Civilinė byla Nr. e2S-631-555/2020

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-03755-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.1.7.6; 3.1.7.13; 3.2.8.5; 3.3.2.4; 3.3.2.5

                                                                  (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 23 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. Ž. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-215-950/2020 pagal ieškovės A. Ž. ieškinį atsakovui V. K. dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos pakeitimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė A. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pakeisti pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką, numatytą 2005 m. gegužės 24 d. sutartyje, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2002 m. gegužės 28 d. turto pasidalijimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintoje Kauno miesto 15-ojo notaro biuro notarės A. P.; priteisti bylinėjimosi išlaidas; pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką nustatyti tokiu būtu:

1.1.                      Ieškovei A. Ž. priskirti naudotis rūsio patalpomis, plane pažymėtomis indeksais: R-1/12,51 kv. m., R-3/14,36 kv. m., R-4/12,24 kv. m., ir pirmo aukšto patalpomis, plane pažymėtomis indeksais: 1-1/8,49 kv. m., 1-2/16,01 kv. m., 1-3/12,60 kv. m., 1-4/2,89 kv. m., 1-5/7,65 kv. m., 1-6/9,85 kv. m., viso bendrai – 98,03 kv. m.;

1.2.                      Atsakovui V. K. priskirti naudotis rūsio patalpa, plane pažymėta indeksu R-2/11,71 kv. m., pirmo aukšto patalpa, plane pažymėta indeksu 1-15/5,26 kv. m., ir antro aukšto patalpomis, plane pažymėtais indeksais: 1-9/8,79 kv. m., 1-10/1,43 kv. m., 1-11/11,60 kv. m., 1-12/4,48 kv. m., 1-13/5,85 kv. m. ir 1-14/12,65 kv. m., viso bendrai – 61,77 kv. m.

2.       Atsakovas V. K. su ieškovės ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, taip pat priteisti iš ieškovės jo naudai bylinėjimosi išlaidas.

3.       Kauno apylinkės teisme buvo gauta ieškovės A. Ž. ir atsakovo V. K. pasirašyta taikos sutartis. Ginčo šalys prašė sudarytą taikos sutartį patvirtinti, ieškovei grąžinti 75,00 procentus sumokėto žyminio mokesčio, o bylinėjimosi išlaidų klausimą šalys paliko spręsti teismui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Kauno apylinkės teismas 2020 m. vasario 3 d. nutartimi patvirtino ieškovės ir atsakovo sudarytą taikos sutartį, joje numatytomis sąlygomis, civilinę bylą nutraukė, įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti ieškovei dalį žyminio mokesčio – 56,26 Eur ir valstybės naudai iš ieškovės priteisė dalį procesinių dokumentų siuntimo išlaidų – 6,68 Eur.

5.       Teismas nurodė, kad ieškovės ir atsakovo sudaryta ir pateikta teismui tvirtini taikos sutartis įstatymui neprieštarauja, šalių ar kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia. Ginčo šalys taikos sutarties 8 punktu patvirtino, kad taikos sutarties sudarymo ir civilinės bylos nutraukimo teisinės pasekmės joms yra žinomos.

6.       Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė už ieškinį sumokėjo 75,00 Eur žyminį mokestį, todėl patvirtinus ginčo šalių sudarytą taikos sutartį, jai turi būti grąžinti 75 procentai paduodant ieškinį sumokėto žyminio mokesčio sumos, kas sudaro 56,25 Eur (75,00 Eur x 0,75 = 56,26 Eur).

7.       Teismas, pasisakydamas dėl šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, pažymėjo, kad dėl visų byloje pareikštų reikalavimų ginčo šalys sudarė taikos sutartį. Tokį šalių elgesį, kuomet jos derėjosi, gera valia išsprendė kilusį ginčą ir sudarė taikos sutartį, taip nedidindamos bylinėjimosi išlaidų sumos, siekdamos greito ir ekonomiško civilinės bylos išnagrinėjimo, teismas laikė sąžiningu ir tinkamu. Teismas, atsižvelgęs į nurodytą šalių elgesį, pasiekto taikaus susitarimo sąlygas, paties ginčo pobūdį ir mąstą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 96 straipsnio 5 dalimi bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, padarė išvadą, jog ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos ir valstybės turėtos antrinės teisinės pagalbos (suteiktos atsakovui) išlaidos, nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra priteistinos.

8.       Teismas nustatė, kad byloje susidarė 13,36 Eur dydžio išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, todėl pusę nurodytų išlaidų sumos (t.y. 6,68 Eur) valstybės naudai priteisė iš ieškovės, o likusios dalies iš atsakovo nepriteisė, kadangi jam buvo suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai  

9.       Atskiruoju skundu ieškovė A. Ž. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. nutartį dalyje, kuria buvo atsisakyta priteisti bylinėjimosi išlaidas jos naudai ir klausimą išspręsti iš esmės – išspręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą jos naudai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.                      Tarp ieškovės ir atsakovo iš esmės ginčas kilo dėl naudojimosi gyvenamojo namo rūsio patalpomis, t. y. konkrečiai rūsio patalpa, plane pažymėta indeksu R-3/14,28 kv. m., taip pat dėl to, kad faktinė naudojimosi namu tvarka neatitiko turimų nuosavybės dalių ir tos tvarkos, kuri buvo iki tol nustatyta, sutartimi.

9.2.                      Ieškovė savo teisių gynimo atžvilgiu elgėsi atidžiai ir rūpestingai, siekdama ginčą išspręsti ikiteismine tvarka. Tik to nepasiekus, ieškovė, siekdama apginti savo teisėtus interesus kreipėsi į teismą, dėl to turėjo bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos vedimu teisme. Tuo tarpu atsakovas naudojosi valstybės garantuojama teisine pagalba, todėl išlaidų jokių neturėjo. Taikos sutartis buvo patvirtinta tik beveik po metų nuo bylos iškėlimo teisme, kuria praktiškai buvo patenkinti visi ieškinio reikalavimai – išspręstas rūsio patalpos priklausomybės klausimas, pakeista naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka.

9.3.                      Sudarydamos taikos sutartį, šalys dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesusitarė, nes šiuo klausimu kompromiso pasiekti nepavyko. Jei šalims būtų priimtina tokia sąlyga, kurią iš esmės teismas įtvirtino nutartyje (šalys pasilieka prie savo turėtų bylinėjimosi išlaidų), jos tą būtų įrašę į sutartį. Tai, kad šalys taip nesusitarė, įrodo taikos sutarties sąlyga, jog šalys bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą palieka spręsti teismui, t. y. pagal išspręsto ginčo pobūdį ir apimti.

9.4.                      Civilinę bylą nutraukus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis ne bendruoju bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principu „pralaimėjęs moka“, o atsižvelgiant į procesinį šalių elgesį, įvertinant bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis, šalių apdairumą bei rūpestingumą, atliekant procesinius veiksmus, taip pat ištiriant ir ieškinio padavimą nulėmusias priežastis. Šiuo atveju ieškovės bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl atsakovo kaltės – dėl jo nenoro tartis nei iki ieškinio pateikimo, nei iškėlus civilinę bylą, t. y. bylinėjimosi išlaidų susidarymą iš esmės lėmė atsakovo procesinis elgesys, kuris ir sąlygojo jų atsiradimą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė iš atsakovo jos turėtų bylinėjimosi išlaidų.

10.       Atsakovas V. K. pateikė atsiliepimą į ieškovės atskirąjį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

10.1.                      Ginčo šalims susitarus užbaigti bylą taikiai, nė viena iš šalių nelaikoma pralaimėjusia ar laimėjusia, todėl negalima padaryti išvados, kad teismo procesinis sprendimas buvo priimtas kurios nors iš šalių naudai ir šiuo atveju netaikytini CPK 93 straipsnyje ir 98 straipsnyje įtvirtinti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principai, o bylinėjimosi išlaidos paskirstomos CPK 94 straipsnyje numatyta tvarka.

10.2.                      Ieškovė, pareiškusi reikalavimą ikiteismine tvarka, tiek ir vėliau teisme, visą laiką siekė nepagrįstai ir neteisėtai užvaldyti atsakovo katilinę, kurios plotas 14,28 kv. m. Pagal ikiteismine tvarka atsakovui pareikštą reikalavimą, ieškovė reikalavo atlaisvinti katilinę (patalpą R-3) ir perduoti šios patalpos raktus. Ji nesiekė tartis dėl naudojimosi tvarkos pakeitimo, neieškojo kompromiso, nederino bendraturčių interesų, o tiesiog reikalavo atlaisvinti katilinę.

10.3.                      Ieškovės atsakovui pareikštas reikalavimas ikiteismine tvarka iš esmės skyrėsi nuo teismui pareikšto ieškiniu reikalavimu, todėl negalima vertinti, kad ieškovė siekė ginčą išspręsti ikiteismine tvarka. Atsakovas pagrįstai su tokiu ikiteisminiu reikalavimu nesutiko ir jis nebuvo patenkintas sudarius taikos sutartį.

10.4.                      Priešingai nei teigia ieškovė, jos ieškinio reikalavimai dėl naudojimosi tvarkos pakeitimo jos siūlomu būdu taikos sutartimi nebuvo patenkinti– R-3 patalpa liko atsakovo naudojamoje dalyje. Ieškovė nesikooperavo ir nesprendė ginčo ikiteismine tvarka, o ieškinyje siūloma naudojimosi tvarka buvo netinkama, todėl jos reikalavimas nebuvo patenkintas. Atsakovas nuo pat bylos pradžios sutiko, kad naudojimosi tvarka galėtų būti keičiama pagal nusistovėjusią faktinę naudojimosi tvarką, kas ir buvo galiausiai įtvirtinta taikos sutartimi.

10.5.                      Ieškovė nepagrįstai teigia, kad jos turėtas bylinėjimosi išlaidas nulėmė atsakovo elgesys. Priešingai, pati ieškovė nederino bendraturčių interesų, nesikooperavo iki ieškinio padavimo, kėlė nepagrįstus reikalavimus, nesiekė ginčo išspręsti operatyviai ir rasti taikaus susitarimo. Tuo tarpu atsakovas elgėsi sąžiningai, o ginčas buvo išspręstas abipusių nuolaidų būdu, ieškinys nebuvo patenkintas, priešingai, pasitvirtino, kad ieškovės reikalavimas didžiąja dalimi buvo nepagrįstas.

10.6.                      Jeigu teismas laikytų, kad yra pagrindas paskirstyti ieškovės ir atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas, turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad ne visos ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos yra būtinos bei pagrįstos, todėl negali būti priteisiamos.

         Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

12.       Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria nutarta ieškovės ir valstybės (už atsakovui suteiktą antrinę teisinę pagalbą) turėtų bylinėjimosi išlaidų nepriteisti, bylą baigus nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės – ieškovei ir atsakovui sudarius taikos sutartį ir joje dėl bylinėjimosi išlaidų nustačius sutarties sąlygą, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliekamas spręsti teismui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

13.       Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro išrašo nustatyta, kad ieškovė A. Ž. ir atsakovas V. K. yra pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitų inžinerinių statinių-kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Nagrinėjamu atveju tarp ieškovės ir atsakovo iškilo ginčas dėl pastato-gyvenamojo namo naudojimo tvarkos pakeitimo, t. y. ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pakeisti anksčiau nustatytą ginčo pastato naudojimosi tvarką. Kaip matyti iš pateiktų į bylą šalių procesinių dokumentų argumentų, kas yra akcentuojama ir atskirajame skunde bei atsiliepime į jį, ginčas tarp šalių kilo iš esmės dėl naudojimosi pastato-gyvenamojo namo rūsio patalpomis, t. y. konkrečiai dėl rūsio patalpos, plane pažymėtos indeksu R-3/14,28 kv. m., o taip pat, kad faktinė naudojimosi ginčo pastatu tvarka neatitiko turimų nuosavybės dalių ir tos tvarkos, kuri buvo iki tol nustatyta sutartimis. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovė ir atsakovas sudarė taikos sutartį, kurią patvirtinus, civilinė byla buvo nutraukta.

