Baudžiamoji byla Nr. 1A-275-354/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-37246-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

1.1.3.2.; 1.1.7.1.; 1.1.7.2.2.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.2.; 1.1.8.8.; 1.1.8.10.1.; 1.2.4.6.2.2.; 1.2.26.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.4.6.; 2.1.15.3.3.2.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 13 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražvydo Poškaus,

sekretoriaujant Neringai Tovaišaitei-Aleksienei,   

dalyvaujant prokurorei Rasai Valančienei,

nuteistajam R. S. ir jo gynėjui advokatui Rolandui Tamašauskui,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 14 d. nuosprendžio, patikslinto Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021  m. birželio 23 d. nutartimi, kuriuo R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalį 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda; pagal BK 284 straipsnį 55 MGL (2750 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda, kurią R. S. įpareigotas sumokėti per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiojo L. L. atstovės pagal įstatymą G. G. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, iš R. S. priteisiant nukentėjusiajam L. L. 600 Eur neturtinei žalai atlyginti, šias lėšas uzufrukto teise pavedant tvarkyti įstatyminei atstovei G. G..

Iš R. S. valstybės naudai priteista 556,56 Eur Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino nepilnamečio nukentėjusiojo atstovavimo baudžiamojoje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.       R. S. nuteistas už tai, kad mušdamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, būtent: 2020 m. rugsėjo 15 d., apie 18.15 val., parke „(duomenys neskelbtini)”, esančiame prie (duomenys neskelbtini), namo, netoli rampos, tyčia ranka suduodamas 4 smūgius mažamečiui L. L. į veido sritį ir ranką, taip sukėlė nukentėjusiajam L. L. fizinį skausmą.

2.       Be to, R. S. nuteistas už tai, kad 2020 m. rugsėjo 15 d., apie 18.15 val., viešoje vietoje – parke „(duomenys neskelbtini)”, esančiame (duomenys neskelbtini), netoli rampos, įžūliu elgesiu, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, o būtent: tyčia ranka suduodamas 4 smūgius mažamečiui L. L. į veido sritį ir ranką sukėlė nukentėjusiajam L. L. fizinį skausmą bei tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. 

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3.       Apeliaciniu skundu nuteistasis R. S. prašo: 1) panaikinti 2021 m. birželio 14 d. Šiaulių apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir jį (R. S.) išteisinti; 2) atlikti įrodymų tyrimą; 3) priimti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti; 4) pavesti prokurorui atlikti L. L., E. L., H. J., A. S. parodymų patikrinimą vietoje, fiksuojant atstumą nuo tariamos liudytojų įvykio stebėjimo vietos iki tariamo smūgių sudavimo L. L., jo nugriuvimo vietos; 5) atlikti papildomą įvykio vietos apžiūrą diferencijuojant metalinių ir betoninių rampos elementų buvimo vietą bei fiksuojant rampos išmatavimus; 6) paskirti R. S. tyrimą poligrafu užduodant klausimą: ar 2020 m. rugsėjo 15 d., apie 18.15 val., parke „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), R. S. sudavė ranka smūgius L. L.?

3.1.                      Skunde apeliantas nurodo, jog teismo nuosprendis naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

3.2.                      Apelianto vertinimu, teismo padaryti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimai nulėmė tokias klaidas: 1) teismas neįvertino esminių prieštaravimų nukentėjusiojo ir liudytojų parodymuose bei policijos vaizdo kamerų įrašuose; 2) teismas nesiėmė veiksmų ikiteisminio tyrimo spragoms užpildyti ir atlikti papildomą įvykio vietos apžiūrą bei nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų patikrinimą vietoje; 3) teismas neįvertino nukentėjusiojo asmenybės ir jo motyvų duoti melagingus parodymus.

3.3.                      Skunde apeliantas akcentuoja, jog nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi, jie prieštarauja tiek tarpusavyje, tiek kitų liudytojų parodymams.

3.4.                      Pastebima, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu negalėjo nurodyti, į kurią veido pusę, kuria ranka buvo suduota, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad buvo suduota į abi veido puses, iš policijos pareigūnų, buvusių įvykio vietoje vaizdo kameros įrašų matyti, jog įvykio vietoje nukentėjusysis nurodė, kad jam buvo suduota į kairę veido pusę. Dėl smūgių skaičiaus nukentėjusysis policijos pareigūnams įvykio vietoje nurodė, kad buvo suduoti 3 smūgiai, iš kurių nuo vieno smūgio užsidengė ranka, savo mamai G. G. nurodė, kad buvo suduoti 4 smūgiai, iš kurių du į skruostą, vienas į ausį, o nuo vieno užsidengė ranka. Apelianto įsitikinimu, šios aplinkybės prieštarauja įvykio kontekstui – nukentėjusiajam nebuvo nustatyta jokių kūno sužalojimų, nukentėjusysis nebuvo patyręs jokių galvos traumų, kurios nulemtų atminties sutrikimą. Kartu pažymima, kad kitas detales nukentėjusysis nurodė tiksliai – nurodė, kiek kartų jam buvo suduota su plaštaka, o kiek su kumščiu, kiek smūgių jam buvo suduota į skruostą, o kiek į ausį, į kurią rampos vietą atsitrenkė pakaušiu – į betoninę ar metalinę, tiksliai nurodė, kad jį matė E. L., ir nurodė atstumą iki jos – 15 m. Apeliantas daro išvadą, jog nukentėjusysis puikiai atsiminė įvykio aplinkybes ir sąmoningai nenurodė kūno vietas, į kurias pastarajam tariamai buvo suduota, kadangi gydytojo apžiūros metu būtų konkrečiai atsakyta į klausimą, ar nukentėjusiojo nurodytoje vietoje yra kūno sužalojimų.

