Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2024-10-16][nuasmenintas sprendimas byloje][eI3-10369-402-2024].docx
Bylos nr.: eI3-10369-402/2024
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Regionø administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 188610666 atsakovas
Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentas 188675233 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje
Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje
Teismo sprendimas
Teismo sprendimas
Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė apsigyventi Lietuvoje
Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė apsigyventi Lietuvoje
Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Užsieniečių teisinė padėtis
Užsieniečių teisinė padėtis
Užsieniečių teisinė padėtis
Valstybės nacionalinio saugumo, tarptautinių sankcijų taikymo klausimai
Teismo procesiniai dokumentai
Teismo procesiniai dokumentai

?

Administracinė byla Nr. eI3-10369-402/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02224-2024-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3

 (S)

 

img1 

 

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. rugsėjo 24 d.

Kaunas

 

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teismas

 

nustatė :

 

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024-04-27 sprendimą Nr. 24S109766 ir 2024-05-01 sprendimą Nr. 24S112207 (toliau – Sprendimas).

Pareiškėja skunde nurodė, kad skundžiami sprendimai iš esmės yra grindžiami vienu teiginiu – pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje neva gali grėsti valstybės saugumui. Ši išvada buvo padaryta, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – Saugumo departamentas, VSD) 2024-02-26 išvada. Saugumo departamentas priėmė pareiškėjai nepalanką išvadą dėl to, kad ji 2004-2020 m. dirbo Rusijos Federacijos pasienyje. Pareiškėja nesutinka, kad dėl savo buvusio darbo jos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjos teigimu, atsakovo Sprendimas nepagrįstas, nes pareiškėjos biografija aiškiai rodo, kad ji negali kelti jokios grėsmės. Pareiškėja yra privatus asmuo, norintis taikiai ir ramiai gyvenanti su savo šeima. Pareiškėja niekada nebuvo padariusi jokių nusikalstamų veikų, nepalaiko nei užsienio, nei vidaus politikos, kurią vykdo Rusijos Federacijos valdžia, kas ir lėmė sprendimą išvažiuoti iš Rusijos Federacijos bei nutraukti su ja visus ryšius. Pareiškėja visiškai ir besąlygiškai sutinka su Lietuvos Respublikos oficialia pozicija karo Ukrainoje klausimu. Pareiškėja yra ukrainiečių kilmės, o jos sutuoktinis, būdamas tremtinių vaikas, yra lietuvių kilmės. Pareiškėja su sutuoktiniu nusprendė išvažiuoti iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką, kurioje jiems buvo suteiktas butas. Pareiškėjos sutuoktinis įsteigė Lietuvos Respublikoje individualią įmonę. Pati pareiškėja kreipėsi į Vilniuje esančią vidurinę mokyklą dėl savo nepilnamečių vaikų perkėlimo. Skundžiamais sprendimais daroma išvada apie pareiškėjos galimą grėsmę valstybės saugumui yra faktiškai nepagrįsta ir net įžeidžianti (ypač turint omenyje pareiškėjos etninę kilmę, politines pažiūras ir vertybes). Skundžiami sprendimai yra ir teisiškai nepagrįsti. Atsakovas nenustatė jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad pareiškėja tikėtinai gali dominti Rusijos Federacijos žvalgybos saugumo tarnybas ir verbavimo atveju tikėtinai sutiktų su jomis bendradarbiauti. Atitinkamai, atsakovas neturi jokio teisėto pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja kelia realią grėsmę valstybės saugumui. Iš pareiškėjos biografijos aiškiai matyti, kad jokios realios grėsmės valstybės saugumui ji nekelia. Atkreipė dėmesį, kad atsakovo sprendimai grindžiami išimtinai VSD išvada ir jokių savarankiškai nustatytų aplinkybių, kurios patvirtintų šią išvadą, atsakovas sprendime nepateikia. Atsakovas turėjo ištirti aplinkybes, susijusiais su pareiškėjos darbu. Atsakovas turėjo išsiaiškinti: kokias funkcijas pareiškėja vykdė; kaip ir su kuo dirbo, ar jai buvo suteikti apdovanojimai, pagyrimai ir tarnybiniai laipsniai; ar buvo paaukštinta darbe; ar pareiškėja tebebendrauja su buvusiais kolegomis; ar pareiškėjai teko vykdyti neteisėtus nurodymus; dėl kokių priežasčių pareiškėja atėjo į šį darbą ir pan. Kadangi atsakovas neatliko privalomo tyrimo, nenustatė ir neįvertino su pareiškėja susijusių aplinkybių visumos, todėl skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybės, administracinio sprendimo motyvus. Tvirtino, kad atsakovas nukrypo nuo pareigos priimti subalansuotą sprendimą, užtikrinant konstitucinių vertybių pusiausvyrą. Nesant jokių konkrečių duomenų apie bandymą verbuoti pareiškėją arba prieš Lietuvos Respubliką nukreiptus pareiškėjos veiksmus, akivaizdu, kad skundžiamas sprendimas yra