Administracinė byla Nr. A-1627-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04936-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine ir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas M. P. su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, Komisariatas) 2014 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 14-IL-09421e (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 10 d. prašymą iš naujo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis yra įgijęs teisę medžioti ir 2014 m. rugsėjo 10 d. kreipėsi į atsakovą, kad jam būtų išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklą medžioklei, bei pateikė visus būtinus dokumentus. Pažymėjo, kad atsakovas praleido nustatytą terminą sprendimui priimti, nes Sprendimą priėmė tik 2014 m. spalio 13 d. Skundžiamu Sprendimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, tačiau minėtos Įstatymo nuostatos pritaikymo motyvai nenurodyti, nėra aišku, kaip jis kelia grėsmę savo gyvybei ar visuomenės saugumui, todėl, pareiškėjo teigimu, skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pažymėjo, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostata vertinamojo pobūdžio, todėl turi būti atsižvelgta į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, 2014 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-974/2014, kt.). Paaiškino, kad jis 1994 m. ir 2000 m. buvo pripažintas kaltu pagal atitinkamus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius, jo atžvilgiu pradedami ikiteisminiai tyrimai dėl įvairaus pobūdžio nusikalstamų veikų yra nutraukiami arba priimami išteisinamieji nuosprendžiai, tačiau jau ilgą laiką turi nuolatinį darbą, pastovias pajamas, dalyvauja socialiniame gyvenime, bendrauja su geros reputacijos asmenimis. Nurodė, jog atsakovas išdavė pareiškėjui visas norint lankyti medžioklės taisyklių kursus reikalingas pažymas apie tai, kad jis atitinka asmens, norinčio įgyti teisę medžioti, reikalavimus, kursą pareiškėjas sėkmingai išklausė, įgijo teisę medžioti, todėl turi teisėtus lūkesčius dalyvauti medžioklėje.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas atsiliepime (b. l. 16–19) nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 10 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, todėl, vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu (toliau – ir Įstatymas) ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr.5-V-172 patvirtintomis Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), buvo atlikti patikrinimai, kurių metu nustatyta, kad: 1994 m. gegužės 23 d. teismo nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl atvirosios vagystės; 1998 m. sausio 10 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu dėl vagystės, tačiau susitaikius byla buvo nutraukta; 1998 m. rugpjūčio 6 d. – ikiteisminis tyrimas dėl nužudymo, kuris buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai įtariamojo kaltę pagrindžiančių duomenų; 2002 m. lapkričio 7 d. pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl neteisėto nešaunamojo ginklo nešiojimo, gaminimo arba realizavimo; 2006 m. kovo 16 d. pripažintas kaltu dėl vagystės, turto sunaikinimo ar sugadinimo, 2007 m. vasario 28 d. nuosprendžio dalis panaikinta.

Pareiškėjas 2003 m. kovo 31 d., 2003 m. rugsėjo 5 d., 2004 m. rugsėjo 8 d., 2005 m. balandžio 20 d., 2006 d. lapkričio 25 d., 2007 m. sausio 18 d., 2007 m. lapkričio 19 d., 2008 m. rugpjūčio 29 d., 2009 m. lapkričio 23 d., 2010 m. rugpjūčio 24 d., 2011 m. kovo 15 d., 2011 m. balandžio 26 d., 2011 m. spalio 13 d., 2012 m. kovo 15 d., 2012 m. kovo 20 d., 2014 m. liepos 8 d. baustas už administracinius teisės pažeidimus (greičio viršijimas; eismo įvykis ir pasišalinimas be draudimo; be techninės apžiūros; nepraleido pėsčiųjų; neprisisegė saugos diržo, paliko transporto priemonę stovėti trukdant kitoms transporto priemonėms; kelio ženklų nesilaikymas; naudojosi mobiliojo ryšio priemonėmis). Taip pat 2007 m. spalio 14 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl plėšimo, kuris buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę; 2009 m. lapkričio 22 d. – ikiteisminis tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo, tačiau susitaikius byla buvo nutraukta; 2012 m. balandžio 29 d. – ikiteisminis tyrimas dėl kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo, kuris buvo nutrauktas nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2012 m. lapkričio 21 d. – ikiteisminis tyrimas dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo, kuris buvo nutrauktas dėl perėjimo iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą. Be to, 2009 m. liepos 30 d. pagal Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Prevencinių poveikio priemonių taikymo registro duomenis Komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdyboje pareiškėjui buvo taikoma prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas (pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą).

Vilniaus AVPK 2014 m. rugsėjo 27 d. buvo gautas Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos Kriminalinės žvalgybos koordinavimo ir kontrolės skyriaus pranešimas, kad pareiškėjui nerekomenduojama suteikti leidimą ginklui įsigyti, todėl Sprendimu, vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Atsakovas pažymėjo, kad dalis su Sprendimu susijusios medžiagos yra įslaptinta. Taip pat atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo pateiktą Įstatymo nuostatų aiškinimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 19 d. sprendimu (b. l. 87–90) pareiškėjo M. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčijamą Sprendimą atsakovas priėmė atsižvelgęs į 2014 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos Kriminalinės žvalgybos koordinavimo ir kontrolės skyriaus raštą Nr. 38-1-S-1687, kuriuo nerekomenduota pareiškėjui suteikti leidimą ginklui įsigyti, bei vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014 m. sausio 21 d. nurodymo Nr. 5-N-1 „Dėl civilinėje apyvartoje esančių šaunamųjų ginklų kontrolės sugriežtinimo“ (toliau – ir Nurodymas) 2.3 punktu.

Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas).

Įvertinęs bylos medžiagą (apie pareiškėjo atžvilgiu pradėtus ikiteisminius tyrimus, buvusį teistumą, jo padarytus administracinius teisės pažeidimus), pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šios pareiškėjo biografijoje sutinkamos žymos rodo jo asmenybės pavojingumą. Pažymėjo, kad nors dėl vienos vagystės, dėl kurios pareiškėjas buvo nuteistas, jis buvo išteisintas, vien ši aplinkybė nekeičia pareiškėjo asmenybės pavojingumo kitų jo biografijoje esančių žymų atžvilgiu. Nurodytos pareiškėjo biografijos žymos neprarado aktualumo Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo prasme, šie duomenys yra pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs, todėl darė išvadą, kad toks asmuo (pareiškėjas) kelia realią grėsmę kitų asmenų ar jo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui ir tokiam asmeniui pagrįstai negali būti išduodamas leidimas laikyti (nešiotis) ginklą. Pareiškėjo teiginius, kad jau ilgą laiką turi nuolatinį darbą, pastovias pajamas, dalyvauja socialiniame gyvenime, bendrauja su geros reputacijos asmenimis, vertino kaip neturinčius jokios įtakos šiai bylai, kadangi žymos apie jo teistumą, pradėtus ikiteisminius tyrimus, kurių dauguma nutraukti tik dėl susitaikymo, daromus administracinius teisės pažeidimus visada liks pareiškėjo gyvenimo faktu. Atsižvelgęs į tai, kad gavęs Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos Kriminalinės žvalgybos koordinavimo ir kontrolės skyriaus 2014 m. rugsėjo 29 d. raštą Nr. 38-1-S-1687, kuriuo nerekomenduota pareiškėjui suteikti leidimą ginklui įsigyti, taip pat į tai, jog apie disponavimą kriminalinės žvalgybos informacija apie pareiškėją teismui buvo patvirtinta Vilniaus AVPK Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2015 m. sausio 29 d. raštu Nr. 10-S-26579, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas pagrįstai vadovavosi Nurodymo 2.3 punktu ir Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu bei konstatavo, kad Sprendimas atitinka asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą.

Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad dėl netinkamo motyvavimo Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi įvertinus visą Sprendimo turinį matyti, kad jis yra pakankamai motyvuotas, iš jo aišku, jog leidimą laikyti (nešiotis) ginklą atsisakyta išduoti būtent remiantis Lietuvos kriminalinės policijos biuro gauta informacija apie pareiškėją, ką imperatyviai nurodo Nurodymo 2.3 punktas.

Dėl pareiškėjo teiginio apie termino priimti sprendimą pažeidimą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 13 straipsnio 3 dalį, Sprendimas turėjo būti priimtas per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo pateikimo dienos (2014 m. rugsėjo 10 d.), t. y. iki 2014 m. spalio 10 d. (penktadienio), o buvo priimtas 2014 m. spalio 13 d. (pirmadienį). Atsižvelgęs į tai, kad 2 dienos teko ne darbo dienoms, teismas vertino, jog terminas sprendimui priimti praleistas 1 diena ir pažymėjo, kad tai nekeičia Spendimo esmės ir nėra pagrindo jį naikinti. Antrajam skundo reikalavimui esant išvestiniam iš pirmojo, teismas jį taip pat atmetė.

III.

Pareiškėjas M. P. padavė apeliacinį skundą (b. l. 94–100), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti pilna apimtimi, t. y. panaikinti atsakovo Sprendimą ir įpareigoti jį išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 10 d. prašymą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino faktinių aplinkybių, susijusių su atsakovo duotomis pažymomis apie pareiškėjo teisę tapti medžiotoju, sistemiškai nevertino Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatų, todėl priėmė teisėtų lūkesčių principą pažeidžiantį sprendimą, kadangi gavęs Vilniaus miesto VPK pažymą apie tinkamumą būti medžiotoju, pareiškėjas, siekdamas įgyti teisę medžioti, investavo laiką ir pinigus, o neišdavus leidimo laikyti ginklo, jo teisėti lūkesčiai buvo pažeisti.

2) Teismas netinkamai aiškino Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 12 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias sprendimo priėmimo terminus ir sprendimo nepriėmimo pasekmes. Akcentuoja, kad Įstatymo 12 straipsnyje nurodyta, jog tuo atveju, jeigu asmuo per 30 dienų terminą jokio atsakymo negauna, laikoma, kad priimtas teigiamas sprendimas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad sprendimas buvo priimtas tik viena diena pavėluotai, netinkamai taikė terminų skaičiavimo taisykles, nes dviejų nedarbo dienų neįskaičiavo į Įstatyme nustatytą terminą, be to, pažeidė termino praleidimą reglamentuojančias teisės normas, nes nustatęs, kad terminas buvo praleistas, turėjo taikyti minėtą Įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, jog tokiu atveju laikoma, kad sprendimas yra teigiamas ir pareiškėjas laikomas nuo 2014 m. spalio 10 d. įgijusiu teisę laikyti (nešiotis) ginklą.

3) Teismas netinkamai vertino skundžiamą sprendimą ir netinkamai taikė Viešojo administravimo įstatymą, nes Sprendimo turinys aiškiai rodo, kad jame yra nurodyti jo priėmimo pagrindai, tačiau nėra motyvų (tik pacituoti teisės aktai). Be to, pareiškėjo nuomone, Sprendimas laikytinas individualiu administraciniu aktu, todėl jame negali būti apsiribota vien abstrakčių teisės normų citavimu, o privalo būti aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kodėl atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą ginklo laikymui (nešiojimuisi). Mano, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodydamas ir išvardindamas pareiškėjo praeities faktus, veikė ultra vires ir juos nustatė pats, kadangi Sprendime šios aplinkybės nurodytos nebuvo.

4) Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, taikant ir aiškinant Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, kurioje išsakyta pozicija, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymui nepakanka duomenų vien apie tai, kad asmuo yra praeityje teistas ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog pareiškėją charakterizuojančios jo biografijos žymos neprarado aktualumo, minėtos Įstatymo nuostatos taikymo prasme, pasisakė priešingai. Taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-974/2014, kurioje, be kito ko, išaiškinta, kad prieš 6 metus priimtas apkaltinamasis nuosprendis laikytinas praradusiu aktualumą, todėl nelaikytinas pagrindu taikyti aptariamą teisės normą.

5) Teismas netinkamai ir nepagrįstai vertino pareiškėjo praeities faktus, kaip akivaizdžius ir informatyvius pagrindžiant jo pavojingumą. Pareiškėjo teigimu, vien įrašai apie pradėtus ikiteisminius tyrimus, kurie buvo nutraukti arba apie teistumą (vėliausias prieš 14-15 metų), nerodo ir neišlieka visam gyvenimui kaip įrodymas apie pavojingumą, o priešingai, yra praradę aktualumą ir rodo, kad asmuo yra pakeitęs savo gyvenimo būdą, pasimokė iš praeities klaidų, todėl neteisinga jam visą gyvenimą šias klaidas priminti, o juo labiau neteisinga buvusių klaidų pagrindu taikyti neigiamas pasekmes – bausti dar ir dar kartą. Teigia, kad pareiškėjui yra nuolat bandoma primesti įvairiausio pobūdžio nusikalstamas veikas, tačiau galiausiai ikiteisminiai tyrimai arba nutraukiami, arba jis yra išteisinamas teismo. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad įrašas apie įtarimus labai lengvai ir paprastai atsiranda asmens kartotekoje, tačiau neteisinga traktuoti, kad tai rodo jo pavojingumą visuomenei ir tampa viso gyvenimo įrašais visą gyvenimą sukeliančiais pasekmes. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublika yra pralaimėjusi bylą Europos Žmogaus Teisių Teisme, kur teismas pasisakė dėl neproporcingo draudimų ir ribojimų taikymo asmeniui visą gyvenimą ir mano, kad šiuo atveju situacija klostosi analogiškai, nes net nesiaiškinant kokiomis aplinkybėmis buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, kodėl šalys susitaikė (gal todėl, kad buvo abipusė kaltė), kodėl tie tyrimai buvo nutraukti ir pan., pirmosios instancijos teismas pasakė, kad pareiškėjo praeities įvykiai visam gyvenimui liks aktualūs ir jis visą gyvenimą toliau galės būti ne tik persekiojamas, bet ir negalės gyventi normalaus gyvenimo, dalyvauti pilnaverčiame socialiniame gyvenime. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta ir turi būti įvertinta kaip neteisėta, nepagrįsta ir pažeidžianti asmens teises. Apibendrindamas pabrėžia, kad nuo 2000 m. pareiškėjas neįvykdė jokios nusikalstamos veikos ir yra laikomas neteistu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, pasakydamas, kad pozityvios pareiškėjo gyvenimo aplinkybės neturi įtakos sprendžiant apie jo teises, nes praeities faktai yra svarbesni ir lieka žyma visam gyvenimui, pažeidžia jo asmens konstitucines teises.

Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 115–118) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 14-12-10-09421-e, kuriuo pareiškėjui M. P. nuspręsta neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnį (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. kovo 1 d.) B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, jei nustatoma bent viena minėtos įstatymo normos 1-11 punktuose nurodyta aplinkybė. Pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, savo poziciją grindžia tuo, kad skundžiamas Vilniaus AVPK sprendimas yra nemotyvuotas, todėl neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nevertintos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise tapti medžiotoju, pažeisti jo teisėti lūkesčiai, nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 straipsnio 2 dalis).

Aiškindamas pastarąsias nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827/2014, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz. 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Be to, pastebėtina, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas paminėta ir įvertinusi pareiškėjo skundžiamą Sprendimą, sprendžia, kad jis iš esmės neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Iš pareiškėjo ginčijamo administracinio akto turinio nėra galima spręsti, kokiais nustatytais faktais jis yra grindžiamas, jame iš esmės yra nurodytos tik teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis leidimas ginklui laikyti (nešiotis) neišduodamas. Skundžiamame atsakovo Sprendime nurodytas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014 m. sausio 21 d. nurodymo Nr. 5-N-1 „Dėl civilinėje apyvartoje esančių šaunamųjų ginklų kontrolės sugriežtinimo“ (toliau – ir Nurodymas) 2.3 punktas, numatantis, kad teritorinių policijos įstaigų viešosios policijos licencijavimo padaliniai, gavę atsakymą, jog apie pareiškėją yra kriminalinės žvalgybos informacijos ir yra kitų duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (neapsiribojant tik kriminalinės žvalgybos informacija), atsisako išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklu vadovaudamiesi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu – „apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui“ neatleidžia atsakovo nuo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą. Pažymėtina, kad Nurodymo 2.3 punktas būtent įpareigoja teritorinių policijos įstaigų viešosios policijos licencijavimo padalinius, atsisakant išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, neapsiriboti tik kriminalinės žvalgybos informacija. Nagrinėjamu atveju, atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, visiškai jo nemotyvavo, faktiniu atsisakymo išduoti leidimą pagrindu nurodydamas gautą Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2014 m. rugsėjo 29 d. raštą, kuriame nurodyta, kad M. P. nerekomenduojama suteikti leidimą ginklui įsigyti. Taigi atsakovas, apsiribodamas tik kriminalinės žvalgybos informacija, priėmė skundžiamą Sprendimą, pažeisdamas ne tik Nurodymo 2.3 punkto reikalavimus, bet ir iš esmės neįvykdydamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto reikalavimo, nustatančio policijai pareigą sprendime nurodyti atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus, jei ginklų ir šaudmenų negali įsigyti ir turėti asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo, jame nėra pateikiama jokios informacijos, iš kurios būtų pakankamai aišku ir suprantama, kokių faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjui atsisakoma išduoti leidimą ginklui laikyti (nešiotis). Nurodyti individualaus administracinio akto turinio (faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, dėl kurių pareiškėjas iš esmės negalėjo suprasti priimto Sprendimo motyvų, dėl kurių pareiškėjo atžvilgiu priimtas neigiamas Sprendimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nustačius, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, t. y. neatlikus objektyvaus ir išsamaus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo pagrįstumui, įvertinimo, visiškai Sprendimo nemotyvuojant, kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai (teisėtų lūkesčių principo pažeidimas ir kt.) šiuo atveju nėra reikšmingi, todėl atskirai dėl jų nepasisakoma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo skundą tenkinti. Panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 14-IL-09421e „Atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo M. P. 2014 m. rugsėjo 10 d. prašymą iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.