Administracinė byla Nr. A-1277-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02263-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas J. G. (toliau – ir pareiškėjas) skunde (b. l. 2–9) Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas), priteisti 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškino, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2012 m. kovo 7 d. 103 kameroje, kurioje nesilaikoma nustatyto vienam asmeniui skirto 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normos. Kameroje buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, kurie buvo rūkantys, nors jis yra nerūkantis. Jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Žodžiu informavo pareigūnus, kurie skirsto asmenis į kameras, kad yra nerūkantis, tačiau pastarieji nieko nedarė, jog jis būtų patalpintas atskirai nuo rūkančių asmenų. Kameroje tualetas buvo atskirtas mūrine siena nuo gyvenamosios patalpos, tačiau nebuvo pajungta oro šalinimo sistema iš sanitarinio mazgo patalpos. Jis nebuvo informuotas, t. y. nebuvo suteikta galimybė išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius, nebuvo išduotos higienos priemonės (skalbiamasis ir tualetinis muilas, tualetinis popierius, dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai). Kameroje nebuvo atliekama dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija, patalpos nebuvo vėdinamos, nes neatsidarė langai, langų stiklai purvini, kameroje nebuvo pavojaus mygtuko, kameroje trūko dienos šviesos. Jis nebuvo informuotas apie savo teises, todėl ne visada žinojo, kokius prašymus gali reikšti, o į teismą kreipėsi, kai sužinojo ir išsiaiškino bei suvokė savo pažeistas teises. Dėl to, kad nebuvo laikomasi higienos normų, pareiškėjui padidėjo įtampa, patyrė susierzinimą bei stresą, buvo žeminama jo garbė ir orumas, o nurodyti nepatogumai užsitęsė pernelyg ilgai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą, kurį vėliau tikslino, (b. l. 63–72, 88–89) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog Kalėjimų departamento direktoriaus prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014 m. rugsėjo 17 d. pažymos Nr. 69/06-4096 „Dėl J. G.“ matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2012 m. vasario 22 d. ir įstaigoje laikytas iki 2012 m. kovo 7 d. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas įstaigoje kameroje Nr. 103 su dar 3–7 asmenimis.

Pastebėjo, jog pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje per aptariamą laikotarpį iš viso buvo laikomas 14 dienų. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

Pažymėjo, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kameroje nebuvo atliktų sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų.

Nurodė, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, jog taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atitinkamai, atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Atitinkamai, atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato rekonstrukcijos darbais.

Atsakovas pabrėžė, kad kalinimo įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m. ploto, bet tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, nes įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai Šiaulių TI administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Pabrėžė, jog Šiaulių TI administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų/nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename rėžiminio korpuso aukšte yra išskirta spintelė valymo inventoriui laikyti. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan. Visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotiną remontą.

Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą). Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių TI nėra taikomas.

Nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), nei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Įstaigoje nėra priimta teisės aktų, susijusių su Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto įgyvendinimu. Nuo 2010 metų Šiaulių TI, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatas, taikoma praktika, kai į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs. Pareiškėjas skundžiasi abstrakčiai, dėl tariamo rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymo toje pačioje kameroje fakto. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodo, jog būtų buvę pažeistos jo teisės nebūti verčiamam kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia įrodymais.

Pareiškėjas nepateikia duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Papildomai nurodė, kad Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją. Tvirtino, kad net ir nustačius, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, šiuo atveju pakankama satisfakcija būtų laikytinas pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu (b. l. 93-103) pareiškėjo J. G. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo J. G. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto.

Nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2012 m. kovo 7 d. kameroje Nr. 103 (plotas 17,58 kv. m). Su pareiškėju kameroje buvo laikoma nuo 3 iki 7 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 2,18 kv. m iki 4,39 kv. m. Pareiškėjas iš viso Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas 14 dienų ir apie 7 dienas pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, todėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas atsižvelgė ir į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Neabejojo tuo, jog ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Pareiškėjas netinkamomis sąlygomis (trūkstant minimalaus ploto) buvo laikomas trumpą laikotarpį – apie septynias dienas.