prevencinio pobūdžio. Tokiu sprendimu atsakovas realiai pažeidžia Lietuvos Respublikos piliečio šeimos teisėtus interesus. Atsakovas suteikė prioritetą vienos konstitucinės vertybės galimo pažeidimo išvengimui, realiai pažeisdamas kitą konstitucinę vertybę. Tai neatitinka Konstitucinio Teismo formuojamos jurisprudencijos, kad visos Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomos vertybės yra svarbios. Pareiškėjos vieną kartą jau įgyta teisė nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje leido jai ir jos šeimai pagrįstai tikėtis, kad pareiškėja atitinka visus keliamus kriterijus, nauji kriterijai jos atžvilgiu nebus taikomi, o esami kriterijai nebus peržiūrimi. Todėl šiuo atveju atsakovas nukrypo nuo konstitucinių vertybių pusiausvyros dar ir dėl to, kad nacionalinio saugumo pažeidimo prevencijos tikslais realiai pažeidė pareiškėjos ir jos šeimos teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje ginčijamas Sprendimas buvo priimtas remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Tvirtino, jog ginčijamame Sprendime yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Pažymėjo, jog, visų pirma, pagal jau suformuotą teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Antra, toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjos atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie baudžiamąją atsakomybę jai, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. VSD išvadoje nurodyta, kad užsienietė tarnaudama Rusijos Federacijos pasienio tarnyboje, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Valstybės saugumo departamento vertinimu, jai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Migracijos departamentas nustatydamas grėsmę vertino faktų visumą, t. y., kad pareiškėja ne vienerius metus tarnavo Rusijos Federacijos pasienio tarnyboje, tai yra asmuo savanoriškai pasirinko tarnybą Rusijos Federacijos pasienio tarnyboje, kas patvirtina jos lojalumą Rusijos Federacijos valdžiai, nes ji turėjo žinoti, kad jai keliami griežti reikalavimai, o personalo politika nėra autonominė, nes ją formuoja Rusijos valdžia. Migracijos departamentas nustatė, kad nei nacionalinės vizos, nei leidimo laikinai gyventi Lietuvoje nėra turėjusi. Lietuvoje niekada nedirbo. Pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi O. S. atvyko turėdama Šengeno vizą, išduotą 2023-05-02, galiojančią iki 2025-05-02. O. S. ginčijamo sprendimo metu turėjo šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – nuo 2023-07-03 Lietuvoje gyveno jos sutuoktinis J. S., kuris yra Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietis. SODROS informacinės sistemos duomenimis J. S. nuo 2023-08-01 Lietuvoje vykdo individualią veiklą. Pagal šiuo metu esančius MIGRIS duomenis pareiškėjo sutuoktinis mirė (duomenys neskelbtini). O. S. turi du nepilnamečius vaikus: Rusijos Federacijos pilietę E. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir Rusijos Federacijos pilietę D. K., gim. (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento duomenimis O. S. dukterys gyvena Rusijoje. Ginčijamuose sprendimuose buvo įvertinos tuo metu buvusios aplinkybės, geopolitinė situacija, VSD išvadoje minimą kontržvalgybinė informaciją, pareiškėjos apklausos metu duoti paaiškinimai, todėl padaryta pagrįsta ir motyvuota išvada, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas įvertino ir pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika – šeiminiai (nustatyti), socialiniai ir ekonominiai (nenustatyti), tačiau minėti ryšiai nenusveria jos grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Pažymėjo, kad išvada apie pareiškėjos keliamą grėsmę yra pagrįsta darbu Rusijos Federacijos karo tarnyboje, lojalumu jai, t. y. vadovaujantis asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis/elgesiu (jos darbu). Iš ginčijamų sprendimų matyti, kad jie yra motyvuoti ir įvertinus aplinkybių visumą padarytos pagrįstos išvados. Vien tai, kad pareiškėja nesutinka su tokiomis išvadomis nėra pagrindas konstatuoti, kad jie nemotyvuoti ir tuo pagrindu naikinti Migracijos departamento priimtus sprendimus. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pažymėtina ir tai, kad keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su pareiškėja susijusių aplinkybių vertinimas. Migracijos departamento vertinimu, valstybės saugumas ir daugumos Lietuvos Respublikos visuomenės interesas yra svarbesnis nei užsienio piliečio intereso gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Vien užsieniečio noras gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje yra nepakankamas, užsienietis privalo atitikti Įstatymo reikalavimus. Priešingai nei teigia pareiškėja, buvo vadovautasi Migracijos departamento nustatytais duomenimis ir VSD išvada, kurie leidžia daryti išvadą, jog jos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, o uždraudimas atvykti yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. dėl galimybės užsienietei atvykti į Lietuvos Respubliką, būti ar gyventi joje. Priimant sprendimą buvo vadovautasi Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 39 punktais bei 5 punktu ir nustatytas 2,5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo vertintinas kaip proporcingas, nes Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą draudimo atvykti laikotarpį (daugiau nei 5 metai). Pareiškėjai uždrausta atvykti tik į Lietuvą, bet nėra įtrauktas draudimas atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje. Pareiškėją prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui pateikė Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p. pagrindu (yra šeimos susijungimo atvejis), tačiau susiklosčius pirmiau nurodytoms aplinkybėms (mirus pareiškėjos sutuoktiniui (duomenys neskelbtini)) išnyko Įstatyme numatytas pagrindas dėl pareiškėjos pateikto prašymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad skundžiamas sprendimas priimtas pagal atsakovo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. VSD 2024-02-26 raštu Nr. 18-1819 MD pateikė vertinimą, kad Pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, Pareiškėja (Rusijos Federacijos (toliau – Rusija) pilietė), nuo 2004 iki 2020 m. tarnaudama Rusijos pasienio tarnyboje (tarnavo Rusijos pasienio tarnybos kariniame dalinyje Nr. 2055), privalėjo būti lojali Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, Pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Pažymėtina, kad vien faktas, jog pareiškėja jau baigė darbą Rusijos pasienio tarnyboje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis tarnybomis yra išnykusi. Pažymėjo, kad VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės įstaigose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, įstaigose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Lietuvos Respublika, vertindama tebesitęsiančią Rusijos karinę agresiją Ukrainoje grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui kontekste, imasi konkrečių veiksmų teisiniam bendradarbiavimui su Rusija nutraukti ir Lietuvos gynybos nuo galimos Rusijos karinės agresijos efektyvumui bei atgrasymui didinti. Akcentavo, kad grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš Europos Sąjungos valstybių narių diskrecijai. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjai atvykti į Lietuvą, išduoti jai nacionalinės vizos, leisti gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant uždraudimo atvykti, leidimo gyventi ar nacionalinės vizos neišdavimo ir (ar) panaikinimo klausimus. VSD vertinimu, priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės. Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos iki 30 mėn. (2,5 metus), teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad O. S. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, kad jos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis ir nuo 2023-07-03 gyvena Lietuvoje. Atsakydama į Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos), nurodė, 2004–2020 m. tarnavo Rusijos Federacijos pasienio tarnybos kariniame dalinyje Nr. 2055. 2024-04-09 buvo atlikta O. S. apklausa. Apklausos metu O. S. paaiškino, kad karinę tarnybą pasirinko, nes dėl etatų mažinimo netekus ankstesnio (agronomės) darbo, kitokio, nei karinė tarnyba, negavo. Tuo metu buvo vieniša (pirmas vyras žuvo) , augino mažametį vaiką. Tarnyba buvo pasienyje, darbo pobūdis – budėtoja, kontrolierė (vykdė sieną kertančių asmenų dokumentų patikrą), turėjo puskarininkio laipsnį „praporščik“, leidimo dirbti su įslaptinta informacija neturėjo, buvo apmokyta naudotis automatu ir pistoletu, tarnybos metu ginklo neturėdavo. A. S. sakė, kad jai karinė tarnyba nepatiko, tačiau kontrakto nutraukti negalėjo, nes jos antras vyras taip pat tarnavo pasienio tarnybos kariniame dalinyje. Karinę tarnybą paliko nutraukusi antrą santuoką. Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje nepritaria, Dėl Krymo aneksijos pasisakė, kad tokie sprendimai turėtų būti priimami diplomatiniu keliu. O. S. sakė, kad informacinių programų, dokumentikos, transliuojamų Rusijos televizijos kanaluose, pati asmeniškai nežiūri, tačiau informaciją aktyviai seka jos dabartinis vyras, todėl apie esamą situaciją ji yra informuota. Paklausus, koks jos požiūris apie įvykius Bučoje, Irpinėje, ji atsakė, atsiprašau, bet nežinau, praleidau šį faktą, nes vyras sirgo, buvo ligoninėje. O. S. periodiškai grįžta į Rusiją, nes ten mokosi jos nepilnametės dukros iš antros santuokos. Į Lietuvą nori atvykti gyventi, nes jos dabartinio vyro tėvas gavo butą Vilniuje, todėl norėtų gyventi Lietuvoje, atsivežti savo dukteris iš Rusijos, kad jos galėtų gyventi ir mokytis Lietuvoje.

