LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Prano Kuconio ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,
išteisintojo A. L. (A. L.) gynėjui advokatui Raimundui Lideikai,
išteisintojo A. S. gynėjui advokatui Liutaurui Lukošiui,
išteisintajam Č. T. ir jo gynėjui advokatui Jevgenijui Bogdanovui (Jevgenij Bogdanov),
išteisintajam D. G. ir jo gynėjui advokatui Liutaurui Lukošiui,
išteisintajam A. J. ir jo gynėjui advokatui Egidijui Losiui,
išteisintajam S. V. (S. V.) ir jo gynėjui advokatui Dariui Stalioniui,
išteisintojo V. G. gynėjui advokatui Dariui Stalioniui,
išteisintosios A. St. gynėjui advokatui Dariui Stalioniui,
asmens, kuriam byla nutraukta, A. M. gynėjai advokatei Kristinai Sandaraitei-Butvilienei,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Regimanto Žukausko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo pakeista Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendžio dalis.
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu A. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį, 202 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 90 MGL (3389,40 Eur) dydžio bauda;
A. S. pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 202 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda, pagal BK 216 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė 125 MGL (4707,50 Eur) dydžio bauda;
A. J. pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 202 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 70 MGL (2636,20 Eur) dydžio bauda;
A. St. pripažinta kalta pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 202 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 80 MGL (3012,80 Eur) dydžio bauda;
V. G. pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 202 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 80 MGL (3012,80 Eur) dydžio bauda;
S. V. pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 202 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 60 MGL (2259,60 Eur) dydžio bauda;
D. G. pripažintas kaltu pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda;
Č. T. pripažintas kaltu pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda;
A. M. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 202 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį jam paskirtas areštas penkiolikai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, šios bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė areštas penkiolikai parų ir 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda.
Iš nuteistųjų A. L., A. S., A. J., A. St., V. G., S. V., A. M., D. G. ir Č. T. priteista solidariai nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams: K. E.– 65,74 Eur, A. Jo. – 1448 Eur, Š. J. – 1737,72 Eur, N. L. – 424,69 Eur, R. M. – 1447 Eur, V. V. – 5601 Eur, G. Ž. – 3340,50 Eur.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 5 dalimis, konfiskuota iš: D. G. – 20 782,72 Eur, A. J. – 12 496,89 Eur, A. S. – 42 232,03 Eur, A. L. – 12 258,11 Eur, A. M. – 702,54 Eur, Č. T. – 588,57 Eur, A. St. – 11 104,42 Eur, S. V. – 1023,19 Eur.
A. S. išteisintas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 203 straipsnio 2 dalį, A. L., A. J., A. St., V. G., S. V. išteisinti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, A. M. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį kaip nepadarę veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių, tačiau ši nuosprendžio dalis nebuvo skundžiama apeliacine tvarka ir dėl jos kasacinių skundų negauta.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 17 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendis pakeistas:
panaikinta nuosprendžio dalis dėl D. G. ir Č. T. nuteisimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir D. G. bei Č. T. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
panaikinta jo dalis dėl A. S. nuteisimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 202 straipsnio 1 dalį ir A. S. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 202 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
panaikinta jo dalis dėl A. L., A. J., A. St., V. G., S. V. nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 202 straipsnio 1 dalį ir A. L., A. J., A. St., V. G., S. V. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 202 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
panaikinta jo dalis dėl A. M. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 202 straipsnio 1 dalį ir A. M. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 202 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
panaikinta jo dalis dėl A. M. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis BK 40 straipsnio 1 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, A. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atleistas bei perduotas laiduotojo J. St. atsakomybei, nustatant vienerių metų laidavimo terminą bei paskiriant atitinkamą baudžiamojo poveikio priemonę, o jam pradėtas baudžiamasis procesas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nutrauktas;
panaikinta jo dalis dėl civilinių ieškinių solidaraus priteisimo iš D. G., A. J., A. S., A. L., A. M., Č. T., A. St., S. V., V. G. ir nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovų civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti;
panaikintos atitinkamai paskirtos kardomosios priemonės, baudžiamojo poveikio priemonė (turto konfiskavimas) ir laikinas nuosavybės teisės apribojimas, o A. J. grąžinti pinigai (300 Eur), įnešti į Generalinės prokuratūros depozitinę sąskaitą.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų ir jų gynėjų advokatų, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. L., A. S., A. St., A. J., V. G., S. V. buvo nuteisti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 202 straipsnio 1 dalį, D. G. ir Č. T. – pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, o A. M. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 202 straipsnio 1 dalį už tai, kad A. L., A. S., A. St., A. J., V. G., S. V., veikdami organizuota grupe kartu su D. G. ir Č. T., veikusiais bendrininkų grupe, versliškai, o A. S. – ir stambiu mastu, ėmėsi finansinės veiklos, neturėdami licencijos veiklai, kuriai ji reikalinga, būtent:
1.1. A. L. nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. gegužės 15 d., A. S. nuo 2011 m. spalio 24 d. iki 2012 m. birželio 4 d., A. St. nuo 2012 m. sausio mėn. pabaigos iki 2012 m. birželio 4 d., A. J. nuo 2011 m. lapkričio 12 d. iki 2012 m. birželio 4 d., V. G. nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. birželio 4 d., S. V. nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2012 m. birželio 4 d., veikdami organizuota grupe, kartu su bendrininkų grupe veikusiais D. G., kuris nusikalstamą veiką darė nuo 2011 m. birželio 17 d. iki 2012 m. gegužės 10 d., ir Č. T., kuris nusikalstamą veiką darė nuo 2012 m. vasario 11 d. iki 2012 m. birželio 4 d., bei A. A., D. B.-Ž., V. T. (V. T.), E. M. (E. M.), D. S. (D. S.), A. G., L. M., M. Bo. (M. Bo.), V. S. (V. S.), A. Ju., A. Sm., E. Š., D. O. (D. O.), M. B., R. R., A. Mi. (A. Mi.), J. L. (J. L.), pažeisdami Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 4 dalies 1 punktą (2009 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XI-554 redakcija), kad tik kredito įstaiga turi išimtinę teisę priimti indėlius ir kitas grąžintinas lėšas iš neprofesionalių rinkos dalyvių, ir Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 2 straipsnio 6 dalies 1 punktą (2009 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XI-551 redakcija), kad licencinės finansinės paslaugos – tai indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimas iš neprofesionalių rinkos dalyvių, neturėdami kredito įstaigos statuso ir Lietuvos banko nustatyta tvarka išduoto leidimo, priėmė indėlius. Šia veikla nuteistieji užsiėmė versliškai, nes:
1.2. naudojo daug tinklalapių ((duomenys neskelbtini)) ir per nemokamų pokalbių bei susirašinėjimų programą „Skype“ sukurtų viešų grupių (duomenys neskelbtini), juose buvo pristatomos finansinės sistemos (duomenys neskelbtini) veiklos taisyklės ir metodai;
1.3. sistema buvo paremta vadovų pozicijų ir jiems priskirtų užduočių pasiskirstymu bei tvirta hierarchine – „dešimttūkstantininko“, „tūkstantininkų“, „šimtininkų“ ir „dešimtininkų“ – valdymo struktūra ir vidine organizacija;
1.4. dėl einamų sistemoje pareigų nuteistieji sprendė pagrindinius su sistemos veikla Lietuvoje susijusius klausimus: davė privalomus nurodymus kitiems sistemos vadovams ir dalyviams dėl finansinių srautų, investuojamų į sistemą (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, panaudojimo, jų kontrolės, sistemos buhalterinės apskaitos vedimo tvarkos bei ataskaitų pateikimo, bendradarbiavimo tarp atskirų sistemos vadovų, rengė ir tobulino sistemos veiklos metodus ir naujų narių įtraukimo bei pinigų išviliojimo būdus, reklamos panaudojimo galimybes, rengė nusikalstamos veikos maskavimo, konspiracijos planus ir būdus;
1.5. A. L. ir A. S. 2011 m. gruodžio mėn. įsigytos ir nuo 2011 m. gruodžio 12 d. A. S. vadovaujamos UAB „A.“ pagalba per Lietuvos reklamos agentūras, masines visuomenės informavimo priemones (TV laidose, spaudiniuose), lankstinukuose, ant automobilių klijuojamuose reklaminiuose lipdukuose, lauko reklamos stenduose automagistralėje, Nacionalinio operos ir baleto teatro fasado dalyje įrengtuose ekranuose ir prie prekybos ir pramogų centro „X“ Vilniuje, kino teatre „C“ prieš seansą reklamavo finansinę sistemą (duomenys neskelbtini), organizuotų seminarų, susirinkimų, konferencijų metu pristatė finansinės sistemos (duomenys neskelbtini) veiklą;
1.6. A. L., A. S., A. St., A. J., V. G., S. V. į sistemą įtraukė ne mažiau kaip 781 asmenį, iš jų priėmė ne mažiau kaip 1 969 711,83 Lt (611 390,84 Eur), 40 922,90 Eur, 16 613,25 JAV dolerių, 22 490 GBP (Didžiosios Britanijos svarų) indėlių;
1.7. D. G. priėmė indėlius iš ne mažiau kaip 84 jam priskirtų narių ir disponavo ne mažiau kaip 387 811,52 Lt ir 19 000 Eur (bendra suma – 131 317,98 Eur); Č. T. priėmė indėlius iš ne mažiau kaip 39 jam priskirtų narių ir disponavo ne mažiau kaip 7482 Lt (2151,30 Eur).