Pažymėjo, jog iš atsakovo pateiktų dokumentų ir atsiliepimo matyti, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu kameroje Nr. 103 nebuvo atlikta sąlygų atitikties higienos normų reikalavimams patikrinimų. Atsakovas pateikė 2012 m. liepos 9 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą Nr. EP-254. Patikrinimo metu pareiškėjo Šiaulių tardymo izoliatoriuje jau nebebuvo, 103 kamera tikrinta nebuvo, tačiau patikrinimo akte konstatuota, kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais, priėmimo-paskirstymo skyriuje laikino sulaikymo kamerose visų kamerų patalpos, sanitariniai įrenginiai išvalyti, priėmimo-paskirstymo skyriuje kabinos tvarkingos, išvalytos, visur pateikta informacija, kad rūkyti draudžiama. Dušo patalpose atliktas einamasis remontas – perdažytos durys, vamzdynas, pakeisti dušo rageliai, patalpose pelėsių nėra, dušinių, prausyklų valymui ir dezinfekcijai naudojamas dezinfekcinis tirpalas „Sokrena” 1 % ir „Mikrobac forte 1,5 %“. Dušo ir jo prieigų kasdienio ir generalinio valymo kontrolės žurnalas yra, registracija vykdoma. Sanitarinėje švarykloje įrengtos 2 dezinfekcinės kameros. Kasdien dezinfekuojama po 4 partijas minkšto inventoriaus (čiužinių, antklodžių ir pagalvių), dezinfekuojama po 50 min. 110 0C. Dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus žurnalas yra, jame nurodyta dezinfekavimo data, laikas, dezinfekuojamų daiktų pavadinimai. Taip pat patikrinimo akte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietoje laikomiems asmenims yra sudarytos galimybės kasdien būti gryname ore. Ant pastato stogo ketvirtame aukšte įrengti pasivaikščiojimo kiemai, jų yra 21. Pasivaikščiojimo kiemai valomi periodiškai. Drėkinami pagal poreikį. Objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnalas yra, atžymos apie jų valymą yra. Sergantiems tuberkulioze (TBC) yra paskirtas atskiras pasivaikščiojimo kiemelis Nr. 11. Šis kiemelis dezinfekuojamas po kiekvieno jame suimtųjų, sergančių TBC apsilankymo.

Nurodė, jog bendro naudojimo patalpas valo suimtieji iš ūkio skyriaus. Apgyvendinimo patalpas su valymo priemonėmis valosi patys jose laikomi asmenys. Suimtiesiems apgyvendinimo patalpų valymui išduodama kalcinuota soda. Kamerose valymo inventorius nelaikomas. Kasdieninį patalpų valymą dezinfekcinėmis priemonėmis atlieka tik įstaigos darbuotoja-dezinfektorė. Apgyvendinimo patalpų dezinfekcijai naudojamas „Sokrena“ 1 % dezinfekcinis tirpalas. Tirpalai gaminami kasdien. Darbuotoja saugos duomenų lapus, naudojimo instrukcijas turi. Objekto kasdieninio valymo kontrolės žurnalas yra, jame atžymos apie patalpų valymą yra. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus patvirtinta pagrindinio valymo vykdymo tvarka yra. Įstaigoje profilaktinis aplinkos nukenksminimas atliekamas. Vykdomas mechaninis ir cheminis apdorojimas. Dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos žurnalas yra. Kamerose deratizacija atliekama mechaniniu būdu. Lovos skalbinių išdavimas registruojamas suimtojo kortelėje „Asmeninė sąskaita“. Lovos skalbiniai, čiužiniai, antklodės, pagalvės peržiūrimi ir įvertinami ir jei reikia nurašomi kartą per mėnesį. Pagal Šiaulių tardymo izoliatoriuje patvirtintą suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarką viršutiniai drabužiai 1 kartą per mėnesį gali būti atiduodami skalbimui ar cheminiam valymui. Apatiniai rūbai ir asmeninė patalynė yra skalbiami Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbykloje, skalbimo grafiką derinant su suimtųjų maudymosi duše grafiku.

