Civilinė byla Nr. 2A-125-450/2023
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02827-2010-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.2; 2.6.8.8; 2.6.39.2.13
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. vasario 28 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tomo Venckaus ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ (buvęs pavadinimas uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“), tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ (šiuo metu išregistruota iš Valstybės įmonės „Registrų centras“ Juridinių asmenų registro), uždaroji akcinė bendrovė „EKO–L“, uždaroji akcinė bendrovė „Kvėdarsta“, akcinė bendrovė „Swedbank“, uždaroji akcinė draudimo bendrovė „Socialinės garantijos“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra (toliau – ir Agentūra) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei akcinei draudimo bendrovei (toliau – ADB) „Gjensidige“, kuri, patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė iš atsakovės priteisti 652 146,41 Eur draudimo išmoką, 6 proc. dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2008 m. gegužės 13 d. galutinė paramos gavėja Elektrėnų savivaldybės administracija, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“, veikusi jungtinės veiklos sutarties, sudarytos su UAB „EKO–L“ ir UAB „Kvėdarsta“, pagrindu, bei Agentūra, kaip įgyvendinančioji institucija, sudarė Rangos sutartį Nr. 03S-167 „Elektrėnų–Vievio nuotekų valyklos rekonstrukcija“ (toliau – ir rangos sutartis), kuria tretieji asmenys įsipareigojo tinkamai atlikti ir laiku užbaigti darbus bei per nustatytą laikotarpį ištaisyti defektus.
3. UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ 2008 m. gegužės 19 d. Agentūrai pateikė atsakovės išduotą išankstinio apmokėjimo laidavimo raštą, kuriuo atsakovė įsipareigojo, tretiesiems asmenims neįvykdžius savo įsipareigojimų arba juos įvykdžius netinkamai, gavusi Agentūros reikalavimą, sumokėti jame nurodytas trečiųjų asmenų pagal rangos sutartį priklausančias mokėti sumas, neviršijant 6 758 859 Lt draudimo sumos. Ieškovė 2008 m. birželio 18 d. pervedė UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ 5 727 846,77 Lt išankstinį mokėjimą, kuris turėjo būti įskaitytas į ieškovės pagal rangos sutartį vykdomus mokėjimus. Nors pagal rangos sutartį darbų pabaiga buvo numatyta 2009 m. gruodžio 31 d., tačiau iki 2009 m. spalio mėn. UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ ieškovei nepateikė nei vienos tarpinio mokėjimo PVM sąskaitos faktūros, darbų nevykdė, o Agentūros sumokėtą išankstinį mokėjimą panaudojo ne pagal paskirtį, taip pažeisdama rangos sutartį. Dėl to ieškovė laidavimo rašte nustatyta tvarka kreipėsi į atsakovę, reikalaudama išmokėti draudimo išmoką, tačiau atsakovė atsisakė ją mokėti.
4. Ieškovė vertina, kad UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ netinkamai vykdant sutartį, remiantis rangos sutarties bendrųjų sąlygų 14.2 punktu, laidavimo raštu bei Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – DĮ) 81 straipsniu, ji įgijo teisę reikalauti draudimo išmokos, kurios dydis yra 652 146,41 Eur (2 251 731,12 Lt). Šią sumą ieškovė apskaičiavo iš bendro avanso sumos atėmusi sumas, panaudotas pagal rangos sutartį – 1 223 161,65 Lt, bei sumą, kurią garantinio rašto pagrindu išmokėjo akcinė bendrovė (toliau – AB) „Swedbank“ – 2 252 954 Lt. Aplinkybė, kad rangos sutartį vėliau įvykdė likę jungtinės veiklos sutarties partneriai, ir tai, jog projektas buvo sėkmingai užbaigtas, nepaneigia atsakovės pareigos vykdyti prisiimtą prievolę, užtikrinant avansinio mokėjimo panaudojimą rangos sutarties vykdymui. Atsakovė nepagrįstai remiasi 2008 m. gegužės 19 d. UAB draudimo kompanijos (toliau – DK) „PZU Lietuva“ Sutartinių prievolių laidavimo draudimo taisyklių Nr. 036, patvirtintų 2007 m. vasario 14 d. Valdybos nutarimu Nr. 4, galiojančių nuo 2007 m. kovo 15 d. (toliau – Taisyklės), 13.5 punktu, kaip pagrindu atsisakyti išmokėti ieškovei draudimo išmoką, nes išnagrinėjus baudžiamąją bylą su trečiuoju asmeniu UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ susiję asmenys buvo išteisinti. Avansinio mokėjimo panaudojimas ne pagal paskirtį visais atvejais įmanomas tik esant draudėjo ir (ar) su draudėju susijusių asmenų sąmoningiems veiksmams, dėl to atsakovė, išduodama laidavimo raštą, privalėjo atsižvelgti į šių veiksmų riziką, tačiau be pagrindo priskyrę šį atvejį nedraudiminių įvykių sąrašui. Be to, ieškovė nebuvo tinkamai informuota apie draudimo išmokos mokėjimo papildomas, nestandartines sąlygas, todėl atsakovė negali remtis Taisyklių 13.5 punktu, kaip pagrindu atsisakyti mokėti draudimo išmoką, nes atsakovės rizikos ribojimas prieštarauja išankstinio avansinio mokėjimo laidavimo sutarties esmei.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį atmetė; iš Agentūros atsakovei priteisė 11 272,20 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas pritarė atsakovės pozicijai, kad ieškovė nepatyrė žalos, dėl to vertino, jog nėra pagrindo mokėti draudimo išmokos. Teismo nuomone, nors UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ faktinis vadovas P. J. pripažintas kaltu dėl UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ valdomo didelės vertės, svetimo – Europos Sąjungos Sanglaudos fondo ir Lietuvos Respublikos biudžeto – turto iššvaistymo, tačiau rangos sutartį įvykdžius kitoms dviem partnerėms – UAB „EKO–L“ ir UAB „Kvėdarsa“, turtinė žala Europos Sąjungos Sanglaudos fondui ir Lietuvos Respublikos biudžetui nebuvo padaryta.
7. Teismo vertinimu, ieškovė neturi savarankiško materialinio teisinio suinteresuotumo, nes ji nepatyrė žalos, o reikalavimą dėl draudimo išmokos sumokėjimo reiškia tik trečiųjų asmenų UAB „EKO–L“ ir UAB „Kvėdarsta“ prašymu bei interesais. Byloje nustatyta, kad išankstinis mokėjimas (avansas), pagal rangos sutartį pervestas į UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ sąskaitą banke, dalinės nuosavybės teise priklausė visoms jungtinės veiklos partnerėms, tai reiškia, jog jungtinės veiklos partnerės dėl lėšų netinkamo panaudojimo galėjo reikšti pretenzijas tik viena kitai.
8. Teismas pažymėjo, kad Taisyklių 12.3 punkte numatyta, jog draudiminis įvykis pagal avansinio mokėjimo laidavimo draudimo sutartį yra tada, kai yra nustatoma ir įrodoma draudėjo sutartinė civilinė atsakomybė dėl draudėjo užsakovui negrąžinto avansinio mokėjimo (buvo gautas pagal sutartį sudarytą su užsakovu), kai jis buvo panaudotas ne pagal sutartyje numatytą paskirtį; Taisyklių 13.5 punkte nurodyta, kad nedraudžiamaisiais įvykiais yra laikomi visi Taisyklių 12 skyriuje išvardinti draudžiamieji įvykiai, jeigu juos nusikalstamais veiksmais ar tyčia sąlygojo ar sukėlė draudėjas ir (arba) su draudėju susiję asmenys. Teismas nustatė, kad didžioji avanso dalis buvo panaudota ne sutarčiai vykdyti, o pervesta susijusiai įmonei UAB „Pajūrio investicijų valdymo centras“ bei UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ gautai AB DnB NORD banke paskolai grąžinti. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad draudėja tiesiogine tyčia avansą panaudojo ne pagal paskirtį, tai daro įvykį nedraudiminiu.
9. Teismas ieškovės poziciją, kad avanso panaudojimas ne pagal paskirtį visais atvejais įmanomas tik esant draudėjo ir (ar) su draudėju susijusių asmenų sąmoningiems veiksmams, dėl to atsakovė, išduodama laidavimo raštą, privalėjo atsižvelgti į šių veiksmų riziką (didindama įmokų dydžius), tačiau nepriskirdama tokius atvejus nedraudiminių įvykių sąrašui, tokiu būdu nesąžiningai, siekdama sumažinti draudimo riziką, vertino kritiškai, nurodė, jog gautos lėšos galėjo būti panaudotos ne pagal paskirtį ir netyčia, pvz., pervedant jas dėl klaidos, kitų asmenų sukčiavimo ar kitokiais atvejais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
10. Ieškovė Agentūra apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Aplinkybė, kad projektas buvo sėkmingai užbaigtas jungtinės veiklos partnerių lėšomis nepaneigia atsakovės pareigos išmokėti draudimo išmoką tuo atveju, jeigu nustatoma, jog ieškovei nebuvo grąžintas ne rangos sutarties vykdymui panaudotas avansas (jo dalis). Ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra, dėl to laikytina esant draudiminį įvykį pagal avansinio mokėjimo laidavimo draudimo sutartį ir atsakovė turi pareigą išmokėti draudimo išmoką. Laidavo raštu buvo draudžiama netinkamai panaudoto avanso negrąžinimo rizika, o ne avanso panaudojimo ne sutarties vykdymui rizika apskirtai. Laidavimo rašto pateikimas buvo esminė avanso išmokėjimo sąlyga, todėl atsakovei, išduodant laidavimo raštą, negalėjo būti nesuprantama, kad juo siekiama suvaldyti avanso negrąžinimo riziką tuo atveju, jeigu jis būtų panaudotas ne sutarties vykdymui. Juo labiau kad rangos sutarties vykdymui ir avanso išmokėjimui naudotos Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos, kurios turi būti naudojamos griežtai taip, kaip buvo suplanuota projekto veiklose ir biudžete.
10.2. Teismas neteisingai vertino Taisyklių 13.5 punktą, nes net darant prielaidą, kad su trečiuoju asmeniu UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ susiję asmenys pagal rangos sutartį sumokėtą avansą panaudojo ne pagal paskirtį tyčiniais veiksmais, tyčios elementas avanso negrąžinimui įtakos neturi. Teismo pateiktas draudimo santykių teisinis aiškinimas paneigia pačią draudimo esmę. Civilinės apyvartos dalyviai lėšomis disponuoja sąmoningai, todėl visais atvejais tokius veiksmus galima vadinti tyčiniais. Prašant pateikti laidavimo raštą ieškovė turėjo tikslą užsitikrinti, kad jos atžvilgiu bus įvykdyta pareiga grąžinti avansą tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog jis panaudotas ne rangos sutarties vykdymui. Pagal laidavimo raštą, teisinę reikšmę turi ne tai, ar lėšos buvo panaudotos ne rangos sutarties vykdymui tyčia, o tai, ar ne rangos sutarties vykdymui išleistos lėšos buvo negrąžintos tyčia. Taisyklių 13.5 punktas yra nesuderinamas ir prieštarauja Taisyklių 12.3 punktui, kuriame nurodoma, kad draudėjo civilinė atsakomybė dėl draudėjo užsakovui negrąžinto avansinio mokėjimo (buvo gautas pagal sutartį sudarytą su užsakovu), kai jis buvo sąmoningai panaudotas ne pagal sutartyje numatytą paskirtį. Be to, kasacinio teismo nutartimi išnagrinėjus baudžiamąją bylą su trečiuoju asmeniu UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ susiję asmenys buvo išteisinti.
11. Atsakovė ADB „Gjensidige“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Draudimo išmoka pagal laidavimo draudimo sutartį gali būti mokama išimtinai tik tuo atveju, jei naudos gavėjas pagal laidavimo draudimo sutartį patyrė žalą, t. y. laidavimo draudimas savo esme lemia tai, kad draudimo išmoka negali būti mokama, kai nėra įrodyta patirta žala. Laidavimo rašte nurodyta, kad atsakovė ieškovei draudimo išmoką mokėti įsipareigoja tik tuo atveju, jei bus patirta nuostolių. Ieškovei nepatyrus žalos, nėra pagrindo mokėti draudimo išmokos.