1.8. Šią veiklą A. S. vykdė ir stambiu mastu, nes iš šios veiklos gavo 33 658,06 Eur pajamų.
1.9. Šiuos veiksmus minėti asmenys padarė padedant A. M., kuris nuo 2012 m. kovo 14 d. iki 2012 m. birželio 4 d. koordinavo ir plėtojo (duomenys neskelbtini) sistemos rinkodarą ir komunikaciją, nes kūrė ir įgyvendino reklaminę (duomenys neskelbtini) koncepciją: pirko ir užsakė reklamos paslaugas socialiniame tinkle „Facebook“, prižiūrėjo ir tobulino domenų, tinklalapių, kuriuose pristatoma finansinė sistema (duomenys neskelbtini), ((duomenys neskelbtini)) veiklą, kartu su A. L. kaip (duomenys neskelbtini) atstovas pristatė ir reklamavo sistemos (duomenys neskelbtini) veiklą „TV3“ televizijos programos „Akistata“ laidoje.
2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. S. buvo nuteistas ir pagal BK 216 straipsnio 1 dalį už tai, kad siekdamas įteisinti savo paties turtą, žinodamas, kad šis gautas nusikalstamu būdu, sudarė su šiuo turtu sandorį, t. y., siekdamas įteisinti savo paties iš neteisėtai vykdomos finansinės veiklos gautas lėšas, 2012 m. gegužės 3 d. sudarė automobilio „Toyota Land Cruiser“ pirkimo–pardavimo sutartį ir sumokėjo pardavėjui iš nusikalstamos veikos gautus 35 000 Lt (10 136,70 Eur) grynaisiais pinigais, taip juos įteisino, o siekdamas nuslėpti save kaip faktinį transporto priemonės valdytoją, pirkimo–pardavimo sutartyje nurodė, kad automobilio pirkėja yra J. S..
3. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. M. buvo nuteistas ir pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai disponavo savadarbiais šaudmenimis, t. y. nuo tiksliai nenustatyto laiko iki 2012 m. birželio 4 d. 20.50 val. savo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė 14 vienetų C kategorijos šaunamiesiems ginklams skirtų savadarbių šaudmenų, pagamintų perdirbant pramoninės gamybos 6 mm (.22) kalibro žiedinio įskėlimo „Flobert CB“ šovinius.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
4. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas nuteistųjų A. S., A. L., A. M., Č. T., D. G., A. J. ir A. St. gynėjo advokato D. Stalionio apeliacinius skundus, skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra surinkta pakankamai duomenų, neginčijamai patvirtinančių, kad nuteistieji veikė tiesiogine tyčia, t. y. kad jie suvokė, jog neteisėtai – neturėdami reikiamo leidimo – verčiasi finansine veikla, ir norėjo taip veikti. Skundžiamame nuosprendyje pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje šis būtinasis nuteistiesiems inkriminuoto nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės požymis nėra atskleistas ir nenurodyta, kuo pasireiškė jų kaltė, kuri nagrinėjamu atveju sietina ne su pačios vykdytos veiklos draudžiamumo, bet su būtinumo gauti jai vykdyti reikalingą leidimą suvokimu. Teisėjų kolegija nusprendė, kad nuteistųjų parodymai, duoti abiejų instancijų teismuose, apie tai, kad jie nežinojo, jog jų vykdytai veiklai reikėjo leidimo, byloje surinktais įrodymais nėra paneigti, jų tarpusavio susirašinėjimo turinys patvirtina jų nesuvokimą dėl savo veiksmų neteisėtumo, o Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir VMI) jiems suteikė žodines konsultacijas, kad per (duomenys neskelbtini) sistemą jų vykdoma veikla nėra neteisėta.
4.1. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) bei konstitucinėje jurisprudencijoje suformuotus teisinės valstybės principo elementus (asmens teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą), kurie suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; kurių neužtikrinus nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas, 2013 m. gegužės 14 d. EŽTT sprendimas byloje N.K.M. prieš Vengriją, pareiškimo Nr. 66529/11). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės klausimą, nebuvo tinkamai atsižvelgta į minėto principo svarbą ir jo apsaugos užtikrinimo būtinumą, o byloje surinkti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog apie nuteistųjų vykdytą veiklą buvo žinoma ir kitoms valstybės institucijoms (Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijai ir VMI). Tačiau, valstybės institucijoms laiku nesiėmus jokių veiksmų dėl galbūt nusikalstamos veikos užkardymo, bet netgi priešingai – viešai konstatavus, kad atlikus patikrinimą jokios nusikaltimo sudėties požymių nustatyta nebuvo, nuteistieji turėjo pagrindą manyti ir tikėtis, kad verčiasi finansine veikla nepažeisdami galiojančiais teisės aktais nustatytos tvarkos. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ikiteisminio tyrimo pradžios aplinkybės bei atsakingų valstybės institucijų – teisėsaugos institucijų, Vertybinių popierių komisijos, VMI – veiksmų nenuoseklumas sudarė pagrindą nuteistiesiems tikėtis, kad jų veiksmai yra teisėti. Nors kiti byloje surinkti duomenys – kratos protokolai, specialisto išvados, liudytojų parodymai ir kt. – pagrindžia apeliantų vertimosi finansine veikla faktą, kurio šie ir neneigia, tačiau neatskleidžia jų kaltės turinio taip, kaip šis jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymis yra aiškinamas teisės doktrinoje ir teismų praktikoje, suformuotoje analogiškose bei panašaus pobūdžio bylose. Dėl to skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistojo A. M. veiksmuose nėra jam inkriminuoto nusikaltimo, nustatyto BK 24 straipsnio 6 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 202 straipsnio 1 dalyje, o nuteistųjų D. G. ir Č. T. veiksmuose – nusikaltimo, nustatyto BK 202 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, ir panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jų nuteisimo bei priėmė jiems išteisinamąjį nuosprendį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas). Taip pat šis teismas, sušvelninęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį minėtiems nuteistiesiems ir nustatęs, kad tuo pačiu procesiniu sprendimu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 202 straipsnio 1 dalį nuteisti ir kiti asmenys, nepadavę apeliacinių skundų (S. V., V. G.) arba savo apeliaciniuose skunduose neginčiję nuteisimo pagal minėtą straipsnį (A. L., A. S., A. St., A. J.), tais pačiais pagrindais apkaltinamąjį nuosprendį sušvelnino ir šiems asmenims (BPK 320 straipsnio 5 dalis) bei panaikino nuosprendžio dalį dėl nurodytų asmenų nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 202 straipsnio 1 dalį, o A. S. – dar ir pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, ir jiems visiems priėmė išteisinamąjį nuosprendį (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas).
4.2. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje nustačiusi BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų visumą, A. M. dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl A. M. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį panaikino (BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 327 straipsnio 2 punktas).
III. Kasacinio skundo argumentai
2. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras R. Žukauskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl A. L., A. J., A. St., V. G., S. V. išteisinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 202 straipsnio 1 dalį, D. G. ir Č. T. išteisinimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, A. S. išteisinimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 202 straipsnio 1 dalį, A. M. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 202 straipsnio 1 dalį ir BK 40 straipsnio pagrindu bylos nutraukimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir palikti dėl šios dalies galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais, nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodant, kad iš A. St. konfiskuotini 451, 82 Eur, kaip gauti iš nusikalstamos veikos. Kasatorius skunde nurodo:
5.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes šios instancijos teismas neišsamiai įvertino byloje surinktus įrodymus, kai kurių bylos įrodymų visiškai nevertino, vertindamas įrodymus, padarė prieštaringas išvadas ir nepateikė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė ar kitaip įvertino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymus, taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, dėl kurių visiems kaltinamiesiems nepagrįstai nebuvo taikytas baudžiamasis įstatymas – BK 202 straipsnio 1 dalis, o A. S. – dar ir BK 216 straipsnio 1 dalis. Prokuroras teigia, kad nepagrįstas baudžiamojo įstatymo netaikymas taip pat yra netinkamas įstatymo taikymas. Taip pat šis teismas nepagrįstai vadovavosi BK 40 straipsnio nuostatomis ir A. M. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.