Teismas, atsižvelgęs į patikrinimo akte ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktoje medžiagoje informaciją, sprendė, kad dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija Šiaulių tardymo izoliatoriuje vykdoma tinkamai, pagal galiojančius teisės aktus, todėl kritiškai vertintino pareiškėjo aiškinimą, jog jo buvimo 103 apgyvendinimo kameroje metu nebuvo atliekama dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizavimas.

Atkreipė dėmesį, jog atsakovas taip pat pateikė Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2014 m. rugsėjo 25 d. pažymą Nr. 60/09-40871 ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2014 m. rugsėjo 25 d. pažymą Nr. 62/08-246 „Apie J. G. laikymo sąlygas“, iš kurių matyti, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastato įtraukimo į Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros vertybių sąrašą neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, taip pat negalimas pagalbos mygtuko įrengimas. Taip pat minėtose pažymose nurodyta dėl suimtųjų aprūpinimo higienos priemonėmis, patalyne, tvarka dėl patalynės ir viršutinių drabužių skalbimo, cheminio valymo paslaugų. Nurodė, jog iš byloje pateiktos J. G. aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos Nr. 582 matyti, kokie reikmenys jam pasirašytinai yra išduoti, todėl teismas kritiškai vertino pareiškėjo skundo argumentus dėl, pareiškėjo nuomone, neišduotos patalynės ir higienos reikmenų.

Pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis Šiaulių tardymo izoliatoriui nėra pateikęs, neinformavo administracijos apie tai, ar rūko, ar ne, todėl nesant jokių pareiškėjo pretenzijų dėl rūkymo, buvo laikomas atitinkamoje kameroje. Šiuo metu, praėjus beveik dviems metams po pareiškėjo išvykimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, tokio fakto, ar pareiškėjas buvo laikomas vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis, patikrinti nėra jokios galimybės.

Taip pat pareiškėjas nurodė, kad nebuvo informuotas apie savo teises, todėl ne visada žinojo, kokius prašymus gali reikšti. Tokį pareiškėjo aiškinimą teismas taip pat vertino kritiškai, nes 2012 m. vasario 22 d. J. G. asmeniškai pasirašant buvo supažindintas su suimtųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, atsakomybe, pasekmėmis ir laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje tvarka bei sąlygomis, informacinį lankstinuką gavo, todėl turėjo galimybę ir galėjo išsiaiškinti bei ginti savo teises, dėl, pareiškėjo teigimu, netinkamų laikymo sąlygų.

Pareiškėjas pasirašytinai susipažinęs su savo teisėmis, pareigomis, draudimais, atsakomybe, pasekmėmis ir laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje tvarka bei sąlygomis, dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2012 m. kovo 7 d. į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių nesikreipė.

Teismas sutiko su atsakovo atsiliepime, atsiliepimo papildyme nurodytais argumentais, jog pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai (dėl rūkančių asmenų laikymo su nerūkančiais, dėl oro šalinimo sistemos iš sanitarinio mazgo nepajungimo, nebuvimo informacijos apie galimybę išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius, neišduotų higienos priemonių, patalynės, kameroje neatliktos dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizavimo, patalpų vėdinimo, pavojaus mygtuko nebuvimo) yra nepagrįsti. Tokią poziciją pagrindžia atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai: pažyma „Dėl J. G.“, 2014 m. rugsėjo 25 d. pažyma Nr. 60/09-40871 ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2014 m. rugsėjo 25 d. pažyma Nr. 62/08-246 „Apie J. G. laikymo sąlygas“, 2012 m. liepos 9 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas Nr. EP-254, Patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizavimo grafikas 2012–2013 m., Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninė sąskaita Nr. 582, supažindinimas su suimtųjų teisėmis ir Patvirtinimas apie supažindinimą.

Teismas pažymėjo, jog iš administracinėje byloje esančios asmens sveikatos istorijos nuorašo matyti, kad pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi 2012 m. vasario 24 d. norėdamas, kad peršviestų profilaktiškai plaučius, nes atvykęs buvo atsisakęs, 2012 m. kovo 5 d. – tęsiamas gydymas, 2012 m. kovo 6 d. kreipėsi norėdamas, kad pamatuotų kraujospūdį.

Rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėje byloje Nr. A2-718/2007 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šioje byloje užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti policijos pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę, mastą bei intensyvumą, laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III.

Pareiškėjas J. G. apeliaciniu skundu (b. l. 105-110) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl ploto, tenkančiam vienam asmeniui, neatkreipė dėmesio, kad dalį ploto užima sanitarinis mazgas. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui įvardijo asmenis, su kuriais buvo laikomas, todėl turėjo būti lengva nustatyti, ar jie buvo išvykę tam tikru metu ir kiek tiksliai teko kameros ploto vienam asmeniui.

Pažymi, kad teismas negalėjo remtis Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. EP-254, nes patikrinimas atliktas tuo metu, kai pareiškėjas nebuvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Nors atsakovo atstovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad buvo vykdomos dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos, tačiau realiai jos nėra vykdomos. Apie galimybę skalbti drabužius skalbykloje pareiškėjas nebuvo informuotas.

Atkreipia dėmesį, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo pradėti ventiliacijos tvarkymo darbai, tačiau nebaigti. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino pareiškėjui neišduotos patalynės faktą nors dėl to pareiškėjas ginčo nekėlė, jis teigė, jog nebuvo išduoti visi teisės aktuose  nurodyti higienos reikmenys.

Nurodo, jog pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Tai patvirtina kartu su juo laikomų asmenų, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui, pirkinių sąrašai.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas buvo tinkamai supažindintas su jo teisėmis. Pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas tik su bendrosiomis tvarkos taisyklėmis, bet nebuvo informuotas apie teisės aktų nustatytų kameros plotų, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimais, teise gauti higienos reikmenų rinkinį, teise skalbti drabužius įstaigos skalbykloje ir pan. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nėra teisininkas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 115-117) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad apeliantas skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymi, jog pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų bei priežastinio ryšio tarp nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ir psichines savybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 3 000 Lt (868,86 Eur) neturtinės žalos, kurią pareiškėjas J. G. kildina iš kalinimo netinkamomis sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pateiktu apeliaciniu skundu pareiškėjas nesutinka su tokiu priimtu teismo sprendimu, iš esmės pažymėdamas, kad teismas netinkamai vertino jo nurodytus atsakovo neteisėtus veiksmus, nepagrįstai netenkino jo administracinėje byloje pateikto skundo ir nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, tokiems pareiškėjo argumentams iš dalies pritaria ir vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgusi į apeliacinio skundo argumentus, pateiktus motyvus ginčijant padarytas teismo išvadas.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei  pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė  asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos higienos normose numatytiems reikalavimams. Atitinkamai, siekiant aiškumo dėl nurodytų aspektų ir pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jų pasisakytina atskirai.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu 2012 m. vasario 22 d. – 2012 m. kovo 7 d. laikotarpiu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Taigi įvardinti aktai numato pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

Vertinamu pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) (toliau – ir Įsakymas), kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Šiuo atveju pagal administracinėje byloje pateiktus duomenis matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2012 m. kovo 7 d. kameroje Nr. 103 (plotas 17,58 kv. m). Su pareiškėju kameroje buvo laikoma nuo 4 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 2,19 kv. m iki 4,39 kv. m. (b. l. 48). Šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžia, jog jis skunde pateiktame pirmosios instancijos teismui nurodė asmenis, su kuriais jis buvo laikomas, todėl buvo galima nustatyti, ar jie buvo išvykę tam tikru metu ir kiek tiksliai teko kameros ploto vienam asmeniui (b. l. 105-110). Tačiau teisėjų kolegija šiuos pareiškėjo teiginius vertina kritiškai. Pažymėtina, jog šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės vis dėlto neleidžia nustatyti tikslaus laikotarpio, kai pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktuose numatytą reguliavimą (jam tekusį konkretų plotą, jo kitimą), nes iš pateikto skundo matyti, kad pareiškėjas abstrakčiai nurodė šiuos asmenis, nenurodydamas, kada ir kiek laiko jis buvo su jais kalinamas, be to, jis ir pats pripažino, kad tam tikrų kartu kalėjusių asmenų pavardžių jis neprisimena (b. l. 2-9). Taigi tikslaus neteisėtų veiksmų laikotarpių, kitų asmenų išvykimo iš kameros periodų tiksliai negalima nustatyti.

