima su atsakovo leidimu ir sutikimu persikėlė gyventi į sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), su tikslu šioje sodyboje nuolatinai gyventi ir ją prižiūrėti. Ieškovės paaiškinimu, 1998 metais ji su atsakovu žodžiu sutarė sudaryti nekilnojamojo turto mainų sutartį, pagal kurią ieškovė turėjo atsakovui nuosavybėn perleisti butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovas – sodybą, esančią (duomenys neskelbtini). Vykdydama ikisutartinius įsipareigojimus dėl mainų sutarties sudarymo ateityje, ieškovė atsakovui 1999 m. rugsėjo 8 d. išdavė įgaliojimą parduoti jai nuosavybės teise priklausantį minėtą butą. 1999 m. rugsėjo 17 d. paveldėjimo teisės liudijimų pagrindu atsakovas po savo tėvo P. A. L. mirties paveldėjo 7/9 dalis, o R. L. paveldėjo 2/9 dalis gyvenamojo namo, kiemo statinių bei ūkinių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini). Civilinės bylos nagrinėjimo dienai gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatai ir kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklauso V. P. 2017 m. lapkričio 21 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto, 2017 m. gruodžio 15 d. bei 2018 m. balandžio 19 pirkimo – pardavimo sutarčių pagrindu. 0,1533 ha ploto žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso V. P. ir R. S. 2017 m. sausio 27 d. ir 2018 m. liepos 13 d. pirkimo – pardavimo sutarčių pagrindu. Butas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso R. G. 1999 m. rugsėjo 17 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu. Iš 1999 m. rugsėjo 17 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutarties turinio matyti, kad šis nekilnojamasis turtas buvo parduotas už 10 000 Lt (2 896,20 Eur); nekilnojamojo turto rinkos kaina sandorio sudarymo metu buvo 34 214 Lt (9 909,06 Eur). 2000 m. birželio 12 d. sudarytos valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu atsakovas nuosavybėn įgijo 3992 kv. m. ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 2000 m. liepos 4 d. sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, atstovaudamas R. L., atsakovas 2/9 dalis statinių perleido V. A., o 2006 m. spalio 12 d. prašymu atsakovas VĮ Registrų centrui nurodė gyvenamą namą, esantį (duomenys neskelbtini), įregistruoti šeimos turtu, nurodant, kad ši vieta yra gyvenamoji jo ir sutuoktinės vieta. Iš 2020 m. birželio 29 d. pažymos dėl kilusio gaisro matyti, kad 2016 m. (duomenys neskelbtini) kilo gaisras ūkio paskirties pastate (daržinėje), (duomenys neskelbtini). Gaisro metu sudegė ūkio pastatas, gyvenamasis namas ir juose buvęs turtas, nudegė tvarto stogas. Ieškovė iš atsakovo prašo priteisti 16 000 Eur nuostolių atlyginimo, remiantis pateikta 2019 m. gruodžio 16 d. UAB „Ober Haus“ pažyma dėl turto vertės, kurioje nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2016 metų gruodžio mėnesio iki 2019 metų gruodžio mėnesio buto, esančio name (duomenys neskelbtini), rinkos kaina galėtų būti apie 16 000 Eur.