5.2. Prokuroras teigia, kad aplinkybė, jog valstybinės ir teisėsaugos institucijos tinkamai ir laiku neužkardė nusikalstamos veiklos, vykdomos per (duomenys neskelbtini) sistemą, – iš karto nenutraukė šios sistemos reklamos, neblokavo jos tinklalapių ir laiku nepradėjo ikiteisminio tyrimo, nepaneigia byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintų įrodymų, patvirtinančių, kad visi kaltinamieji ne tik suprato, jog per (duomenys neskelbtini) sistemą verčiasi neteisėta finansine veikla, bet ir dėl savanaudiškų paskatų norėjo taip veikti. A. L., A. S. ir kiti išteisintieji buvo kaltinami ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti už tai, kad naudodami minėtą finansinę sistemą (duomenys neskelbtini) Lietuvoje vykdė neteisėtą finansinę veiklą – priėmė indėlius iš neprofesionalių rinkos dalyvių. Kasaciniame skunde nurodoma, kad šios finansinės piramidės sistemos (pinigų rinkimo iš žmonių) mechanizmą dar praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje sugalvojo ir panaudojo Rusijos Federacijos pilietis S. M.. Kaltinamieji ir liudytojai parodė, kad buvo gerai susipažinę su (duomenys neskelbtini) tinklalapiuose pristatoma vadinamosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ir jos įkūrėjo S. M. veiklos ir gyvenimo istorija, ne vienas iš jų, prieš įsitraukdamas į (duomenys neskelbtini) sistemos veiklą, žiūrėjo meninį filmą „B.“, žinojo apie 1994 m. įvykius, susijusius su (duomenys neskelbtini) veikla Rusijoje, ir kaip pasibaigė šios sistemos veikla, t. y. kad piramidės principu veikusi sistema žlugo, o dauguma į ją investavusių žmonių prarado dideles pinigų sumas, sistemos įkūrėjas S. M. buvo sulaikytas ir teisiamas (beje, šiuos faktus šis asmuo pats, pristatydamas (duomenys neskelbtini) sistemą internete, nuolat viešai deklaruodavo). Tačiau 2011 m. (duomenys neskelbtini) finansinė piramidė to paties S. M. iniciatyva buvo atgaivinta ir išsiplėtė į kitas pasaulio šalis, bet pagrindiniai sistemos veiklos metodai iš esmės nepasikeitė – žadant itin dideles palūkanas už indėlius į sistemą buvo įtraukiami nauji sistemos dalyviai, išmokos sistemos dalyviams buvo mokamos iš naujų sistemos dalyvių įnešamų lėšų, taigi, sistema galėjo gyvuoti tik tol, kol į ją įsitraukdavo nauji dalyviai, kol buvo lėšų išmokoms mokėti. Be to, (duomenys neskelbtini) sistemos veikla buvo adaptuota ir pritaikyta XXI amžiaus žmonėms – finansinės sistemos veikla buvo perkelta į elektroninę erdvę, buvo naudojamos aukštosios technologijos ir internetas, kur elektroniniais laiškais ir per „Skype“ programą vyko bendravimas tarp sistemos organizatorių bei dalyvių; finansinės operacijos, susijusios su indėlių priėmimu ir jų grąžinimu su palūkanomis, buvo vykdomos per elektroninę bankininkystę ir įvairias mokėjimo sistemas („WEB Money“, „Libertie“, „Paypal“ ir pan). Iš (duomenys neskelbtini) tinklalapių, valstybės institucijų ir visuomenės informavimo priemonių 2011–2012 m. pateikiamos informacijos visi kaltinamieji puikiai žinojo, kad (duomenys neskelbtini) sistema veikia finansinės piramidės principu, todėl anksčiau ar vėliau žlugs ir tam tikra dalis žmonių praras savo į sistemą įneštas lėšas. Tokias aplinkybes atskleidžia užfiksuoti pokalbiai telefonu ir A. L. susirašinėjimo per „Skype“ programą turinys – juose kaltinamieji netgi prognozavo ir numatė tikslius sistemos žlugimo terminus (2011 m. rugpjūčio mėn. A. L. rašė, kad tai galimai įvyks 2012 m. liepos mėnesį (80 t., b. l. 47–59, žinutė Nr. 4347), 2012 m. gegužės mėn. V. G., A. S., A. St. pokalbių metu svarstė ir prognozavo, kad sistema gyvuos iki 2012 m. pabaigos (11 t., b. l. 15–84, 97–99)). Todėl prokuroras teigia, kad visi kaltinamieji, kaip kiekvienas normalus, pakankamai išsilavinęs asmuo, žinojo bei suprato, kad tokio pobūdžio finansinė sistema Lietuvoje negali veikti teisėtai, kad ji nėra ir negali būti įstatymo nustatyta tvarka įregistruota kaip tam tikrą teisėtą ūkinę veiklą vykdantis juridinis asmuo – kredito įstaiga. Būtent dėl šios priežasties, o ne dėl nenuoseklios valstybės institucijų pozicijos, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, kaltinamieji iki pat ikiteisminio tyrimo pradėjimo nesikreipė į VMI, nepranešė apie savo vykdomą finansinę veiklą ir net nebandė įregistruoti juridinio asmens šiai veiklai vykdyti, tačiau priešingai – veiklai vykdyti ir minėtos sistemos veiklai reklamuoti 2011 m. gruodžio mėn. įsigijo UAB „A.“. Prokuroro teigimu, ši aplinkybė neginčijamai patvirtina, kad šią bendrovę įsigiję ir jai vadovavę asmenys (A. S., A. L.) bei kiti kaltinamieji suvokė apie (duomenys neskelbtini) veiklos neteisėtumą, kad ši sistema, kaip juridinis asmuo, negalėjo būti Lietuvoje teisiškai įregistruota ir savo tikruoju vardu sudarinėti sutarčių su reklamos gamintojais bei paslaugų teikėjais, nuomotis patalpų ir pan. Taigi tokiems tikslams buvo naudojama visiškai su (duomenys neskelbtini) veikla nesusijusi ir Lietuvoje teisėtai įsteigta bendrovė, kurios pagalba ir buvo bandoma potencialiems sistemos dalyviams sudaryti įspūdį apie finansinės piramidės (duomenys neskelbtini) teisėtą veiklą. Skundžiamame nuosprendyje šie bylos įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės net nebuvo paminėti. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme kaltinamieji teigė, kad jų veikla naudojant (duomenys neskelbtini) sistemą nebuvo indėlių priėmimas, kad tai tik prekyba elektroniniais pinigais, kriptovaliutomis, kuriai vykdyti nereikėjo gauti Lietuvos banko leidimo. Tačiau prokuroras teigia, kad byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tinkamai įvertintais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog visi kaltinamieji užsiėmė indėlių priėmimu iš neprofesionalių rinko dalyvių, o tai ir yra finansinė veikla, kuriai teisėtai vykdyti turėjo būti įsteigtas juridinis asmuo ir gautas Lietuvos banko leidimas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutiko su tokiu kaltinamųjų vykdytos finansinės veiklos vertinimu, tačiau nepagrįstai nevertino kitų byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių, kad visi kaltinamieji ir (duomenys neskelbtini) sistemos vadovai suvokė, jog vykdo neteisėtą finansinę veiklą – indėlių priėmimą, jų grąžinimą, palūkanų mokėjimą.
5.3. Byloje nustatyta, kad nuo pat (duomenys neskelbtini) veiklos pradžios Lietuvoje šią veiklą buvo bandoma maskuoti ir nuslėpti nuo teisėsaugos bei kitų priežiūros institucijų; atliekant finansines operacijas internetu (pinigų pervedimus kitiems sistemos dalyviams) buvo slepiama mokėjimo paskirtis – melagingai nurodant, kad tai yra „sąskaitos papildymas“, „paskola“ „dovana“ ir kt., o (duomenys neskelbtini) vardas nė viename iš banko pavedimų nebuvo nurodytas. Iš A. L. susirašinėjimo „Skype“ programoje turinio matyti, kad būtent jis, kaip (duomenys neskelbtini) sistemos vadovas Lietuvoje, jau 2011 m. rugpjūčio mėn. nurodė kitiems sistemos dalyviams slėpti tikrąją mokėjimo paskirtį – nurodyti, kad tai yra tik paprastas, visiškai su (duomenys neskelbtini) veikla nesusijęs „sąskaitos papildymas“ (80 t., b. l. 47–59, žinutė Nr. 4342). Pirmosios instancijos teisme nė vienas iš kaltinamųjų negalėjo motyvuotai paaiškinti, kodėl taip buvo daroma – jei jie buvo įsitikinę, kad veikia teisėtai ir nepažeisdami įstatymų, kodėl jie slėpė tikrąją finansinių operacijų paskirtį ir kad šios operacijos susijusios su jų (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi kaltinamųjų parodymais, kad šie, versdamiesi finansine veikla, nesuvokė darę tai neteisėtai ir konsultavosi su VMI specialistais, o šie tariamai jiems paaiškino, kad tokia veikla nėra neteisėta. Tai, kad kaltinamieji nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių apie jų kreipimąsi į VMI, reiškia, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kaip mokesčių inspektoriams jie apibūdino savo veiklą bei jos pobūdį ir kokius tikruosius atsakymus jie gavo. Juolab kad byloje yra pakankamai įrodymų, jog VMI specialistų išaiškinimai ir konsultacijos jokios reikšmės kaltinamųjų apsisprendimui dalyvauti (duomenys neskelbtini) veikloje neturėjo, nes tai lėmė vien tik jų savanaudiškos paskatos. Prokuroras teigia, kad būtent pirmosios instancijos teismas tokius kaltinamųjų parodymus pagrįstai vertino kritiškai, kaip bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, S. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad jam kilo abejonių dėl šios veiklos teisėtumo, jis kreipėsi į Mokesčių inspekciją, ir jam ten buvo atsakyta, kad tokie leidimai užsiimti tokia veikla išduodami tik bankams, bet ne fiziniams asmenims ir kad asmeniniai pervedimai neprieštarauja įstatymui (79 t., b. l. 14–17). Šiuos parodymus S. V. patvirtino ir pirmosios instancijos teisme, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl, nors ir žinodamas, kad jis, kaip fizinis asmuo, negali priimti indėlių iš neprofesionalių rinkos dalyvių, iki pat 2012 m. birželio 4 d. naudodami (duomenys neskelbtini) sistemą vykdė šią veiklą, nors 2012 m. kovo 21 d. dėl šios neteisėtos veiklos pradėtas ikiteisminis tyrimas, ir kaip tokia jo vykdyta veikla – disponavimas svetimais pinigais, jų pervedimas į kitų su juo visiškai nesusijusių asmenų sąskaitas, nurodymų davimas kitiems asmenims atlikti šias finansines operacijas – susijusi su asmeniniais pinigų pervedimais.
