Civilinė byla Nr. 3K-3-128/2011                                                                             Procesinio sprendimo kategorijos: 116.8; 123.2  (S)                                                           

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. kovo 28 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių I. S. (I. S.) ir V. S. (V. S.) kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. S. ir F. S. (F. S.) ieškinį atsakovei I. S. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir atsakovės I. S. bei jos nepilnametės dukters V. S. priešieškinį ieškovams G. S., F. S., atsakovei S. K., G. R. siuvimo įmonei dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir nuosavybės teisės pripažinimo; tretieji asmenys – Klaipėdos miesto 6-ojo notarų biuro notarė L. P., VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Vaikų teisių apsaugos tarnyba.      

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

            Ieškovai, atsakovės I. S. mirusio sutuoktinio tėvai, jos nepilnametės dukters V. S. seneliai, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami iškeldinti atsakovę ir jos nepilnametę dukterį, gimusią (duomenys neskelbtini), iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini). Ieškovai nurodė, kad įsigijo šį butą pagal 1997 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį. 1997 metais jame apsigyveno jų sūnus su šeima. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 29 d. sprendimu buvo pripažinta, kad 2006 m. sausio 19 d. jų sūnus mirė. Jo sutuoktinė ir duktė liko gyventi bute. Dėl sunkios finansinės padėties negalėdami išlaikyti dviejų butų, ieškovai nutarė butą, esantį (duomenys neskelbtini), parduoti; pranešė apie savo ketinimus atsakovei I. S., tačiau ji atsisako išsikelti iš buto, taip pažeisdama ieškovų, šio buto savininkų, teises ir teisėtus interesus.

Atsakovės I. S. ir jos nepilnametė duktė V. S., kurios įstatyminė atstovė yra jos motina, priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančia ieškovų ir S. K. 1997 m. rugpjūčio 23 d. sudarytą buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį bei pripažinti jų nuosavybės teises į šį butą. Priešieškinyje nurodyta, kad 1997 m. atsakovė I. S. ir jos sutuoktinis, nutarę įsigyti butą, esantį (duomenys neskelbtini), su tuomete jo savininke S. K. sutarė dėl jo pirkimo; kadangi oficialiai nebuvo deklaravę didžiosios dalies savo pajamų, tai negalėjo įsigyti buto savo vardu; butas buvo pirktas ieškovų vardu, o atsiskaitė – atsakovė ir jos sutuoktinis. Kadangi ginčo butas buvo atsakovės šeimos turtas, tai ji su šeima jame ir apsigyveno, išlaikė butą, savo lėšomis jį remontavo. Sūnui esant gyvam ieškovai nereiškė jokių pretenzijų dėl buto, todėl atsakovės ir jo nepilnametės dukters interesai dėl sudaryto apsimestinio sandorio (CK 1.87 straipsnis) nebuvo pažeidžiami, tačiau, anksčiau žadėję perleisti butą faktiškai jį įgijusiems atsakovei ir jos sutuoktiniui, ieškovai dabar neteisėtai reiškia pretenzijas į butą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino; iškeldino atsakovę I. S. su dukterimi V. S. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), su visais joms priklausančiais daiktais; atidėjo sprendimo vykdymą iki V. S. sukaks aštuoniolika metų; priešieškinį atmetė.

Šalių nurodytų aplinkybių ir pateiktų duomenų pagrindu teismas nustatė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra ieškovų bendroji jungtinė nuosavybė, įgyta pagal 1997 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį. 1997 metais šiame bute apsigyveno ieškovų sūnus I. S. su šeima. Jam mirus, bute liko gyventi atsakovės – jo sutuoktinė I. S. ir duktė V. S. Dėl to, pripažinęs, kad atsakovė naudojasi ginčo turtu be jokio teisinio pagrindo ir taip pažeidžia ieškovų teises bei interesus, kuriuos jie, būdami teisėti buto savininkai, gali ginti pagal CK 4.34, 4.35 straipsnius, teismas sprendė, jog atsakovė su dukterimi iškeldintinos iš ginčo gyvenamosios patalpos, atidedant sprendimo įvykdymą iki dukteriai sueis aštuoniolika metų (CPK 271 straipsnis). Sprendimą atmesti priešieškinį teismas grindė argumentu, kad atsakovė neįrodė, jog 1997 m. rugpjūčio 23 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta kitam sandoriui pridengti. Teismo vertinimu, priešieškinyje nurodytos aplinkybes, kad atsakovės šeima turėjo pakankamai pinigų, tačiau už juos negalėjo įsigyti buto, nes neturėjo teisinės galimybės jų deklaruoti, nepagrįstos įrodymais ir prieštarauja faktiniams bylos duomenims.

            Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą, 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimą pakeitė; panaikino jo dalį, kuria sprendimo vykdymas atidėtas iki V. S. pilnametystės, ir šį reikalavimą atmetė; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Atsižvelgdama į apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad šalys neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo nei iškeldinimo, nei nuosavybės teisės pripažinimo klausimais. Dėl to teisėjų kolegija, remdamasi CPK 320 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad pasisakys tik dėl tos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, dėl kurios yra paduotas apeliacinis skundas, teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atidėjo sprendimo vykdymą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, atidėdamas sprendimo vykdymą iki atsakovės V. S. pilnametystės, pažeidė ieškovų nuosavybės teises, ir, be kita ko, nenurodė jokių tokio sprendimo motyvų (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Sprendimo įvykdymo atidėjimas – tai jo priverstinio vykdymo galimybės nukėlimas vėlesniam nei teismo sprendimo įsiteisėjimas laikui. Šia teise teismas turėtų naudotis tik ypatingais atvejais. Tam tikrus klausimus spręsdamas savo nuožiūra, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 6 dalis). Atkreipusi dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas atidėjo sprendimo dėl iškeldinimo vykdymą tik vieninteliu argumentu – atsakovės V. S. amžiaus faktu, teisėjų kolegija pažymėjo, jog vaikų teises ir teisėtus interesus privalo užtikrinti jų tėvai (CK 3.155 straipsnio 2 dalis), ir ši pareiga negali būti be pagrindo perkelta kitiems asmenims, nagrinėjamoje byloje – ieškovams, atsakovės V. S. seneliams; užtikrinant nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus, negali būti nepagrįstai ribojamos kitų asmenų, šiuo atveju – ieškovų, teisės ir teisėti interesai disponuojant jiems priklausančiu turtu. Pagal byloje nustatytas aplinkybes (atsakovė I. S. dirba ir gauna nuolatinių pajamų; sveikatos problemų, kurios ribotų jos galimybes dirbti, neturi) pripažinusi atsakovę turinčia galimybių nuomoti tinkamą gyvenamąjį būstą ir taip užtikrinti nepilnametės dukters interesus, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, atidėdamas sprendimo vykdymą, pažeidė proceso teisės normas.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu atsakovės prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas argumentais – vaikų teises ir teisėtus interesus privalo užtikrinti jų tėvai (CK 3.155 straipsnio 2 dalis), ir ši pareiga negali būti be pagrindo perkelta kitiems asmenims, nagrinėjamoje byloje – ieškovams, atsakovės V. S. seneliams; užtikrinant nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus, negali būti nepagrįstai ribojamos kitų asmenų, šiuo atveju – ieškovų, teisės ir teisėti interesai disponuojant jiems priklausančiu turtu – grindė savo sprendimą palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria spręsta dėl iškeldinimo ir nuosavybės teisės pripažinimo. Nurodydamos, kad apeliacinio skundo nepadavimą lėmė netinkamai teiktos pasirinkto advokato atstovavimo paslaugos, kasatorės teigia, jog nesutinka su byloje priimtais teismų procesiniais sprendimais, nes jie pažeidžia prigimtines vaiko teises, ginamas Konstitucijos 39 straipsnio normų, taip pat imperatyviąsias Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5, 6 punktų normas, užtikrinančias vaiko teisę turėti gyvenamąjį būstą. Priešieškiniu dėl ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia buvo siekiama apginti ne tik atsakovės I. S., kaip mirusiojo sutuoktinės, teisę į bendrosios jungtinės nuosavybės dalį, bet ir nepilnametės dukters V. S. teisę paveldėti dalį po tėvo mirties likusio turto. Teismai, priimdami procesinius sprendimus, nenagrinėjo šalių ginčo šiuo aspektu, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje civilinėje byloje A. R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008, suformuotos praktikos; taip pat pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, ir tai lėmė netinkamą CK 1.87 straipsnio aiškinimą bei taikymą.

            Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovai prašo apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Jame nurodoma, kad atsakovė I. S., ginčydama buto pirkimo–pardavimo sutartį, privalėjo pateikti jos neteisėtumą patvirtinančių įrodymų, tačiau tokių nepateikė. Taigi byloje teisingai spręsta atmesti atsakovės priešieškinį kaip neįrodytą. Dėl fakto, kad atsakovių gyvenamoji vieta registruota ginčo bute, negali atsirasti jų nuosavybės teisės į šį daiktą. Kasaciniame skunde nepagrįstai remiamasi Konstitucijos 39 straipsnio, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5, 6 punktų nuostatomis, nes jomis reglamentuojamos tėvų pareigos savo vaikams, tuo tarpu ieškovai yra V. S. seneliai. Byloje nebuvo pateikta apeliacinio skundo, ginčijant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl iškeldinimo bei nuosavybės teisės pripažinimo, ir ši apeliacinės instancijos teismo nebuvo peržiūrėta. Dėl to, vadovaujantis CPK 241 straipsnio 1 punktu, kasacinis procesas pagal atsakovių paduotą kasacinį skundą negalimas.

