LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, Marijai Zubrickienei,

dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Deividui Poškai,

atsakovo atstovui advokatui Adomui Kunčiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų uždarosios akcinės bendrovės „Gelvybė“ ir akcinės bendrovės „Ventus-Nafta“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Gelvybė“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Ventus-Nafta“ dėl mokėjimų pagal franšizės sutartį priteisimo ir įpareigojimo vykdyti šią sutartį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Gelvybė“ nurodė, kad 2005 m. liepos 26 d. su atsakovu AB „Ventus-Nafta“ sudarė franšizės sutartį (toliau – Franšizės sutartis), kuria ieškovui atsakovas atlygintinai suteikė teisę ieškovui priklausančių degalinių tinkle naudoti atsakovo prekių ženklus „VENTUS“ ir know-how; sutartis sudaryta 7 metams. Sutarties priede Nr. 16 buvo nustatyti mokėjimų dydžiai ir atsiskaitymo tvarka. Ieškovo teigimu, Franšizės sutartimi taip pat buvo susitarta dėl atsakovo siekio ir pareigos sukurti ir plėtoti aktyvų degalinių tinklą, turintį prekių ženklus „VENTUS“, atsakovo pareigos išlaikyti sistemos (Franšizės sutartyje sistema suprantama kaip ženklai „VENTUS“ ir know-how) reputaciją. Nuo 2007 m. atsakovas pradėjo nesilaikyti Franšizės sutarties: savo valdomame degalinių tinkle ėmė aktyviai diegti prekių ženklą „ORLEN Lietuva“, juo keisti ženklus „VENTUS“, mažinti degalinių, turinčių šiuos ženklus, skaičių (iš 32 tokių degalinių liko 3), tokiu būdu eliminuojant iš rinkos tokių degalinių tinklą, nutraukė marketinginį, reklaminį darbą su aptariamu ženklu ir pradėjo organizuoti reklamines kampanijas, siejamas tik su prekių ženklu „ORLEN Lietuva“. Ieškovas iš karto kreipėsi į atsakovą dėl Franšizės sutarties sąlygų peržiūrėjimo, ieškovo degalinių tinkle keičiant prekių ženklus „VENTUS“ į ženklą „ORLEN Lietuva“ arba mažinant atsakovui mokamą franšizės mokestį. Po intensyvių vienerius metus trukusių derybų šalys 2008 m. lapkričio 1 d. pasirašė susitarimą dėl Franšizės sutarties priedo Nr. 16 pakeitimo ir papildymo (toliau – Susitarimas), kurio 4 punktu atsakovas įsipareigojo: ne vėliau kaip per 18 mėn. atkurti 2007 m. rugsėjo mėn. buvusį arba analogišką degalinių tinklą su ženklais „VENTUS“ ir atnaujinti jo plėtojimą; atkurti ženklų „VENTUS“ reputaciją ir atnaujinti jos plėtojimą; atkurti degalinių tinklo su ženklais „VENTUS“ reputaciją ir atnaujinti jos plėtojimą, įskaitant bet neapsiribojant degalinių su ženklais „VENTUS“ skaičiaus, numatyto Franšizės sutarties ir buvusio 2007 m. rugsėjo mėn., atkūrimu; atnaujinti visas atsakovo pastangas išlaikyti sistemos reputaciją ir jos tiekiamų produktų paklausą. Nors atsakovas vykdo kitas Susitarimo sąlygas, pagal jas išrašo ieškovui sąskaitas ir priima mokėjimus, tačiau 4 punkte nustatytų įsipareigojimų nevykdo, toliau vietoj degalinių su prekių ženklais „VENTUS“ plečia degalinių su ženklu „ORLEN Lietuva“ skaičių. Be to, atsakovas akivaizdžiai siekia nesąžiningai išvengti šių įsipareigojimų vykdymo, nes inicijavo bylą dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu; toks ieškinys pareikštas telikus mėnesiui iki Susitarimo 4 punkte numatytų įsipareigojimų įvykdymo termino pabaigos. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad atsakovas nevykdo ir kai kurių Franšizės sutartyje numatytų pareigų. Susitarime nustatyta, kad tuo atveju, jeigu atsakovas netinkamai vykdo 4 punkte numatytus įsipareigojimus, jis turi grąžinti ieškovui visas pinigų sumas, ieškovo sumokėtas pagal 1.1.1, 1.1.2, 6 punktus; šios sumos sudaro 233 333,27 Lt.

Ieškovas, remdamasis išdėstytu, prašė: 1) priteisti iš atsakovo 233 333,27 Lt ir procesines palūkanas; 2) įpareigoti atsakovą vykdyti Franšizės sutartį jos nustatyta tvarka ir sąlygomis: a) teikti nuolatinę techninę ir konsultacinę pagalbą, padėti apmokyti ieškovo darbuotojus; b) per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsakovo lėšomis įdiegti ieškovo degalinėse vaizdo stebėjimo sistemas; c) atsakovo lėšomis teikti sutarties priede Nr. 13 nurodytus aprangos kiekius; d) dėti visas atsakovo pastangas, kad būtų išlaikyta sistemos, kaip ji apibrėžta sutarties 1.15 punkte, reputacija ir teikiamų produktų paklausa; e) teikti pagalbą, kad būtų vykdoma veikla, kaip ji apibrėžta sutarties 1.16 punkte, tame tarpe pagalbą derybose su produktų bei paslaugų pardavėjais bei gaunant geriausią kainą už produktus ir paslaugas, reklamuojant ir atliekant veiklos rinkodarą; f) atsakovo lėšomis ir sąnaudomis užtikrinti ieškovui priklausančių degalinių išorinio dizaino vienodumą su atsakovo degalinių tinklu; g) atsakovo lėšomis atlikti kapitalinį prekių ženklų „VENTUS“ , naudojamų ieškovo degalinių išorės dizaine, remontą; h) atkurti 2007 m. rugsėjo mėn. buvusį arba analogišką degalinių tinklą su ženklais „VENTUS“, kaip jie apibrėžti sutarties 1.14 punkte, ir atnaujinti jo plėtojimą; atkurti ženklų „VENTUS“ reputaciją ir atnaujinti jos plėtojimą; atkurti degalinių tinklo su ženklais „VENTUS“ reputaciją ir atnaujinti jo plėtojimą, įskaitant bet neapsiribojant degalinių su ženklu „VENTUS“ skaičiaus, numatyto sutarties ir buvusio 2007 m. rugsėjo mėn., atkūrimu; atnaujinti visas atsakovo pastangas išlaikyti sistemos, kaip ji apibrėžta sutarties 1.15 punkte, reputaciją ir jos tiekiamų produktų paklausą.

