Administracinė byla Nr. eA-10-968/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02764-2017-2
Procesinio sprendimo kategorija 12.6.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. sausio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2017 m. liepos 11 d. sprendimą atidėti/išdėstyti mokestinės nepriemokos/baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą Nr. (23.24-08)-327-5310 (toliau – Sprendimas); 2) grąžinti mokestinės nepriemokos atidėjimo (išdėstymo) klausimą VMI svarstyti iš naujo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. Sprendimas neatidėti ir neišdėstyti pareiškėjo mokestinės nepriemokos yra nemotyvuotas, priimtas neįvertinus esminių tokio pobūdžio sprendimams svarbių aplinkybių. Pareiškėjo ūkyje 2014 m. lapkričio 18 d. kilo gaisras, gaisro metu buvo visiškai sunaikintos kiaulidės ir juose auginti gyvuliai, sudegė žemės ūkio technika ir kiti įrenginiai. Dėl kilusio gaisro pareiškėjas patyrė 3 294 078 Eur tiesioginių nuostolių. Pareiškėjas taip pat patyrė ir netiesioginių nuostolių – ūkis neteko iš gyvulininkystės planuotų uždirbti pajamų. Kadangi gaisro metu buvo sunaikintas kooperatinės bendrovės „Panevėžio kredito unija“ (toliau – PKU) už suteiktą paskolą įkeistas turtas, kilo teisiniai ginčai su PKU, buvo areštuotas visas ūkininko turimas turtas, inicijuotas priverstinis paskolų išieškojimas iš likusio įkeisto turto. Dėl šių aplinkybių komplikavosi pareiškėjo finansinė padėtis, sutriko atsiskaitymas su kreditoriais – tarp jų ir VMI, o tai lėmė mokestinės nepriemokos susidarymą. Pareiškėjas yra nesumokėjęs 32 382,27 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), 4 332,34 Eur GPM delspinigių, 417 845,28 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 29 427,59 Eur PVM delspinigių.
2.2. Sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas esant dviem Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – MAĮ) numatytoms sąlygoms: 1) kai nustatoma, kad nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų itin sunki arba jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus; 2) nustačius, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.
2.3. Pareiškėjo įsipareigojimų tiekėjams bendra suma sudaro apie 600 000 Eur, tačiau 282 176 Eur dydžio sumos mokėjimo terminai nėra suėję. Būtent po to, kai pavyko pasiekti taikų susitarimą su PKU dėl skolos sumažinimo ir jos mokėjimo išdėstymo, pareiškėjui pavyko stabilizuoti finansinę padėtį, atsirado galimybė atsiskaityti su kreditoriais, tačiau tam reikalinga kreditorių, tarp jų ir VMI, pagalba, o būtent skolų sumokėjimo išdėstymas. Kreditoriams pareiškėjas savo įsipareigojimus dengia dalimis, tačiau visos skolų sumos iškart padengti negali. Jeigu pareiškėjas visą skolą sumokėtų tik VMI, jo veikla komplikuotųsi, tokiu atveju pareiškėjas nebetektų galimybės vykdyti įsipareigojimų kitiems kreditoriams ir netgi vykdyti veiklą. Taigi pareiškėjas iškart sumokėti mokesčių nepriemokos VMI negali, dėl to egzistuoja pirmoji MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos taikymo sąlyga.
2.4. VMI nevertino pareiškėjo galimybės sumokėti mokestinę nepriemoką tuo atveju, jeigu jos mokėjimas bus atidėtas (išdėstytas). Nors su 2017 m. gegužės 8 d. prašymu atidėti (išdėstyti) mokestinę nepriemoką pareiškėjas VMI pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau, tačiau VMI Sprendime nenurodė jokių argumentų, dėl kokių priežasčių nuspręsta neatidėti ir neišdėstyti mokestinės nepriemokos. VMI rėmėsi tik praeities rodiklių ir skolų apžvalga, neanalizavo esamos pareiškėjo finansinės būklės, jo veiklos perspektyvų, prognozuojamų finansinių rodiklių, finansinių galimybių. Pareiškėjo pateikti duomenys (pvz., pareiškėjo ir PKU susitarimai dėl skolos sumažinimo ir jos sumokėjimo išdėstymo, pareiškėjo finansinės atskaitomybės dokumentai, pareiškėjo veiklos prognozė) patvirtina, kad, atidėjus (išdėsčius) mokestinės nepriemokos grąžinimą, pareiškėjas įgytų realią galimybę atsiskaityti su VMI.
2.5. Pareiškėjas per laikotarpį, kurio metu susidarė mokestinė nepriemoka (2014–2017 m.) VMI iš viso yra sumokėjęs 347 154,23 Eur mokesčių. Todėl teigti, kad pareiškėjas visiškai nevykdo mokestinių prievolių, nėra pagrindo. VMI kaip neigiamą faktorių vertina aplinkybę, kad beveik visas pareiškėjo sumokėtas mokesčių sumas išieškojo antstolis, tačiau VMI neįvertina fakto, kad pareiškėjas savanoriškai to padaryti negalėjo dėl objektyvių priežasčių, nes antstolis VMI iniciatyva areštavo visas pareiškėjo sąskaitas, todėl gaunamomis pajamomis pareiškėjas tiesiog negalėjo disponuoti, jas paskirstydavo antstolis. Taigi VMI pareiškėjo įvykdytų mokestinių prievolių masto taip pat nevertino, nors tai neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjas nėra beviltiškas skolininkas. Pareiškėjas, atidėjus (išdėsčius) mokestinės nepriemokos grąžinimą, būtų pajėgus ją sumokėti, dėl to egzistuoja ir antroji MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos taikymo sąlyga.
2.6. Ginčijamas Sprendimas neatitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Nei Sprendime, nei 2017 m. liepos 11 d. išvadoje Nr. (23.31-08)-326-4671 (toliau – ir Išvada), kuria jis buvo grindžiamas, VMI nepateikė argumentų dėl nei vienos iš MAĮ 88 straipsnio taikymo sąlygų egzistavimo (neegzistavimo). VMI nevertino pareiškėjo galimybės iškart sumokėti mokestinę nepriemoką, taip pat jo galimybės sumokėti mokestinę nepriemoką tuo atveju, jeigu jos grąžinimo terminas būtų atidėtas (išdėstytas). Taigi VMI nemotyvavo ginčijamo Sprendimo. Ginčijamas Sprendimas priimtas remiantis Išvada, kurioje nurodyta daug klaidingų faktų (įsipareigojimų suma PKU lygi ne 5 157 164 Eur, o 987 610,44 Eur; įsipareigojimų AB „Šiaulių bankas“ suma lyge ne 1 656 532 Eur, o 309 049,62 Eur; prieš pareiškėją yra pradėtos 18, o ne 55 vykdomosios bylos, iš jų 5 pagal VMI sprendimus; pareiškėjas 15 281 053,56 Eur įsipareigojimų tikrai neturi). Aplinkybė, kad Sprendimas priimtas remiantis Išvada, kurioje nurodyti klaidingi faktiniai duomenys, taip pat patvirtina jo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Sprendimo trūkumai yra esminiai, nes pareiškėjas neturi galimybės suprasti ir įvertinti jo priėmimo motyvų, faktinio pagrindo.
3. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:
3.1. VMI priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė neatidėti ir neišdėstyti pareiškėjo 459 735,26 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimo, nes nenustatė MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų ir konstatavo, kad mokesčių mokėtojas nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnio dėl atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo nuostatų reikalavimų, nes pirmiausia nusprendė sumokėti skolas kitiems kreditoriams, o ne į mokesčius į valstybės biudžetą.
3.2. Pareiškėjas prašyme prašė atidėti ir išdėstyti nesumokėtos 530 771 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimą pagal grafiką, t. y. pradedant mokėti nuo 2019 m. sausio mėnesio iki 2020 m. lapkričio mėnesio. Sumokėjus visą 530 771,00 Eur mokestinę nepriemoką valstybei, kuri yra mažesnė už įsipareigojimą PKU (588 000 Eur), pareiškėjui liktų lėšų tęsti veiklą, mokėti darbo užmokestį darbuotojams ir atsiskaityti su kitais kreditoriais. Juo labiau, kad pareiškėjas skunde pripažįsta, jog jis stabilizavo savo finansinę padėtį (pagal finansinės atskaitomybės dokumentus 2016 m. pareiškėjo veiklos apyvarta viršijo 1 000 000 Eur). Paties pareiškėjo pripažinimas, kad yra stabilizuota finansinė padėtis, jo įsipareigojimas PKU sumokėti 588 000 Eur iki 2017 m. gruodžio 1 d., didelė veiklos apimtis ir didelės gaunamos lėšos iš veiklos, patvirtina, kad pareiškėjas turi visas realias galimybes sumokėti visą mokestinės nepriemokos skolą ir nėra MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje numatyto pagrindo – pareiškėjui nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką jo finansinė būklė netaptų kritine.
3.3. VMI, priimdama Sprendimą, vertino pateiktus dokumentus ir jos pačios surinktą papildomą informaciją. Išvadoje nurodyti 530 771 Eur mokestinės nepriemokos neatidėjimo ir neišdėstymo argumentai. Nors pareiškėjas tvirtina, kad negali atsiskaityti su visais kreditoriais dėl turimų sutartinių įsipareigojimų, tačiau vykdo veiklą ir gauna pajamas, kuriomis iš dalies atsiskaito su kreditoriais. Pareiškėjo skunde nurodytas argumentas, kad jo finansinė padėtis pablogėjo nuo 2014 m. lapkričio 18 d. kilusio gaisro ūkyje, kurio metu sudegė kiaulidė su kiaulių auginimo įranga ir 3 700 kiaulių, nėra tikroji mokestinės nepriemokos skolos susidarymo priežastis. Pareiškėjas teikdamas neteisingus duomenis teismui siekia jau daugiau nei 5 metus augančią mokestinę nepriemoką nemokėti dar 15 mėnesių.
3.4. Pareiškėjo veiklos perspektyvos ir prognozuojami veiklos rodikliai vertintini kritiškai, kadangi tai priklauso nuo kitų veiksnių, t. y. meteorologinių sąlygų ir kt. Pareiškėjo neatsakingumas ir vengimas atsiskaityti su kitais kreditoriais bei vienasmenis sprendimas prisiimti naujus įsipareigojimus PKU ir taip apsunkinti savo finansinę padėtį, nepagrindžia pareiškėjo galimybės sumokėti po mokesčių skolos mokėjimo atidėjimo daugiau nei 5 metus augančią mokestinę nepriemoką bei negarantuoja, jog ji bus mokama ir sumokėta. Todėl nagrinėjamu atveju nėra MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų priimti sprendimą atidėti (išdėstyti) mokestinės nepriemokos mokėjimą. Be to, A klasės GPM mokamas einamuoju laikotarpiu ir negali būti atidedamas ar išdėstomas.
3.5. Ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, t. y. pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Sprendimas yra administracinis aktas su priedu, t. y. akte yra nukreipiančioji nuoroda į Išvadą. Išvada yra motyvuota, joje aiškiai suformuluoti motyvai dėl mokestinės nepriemokos neišdėstymo ir neatidėjimo bei teisiniai pagrindai. Sprendimas yra pasirašytas įgalioto asmens. Išvada pareiškėjui buvo išsiųsta, dėl to jam visi Sprendimą pagrindžiantys motyvai buvo žinomi. Jeigu pareiškėjas nepateikė visų duomenų apie vykdomąsias bylas ir kitus duomenis, tai nėra pagrindas išvadai, kad duomenys yra klaidingi ir Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino – panaikino VMI Sprendimą ir grąžino pareiškėjo mokestinės nepriemokos atidėjimo (išdėstymo) klausimą VMI svarstyti iš naujo.
5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 18 d. pateikė prašymą VMI, prašydamas atidėti (išdėstyti) 530 771 Eur mokestinės nepriemokos skolos sumokėjimą laikotarpiui iki 2020 m. lapkričio mėnesio pagal nurodytą grafiką. VMI informavo pareiškėją, kad minėtam prašymui išnagrinėti yra reikalingi papildomi duomenys, pasiūlė juos pateikti, nurodė, jog prašymas bus laikomas gautu ir nagrinėjimas, atitinkamai bus stabdomi mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmai tik tada, kai bus gauta paskutinė tinkamai patikslinta informacija. Pareiškėjas pateikė papildomus dokumentus, t. y. pažymą apie įsiskolinimą socialinio draudimo fondo biudžetui, patikslintą fizinių asmenų anketą su priedais, sutartį su pirkėjais dėl ūkyje užaugintos produkcijos, banko sąskaitų išrašus, kasos knygos kopiją, antstolių pažymas. VMI Išvadoje dėl pareiškėjo prašymo atidėti ir išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą pasiūlyta šio pareiškėjo prašymo netenkinti ir neatidėti bei neišdėstyti pareiškėjo 459 735,26 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminų. VMI Sprendimu nusprendė neatidėti ir neišdėstyti pareiškėjo 459 735,26 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimo.
6. Teismas pažymėjo, kad pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis vadovaujasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Pareiškėjui ginčijant Sprendimą jam tenka pareiga pagrįsti aplinkybes, jog mokestinės nepriemokos atidėjimas ir išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas minėtas sąlygas siekia pagrįsti prognozuojamais veiklos rezultatais, patvirtinančiais, kad pareiškėjas yra pajėgus vykdyti veiklą, gali generuoti pakankamas pajamas ir sumokėti įsiskolinimus VMI, tačiau ne visus iš karto, o palaipsniui. Pareiškėjas nurodo, kad viso finansinio įsiskolinimo VMI sumokėti nepajėgtų, tai užkirstų kelią įsipareigojimų didžiausiam kreditoriui – PKU – vykdymą, todėl tokiu atveju tolimesnė ūkininko veikla taptų nebeįmanoma.
7. Teismo vertinimu, atsakovas pareiškėjo pateiktus duomenis įvertino nevisapusiškai. VMI, nagrinėdama pareiškėjo prašymą dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo ir išdėstymo, nenustatė, ar prašymo tenkinimui egzistuoja MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje numatytos būtinosios sąlygos. VMI nevertino aplinkybės, ar nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką pareiškėjo finansinė padėtis gali tapti kritine. Pareiškėjo pateikti duomenys patvirtina, kad nedelsiant sumokėjus visą mokestinę nepriemoką VMI netektų galios su PKU sudaryta 2015 m. gruodžio 31 d. taikos sutartis (2017 m. kovo 17 d. sudarytas papildomas susitarimas) (toliau – ir taikos sutartis), įskaitant ir jos sąlygą dėl skolos sumažinimo. Tokiu atveju pareiškėjas PKU turėtų iš karto sumokėti visą 4 570 413,74 Eur sumą, o tai sąlygotų pareiškėjo ūkio bankrotą. VMI šiuo atveju neanalizavo taikos sutarties su PKU nutraukimo pasekmių atsisakant tenkinti pareiškėjo prašymą dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo ir atidėjimo. VMI taip pat nenustatė, ar pareiškėjas apskritai iš karto galėtų sumokėti visą mokestinę nepriemoką ir kokio turto pagrindu tai įgyvendintų. Be to, VMI argumentas, kad pareiškėjas šiuo metu stabilizavo finansinę būklę, todėl yra pajėgus iš karto sumokėti visą mokestinę nepriemoką, laikytinas nepagrįstu, nes vien dabartinė stabili finansinė būklė nereiškia, jog įpareigojant sumokėti visą mokestinę nepriemoką finansinė būklė nepakis, ar ji netaps kritinė. VMI taip pat tinkamai neįvertino pareiškėjo pateiktų prognozių dėl planuojamų veiklos rezultatų. Pareiškėjo pateikti duomenys patvirtina, kad atidėjus ir išdėsčius mokestinės nepriemokos sumokėjimą VMI, pareiškėjas turėtų galimybę toliau vykdyti veiklą ir atsiskaitinėti su kreditoriaus, taip palaipsniui atsiskaitant tiek su VMI, tiek su kitais kreditoriais. VMI Išvadoje nustatė, kad pareiškėjas 2017–2021 metų laikotarpiu planuoja gauti 8 613 391 Eur pajamų, patirti 8 372 192 Eur išlaidų, dėl to atskaičius išlaidas pareiškėjui liekanti suma yra 241 199 Eur. Taigi nors VMI nustatė, kad pareiškėjas 2017–2021 metų laikotarpiu yra pajėgus generuoti pajamas, tačiau neargumentavo, kodėl tokios prognozės yra nepatikimos ar abejotinos ir nepagrįstai jomis nesirėmė nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo ir atidėjimo.
8. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo pateikti duomenys patvirtina, jog jis apskritai yra pajėgus toliau išlaikyti savo ūkį, plėsti veiklą, ir palaipsniui dalimis mokėti mokestinę nepriemoką. Aplinkybė, kad pareiškėjas yra sudaręs taikos sutartį su PKU, leidžia jam stabilizuoti savo finansinę padėtį šiuo metu ir toliau vykdyti veiklą. Nutraukus minėtą taikos sutartį ir įpareigojus pareiškėją iš karto sumokėti VMI mokestinę nepriemoką pareiškėjo, kaip ūkininko, veikla gali būtų nutraukta, nes dėl nedelsiant vykdytinų finansinių įsipareigojimų atsirastų reali bankroto grėsmė.
9. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas išdėstyti ir atidėti mokestinę nepriemoką buvo tinkamai pagrįstas pridėtais duomenimis ir įrodymais, tačiau VMI, vertindama pareiškėjo prašymą, netinkamai ir nevisapusiškai juos įvertino. Pareiškėjui pagrindus aplinkybes, kad mokestinės nepriemokos atidėjimas ir išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau, VMI teko pareiga paneigti šias aplinkybes, tačiau tai nebuvo padaryta.
10. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad VMI, priimdama ginčijamą Sprendimą, netinkamai taikė bylai aktualias teisės aktų nuostatas, taip pat nevisapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl Sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas, o VMI įpareigojama pareiškėjo mokestinės nepriemokos atidėjimo (išdėstymo) klausimą išnagrinėti iš naujo.
11. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti bylinėjimosi išlaidas pateikė ne visus dokumentus, pagrindžiančius patirtų išlaidų sumokėjimą advokatei, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 41 straipsnio 1 dalimi (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), pažymėjo, jog pareiškėjas turi teisę per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti prašymą kartu su išlaidų pagrindimu.
III.
12. Atsakovas VMI padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:
12.1. Teismas netinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus, kadangi surinkti bylos duomenys patvirtina, jog abejotina, kad pareiškėjas ateityje realiai atsiskaitinės su biudžetu per mokestinės nepriemokos atidėjimo ir išdėstymo laikotarpį. Pareiškėjas jau 2012 metais kreipėsi į VMI bei pateikė 2012 m. gruodžio 27 d. prašymą ir 2013 m. sausio 7 d. patikslintą prašymą dėl 114 971,89 Eur (396 974,94 Lt) PVM nepriemokos sumokėjimo termino išdėstymo iki 2014 m. kovo 1 d. atidedant mokėjimo pradžią iki 2013 m. kovo 1 d. Taigi pareiškėjas jau 2012 metais turėjo didelę mokestinę nepriemoką bei tinkamai laiku nemokėjo einamųjų mokesčių. Pareiškėjo pateikti 2014 m. kovo 5 d., 2015 m. rugpjūčio 20 d., 2016 m. rugpjūčio 2 d., 2018 m. gruodžio 22 d. prašymai, kiti dokumentai bei VMI atsakymai ir sprendimai patvirtina, kad pareiškėjas nuolat kreipėsi į mokesčių administratorių dėl nuolat didėjančios mokestinės nepriemokos skolos atidėjimo ir išdėstymo. Pareiškėjo 2017 m. gegužės 8 d. prašymas patvirtina, kad jis prašė atidėti ir išdėstyti 530 771 Eur mokestinės nepriemokos skolą.
12.2. Teismas, vertindamas pareiškėjo realų galėjimą ateityje sumokėti mokestinę nepriemoką tuo atveju, jeigu jo mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų atidėtas arba išdėstytas, neatsižvelgė į tai, kad nuo 2012 metų nebuvo nė vienerių metų, jog pareiškėjas būtų tinkamai laiku sumokėjęs deklaruotus mokesčius, bei į tai, kad pareiškėjo mokestinės nepriemokos skola kasmet augo. VMI atsakymuose, raginimuose, išvadose, sprendimuose nurodyti duomenys tvirtina, kad per paskutinius 5 metus pareiškėjo sumokėti mokesčiai (išieškojimai ir mokėjimai) siekė tik 31,82 proc. (2012 m. buvo sumokėta 23,22 proc. visų priskaičiuotų mokesčių pagal pateiktas deklaracijas, 2013 m. – 15,76 proc., 2014 m. – 55,83 proc., 2015 m. – 41,76 proc., 2016 m. – 22,55 proc.) jo einamųjų metų mokesčių mokėtinos sumos, t. y. mažiau nei trečdalis apskaičiuotos privalomos mokėti mokesčių sumos per metus. Aplinkybės, kad pareiškėjas tinkamai laiku einamųjų mokesčių nesumoka ir daugiau nei 5 metus pareiškėjo mokestinės nepriemokos skola didėja, patvirtina, jog yra nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog jis ateityje sumokės visas mokestines nepriemokas atidėjus mokestinės nepriemokos mokėjimą ir ją išdėsčius. Teismas neįvertino, kad pastaraisiais metais pareiškėjo mokestinės nepriemokos skolos mokėjimas į biudžetą vykdomas taikant priverstinį išieškojimą. Teismas taip pat neįvertino, kad pareiškėjo sesuo A. Č., dirbanti tame pačiame ūkyje kaip ir pareiškėjas, yra atidariusi sąskaitą, į kurią laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. buvo gauta 108 845 Eur pajamų ir atliekami atsiskaitymai pareiškėjo vardu kitiems kreditoriams (ŽŪK „Eurbė“ – 13 450,32 Eur, AB „Šiaulių bankas“ – 70 703 Eur, UAB „Agrochema“ – 17 500 Eur, sumokėta dalis darbo užmokesčio darbuotojams).
12.3. Teismas neįvertino pareiškėjo turtinės padėties. Visas pareiškėjo turtas yra areštuotas arba įkeistas hipoteka. Pareiškėjas turi daugiau nei du kreditorius (ne tik VMI ir PKU, bet ir AB „Šiaulių bankas“, UAB „Agrochema“ ir kt.) ir jų finansiniai reikalavimai yra dideli. Teismas neįvertino aplinkybės, kad, pritaikius MAĮ 88 straipsnio 2 dalį, tuo pagrindu atidėjus ir išdėsčius mokestinės nepriemokos skolos mokėjimo terminą, bei pareiškėjui atsiskaičius su PKU, pareiškėjas turės vykdyti atsiskaitymą ne tik su VMI, bet ir su kitais kreditoriais. Pareiškėjas teismui nepateikė tikslių duomenų apie sutartinius įsipareigojimus ir skola kitiems kreditoriams bei nedetalizavo atsiskaitymo sąlygų su jais.
12.4. Teismas taip pat neįvertino prašomos atidėti ir išdėstyti sumos dydžio – 530 771 Eur. VMI Sprendimu vertino, kad tai yra labai didelė suma, kuri susidarė dėl pareiškėjo nenoro per paskutinius 5 metus mokėti einamuosius mokesčius, o tokia didelė skola kelia pagrįstas abejones dėl ateityje pareiškėjo atsiskaitymo su biudžetu pagal grafiką. Vertinant, ar pareiškėjas atsiskaitys su biudžetu atidėjus ir išdėsčius mokestinės nepriemokos mokėjimą, svarbus kriterijus yra pareiškėjo nesilaikymas sutartinių įsipareigojimų. Pareiškėjo 2015 m. gruodžio 22 d. prašymas dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo buvo tenkintas ir pasirašyta VMI 2016 m. vasario 3 d. mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-08)-327-599, kuri tai pačiais metais buvo nutraukta dėl pareiškėjo neveikimo – visiško nevykdymo sutarties įsipareigojimų nepradėjus jokio atsiskaitymo. Taigi nėra jokių garantijų, kad pareiškėjas tinkamai vykdys atsiskaitymą su biudžetu pritaikius MAĮ 88 straipsnio 2 dalį. Teismas neįvertino ir pareiškėjo vykdomos veiklos pobūdžio. Pareiškėjas yra žemės ūkio veiklą vykdantis subjektas, kurio pajamos priklauso nuo tam tikrų sąlygų ir yra sąlygojamos gamtos veiksnių. Būtent tai suponuoja papildomas abejones dėl pareiškėjo pateiktų prognozių patikimumo. Be to, pareiškėjas, net žinodamas CK 6.9301 straipsnyje numatyta pareigą pirmiausia atsiskaityti su valstybės biudžetu, ignoruoja minėtą nuostatą ir pirmiausia siekia atsiskaityti su PKU.
12.5. Pareiškėjo galėjimą iš karto sumokėti 530 771 Eur sumą patvirtina jo pateikta taikos sutartis tarp pareiškėjo ir kreditoriaus PKU. Būtent šia sutartimi pareiškėjas įsipareigojo PKU iki 2017 m. gruodžio 1 d. sumokėti 588 000 Eur. Kadangi pareiškėjas turi realią galimybę 588 000 Eur sumą sumokėti PKU, tai mažesnę mokestinės nepriemokos sumą gali sumokėti VMI. Be to, kaip minėta, pareiškėjo seseriai A. Č. vien 2017 m. kovo mėnesį į sąskaitą buvo pervesta 108 845,00 Eur lėšų bei atlikti atsiskaitymai už pareiškėją kitiems kreditoriams. Būtent šie duomenys patvirtina, kad pareiškėjas gauna pakankamas pajamas, kuriomis gali iš karto padengti visą mokestinės nepriemokos skolą biudžetui ir dėl to jo padėtis netaptų kritine. Todėl nepagrįstas teismo sprendimo motyvas, kad netaikius MAĮ 88 straipsnio 2 dalies jam grėstų bankrotas. Pareiškėjas siekia vengti mokėti mokesčius į biudžetą ir ateityje siekia jų nemokėti.
12.6. MAĮ 88 straipsnio 2 dalies nuostata nėra taikoma mokesčio mokėtojo siekio sumažinti savo finansinius įsipareigojimus kitiems kreditoriams įgyvendinimui, o pareiškėjas būtent šiuo atveju to siekia – pareiškėjas prašo taikyti MAĮ 88 straipsnio 2 dalį siekdamas sumažinti PKU 457 0413,74 Eur finansinį reikalavimą sumokant visą pagal taikos sutartį sutartą 110 0000 Eur sumą PKU iki 2018 m. gruodžio 31 d.
12.7. Pritaikius MAĮ 88 straipsnio 2 dalies nuostatą pareiškėjui būtų pažeisti pamatiniai teisės principai (mokesčių mokėtojų lygybės, mokesčių mokėjimo visuotinio privalomumo, gero administravimo) ir CK 6.9301 straipsnis, o mokesčių administratorius negalėtų vykdyti jam priskirtos funkcijos – mokesčių surinkimo.
12.8. Teismas neįvertino visų VMI pateiktų dokumentų, jie nemini skundžiamame teismo sprendime, todėl darytina išvada, kad su šiais dokumentais teismas nesusipažino, jie nebuvo ištirti, analizuoti, įvertinti kaip įrodymai. Nors teismas nesutiko su VMI nustatyta aplinkybe, kad pareiškėjo finansinė padėtis stabilizavosi, tačiau pats pareiškėjas skunde nurodė, jog pasiekus taikų susitarimą su PKU, jam pavyko stabilizuoti finansinę padėtį, atsirado galimybė atsiskaityti su kreditoriais. Teismas galbūt nepastebėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog jo finansinė padėtis pablogėjo nuo 2014 metais kilusio gaisro ūkyje, o VMI pateikė dokumentus, įrodančius, jog pareiškėjo finansinė padėtis buvo pablogėjusi nuo 2012 metų. Nepagrįsta teismo išvada, kad VMI nevertino visų duomenų, nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir nepagrįstai vadovavosi MAĮ 88 straipsnio 2 dalimi, kadangi buvo tinkamai įvertinti visi duomenys ir pareiškėjo argumentai.
2. Pareiškėjas atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo VMI apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad:
13.1. VMI poziciją, kodėl ji neturi pagrindo išdėstyti mokestinę nepriemoką, suformavo ir argumentus dėl to išdėstė tik apeliacinės instancijos teisme. Tai patvirtina, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo (išdėstymo) atsakovas netinkamai taikė MAĮ 88 straipsnio 2 dalį.
13.2. VMI abejonės dėl pareiškėjo pajėgumo sumokėti mokestinę nepriemoką ją išdėsčius yra nepagrįstos, kadangi pareiškėjas artimiausiu metu turėtų gauti 2 790 000 Eur tikslinį kreditą PKU ir AB „Šiaulių banko“ paskolų refinansavimui, kitų konkrečių įsipareigojimų padengimui, galvijų įsigijimui ir atitinkamai veiklos plėtrai. Pareiškėjas 50 000 Eur kreditą sumą numatė skirti VMI įsipareigojimų dengimui. Kita didelė mokestinės nepriemokos dalis bus padengta įtraukus į atskaitą pirkimo PVM už planuojamą įsigyti galvijų bandą, trąšas ir kitas veiklos vykdymui būtinas priemones. Visi pirkimai yra planuojami iš kredito lėšų (vėliau vykdant kredito įstaigos patvirtintame 2018 m. sausio 14 d. verslo plane (toliau – verslo planas) nurodytus įsipareigojimus), todėl kredito įstaiga, įvertinusi pareiškėjo parengtą verslo planą, yra numačiusi griežtai kontroliuoti kredito sumų panaudojimą pagal jų tikslinę paskirtį. Tai lemia, kad iš kredito lėšų visos mokestinės nepriemokos pareiškėjas dengti negali, didesnio kredito PVM nepriemokos dengimui kredito įstaiga suteikti nesutinka.
13.3. Iš kredito lėšų padengus įsipareigojimus PKU, pastaroji atsisakys 3 470 413,74 Eur skolos sumos, dėl to įsipareigojimų kreditoriams suma sumažės 3 470 413,74 Eur suma. 50 000 Eur dydžio kredito dalis skirta PVM nepriemokos dengimui. 380 000 Eur dydžio kredito dalis skirta galvijų įsigijimui, o 242 000 Eur dalis – trąšų ir kitos žemės ūkio chemijos įsigijimui, o tai reiškia, kad 110 000 Eur pirkimo PVM pareiškėjas turės teisę įtraukti į atskaitą, t. y. šia suma artimiausiu metu sumažinti PVM nepriemoką. Padengęs pagrindinius įsipareigojimus kreditoriams, pareiškėjas įgys galimybę laisvai ir nevaržomai vykdyti veiklą, uždirbti pajamas ir savo einamuosius įsipareigojimus dengti iš apyvartinių lėšų. Verslo plane pateikta pareiškėjo veiklos prognozė, kuri atspindi pareiškėjo planuojamas uždirbti pajamas (tuo atveju, jeigu jo veiklai nebus taikomi ribojimai), leidžia pagrįstai tikėtis, kad per artimiausius 5 metus pareiškėjui pavyks visiškai įveikti finansinę krizę ir jo veikla taps pelninga. Pareiškėjas jau 2018 metais galėtų padengti net 285 000 Eur dydžio mokestinės nepriemokos dalį.
13.4. Pareiškėjas nėra beviltiškas ar nemokus mokesčių mokėtojas, per laikotarpį, kurio metu susidarė mokestinė nepriemoka (2014–2017 m.) jis yra iš viso sumokėjęs 347 154,23 Eur mokesčių. Taigi nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas visiškai nevykdo savo kaip mokesčių mokėtojo pareigų. Pareiškėjo veikla 2017 metais lyginant su 2016 metais tapo pelningesnė. Pareiškėjas 2017 metus užbaigė turėdamas 360 620 Eur grynojo pelno (pareiškėjo pelningumo rodiklis išaugo daugiau nei dvigubai). Pareiškėjo pelningumas 2018 metais prognozuojamas apytiksliai toks pats kaip 2017 metais, o nuo 2019 metų prognozuojamas pelningumo augimas. Šios išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad atidėjus (išdėsčius) mokestinės nepriemokos grąžinimą pareiškėjas būtų pajėgus ją sumokėti. Todėl egzistuoja antroji MAĮ 88 straipsnio 2 dalies normos taikymo sąlyga.
13.5. Atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo dieną pareiškėjo mokestinės nepriemokos suma su delspinigiais viršija 500 000 Eur, o pagal balanso duomenis matyti, kad pareiškėjo pinginių lėšų likutis 2017 m. gruodžio 31 d. buvo kiek didesnis nei 1 100 Eur. Todėl akivaizdu, kad pareiškėjas nedelsdamas negali sumokėti susidariusią nepriemoką, kadangi tiek piniginių lėšų jis paprasčiausiai neturi (jo turimas nekilnojamasis turtas yra nelikvidus, kadangi jis yra tinkamas tik ūkio veiklos vykdymui). Be to, pareiškėjas turi įsipareigojimų kitiems kreditoriams, dalis jų yra hipotekos kreditoriai, įsipareigojimų jiems neįvykdymas lemtų pareiškėjo turimo turto praradimą. Jeigu pareiškėjas visą skolą sumokėtų tik VMI, jo veikla ir pinigų srautai visiškai komplikuotųsi, nes tokiu atveju pareiškėjas nebetektų galimybės vykdyti įsipareigojimus kitiems kreditoriams ir netgi vykdyti veiklą (nebeturėtų tam nei apyvartinių lėšų, nei būtino turto). Be to, tuo atveju, jeigu VMI vykdys priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus, kredito įstaiga galbūt sustabdys kredito sumų išmokėjimą ir (ar) inicijuos kredito sutarties nutraukimą, o tai sužlugdytų visus ūkio planus ir veiklą. Todėl egzistuoja ir pirmoji MAĮ 88 straipsnio 2 dalies normos taikymo sąlyga.
13.6. MAĮ 88 straipsnis nenumato ribojimo mokestinės paskolos sutartį sudaryti pakartotinai. Pirmąjį kartą tarp pareiškėjo ir VMI sudaryta mokestinės paskolos sutartis nebuvo įvykdyta dėl to, kad preliminariai patvirtinusi kredito suteikimą, kredito įstaiga paskutiniame derybų dėl paskolos sutarties sąlygų etape nusprendė nefinansuoti pareiškėjo. Būtent ši aplinkybė, t. y. suplanuotų lėšų negavimas, užkirto kelią pareiškėjui tinkamai įvykdyti visus prisiimtus įsipareigojimus.