3.5.                      Apeliantas pastebi ir tai, jog apklausiamas nukentėjusysis nurodė, jog A. S., su kuriuo tariamai kilo konfliktas prie rampos, nepažįsta, matė pirmą kartą, tačiau šiuos nukentėjusiojo parodymus paneigia liudytojai E. L., H. J., kurie nurodė, jog žino, kad iki įvykio prie rampos buvo įvykis, susijęs su pinigais. Pažymima, jog A. S. nurodė, kad nukentėjusysis prieš tai parduotuvėje atėmė iš jo smulkią pinigų sumą. Apelianto įsitikinimu, minėtos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusysis savo aplinkoje pasakojo apie pinigų atėmimą iš A. S., tačiau melavo apie tai policijos pareigūnams, ikiteisminio tyrimo pareigūnui bei teismui.

3.6.                      Be to, skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo ir liudytojų E. L., H. J. parodymai dėl aplinkybės, kad nukentėjusysis tariamai buvo nugriuvęs, yra nenuoseklūs. Pažymima, kad įvykio vietoje visur yra dirbtinė danga, asfaltas, trinkelės, todėl, jei nuo smūgio nukentėjusysis būtų nugriuvęs, būtų patyręs kraujosruvas, nubrozdinimus, raiščių patempimus, o taip pat tokia trauma būtų labai skausminga, ir logiška, kad nukentėjusysis nugriuvimą pirmiausia būtų akcentavęs tiek atvykusiems įvykio vietoje pareigūnams, tiek visose apklausose ikiteisminio tyrimo metu. Pastebima, kad vis dėlto nukentėjusysis atvykusiems pareigūnams apie nugriuvimą nenurodė, o iš nukentėjusiojo paaiškinimų policijos pareigūnams įvykio vietoje yra akivaizdu, kad nukentėjusysis nebuvo nugriuvęs. Be to, apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno nukentėjusysis kategoriškai nurodė, kad jam apsisuko galva nuo smūgio, tačiau jis nukritęs nebuvo, o apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis jau nurodė, kad buvo nugriuvęs nuo smūgio. Analogiškai, liudytojai E. L., H. J., apklausiami ikiteisminio tyrimo pareigūno, nenurodė aplinkybės, kad nukentėjusysis būtų nugriuvęs, tačiau apklausiami teisme tokią aplinkybę jau nurodė. Be to, liudytoja E. L., apklausiama teismo posėdyje po to, kai teisėjas priminė, kad ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė kitokias aplinkybes, kad nukentėjusysis nebuvo nugriuvęs, vėl pakeitė parodymus ir patvirtino, kad teisingi yra jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Tuo tarpu H. J. ikiteisminio tyrimo pareigūnui nurodė, kad apskritai apie įvykį žino tik iš nukentėjusiojo pasakojimo, o teismo posėdyje nurodė, kad nukentėjusysis buvo nugriuvęs, kitą dieną nukentėjusiajam buvo pamėlynavęs žandas ir paakys. Pastebima, jog teismo medicinos specialistas nenustatė H. J. nurodytų sužalojimų, tokių sužalojimų pas nukentėjusįjį nenurodė ir nukentėjusiojo mama G. G.. Apelianto įsitikinimu, nurodytos aplinkybės rodo, kad nukentėjusysis ir liudytojai E. L., H. J. susitarė duoti melagingus parodymus apie įvykį.

3.7.                      Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad paminėti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų skirtumai, prieštaravimai yra nereikšmingi, todėl kartu nelogiška teismo išvada, jog visi kiti minėtų asmenų parodymai yra teisingi. Teigia, kad teismas nurodytus parodymų skirtumus privalėjo vertinti nukentėjusiojo asmenybės ir galimos jo motyvacijos duoti melagingus parodymus kontekste, nes nukentėjusiojo atžvilgiu ne kartą buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai dėl jo padarytų teisės pažeidimų, pastarasis yra susipažinęs su ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo tvarka, yra įgavęs pasitikėjimą, kuris leidžia jam manipuliuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnais, klaidinti tyrimą duodant melagingus parodymus, turi atsakomybės už neteisėtus veiksmus išvengimo patirtį. Šiuo atveju nukentėjusiojo manipuliavimas ikiteisminio tyrimo pareigūnais ir teismu pasireiškė tuo, kad nukentėjusysis vengė konkretizuoti smūgių sudavimo vietą, skirtingiems asmenims nurodė skirtingą smūgių skaičių ir aplinkybes, tik trečioje apklausoje radikaliai papildė savo įvykio versiją pareikšdamas apie griuvimą, savo parodymus koordinuotai su liudytojais E. L., H. J. keitė kaltinimo sunkinimo linkme.

3.8.                      Apelianto nuomone, teismas privalėjo atsižvelgti į duomenis apie įvykio vietą. Liudytojas A. S. parodė, kad pokalbio metu jis (apeliantas) stovėjo, o nukentėjusysis sėdėjo ant rampos kolonos krašto, įvykio vieta yra rampa, kurios galinė dalis sudaryta iš gelžbetoninių kolonų ir jas jungiančių metalo lakštų, gelžbetoninių kolonų apatinė dalis yra platesnė, ant esančios briaunos tupintis žmogus gali atsiremti. Pastebima, jog tai prieštarauja nukentėjusiojo ir liudytojų parodymams, kad nuo tariamo smūgio, nukentėjusysis galėjo 3–4 kartus atsitrenkti galva į metalo lakštus, jungiančius gelžbetonines kolonas. Be to, teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad metalo lakštai yra sumontuoti ant vyrių ir faktiškai atlieka vartų funkciją, o po rampa įrėminant metalo lakštais ir kolonomis sukurta patalpa. Kadangi metalo lakštai yra judantys, į juos atsirėmęs tupintis žmogus negalėtų išlaikyti pusiausvyros, todėl ši aplinkybė patvirtina A. S. parodymus, kad nukentėjusysis buvo atsitūpęs ne prie metalo lakštų, bet ant gelžbetoninės kolonos briaunos ir galėjo galva atsitrenkti tik į gelžbetonio koloną. Jei nukentėjusysis nuo smūgio kumščiu būtų atsitrenkęs į gelžbetoninę koloną, nukentėjusysis būtų patyręs galvos smegenų sutrenkimą, tai nebūtų sukėlę jokio garso, kurį tariamai girdėjo liudytojai.