Ieškovo ieškinys buvo pareikštas kaip priešieškinis atsakovo inicijuotoje kitoje civilinėje byloje, kurioje, be kita ko, buvo pareikštas ir reikalavimas dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šį atsakovo ieškinį, ieškovo priešieškinį išskyrė į atskirą bylą. Priešieškinis buvo išnagrinėtas šioje byloje kaip ieškinys.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 233 333,27 Lt nuostoliams atlyginti, 8,28 proc. dydžio metines procesines palūkanas, taip pat įpareigojo atsakovą per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis įdiegti ieškovo degalinėse vaizdo stebėjimo sistemas, savo lėšomis ir sąnaudomis atlikti kapitalinį prekių ženklų „VENTUS“, naudojamų ieškovo degalinių išorės dizaine, remontą, savo lėšomis teikti ieškovui Franšizės sutarties priede Nr. 13 nurodytus aprangos kiekius (ieškinio reikalavimas Nr. 1, reikalavimo Nr. 2 b), c), g) p.). Kitus ieškinio reikalavimus teismas atmetė.

Teismo vertinimu, byloje susiklostė padėtis, labai panaši į reglamentuojamą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.778 straipsnyje. Pagal šį straipsnį, tais atvejais, kai pasikeičia teisių turėtojo firmos vardas ar prekių (paslaugų) ženklas, kurie yra franšizės sutarties dalykas, franšizės sutartis lieka galioti ir naujam firmos vardui ar prekių (paslaugų) ženklui, jeigu naudotojas nereikalauja nutraukti sutartį ir atlyginti nuostolius; kai sutartis lieka galioti, naudotojas turi teisę reikalauti atitinkamai sumažinti teisių turėtojui priklausantį atlyginimą, jeigu sutartis nenustato ko kita. Nors atsakovas, pasikeitus jo savininkams, visiškai neatsisakė prekių ženklų „VENTUS“, tačiau iš 32 degalinių, priklausiusių atsakovui, kuriose buvo naudojami šie ženklai ir visa jų pagrindu sukurta sistema, liko tik 3. Akivaizdu, kad toks prekių ženklų eliminavimas iš rinkos negalėjo neatsiliepti jų žinomumui ir reputacijai, o teisėti ieškovo lūkesčiai, jog jis savo tinkle turės galimybę naudoti šalies mastu pakankamai plačiai žinomus ženklus bei su jais susijusią sistemą, nebuvo įgyvendinti. Todėl, teismo nuomone, susiklosčius tokiai padėčiai, logiška, kad šalys turėjo peržiūrėti Franšizės sutarties sąlygas. Po ilgų derybų pasirašyto Susitarimo esmė buvo ta, kad, atsakovui neatstačius jam priklausančio degalinių tinklo su prekių ženklais „VENTUS“ ir tuo pačiu šių ženklų žinomumo bei reputacijos, bus mažinami ieškovo mokėjimai pagal Franšizės sutartį bei atlyginami nuostoliai. Nors teismas pažymėjo nesutinkantis su ieškovu, kad atsakovo veiksmai plečiant degalinių tinklą su prekių ženklu „ORLEN Lietuva“ prieštarauja Franšizės sutarčiai (pagal sutartį ieškovui suteikiama neišskirtinė teisė savo degalinių tinkle naudoti sistemą, atsakovui paliekama teisė sudaryti ir kitas franšizės, degalinių nuomos sutartis su kitais trečiaisiais asmenimis dėl sistemos naudojimo, išskyrus tam tikrus teritorinius apribojimus; sutartis nedraudžia atsakovui diegti ir naujų prekių ženklų), atsižvelgiant į aukščiau nurodytą susiklosčiusią situaciją ir Susitarimo nuostatas, atsakovui neįvykdžius Susitarimo 4 punkte nurodytų įsipareigojimų, jis privalo gražinti visas vadovaujantis 1.1.1, 1.1.2, 6 punktais ieškovo sumokėtas pinigų sumas. Dėl šios priežasties ieškovo reikalavimą priteisti 233 333,27 Lt teismas tenkino. Teismas nurodė, kad atsakovas neneigia, jog įsipareigojimas ieškovo degalinėse įrengti vaizdo stebėjimo sistemas nėra įvykdytas, tačiau šios pareigos nevykdymą motyvuoja tuo, jog ieškovas neatsakė, kokių vaizdo kamerų pageidauja. Teismo vertinimu, nors Franšizės sutartis nenumato, kokias konkrečiai kameras atsakovas turėtų įrengti, sutartis nenumato ir ieškovo teisės rinktis, kokios kameros turėtų būti įdiegtos. Todėl pagal bendrą Franšizės sutarties prasmę turėjo būti diegiamos kameros, atitinkančios bendruosius kokybės kriterijus, kurios buvo naudojamos paties atsakovo degalinėse, o tai, kad ieškovas neatsakė į minėtą atsakovo paklausimą, neatleidžia atsakovo nuo šios pareigos. Teismas nurodė kartu tenkinantis ieškovo reikalavimą dėl aprangos darbuotojams teikimo remdamasis Franšizės sutarties 6.6.8 punktu. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad per visą Franšizės sutarties galiojimo laiką atsakovas nėra atlikęs kapitalinio remonto, nors pradinis sutarties 7 metų terminas yra pasibaigęs, o sutartis pratęsta iki 2015 m., todėl šį ieškovo reikalavimą taip pat tenkino. Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimai, kildinami iš deklaratyvių ir neapibrėžtų Franšizės sutarties nuostatų: dėl techninės ir konsultacinės pagalbos teikimo; dėl pagalbos teikimo, kad veikla būtų vykdoma taip, kaip ji apibrėžta 1.16 punkte, tame tarpe dėl pagalbos derybose su produktų bei paslaugų pardavėjais bei gaunant geriausią kainą už produktus ir paslaugas, reklamuojant ir atliekant veiklos rinkodarą; dėl įpareigojimo užtikrinti ieškovui priklausančių degalinių išorinio dizaino vienodumą su atsakovo degalinių tinklu, turi būti atmesti dėl nekonkretumo ir įrodymų, kad jie nėra vykdomi, trūkumo. Teismo nuomone, ieškovo reikalavimai dėl įpareigojimo atkurti 2007 m. rugsėjo mėn. buvusį arba analogišką degalinių tinklą su prekių ženklais „VENTUS“ ir atnaujinti jo plėtojimą, atkurti šių prekių ženklų reputaciją, dėl įpareigojimo dėti visas pastangas, kad būtų išlaikyta sistemos reputacija ir teikiamų produktų paklausa, patenkinus reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, negali būti tenkinami, nes toks įpareigojimas prieštarautų Susitarimo esmei. Susitarimo 4 punktą aiškinant sistemiškai, konstatuotina, kad šalys susitarė, jog tuo atveju, jei neįvykdomos šiame punkte numatytos sąlygos, ieškovas įgyja teisę susigražinti įmokas, sumokėtas pagal Susitarimo 1.1.1, 1.1.2 punktus, ir toliau jų nebemoka. Šalys iš esmės susitarė dėl mažesnės ieškovo mokėtinos kainos už naudojimąsi prekių ženklų ir dizaino sistema, jeigu atsakovo degalinių tinklas su prekių ženklais „VENTUS“ neatkuriamas (o kartu neatkuriamas ir šių ženklų žinomumas bei reputacija). Tačiau Susitarimas nenumato galimybės ieškovui reikalauti ir atkurti prekių ženklų žinomumą, ir mokėti sumažintą kainą.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Ieškovas UAB „Gelvybė“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti dalis ieškinio reikalavimų, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad dalis atmestų ieškinio reikalavimų yra nekonkretūs, atsakovo įsipareigojimai, kuriuos prašoma įpareigoti vykdyti, yra deklaratyvūs, kad nėra įrodymų apie šių įsipareigojimų netinkamą vykdymą (ieškinio reikalavimo Nr. 2 a), e), f) p.). Atsakovas, Franšizės sutartimi prisiėmęs atitinkamus įsipareigojimus, privalo juos tinkamai vykdyti, o nevykdymo atveju ieškovas turi teisę kreiptis į teismą ir pasirinkti labiausiai priimtiną teisių gynimo būdą. Kadangi aptariamus įsipareigojimus atsakovas prisiėmė Franšizės sutartimi, nėra pagrindo laikyti jų deklaratyviais; jie aiškiai yra apibrėžti sutarties sąlygose (6.3, 6.5.1, 6.6.1 p.). Byloje yra pateikti įrodymai, patvirtinantys šių įsipareigojimų nevykdymą.