5.4. Priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, kaltinamųjų tyčią nusikalstamai veikti įrodo ir tai, kad jie šią veiką tęsė net ir po pranešimų spaudoje bei televizijoje (kad (duomenys neskelbtini) yra finansinė piramidė, kurios veikla yra neteisėta), Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai nutraukus (duomenys neskelbtini) vykdomą lauko reklamą ir pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl finansinės sistemos veiklos, t. y. kai apie tai tapo žinoma ir kaltinamiesiems. Pirmosios instancijos teisme kaltinamieji A. S., A. St., A. J., S. V. ir kiti pripažino, kad, nepaisydami šių perspėjimų ir suprasdami savo veiklos neteisėtumą (tai akivaizdžiai matyti iš A. J. rankraštinių įrašų (66 t., b. l. 30–77, priedas Nr. 1, 10 lp.)), jie šią nusikalstamą veiklą tęsė iki pat jų sulaikymo 2012 m. birželio 4 d. vykusio susirinkimo metu, kuriame taip pat buvo rengiamasi ir kuriami planai tęsti veiklą jau naudojant kitą – (duomenys neskelbtini) finansinę sistemą (nutraukus (duomenys neskelbtini) sistemos veiklą). Net ir žinodami, kad (duomenys neskelbtini) reklama Lietuvoje yra draudžiama, kaltinamieji ir toliau planavo įvairiais būdais (tarp jų ir akivaizdžiai neteisėtais, pvz., piešiant (duomenys neskelbtini) logotipus ant didžiųjų Lietuvos miestų gatvių, tai darant slapta, slepiant automobilių numerius, veidus, iš anksto gavus informaciją, kur budės policijos ekipažai ir pan.) reklamuoti (duomenys neskelbtini) veiklą“ (slapto sekimo 2012 m. rugsėjo 25 d. protokolas (11 t., b. l. 192–201)). Kartu tai patvirtina, kad net ir informacija apie pradėtą ikiteisminį tyrimą nesustabdė kaltinamųjų veiklos, o tik paskatino juos ieškoti būdų, kaip išvengti baudžiamojo persekiojimo ir gresiančių piniginių sankcijų. Tam netgi 2012 m. balandžio mėn. buvo iš esmės pakeistas sistemos veikimo (indėlių priėmimo, išmokėjimo už indėlius, palūkanų mokėjimo) mechanizmas ir būdai: indėlius priimantiems ir juos administruojantiems sistemos vadovams („dešimtininkams“, „šimtininkams“ ir t. t.) buvo uždrausta savo banko sąskaitose laikyti iš sistemos narių kaip indėlius gautas lėšas, jas patiems pagal sistemos poreikius pervedinėti (kaip išmokėjimus už sistemoje padėtus ir tam tikrą laiką išlaikytus indėlius, palūkanas) kitiems sistemos vadovams ir dalyviams, pagal pakeistas taisykles visas šias finansines operacijas, nurodžius tiesioginiam vadovui, turėjo atlikti patys sistemos nariai ir iš savo banko sąskaitų. Kaltinamųjų A. J., A. L., A. St. elektroniniuose laiškuose ir pokalbiuose telefonu buvo aiškiai deklaruojama, kad tai daroma reaguojant į teisėsaugos veiksmus (dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo), siekiant apsaugoti sistemos vadovus nuo jų banko sąskaitose esančių lėšų arešto ir pan. (66 t., b. l. 87–124; 85 t., b. l. 122–151). Pirmosios instancijos teisme tokias aplinkybes iš esmės patvirtino A. J., o po A. S. ir V. G. konsultacijų su teisininkais 2012 m. balandžio–gegužės mėn. visi seni ir naujai ateinantys sistemos dalyviai turėjo pasirašyti įspėjimus apie tai, kad supranta, kad dalyvaudami sistemos veikloje gali bet kada prarasti pinigus, kad rizikuoja savo noru, pretenzijų niekam dėl to neturi ir ateityje neturės. A. S., A. St., kaip aukščiausieji sistemos vadovai, reaguodami į ikiteisminio tyrimo pradėjimą, patys išsiėmė ir nurodė jiems pavaldiems sistemos vadovams išsiimti verslo liudijimus finansiniam tarpininkavimui. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog tokiais veiksmais buvo siekiama ne nuslėpti vykdomą neteisėtą finansinę veiklą, bet ją įteisinti, t. y. ją vykdyti nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.
5.5. Skundžiamame nuosprendyje padaryta nepagrįsta išvada ir apie tai, kad nuteistieji neslėpė šios veiklos nuo valstybės institucijų, buvo atviri, apie savo vykdomą veiklą pranešė mokesčių administratoriui, išsiėmė individualios veiklos pažymas. Prokuroro teigimu, tokia išvada akivaizdžiai prieštarauja pirmosios instancijos teismo nustatytoms, tačiau apeliacinės instancijos teismo neįvertintoms ir motyvuotai nepaneigtoms faktinėms aplinkybėms, kad į VMI kaltinamieji (išskyrus D. G.) kreipėsi ir verslo liudijimus finansiniam tarpininkavimui gavo tik pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl (duomenys neskelbtini) veiklos, t. y. A. S. – 2012m. kovo 28 d., A. St. – 2012 m. balandžio 23 d., kiti kaltinamieji (V. G., S. V., A. J., A. M.) apie savo veiklą mokesčių administratoriui nepranešė iki pat jų sulaikymo 2012 m. birželio 4 d., o pajamas, gautas iš finansinio tarpininkavimo veiklos, deklaravo tik A. St. (50 t., b. l. 51–52). Prokuroro teigimu, būtent pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ir rėmėsi 2013 m. liepos 5 d. VMI išaiškinimu apie Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus 2 redakcijos, patvirtintos Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2007 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. DĮ-226 „Dėl ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus patvirtinimo“, nuostatų taikymą. Prokuroras pažymi, kad, pagal minėtoje klasifikacijoje pateiktą 64.19 ir 64.99 veiklos klasių aprašą, fiziniams asmenims, įregistravusiems individualią veiklą pagal pažymą, draudžiama savarankiškai vykdyti tokias veiklas neįregistravus juridinio asmens ir šie asmenys neturi teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla, kuri įeina į 64.19 klasę (l t., b. l. 216). Dėl to prokuroras teigia, kad vien tik individualios veiklos pažymos, leidžiančios užsiimti finansiniu tarpininkavimu, gavimas kaltinamųjų veiklos automatiškai neįteisino, jos nepadarė teisėtos, nes tam reikėjo įregistruoti juridinį asmenį, o pagal apeliacinės instancijos teisme apklausto VMI specialisto M. M. parodymus, gavęs minėtą pažymą, gyventojas turėjo pats pasidomėti ir įsitikinti, ar gali verstis tam tikra veikla, t. y. ar jis gali kaip fizinis asmuo užsiimti indėlių iš neprofesionalių rinkos dalyvių priėmimu. Tačiau nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad visi kaltinamieji puikiai žinojo, jog toks juridinis asmuo negali būti įsteigtas, nes (duomenys neskelbtini) finansinė sistema veikė „Y“ finansinės piramidės principu ir anksčiau ar vėliau turėjo žlugti. Prokuroras pažymi ir tai, kad sistemos vadovai, nurodydami savo pavaldiniams išsiimti individualios veiklos pažymas finansiniam tarpininkavimui, sąmoningai nutylėjo, kad tokią veiklą galima vykdyti tik užregistravus juridinį asmenį, ir tai dar kartą patvirtina kaltinamųjų supratimą, kad negalės registruoti tokio juridinio asmens, t. y. kad tokia veikla yra neteisėta. Dėl to prokuroras teigia, kad minėtos individualios veiklos pažymos finansiniam tarpininkavimui buvo imamos siekiant ne įteisinti, o užmaskuoti ir nuslėpti nuo kontroliuojančių institucijų iš esmės neteisėtą veiklos pobūdį ir taip išvengti baudžiamojo persekiojimo už vykdomą neteisėtą finansinę veiklą (indėlių priėmimą iš neprofesionalių rinkos – sistemos dalyvių). Juolab kad tokias aplinkybes neginčijamai patvirtina ir užfiksuotų telefono pokalbių tarp sistemos vadovų, susirašinėjimo internete turinys. Be to, skundžiamo nuosprendžio išvadą, kad nuteistieji neslėpė savo veiklos, paneigia ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei pirmosios instancijos teismo tiesiogiai ištirti ir tinkamai įvertinti įrodymai, t. y. sistemos (duomenys neskelbtini) veiklos modelis ir struktūra buvo paremti duomenų apie ją organizuojančių ir jai vadovaujančių asmenų bei per ją vykdomų finansinių operacijų slėpimu elektroninėje erdvėje.