3.9.                      Be to, teigiama, jog nukentėjusysis nurodė, kad visi smūgiai jam tariamai buvo suduoti iš šono, tačiau tai prieštarauja nukentėjusiojo ir liudytojų E. L., H. J. nurodytai aplinkybei, kad nukentėjusysis 3 kartus atsitrenkė į metalines rampos dalis. Nukentėjusiajam stovint nugara rampos atžvilgiu ir patiriant smūgį į skruostą ar į ausį, nukentėjusiojo galva judėtų lygiagrečiai rampos atžvilgiu ir į ją nebūtų atsitrenkusi. Atitinkamai, nukentėjusysis būtų galėjęs atsitrenkti galva į rampą tik tokiu atveju, jei būtų gavęs smūgius į veidą iš priekio, tačiau tada nukentėjusiajam neišvengiamai būtų sužalotos lūpos, nosis.

3.10.                      Be kita ko, skunde nurodoma, jog teismas nepagrįstai nevertino jo (apelianto) ir A. S. parodymų, jog nukentėjusysis su juo (apeliantu) elgėsi įžūliai, vartodamas necenzūrinius žodžius, t. y. nukentėjusysis pakankamai pasitikėjo savimi, kad atsakytų suaugusiam žmogui necenzūriniais žodžiais, tačiau po tariamo smūgių sudavimo nukentėjusysis nesikvietė draugų pagalbos, neišreiškė savo pasipiktinimo keiksmažodžiais, nebuvo jokių kitokių nukentėjusiojo reakcijų balsu, iš kurių aplinkiniai galėtų suprasti, kad nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai. Ši aplinkybė, kartu su aplinkybe, kad kelių metrų atstumu buvo nepilnamečių nukentėjusiojo pažįstamų grupė, kurie neabejotinai bet kokią nukentėjusiojo užuominą apie smūgius būtų išgirdę, patvirtina, kad nukentėjusiojo reakcijų balsu į 4 smūgius nebuvimas prieštarauja aplinkybių visumai. Nors liudytoja E. L. nurodo, kad nukentėjusysis verkė, tai prieštarauja nukentėjusiojo asmenybės charakteristikai (sistemingai daro teisės pažeidimus, siekia dominuoti kitų atžvilgiu, nebijo konfliktinių situacijų, vartoja keiksmažodžius). Taip pat tai prieštarauja paties nukentėjusiojo ir jo mamos G. G. parodymams, kuriuose jie tokios aplinkybės nenurodo. Atitinkamai, nukentėjusysis net ir po vieno smūgio būtų bandęs išvengti kitų smūgių, trauktis iš už rampos link savo draugų, kadangi po tariamo smūgių sudavimo jis galėjo trauktis tik į šoną, išeidamas iš už rampos, tačiau liudytoja E. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad, kai ji pamatė nukentėjusįjį, jis tupėjo, t. y. nukentėjusysis savo pozicijos visiškai nepakeitė, kas patvirtina, kad nukentėjusysis iki pat pokalbio pabaigos iš apelianto pusės nejautė jokios fizinės grėsmės.

3.11.                      Taip pat skunde nurodoma, kad teismas darė nelogiškas išvadas dėl nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių atitikimo įvykio trukmei. Apelianto teigimu, viskas vyko maždaug pusę minutės, tiek, kiek užteko pasakyti nukentėjusiajam, kad toliau užkabinėjant A. S. bus pranešta policijai, ir šią aplinkybę netiesiogiai patvirtino pats nukentėjusysis ir liudytoja E. L.. Pastebima, kad nukentėjusysis, apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno, nurodė, kad jis (apeliantas) jam apskritai nieko nepasakė ir iš karto sudavė, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nukentėjusysis nurodė, kad apeliantas jam kažką pasakė ir tada sudavė. Apeliantas pažymi, jog jo ir nukentėjusiojo kontaktas buvo labai trumpas, iš ko seka, kad jis (apeliantas) įvykio vietoje neužtruko tiek laiko, kad suduotų nukentėjusiajam 3–4 smūgius, kad nukentėjusysis spėtų pradėti verkti ir po to dar jis (apeliantas) išsakytų nukentėjusiajam visus savo priekaištus.

3.12.                      Apeliantas pažymi, kad teismas darė nelogiškas išvadas, jog jis galėjo suduoti tupinčiam nukentėjusiajam. Pastebima, jog A. S., E. L. nurodė, kad nukentėjusysis tupėjo, kad tupėjo ir jis (apeliantas), nurodė A. S.. Tokia kūno padėtis atitiko jo (apelianto) parodymus, kad jis tik išsakė nukentėjusiajam savo pretenzijas, o ne sudavė smūgius. Tuo tarpu E. L. nurodė, kad jis stovėjo, o A. S. tupėjo. Atsižvelgiant į apelianto ūgį – (duomenys neskelbtini) cm, stovimoje padėtyje jis nebūtų galėjęs pasiekti ranka tupinčio nukentėjusiojo, o būdamas atsitūpęs, negalėtų suduoti 4 kartus dėl to, kad tupint ir kartu smūgiuojant ir dar tiek kartų yra neįmanoma išlaikyti pusiausvyrą. 