2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad kita dalis atmestų ieškinio reikalavimų prieštarauja Susitarimo esmei (ieškinio reikalavimo Nr. 2 d), h) p.). Priešingai, būtent tokia teismo išvada neatitinka Franšizės sutarties ir Susitarimo. Susitarimas aiškiai ir vienareikšmiškai suteikia teisę ieškovui, esant atitinkamoms aplinkybėms, reikalauti tiek sumokėtų sumų grąžinimo, tiek ir prekių ženklų žinomumo, degalinių tinklo atkūrimo (4.1.1, 4.1.2 p.). Nei lingvistinis, nei loginis Susitarimo aiškinimas neleidžia daryti išvados, kad, grąžinus Susitarimo 1.1.1, 1.1.2 punktuose nurodytas sumas ieškovui, atsakovui išnyktų pareiga vykdyti Franšizės sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Priešingas aiškinimas neatitinka tikrųjų ieškovo ketinimų sudarant Franšizės sutartį ir Susitarimą, o tokios Franšizės sutarties tolesnis vykdymas praranda prasmę.

Atsakovas AB „Ventus-Nafta“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkinta dalis ieškinio reikalavimų, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai, arba grąžinti šią bylos dalį nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas privalėjo stabdyti nagrinėjamą bylą, nes dar nėra iki galo išspręsta kita civilinė byla, kurioje ginčijamas Susitarimo galiojimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 163 str. 3 p.). Pripažinus Susitarimą negaliojančiu, ieškovas neturėtų teisės šio sandorio pagrindu reikšti reikalavimus. Nesustabdęs bylos, teismas priėmė skubotą sprendimą.

2. Teismas nepagrįstai priteisė 233 333,27 Lt nuostoliams atlyginti, nes juos grindžiantys įrodymai yra prieštaringi, nepatvirtina, kad tokią sumą ieškovas atsakovui sumokėjo. Atsakovas iš ieškovo Susitarimo 1.1.1, 1.1.2 punktų pagrindu gavo tik 138 060,62 Lt. Pagal Susitarimo 6 punktą ieškovas turėjo sumokėti ne 95 272,65 Lt, o 65 722,65 Lt. Įrodymų, kad ieškovas būtų sumokėjęs 95 272,65 Lt, nėra. Be to, net ir darant prielaidą, kad toks ieškovo reikalavimas yra teisėtas, į priteistą sumą negalėjo būti įtrauktas PVM, nes tai reikštų nepagrįstą ieškovo praturtėjimą.

3. Teismo sprendimo dalis, kuria tenkinti ieškinio reikalavimai įpareigoti vykdyti Franšizės sutartį, yra neteisėta. Pirma, degalinių vaizdo stebėjimo sistemos neįdiegtos dėl ieškovo kaltės. Atsakovas neturėjo pareigos savo iniciatyva be ieškovo pritarimo diegti šias sistemas. Atsakovas neturėjo galimybių be ieškovo nurodytų valdomų degalinių charakteristikų ar ieškovo pageidavimų savo nuožiūra parinkti ir sumontuoti teismo nurodytas vaizdo stebėjimo sistemas. Tokios pareigos vykdymas priklauso nuo abiejų šalių bendradarbiavimo. Antra, atsakovas nepažeidė pareigos teikti aprangą. Teismas visiškai neargumentavo, kodėl mano, kad atsakovas šios pareigos nevykdo. Be to, byloje yra nemažai įrodymų, kad atsakovas teikia aprangą ieškovui; priešingų įrodymų ieškovas nepateikė. Trečia, atsakovas atlieka kapitalinį prekių ženklų „VENTUS“, naudojamo ieškovo degalinių išorės dizaine, remontą. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad toks kapitalinis remontas yra reikalingas, prašė jį atlikti, o atsakovas nepagrįstai atsisakė. Tuo tarpu einamąjį remontą turi atlikti pats ieškovas. Byloje yra įrodymų, kad atsakovas vykdė kapitalinį remontą.