13.7. Pareiškėjas su PKU ir kitais kreditoriais ketina atsiskaityti iš kredito lėšų, o kredito įstaiga yra aiškiai paskirsčiusi, kokiu tikslu kokią kredito sumą pareiškėjas gali panaudoti. Todėl kredito įstaigai nusprendus refinansuoti būtent tuos įsipareigojimus, kurie yra užtikrinti hipoteka, taip pat atskirus sandorius, susijusius su veiklos vykdymui reikalingo turto įsigijimu, pareiškėjas neturi objektyvios galimybės kredito lėšų paskirstyti kitaip, juo labiau, kad mokėjimus kredito įstaiga planuoja atlikti tiesiogiai lėšų gavėjams. Taigi pareiškėjas CK 6.9301 straipsnio nepažeidinėja, tačiau sudarydamas kredito sutartį įsipareigoja laikytis kredito įstaigos nustatytų sąlygų.
13.8. VMI teiktu prašymu pareiškėjas siekė ne išvengti mokestinės nepriemokos sumokėjimo, o, priešingai, sudaryti galimybes ją sumokėti. Prašymo išdėstyti mokestinę nepriemoką teikimas patvirtina, kad pareiškėjas nėra abejingas savo įsipareigojimų vykdymui, o yra atsakingas ir rūpestingas mokesčių mokėtojas. Vien faktas, kad pareiškėjas ir anksčiau yra kreipęsis dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo, nereiškia jo nesąžiningumo ar vengimo vykdyti mokestines prievoles. Priešingai nei nurodo atsakovas, pareiškėjas neturi įsiskolinimų, kurie būtų susidarę nuo 2012 m.
13.9. Pareiškėjas deda maksimalias pastangas stabilizuoti ūkio veiklą, finansavimas, kurį jis netrukus turi gauti iš kredito įstaigos, gali užtikrinti ūkio veiklos tęstinumą, pareiškėjo galimybes padengti įsipareigojimus visiems kreditoriams. Tačiau veiklos stabilizavimui ir įsipareigojimų įvykdymui reikalinga ir kreditorių, tarp jų VMI, pagalba, o būtent galimybės atsiskaityti pagal suderintą grafiką sudarymas. Tuo atveju, jeigu VMI nesutiks išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo, pareiškėjas gali prarasti finansavimą, o tai lemtų dar didesnį ūkio veiklos sąstingį ir finansinę krizę. Siekiant išvengti tokių neigiamų padarinių, pareiškėjui šiuo metu yra reikalinga valstybės pagalba, o būtent susidariusios mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymas. Sudarytas nepriemokos sumokėjimo grafikas užtikrintų visišką mokestinės nepriemokos padengimą.
13.10. Pareiškėjas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą teikia kredito įstaigai parengtą verslo planą, parodanti artimiausias jo veiklos prognozes, numatomus pinigų srautus. Minėtas planas pagrindžia pareiškėjo argumentus apie galimybę sumokėti mokestinę nepriemoką tuo atveju, jei ji bus išdėstyta. Anksčiau šio verslo plano pareiškėjas pateikti negalėjo, kadangi jis nebuvo parengtas. Skundo pirmosios instancijos teismui padavimo dieną pareiškėjas vedė derybas su AB „Citadele banku“, su kuriuo buvo deramasi dėl visiškai kitų kreditavimo sąlygų. Be to, iki šios stadijos teikti teismui verslo planą nebuvo ir būtinybės, kadangi atsakovas iki apeliacinės stadijos savo poziciją grindė kitais argumentais – pareiškėjo galėjimu visą mokestinę nepriemoką padengti iš karto. Atsakovui iš esmės pakeitus poziciją ir pateikus naujus argumentus, pareiškėjas turi teikti į bylą naujus įrodymus. Pareiškėjas į bylą taip pat pateikia 2018 m. sausio 25 d. paraišką dėl kredito suteikimo su priedu (veiklos prognozę), patvirtinančią, kad derybos dėl finansavimo yra realios, bei 2017 m. finansinės atskaitomybės dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjo finansiniai rodikliai gerėja. Pastarųjų dokumentų anksčiau pateikti pareiškėjas negalėjo, kadangi jie neegzistavo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
3. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas pareiškėjo skundas dėl VMI 2017 m. liepos 11 d. Sprendimo neatidėti ir neišdėstyti pareiškėjo 459 735,26 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminų panaikinimo ir dėl prašymo įpareigoti VMI pareiškėjo mokestinės nepriemokos atidėjimo ir išdėstymo klausimą svarstyti iš naujo, teisėtumas ir pagrįstumas.
4. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo prašymas išdėstyti ir atidėti mokestinę nepriemoką buvo tinkamai pagrįstas pridėtais duomenimis bei įrodymais, tačiau VMI netinkamai ir nevisapusiškai juos įvertino, t. y. nenustatė, ar egzistuoja MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos būtinosios sąlygos sprendimui atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti priimti. Įvertinęs bylos duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjas yra pajėgus toliau vykdyti savo veiklą ir gauti iš to pelną, taip pamažu atsiskaitant su VMI, o visos mokestinės nepriemokos išieškojimas kritiškai paveiktų pareiškėjo finansinę padėtį.
5. Atsakovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, o apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad, jo nuomone, teismas netinkamai įvertino įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad Sprendimas yra neteisėtas.
6. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus (nurodytus argumentus (aplinkybes).
7. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundų argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija skundžiamo teismo sprendimo motyvų nebekartoja, o juos papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.
8. Mokesčių mokėtojo teisė į mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą ir (arba) išdėstymą įtvirtinta MAĮ 88 straipsnyje, kurio 1 dalyje (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1159 redakcija) nustatyta, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti, mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu, šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą pateikimą ir nagrinėjimą, sprendimo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą priėmimą ir vykdymą, mokestinės paskolos sutarties sudarymo ir vykdymo sąlygas, sprendimo pakeisti mokestinės paskolos sutartį ir ją nutraukti priėmimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. liepos 21 d. įsakymo Nr. 1K-293 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) patvirtintos Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklės.