 

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Dėl kasacijos ribų nagrinėjamoje byloje

 

            Teisė į teisminę gynybą grindžiama dispozityviškumo principu: asmuo, kurio teisės pažeistos, pats sprendžia, ar kreiptis į teismą, ir renkasi gynybos būdus. Dispozityviškumo principo išimtys – atvejai, kai asmens teisės ginamos ne jo paties iniciatyva – įtvirtintos CPK ir taikomos tada, kai asmens teisės gynimas sutampa su siekiu apginti viešąjį interesą. Šios principinės nuostatos galioja visose teisės į teismą įgyvendinimo stadijose, inter alia apeliacinėje instancijoje ir kasaciniame procese. 

            Apeliacinis procesas gali prasidėti tik šalies arba kito dalyvaujančio byloje asmens, dėl kurio priimtas nepalankus teismo sprendimas, iniciatyva padavus apeliacinį skundą. Nagrinėjantis bylą apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindų bei ex officio privalo patikrinti, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų; be to, apeliacinės instancijos teismas turi įstatymo suteiktą prerogatyvą peržengti apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas  (CPK 320 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Bylos dėl šeimos teisinių santykių yra susijusios su viešuoju interesu apsaugoti socialiai pažeidžiamų šeimos narių, visų pirma nepilnamečių vaikų, teises ir įstatyminiu reglamentavimu priskiriamos kategorijai bylų, kuriose teismas turi būti aktyvus. Šios kategorijos bylose teismas dažniau nei kitose turi teisę ir pareigą veikti ex officio, be kita ko, peržengti apeliacinio skundo ribas, kai reikia apginti viešąjį interesą. Apeliacinės instancijos teismas privalo peržengti apeliacinio skundo ribas tada, kai yra pakankamas pagrindas spręsti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą dėl nepilnamečių vaikų teisių ar interesų.

Teismų praktikoje akcentuojama, kad kasacija yra išimtinė pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų patikrinimo forma. Civilinio proceso kodekse reglamentuojama kasacija yra ribota. Kasacijos ribojimais iš esmės pabrėžiamas kasacinio proceso išimtinumas siekiant užtikrinti teisės aiškinimo ir taikymo vienodumą taip, kad nebūtų neteisėtų sprendimų. CPK 341 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas vienas iš absoliučių kasacijos negalimumo pagrindų – kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad ši teisės norma taikytina ir dėl savarankiškus reikalavimus sudarančių pirmosios instancijos teismo sprendimų dalių, dėl kurių nebuvo paduotas apeliacinis skundas ir kurie nebuvo peržiūrėti apeliacinės instancijos teismo ex officio. CPK 341 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta procesines teises suvaržanti teisės norma negali būti aiškinama plečiamai – kaip nustatanti, kad kasacinį skundą gali paduoti tik tie byloje dalyvaujantys asmenys, kurie pirmosios instancijos teismo sprendimą skundė apeliacine tvarka. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. E. A. v. T. M., bylos Nr. 3K-3-164/2008; 2009 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Z. v. R. Z., bylos Nr. 3K-3-59/2009; 2010 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Č., UAB „Švaresta“ v. S. D. ir R. D., bylos Nr. 3K-7-521/2010). Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teismo prerogatyva ginti nepilnamečių vaikų teises, kaip viešąjį interesą, išlieka ir kasaciniame procese; kasacinis teismas, remdamasis  šiuo pagrindu, turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis); todėl tuo atveju, jeigu kasacinis teismas konstatuotų, kad, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, apeliacinės instancijos teismas pažeidė įstatyme nustatytą pareigą ginti viešąjį interesą, tai būtų pagrindas atitinkamą bylos dalį grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nagrinėjamoje byloje susiklostė procesinė situacija, kai kasatorės neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo, tačiau sprendimo dalis dėl sprendimo vykdymo atidėjimo buvo peržiūrėta pagal ieškovų apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą kasatorių padėtis pablogėjo, todėl jos turi teisę į kasaciją dėl šios bylos dalies. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis – dėl ieškinio reikalavimo iškeldinti kasatores iš buto ir priešieškinio reikalavimų pripažinti negaliojančia buto pirkimo–pardavimo sutartį bei pripažinti nuosavybės teises į butą – nebuvo apskųsta apeliacine tvarka ir neperžiūrėta apeliacinės instancijos teismo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos duomenys nesuteikia pagrindo spręsti, jog, neperžiūrėdamas kasatorėms nepalankios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą ginti viešąjį interesą.