3.13.                      Apelianto manymu, teismas darė nelogiškas išvadas, jog nukentėjusiojo parodymus galima vertinti kaip patikimus dėl to, kad nukentėjusysis pranešė policijai iš karto po įvykio. Ši teismo išvada nepagrįsta bylos duomenimis, kadangi nėra nustatyta, kiek laiko praėjus nukentėjusysis ir E. L. pranešė apie įvykį policijai.

3.14.                      Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad nukentėjusysis neturėjo motyvų duoti melagingus parodymus bijodamas galimo tyrimo dėl pinigų atėmimo iš A. S., kadangi toks tyrimas buvo pradėtas vėliau. Akcentuojama, jog nukentėjusysis turi nusikaltimų darymo ir kontakto su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, atsakomybės išvengimo patirtį, todėl suvokė, kad melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą suteiks jam pranašumą ginantis nuo kaltinimo pinigų atėmimu iš A. S., kadangi visas dėmesys bus perkeltas nuo pinigų atėmimo fakto į smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, be to, įvykis dėl pinigų atėmimo iš A. S. gali įtakoti kitus teisės pažeidimų tyrimus nukentėjusiojo atžvilgiu.

3.15.                      Taip pat skunde teigiama, jog teismas nepagrįstai nesivadovavo nuosekliais A. S. parodymais ir nepagrįstai sureikšmino prieštaringus nukentėjusiojo bei liudytojų E. L. ir H. J. parodymus. Teismas, abejodamas, kad tariamai liudytojas A. S. duoda parodymus nesavarankiškai, privalėjo šias aplinkybes tirti, o ne deklaratyviai daryti išvadas apie tai, kad A. S. galimai nepatiko L. L. elgesys.

3.16.                      Be to, teigiama, jog teismas nelogiškai darė išvadą, kad nukentėjusiojo ir E. L., H. J. parodymais galima vadovautis dėl neatliktų būtinų ikiteisminio tyrimo veiksmų. Akcentuojama, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo neatliktas minėtų asmenų parodymų patikrinimas vietoje, kas sudarė pagrindą meluoti, keisti parodymus, taip pat nebuvo tinkamai apžiūrėta įvykio vietą, todėl nebuvo nustatyta, kurios rampos dalys yra metalinės, kurios gelžbetonio, kokie rampos išmatavimai bei aukštis, kokia paviršiaus danga yra nukentėjusiojo tariamo griuvimo vietoje.

3.17.                      Apelianto vertinimu, teismas darė nelogiškas išvadas, kad policijos pareigūnai galimai matė paraudimą pas nukentėjusįjį ant skruosto ir tai neva tariamai patvirtina, kad nukentėjusiajam suduoti smūgiai. Pažymima, kad policijos pareigūnai nėra teismo medicinos specialistai, paraudimas gali atsirasti ne tik nuo smūgio, bet ir nuo trynimo ar kitokio poveikio. Lietuvos teismų praktikoje egzistuoja pavyzdžiai, kai nepilnamečiai nukentėjusieji siekė imituoti sužalojimą (Baudžiamojoje byloje Nr. 1-699-721/2019, kurioje priimtas Telšių apylinkės teismo nuosprendis 2020 m. vasario 26 d., nustatyta, kad nepilnametis nukentėjusysis prašė draugų trinti kaklą, kad imituoti tariamai patirtą kaklo suspaudimą).

3.18.                      Be to, apeliantas teigia, jog teismas, padaręs klaidingas išvadas dėl bylos aplinkybių, netinkamai pritaikė BK 284 straipsnį. Teismas nenustatė nei vieno asmens, kuris būtų matęs smūgių sudavimą. Liudytojų A. S. ir netiesiogiai E. L. parodymais įrodyta, kad jis, apeliantas, turėjo pagrindą reikalauti iš nukentėjusiojo nutraukti neteisėtus veiksmus A. S. atžvilgiu. Apelianto vertinimu, nėra jokių duomenų apie elementarių moralės bei elgesio normų niekinimą, ignoravimą žmonių tarpusavio bendravimo taisyklių ar demonstravimą nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai.

3.19.                      Kartu apeliantas pastebi, jog teismo paskirta bausmė – 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda yra aiškiai per didelė, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo tariamai patirta neturtinė žala įvertinta 600 eurų. 

4.       Apygardos teismo posėdyje nuteistasis R. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5.       Apeliacinis skundas atmetamas.  

6.       Apeliaciniu skundu nuteistasis R. S. prašė byloje atlikti įrodymų tyrimą – pavesti prokurorui atlikti L. L., E. L., H. J., A. S. parodymų patikrinimą vietoje, fiksuojant atstumą nuo tariamos liudytojų įvykio stebėjimo vietos iki tariamo smūgių sudavimo L. L., jo nugriuvimo vietos, atlikti papildomą įvykio vietos apžiūrą, diferencijuojant metalinių ir betoninių rampos elementų buvimo vietą bei fiksuojant rampos išmatavimus, paskirti R. S. tyrimą poligrafu. Apelianto prašymas atlikti įrodymų tyrimą buvo išspręstas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, išklausius proceso dalyvių nuomones. Teisėjų kolegija prašymą byloje atlikti įrodymų tyrimą ir atlikti prašomus procesinius veiksmus atmetė, kadangi atlikti nuteistojo skunde nurodytus procesinius veiksmus netikslinga, nes nukentėjusysis L. L. ir liudytojai E. L., H. J., A. S. apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo ir/ar teisme apie įvykio aplinkybes ir įvykio vietą, todėl tai būtų perteklinis veiksmas. Atkreiptas dėmesys, kad nukentėjusysis ir minėti liudytojai yra nepilnamečiai, su kuriais procesiniai veiksmai, remiantis BPK 186 straipsnio nuostatomis, paprastai atliekami ne daugiau kaip vieną kartą, paprastai tai atlieka tas pats asmuo, nagrinėjamu atveju tai būtų neįmanoma. Prašymas atlikti papildomą įvykio vietos apžiūrą netenkintas, nes įvykio vietos apžiūra yra atlikta (1 t. 46–51 b. l.), o dėl tyrimo poligrafu teisėjų kolegija nurodė, kad tyrimo poligrafu rezultatai nėra pripažįstami įrodymu baudžiamosiose bylose, įrodinėjant kaltininko kaltę ar nekaltumą, teismas turi vadovautis objektyviais bylos duomenimis, atitinkančiais LR BPK 20 straipsnio reikalavimus.

7.       Apeliantas R. S., nesutikdamas su jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms.

7.1.                      Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys. BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikalstamos veikos požymių ir nusikalstamą veiką padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Taigi, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Pažymėtina, jog duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis ar jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tai, kad nuteistasis byloje surinktus įrodymus vertina kitaip nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas pripažinti, kad byloje priimtas nuosprendis dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįstas. Dėl to šiuo atveju nuteistajam R. S. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

7.2.                      Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais duomenimis, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl R. S. kaltės padarius nusikalstamas veikas, teisingai jas kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir 284 straipsnį.

8.       Skundžiamu nuosprendžiu R. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

8.1.                      BK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą mažamečiui arba nukentėjusio asmens kankinimą. Šiame straipsnyje nustatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia fizinio smurto prieš mažametį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu) arba nukentėjusį asmenį kankinant (smurtaujant ilgai), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, o kankinant nukentėjusį asmenį – tyčia sukeliamos ne tik stiprios fizinės, bet ir moralinės, dvasios kančios, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti.

8.2.                      Nuteistasis R. S. neigia tyčia smurtavęs nukentėjusiojo L. L. atžvilgiu, bet pripažino, kad įvykio metu bendravo su nukentėjusiuoju L. L., klausė pastarojo, kodėl šis „kabinėjasi“, skriaudžia kitus, atėmė iš jo (apelianto) sūnaus 75 ct. Tokius nuteistojo R. S. parodymus patvirtina liudytoju apklausto jo nepilnamečio sūnaus A. S. parodymai. A. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme parodė, kad atvažiavęs jo tėtis L. L. pasikvietė už rampos, kad jis matė, kaip tėtis tik kalbėjosi su L. L., kad L. L. buvo atsisėdęs ant betoninių kvadratų, o jo tėtis atsitūpęs, kad tėtis su L. L. pasikalbėjo apie pusę minutės ir nuėjo, L. L. nebuvo sužalotas, neverkė. Nors liudytojo A. S. parodymai patvirtina nuteistojo R. S. parodymus, tačiau, vertinant A. S. parodymus, būtina atsižvelgti į tai, kad A. S. yra nuteistojo sūnus, kad jo iniciatyva R. S. atvyko į įvykio vietą ir bendravo su nukentėjusiuoju L. L., todėl A. S. yra suinteresuotas duoti savo tėvui palankius parodymus taip padedant R. S. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo R. S. ir liudytojo A. S. parodymus paneigia kiti byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai.

8.3.                      Nepilnametis nukentėjusysis L. L. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad po žodinio konflikto, įvykusio tarp jo ir kito jam nepažįstamo berniuko, į aikštelę atvyko berniuko tėvas, kuris jį pasikvietė už rampos ir sudavė tris smūgius į veidą (du kartus delnu, vieną kartą pusiau sugniaužtu kumščiu), o ketvirtą kartą užsimojus, jis pakėlė savo ranką ir į ją pataikė, po to vyras pasišalino (t. 1, b. l. 105–108). Iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes nukentėjusysis L. L. nurodė ir apklausiamas tyrėjo – t. y. kad jam vyriškis sudavė tris smūgius į veidą, ausį, kad po smūgių pakaušiu jis atsitrenkdavo į rampos sieną – metalines duris (t. 1, b. l. 84–85). Analogiškai įvykio aplinkybes, t. y. kad vyras jam sudavė tris smūgius į veidą, nukentėjusysis nurodė į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, medikams, savo mamai G. G.. Liudytoja G. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, jog atvykusi į įvykio vietą matė, kad jos sūnaus L. L. kairė veido pusė buvo paraudusi, patinusi, vaikas buvo išsigandęs, pasimetęs, sūnus jai skundėsi, kad „neprigirdi ausimi“, kad nusiraminęs sūnus namuose jai pasakojo, kad jam vyras trenkė tris kartus, kad nuo ketvirto smūgio užsidengė ranka (t. 1, b. l. 7, 159–160; t. 3, b. l. 157–161). Nors 2020 m. rugsėjo 18 d. specialisto išvadoje Nr. G 1232/2020(04) nurodyta, kad L. L. kūne išorinių sužalojimo žymių nėra (t. 1, b. l. 122), tačiau nukentėjusiojo L. L. atžvilgiu pavartoto smurto, sukėlusio fizinį skausmą, faktą patvirtina, be jau minėtų, ir kiti byloje esantys įrodymai. Iš greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės matyti, kad L. L. buvo nustatytas sužalojimas galvoje, kad jis buvo sumuštas, fiksuotas skausmas veide (t. 2, b. l. 39–40). Telefoninio skambučio bendruoju pagalbos centro numeriu garso įrašo apžiūros protokole esantys duomenys patvirtina, kad iš karto po įvykio buvo pranešta apie tai, kad nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis kumščiu į veidą (t. 2, b. l. 44–45). Teisme kaip liudytojai apklausti į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai K. R. ir A. G. parodė, kad, atvykus į įvykio vietą, juos pasitiko nukentėjęs berniukas ir pranešėja, kurie nurodė, kad vyras nukentėjusiajam trenkė 2–3 kartus į veidą ir pasišalino. Šie liudytojai taip pat parodė matę ant nukentėjusiojo veido paraudimą, todėl iškvietė medikus. Liudytojų K. R. ir A. G. parodymus patvirtina policijos pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašas (t. 2, b. l. 48–49). Nukentėjusiojo L. L. parodymus patvirtina ir įvykio vietoje buvusios liudytojos E. L. parodymai. Ši liudytoja teisme parodė, kad matė, kaip vyriškis sudavė vieną smūgį L. L., nes matė rankos atitraukimo gestą, taip pat girdėjo ir daugiau suduotų smūgių, nes girdėjo, kad daužėsi į rampos duris, todėl ji nulipo nuo rampos pasižiūrėti. Liudytoja taip pat parodė, kad matė, jog L. L. buvo atsitūpęs ir susirietęs, nugara atsirėmęs į rampą, jis verkė, jo veidas buvo raudonas, kad L. L. jai sakė, jog vyras kelis kartus trenkė į veidą, todėl ji iškvietė policiją bei nufotografavo smurtavusį vyrą (t. 3, b. l. 187–191). Tokius pačius parodymus liudytoja E. L. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 176–177). Taip pat įvykio vietoje buvęs liudytojas H. J. parodė, kad jis smūgių L. L. sudavimo nematė, nes buvo 10 metrų atstumu, tik girdėjo didelį garsą, nes visi „metalai sužvangėjo“, atėjęs pasižiūrėti matė, kad L. L. gulėjo ant šono, padėjo pastarajam atsikelti, kad L. L. kairės pusės skruostas buvo raudonas, pats L. L. jam sakė, kad vyras jam trenkė į veidą. Liudytojas H. J. taip pat nurodė, kad po įvykio kitą dieną buvo susitikęs su L. L. ir matė, kad šio paakys ir skruostas buvo pamėlynavę. Kaip liudytoja apklausta liudytojo H. J. motina N. M. patvirtino, kad H. J. jai pasakojo, jog jis smūgio L. L. sudavimo nematė – tik girdėjo, matė, jog L. L. veidas buvo paraudęs. Ši liudytoja taip pat parodė, kad ji L. L. sužalojimo aplinkybes sužinojo ir iš paties L. L. bei jo mamos G. G., su kuria kalbėjo telefonu iš karto po įvykio.

8.4.                       Įvertinus visumą aptartų bylos duomenų, daroma išvada, kad nukentėjusiojo L. L. parodymai apie tai, kad nuteistasis R. S. jam sudavė smūgius į veidą ir ranką, taip sukeldamas fizinį skausmą, yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl netikėti nukentėjusiojo L. L. parodymais nėra pagrindo. Tai, kad nukentėjusysis pas ikiteisminio tyrimo teisėją nesugebėjo konkrečiai nurodyti, į kurią veido pusę jam buvo suduoti smūgiai, ar tai, kad nukentėjusysis policijos pareigūnams, medikams iš karto nenurodė, kad jam buvo suduotas smūgis į ranką, arba tai, kad nukentėjusysis nurodė nepažįstąs A. S., neduoda pagrindo nukentėjusiojo L. L. parodymus vertintini kaip iš esmės neteisingus, nes, kaip minėta, nukentėjusiojo parodymus apie tai, į kurią veido pusę ir kiek buvo suduota smūgių, patvirtina liudytojų parodymai bei apžiūros protokoluose, Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuoti duomenys. Skunde nuteistasis teigia, kad tikėti nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo, nes nukentėjusysis meluoja, jo atžvilgiu buvo atliekami ikiteisminiai tyrimai dėl padarytų teisės pažeidimų. Ši nuteistojo R. S. nurodyta aplinkybė nėra pakankama nukentėjusiojo parodymus vertinti kaip iš esmės melagingus, nes, kaip jau minėta, L. L. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Be to, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiojo atžvilgiu iki byloje tiriamo įvykio buvo atliekami ikiteisminiai tyrimai dėl jo galimai padarytų nusikalstamų veikų ar kad jis būtų baustas administracine tvarka. Tai, kad šios bylos tyrimo pradžioje nukentėjusiojo atžvilgiu buvo gauti pareiškimai dėl vagystės, grasinimų, nėra pakankamas pagrindas tvirtinti, kad nukentėjusysis turi patirties „manipuliuoti pareigūnais, teismu ar kad yra susipažinęs su ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo tvarka“, tai tik nuteistojo subjektyvus vertinimas, neparemtas jokiais faktiniais bylos duomenimis. Pastebėtina, kad pagal minėtus pareiškimus dėl neva nusikalstamų nukentėjusiojo L. L. veiksmų (vagystės, grasinimo) 2020-10-28 ir 2021-03-05 ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimais buvo atsisakyta pradėti ikiteisminius tyrimus pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos nusikalstamos veikos, turinčios šių nusikalstamų veikų požymių (t. 1, b. l. 20–22, 33–35).