5.6. Byloje nustatyta ir tai, kad domenų (duomenys neskelbtini) savininkas arba užsakovas kaltinamasis A. S., pasinaudodamas Lietuvoje registruotų UAB „V“ ir „S“ teikiamomis paslaugomis, tinklalapius (duomenys neskelbtini) peradresavo į tinklalapį adresu (duomenys neskelbtini), kurio serverio IP (duomenys neskelbtini) tarnybinė stotis priklauso bendrovei „L“, esančiai Vokietijoje ((duomenys neskelbtini)); tinklalapyje (duomenys neskelbtini) visi finansinės sistemos (duomenys neskelbtini) dalyviai tiesiogiai registruodavosi, užpildydami ten esančias registracijos paraiškas, dalyvių anketas ir darydami įvairias žymas (kokią pinigų sumą „investuoja“ į šią sistemą, kokiam laikotarpiui, kokią pinigų sumą turi gauti kaip išmoką ir t. t.) jiems priskirtuose virtualiuose kambariuose. Vokietijos teisėsaugos įstaigų pareigūnai, vykdydami teisinės pagalbos prašymą (9 t., b. l. 39–44), nustatė, kad minėtu IP adresu yra nuomojami du serveriai pavadinimais (duomenys neskelbtini); serverio patalpoje nustatyta, kad per vieną serverį (duomenys neskelbtini) vyksta duomenų srautas, o antras serveris (duomenys neskelbtini) neveikė; duomenys iš Lietuvos kaupiami ne šiame serveryje, o iškart nukreipiami per komutatorių į serverį Maskvoje, Rusijoje; tinklalapis (duomenys neskelbtini) yra serveryje, kurio IP adresas priskirtas Anglijos tiekėjui. Prokuroro teigimu, tai reiškia, kad duomenų persiuntimas Rusijos serveriui buvo naudojamas tik tam, kad būtų užmaskuota fizinė duomenų vieta (9 t., b. l. 74–89).
5.7. Tai, kad kaltinamųjų bankų sąskaitose esančios lėšos yra susijusios su jų veikla (duomenys neskelbtini), buvo nustatyta tik atlikus išsamų ikiteisminį tyrimą ir gavus atitinkamas specialistų išvadas. Kaltinamoji A. St. per telefono pokalbius su sistemos dalyviu S. patarė jam slėpti nuo bankų informaciją apie tai, kad sąskaitose bus laikomi (duomenys neskelbtini) indėliai (11 t., b. 1. 27), o sistemos dalyvės M. prašė leidimo pasinaudoti pastarosios banko sąskaita pasiimant iš veiklos (duomenys neskelbtini) sistemoje gautus 20 000 Lt – taip siekdama nuo VMI nuslėpti iš šios veiklos gaunamas pajamas (11 t., b. l. 15–84). Paties kaltinamojo A. S. parodymais bei konkrečiais ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais (kontroliuojant elektroniniais tinklais perduodamą informaciją, vykdant slaptą sekimą (11 t., b. l. 166–191)) neginčijamai nustatyta, kad A. S. siekė nuslėpti nuo teisėsaugos ir kitų kontroliuojančių institucijų per (duomenys neskelbtini) sistemą vykdomą neteisėtą veiklą – kartu su A. M., turinčiu darbo su informacinėmis technologijomis žinių ir įgūdžių, rūpinosi visos sistemos finansinės apskaitos duomenų perkėlimu į virtualius, nuotolinius serverius, „debesį“, specialių programėlių diegimu ir naudojimu tam, kad nebūtų atskleista, fiksuojama nusikalstama veikla ir iš jos gaunamos pajamos (11 t., b. l. 51–52, 73). Iš užfiksuotų telefono ir kitų pokalbių turinio matyti, kad A. S., suprasdamas, jog vykdo neteisėtą, nusikalstamą veiklą, dėl kurios jis gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, maskuoja savo veiklą, stengiasi kompiuteriuose nieko nelaikyti, pripažįsta, kad nuolat keičia kompiuterius, IP adresus, per kuriuos jungiasi prie (duomenys neskelbtini) tinklalapių, visą informaciją perkelia iš kompiuterio į nuotolinius serverius, tai daro tam, „kad prokuratūra nerastų jokių duomenų apie (duomenys neskelbtini) veiklą kompuose“; kito kaltinamojo A. L. prašo, kad šis niekam, ypač žurnalistams, nesakytų, kad jis yra naujasis (duomenys neskelbtini) sistemos vadovas Lietuvoje (11 t., b. l. 85–96, 100–125; 11 t., b. l. 166–191). Kaltinamasis A. L., suvokdamas savo veiklos neteisėtumą bei gresiančią atsakomybę, 2012 m. balandžio mėn. planavo išvykti iš Lietuvos, per kitus sistemos dalyvius ieškojo kontaktų Tailande, 2012 m. gegužės mėn. pasitraukė iš sistemos vadovo pareigų, palikdamas neišmokėtas išmokas, išvyko į Tailandą, kaip pats sakė – „tol, kol viskas aprims“. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje šie bylos įrodymai nepagrįstai neįvertinti, nors jie neginčijamai patvirtina, kad toks kaltinamųjų elgesys buvo ne paprasta panika sužinojus apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, bet sąmoningas nusikalstamos veikos slėpimas, siekiant, kad teisėsauga negalėtų identifikuoti nusikalstamoje veikloje dalyvavusių asmenų, jos vadovų ir jų veiklos masto. Dėl to prokuroras teigia, kad būtent pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog visų kaltinamųjų veiksmuose yra visi nusikalstamos veikos, nurodytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, tarp jų – ir tiesioginė tyčia vykdyti šią nusikalstamą veiką. Šios instancijos teismo nuosprendžio dėstomojoje ir motyvuojamojoje dalyse visų kaltinamųjų tyčia atskleista įvertinus ne tik jų parodymus ir objektyviai atliktus veiksmus, sudarančius minėtos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, bet ir jų veiklos motyvus ir tikslus, atskleidžiančius šio nusikaltimo sudėties subjektyviąją pusę. Juolab kad ir patys kaltinamieji pripažino nusikalstamą veiką vykdę dėl savanaudiškų paskatų, siekdami gauti kuo daugiau pajamų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, pagal finansinės sistemos nustatytas taisykles, vadovų statusą sistemoje turintys asmenys („dešimtininkai“, „šimtininkai“ ir kt.) gaudavo papildomų pajamų už šioje sistemoje vykdomą „dešimtininko“, „šimtininko“, „tūkstantininko“ veiklą „bonusų“ pavidalu (jų dydis priklausė nuo jiems pavaldžių sistemos narių skaičiaus ir indėlių dydžio) ir didesnes mėnesines palūkanas už į šią sistemą investuotus indėlius. Taigi kaltinamieji, siekdami gauti kuo daugiau pajamų, buvo suinteresuoti gauti sistemoje kuo aukštesnį statusą, į sistemos veiklą įtraukti kuo daugiau asmenų ir gauti iš jų kuo daugiau lėšų indėlių pavidalu. Prokuroro teigimu, šios aplinkybės patvirtina visų kaltinamųjų supratimą apie jų vykdomos nusikalstamos veikos pavojingumą, jos neteisėtumą, kad ją vykdė ir tęsė dėl savanaudiškų paskatų, t. y. kad jie veikė tiesiogine tyčia. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad būtent pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. L., A. S., A. St., V. G., A. J., S. V. kaltais pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 202 straipsnio 1 dalį, D. G. ir Č. T. – pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, A. M. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 202 straipsnio 1 dalį, nes jie visi, žinodami ir suvokdami, kad finansinė sistema (duomenys neskelbtini) Lietuvoje veikia neteisėtai – neturint jokio juridinio statuso ir Lietuvos banko nustatyta tvarka išduoto leidimo teikti licencines finansines paslaugas, t. y. pažeidžiant Finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 4 dalies 1 punkto, Bankų įstatymo 2 straipsnio 9 dalies 1 punkto nuostatas; kad finansinės sistemos (duomenys neskelbtini) veikla organizuojama ir veikia finansinės piramidės principu (neturi tvaraus pelno šaltinio, jos dalyviams negali būti stabiliai mokamos nurodytos palūkanos, naujų dalyvių pinigai yra išmokami anksčiau prie sistemos prisijungusiems dalyviams, sistema gali gyvuoti ir nurodytos palūkanos gali būti mokamos tik tol, kol išeinantiems dalyviams yra užtikrinamas finansavimas esamų ir naujų dalyvių įnašais, todėl anksčiau ar vėliau žlugs ir dėl to dalis į ją investavusių asmenų savo pinigų neatgaus); turėdami tikslą į šios finansinės sistemos (duomenys neskelbtini) veiklą įtraukti kuo didesnį skaičių naujų sistemos dalyvių ir narių bei surinkti iš jų kuo daugiau lėšų indėlių pavidalu, taip užtikrindami iš dalyvavimo šioje finansinės sistemos veikloje sau ir kitiems nusikalstamoje veikloje dalyvaujantiems organizuotos grupės nariams ir bendrininkams nuolatines pajamas procentinio atlygio pavidalu, priklausomas nuo valdomų finansinių indėlių dydžio, ir kitas papildomas pajamas, gaunamas už šioje sistemoje vykdomą „dešimtininko“, „šimtininko“, „tūkstantininko“ ar „dešimttūkstantininko“ veiklą „bonusų“ pavidalu ir didesnėmis mėnesinėmis palūkanomis už į šią sistemą investuotus indėlius, versliškai, o A. S. – ir stambiu mastu, A. M. jiems padedant atlikti šiuos nusikalstamus veiksmus, neteisėtai vertėsi Bankų įstatymo 2 straipsnio 9 dalies 1 punkte nustatyta finansine veikla – indėlių priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių, patys gaudami iš šios veiklos pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas pajamas.