Šioje byloje skundžiamu 2024-04-27 sprendimu Nr. 24S109766 Migracijos departamentas atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodydamas, jog asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Sprendimas priimtas remiantis 2024-02-26 Valstybės saugumo departamento pateikta išvada Nr. 18-1819, kurioje nurodyta, jog O. S. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsisakymas motyvuotas aplinkybėmis, jog Valstybės saugumo departamento vertinimu, O. S., tarnaudama Rusijos Federacijos pasienio tarnyboje, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Valstybės saugumo departamento vertinimu, O. S. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi su skundu į teismą, nurodydama, kad nekelia grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Jos gyvenimo Lietuvoje keliama grėsmė valstybės saugumui konstatuota formaliai ir nepagrįstai. Pareiškėjos įsitikinimu, nurodyta grėsmė nebuvo tinkamai individualizuota.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti (pakeisti) jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas (pakeičiamas) tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 64 punkte nustatyta, kad Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti leidimą ir prie jo pridėtus dokumentus, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Aprašo 76 punktas reglamentuoja tvarką dėl Migracijos departamento kreipimosi į VSD dėl išvados, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui.

Skundžiamas Sprendimas priimtas Įstatymo 35 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. birželio 8 d.), nustatančio atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindus, 1 dalies 1 punkto pagrindu, kuriame nustatyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsnį, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą. Jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų į valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. VSD uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. VSD koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. Be to, VSD teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms.

Taigi, minėtos nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad būtent VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, konstatuota įvertinus VSD 2024-02-26 išvadą Nr. 18-1819. Minėta išvada grindžiama aplinkybe, jog Rusijos Federacijos pil. O. S., 2024-01-08 pildydama Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos klausimyną, nurodė, kad 2004–2020 m. tarnavo Rusijos Federacijos pasienio tarnybos kariniame dalinyje Nr. 2055. VSD vertinimu, Rusijos Federacijos pil. O. S., tarnaudama Rusijos Federacijos pasienio tarnyboje, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, Rusijos Federacijos pil. O. S. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

Pareiškėja skunde tvirtino, jog nekelia grėsmės valstybės saugumui, karinę tarnybą pasirinko, nes dėl etatų mažinimo netekus ankstesnio (agronomės) darbo, kitokio, nei karinė tarnyba, negavo, jai karinė tarnyba nepatiko, tačiau kontrakto nutraukti negalėjo, nes jos antras vyras taip pat tarnavo pasienio tarnybos kariniame dalinyje, karinę tarnybą paliko nutraukusi antrą santuoką. Pareiškėja iš esmės nesutinka su Migracijos departamento ir VSD išvada, kad dėl pareiškėjos darbo karinėje tarnyboje, ji galėtų būti laikoma keliančia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjos teigimu, prieš priimdamas sprendimą Migracijos departamentas, tiek ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas neįvertino su pareiškėja susijusių aplinkybių visumos.

Teismas pažymi, kad Rusijos ir Baltarusijos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės įstaigose. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, įstaigose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams. Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