4. Teismo sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo, įpareigojimo teikti aprangą yra visiškai nemotyvuota (CPK 329 str. 2 d. 4 p.), be to, priteistos procesinės palūkanos yra nepagrįstai didelės. Šiuo atveju turėjo būti vadovaujamai Franšizės sutartimi nustatytu netesybų dydžiu (0,05 proc. už kiekvieną uždelstą dieną), o ne Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu. Kita vertus, teisės doktrinoje pripažįstama, kad procesinių palūkanų dydis tiesiogiai numatytas CK 6.210 straipsnyje. Teismas taip pat peržengė ginčo ribas, nes procesines palūkanas priteisė ne nuo priešieškinio (ieškovo ieškinio) priėmimo dienos, o nuo atsakovo ieškinio dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu dienos, nors tokio prašymo ieškovas nebuvo pareiškęs.

5. Teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, teismo sprendimų įforminimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, taip pat nukrypo nuo teismų praktikos šiais klausimais. Teismas formaliai vertino ieškovo nurodytas aplinkybes, visiškai nepasisakė dėl atsakovo argumentų.

Atsakovas AB „Ventus-Nafta“ prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pagal Franšizės sutartį pareiga užtikrinti ieškovui priklausančių degalinių išorinio dizaino vienodumą su atsakovo degalinių tinklu turėjo būti įvykdyta iki ieškovui pradedant veiklą naudojant sistemą; tai ir buvo padaryta. Atsakovas mano, kad teismas, atmesdamas reikalavimus dėl degalinių tinklo su prekių ženklais „VENTUS“ atnaujinimo bei sistemos reputacijos išlaikymo, priėmė iš esmės teisingą sprendimą, nes patys reikalavimas yra aiškiai nepagrįsti ir negali būti tenkinami. Reikalavimas atkurti degalinių tinklą negali būti tenkinamas ir remiantis CK 6.213 straipsnio 2 dalies 2 punktu, įtvirtinančiu, kad šalis negali reikalauti nepiniginės prievolės vykdymo iš kitos šalis, kai sutartinės prievolės vykdymas natūra labai komplikuotų skolininko padėtį arba brangiai kainuotų. Būtent tokia situacija ir yra nagrinėjamoje byloje. Tuo tarpu reikalavimas įpareigoti ieškovą išlaikyti sistemos reputaciją yra netinkamai suformuluotas, toks teismo sprendimas būtų neįgyvendinamas. Kita vertus, ieškovas neįrodė, kad atsakovas šios pareigos nevykdo.

Ieškovas UAB „Gelvybė“ prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą.

Ieškovas pažymi, kad atsakovas pats buvo pripažinęs, jog ieškovas jam yra sumokėjęs Susitarimo 6 punkte numatytą 65 772,65 Lt sumą, tą patvirtina ir byloje esantys įrodymai. Reikalavimas dėl 233 333,27 Lt priteisimo yra visiškai pagrįstas. Argumentai dėl PVM skaičiavimo yra absurdiški. Ieškovas atkreipia dėmesį, kad vien fakto, jog atsakovas iki šiol nėra įrengęs vaizdo stebėjimo sistemų, visiškai pakanka šiam ieškinio reikalavimui patenkinti. Kita vertus, ieškovas bendradarbiavo su atsakovu, dar 2005 m. pateikė detalią sistemų įdiegimo sąmatą, reikalavo vykdyti pareigas. Ieškovo nuomone, byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad įsipareigojimas teikti aprangą buvo vykdomas tinkamai (apranga buvo kokybiška, pateiktas reikalingas kiekis ir kt.); ši pareiga vykdyta netinkamai, nenuosekliai. Tai užfiksuota ir Susitarime, kuriame aptariamo įsipareigojimo nevykdymas įvertintas 25 000 Lt suma.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje kilęs ginčas dėl Franšizės sutartimi ir Susitarimu atsakovo prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo (netinkamo vykdymo).

2013 m. spalio 23 d. įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 20 d. sprendimas, kuriuo, be kita ko, buvo atmestas atsakovo reikalavimas pripažinti Susitarimą negaliojančiu (CPK 179 str. 3 d.). Dėl šios priežasties atsakovo pirmosios instancijos teisme reikšta pozicija, kad šalių nesaisto Susitarimo nuostatos, yra atmestina (CK 6.189 str.).

Dėl atsakovo įsipareigojimų pagal Franšizės sutartį ir Susitarimą netinkamo vykdymo

Iš ieškinio faktinio pagrindo matyti, kad pagrindiniu atsakovo sutartinių įsipareigojimų pažeidimu ieškovas laiko atsakovui priklausančių degalinių, pažymėtų prekės ženklu ,,VENTUS“, skaičiaus žymų sumažinimą, vietoj jų įrengiant degalines su prekės ženklu „ORLEN Lietuva“.

Byloje nustatyta, kad Franšizės sutarties sudarymo metu atsakovas turėjo 25 degalines, pažymėtas prekės ženklu ,,VENTUS“, nuo 2007 metų rugsėjo mėn. šias degalines atsakovas pradėjo ženklinti „ORLEN Lietuva“ prekės ženklu, šiuo metu atsakovas turi dvi ,,VENTUS“ prekės ženklu pažymėtas degalines. Ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra.

Atsakovo nuomone, tokie jo veiksmai (degalinių tinklo, pažymėto prekių ženklu ,,VENTUS“, žymus sumažinimas) nelaikytini Franšizės sutarties pažeidimu, kadangi Franšizės sutartyje nėra įtvirtintos atsakovo pareigos valdyti konkretų degalinių, pažymėtų prekės ženklu ,,VENTUS“, skaičių, be to, Franšizės sutarties 5.4 punkte įtvirtinta atsakovo teisė sudaryti kitas franšizės, degalinių nuomos sutartis su kitais trečiaisiais asmenimis dėl Sistemos naudojimo ar vykdyti mažmeninę naftos produktais pardavimo veiklą. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo pozicija, kad jo veiksmai iš esmės beveik visas atsakovui priklausančias ,,VENTUS“ prekės ženklo degalines pakeičiant į „ORLEN Lietuva“ prekės ženklu paženklintas degalines, nelaikytini Franšizės sutarties pažeidimu.

Franšizės sutarties 6.2 punkte įtvirtinta atsakovo pareiga dėti visas pastangas, kad būtų išlaikyta Sistemos (kurią pagal Franšizės sutarties 1.13, 1.14 punktus sudaro atsakovui priklausantys prekės ženklai ,,VENTUS“ ir know how) reputacija ir jos teikiamų produktų paklausa. Toks esminis degalinių, pažymėtų prekės ženklu ,,VENTUS“ tinklo sumažinimas, kolegijos vertinimu, neabejotinai mažina prekės ženklo ,,VENTUS“ žinomumą bei reputaciją, taip pat Sistemos, dėl kurios naudojimo buvo sudaryta Franšizės sutartis, teikiamų produktų paklausą (CPK 185 str.).

Franšizės sutarties 4 straipsnyje, apibrėžiančiame Franšizės sutarties objektą, numatyta, kad atsakovas, suteikdamas franšizę ieškovui, siekia sukurti ir plėtoti aktyvų degalinių tinklą, turintį ,,VENTUS“ prekės ženklą, įdiegti prekės ,,VENTUS“ prekės ženklą ir know how sistemą ieškovo degalinių tinkle (4.1 p.). Kolegija nesutinka su atsakovo teiginiu, kad ši nuostata jo neįpareigoja, nes joje išreikštas atsakovo siekis, o ne pareigos. Kaip matyti iš šios nuostatos, joje įtvirtintos pagrindinės atsakovo, kaip teisių turėtojo, ieškovui suteikiamos išimtinės teisės, kurių suteikimas naudotojui ir sudaro franšizės sutarties esmę. Pats Sutarties 4 straipsnio, kuriame išvardyti atsakovo turimi atlikti veiksmai, pavadinimas ,,Sutarties objektas“, patvirtina, kad sudarydamas sutartį atsakovas įsipareigojo atlikti 4.1 punkte išvardytus veiksmus - sukurti ir plėtoti aktyvų degalinių tinklą, turintį ,,VENTUS“ prekės ženklą, įdiegti prekės ,,VENTUS“ prekės ženklą ir know how sistemą ieškovo degalinių tinkle, o kita šalis (naudotojas) turėjo pagrįstą pagrindą tikėtis, kad šie veiksmai bus atlikti. Priešingas aiškinimas, t. y., kad atsakovas neturi pareigos atlikti 4.1 punkte nurodytų veiksmų (sukurti ir plėtoti aktyvų degalinių tinklą, turintį ,,VENTUS“ prekės ženklą, įdiegti prekės ,,VENTUS“ prekės ženklą ir know how sistemą ieškovo degalinių tinkle), paneigtų pačią franšizinių teisinių santykių esmę ir tikslus dėl kurių sudaromos šios sutartys. 

Franšizės sutarties esmę sudaro tai, kad teisių naudotojui suteikiamos tam tikros, franšizės sutartyje numatytos išimtinės teisės, kurias turi teisių turėtojas (CK 6.766 str.), tokiu būdu naudotojui neskiriant investicijų į savo prekių ženklo, know how kūrimą, tobulinimą ar reklamavimą, o už suteiktas išimtines teises sumokant teisių turėtojui. Todėl atsakovo pozicija, kad jis, iš esmės eliminuodamas iš rinkos degalines, pažymėtas prekės ženklu ,,VENTUS“, nepažeidė Franšizės sutarties, prieštarauja ne tik šios Franšizės sutarties nuostatoms (6.2 p., 4.1 p.), bet ir paneigia pačią franšizės sutarties esmę.

Kolegijos vertinimu, atsakovo nuoroda į Franšizės sutarties 5.4 punktą nepaneigia fakto, kad atsakovas, iš esmės sumažindamas jam priklausančių degalinių ,,VENTUS“ tinklą, pažeidė Franšizės sutarties nuostatas. Minėtoje nuostatoje įtvirtinta teisių turėtojo teisė sudaryti kitas franšizės, degalinių nuomos sutartis su kitais trečiaisiais asmenimis dėl Sistemos naudojimo. Šiuo atveju atsakovas ne suteikė Sistemos (kurią, kaip minėta, sudaro ir prekės ženklas ,,VENTUS“) naudojimo teisę tretiesiems asmenims (kas nemažintų prekių ženklo ,,VENTUS“ reputacijos), o eliminavo iš rinkos prekių ženklą ,,VENTUS“, vietoj jo įdiegdamas naują prekės ženklą „ORLEN Lietuva“.

Faktą, kad tokie atsakovo veiksmai pažeidžia Franšizės sutarties sąlygas, patvirtina ir tai, jog atsakovui iš esmės sumažinus jam priklausančių degalinių su prekės ženklu ,,VENTUS“ tinklą, tarp šalių vyko ginčai ir derybos dėl tolesnio Franšizės sutarties vykdymo, kurių metu buvo pasiektas Susitarimas.

Susitarimo 4 punkte įtvirtinta atsakovo pareiga per 18 mėn. nuo Susitarimo pasirašymo dienos atkurti 2007 m. rugsėjo mėn. buvusį arba analogišką degalinių tinklą su ženklais „VENTUS“ ir atnaujinti jo plėtojimą; atkurti ženklų „VENTUS“ reputaciją ir atnaujinti jos plėtojimą; atkurti degalinių tinklo su ženklais „VENTUS“ reputaciją ir atnaujinti jo plėtojimą, įskaitant bet neapsiribojant degalinių su ženklu „VENTUS“ skaičiaus, numatyto sutarties ir buvusio 2007 m. rugsėjo mėn., atkūrimu; atnaujinti visas atsakovo pastangas išlaikyti sistemos, kaip ji apibrėžta sutarties 1.15 punkte, reputaciją ir jos tiekiamų produktų paklausą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Susitarimo 4 punktu šalys iš esmės sukonkretino atsakovo pareigas, kildinamas iš Franšizės sutarties, nustatė terminą per kurį jos turi būti įvykdytos, ir numatė ieškovui papildomas garantijas tuo atveju, jei atsakovas visiškai, tinkamai ir laiku neįvykdytų Susitarimo 4 punkte nustatytų įpareigojimų.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas Susitarimo 4 punkte nurodytų pareigų neįvykdė. Ginčo dėl to byloje nėra. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neturi teisės reikalauti, kad atsakovas vykdytų pirmiau nurodytas pareigas.

Susitarimo 4.1.1 punktas nustato, kad jei atsakovas tinkamai, visiškai ir laiku nevykdo Susitarimo 4 punkte nurodytų įsipareigojimų, jis privalo grąžinti ieškovui visas, vadovaujantis Susitarimo 1.1.1, 1.1.2 ir 6 punktais atsakovui sumokėtas sumas. Susitarimo 4.1.2 punktas nustato, kad jei atsakovas tinkamai, visiškai ir laiku nevykdo Susitarimo 4 punkte nurodytų įsipareigojimų, atsakovas privalo toliau vykdyti Franšizės sutartį, o ieškovas nebemoka franšizės mokesčio iki pat Franšizės sutarties visiško pasibaigimo. Kolegija sutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, kad Susitarimo 4.1.1 punkte ir 4.1.2 punkte numatyti ieškovo pažeistų teisių gynybos būdai nėra alternatyvūs.

Pirmiau šioje nutartyje konstatuota, kad pareiga vykdyti Susitarimo 4 punkte numatytas pareigas atsakovui kyla ir pagal Franšizės sutartį (4.1, 6.2 p.). Todėl tai, kad ieškovas šioje byloje yra pareiškęs reikalavimą priteisti Susitarimo 4.1.1 punkto pagrindu 233 333,27 Lt sumą, neatleidžia jo nuo pareigos toliau vykdyti Franšizės sutartį, įskaitant ir pareigą atkurti degalinių, pažymėtų prekės ženklu „VENTUS“ tinklą.

Dėl ieškovo pažeistų teisių gynimo būdo

CK 6.213 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose nurodytos išimtys, kurioms esant įpareigojimas įvykdyti prievolę natūra negalimas ir kreditorius gali reikalauti taikyti kitus teisių gynimo būdus (CK 6.216 str.). Vienas iš tokių atvejų – kai sutartinės prievolės įvykdymas natūra labai komplikuotų skolininko padėtį arba brangiai kainuotų (CK 6.213 str. 2 d. 2 p.).

Šioje byloje atsakovas tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme kėlė klausimą dėl sutartinių prievolių įvykdymo natūra galimybių, nurodydamas, kad degalinių tinklo su prekių ženklu „VENTUS“ atkūrimas jam kainuotų neproporcingai daug, todėl būtų neadekvatus ieškovo pažeistų teisių gynimo būdas, pažeidžiantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus (1 t., b. l. 84-92; 3 t., b. l. 74-83). Atsakovo teigimu, nepiniginių prievolių vykdymas jam kainuotų ne mažiau nei 14,5 mln. litų. Tokį nuostolių dydį atsakovas įrodinėjo pateikdamas duomenis, kad šias išlaidas jis patyrė degalinėse, anksčiau žymėtose „VENTUS“ ženklu, diegdamas prekės ženklą „ORLEN Lietuva“, todėl tokias pat išlaidas neabejotinai patirtų ir keisdamas prekės ženklą iš „ORLEN Lietuva“ į „VENTUS“ (3 t. b. l. 149-154). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovo pateiktus paskaičiavimus, neturi pagrindo abejoti, kad tokio dydžio išlaidas atsakovas galėtų patirti tuo atveju, jei būtų įpareigotas vykdyti Franšizės sutartį ir Susitarimą natūra. Tuo tarpu ieškovo nuostoliai (negautos pajamos) už atsakovo sutartinių įsipareigojimų nevykdymą pagal ieškovo paskaičiavimus už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2015 m. liepos 26 d. sudarytų apie 7,2 mln. litų (4 t., b. l. 196-204). Teismo ekspertizės metu nustatyta, kad atsakovo negautų pajamų dydis sudarytų apie 4,3 mln. Lt (4 t., b. l .214).

Teisėjų kolegija, įvertinusi santykį tarp ieškovo sąnaudų, kurias jis patirtų vykdydamas sutartines prievoles natūra, ir ieškovo nuostolių, susijusių su atsakovo prievolių nevykdymu, pripažįsta, kad įpareigojimas atsakovą vykdyti sutartines prievoles natūra atitinka CK 6.213 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtiną išimtį, kai įsipareigojimų vykdymas natūra negalimas.

Be to, šioje byloje susiklostė tokia situacija, kad po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo šalis sieję franšizės sutartiniai teisiniai santykiai pasibaigė: Franšizės sutartis galiojo iki 2015 m. liepos 26 d. (Susitarimo 8 p.; 1 t., b. l. 21-23), jos galiojimo termino šalys nepratęsė (4 t., b. l. 224), todėl Franšizės sutartis nuo 2015 m. liepos 27 d. yra pasibaigusi. Pasibaigus sutarties galiojimo terminui, pasibaigė ir šalių sutartinės prievolės (CK 6.124 str.), todėl nelieka teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą toliau vykdyti nebegaliojančią Franšizės sutartį ir Susitarimą (kaip Franšizės sutarties sudėtinę dalį). Dėl šių po skundžiamo sprendimo priėmimo pasikeitusių aplinkybių (Franšizės sutarties pasibaigimo) toks ieškovo pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas – atsakovo įpareigojimas įvykdyti nepiniginę sutartinę prievolę natūra – nebegalėtų būti taikomas ir CK 6.213 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Minėta, kad tais atvejais, kai įpareigojimas įvykdyti prievolę natūra negalimas, kreditorius gali reikalauti taikyti kitus teisių gynimo būdus (CK 6.216 str.). Šiuo atveju tokį prašymą ieškovas yra pareiškęs, prašydamas ieškinio reikalavimą įpareigoti vykdyti sutartines pareigas natūra pakeisti į nuostolių atlyginimą. Be to, pats atsakovas yra išreiškęs poziciją, kad ieškinio tenkinimo atveju, toks pažeistų teisių gynimo būdas (įpareigoti atsakovą atkurti degalinių tinklą su prekių ženklu „VENTUS“) negalėtų būti taikomas, kadangi jis yra labai brangus (3 t.,  b. l. 74-83). Tai, kad esant susiklosčiusiai situacijai kaip galimas ginčo sprendimo būdas galėtų būti nuostolių dėl netinkamo sutartinių prievolių vykdymo priteisimas, sutiko ir atsakovas bylos nagrinėjimo metu, nesutikimą dėl ginčo išsprendimo priteisiant ieškovui nuostolius šioje byloje argumentuodamas ieškinio dalyko keitimo draudimu apeliacinės instancijos teisme.

Kolegija sprendžia, kad esant tokiai situacijai, kai prievolės vykdymas natūra atsakovui kainuotų itin brangiai, o dėl bylos nagrinėjimo metu pasikeitusių faktinių aplinkybių įpareigojimas vykdyti nepiniginę prievolę natūra būtų ir teisiškai neįmanomas, esant ieškovo prašymui taikyti kitą pažeistų teisių gynimo būdą, yra pagrindas tenkinti šį ieškovo reikalavimą ir pakeisti prievolių vykdymą natūra į nuostolių atlyginimą (CK 6.213 str. 2 d. 1-2 p.; 6.216 str., 1.138 str., 6.249 str. 1 d.). Toks pažeistų teisių gynimo būdo pakeitimas nėra ieškinio dalyko pakeitimas.