5.8. Tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai nustatyto iš A. St. konfiskuotino turto dydžio. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino A. St. parodymų bei kitų juos patvirtinančių faktinių aplinkybių, kuriomis buvo patikslintas specialisto išvada nustatytas A. St. iš nusikalstamos veikos gautų pajamų dydis, t. y. kad ji (A. St.) iš nusikalstamos veikos gavo mažesnę sumą – 6955,85 Lt (2014,55 Eur). Todėl iš jos (kaip turinčios pareigą solidariai su kitais kaltinamaisiais atlyginti nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą) priteistina 1562,73 Eur ir iš jos konfiskuotina likusi iš nusikalstamos veikos gautų lėšų dalis – 451,82 Eur.
5.9. Kartu prokuroras pažymi, kad nei S. V., nei V. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė, šį nuosprendį apskundę kiti kaltinamieji pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jų kaltės padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 202 straipsnio l dalyje, iš esmės neginčijo.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro R. Žukausko kasacinis skundas atmestinas.
4. Susipažinus su kasacinio skundo argumentais, bylos medžiaga bei teismų sprendimais, konstatuotina, kad teisingam sprendimui priimti yra svarbios trys esminės aplinkybės, apie kurias turi pasisakyti kasacinės instancijos teismas, – tai nagrinėjamų veikų atitiktis BK 202 straipsnio 1 ar 2 dalies požymiams, subjektyviosios pusės – kaltės – požymio buvimas išteisintųjų veiksmuose ir kasaciniame skunde formuluojamo prašymo ydingumas.
Dėl būtinųjų veikos (objektyviųjų) požymių BK 202 straipsnio taikymui
5. BK 202 straipsnis nustato atsakomybę už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla. Atitinkamai jis suskirstytas į dvi dalis, kurių pirmoje baudžiamoji atsakomybė kyla už vertimąsi teisėta veikla, tik vienu įstatyme ar teismų praktikoje uždraustu būdu – neturint licencijos ar kitu neteisėtu būdu, teismų praktikoje įvardijant tokias alternatyvas: 1) neįregistravus juridinio asmens, verčiamasi veikla, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys; 2) imamasi individualios veiklos jos neįregistravus ir neįgijus verslo liudijimo (faktiškai nuslėpus ją ir iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčio administratoriaus); 3) akivaizdžiai peržengiamos licencijoje (leidime) apibrėžtos veiklos ribos; 4) licencija (leidimas) gauta pateikiant atsakingai institucijai melagingus duomenis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-58/2013, 2K-174/2012, 2K-199/2011, 2K-48/2011, 2K-490/2010, 2K-147/2010, 2K-388/2009). Šia nusikalstama veika kėsinamasi į Lietuvos Respublikos įstatymuose, kituose teisės aktuose nustatytą verslo tvarką, tačiau priklausomai nuo to, kokia veiklos rūšimi verčiamasi, šiuo nusikaltimu gali būti kėsinamasi ir į kitus objektus. Verslo tvarkos reglamentavimas apima tiek bendrąsias verslo subjektų teises ir pareigas, tiek specialiuosius reikalavimus, keliamus atskiroms verslo rūšims. BK 202 straipsnio 1 dalies prasme vertimasis kuria nors iš išvardytų veiklų yra neteisėtas, kai vykdant veiklą padaromi ne atskiri pažeidimai (pvz., neapskaičiuojamos, nuslepiamos pajamos), o pažeidžiami esminiai teisiniai reikalavimai, keliami veiklos (verslo) legalumui. Taigi, taikant BK 202 straipsnio 1 dalį nepakanka išsiaiškinti, kad kaltininkas pažeidė teisės aktus vykdydamas kokią nors veiklą, bet būtina nustatyti ir kitus požymius, kurie atskleistų jo veiklos sąsajumą su baudžiamojo įstatymo saugoma vertybe, t. y. tai, kad tokia neteisėta veikla pažeidžiama nustatyta tvarka, ji prieštarauja sąžiningos verslininkystės principams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2012, 2K-7-58/2013, 2K-428/2014, 2K-455-693/2016, 2K-7-358-303/2015, 2K-7-102-222/2018). Pažymėtina, kad sąvoka „vertimasis veikla“ suprantama kaip visuma tarpusavyje susijusių veiksmų, kuriais paprastai siekiama gauti pajamų; tai tokia veikla, kuriai būdingas pastovumas, sistemingumas, aktyvūs veiksmai.
6. Pagal BK 202 straipsnio 2 dalį vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla yra pripažįstamas neteisėtu, kai verčiamasi apskritai uždrausta ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla. Būtent BK 202 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už vertimąsi tokiomis ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos rūšimis, kuriomis draudžiama verstis Lietuvoje. Užsiimti šiomis veiklos rūšimis nei licencijos, nei kitokie leidimai neišduodami. Objektyviai šis nusikaltimas reiškiasi vertimusi tam tikra uždrausta veikla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-358-303/2015, 2K-7-102-222/2018).
7. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad išteisintųjų vykdyta veikla buvo finansų piramidės principu veikianti indėlių rinkimo veikla, o apeliacinės instancijos teismas apskritai suabejojo jos teisėtumu, teigdamas, kad veiką reikėtų kvalifikuoti pagal BK 202 straipsnio 2 dalį.
8. Ekonominėje literatūroje yra nurodoma, kad finansų piramidė (ar tai būtų „Y“ schema, ar kitokiu principu veikianti) – fiktyvus verslo modelis, kur pinigai dalyviams mokami už naujų narių pritraukimą ir iš tų pačių naujų narių įneštų lėšų. Tokiame versle negaminama jokia prekė ar neteikiama paslauga. Taigi, ją galima įvardyti kaip privačią bendrovę, kuri pritraukia privačių asmenų depozitus, žadėdama labai aukštas palūkanas, viršijančias rinkos normą. Taip pat yra teigiama, kad esant nepalankioms verslo sąlygoms finansų piramide gali virsti ir legaliai veikiantys juridiniai asmenys. Taigi, ekonominė šio reiškinio apibrėžtis rodo, kad iš esmės tai yra legalaus verslo – investavimo, indėlių, lošimo – modelis, kuris tampa nelegalus dėl įstatymu įtvirtinto reguliavimo, įteisinančio tokius verslo modelius, pažeidimo. Šiuos teiginius ir požymius nustatė ir teismai, kaip antai remdamiesi 2012 m. birželio 19 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos rašte Nr. S 2012/(21.11-2101)-12-3098 išdėstytais teiginiais, kad byloje nustatyta investavimo schema pagal savo požymius atitinka „Y“ schemą.
9. Byla buvo perduota teismui suformulavus kaltinimus taip: ėmėsi finansinės veiklos neturėdami licencijos veiklai, kuriai ji reikalinga, būtent, pažeisdami Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 4 dalies 1 punktą (2009 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XI-554 (įsigaliojo nuo 2009 m. gruodžio 28 d.) (Žin., 2009, Nr. 153-6892) redakcija), kad tik kredito įstaiga turi išimtinę teisę priimti indėlius ir kitas grąžintinas lėšas iš neprofesionalių rinkos dalyvių, ir Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 2 straipsnio 6 dalies 1 punktą (2009 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XI-551 (nuo 2009 m. gruodžio 28 d.) (Žin., 2009, Nr. 153-6889) redakcija), kad licencinės finansinės paslaugos – tai indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimas iš neprofesionaliųjų rinkos dalyvių, neturėdami kredito įstaigos statuso ir Lietuvos banko nustatyta tvarka išduoto leidimo priėmė indėlius. Tokius kaltinimus pripažino bei surinkta bylos medžiaga patvirtino ir pirmosios instancijos teismas. Tiek minėtu Lietuvos banko Priežiūros tarnybos raštu, tiek Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. liepos 5 d. išaiškinimu, tiek ir kita bylos medžiaga buvo neginčijamai nustatyta, kad pats veiklos būdas, kurį vykdė išteisintieji, Lietuvoje yra galimas tik esant įstatymuose nustatytoms sąlygoms, t. y. įsteigus juridinį asmenį bei turint leidimus. Todėl nėra teisinio pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl galimos veikos atitikties BK 202 straipsnio 2 daliai, kurios iš esmės grindžiamos tik prokuroro baigiamųjų kalbų apeliacinės instancijos teisme teiginiais.