Nurodytų faktinių aplinkybių kontekste darytina išvada, jog pareiškėjas iš viso Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas 14 dienų, kai pareiškėjui teko galimai mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, todėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Šiuo atveju Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija vis dėlto nepateikė konkrečių duomenų, kada pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktuose numatyta minimali gyvenamojo ploto norma (b. l. 10). Atitinkamai, darytina išvada, jog pareiškėjas išties minėtą laikotarpį praleido kameroje, kurios plotas vienam asmeniui neatitiko reikalavimų, kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, sanitariniu mazgu (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją), todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo mažas, kurioje jis galėtų judėti, ir nurodytą laikotarpį pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista (CK 6.271 str.). Kita vertus, pastebėtina ir tai, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu pareiškėjas nebuvo gyvenamojoje kameroje (b. l. 63-72), tačiau vis dėlto šios aplinkybės savaime nepaneigia konstatuotų atsakovo neteisėtų veiksmų.

Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl tinkamų higienos sąlygų neužtikrinimo, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad iš atsakovo pateiktų dokumentų ir atsiliepimo matyti, kad būtent pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu kameroje Nr. 103 nebuvo atlikta sąlygų atitikties higienos normų reikalavimams patikrinimų (b. l. 63-72). Šiuo atveju nors atsakovas pateikė 2012 m. liepos 9 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą Nr. EP-254, tačiau patikrinimo metu pareiškėjo Šiaulių tardymo izoliatoriuje jau nebuvo, kamera Nr. 103 tikrinta nebuvo, taigi pareiškėjo argumentai dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo (tai, kad patalpos nebuvo vėdinamos, nes neatsidarė langai) nebuvo atsakovo paneigti (CK 6.271 str.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžia, jog jis buvo nurodęs, kad šviesos į kamerą nepateko dėl purvinų langų ir jis neturėjo inventoriaus jų nuvalyti (b. l. 105-110). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Šiuo atveju pareiškėjas įtikinamai nepagrindė, kad jis prašė valymo inventoriaus, tačiau jam nepagrįstai nebuvo išduota (b. l. 2-9, 105-110). Priešingai, bylos duomenys liudija, kad į įkalinimo įstaigos administraciją dėl valymo inventoriaus išdavimo, kitų nusiskundimų jis nesikreipė (b. l. 49). Taigi šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų (CK 6.271 str.).