31. Byloje ieškovė savo reikalavimą iš esmės grindžia tuo, kad tarp jos ir atsakovo 1998 metais buvo sudarytas žodinis susitarimas mainyti ieškovės turimą butą į atsakovo turimą sodybą, tačiau atsakovas tiek derybose su ieškove, tiek ir besitęsiant jų ikisutartiniams santykiams buvo nesąžiningas. Ieškovės teigimu, atsakovas ikisutartinių santykių metu pagal jos įgaliojimą pardavęs jos butą ir pasilikęs gautus pinigus, savo elgesiu sukūrė ieškovei pagrįstą pasitikėjimą, jog nekilnojamojo turto mainų sutartis neabejotinai bus įgyvendinta ateityje, tačiau atsakovas be jokių objektyvių ir svarbių priežasčių nutraukė pakankamai toli pažengusias šalių derybas ir ikisutartinius santykius, o savo paveldėtą sodybos dalį pardavė V. P., o ne ieškovei. Dėl tokių atsakovo veiksmų ieškovė patyrė žalą – neteko jai nuosavybės teisėmis priklausiusio buto, o ne pinigų, kuriuos pardavęs minėtą butą gavo atsakovas. Ieškovė jokių pinigų už parduotą butą iš atsakovo niekada ir nereikalavo, nes ne pinigai už parduotą butą buvo mainų sutarties objektas, o atsakovui nuosavybės teisėmis priklausiusi sodybos dalis. Atsakovo teigimu, jokio susitarimo dėl mainų sutarties sudarymo ateityje ar ikisutartinių santykių tokiam ilgam laikotarpiui, kaip nurodo ieškovė, nebuvo ir negalėjo būti. Jis niekada nepageidavo ir neturėjo ketinimo įsigyti ieškovės buto už jam priklausiusią sodybos dalį, tokio noro ieškovei niekada neišreiškė. Ieškovei įgaliojus atsakovą parduoti jos butą, tarp šalių susiklostė atstovavimo santykiai, kurie baigėsi įvykdžius ieškovės pavedimą ir pardavus jos butą, o gautus pinigus pasilikus už ieškovės skolas ir nemokėta nuomos mokestį už ilgametį gyvenimą sodyboje.
32. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad yra pagrindas pritarti ieškovės ir jos atstovo argumentams, jog ginčo šalis siejo ikisutartiniai santykiai (CK 6.163 straipsnis). Nustatė, kad ginčo šalys pakankamai ilgą laiką derėjosi (tarėsi) dėl ginčo sodybos mainų į ieškovės butą (atsakovas planavo sodybą išmainyti į ieškovės butą, o ieškovė siekė butą išmainyti į sodybą), derino pozicijas dėl tam tikrų darbų ginčo sodyboje atlikimo (pastatė mūrinį gyvenamojo namo priestatą), todėl, teismo nuomone, jau vien šios aplinkybės leidžia konstatuoti tarp šalių buvus ikisutartiniams santykiams dėl ginčo sodybos mainų į butą, tuo labiau, kad atsakovas procesiniuose dokumentuose šios aplinkybės leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nenuginčijo (CPK 12, 178 straipsniai).
33. Pagal mainų sutartį viena šalis įsipareigoja perduoti kitai šaliai nuosavybės teise vieną daiktą mainais už kitą daiktą (CK 6.432 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje atskleista mainų sutarties esmė – tai apsikeitimas daiktais, kartu perleidžiant nuosavybės teises į juos. Prielaida šiai sutarčiai sudaryti yra tai, kad sutampa šalių ketinimai įsigyti atitinkamą daiktą, perleidžiant kitai šaliai nuosavybėn kitą daiktą. Mainų sandorio sudarymas yra itin aktualus tais atvejais, kai sandorio šalių pagrindinis siekis – ne gauti perleidžiamo daikto vertę atitinkančią pinigų sumą, bet įgyti individualiais požymiais apibrėžtą kitos šalies turimą daiktą, išsiskiriantį tam tikromis ypatybėmis, kurios jį įgyjančiai šaliai yra svarbios ir priimtinos. Mainų sutartimi gali būti mainomi ir nelygiaverčiai daiktai, jeigu tokia yra tikroji tokią sutartį sudarančių asmenų valia ir jeigu tai nepažeidžia įstatymų reikalavimų, įstatymų saugomų kitų asmenų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-421/2015).
34. Teisėjų kolegija, įvertinusi susiklosčiusią faktinę situaciją, tai, kad ieškovė 1999 m. rugsėjo 8 d. išdavė atsakovui įgaliojimą parduoti jai nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), sprendžia, jog tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė atstovavimo santykiai, kurie baigėsi įvykdžius ieškovės pavedimą ir pardavus jos butą. Akivaizdu, kad ieškovė butą perleido ne atsakovo nuosavybėn, o jam davė tik įgaliojimą butą parduoti trečiajam asmeniui (CK 2.132 straipsnio 1 dalis). Todėl pardavus ieškovės butą trečiajam asmeniui jokia notariškai patvirtinta mainų sutartis ateityje negalėjo būti sudaryta. Tokios nuomonės laikėsi ir Panevėžio apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-531-252/2021, kuris, išnagrinėjęs šalių apeliacinius skundus 2021 m. spalio 26 d. nutartyje konstatavo, kad ginčo turtas nuo 1999 m. rugsėjo 17 d. CK 6.432 straipsnio prasme nebegalėjo būti mainų sandorio dalyku.
35. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog tarp šalių buvo ikisutartiniai santykiai dėl ginčo sodybos mainų į butą, prieštarauja byloje esantiems tiek atsakovo, tiek ieškovės teiginiams. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati ieškovė savo 2020 m. rugpjūčio 19 d. dublike yra nurodžiusi, jog 1999 m. rudenį, praėjus keletui dienų po įgaliojimo parašymo, atsakovas, atvykęs į sodybą, pasakė, kad yra beveik 1 000 Lt skola už buto komunalinius patarnavimus ir kad jis juos apmokės, o pardavus butą juos atsakovas atsiskaičiuos nuo buto parduotos sumos ir tada, kas liks, atiduos ieškovei, su kuo ieškovė sutiko. Atsakovas byloje tvirtino, kad 1999 m. jis pasigedo daržinėje laikyto naujo tėvo mopedo, kitų po jo mirties sodyboje likusių daiktų, o ieškovės šeima pripažino, kad daiktai yra dingę, negalėjo atsakyti, kur jie yra, pažadėjo atsiskaityti su atsakovu, sumokėti pinigus už prarastus daiktus; 1999 metų pavasarį ieškovės šeima atsakovui pasiūlė už prarastus sodyboje buvusius daiktus ir leidimą toliau gyventi sodyboje parduoti jų butą, esantį (duomenys neskelbtini); ieškovė pati pasiūlė parašyti atsakovui įgaliojimą, kad jis galėtų parduoti butą ir pasiimti pinigus už galimybę toliau gyventi sodyboje ir atsakovo turtui padarytą žalą; ieškovei priklausęs butas buvo paverstas landyne, buvo atjungtos dujos, elektra, nes už komunalinius patarnavimus ilgą laiką buvo visai nemokėta; kad parduoti ieškovės butą, atsakovas pirmiausia turėjo sumokėti įsiskolinimą už buto komunalinius patarnavimus; kadangi butas buvo labai apleistas, jis buvo parduotas už 2 896,20 Eur; šios sumos užteko tik ieškovės skoloms už butą, daliai žalos už prarastus sodyboje buvusius daiktus atlyginti ir už sodybos nuomą sumokėti; po ieškovės buto pardavimo su ieškove buvo sutarta, kad ji dar liko skolinga atsakovui 2000 Lt, ir tai patvirtina teismui pateiktas 2002 m. rugpjūčio 27 d. skolos raštelis.
36. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ginčo šalys pakankamai ilgą laiką derėjosi (tarėsi) dėl ginčo sodybos mainų į ieškovės butą. Bylos duomenys tokios išvados nepatvirtina, tuo labiau, jog pati ieškovė ieškinyje nurodė, kad maždaug 1998 metais ji su atsakovu žodžiu sutarė sudaryti nekilnojamojo turto mainų sutartį, 1999 m. rugsėjo 8 d. ieškovė pas notarą parašė atsakovui įgaliojimą, o 1999 m. rugsėjo 17 d. ieškovės butas pagal įgaliojimą buvo parduotas R. G., tuo pačiu nebuvo deramasi ar tariamasi nei dėl mainų ateityje termino, nei dėl kitų mainų sutarties sąlygų. Visos minėtos faktinės aplinkybės rodo, kad ieškovė suprato, jog jokie mainai tarp šalių nevyksta, o atsakovas vykdo jos pavedimą parduoti butą, pati ieškovė davė nurodymus atsakovui, kaip jam elgtis su gautais už butą pinigais.
37. Pažymėtina, kad atsakovas ne kartą ieškovei siūlė pirkti jo sodybos dalį, tačiau ieškovė atsisakydavo tai daryti, motyvuodama, jog neturi pinigų, taigi, pati ieškovė nepriėmė atsakovo siūlymo įsigyti sodybą, rašytinių ketinimų dokumentų pirkti ateityje sodybą šalys nepasirašė. Kadangi tarp šalių jokie mainų santykiai nebuvo susiklostę, pardavus ieškovės butą trečiajam asmeniui notariškai patvirtinta mainų sutartis ateityje negalėjo būti sudaryta. Iš abiejų bylos šalių nurodomų neginčijamų faktinių aplinkybių dėl ieškovės buto pardavimo matyti, kad butas, kurio verte grindžiamas reikalavimas dėl nuostolių dydžio, parduotas dar 1999 m. rugsėjo 17 d., atsakovui veikiant, kaip ieškovės įgaliotam asmeniui, todėl priešingai, nei vertino pirmosios instancijos teismas, ginčo turtas nuo 1999 m. rugsėjo 17 d. CK 6.432 straipsnio prasme nebegalėjo būti mainų sandorio dalyku. Taip pat reikšminga, kad šioje byloje ieškovė reiškė ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, argumentuodama tuo, kad atsakovo veiksmai tik sukūrė ieškovei įsitikinimą, jog nekilnojamojo turto mainų sutartis bus įgyvendinta ateityje, o ieškovė patyrė nuostolius netekto buto rinkos verte, nes atsakovas, jos suteikto įgaliojimo pagrindu, savo iniciatyva, tikslais ir naudai pardavė jos butą pasilikdamas visus pinigus.
38. Pastebėtina, kad 1999 metais galiojusio 1964 metų CK 42 straipsnis numatė, kad žodžiu gali būti sudaryti tik tokie sandoriai, kuriems įstatymas nenumato rašytinės formos. Minėto kodekso 279 straipsnis reglamentavo, kad mainų sutarčiai taikomas šio kodekso 255 straipsnis, kuris numatė, jog rašytinė sutartis turi būti patvirtinta notaro ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, o šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas sutartį daro negaliojančią. Todėl sutiktina su apeliantu, kad 1999 metais susitarimas tarp ieškovės ir atsakovo mainyti turtą negalėjo būti sudarytas žodžiu, nes ir tada įstatymas reikalavo notarinės sandorio formos, o įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį darė negaliojantį (1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalis). Todėl teismo išvada, kad tarp šalių buvus žodiniam susitarimui dėl mainų sutarties sudarymo, kurio turinį sudarė šalių sutarimas turimą nekilnojamąjį turtą perleisti vienas kito nuosavybėn skirtingu metu už lygiavertę kainą, yra prieštaraujanti tuo metu galiojusiam teisiniam reglamentavimui. Dėl mainų sutarties išlygos, kad mainomas turtas bus perleidžiamas skirtingu laiku, šalys galėjo susitarti tik notaro patvirtintoje sutartyje, o ne žodžiu (6.393 straipsnio 1, 2 dalys), kas reiškia, jog žodinis susitarimas dėl nekilnojamojo turto perleidimo ateityje šalims negalėjo sukelti teisinių pasekmių.
39. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė nežinojo, už kokią kainą atsakovas pardavė jos butą, taip pat neprašė atsakovo grąžinti už butą gautų pinigų, tik laukė, kada atsakovas bus pasirengęs vykdyti kitą žodinio sandorio dalį, t. y. perleisti jai nuosavybės teises į sodybos dalį. Tačiau, kaip minėta, 2020 m. rugpjūčio 19 d. dublike ieškovė nurodė, jog tarp jos ir atsakovo buvo sutarta, kad likusius už parduotą butą pinigus, atskaičius skolas, atsakovas atiduos ieškovei; vėliau, atsakovui nurodžius esant skolų, ieškovė sutiko, jog atsakovas už parduoto buto skolas ir jam padarytą žalą pasiimtų iš gautų už butą pinigų, kad atsakovas po buto pardavimo informavo ieškovę, jog pinigų atskaičius skolas neliko. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė su atsakovu po buto pardavimo kalbėjo apie parduoto buto pinigus, derino, kaip juos panaudoti, atsakovas be ieškovės žinios jų nenaudojo, todėl teismo išvados, kad ieškovė neprašiusi atsakovo grąžinti už butą gautų pinigų, nes laukė, kada atsakovas bus pasirengęs vykdyti ar įvykdys kitą žodinio sandorio dalį, prieštarauja jos pačios procesiniuose dokumentuose nurodytoms ir byloje nustatytoms aplinkybėms.
40. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad už buto pardavimą gautų pinigų atsakovas ieškovei neperdavė (pasiliko sau), savo prievolės ieškovei perduoti jo vardu registruoto nekilnojamojo turto dalį, esančią (duomenys neskelbtini), atsakovas neįvykdė, 2000 m. liepos 4 d. sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, atstovaudamas R. L., atsakovas 2/9 dalis statinių perleido V. A., 2006 m. spalio 12 d. prašymu atsakovas VĮ Registrų centrui nurodė gyvenamąjį namą įregistruoti šeimos turtu bei, nutraukiant atsakovo ir jo sutuoktinės santuoką bendru sutuoktinių sutarimu, R. L. asmeninėn nuosavybėn atiteko žemės sklypas. Teismas padarė išvadą, kad nurodytas atsakovo elgesys po šalių sudaryto žodinio susitarimo dėl nekilnojamojo turto mainų rodo atsakovo nesąžiningumą vykdant sutartinius įsipareigojimus. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir laiko nepagrįstu ieškovės skundo argumentą, jog tokie atsakovo veiksmai rodo jo nesąžiningumą. Ieškovė niekaip neįrodinėjo, kad ji būtų prašiusi perleisti jai nekilnojamąjį turtą, o atsakovas būtų atsisakęs tai padaryti. Minėta, kad gautus pinigus už ieškovei priklausiusio buto pardavimą atsakovas pasiliko sau su ieškovės žinia ir sutikimu už buto skolas ir jos skolas atsakovui, akcentavo, kad neturi pretenzijų atsakovui ir nereiškia reikalavimo dėl jai neperduotų pinigų už parduotą butą, pasirašė skolos lapelį, kad yra skolinga atsakovui.
41. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas 2000 m. liepos 4 d., atstovaudamas R. L., pardavė būtent jai priklausiusias 2/9 dalis statinių V. A.. R. L. jokiais susitarimais nebuvo įsipareigojusi parduoti savo turtą ieškovei, todėl savo turto dalį galėjo perleisti savo nuožiūra, ir tai niekaip nėra susiję su atsakovo sąžiningumu ar nesąžiningumu, nes jis savarankiškai spręsti, kaip R. L. įgyvendinti savo nuosavybės teise, negalėjo. Be to, 2002 m. rugpjūčio 27 d. skolos raštelyje ieškovė iš esmės pripažino, kad sodyba yra R. L. nuosavybė. Vadinasi jau 2002 metais ieškovė žinojo ir suprato, jog gyvena sodyboje ne kaip sodybos savininkė, o kaip nuomininkė (panaudos gavėja). Aplinkybės, kad 2006 metais atsakovas deklaravo savo gyvenamąją vietą ginčo sodyboje, 2009 metais su buvusia žmona pasidalino jų bendrai įgytą turtą (prie sodybos įgytą žemės sklypą), patvirtina, jog atsakovas vertino, kad ginčo turtą jis vado nuosavybės teise savo nuožiūra. Todėl apeliantas pagrįstai teigia, kad šios aplinkybės niekaip nepatvirtina atsakovo nesąžiningo elgesio ikisutartinių derybų metu, nes tuo metu nevyko jokios derybos nei dėl mainų (nes ieškovė neturėjo ko mainyti), nei dėl atsakovo sodybos dalies pardavimo ieškovei, nes jos buvo nutrukusios ieškovei atsisakius pirkti sodybą. Atsakovo pasiūlymo pirkti sodybą ieškovė nepriėmė, rašytinių ketinimų pirkti ateityje sodybą šalys nepasirašė (nesudarė), todėl, ieškovei nepriėmus atsakovo pasiūlymo, jų ikisutartinės derybos dėl atsakovui priklausiusio turto pirkimo - pardavimo turi būti laikomos nutrūkusiomis.
42. Civilinės atsakomybės institutas grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu asmuo nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnis). Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia arba kuris pagal įstatymą yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), kyla prievolė atlyginti padarytą žalą. Deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (CK 6.246 - 6.249 straipsniai).
43. Pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė, kad atsakovas 1999 m. rugsėjo 17 d. sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu perleido ieškovei nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir šio sandorio pagrindu gautų piniginių lėšų ieškovei neperdavė, t. y. gavo naudos, kuri pripažintina ieškovės patirtais nuostoliais (CK 6.249 straipsnio 2 dalis). Tačiau aukščiau sprendime minėtos aplinkybės paneigia, kad atsakovas iš šio sandorio gavo naudos (ieškovė pati nurodė atsakovui pasilikti gautus už butą pinigus, jų grąžinti neprašė, buvo skolinga, atsakovas savo lėšomis sumokėjo buto skolas, ieškovė naudojosi atsakovui nuosavybės teise priklausančiais pastatais). Kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie pagal tų nuostolių, taip pat civilinės atsakomybės prigimtį yra prievolę pažeidusio asmens veiksmų ar neveikimo padarinys, t. y. kurių atsiradimo konkrečiu atveju pakankama priežastis buvo būtent šio asmens elgesys. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju tarp atsakovo elgesio, kuris ieškovės vertinamas neteisėtu ir siejamas su galimais nuostoliais, t. y. po ieškovės buto pardavimo pasilikus sau pinigus, pagal įgaliojimą pardavus R. L. 2/9 dalis turto, 2006 m. įregistravus sodybą šeimos turtu, 2009 m. pasidalinus turtą skyrybų metu su buvusia žmona, 2018 m. balandžio 19 d. pardavus turtą, ir įrodinėjamos žalos (nuostolių) nėra jokio priežastinio ryšio. Nesant visų sąlygų žalai atsirasi, atsakovui negali kilti deliktinė atsakomybė, atitinkamai nesant tarp šalių jokio tinkamai įforminto susitarimo, negali kilti ir sutartinė atsakomybė, todėl šiuo aspektu apeliantės argumentai dėl atsakovui kilusios civilinės atsakomybės atmestini kaip nepagrįsti.
44. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad, siekiant nustatyti realiai ieškovės patirtus nuostolius dėl atsakovo jos atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų, aktuali yra ginčo turto pardavimo kaina, o ne jo rinkos vertė, kuri šios civilinės bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta ir yra 24 000 Lt (6 950,88 Eur), todėl būtent ši kaina iš atsakovo galėtų būti priteista ieškovės naudai. Pažymėtina, kad tiek 1999 m. rugsėjo 17 d. notarės patvirtintoje nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartyje, tiek liudytojai B. S., R. G. patvirtino, kad ieškovės butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo parduotas už 10 000 Lt (2 896,20 Eur), nes buvo labai apleistas, netvarkingas. Teismas šiuos įrodymus įvertino kritiškai ir savo išvadą, kad 1999 m. rugsėjo 17 d. sudaryto nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorio metu šis turtas buvo perleistas už 24 000 Lt (6 950,88 Eur), grindė byloje ieškovės pateiktu garso įrašu, kurio turinys, teismo nuomone, patvirtina, kad aptariamojoje nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta ne tikroji šio turto perleidimo kaina, o ženkliai mažesnė. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka.
45. Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija 2021 m. spalio 26 d. nutartyje, atsižvelgusi į nagrinėjamos bylos ginčo pobūdį ir nesant viešojo intereso byloje, pripažino pagrįstais atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo būti aktyvus ir savo iniciatyva kviesti liudytojo R. K. (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Atkreipė dėmesį, kad nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl ieškovės į bylą pateikto garso įrašo, kaip įrodymo, patikimumo ir leistinumo. Pažymėjo, jog R. G. nebuvo tikroji ginčo buto pirkimo – pardavimo sandorio šalis. Sandorį faktiškai sudarė jo motina su atsakovu, veikiančiu ieškovės vardu, atstovavimo santykių pagrindu ir būtent R. G. motina B. S. mokėjo pinigus už butą. Pastaroji teismo posėdžio metu patvirtino, kad sutartyje yra nurodyta tikroji buto įsigijimo kaina. Iš R. K., prisistačiusio, tuometiniu advokato A. P. padėjėju, kuris nurodė garso įrašu fiksavęs savo ir R. G. pokalbį, paaiškinimų, galima spręsti, kad egzistuoja ne vienas pokalbių įrašo fragmentas, o garso įraše fiksuotas pokalbis patvirtina, kad apklausiamam asmeniui nežinoma už kiek įsigytas butas. Tik pasakęs, kad perskambins motinai, asmuo kažkam skambina ir baigęs pokalbį nurodo kainą. Liudytojas R. K. nurodė, kad įrašas padarytas 2019 m. kovo mėnesį, išsikvietus R. G. į ieškovės advokato kontorą, suradus jį per Facebook, bei nepaneigus, kad asmuo nebuvo informuotas apie patį įrašinėjimo faktą ar jo turinio vėlesnio atskleidimo tikimybę. Bylos duomenimis ieškovė atstovavimo sutartį su advokato A. P. kontora sudarė tik 2020 m. birželio 4 d., tad garso įrašas atliktas nesant ieškovės pavedimo atstovauti jos interesus, t. y. be jokio teisėto pagrindo. Esant aptartoms aplinkybėms, ieškovės pateiktas garso įrašas nepripažintinas leistina įrodinėjimo priemone (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, darydamas savo išvadas, nepaisė aukštesnės instancijos teismo nurodymo ir pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas.
46. Nepagrįstas apeliantės teiginys, kad ginčo buto vertę teismas turėjo nustatyti pagal UAB „Ober-Haus“ 2019 m. gruodžio 16 d. nustatytą buto kainą, kurios dydis 16 000 Eur. Ieškovės butas buvo parduotas 1999 m. už 10 000 Lt (2 896,20 Eur). UAB „Ober-Haus“ 2019 m. gruodžio 16 d. rašte dėl turto vertės nurodė, kad vertinamas 2016 m. gruodžio – 2019 m. gruodžio mėn. laikotarpis. Kaip matyti, turto vertintojas rašte nurodė, kad, neapžiūrėjus turto, nesusipažinus su dokumentais, negalima atlikti turto vertinimo ir pateikti turto vertinimo ataskaitos, kad kainos priklauso nuo buto apdailos, aukšto, namo būklės ir kitų faktorių. Be to, byloje nustatyta, jog ieškovės butas jo pardavimo metu buvo labai prastos būklės ir su skolomis už jo komunalinius patarnavimus, todėl tikėtina, kad jo vertė buvo nedidelė, t. y. tokia, už kokią ir buvo parduotas.
47. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuo 2017 metų gruodžio mėnesio, kuomet V. P. pranešė ieškovei apie tai, kad ji yra naujoji sodybos savininkė, turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas dėl ieškovės byloje pareikšto reikalavimo atlyginti jos patirtus nuostolius dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškinio reikalavimą atsakovui ieškovė pateikė 2020 m. birželio 16 d., todėl ji ieškinio senaties termino tokiam reikalavimui pareikšti nepraleido.
48. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas terminas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Jeigu teismas nepripažįsta, kad senaties terminas praleistas iki ieškinio pareiškimo dėl svarbios priežasties, tai yra pagrindas ieškiniui atmesti (CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018). Reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra viena iš ginčo materialiojo teisinio santykio šalies gynimosi nuo teisme reiškiamo materialiojo teisinio reikalavimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336-701/2021). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).