Dėl tyčios (ne)buvimo išteisintųjų veiksmuose
10. Tačiau atmestini kasacinio skundo teiginiai dėl netinkamo apeliacinės instancijos teismo kaltės vertinimo, nes jie prieštarauja bylos medžiagai bei teismo pateiktai argumentacijai. Pažymėtina, kad šie kasacinio skundo argumentai iš esmės yra grindžiami galimai teismo padarytais esminiais BPK pažeidimais, tačiau jie argumentuojami siūlant kitokį surinktos, teismo patikrintos ir įrodymais pripažintos medžiagos vertinimą. Primintina, kad kasacinės instancijos teismas apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir (ar) baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).
11. Prokuroro kasaciniame skunde daug dėmesio kreipiama neva aktyviai taikytai veiklos konspiracijai, tačiau tai prieštarauja bylos medžiagai, nes nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) atvirai (skrajutėmis, reklamomis, informacija tinklalapiuose, vedamuose seminaruose) bandė įteigti klientams nerealiai didelį „investuoto“ kapitalo pelningumą. Buvo atvirai pateikiami viliojantys pasiūlymai „investuoti“ ir gauti didelę grąžą beveik nieko nedarant. Tereikia įnešti nustatytą pinigų sumą (dažnai gana didelę) ir (ar) papildomai surasti schemoje nurodytą skaičių žmonių, pageidaujančių prisijungti prie tokio plano. Kaip antai sistemos (duomenys neskelbtini) reklaminėje medžiagoje – skrajutėje, kurią 2012 m. kovo 21 d. raštu Nr. S 2012/(21.7-2101)-12-1536 pateikė Lietuvos bankas, yra pateikta informacija, kad visi (duomenys neskelbtini) sistemos dalyviai, kurie užsiregistruos sistemoje nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. gruodžio 1 d. ir padės ne mažesnį kaip 1000 Lt indėlį per minėtą laikotarpį, automatiškai dalyvaus organizuojamoje loterijoje – akcijoje dėl trijų naujų automobilių „Toyota Avensis“ laimėjimo ir pan. Todėl kasatoriaus nurodomi teiginiai apie tai, kad lėšų pavedimuose buvo prašoma paskirties skiltyje nurodyti – „sąskaitos papildymas“, „pavedimas“ ar kitokią su tikrąja pervedimo paskirtimi sąsajų neturinčią informaciją, praranda prasmę.
12. Sutiktina ir su kitomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl tyčios, kaip vieno iš būtinųjų aptariamos nusikalstamos veikos sudėties požymių, nebuvimo išteisintųjų veiksmuose. Primintina, kad baudžiamasis persekiojimas yra galimas tik už veikas, kurios aiškiai apibrėžtos įstatyme, nes to reikalauja nullum crimen sine lege (nėra nusikaltimo be įstatymo) principas. Todėl kaltinant asmenį tyčiniu įstatymu uždraustos veikos padarymu būtina įrodyti, kad asmuo suvokė savo vykdomos veikos neteisėtumą bei tikslingai siekė veikti uždraustu būdu.
13. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia (be kita ko), šiuos: kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus; teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia (teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų)); teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios)), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit (įstatymas, pagerinantis subjektų padėtį, turi grįžtamąją galią)) (inter alia, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. vasario 15 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai).
14. Vertinant nusikalstamos veikos sudėties požymių turinį, nepakanka vien baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnio dispozicijos. Pažymima, kad ne visi sudėties požymiai atskleidžiami specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, o ir atskleistų požymių turinį dažnai turi vertinti ar išaiškinti kompetentinga institucija. Atitinkamai nusikalstamos veikos požymiams keliamas ir reikalavimas, be kita ko, kad požymis turi būti nustatytas įstatymo ar išplaukti iš įstatymo aiškinimo, kaip akcentuoja ir nullum crimen sine lege principo atšaka – nullum crimen sine lege certa (nusikalstama veika ir dėl jos padarymo kylantys padariniai privalo būti maksimaliai aiškiai ir tiksliai aprašyti įstatyme). Bendriausiu požiūriu pastarasis principas reiškia, kad nusikalstamos veikos sudėties požymiai baudžiamajame įstatyme turi būti tiksliai ir aiškiai apibrėžti. Šis principas perteikiamas ir Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto, kuris yra ratifikuotas Lietuvos Respublikos Seimo, 22 straipsnio 2 dalyje: „Nusikaltimo sąvoka aiškinama labai tiksliai, nesivadovaujant jokia analogija. Iškilus neaiškumui, sąvoka aiškinama tiriamojo, kaltinamojo ar nuteistojo naudai.“
15. Taigi pagrindiniai nullum crimen sine lege certa principo elementai yra nusikalstamos veikos sudėties požymių tikslumas ir aiškumas (apibrėžtumas, vienareikšmiškumas). Aiškumo ir tikslumo elementų svarba tiek visoje baudžiamojoje teisėje, tiek tiriant nusikalstamos veikos sudėties požymius yra labai didelė. Pirma, be tikslumo ir aiškumo teisė praranda nuspėjamumą. Antra, tik išleidusi aiškią ir tikslią normą, suprantamą visuomenei, valdžia gali tikėtis iš visuomenės reikalaujamo elgesio ir t. t. Kaip minėta atskleidžiant požymių turinį, priklausomai nuo nusikalstamos veikos sudėties ypatumų, didelę reikšmę turi ir kompetentingų institucijų pateikti požymių turinio aiškinimai, nagrinėjamu atveju apie veikos teisėtumą ir jos teisėtą vykdymą.
16. Bylos medžiaga bei ją analizuojantys teismų sprendimai rodo aptartų aiškumo elementų trūkumą – apklausiami tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose išteisintieji parodė, kad nežinojo, jog jų vykdytai veiklai reikėjo leidimo. Jie teigė konsultavęsi su VMI darbuotojais, advokatais ir šie jiems į šį klausimą atsakė neigiamai, šie išteisintųjų teiginiai nėra paneigti. Apie išteisintųjų vykdytą veiklą buvo žinoma valstybės institucijoms, tiek atsakingoms už rinkos ir verslo priežiūrą, tiek ir ikiteisminio tyrimo. Antai teisėsaugos institucijoms apie išteisintųjų vykdytą veiklą buvo žinoma nuo 2011 m. spalio mėn., tačiau buvo nuspręsta, kad jie veikia nepažeisdami teisės aktų reikalavimų. Priešingą išvadą teisėsaugos institucijos priėjo tik po penkių mėnesių, kai tie patys duomenys atsakingų pareigūnų buvo įvertinti priešingai, konstatavus, jog nagrinėjamu atveju turi būti pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galbūt neteisėtai vykdomos ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos. Jų veikla buvo žinoma ir Vertybinių popierių komisijai, ir VMI. Tačiau pirmoji, kuri iki 2012 m. sausio 1 d. vykdė vertybinių popierių rinkos priežiūrą, tik įspėjo investuotojus, kad (duomenys neskelbtini) sistema nėra jos prižiūrima, jai nėra taikomi Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo įtvirtinti investuotojų apsaugos ir jų teisių gynimo mechanizmai, tokiai veiklai nėra taikoma Lietuvos Respublikos teisė, t. y. nurodė, kad visa rizika dėl investicijų tenka investuotojui. Be to, interneto portaluose publikuotuose straipsniuose buvo cituojami šiuo klausimu pasisakę teisėsaugos pareigūnai, kurie teigė, kad „finansinė piramidė“ gali būti priskiriama prie komercinės ar finansinės veiklos, todėl, jų nuomone, tik įregistruotas juridinis ar fizinis asmuo gali reklamuotis elektroninėje erdvėje. Jie taip pat paaiškino, kad apžvelgus (duomenys neskelbtini) svetainės turinį matyti, jog pastaroji yra informacinio pobūdžio ir „greitu praturtėjimu“ susidomėję asmenys nukreipiami į užsienio ribotos atsakomybės bendrovei priklausančią interneto svetainę. Atitinkamai VMI daliai išteisintųjų išdavė individualios veiklos pažymas – A. St. 2012 m. balandžio 23 d. išduota nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) „Kita, niekur kitur nepriskirta, finansinių paslaugų veikla, išskyrus draudimą ir pensijų lėšų kaupimą“ bei „Kitas piniginis tarpininkavimas“; A. S. 2012 m. kovo 28 d. išduota nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) „Kita, niekur kitur nepriskirta, finansinių paslaugų veikla, išskyrus draudimą ir pensijų lėšų kaupimą“ bei „Kitas piniginis tarpininkavimas“. Nors 2013 m. liepos 5 d. VMI rašte nurodoma, kad pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus (toliau – EVRK) 2 redakciją, patvirtintą Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2007 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. DI-226 „Dėl ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus patvirtinimo“, „kito piniginio tarpininkavimo veikla“, yra priskirta 64.19 klasei „Kitas piniginis tarpininkavimas“, kuris suteikia teisę vykdyti: pašto žiro sąskaitų ir pašto taupomųjų bankų sąskaitų aptarnavimą; specializuotų indėlius priimančių institucijų paskolų būstui įsigyti teikimą; piniginių perlaidų paslaugų veiklą. Į šią klasę taip pat įeina indėlių ir (arba) artimų indėliams pakaitų priėmimas ir kreditų teikimas arba lėšų skolinimas. Kreditas gali būti suteikiamas įvairiomis formomis, pvz., paskola, paskola įkeičiant nekilnojamąjį turtą, kredito kortele ir kt. Šią veiklą vykdo pinigų institucijos, išskyrus centrinius bankus, pvz.: bankai, taupomieji bankai, kredito unijos. Pagal EVRK 2 redakciją „Kita, niekur kitur nepriskirta, finansinių paslaugų veikla, išskyrus draudimą ir pensijų lėšų kaupimą“ yra priskirta 64.99 klasei, kuri suteikia teisę vykdyti kitą, pirmiausia su lėšų skirstymu susijusią, finansinių paslaugų veiklą, išskyrus paskolų teikimą: faktoringo veiklą, apsikeitimo, pasirinkimo ir kitų riziką mažinančių sandorių sudarymą, priešmirtinių išmokų bendrovių veiklą; investavimą savo sąskaita tokių subjektų kaip rizikos kapitalo įmonės, investavimo klubai ir pan. Piniginių indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimo ir grąžinimo iš neprofesionalių rinkos dalyvių už dideles mėnesines palūkanas vykdymas klasifikuojamas 64.19 klasėje „Kitas piniginis tarpininkavimas“. Šias paslaugas vykdo pinigų institucijos, išskyrus centrinį banką. Atsižvelgiant į EVRK klasifikacijoje pateiktą 64.19 ir 64.99 klasių aprašą, fiziniams asmenims, įregistravusiems individualią veiklą pagal pažymą, draudžiama savarankiškai vykdyti tokias veiklas, neįregistravus juridinio asmens. Taip pat šie asmenys neturi teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla, kuri įeina į 64.19 klasę. Šias aplinkybes patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas M. M., dirbantis VMI Teisės departamento Tiesioginių mokesčių skyriaus vyriausiuoju specialistu, kuris nurodė, kad 2011–2012 m., išduodant tokias pažymas, nelabai buvo tikrinama, ar tam tikrą veiklą gali vykdyti fizinis asmuo. Tuo turėjo pasidomėti pats gyventojas. Anot specialisto, šiuo metu, kai prašymai yra teikiami elektroniniu būdu, jeigu pasirenkama veiklos, kuria gali verstis tik juridinis asmuo, klasė, iš karto nurodoma, kad toks prašymas negali būti paduodamas. O jeigu toks prašymas tam tikra dalimi net ir būtų priimtas, vėliau sistema parodytų, kad tokios veiklos vykdyti negalima, ir prašymas būtų atmestas. Specialisto teigimu, bylos nagrinėjimo metu buvo teikiami tik popieriniai prašymai, tad įtakos galėjo turėti žmogiškasis veiksnys – VMI darbuotojas nepasižiūrėjo, kas pateikė prašymą, ir įregistravo tokią veiklą. Atitinkamai, pradėjus ikiteisminį tyrimą, nebuvo imtasi jokių veiksmų vykdomai veiklai stabdyti.
17. Aptartos aplinkybės rodo, kad dėl valstybės institucijų aiškios pozicijos trūkumo, neaiškaus teisinio reguliavimo, prieštaringų veikos pobūdžio aiškinimų nebuvo galima vienareikšmiškai teigti apie išteisintųjų vykdytos veiklos legalumą ar nelegalumą. Todėl nėra pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl tyčios nebuvimo išteisintųjų veiksmuose, šios išvados atitinka tiek nurodytus konstitucinius principus, tiek ir teismų praktiką. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, formuluodamas nurodytas išvadas, išsamiai ir plačiai vertino kitas bylos aplinkybes, surinktus ir patikrintus įrodymus. Todėl kasacinio skundo argumentai dėl BPK nuostatų pažeidimo prieštarauja tiek bylos medžiagai, tiek apeliacinės instancijos teismo sprendimo turiniui.
Dėl kasaciniame skunde formuluojamo prašymo ydingumo
18. Išteisintųjų atstovai pagrįstai žodinių paaiškinimų, duotų kasacinės instancijos teismo posėdyje, metu atkreipė dėmesį į kasacinio skundo prašymo ydingumą vienu iš aspektų, t. y. kasaciniame skunde prašoma palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Tačiau pagrįstai buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad tokiu atveju būtų pažeistas teisės į teisminę gynybą principas, nes kai kurie apeliacinių skundų argumentai buvo palikti nenagrinėti priėmus išteisinamąjį nuosprendį. Teisės į teisminę gynybą principas suponuoja ne tik teisę ginti savo pažeistas teises teisme, bet ir teisę į priimto teismo sprendimo peržiūrą ir patikrinimą aukštesnės instancijos teisme, kurios paskirtis, be kita ko, yra ir ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo sprendimo klaidas. Taigi šiuo aspektu nustačius esminius BPK pažeidimus, kuo iš esmės ir grindžiamas kasacinis skundas, buvo galimas tik prašymas perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
19. Tas pats pasakytina ir apie kitą prokuroro formuluojamą prašymą, t. y. palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais, nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodant, kad iš A. St. konfiskuotini 451, 82 Eur, kaip gauti iš nusikalstamos veikos. Primintina, kad būtent bylą nagrinėjantis ir byloje įrodytomis pripažintas aplinkybes nustatantis teismas turi kompetenciją nuspręsti ir konfiskuotino turto dydžio klausimą, o kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Todėl vėlgi šiam klausimui tinkamai spręsti buvo galimas tik prašymas perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
20. Prokuroras taip pat formuluoja prašymą palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir dėl A. M., kuriam apeliacinės instancijos teismas BK 40 straipsnio pagrindu bylą nutraukė pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, tačiau nepateikia jokių teisinių ar kitokių argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kodėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl šios dalies turėtų būti keičiamas.
Dėl proceso išlaidų priteisimo
21. Nagrinėjamoje byloje kasacinio proceso metu gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos – prašymai, kuriais prašoma priteisti valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas, sudarančias atitinkamai 80 Eur ir 147,06 Eur, advokatams K. Sandaraitei-Butvilienei ir J. Bogdanovui teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą asmeniui, kuriam byla nutraukta, A. M. ir išteisintajam Č. T. kasacinės instancijos teisme.
22. Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis.
23. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-8-696/2015, 2K-14-895/2015, 2K-84-699/2015, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014).
24. Primintina, kad apeliacinės instancijos teismas A. M. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 202 straipsnio 1 dalį ir Č. T. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, vadovaudamasis BK 40 straipsnio 1 dalimi, A. M. nuo baudžiamosios atsakomybės atleido. Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal prokuroro kasacinį skundą išteisintųjų ir asmens, kuris dėl vienos veikos išteisintas, o dėl kitos atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, teisinę padėtį sunkinančiais pagrindais – t. y. prašant panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį. Išnagrinėjusi bylą kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė atmesti prokuroro kasacinį skundą, laikydama jį nepagrįstu, o apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis paliktas galioti nepakeistas.
25. Nagrinėjamoje byloje kasacinio proceso metu A. M., kuriam byla nutraukta, ir išteisintasis Č. T. pateikė prašymus skirti jiems gynėjus. Atsižvelgiant į tai, kad asmuo, kuriam byla nutraukta, yra išvykęs iš Lietuvos į užsienio valstybę (deklaravęs išvykimą) ir dėl pandemijos negali atvykti (pareiga karantinuotis ir pan.), o išteisintasis Č. T., kaip pensininkas, gauna ribotas pajamas ir dėl to neišgali sumokėti advokatui, siekiant įgyvendinti jų teises į gynybą, nes kasacinis skundas pateiktas sunkinančiais pagrindais, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 2 dalimi, gynėjų dalyvavimas buvo pripažintas būtinu. Todėl buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, šios tarnybos koordinatoriaus sprendimu asmeniui, kuriam byla nutraukta, A. M. buvo paskirta advokatė K. Sandaraitė-Butvilienė, o išteisintajam Č. T. – advokatas J. Bogdanovas, kurie jiems atstovavo nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme.
26. Atsižvelgdama į BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad tik pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, ir į kitas pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai priteisti valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išteisintajam Č. T. ir A. M., kuris dėl vienos veikos išteisintas, o dėl kitos veikos baudžiamasis procesas jam nutrauktas, kasacinės instancijos teisme netenkintini.???
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Regimanto Žukausko kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė
Pranas Kuconis
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė