Civilinė byla Nr. e2-5006-727/2025
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00655-2025-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.10.7.;1.3.6.4.1.3.; 1.3.6.4.4.; 3.2.6.1
(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gegužės 8 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Natalija Daškovienė,
Sekretoriaujant Monikai Šulcaitei,
dalyvaujant ieškovės atstovams E. C., advokato padėjėjai Agnei Litvinaitei,
atsakovei N. K., jos atstovei advokato padėjėjai Mildai Martinkutei,
vertėjaujant Olgai Gumuliauskienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės MB ,,Multi skonis“ ieškinį atsakovei N. K. dėl atleidimo iš darbo pripažinimo teisėtu.
Teismas
n u s t a t ė :
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija (toliau – ir DGK, komisija) 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. DGKS-9810 darbo byloje Nr. APS-131-25792/2024 (sprendimas pasirašytas 2024 m. gruodžio 17 d.) tenkino N. K.: atnaujino terminą prašymui pateikti; pripažino jos atleidimą iš darbo MB ,,Multi skonis“ neteisėtu, laikė, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčų komisijos sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; išieškojo N. K. naudai iš MB ,,Multi skonis“ 5822,50 Eur vidutinį darbo užmokestį neatskaičius mokesčių už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant nuo darbo sutarties nutraukimo dienos iki darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos (imtinai), bei po 104,34 Eur už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant 5 (penkių) darbo dienų savaitės grafiką, baigiant skaičiuoti sprendimo įvykdymo dieną, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus; panaikino konfidencialumo sutartį, pripažinus ją sudaryta neteisėtai.
MB ,,Multi skonis“ (toliau – ir ieškovė, darbdavys, bendrovė, įmonė) po šio komisijos priimto sprendimo kreipėsi į teismą su ieškiniu N. K. (toliau – ir atsakovė, darbuotoja), prašydama pripažinti jos reikalavimus dėl termino atnaujinimo bei neteisėto atleidimo iš darbo, išmokų išieškojimo nepagrįstais; neatnaujinti praleisto termino ir atsisakyti nagrinėti darbuotojos prašymą; išieškoti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovės manymu, darbuotoja apie atleidimą sužinojo vėliausiai 2024 m. rugsėjo 30 d., ką patvirtina susirašinėjimas Viber programėlėje, o ne 2024 m. lapkričio 8 d., kaip pati nurodė. Nėra jokių svarbių priežasčių, dėl ko gali būti atnaujinamas akivaizdžiai praleistas kreipimosi į DGK terminas, kurį ji praleido išskirtinai dėl savo neveiklumo. Todėl jos prašymas, paduotas po termino negali būti nagrinėjamas.
Atsakovės atleidimas iš darbo, ieškovės teigimu, yra teisėtas ir pagrįstas, nes ji nepasirodė darbe 2024 m. rugsėjo 9 d. ir po nedarbingumo 2024 m. rugsėjo 20 d., kuomet pagal nustatytą ir jai žinomą grafiką turėjo dirbti, dėl ko jai buvo žymimos pravaikštos. Darbdavys neišleido darbuotojos numatytų atostogų pagal jos suformuotą prašymą ir dėl to ji taip pat buvo informuota žodžiu faktinės įmonės vadovės, todėl negalėjo vykti atostogų, o turėjo dirbti. Kadangi į darbą neišėjo, taip pat padarė pravaikštą. Atleidimo dieną su darbuotoja buvo visiškai atsiskaityta.
Teisminio nagrinėjimo metu bendrovės vadovas E. C. teismui paaiškino, kad versle yra nuo 2023 m., įmonė nedidelė, įdarbina ukrainiečius, nes bendrovės idėja priklauso jo sutuoktinei T. C., kuri yra iš Ukrainos, tokiu būdu įmonė padeda nuo karo pabėgusiems jos tautiečiams. Įdarbino ir atsakovę. Jos darbu buvo patenkintas, žmogus labai atsakingas, ja pasitikėjo, nors buvo įdarbinta virėja, jai buvo pavesta prižiūrėti ir visa kitą, taip pat – dalyvauti filmavimuose reklamuojant įmonės gaminamą produkciją. Virėjos darbo grafikas buvo nustatytas 3 d. dirba 3 d. laisvos. Galima buvo dirbti ir daugiau, tai sąlygojo didesnį atlyginimą, darbuotojai tokia galimybe naudojosi. Rugsėjo 9 d. N. turėjo dirbti, be to, buvo numatytas ir filmavimas reklamuojant įmonės produkciją. Atsakovė apie tai žinojo. Tačiau į darbą ji neišėjo ir neinformavo kodėl. N. prašymo dėl atostogų rugsėjo mėn. suteikimo jis, kaip vadovas, nepatvirtino, teigė, neprisimenąs, kada uždėjo ranka žymą ant jos 2024 m. rugpjūčio 21 d. prašymo, teigė, jog tai padarė ko gero kelių dienų bėgyje nuo prašymo gavimo. Jokių įsakymų, darbo laiko grafikų įmonė nepriima ir nesudaro, viską su darbuotojais derina žodžiu, tokia buvo įmonės praktika, kuri, vadovo teigimu, yra tinkama ir normali, nes įmonė maža, o jo paties patirtis versle taip pat nėra didelė. Paprastai tai (informavimą ir bendravimą su darbuotojais) atlieka jo sutuoktinė, kuri yra faktinė vadovė, visi darbuotojai apie viską yra informuojami žodžiu ir viską žino. Apie tai, kad N. nėra išleidžiama atostogų, ji buvo informuota taip pat žodžiu rugsėjo 3 d., tai padarė jo sutuoktinė ir faktinė vadovė T. C. ir tai, vadovo teigimu, yra normalu ir įprasta. N. atleido už pravaikštas, pateikti paaiškinimą jis jos prašė – reikalavimas tai padaryti ir tarnybinis pranešimas dėl pravaikštų jai buvo palikti darbo vietoje, tačiau ji dokumentus paimti atsisakė. Dokumentų paštu, informacinėmis technologijomis jai įmonė nesiuntė, nematė reikalo. Vadovas pripažino, jog įmonė bendradarbiauja su užimtumo tarnyba, kad darbo vietos, tame tarpe ir atsakovės, yra subsidijuojamos, N. apie tai žinojo. Mano, kad darbuotoja reikšdama ieškinį, sąmoningai nori pakenkti įmonės reputacijai ir pasipelnyti įmonės sąskaita.
Atsakovė N. K. atsiliepimu į ieškinį nurodė nesutinkanti su juo, prašė ieškinį atmesti, palikti DGK sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad jokių pravaikštų ji nepadarė, todėl iš darbo atleista neteisėtai. Teigė, kad darbe 2024 m. rugsėjo 9 d. ji nebuvo dėl to, kad jai buvo laisvadienis, tą dieną ji neturėjo dirbti, o dalyvauti filmavimuose jai nėra privalu. Rugsėjo 9 d. ji nuėjo į Užimtumo tarnybą, nes iš kolegų girdėjo, kad darbo vietos pas ieškovę (ir jos darbo vieta taip pat) tebėra subsidijuojamos, nesuprato kodėl, norėjo išsiaiškinti. Kai sužinojo, kad taip tikrai yra, paprašė ieškovės nebetęsti subsidijavimo susitarimo. Vadovei T. C. tai labai nepatiko. Rugsėjo 10 d. ji susirgo, gavo nedarbingumą, gydėsi, buvo kalbama apie operaciją, o nuo rugsėjo 19 d. iki 29 d. atostogavo. Prašymą atostogoms buvo suformavusi dar 2024 m. rugpjūčio 21 d. ir niekaip nebuvo darbdavio informuota, kad darbdavys jos atostogų prašymo nepatvirtino. O dar anksčiau jam buvo sakiusi, jog turi suplanuotą kelionę, dėl to ir ima atostogas tuo laiku. Sugrįžusi iš atostogų, pasijuto blogai, gavo nedarbingumą, buvo operuota. Ligoninėje jai pasakė, kad ji neturi socialinio draudimo, bet dėl prastos savijautos negalėjo aiškintis situacijos. Vėliau ji skambino T. C., pastaroji jai pasakė, kad yra atleista, bet nepaaiškino dėl ko. Apie tai, kad yra atleista už šiurkštų, sužinojo tik 2024 m. lapkričio mėn., tuoj pat kreipėsi į DGK. Pasveikusi tvarkėsi dokumentus, nedraudiminis laikotarpis jai buvo atstatytas. Atsakovė teigė nesuprantanti lietuviškai, nežinanti įstatymų, be to, turėjo ilgalaikį nedarbingumą, dėl to terminą galimai praleido, prašė komisijos ir teismo jį atnaujinti to priežastis pripažinus svarbiomis.
Ieškinys atmestinas.
Byloje kyla ginčas dėl darbuotojai taikytos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo pagrįstumo ir teisėtumo, su tuo susijusių teisinių padarinių taikymo, taip pat keliamas klausimas dėl prašymo DGK teikimo savalaikiškumo. Byla nagrinėjama ieškiniu užginčytų reikalavimų dalyje, nes ginčo dėl darbuotojos komisijai reikšto savarankiško reikalavimo dėl konfidencialumo sutarties šalys teisme nekėlė.
Teismas, išnagrinėjęs šį darbo ginčą dėl teisės iš esmės, įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, atlikęs ginčo šalių apklausą, mano, jog darbdavys neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo atleisti darbuotoją iš darbo ir tai grindžia žemiau išdėstytu. Teismas taip pat laiko, jog DGK pagrįstai atnaujino darbuotojai terminą ginti savo pažeistą teisę dėl jos komisijai pateiktų argumentų, kuriuos pripažino svarbiais. Nesutikti su tuo pagrindo neturi ir bylą išnagrinėjęs teismas.
Dėl atleidimo iš darbo teisėtumo.
Revizuodamas darbdavio atliktą darbuotojos atleidimą iš darbo, teismas turi patikrinti, buvo ar ne teisinis ir faktinis pagrindas tam, ar atleidimas buvo padarytas procedūriškai tvarkingai.
DK 24 str. 1 d. nustato, jog įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti savo teise.
DK 58 str. 1 d. numato, jog darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą; pagal DK 58 str. 2 d. 1 p., priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas; pagal DK 58 str. 3 d. 1 p., šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties; pagal DK 58 str. 4 d., prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį, darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio pasiaiškinimo, išskyrus atvejus, kai darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą laikotarpį šio pasiaiškinimo nepateikia; pagal DK 58 str. 5 d. sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad sprendžiant dėl darbo pareigų pažeidimo pripažinimo šiurkščiu, turi būti įvertinta, kokio pobūdžio gėriai buvo pažeisti, kiek aiškiai buvo įvardytos darbuotojo pareigos, kokių kilo padarinių dėl padaryto pažeidimo, kokia yra tokių ar panašių pažeidimų vertinimo praktika darbovietėje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-461-695/2018, 29 punktas).
DK 113 str. nuostatas darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafikuose, kuriuose nurodomos darbo pradžios ir pabaigos valandos ir darbo dienos, nustatytu laiku laikantis darbo laiko normos paskirstymo per darbo dieną (pamainą), savaitę, mėnesį ar kitą apskaitinį laikotarpį, kuris negali viršyti trijų paeiliui einančių mėnesių.
Pagal DK 115 str. darbo (pamainų) grafikai pranešami darbuotojams ne vėliau kaip prieš septynias dienas iki jų įsigaliojimo. Jie gali būti keičiami tik nuo darbdavio valios nepriklausančiais atvejais, įspėjus darbuotoją prieš dvi darbuotojo darbo dienas. Darbo (pamainų) grafikus tvirtina administracija, darbo (pamainų) grafikų derinimo tvarką suderinusi su darbo taryba, o kai jos nėra, – su darbdavio lygmeniu veikiančia profesine sąjunga, arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. Darbo (pamainų) grafikai turi būti sudaromi taip, kad nepažeistų maksimaliojo penkiasdešimt dviejų valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį laiko, netaikant šios taisyklės darbui pagal susitarimą dėl papildomo darbo ir budėjimui. Darbdavys privalo užtikrinti tolygu? darbuotoju? keitimąsi pamainomis. Darbdavys privalo sudaryti darbo (pamainų) grafikus taip, kad kiek įmanoma tolygiau paskirstytų darbuotojo darbo laiką per apskaitinį laikotarpį. Draudžiama skirti darbuotoją dirbti dvi pamainas iš eilės.
DK 214 str. 3 d. numatyta, kad jeigu darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, darbdavys privalo įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu jis juos turi arba jie jam lengviau prieinami. Įstatymuose gali būti nurodyti kiti atvejai, kai įrodinėjimo našta paskirstoma tarp darbo ginčo šalių skirtingai. Šiuo atveju tokių sąlygų nenustatyta, nes darbą įmonėje organizuoja darbdavys, darbdaviui tenka pareiga fiksuoti darbuotojų darbo laiką, jį nustatyti, sudaryti grafikus, sudėlioti pamainas ir pan..
Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 176, 178, 185 str. str.). Teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).
Sutinkamai su DK 6 str. 2 d. visos abejonės aiškinamos darbuotojų naudai.
Galiojant teisės principui ignorantia legis neminem excusat preziumuojama, kad darbdavys yra susipažinęs su darbo teisės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais ir jam turi būti žinomi jo priimamų/nepriimtų sprendimų teisiniai padariniai, todėl jis turi įvertinti galimas to rizikas. Už visų darbdavio veiksmų padarinius yra atsakingas darbdavys pagal įstatymą.
Byloje sprendžiant nagrinėjamo turinio darbo ginčą nustatyta, kad ieškovė praktikuoja darbo sutarčių (paprastai su užsienio šalių asmenimis) pasirašymą valstybei subsidijuojant jų darbo vietas. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad atsakovė vienoje iš internetinio socialinio tinklo platformų rado siūlymą dirbti ieškovės įmonėje virėja, nes turėjo patirties maisto ir pusfabrikačių gaminimo srityje. Dėl įdarbinimo bendravo su T. C., pastaroji prašė darbintis per užimtumo tarnybą, kuri skyrė ieškovės darbo vietai reikiamą subsidiją. Atsakovė sutiko ir išpildė visus prašymus. 2023 m. spalio 16 d. ginčo šalys pasirašė darbo sutartį Nr. 20, pagal kurią atsakovė įsidarbino virėja MB ,,Multi skonis“. Šalių susitarimu sutartas darbo užmokestis buvo 1350 Eur, nustatyta darbo laiko norma – suminė darbo laiko apskaita (9 val./dieną pagal slenkantį grafiką). Vėliau darbo sutartis buvo pakeista, nustatant, kad nuo 2024 m. vasario 1 d. darbo laiko norma keičiama į nekintančią darbo laiko apskaitą (8 val./5 d. d., 40 val. per savaitę). Darbdavys neneigė, jog visi įdarbinimo dokumentai, tame tarpe ir minėta darbo sutartis, buvo parengti tik lietuvių kalba, kurios atsakovė, būdama Ukrainos piliete, nesupranta. 2024 m. rugsėjo 20 d. įsakymu atsakovė atleista iš darbo pas ieškovę pagal DK 58 str. 2 d. 1 p. nuo 2024 m. rugsėjo 2 d. Darbdavys suformavo du tarnybinius pranešimus – 2024 m. rugsėjo 9 d. ir 2024 m. rugsėjo 20 d., kuriuose nurodė, jog šiomis dienomis darbuotoja be pateisinamos priežasties neatvyko į darbą. Darbdavys šias aplinkybes laikė šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu ir pagrindu nutraukti darbo sutartį.
Byloje kilo ginčas dėl esminės aplinkybės – atsakovei nustatyto darbo laiko režimo. Darbdavio teigimu, jo nepaisymas lėmė pravaikštų atsakovei žymėjimą ir darbo santykių nutraukimą. Su tuo nesutiktina.
Šalys vienodai aiškino aplinkybę, jog darbo sutartimi nustatyto virš minėto ir joje nurodyto pakoreguoto darbo laiko šalys nesilaikė. Įmonės vadovas teigė, kad atsakovė dirbo pamaininį darbą darbo laiko režimu kas 3 dienos, atsakovė (darbuotoja) pripažino, kad įmonė turėjo dvi pamainas ir pastaruoju metu ji pati dirbo vienoje iš pamainų slenkančiu nekintamu grafiku: tris dienas dirba ilgomis darbo valandomis, tuomet dvi dienos būna laisvadieniai.
Byloje nedviprasmiškai nustatyta, kad darbdavys įstatymo nustatyta tvarka darbo laiko apskaitos neformavo. Byloje nėra darbdavio suformuotų grafikų, pamaininio darbo laiko duomenų ir pan., jų pateikimo darbuotojams, pastarųjų (tame tarpe ir atsakovės) supažindinimo su nustatytu darbo grafiku. Ieškovės atstovas (įmonės vadovas) teismui patvirtino, kad grafikai nebuvo sudaromi, taip pat pripažino, kad įsakymų forma jokie klausimai įmonėje nebuvo sprendžiami (tame tarpe ir atostogų suteikimo / nesuteikimo klausimais).
Darbdavys neginčijo aplinkybės ir byloje pakankamai akivaizdu, kad darbdavys nevykdė jam tenkančios pareigos sudaryti, patvirtinti darbo grafikus, supažindinti nustatyta tvarka ir terminais su jais darbuotojus – ir atsakovę taip pat. Byloje labiau nei akivaizdu, kad darbo laiko apskaita nebuvo tvarkoma laikantis virš minėto DK normatyvo. Todėl darbdaviui akivaizdžiai nevykdant jam tenkančios prievolės, tikėtina darbuotojos nurodyta aplinkybe dėl jos nurodyto faktinio darbo laiko režimo ir laikytina, kad ji, atidirbusi tris dienas prieš 2024 m. rugsėjo 9 d., rugsėjo mėnesio 9 ir 10 dienomis turėjo išeigines. Todėl atsakovė pagrįstai šiomis dienomis neatvyko į darbą. Apie tai ji buvo informavusi žinute ir darbdavį. Atsakovė neturėjo pareigos dalyvauti ieškovės organizuojamose produkcijos filmavimuose, nes tai nebuvo numatyta jos darbo sutartyje ar kur kitur.
Be to, bylos duomenys rodo, kad darbuotojai nuo 2024 m. rugsėjo 9 d. iki 2024 m. rugsėjo 20 d. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, o vėliau – nuo 2024 m. rugsėjo 21 d. iki 2024 m. rugsėjo 29 d. imtinai darbuotoja atostogavo. Byloje yra du 2024 m. rugpjūčio 21 d. darbuotojos rašyti prašymai atostogoms – vienas jų leisti atostogauti nuo 2024 m. rugsėjo 19 d. iki 2024 m. rugsėjo 27 d. (toliau – pirmas prašymas), kitas - leisti atostogauti nuo 2024 m. rugsėjo 19 d. iki 2024 m. rugsėjo 29 d. (toliau – antras prašymas), kuris nepasirašytas. Ant pirmo prašymo yra ieškovės vadovo ranka padaryta žyma ,,nepatvirtinta dėl atostogų grafiko“, nenurodant surašymo datos, neturint priimto įsakymo neišleisti atostogų ir nesant pateiktai jokiai rašytinei informacijai, kad apie tai pati darbuotoja buvo informuota ir žinojo, jog nėra išleidžiama atostogų. Pats vadovas faktines ranka padaryto įrašo ant prašymo aplinkybes aiškino nenuosekliai ir labai padrikai. Teismas laiko, jog įrašas suformuotas kaip gynybinė darbdavio pozicija atsikertant į darbuotojos teiginius. Dėl to teismas ja netiki ir domėn nepriima. Byloje yra paties darbdavio pateiktas atostoginių atsakovei paskaičiavimas, rodantis, kad jie paskaičiuoti už 10 atostogų dienų, kas atitinka antro prašymo turinį ir patvirtina darbuotojos dėl šio išsakytus teiginius. Taip pat yra duomenys, jog 2024 m. rugsėjo 20 d. atsakovei buvo išmokėti paskaičiuoti atostoginiai už minėtas dešimt dienų, kas iš esmės prieštarauja darbdavio teiginiams dėl atostogų nesuteikimo. Šios nustatytos aplinkybės duoda tvirtą pagrindą išvadai, kad darbdavys, būdamas išskirtinai nenuoseklus savo teiginiuose, dirbtinai formuodamas gynybinę poziciją, prieštaraujančią nustatytiems faktams ir jo paties teismui pateiktiems dokumentams, elgiasi nesąžiningai tiek darbuotojos, tiek įstatymo ir teismo atžvilgiu. Taigi tikėtina darbuotojos nurodomomis aplinkybėmis dėl jos atostogų fakto ir trukmės.
Dėl virš išdėstyto akivaizdu, kad darbdavys negalėjo forminti darbuotojai pravaikštų, nes tam nebuvo jokio pagrindo – darbuotoja darbe nebuvo dėl objektyvių ir darbdaviui žinomų aplinkybių, pravaikštų nepadarė ir pagrindo manyti, jog tam buvo sąlygos ir prielaidos nebuvo, atsakovė nurodytu laiku nedirbo, todėl ir padaryti pravaikštas negalėjo.
Dėl šio kritiškai vertintini ir ieškovės suformuoti dokumentai – 2024 m. rugsėjo 9 d. ir 20 d. tarnybiniai pranešimai dėl atsakovės nebuvimo darbe šiomis dienomis, nes darbdaviui buvo žinomas jos nebuvimas darbe ir to priežastys. Teismas laiko, kad ir šie dokumentai suformuoti dirbtinai, galimai atgaline data, ir tai padaryta darbdaviui mėginant pagrįsti savo gynybinę poziciją byloje.
Byloje nėra atsakovei pateikto reikalavimo pasiaiškinti ir tai esminis procedūrinis pažeidimas darbdaviui realizuojant darbuotojos atleidimą. Priešingai nei nurodė ieškovė, manytina, kad jis nebuvo surašęs darbuotojai reikalavimo raštu pasiaiškinti dėl pažeidimo ir atitinkamai nebuvo jo pateikęs darbuotojai, nes priešingu atveju toks dokumentų atsirastų bylos medžiagoje, o jo nėra. Pastebėtina ir tai, kad laiko požiūriu konstatuoto pažeidimo – neatėjimo į darbą – momentas realizavus pasiaiškinimo pateikimo instituto taikymą negali sutapti su įsakymo dėl atleidimo priėmimu. Akcentuotina ir tai, kad ant tarnybinių pranešimų esantys prierašai apie darbuotojos supažindinimą su jais priėmimo dieną yra akivaizdžiai neteisingi, nes darbuotojos tomis dienomis darbe nebuvo, negalėjo ir neturėjo būti. Todėl esant nustatytoms aplinkybėms, esmingiems bylos rašytinės medžiagos prieštaravimams su ieškovės nurodomais teiginiais, yra pagrindas manyti, kad duodamas paaiškinimus byloje ieškovės vadovas akivaizdžiai ir sąmoningai melavo.
Dėl šio akivaizdu, jog darbdavys, neišpildydamas DK 58 str. 4 d. įtvirtinto reikalavimo, padarė esminį darbo sutarties nutraukimo procedūrinį pažeidimą. Tokiu būdu konstatuotina, kad ieškovė neturėjo nei teisinio ir faktinio pagrindo nutraukti darbo sutartį su atsakovei, ir padarė esminius procedūrinius pažeidimus nutraukdama su ja turėtus darbo santykius. Todėl yra pagrindas atsakovės atleidimą laikyti neteisėtu ir nepagrįstu.
Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu teisinių pasekmių.
DK 218 str. 4 d. nustatyta, kad jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.
DK 218 str. 6 d. nustatyta, kad šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.
Taigi pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, atsiranda nurodytos teisinės pasekmės, taikant darbuotojos naudai šiame straipsnyje nustatytus kompensavimo mechanizmus – grąžinti darbuotoją į darbą arba negrąžinti į darbą priteisiant visas su darbo santykiais susijusias išmokas.
Teismas įvertinęs tai, kad darbuotoja neprašė grąžinti ją į darbą, atsižvelgęs į jos atleidimo iš darbo aplinkybes, darbdavio išreikštą poziciją, laiko, kad grąžinti darbuotoją į darbą yra netikslinga, į darbą jos negrąžina, todėl, pripažinęs jos atleidimą iš darbo neteisėtu, taiko DK 218 str. 4, 6 dalis – sprendžia dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, nes kompensacija darbuotojai dėl trumpo darbo laiko nepriklauso.
Byloje nekilo ginčo dėl to, kad po DGK priimto sprendimo darbdavys, vykdydamas jį, pervedė darbuotojai 2024 m. gruodžio 20 d. DGK sprendimu priteistą vidutinį darbo užmokestį už pravaikštos laiką, paskaičiuotą iki DGK komisijos sprendimo priėmimo, t. y. iki 2024 m. gruodžio 10 d. (4027,62 Eur atskaičius mokesčių). Tokiu būdu darbuotojai skaičiuotinas vidutinis darbo užmokestis už pravaikštos laiką nuo 2024 m. gruodžio 11 d. iki šio teismo sprendimo įvykdymo.
Darbdavio pateikti duomenys rodo, kad darbuotojos vidutinis mėnesio darbo užmokestis buvo 2180,71 Eur, vieno dienos – 104,34 Eur, DGK dėl šio padarytų išvadų ir pateiktų paskaičiavimų ginčo šalys nekvestionavo, o teismas neturi pagrindo išvadai, kad sumos komisijos nurodytos neteisingai.
Tokiu būdu atsakovei priklausytų 10903,55 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2024 m. gruodžio 11 d. iki šio teismo sprendimo priėmimo (2180,71 Eur x 5 mėn.) ir po 104,34 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną paskesnę darbo dieną nuo šio teismo sprendimo priėmimo iki visiško jo įvykdymo, bet ne daugiau kaip už vienus metus, skaičiuojant pagal darbuotojai tenkančių per savaitę darbo dienų skaičių. Sumos nurodytos neatskaičius mokesčius.
Dėl darbuotojos kreipimosi į DGK ir ieškovės reikalavimo nenagrinėti prašymo neatnaujinus praleisto termino jam paduoti.
Ieškovė faktiškai tuo prašo taikyti ieškinio senatį darbuotojos galimai pažeistai teisei ginti.
Ieškinio senaties instituto tikslas yra sudaryti realią galimybę asmenims apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti santykių stabilumą, užkirsti kelią neapibrėžtą laiką bylinėtis ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę. Ieškinio senatis - tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 str., DK 27 str.). Pažymėtina, jog ieškinio senatis civilinėse bylose dėl darbo ginčų taikoma pagal DK ar kitus įstatymus, o jei šiuose įstatymuose specialiųjų nuostatų nėra, tai taikomos CK ir CPK nuostatos (CK 1.1 str. 3 d., DK 27 str.). Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1d.).
Pagal DK 220 str. 1 d., darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privalo kreiptis per tris mėnesius, o neteisėto nušalinimo, neteisėto atleidimo iš darbo ir kolektyvinės sutarties pažeidimo atvejais, – per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą. DK 15 str. 2 d. įtvirtintas trijų metų bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų.
Ieškovė nagrinėjamoje byloje ginasi ir ieškinio termino praleidimo pasekme, nes laiko, jog darbuotoja praleido terminą savo teisei ginti. Su tuo nesutiktina.
Prašymo pateikimo darbo ginčų komisijai termino pradžios nustatymas yra fakto klausimas ir termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą). Būtent šio termino praleidimo aplinkybė jo neatnaujinus sąlygoja savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti.