9. Aiškindamas Nutarties 19 punkte paminėtas MAĮ nuostatas, LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas tik esant dviem sąlygom: 1) kai nustatoma, jog nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų itin sunki arba jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus; taip pat 2) kai nustatoma, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Taip pat LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo instituto paskirtis yra užtikrinti įmonių veiklos tęstinumą, todėl esminis kriterijus, kurį turi įvertinti mokesčių administratorius yra įmonės mokumo palaikymas, kuris vėliau leistų įmonei visiškai įvykdyti mokestinę prievolę (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3585/2001, 2016 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3250-575/2016, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-876-556/2018). Pastaroji LVAT praktika mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) yra aktuali, vertinant, inter alia (be kita ko) mokesčių administratoriaus sprendimą dėl mokesčių mokėtojo – ūkininko – pateikto prašymo atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą.
10. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad mokesčių administratorius, priimdamas administracinį sprendimą dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo, yra saistomas inter alia gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Tai reiškia, kad, įgyvendindamas MAĮ 88 straipsnyje įtvirtintą diskreciją spręsti dėl mokesčio mokėtojo prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, mokesčių administratorius privalo užtikrinti, kad šioje administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Taip pat iš gero administravimo principo imperatyvų mokesčių administratoriui kyla pareiga MAĮ 88 straipsnio 1 dalyje numatytą sprendimą priimti įvertinus visas mokesčių mokėtojo pateiktais įrodymais pagrįstas tokiam sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes, be kita ko, susijusias su mokesčių mokėtojo mokumo palaikymu, kuris vėliau leistų mokesčių mokėtojui visiškai įvykdyti mokestinę prievolę.
11. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 8 d. prašymą atidėti mokestinės nepriemokos sumokėjimą (II t., b. l. 20–23) grindė tuo, jog vienintelis būdas užtikrinti jo ūkio veiklos tęstinumą yra tinkamai įvykdyti taikos sutartimi (t. y. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartis ir jos 2017 m. kovo 17 d. papildomas susitarimas Nr. 1; I t., b. l. 114–119) prisiimtus įsipareigojimus. Pagal šią taikos sutartį pagrindinis kreditorius PKU skolos sumą sumažino nuo 4 570 413,74 Eur iki 1 100 000 Eur (t. y. daugiau nei keturis kartus) su sąlyga, kad pastaroji suma bus grąžinta iki 2018 m. gruodžio 15 d. imtinai, o šią sutartį nutraukus, pareiškėjui iškiltų pareiga sumokėti ne 1 100 000 Eur, o 4 570 413,74 Eur; tai reikštų ūkio bankrotą. Pareiškėjas pateikė argumentus ir įrodymus, kad ūkis yra pajėgus pagal nustatytą grafiką įvykdyti taikos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir juos vykdo. Pareiškėjas nurodė (ir pateikė tai pagrindžiančius įrodymus), kad ūkis yra pajėgus sumokėti susidariusią mokestinę nepriemoką, tačiau siekiant vykdyti taikos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (taigi užtikrinti jo ūkio veiklos tęstinumą), prievolę biudžetui sumokėti mokesčius jis yra pajėgus pradėti vykdyti tik nuo 2019 m. sausio 1 d. jos vykdymą išdėsčius dalimis iki 2020 m. lapkričio mėn. Taip pat nustatyta, kad, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, VMI 2017 m. liepos 11 d. Išvadoje (II t., b. l. 82–86), kuri yra sudėtinė Sprendimo dalis, neanalizavo taikos sutarties nutraukimo pasekmių, kurios kiltų atsisakius tenkinti pareiškėjo prašymą dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo ir (arba) atidėjimo (pabrėžtina, kad taikos sutarties papildomas susitarimas Nr. 1 buvo sudarytas 2017 m. kovo 17 d., todėl jis vertintinas kaip naujai atsiradusi aplinkybė, kurios nebuvo sprendžiant ankstesnius pareiškėjo prašymus dėl jo mokestinės nepriemokos atidėjimo ar išdėstymo), nenustatė, ar pareiškėjas apskritai iš karto galėtų sumokėti visą mokestinę nepriemoką ir kokio turto pagrindu tai įgyvendintų.
12. Nutarties 22 punkte paminėtas aplinkybes įvertinusi visų byloje surinktų įrodymų ir Nutarties 19–21 punktuose paminėto teisinio reguliavimo (teismų praktikos) kontekste, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju VMI netinkamai ir nevisapusiškai įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus. Teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų ir jiems pritardama, konstatuoja, kad VMI Sprendimą priėmė neišanalizavusi taikos sutarties nutraukimo pasekmių, kurios galėtų kilti atsisakius tenkinti pareiškėjo prašymą dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo ir (arba) atidėjimo, o tai reiškia, kad Sprendimas buvo priimtas neįvertinus visų jam priimti reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo (kaip ūkininko) mokumo palaikymu, kuris vėliau leistų jam visiškai įvykdyti mokestinę prievolę. Taigi VMI nagrinėjamu atveju pažeidė gero administravimo principą, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Sprendimą ir grąžino pareiškėjo mokestinės nepriemokos atidėjimo ir (arba) išdėstymo klausimą atsakovui svarstyti iš naujo.
13. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų VMI pateiktų dokumentų, jie neminimi skundžiamame teismo sprendime, ir daroma išvada, kad su šiais dokumentais teismas nesusipažino, kad jie nebuvo ištirti, analizuoti, įvertinti kaip įrodymai. Taip pat atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus. Atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo motyvai atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus reikalavimus ir yra pakankami konstatuoti, kad Sprendimas priimtas pažeidus gero administravimo principą. Teismo nustatytas pažeidimas (žr. Nutarties 23 p.) yra esminis, jo pakanka Sprendimui panaikinti ir įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti pareiškėjo mokestinės nepriemokos atidėjimo ir (arba) išdėstymo klausimą. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai iš esmės nėra susiję su nustatytu pažeidimu ir jo nepaneigia, todėl jie yra teisiškai nereikšmingi tikrinant pirmosios instancijos teismo teisėtumą ir pagrįstumą.
14. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Skirgailė Žalimienė