Siekiant nustatyti atsakovo patirtų nuostolių (negautų pajamų forma) dydį, apeliacinės instancijos teisme buvo paskirta teismo ekspertizė (finansų). Teismo ekspertizės akte (4 t., b. l. 214) konstatuota, kad ieškovo iki 2014 m. sausio 1 d. negautos pajamos, susijusios su atsakovo sutartinių įsipareigojimų nevykdymu, galėtų sudaryti 3 183 407 Lt (921 978 Eur), o laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. liepos 26 d. (Franšizės sutarties pasibaigimo) – 1 108 494 Lt (321 042 Eur).

Teismo ekspertizė skiriama išsiaiškinti klausimus, reikalaujančius specialių tam tikros srities žinių (CPK 212 str. 1 d.); šiai įrodinėjimo priemonei keliamas ir objektyvumo reikalavimas (CPK 214 str. 1 d.). Nors eksperto išvada neturi didesnės galios, teismui nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, teismo nesutikimas su ja turi būti motyvuojamas (CPK 218 str.).

Kolegija, įvertinusi teismo ekspertizės akto tiriamąją dalį (4 t., b. l. 21), teismo posėdžio metu apklaustų ekspertų M. Barkausko ir L. Bortkevič paaiškinimus (2015 m. spalio 8 d. teismo posėdžio garso įrašas), kurie yra aukštos kvalifikacijos Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai, nemato pagrindo nesivadovauti ekspertizės išvadomis ar protingai jomis suabejoti (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo išreikštos abejonės dėl ekspertizės išvadų teisingumo, kurios grindžiamos tuo, kad nebuvo vertinama degalinių lokacija, konkurencingumas regionuose, ekspertai rėmėsi prielaida, kad nuostoliai atsirado dėl prekių ženklo, o ne dėl kitų priežasčių (2015 m. spalio 8 d. teismo posėdžio garso įrašas), nesudaro pagrindo protingai abejoti ekspertizės akte pateiktomis išvadomis.

Teismo ekspertas M. Barkauskas 2015 m. spalio 8 d. vykusio teismo posėdžio metu į atsakovo klausimus atsakė, paaiškino, kodėl atsakovo pardavimai buvo lyginami su visos Lietuvos, o ne regionų rinka, nurodydamas, kad bendra degalų rinka yra panaši kaip regionų rinka; taip pat paaiškino, kad atsakovo sumažėjusius pardavimus sąlygojo individualios priežastys, todėl labiausiai tikėtina, kad tokį pasikeitimą lėmė prekės ženklas. Kolegijos vertinimu, nuostoliai negautų pajamų forma, yra specifinio pobūdžio, tiksliai jų nustatyti dažniausias nėra įmanoma. Kartu pažymėtina, kad pats atsakovas nepateikė ekspertų prašytų duomenų, kurie galbūt būtų galėję įtakos tikslesniam negautų pajamų dydžio nustatymui. Papildomos ar pakartotinės ekspertizės atsakovas neprašė (CPK 219 str.); kitokių įrodymų, kurie galėtų paneigti teismo ekspertų nustatytus negautų pajamų dydžius atsakovas taip pat nepateikė (CPK 178 str.). Įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, kolegija nemato pagrindo abejoti teismo ekspertų nustatytų ieškovo negautų pajamų dydžiu.

Byloje, be kita ko, buvo keliamas klausimas ir dėl laikotarpio, už kurį turėtų būti priteisiami nuostoliai. Tenkinus ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovą vykdyti nepinigines prievoles natūra, šis teismo įpareigojimas atsakovui galiotų iki 2015 m. liepos 26 d., t. y. ieškovo pažeistos teisės teismo sprendimu būtų ginamos iki 2015 m. liepos 26 d. Todėl, kolegijos vertinimu, ir pakeistus pažeistų teisių gynimo būdą iš prievolės vykdymo natūra į nuostolių atlyginimą, yra pagrindas priteisti nuostolius už tą patį laikotarpį – iki 2015 m. liepos 26 d.

Remiantis pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, kolegija sprendžia, kad yra pagrindas priteisti ieškovui iš atsakovo 1 243 020 Eur (4 291 901 Lt) nuostolių už atsakovo sutartinių pareigų nevykdymą (921 978 Eur + 321 042 Eur). Minėta, kad pats ieškovas paskaičiavo, kad jo negautos pajamos už atsakovo prievolių nevykdymą sudaro 7 278 319,19 Lt (4 t., b. l. 196-204). Kolegijos vertinimu, ieškovas neįrodė didesnių nei teismo ekspertizėje nurodytų nuostolių, todėl jo reikalavimo dėl nuostolių priteisimo dalis, viršijanti 1 243 020 Eur (4 291 901 Lt), yra atmestina.

Šiame kontekste pažymėtina, kad skundžiamu sprendimu teismas ieškovui iš atsakovo už Susitarimo nevykdymą, vadovaudamasis Susitarimo 4.1 punktu, priteisė 233 333,27 Lt sumą. Šią sumą sudaro ieškovo sumokėtos įmokos vykdant Franšizės sutartį ir Susitarimą.

Kolegija pažymi, kad teismo ekspertai nustatė visus ieškovo patirtus nuostolius dėl atsakovo įsipareigojimų, numatytų Franšizės sutartyje ir Susitarime, netinkamo vykdymo ir už visą laikotarpį, kurį atsakovas pažeidė sutartinius įsipareigojimus. Ieškovui priteisus šiuos nuostolius (nustatytus teismo ekspertų), ieškovas iš esmės būtų grąžinamas į tokią padėtį, kokia būtų buvus vykdant Franšizės sutartį ir Susitarimą. Tuo atveju, jei Franšizės sutartis ir Susitarimas būtų vykdomi tinkamai, ieškovas neturėtų teisės reikalauti grąžinti įmokų, sumokėtų pagal Susitarimo 1.1.1, 1.1.2 ir 6 punktus. Todėl papildomai minėta suma ieškovui iš atsakovo nėra priteisiama.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas teismo sprendimas pakeičiamas panaikinant sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas ieškinio reikalavimas įpareigoti atsakovą įvykdyti prievolę natūra (tenkinti ieškinio reikalavimo Nr. 2 b, c ir g punktai) bei priteista 233 333,27 Lt suma. Pakeitus skundžiamą teismo sprendimą ieškinys tenkinamas iš dalies ir ieškovui iš atsakovo priteisiama bendra 1 243 020 Eur (4 291 901 Lt) nuostolių suma. Kita ieškinio dalis atmetama.