Nustatyta, kad ieškovė neteikė atsakovei jokių dokumentų ir informacijos, susijusių su jos atleidimu. Nustatyta ir tai, kad darbuotoja faktiškai nuo 2024 m. rugsėjo 9 d. iki rugsėjo 30 d. nedirbo, vėliau taip pat buvo nedarbinga, buvo operuota ir gydoma ambulatoriškai.
Teismas laiko, jog bylos medžiaga pagrįstų rašytinių duomenų, atsakovės teiginių, nustatytų bylos faktinių aplinkybių kontekste, darbuotoja tikėtinai galėjo jau spalio mėnesio viduryje žinoti apie atleidimo pagrindą, nes bendravo tiek su Užimtumo tarnyba. Atsižvelgiant į tai, kad ji nėra Lietuvos pilietė, jos komunikacija bei įstatymų žinojimas yra kiek apsunkinti, teismas laiko, jog inicijuodama 2024 m. lapkričio 8 d. prašymą DGK darbuotoja DK 220 str. 1 d. nurodytą terminą praleido nežymiai, ir jį atnaujina. Todėl pagrindo pritarti ieškovės dėl šio išsakytiems teiginiams ir prašymui nėra.
Procesiniai klausimai.
Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nesusiję su jo esme ir turiniu ir nekeičia teismo padarytų išvadų.
DK 231 str. 7 d. numatyta, kad teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios. Todėl išsprendus šį ginčą dėl darbo teisės iš esmės darbo ginčų komisijos priimtas sprendimas pripažįstamas netekusiu galios.
Sprendimo rezoliucinė dalis, nepaisant to, kad ieškinys atmetamas, formuluojama atsižvelgiant į šio darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo iš esmės rezultatą.
Sumos sprendime nurodytos neatskaičius mokesčius, juos išskaityti ir sumokėti privalo darbdavys.
Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.
Iš ieškovės, kaip darbdavio, kuris, priešingai nei darbuotojas, nėra atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, valstybės naudai priteistina papildoma žyminio mokesčio suma, paskaičiuota už papildomai darbuotojai priteistą vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 85 str., 80 str. 7 d.) – 245,33 Eur ((10903,55 Eur x 0,03 x 0,75), ir 15,86 Eur pašto išlaidų, teismo turėtų ryšium su procesinių dokumentų siuntimu (CPK 82 str.).
Iš bylą pralaimėjusios ieškovės atsakovės naudai išieškotina 1500 Eur advokato pagalbos išlaidų (CPK 98 str.). Teismas neturi pagrindo manyti, kad šios išlaidos atsakovės nebuvo patirtos, ar yra neprotingai didelės ar nepagrįstos.
Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 str., 263-268 str., 270 str., 307 str.,
n u s p r e n d ž i a:
ieškinį atmesti.
Pripažinti atsakovės N. K. atleidimą iš darbo MB ,,Multi skonis“ neteisėtu.
Atsakovės į darbą negrąžinti, laikyti, kad su ja sudaryta darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.
Priteisti atsakovės N. K., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai iš ieškovės MB ,,Multi skonis“, į. k. 305733931, 10903,55 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo 2024 m. gruodžio 11 d. iki šio teismo sprendimo priėmimo ir po 104,34 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną paskesnę darbo dieną nuo šio teismo sprendimo priėmimo iki visiško jo įvykdymo, bet ne daugiau kaip už vienus metus, skaičiuojant pagal darbuotojai tenkančių per savaitę darbo dienų skaičių (sumos nurodytos neatskaičius mokesčius), 1500 Eur advokato pagalbos išlaidų.
Priteisti iš ieškovės MB ,,Multi skonis“, į. k. 305733931, 261,19 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei (ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina skubiai pateikti teismui).
Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. DGKS-9810 darbo byloje Nr. APS-131-25792/2024 (sprendimas pasirašytas 2024 m. gruodžio 17 d.) laikyti netekusiu galios.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Natalija Daškovienė