Dėl išdėstytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepaisant to, jog kasaciniame skunde išsakomi argumentai dėl viso teismo sprendimo, kasacinio nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl sprendimo vykdymo atidėjimo iki V. S. pilnametystės.

           

            Dėl  nuomininko (naudotojo) šeimos nario nepilnametystės, kaip pagrindo atidėti teismo sprendimo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų vykdymą

           

            Pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, atidėti ar išdėstyti sprendimo įvykdymą, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismas turi diskrecijos teisę spręsti dėl sprendimo vykdymo atidėjimo skirtingų faktinių aplinkybių pagrindu. Bendrieji civilinių ir civilinių procesinių santykių principai lemia, kad sprendimo vykdymas turėtų būti teismo atidedamas tada, kai reikšmingi ir gintini skolininko interesai nusveria kreditoriaus interesą, kad teismo pripažinta teisė būtų įgyvendinta nedelsiant.      

            Nepilnamečių vaikų teisė į būstą yra viena pagrindinių vaiko teisių, ginama tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad, siekiant nustatyti teisingą šalių interesų pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, turi būti atsižvelgiama į vaikų teisių apsaugą, nes tai yra viešasis interesas, todėl, taikant prievolių teisės normas, jos turi būti derinamos su šeimos teise, kurioje prioritetine pripažįstama vaiko teisių apsauga. Įstatymas formuluoja bendrąjį principą, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šio principo įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas, tačiau pažymėtina, kad vaiko teisių, kaip ir bet kurių teisių, negalima suabsoliutinti. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų ir parinkti proporcingumo principą labiausiai atitinkantį vaiko teisių apsaugos būdą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. I. R., O. R., kt., bylos Nr.3K-3-473/2009; 2010 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. I. V., E. V., bylos Nr.3K-3-410/2010; kt.). Teismo sprendimo dėl  iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų vykdymo atidėjimas yra vienas iš nepilnamečio vaiko teisės į būstą apsaugos būdų, taikomų teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje J. N., E. N. v. E.V.,  bylos Nr. 3K-3-1234/2000 m.).

Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija, kai ieškovai, kasatorės I. S. mirusio sutuoktinio tėvai ir  jos nepilnametės dukters V. S. seneliai, keldina jas iš buto, kuriame jos gyveno iki vyro ir tėvo mirties. Panaudos teisė į šeimos gyvenamąją patalpą pagal CK 3.82 straipsnio 3 dalį laikytina šeimos turtu, tai reikšminga aplinkybė, nes šeimos teisės normų nustatyta sustiprinta šeimos narių, ypač nepilnamečių, teisių ir teisėtų interesų, susijusių su šeimos turtu, apsauga. Pažymėtina ir tai, kad ieškovai, būdami nepilnametės kasatorės seneliai, turi ne tik moralės normomis ir gerais papročiais grindžiamas, bet ir įstatyme įtvirtintas pareigas rūpintis jos interesais (CK 3.237 straipsnio 2 dalis). Byloje nėra duomenų, kad kasatorės turėtų kitą gyvenamąją patalpą, ir priešingai – nenustatyta, kad ieškovams būtų būtinybė patiems apsigyventi ginčo bute. Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino šalių interesus ir pagrįstai atidėjo sprendimo vykdymą iki V. S. pilnametystės. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas priešingą sprendimą, nepagrįstai suteikė prioritetą ieškovų nuosavybės teisės apsaugai ir deramai neatsižvelgė į nepilnametės kasatorės interesus. Dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.

 

            Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

            Atsakovės, pateikdamos kasacinį skundą, sumokėjo 200 Lt žyminio mokesčio (AB “Swedbank” Klaipėdos filialo 2010 m. lapkričio 26 d. įmokos mokėjimo kvitas). Pirmiau šioje nutartyje konstatuota atsakovių teisė į kasaciją tik dėl bylos dalies sprendimo vykdymo atidėjimo klausimu. Ginčuose šiuo klausimu žyminis mokestis nemokamas. Dėl to sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas jį sumokėjusiam asmeniui (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

            Kasaciniame teisme patirta 105,25 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurios, atsižvelgiant į procesinę šios bylos baigtį, priteistinos į valstybės biudžetą iš ieškovų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai). 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsnio  359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

           

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartį panaikinti ir  palikti galioti  Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimą.

Grąžinti atsakovei I. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 200 (du šimtus) Lt už kasacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovų G. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir F. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą 105,25 Lt (vieną šimtą penkis litus 25 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                 Dangutė Ambrasienė

 

 

                                                                                                                        Virgilijus Grabinskas

 

 

                                                                                                                        Sigita Rudėnaitė