Dėl 8,28 proc. dydžio procesinių palūkanų priteisimo

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo yra nemotyvuota. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios procesinėmis vadinamos palūkanos priteisiamos iš atsakovo visais atvejais, jeigu byloje pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir tenkinamas ieškinys. Byloje yra pareikštas ieškovo prašymas priteisti procesines palūkanas, todėl teismas pagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Esant tokiai situacijai, kai pakeitus pažeistų teisių gynimo būdą priteisiami nuostoliai, kurių nebuvo reikalaujama ieškiniu, kolegija sprendžia, kad procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia turėtų būti laikoma ne civilinės bylos pagal ieškovo ieškinį iškėlimo diena, o šios nutarties, kuria priteisti minėti nuostoliai, priėmimo diena (2015 m. lapkričio 9 d.).

Minėta, kad ieškovas prašė priteisti 8,28 proc. dydžio palūkanas, paskaičiuotas pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą. Minėto įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 3 punktas numato, kad šis įstatymas netaikomas palūkanoms, susijusioms su mokėjimais nuostoliams atlyginti. Todėl ieškovo prašymas priteisti 8,28 proc. palūkanas yra netenkinamas. Atsižvelgiant į tai, jog abi šalys yra privatūs juridiniai asmenys, ieškovui iš atsakovo priteistinos CK 6.210 straipsnio 2 dalyje numatytos 6 procentų metinės palūkanos.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, teismo sprendimo dalis, kuria priteistos procesinės 8,28 dydžio palūkanos nuo 2010 m. balandžio 2 d. nuo 233 333,27 Lt sumos pakeičiama, ieškovui iš atsakovo priteisiant 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas, paskaičiuotas nuo priteistos sumos (1 243 020 Eur) nuo šios teismo nutarties priėmimo dienos (2015 m. lapkričio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl proceso teisės pažeidimų

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nesustabdydamas nagrinėjamos bylos iki bus išnagrinėta civilinė byla dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu, pažeidė proceso teisės normas. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą ir tenkindamas dalį ieškovo reikalavimų, kildinamų iš Susitarimo, laikė, kad Susitarimas yra galiojantis. Įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo buvo atmestas atsakovo reikalavimas dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu, nėra pagrindo teigti, kad dėl to, jog pirmosios instancijos teismas nestabdė bylos iki kitoje byloje bus išnagrinėtas Susitarimo galiojimo klausimas, buvo neteisingai išnagrinėta byla.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Skundžiamu sprendimu teismas įskaitė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, nė vienai šaliai jų nepriteisdamas. Pakeitus skundžiamą sprendimą, paskirstytinos pirmosios instancijos teisme šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Ieškovas byloje nurodė, kad jo patirti nuostoliai, susiję su atsakovo sutartinių įsipareigojimų nevykdymu sudaro 7,2 mln. litų, šia nutartimi ieškovui buvo priteista 4,3 mln. litų nuostolių, todėl laikytina, kad buvo tenkinta 60 proc. ieškinio reikalavimų. Remiantis šia proporcija paskirstomos šalių pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Ieškovas už ieškinį sumokėjo 5 798,66 Lt (3 t., b. l. 68), nurodė, kad advokato išlaidos pirmosios instancijos teisme sudaro 17 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad teisinė pagalba buvo teikiama ir dalyje pagal atsakovo ieškinį, ieškovas galėtų pretenduoti į pusę šių išlaidų – 8 500 Lt. Tačiau šios išlaidos neatitinka bylos sudėtingumo, todėl ši suma mažintina iki 6 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovo priteisiama 2050 Eur (7 079 Lt) (5 798,66+6 000 Lt)x60 proc.

Atsakovas nurodė, kad jo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti sudaro 17 766 Lt (išskirtos civilinės bylos 4 t., b. l. 101 -102). Atsižvelgiant į tai, kad teisinė pagalba buvo teikiama ir dalyje pagal ieškovo ieškinį, atsakovas galėtų pretenduoti į pusę šių išlaidų – 8 883 Lt. Tačiau šios išlaidos neatitinka bylos sudėtingumo, todėl ši suma mažintina iki 6 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, atsakovui iš ieškovo priteisiama 695 Eur (2 400 Lt) (6 000 Ltx40 proc.). Įskaičius šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, ieškovui iš atsakovo priteisiama 1 355 Eur (2050 Eur – 695 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Pagal tą pačią proporciją paskirstomos ir šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str., 302 str.).

Ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 144 Lt žyminio mokesčio (3 t., b. l .28), taip pat 4 000 Lt už ekspertizės atlikimą (4 t., b. l. 27))  ir 13 673 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (3 t., b. l. 152-165). Tokios advokato išlaidos, kolegijos vertinimu, yra per didelės, todėl mažintinos iki 6 000 Lt. Tokiu būdu ieškovui iš atsakovo priteisiama 1763 Eur (6 086,40 Lt) bylinėjimosi išlaidų.  (144 Lt +4000 Lt+6000 Lt)x60 proc.

Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 6 099 Lt (3 t., b. l. 45), už ekspertizės atlikimą 4000 Lt (4 t., b. l. 25), todėl atsakovui iš ieškovo priteistina 1170 Eur (4039 Lt) (10 099 Lt x40 proc.) suma. Įskaičius šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, atsakovui iš ieškovo priteisiama 593 Eur (1763 Eur – 1170 Eur) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Ekspertizės centrui už atliktą ekspertizę sumokėtina iš šalių avanso, įmokėto į apeliacinės instancijos teismo specialiąją sąskaitą (CPK 91 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimą pakeisti, teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

,,Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo AB „Ventus-Nafta“ (įmonės kodas 166920025) ieškovui UAB ,,Gelvybė“ (įmonės kodas 258278230) 1 243 020 Eur (vieną milijoną du šimtus keturiasdešimt tris tūkstančius dvidešimt eurų) nuostolių, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (1 243 020 Eur), skaičiuojant nuo 2015 m. lapkričio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 1 355 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Kitą ieškinio dalį atmesti.“

Priteisti iš atsakovo AB „Ventus-Nafta“ (įmonės kodas 166920025) ieškovui UAB ,,Gelvybė“ (įmonės kodas 258278230) 593 Eur (penkis šimtus devyniasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Iš Lietuvos apeliacinio teismo specialiosios sąskaitos išmokėti Lietuvos teismo ekspertizės centrui 2 315,60 Eur (du tūkstančius tris šimtus penkiolika eurų 60 euro centų) už atliktą ekspertizę.