14.       Ieškovė (apeliantė) A. Ž., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, pateikė atskirąjį skundą, kuris argumentuojamas tuo, jog patvirtintus tarp jos ir atsakovo sudarytą taikos sutartį ir civilinę bylą nutraukus, nepagrįstai iš atsakovo nebuvo priteistos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos, kadangi jų susidarymą nulėmė būtent atsakovo procesinis elgesys, t. y. atsakovui dar ikiteisminėje proceso stadijoje nesiekiant ginčą išspręsti taikiai, apeliantė turėjo kreiptis į teismą, be to, taikos sutartimi iš esmės buvo patenkintas ir jos reikalavimas dėl naudojimosi tvarkos pakeitimo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės argumentais neturi pagrindo sutikti.

15.       Bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, numato CPK 94 straipsnis. CPK 94 straipsnio 1 dalis nustato, jog, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu šalys, sudarydamos taikos sutartį, nenustatė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos, teismas bylinėjimosi išlaidų proceso šalims nepaskirsto.

16.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismui 2020 m. sausio 30 d. buvo pateikta tarp ieškovės ir atsakovo 2020 m. sausio 28 d. sudaryta taikos sutartis, kuria, be kita ko, šalims geruoju neišsprendus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo, šis klausimas buvo paliktas spręsti teismui (Taikos sutarties 6 punktas), t. y. šalys susitarė dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos, paskirstymo pareigą nustatant teismui. Taigi, šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turi būti sprendžiamas pagal bendrąsias šių išlaidų paskirstymo taisykles, visų pirma pagal taisykles, kurios nustato bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, t. y. pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį.

17.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tiek šalių teismui pateiktų procesinių dokumentų, tiek ir skundžiamos nutarties turinį, neturi pagrindo sutikti su apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs nepriteisti nei ieškovei, nei valstybei (už atsakovui suteiktą antrinę teisinę pagalbą) jų turėtų bylinėjimosi išlaidų, netinkamai įvertino šalių procesinį elgesį tiek ikiteisminėje ginčo stadijoje, tiek ir ginčo nagrinėjimo teisme metu, ar juo labiau netinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. 

18.       Pažymėtina, kad pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, teismas atsižvelgia į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertina priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalies procesinis elgesys – tai jos veiksmai (neveikimas) bylos nagrinėjimo teisme metu. Šalies tinkamo elgesio apibrėžtis pateikta CPK 93 straipsnio 4 dalyje: šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Šalių procesinės teisės ir pareigos išvardytos CPK 42 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis. Jei šalis šių reikalavimų nesilaiko, jos elgesys gali būti pripažintas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-518-248/2018 28 punktą).

19.       Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant CPK 94 straipsnio nuostatas, taip pat nurodoma, kad, civilinę bylą nutraukus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija; lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą, ir kt. Turi būti atsižvelgta į tai, kad pagal CK 1.1, 6.263 straipsnius kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, taip pat vadovautis ir teisingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-969/2017, 41 punktas; ir kt.).

20.       Jau minėta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutarties dalimi nusprendė nepriteisti nei ieškovei, nei valstybei (už atsakovui suteiktą antrinę teisinę pagalbą) jų turėtų bylinėjimosi išlaidų. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, tokią išvadą teismas padarė, įvertinęs šalių elgesį bylos nagrinėjimo metu, pasiekto taikaus susitarimo sąlygas bei paties ginčo pobūdį ir mąstą. Nors pirmosios instancijos teismas to aiškiai ir neakcentavo bei neįvardino, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokiu būdu buvo nuspręsta, kad abi šalys yra vienodai kaltos dėl susidariusių bylinėjimosi išlaidų. Tuo tarpu apeliantė įrodinėja priešingas aplinkybes, t. y., kad dėl susidariusių bylinėjimosi išlaidų yra kaltas tik atsakovas, todėl pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas sudarytą taikos sutartį, turėjo šias išlaidas priteisti jai iš atsakovo.

21.               Kaip pagrįstai nurodoma ir atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą, ginčo šalims susitarus užbaigti bylą taikiai, nė viena iš šalių nelaikoma pralaimėjusia ar laimėjusia, todėl negalima padaryti išvados, kad teismo procesinis sprendimas buvo priimtas kurios nors iš šalių naudai. Kita vertus, nėra pagrindo sutikti ir su apeliantės argumentais, jog dėl susidariusių bylinėjimosi išlaidų yra išimtinai kaltas tik atsakovas. Šiuo atveju, priešingai nei yra teigiama atskirajame skunde, byloje nėra duomenų apie tai, kad pati apeliantė būtų siekusi dar ikiteisminėje ginčo stadijoje rasti kompromisą ir su atsakovu susitarti gražiuoju dėl naudojimosi ginčo pastatu tvarkos pakeitimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, to nepatvirtina ir į bylą pateiktas 2018 m. spalio 23 d. pranešimas atsakovui, kuriuo iš esmės buvo tereikalaujama per penkias dienas nuo šio pranešimo gavimo dienos atlaisvinti ginčo pastato rūsyje esančią R-3 patalpą, apie kurio tinkamą įteikimą atsakovui byloje net nėra duomenų. Iš teismo patvirtintos taikos sutarties turinio taip pat negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad sudarytu šalių kompromisiniu susitarimu būtų visiškai pasiektas apeliantės ieškiniu pageidaujamas rezultatas, t. y. kaip matyti iš taikos sutarties turinio šalims bendru sutarimu nutarus atidalinti R-2 patalpą, patalpa R-3 atiteko atsakovui, atitinkamai tokiu būdu buvo sudaryta šalims galimybė naudotis jau iki tol nusistovėjusia faktine naudojimosi ginčo pastatu tvarka, pagal kiekvieno iš jų turimas nuosavybes dalis. Taigi, įvertinus nustatytų aplinkybių visumą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad dėl teisminio proceso ir apeliantės susidariusių bylinėjimosi išlaidų yra kaltas išimtinai tik atsakovas. Kitų aplinkybių apie išskirtinai netinkamą atsakovo procesinį elgesį bylos nagrinėjimo metu nenustatyta. Tuo tarpu, ta aplinkybė, kad atsakovui buvo suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, ar, kad ieškovės iš tikrųjų netenkina pirmosios instancijos teismo parinktas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo būdas (laikant abi proceso šalis vienodai kaltomis dėl proceso ir dėl to bylinėjimosi išlaidų nepriteisus), nereiškia, kad vien dėl to jis pats savaime yra neteisėtas ir nepagrįstas.

22.       Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, o kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

23.       Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl ieškovės A. Ž. atskirasis skundas netenkinamas, o Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

24.       Netenkinus apeliantės atskirojo skundo, yra pagrindas atsakovo A. K. naudai priteisti jo apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnis). Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovui buvo suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, apmokama 100 procentų (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2020 m. vasario 25 d. sprendimas). Iš bylą pateiktos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2020 m. balandžio 15 d. pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų matyti, kad valstybė, apmokant atsakovui suteiktas teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme turėjo 80,00 Eur išlaidų, kurias sudaro užmokestis advokatui. Atsižvelgiant šias aplinkybes, iš apeliantės valstybės naudai priteisima 80,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

25.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 5,00 Eur, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (Žin., 2011, Nr. 134-6373; TAR, 2014 m. rugsėjo 24 d., Nr. 2014-12793; 2020 m. sausio 22 d., Nr. 2020-00970), CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės A. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 80,00 Eur (aštuoniasdešimt eurų 00 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidų (nurodytą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5630).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                                        Egidijus Tamašauskas