8.5.                      Taip pat netikėti nepilnamečių liudytojų E. L. ir H. J. parodymais dėl to, kad liudytojai skirtingai nurodė nukentėjusiojo nugriuvimo ar sužalojimo aplinkybes (mėlynė paaky, skruoste) ir manyti, kad liudytojai susitarė su nukentėjusiuoju, nėra pagrindo, nes liudytojų E. L., H. J. parodymai atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, tokias įvykio aplinkybes jie iš karto nurodė atvykusiems policijos pareigūnams (liudytoja E. L.) ar savo motina (liudytojas H. J.).

8.6.                      Skunde nuteistasis teigia, kad nebuvo atsižvelgta į duomenis apie įvykio vietą, t. y. į tai, kad rampa sudaryta iš gelžbetoninių kolonų, metalinių lakštų, todėl mano, kad nukentėjusysis galvos sužalojimą galėjo patirti atsirėmęs į metalinius rampos lakštus, kurie atlieka „vartų“ funkciją. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas, nes iš bylos matyti, kad tyrimo metu buvo apžiūrėta įvykio vieta, kurią nurodė pats nukentėjusysis, byloje nėra duomenų, kad metalinė rampos dalis įvykio metu nebuvo sutvirtinta, t. y. atliko vartų funkciją. Be to, nukentėjusysis nurodė, kad po jam suduotų smūgių jis galva trenkėsi į rampos metalinę dalį ir šiuos garsus parodė girdėjusi liudytoja E. L.. Pastebėtina, kad R. S. nekaltinamas padaręs nukentėjusiajam L. L. sužalojimus galvoje, kai nukentėjusysis nuo smūgių atsitrenkė į rampos metalines konstrukcijas. Dėl to aplinkybė apie rampos konstrukciją, jos dalis, neturi reikšmės priimtam teismo sprendimui ir nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

8.7.                      Nuteistasis taip pat skunde pateikia savo interpretacijas apie tai, kaip turėjo būti suduoti smūgiai nukentėjusiajam į veidą, gretinant tai su liudytojų parodymais, tačiau pastebėtina, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja E. L., tiek ir pats nuteistasis bei jo sūnus A. S. parodė, kad R. S. ir nukentėjusysis buvo vienas priešais kitą. Be to, padėtis, kurioje smūgių sudavimo metu buvo nukentėjusysis ar pats nuteistasis, neturi reikšmės veikos kvalifikavimui, nes nukentėjusysis konkrečiai nurodė, kad jam buvo suduoti smūgiai į galvos (veido) sritį, o tai ir yra esminės faktinės BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos aplinkybės.

8.8.                      Nuteistasis skunde teigia, kad nukentėjusysis su juo elgėsi įžūliai, vartojo necenzūrinius žodžius, kad po smūgių nesikvietė pagalbos ir pan. Šis skundo argumentas taip pat yra nepagrįstas, nes jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad įvykio metu nukentėjusysis su nuteistuoju elgėsi įžūliai, vartojo necenzūrinius žodžius, nėra, išskyrus paties nuteistojo ir jo sūnaus parodymus. Liudytoja E. L. parodė, kad girdėjo, kaip nuteistasis, pasivadinęs už rampos L. L., šaukė, bet ji nesuprato, ką šaukė, o išgirdusi smūgių garsus, nulipo nuo rampos ir ėjo pasižiūrėti, kas vyksta. Be to, iš nukentėjusiojo ir liudytojų bei paties nuteistojo parodymų matyti, kad visas konfliktas, t. y. smūgių sudavimas, vyko labai trumpai (vos apie minutę laiko), todėl logiška, kad nukentėjusysis neturėjo laiko kreiptis pagalbos pas draugus, o be to, liudytoja E. L., pati atkreipusi dėmesį į išgirstus garsus, nuėjo pasižiūrėti, t. y. atėjo nukentėjusiajam į pagalbą.

8.9.                      Skunde nuteistasis taip pat nepagrįstai teigia, kad byloje nenustatyta, kokiam laiko tarpui praėjus nukentėjusysis ir liudytoja E. L. pranešė policijai apie įvykį, nes liudytoja E. L. parodė, kad policijai ji skambino iš karto, kai pamatė nukentėjusįjį susirietusį ir paraudusiu veidu. Iš byloje esančios įvykio suvestinės matyti, kad policijai buvo pranešta ir įvykis užregistruotas 2020 m. rugsėjo 15 d. 18.18 val., o bendrajam pagalbos centrui buvo skambinta 18.14 val. (t. 1, b. l. 38). Be to, pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad įvykis galėjo būti apie 18.15 val., kaip nurodyta įtarime (t. 2 b. l. 96–97). Šie duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis ir liudytoja E. L. policijai apie įvykį pranešė iš karto po įvykio.

8.10.                      Įvertinus nuoseklius nukentėjusiojo L. L. parodymus, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, atsižvelgus į tai, kad nuteistojo parodymų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, išskyrus bylos baigtimi suinteresuoto jo sūnaus A. S. parodymai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstą išvadą, kad R. S. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, nes sudavė mažamečiui (įvykio metu nukentėjusiajam L. L. buvo vos 13 metų) smūgius į veidą, ranką, taip sukeldamas pastarajam fizinį skausmą. Taigi, išteisinti R. S. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

9.       Nuteistasis R. S. taip pat nuteistas pagal BK 284 straipsnį.

9.1.                      BK 284 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Ši nusikalstama veika padaroma bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų ir turi būti nustatyta, kad realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Pagal teismų praktiką visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K–513/2010, 2K-429/2012, 2K-25/2013, kt.). Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia.