Teismo vertinimu, VSD pateikta informacija yra pakankama daryti išvadą, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Toks vertinimas darytinas, atsižvelgus į ginčo aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą. Teismo vertinimu, pareiškėjos asmeninis interesas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Migracijos departamento duomenimis nustatyta, kad 2024-04-09 buvo atlikta pareiškėjos apklausa. Pareiškėja nurodė, kad Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje nepritaria, dėl Krymo aneksijos pasisakė, kad tokie sprendimai turėtų būti priimami diplomatiniu keliu. Pareiškėja sakė, kad informacinių programų, dokumentikos, transliuojamų Rusijos televizijos kanaluose, pati asmeniškai nežiūri, tačiau informaciją aktyviai seka jos dabartinis vyras, todėl apie esamą situaciją ji yra informuota. Paklausus, koks jos požiūris apie įvykius Bučoje, Irpinėje, ji atsakė, atsiprašau, bet nežinau, praleidau šį faktą, nes vyras sirgo, buvo ligoninėje. Pareiškėja nurodė, kad periodiškai grįžta į Rusiją, nes ten mokosi jos nepilnametės dukros iš antros santuokos. Į Lietuvą nori atvykti gyventi, nes jos dabartinio vyro tėvas gavo butą Vilniuje, todėl norėtų gyventi Lietuvoje, atsivežti savo dukteris iš Rusijos, kad jos galėtų gyventi ir mokytis Lietuvoje. Migracijos departamento ir VSAT duomenimis, pareiškėja nuo 2022-03-02 66 kartus vyko per Lietuvos išorinę sieną, vykstant per Kybartų ar Panemunės pasienio kontrolės punktus (vieno apsilankymo Lietuvoje trukmė – nuo vienos dienos iki keliolikos dienų). Valstybės saugumo departamento surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose.

Teismas neturi pagrindo nesutikti su atsakovo Sprendime nurodytais argumentais, jog tai, kad O. S. net 16 metų tarnavo (2004–2020 m.) Rusijos Federacijos pasienio tarnybos kariniame dalinyje, tarnyba Rusijos Federacijos pasienio tarnyboje baigtas 2020 m., tai leidžia spręsti apie pareiškėjos likusius potencialius ryšius su kilmės valstybės režimui lojaliais asmenimis, turinčiais Lietuvos Respublikos atžvilgiu priešiškų interesų, esant šiandieninei geopolitinei situacijai, ypač didina grėsmės galimybę valstybės saugumui.

Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Rusijos Federacijos valdžios politikai, veikimą prieš režimą, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjos lojalumo Rusijos Federacijos valdžiai. Tarnybos pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, ar asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos Federacijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis.

Pareiškėja skunde nurodo, kad Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė vien tik vadovaudamasis VSD išvada, kuri yra grįsta tik klausimyne pačios pareiškėjos nurodytomis aplinkybėmis apie jos darbą pasienio tarnybos kariniame dalinyje. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjos argumentais nesutinka. Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, Migracijos departamentas vertino ne tik VSD išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėja, t. y. jos šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kitus jos socialinius ir ekonominius ryšius.

Migracijos departamentas nustatė, kad nei nacionalinės vizos, nei leidimo laikinai gyventi Lietuvoje nėra turėjusi. Lietuvoje niekada nedirbo. Pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi O. S. atvyko turėdama Šengeno vizą, išduotą 2023-05-02, galiojančią iki 2025-05-02. Migracijos departamentas nustatė, kad O. S. ginčijamo sprendimo metu turėjo šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – nuo 2023-07-03 Lietuvoje gyveno jos sutuoktinis J. S., kuris yra Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietis. O. S. turi du nepilnamečius vaikus: Rusijos Federacijos pilietę E. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir Rusijos Federacijos pilietę D. K., gim. (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento duomenimis O. S. dukterys gyvena Rusijoje. Pagal šiuo metu esančius MIGRIS duomenis pareiškėjos sutuoktinis mirė (duomenys neskelbtini).

Vertinant pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje nustatyta, kad ilgalaikiai ryšiai su Lietuva jos nesieja, darbo santykių Lietuvos Respublikoje ji neturi, nėra šeimos narių, kurie Lietuvoje gyventų nuolatinai.

Teisėjų kolegija pabrėžia ir tai, kad, vadovaujantis 2022 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nuostatomis, sugriežtinus vizų režimą, sustabdytas Rusijos ir Baltarusijos piliečių prašymų išduoti vizas priėmimas ir sprendimų dėl šių prašymų priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje. Taip pat sustiprinta valstybės sienos apsauga, t. y. Rusijos ir Baltarusijos piliečiams taikomas individualus papildomas išsamus patikrinimas dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams. Be to, remiantis minėto Seimo nutarimo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nepaprastoji padėtis įvedama dėl precedento neturinčiu mastu sutelktų Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos pajėgų, kurios vykdo karinę agresiją prieš kaimynystėje esančią Ukrainos valstybę ir sukėlė humanitarinę bei pabėgėlių krizę, grasina Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), ES valstybių narių ir kitų Europos valstybių saugumui ir kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Be to, dėl galimų hibridinių atakų ir įvairiausio pobūdžio provokacijų visuomenės rimčiai kyla grėsmė, kurios neįmanoma pašalinti netaikant Nepaprastosios padėties įstatyme nustatytų konkrečių nepaprastųjų priemonių. Nepaprastosios padėties įvedimo tikslas – naudojant šiame nutarime nustatytas nepaprastąsias priemones ir priimant sprendimus, pašalinti dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos veiksmų ir jų lemiamų procesų kilusią grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams ir visuomenės rimčiai (1 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nepaprastoji padėtis įvesta visame Lietuvos Respublikos pasienio ruože prie Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Baltarusijos Respublika. Tai reiškia, kad visos indikacijos apie galimą grėsmę turi būti vertinamos itin jautriai.