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pastebėjo, jog bendro naudojimo patalpas valo suimtieji iš ūkio skyriaus, apgyvendinimo patalpas su valymo priemonėmis valosi patys jose laikomi asmenys. Suimtiesiems apgyvendinimo patalpų valymui išduodama kalcinuota soda. Kamerose valymo inventorius nelaikomas. Kasdieninį patalpų valymą dezinfekcinėmis priemonėmis atlieka tik įstaigos darbuotoja-dezinfektorė, be to, vykdomas mechaninis ir cheminis apdorojimas. Kamerose deratizacija atliekama mechaniniu būdu (b. l. 63-72). Nurodytų aplinkybių kontekste pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad nors ir atsakovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog buvo vykdomos dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos, tačiau ji realiai nebuvo vykdoma, vertintini kritiškai (b. l. 105-110). Šiuo aspektu pažymėtina, jog administracinėje byloje yra pateiktas 2011 m. gruodžio 30 d. patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizavimo grafikas 2012–2013 metams, kuriame yra nurodomi atliekami darbai (b. l. 59-60) ir byloje nėra pagrįstų įrodymų, kad nurodyti darbai nebuvo realiai atliekami. Taigi nėra pagrindo nurodytu aspektu konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str.).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog administracinėje byloje pateikti duomenys liudija, kad lovos skalbinių išdavimas registruojamas suimtojo kortelėje „Asmeninė sąskaita“ (b. l. 61-62). Atsakovas nurodė, jog lovos skalbiniai, čiužiniai, antklodės, pagalvės peržiūrimi ir įvertinami ir jei reikia nurašomi kartą per mėnesį. Pagal Šiaulių tardymo izoliatoriuje patvirtintą suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarką viršutiniai drabužiai 1 kartą per mėnesį gali būti atiduodami skalbimui ar cheminiam valymui. Apatiniai rūbai ir asmeninė patalynė yra skalbiami Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbykloje, skalbimo grafiką derinant su suimtųjų maudymosi duše grafiku. Šiuo atveju nurodytomis aplinkybėmis nėra pagrindo netikėti ar vertinti jas kritiškai. Kiek tai susiję su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad jis nebuvo informuotas apie galimybę skalbti drabužius skalbykloje (b. l. 105-110), teisėjų kolegija pažymi, jog iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas susipažino su suimtųjų teisėmis, pareigomis, atsakomybe, sąlygomis, inter alia patalynės ir rankšluosčių bei suimtųjų apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarka (b. l. 80-87). Be to, byloje nėra pateikta duomenų, paklausimų, kad pareiškėjas papildomai būtų teiravęsis dėl išsamesnės skalbimo tvarkos, tačiau ši informacija jam nebūtų suteikta (b. l. 49).

Kiek tai susiję su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino pareiškėjui neišduotos patalynės faktą nors dėl to pareiškėjas ginčo nekėlė, jis teigė, jog nebuvo išduoti visi teisės aktuose nurodyti higienos reikmenys (b. l. 105-110), teisėjų kolegija sutinka su tokiais pareiškėjo teiginiais. Iš pareiškėjo skundo turinio iš tiesų matyti, kad jis atskirai ginčo dėl patalynės neišdavimo nekėlė ir nepagrįstai pirmosios instancijos teismas vertino patalinės galimo neišdavimo aplinkybes (b. l. 2-9). Taigi šiuo atveju spręstina tik dėl higienos reikmenų neišdavimo pareiškėjui.

Nurodytu klausimu teisėjų kolegija pastebi, jog iš administracinėje byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas pats pasirašė, jog jam buvo suteikti rankšluostis, dubenėlis, puodukas, šaukštas (b. l. 62). Kita vertus, byloje pateikti duomenys liudija, kad pareiškėjui nebuvo išduotas dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai, tualetinis popierius (b. l. 62).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakymas Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (2010 m. kovo 3 d. redakcija) (toliau – ir Normos) numato, jog yra išduodami skalbiamasis muilas (200 g., 1 mėn.), tualetinis muilas (100 g., 1 mėn.), tualetinis popierius (1 rulonas, 1 mėn.). To paties akto 7 punktas numato, jog suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Kaip jau buvo minėta, iš administracinėje byloje pateiktų duomenų matyti, kad pažeidžiant nurodytą teisinį reguliavimą pareiškėjui nebuvo išduoti dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai, tualetinis popierius, skalbiamasis ir tualetinis muilas (b. l. 62). Taigi nurodytu aspektu egzistuoja pagrindas pripažinti atsakovo neteisėtų veiksmų buvimą (CK 6.271 str.).

Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, teisėjų kolegija pažymi, jog su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius nuteistuosius atskirti nuo rūkančiųjų asmenų.

Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Taigi Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija turi pareigą užtikrinti gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą ir kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, teisėjų kolegija vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1396/2013).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kamerose asmenys rūko. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo kameroje kalinti nuteistieji būtų rūkę ir tai buvo daroma su kalinimo įstaigos administracijai žinant ar leidus, nepagrindė įrodymais, nenurodė, kad dėl to skundėsi žodžiu ar raštu (b. l. 2-9). Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik nurodo, jog tai, kad kartu su juo laikomi asmenys rūkė, patvirtina jų pirkinių sąrašai, tačiau jis nenurodo, kad jis prašė būti perkeltas į kitą kamerą, o pasiprašius jį perkelti į kitą kamerą, toks jo prašymas nebūtų tenkintas (b. l. 105-110). Nurodytų faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla pagal pirmiau minėtus teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Atsižvelgus į nurodytus argumentus darytina išvada, jog šiuo aspektu pagrįstai pirmosios instancijos teismas nekonstatavo neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų (CK 6.271 str.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nepateikė pagrįstų argumentų leidžiančių priešingai vertinti analizuojamus galimus atsakovo neteisėtus veiksmus (b. l. 105-110).

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, buvo nustatyti kiti šioje teismo nutartyje nurodyti neteisėti veiksmai, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Kita vertus, administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Nurodytas pažeidimas nebuvo tęstinis, iš esmės vyko gan trumpą laikotarpį (14 dienų), byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent buvimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, be to, nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų.

Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais, kad jam nepagrįstai nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (b. l. 105-110), teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Be to, neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu.

Kiek tai susiję su teisės pažeidimo pripažinimu kaip satisfakcijos dėl patirtos žalos atlyginimo forma, teisėjų kolegija pabrėžia, kad EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilius prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 4(14), 2008 m., p. 91–109).

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nagrinėjamo pažeidimo trukmę, pobūdį, konstatuotus neteisėtus veiksmus, nėra pagrindo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas negali būti pripažinta pakankama satisfakcija ir nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nesprendė dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas kalinimo perpildytoje gyvenamojoje patalpoje laikotarpis bei pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma, kiti nustatyti pažeidimai sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią, be to, toks perpildymas iš dalies trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime. Atitinkamai, manytina, jog tokia įvardinta patirtos žalos atlyginimo forma neatlygintų pareiškėjo patirtos žalos ir žalos kompensavimas iš esmės taptų iliuzinis. Taigi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, atsižvelgus į nurodytus argumentus, nepakanka pažeistai teisei apginti.

Kiek tai susiję su konkrečiu pareiškėjui priteistinu neturtinės žalos dydžiu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva.

Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Pareiškėjas, nagrinėjamoje byloje prašydamas priteisti 3 000 Lt (868,86 Eur) neturtinės žalos atlyginimo, nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui padidėjo įtampa, patyrė susierzinimą bei stresą, buvo žeminama jo garbė ir orumas, o nurodyti nepatogumai užsitęsė pernelyg ilgai (b. l. 2-9). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju yra ypač svarbus pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas. Tai, kad pareiškėjui kalint nurodytų teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, pareiškėjas galėjo jausti nerimą dėl savo sveikatos, jausti, kad tokiu būdu nėra gerbiamas jo žmogiškasis orumas, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą ir tai sudaro pagrindą spręsti dėl konkrečios žalos atlyginimo priteisimo.

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus veiksmus, susijusius su tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu, tačiau jam tam tikru laikotarpiu suteiktą judėjimą laisvę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas nors ir nežymiai, tačiau viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į tai, kad nebuvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.) (tai, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. – 800 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 231,70 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsakovas ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės gydymo sąlygos, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, į tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo ir dėl šių aplinkybių buvimo byloje duomenų nėra pateikta, nėra pateikta duomenų ir pareiškėjas nepagrindė, minėtu laikotarpiu pareiškėjas dėl sveikatos nusiskundimų nesikreipė (b. l. 28), į kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kurios kompensavimui priteistina 100 Eur. Šiuo atveju manytina, jog pirmosios instancijos teismo konstatuotas teisių pažeidimas negali remiantis nurodytais išaiškinimais, teisingumo principu kompensuoti pareiškėjui patirtus išgyvenimus.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 100 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Priteisti pareiškėjui J. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimo.“

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai               Irmantas Jarukaitis

              Romanas Klišauskas

              Skirgailė Žalimienė