9.2.                      Byloje nekyla abejonių, kad nusikalstama veika – smūgių sudavimas nukentėjusiajam L. L. – buvo padaryta viešoje vietoje. Šią aplinkybę pripažino ir pats nuteistasis. Taip pat byloje liudytojų parodymais nustatyta, kad įvykio metu aikštelėje buvo apie 10 vaikų. Taigi, nuteistojo R. S. veiksmus prieš nukentėjusįjį galėjo matyti ne tik liudytoja E. L., bet ir kiti byloje neapklausti vaikai, taip pat kiti pašaliniai asmenys, daugiabučio namo gyventojai. Nuteistojo atlikti veiksmai – smūgių sudavimas nukentėjusiajam L. L. į veido sritį vertinami kaip įžūlūs, nes smūgius nuteistasis nukentėjusiajam sudavė be jokios rimtos priežasties. Nors nuteistasis nuosekliai aiškino, kad į žaidimų aikštelę jis atvažiavo išsiaiškinti su berniuku, t. y. L. L., kuris ne vieną kartą priekabiavo prie jo (nuteistojo) sūnaus A. S., atėmė iš pastarojo pinigus, tačiau nuteistasis, būdamas brandaus amžiaus (įvykio metu jam buvo 39-eri metai), pats turėdamas mažametį sūnų, susidariusią situaciją privalėjo spręsti kitokiu būdu (pvz., kreiptis į teisėsaugos institucijas), bet ne naudoti smurtą. Be to, byloje nustatyta, kad dėl tokių nuteistojo veiksmų – smūgių sudavimo nukentėjusiajam į veido sritį, ranką, buvo nutrauktas vaikų poilsis, iškviesti policijos pareigūnai, medikai. Visos šios paminėtos aplinkybės atitinka BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius – viešoje vietoje, įžūliu elgesiu, nuteistasis demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Nors nuteistasis skunde teigia, kad jis neturėjo tyčios pažeisti viešosios tvarkos, tačiau R. S., būdamas suaugęs, turėdamas pakankamai gyvenimiškos patirties, suvokė, kad viešoje vietoje smurtaudamas nukentėjusiojo atžvilgiu, kas pagal elementarias moralės ir elgesio normas yra nepriimtina ir baudžiama, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams asmenims ir aplinkai, numatė, kad po tokių jo veiksmų atsiras baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, bei to norėjo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad R. S. veiksmuose yra ir visi subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai.

9.3.                      Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. S. pripažino kaltu ir pagal BK 284 straipsnį, todėl nuteistąjį išteisinti, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

10.       Nustačius, kad R. S. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti priteistas pagrįstai, nes nukentėjusysis L. L. patyrė fizinį skausmą, kadangi buvo sumuštas, jam kilo neigiami išgyvenimai, nepatogumai. Dėl to pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, į teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydžius, pagrįstai nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą įvertino 600 Eur. Dėl to nėra pagrindo civilinį ieškinį atmesti ar mažinti priteistos sumos dydį.

11.       Skunde nuteistasis R. S. teigia, kad jam nepagrįstai paskirta 60 MGL dydžio bauda.

11.1.                      Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, asmens  kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, į nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

11.2.                       Nuteistasis R. S. padarė du tyčinius nusikaltimus, priskiriamus nesunkių nusikaltimų kategorijai, nusikalstamas veikas padarė veikdamas tiesiogine tyčia, nusikalstamos veikos yra baigtos. R. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad nuteistasis yra vedęs, turi tris vaikus, gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) metais, dirba (nuo 2014-06-19 vykdo individualią veiklą), baustas administracine tvarka (per vienerius metus buvo baustas 9 kartus), turi galiojančių administracinių nuobaudų. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis anksčiau buvo teistas Lietuvos Respublikoje net dešimt kartų, tačiau teistumai yra išnykę. Be to, iš pažymos apie nuteistojo teistumus matyti, kad R. S. buvo teistas už vagystes Didžiojoje Britanijoje ir Švedijoje, o Vokietijoje – už eismo taisyklių pažeidimus. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių bei atsižvelgiant į BK 55 straipsnio nuostatą, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam parinko BK 140 straipsnio 3 dalies bei BK 284 straipsnio sankcijose numatytą vieną iš švelnesnių bausmių – baudą.

11.3.                       BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad už nesunkų nusikaltimą nustatoma bauda nuo 50 iki 2000 MGL dydžio (bausmės vidurkis būtų 1025 MGL dydis). Nesant nuteistojo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, į nukentėjusiajam L. L. padarytą žalą, daroma išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu R. S. už jo padarytus du nesunkius tyčinius nusikaltimus paskirtos bausmės savo dydžiais nėra per griežtos, jos yra artimos minimaliam baudos dydžiui, kuris nustatomas už nesunkaus nusikaltimo padarymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatas ir nuteistajam paskirtas bausmes subendrino apėmimu, nes nusikalstamos veikos buvo padarytos esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai. Taigi, nuteistajam paskirta subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl mažinti paskirtą bausmę. Atsižvelgus į tai, kad nukentėjusiajam dėl nusikalstamais R. S. veiksmais padarytos neturtinės žalos priteista 600 Eur, nėra pagrindo, nes ši aplinkybė tėra viena iš daugelio aplinkybių, į kurias atsižvelgiama parenkant bausmės rūšį bei nustatant bausmės dydį.

12.       Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo R. S. pripažintas kaltu padaręs BK 140 straipsnio 3 dalyje ir BK 284 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas ir nubaustas 60 MGL dydžio bauda, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti šį išsamiai motyvuotą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

atmesti nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 14 d. nuosprendžio.

Teisėjai                                                  Boleslovas Kalainis

                                                  Nijolė Matuzevičienė

                                                  Gražvydas Poškus