Teismas pažymi, kad pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui pateikė Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p. pagrindu (yra šeimos susijungimo atvejis), tačiau susiklosčius pirmiau nurodytoms aplinkybėms (mirus pareiškėjos sutuoktiniui (duomenys neskelbtini)) išnyko Įstatyme numatytas pagrindas dėl pareiškėjos pateikto prašymo.

Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pildydama atsakovo pateiktą klausimyną, pareiškėja nurodė, kad nepalaiko Rusijos Federacijos politikos ir karinių veiksmų Ukrainoje bei laiko Krymą priklausančiu Ukrainai, savaime nesudaro pagrindo kitaip vertinti atsakovo sprendimą (žr. LVAT 2023-08-16 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023, 2023-08-23 sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023, 2023-08-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023).

Pareiškėja tvirtina, kad jokių konkrečių veiksmų nukreiptų prieš Lietuvos valstybę neatliko, todėl nebuvo pagrindo išvadai dėl grėsmės valstybės saugumui. Tačiau teismas pažymi, jog reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas (žr., pvz., 2010-06-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019-10-16 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

Migracijos departamento sprendimas yra grindžiamas aktualiu teisiniu reguliavimu, jame buvo įvertintas pareiškėjos šeiminių, socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis. Šiuo atveju yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Konstatavus, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, teismo vertinimu, Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu pagrįstai atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi.

Pasisakydama dėl skundo argumentų, susijusių su Migracijos departamento sprendimo proporcingumu, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019-01-09 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti asmenims gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Teismo vertinimu, atsakovas, spręsdamas dėl uždraudimo atvykti, tinkamai ir išsamiai įvertinimo pareiškėjos individualią situaciją, kaip nustato Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatos. Pažymėtina, kad valstybės nacionalinis saugumas, kuris susijęs su tautos suvereniteto išsaugojimu, yra aukščiausia kiekvienos valstybės vertybė. Be to, pareiškėja, siekdama paneigti atsakovo Sprendime padarytas išvadas teismui nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad pritaikytas minimalus 30 mėnesių uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis jos atžvilgiu yra neproporcingas.

Iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas priimdamas Sprendimą dėl uždraudimo atvykti atsižvelgė į Kriterijų vertinimo tvarkoje nustatytus reikalavimus dėl draudimo atvykti. Sprendime pažymėta, jog įvertinus UTPĮ 133 str. 5 dalyje įvertintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (gali būti ilgesnis nei 5 metai), tačiau nustatyti asmens šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37, 38.3 ir 39 p., asmeniui nustatomas 30 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatomas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

Uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti į šalį ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui – ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. dėl galimybės užsieniečiui atvykti, būti ar gyventi Lietuvoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad priimdamas Sprendimą atsakovas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, nėra pagrindo jo naikinti skundo argumentais.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Įvertinus ginčijamų sprendimų turinį, daroma išvada, kad sprendimuose yra visi VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai. Iš ginčijamų sprendimų turinio yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimti šie administraciniai aktai, sprendimai yra individualizuoti, pakankamai motyvuoti, paremti objektyviais faktais, juose nurodyti teisės aktai bei aktuali teismų praktika, todėl darytina išvada, kad Sprendimai atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Nustačius, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti ar keisti skundžiamų Sprendimų, pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsniu,

 

n u s p r e n d ž i a :

 

Pareiškėjos O. S. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.

 

 

Teisėjai                                                                                 Rimantas Giedraitis

 

                                                                                        Janina Vitunskienė

 

                Natalja Zelionkienė

 


Paminėta tekste:
  • eAS-846-756/2020
  • eA-2023-415/2023
  • eA-2065-552/2023
  • A-2103-415/2023
  • eA-3784-662/2016
  • eA-5322-520/2019
  • eA-2625-492/2019