49. Bylos duomenys patvirtina, kad pirkimo pardavimo sutartis tarp atsakovo ir V. P. buvo sudaryta 2018 m. balandžio 19 d., bet derybos dėl pastatų pardavimo su ja buvo pradėtos dar 2016 metų lapkričio mėnesį, kai ji kartu su ieškovės sūnumi R. S. po sodybos gaisro buvo atvykusi pas atsakovą. Ieškovės sūnus liudytojas R. S. teismo posėdžio metu patvirtino, kad, kai sodyboje įvyko gaisras, jis su mama važiavo tvarkytis dokumentų tam, kad gautų pašalpą dėl sudegusio turto, tada sužinojo, jog sodyba yra visai ne mamos vardu, o dar vis atsakovo. Liudytoja V. P. teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad 2016 metais sudegė ieškovės sodyba, esanti (duomenys neskelbtini), todėl ji su R. S. ir ieškove važiavo į rajono savivaldybę tvarkytis socialinės pašalpos dėl gaisro; mama pašalpos negavo, nes paaiškėjo, kad sodyba yra ne mamos vardu. Tai rodo, jog jau 2016 metų pabaigoje ieškovė žinojo arba turėjo žinoti, kad susitarimas yra neįvykdytas ir nebus vykdomas, ir su ieškiniu dėl pažeistos teisės ieškovė turi kreiptis per įstatymo numatytą trijų metų senaties terminą, t. y. iki 2019 m. lapkričio mėnesio. Kolegijos vertinimu, pačios ieškovės paaiškinimai procesiniuose dokumentuose sudaro pagrįstą prielaidą manyti, kad apie savo buto pardavimą ir kad atsakovas gavo iš buto pirkėjo buto kainą žinojo (turėjo žinoti) dar 1999 metais. Taip pat ieškovė žinojo (turėjo žinoti), kad namų valda, kurioje ji gyvena, jai nepriklauso, nes nurodė, kad du kartus ieškojo atsakovo ir siūlė jam eiti susitvarkyti nuosavybės dokumentus. Todėl darytina išvada, kad senaties terminas reikalavimui prisiteisti pagal įgaliojimą atsakovo gautus ir ieškovei neperduotus už buto pardavimą pinigus yra akivaizdžiai praleistas. Tuo pačiu pastebėtina, kad Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Panevėžio seniūnija 2022 m. gegužės 2 d. rašte nurodė, jog I. S. dar 2016 m. rugsėjo mėnesį kreipėsi į Panevėžio seniūniją dėl vienkartinės pašalpos skyrimo nukentėjus nuo gaisro, tačiau jos negavo, nes negalėjo pateikti namo nuosavybės teisę patvirtinančio dokumento. Tokia aplinkybė dar kartą patvirtina, kad 2016 metais ieškovei buvo (turėjo būti) žinoma, jog ji nėra įgijusi namų valdos nuosavybės teisės.
50. Dėl paminėtų motyvų ir remiantis bylos medžiaga konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 176 – 185 straipsniai), nevisapusiškai, nepilnai ir neobjektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, neteisingai aiškino ir taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, todėl iš dalies patenkindamas ieškinį priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikinamas, ir priimamas naujas sprendimas ieškinį atmesti (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
51. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Priimant naują sprendimą ieškinį atmesti, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos perskirstomos (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas R. L. patyrė 2 106 Eur bylinėjimosi išlaidų: 500 Eur už procesinių dokumentų surašymą, 800 Eur už apeliacinio skundo paruošimą bei 156 Eur žyminio mokesčio, 250 Eur už atsiliepimą į patikslintą ieškinį, 400 Eur už atstovavimą teismo posėdžiuose, kurias pagrindė rašytiniais įrodymais – sąskaitomis už teisines paslaugas ir mokėjimo nurodymais. Atsakovo turėtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti dydžiai atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus (toliau – Rekomendacijos), neviršija maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Todėl šios išlaidos priteisiamos atsakovui iš ieškovės. Išlaidos valstybei, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudarė 22,40 Eur ir jos valstybei priteisiamos iš ieškovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 6 punktai, 93 straipsnio 1, 3, 5 dalys, 96 straipsnio 2 dalis).
52. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo – tenkinamas, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jam priteistinos iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1, 3, 5 dalys, 96 straipsnio 2 dalis). Atsakovas R. L. už šioje byloje pateiktą apeliacinį skundą sumokėjo 156 Eur žyminio mokesčio, apie kitas patirtas bylinėjimosi išlaidas duomenų nepateikė.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. liepos 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui R. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės I. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 106,00 Eur (du tūkstančius vieną šimtą šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovės I. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 22,40 Eur (dvidešimt du eurus ir keturiasdešimt euro centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (mokesčio gavėjas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, surenkamoji sąskaita LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“, AB įmokos kodas 5660).
Priteisti atsakovui R. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 156 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš ieškovės I. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini).
Teisėjų kolegija: Ramunė Čeknienė
Eigirdas Činka
Rita Dambrauskaitė