11.2. Ieškovė neįrodė įvykus draudžiamajam įvykiui, todėl nėra pagrindo mokėti draudimo išmoką:
11.2.1. Baudžiamosios byloje nustatyta keletas šios bylos išnagrinėjimui svarbių aplinkybių: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 12 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-303/2022 nustatyta, kad ieškovė žalos nepatyrė, šią aplinkybę patvirtino pati ieškovė, ieškovė baudžiamojoje byloje nereiškė civilinio ieškinio.
11.2.2. Ieškovė neturi savarankiško materialinio teisinio suinteresuotumo, nes ji nepatyrė žalos; kaip pripažino pati ieškovė, draudimo išmokos sumokėjimo reikalauja tik trečiųjų asmenų UAB „EKO–L“ ir UAB „Kvėdarsta“ prašymu.
11.2.3. Galutinė projekto įgyvendinimo ataskaita patvirtina, kad projektas buvo sėkmingai užbaigtas ir 2010 m. pripažintas tinkamu naudoti; projekto vykdymui nei ieškovė, nei Elektrėnų savivaldybės administracija nepasitelkė kitų tiekėjų, t. y. rangos sutartį faktiškai įvykdė rangos sutartį sudaręs jungtinės veiklos konsorciumas; nei ieškovė, nei Lietuvos Respublikos biudžetas, nei Europos Sąjungos biudžetas nepatyrė papildomų išlaidų ar žalos, nes kitiems jungtinės veiklos sutarties partneriams nieko papildomai nebuvo mokama
. 11.3. Taisyklių 13.5 punkto nuostata atitinka įstatymo nuostatas, numatančias, kad draudimo išmoka nemokama tuo atveju, jei draudžiamasis įvykis kilo dėl nusikalstamų veiksmų ar tyčios. Draudimo apsauga netaikoma tiems veiksmams, už kuriuos kyla draudėjo baudžiamoji atsakomybė. Be to, draudimo rizika turi būti nepriklausoma (iš dalies nepriklausoma) nuo draudėjo valios, t. y. draudimo rizikos realizavimas turi būti atsitiktinis. Todėl draudžiamasis įvykis, įvykęs dėl draudėjo tyčios yra pagrindas atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje nustačius, kad avansas ne pagal paskirtį panaudotas būtent dėl nusikalstamų veiksmų ir (arba) tyčinių veiksmų, pagrindo mokėti draudimo išmoką nėra. Baudžiamojoje byloje P. J. buvo išteisintas tik dėl procesinių teisinio pobūdžio aplinkybių, be kita ko, suėjus senaties terminui ir prokurorui tinkamai nepatikslinus kaltinimo byloje. Tokios aplinkybės ne paneigia, o tik patvirtina, kad P. J. atliko tyčinius neteisėtus veiksmus, tai sudaro įvykį vertinti kaip draudžiamąjį.
11.4. Draudimo sutartimi atsakovė suteikė laidavimo draudimo apsaugą tais atvejais, kai yra nustatoma ir įrodoma draudėjo sutartinė civilinė atsakomybė dėl draudėjo užsakovui negrąžinto avansinio mokėjimo (buvo gautas pagal sutartį sudarytą su užsakovu), kai jis buvo panaudotas ne pagal sutartyje numatytą paskirtį. Tai reiškia, kad draudimo išmoka galėtų būti mokama tik tais atvejais, kai kyla draudėjo civilinė atsakomybė dėl avanso panaudojimo ne pagal paskirtį.
11.5. Atsakovė neprisiėmė įsipareigojimų trečiųjų asmenų UAB „EKO–L“ ir UAB „Kvėdarsta“ atžvilgiu. Net jei būtų nustatyta, kad avanso panaudojimas ne pagal paskirtį sukėlė žalą jungtinės veiklos partneriams UAB „EKO–L“ ir (arba) UAB „Kvėdarsta“, tai nesudarytų pagrindo atsakovei mokėti draudimo išmoką. Tokiu atveju UAB „EKO–L“ ir UAB „Kvėdarsta“ reikalavimus turėtų nukreipti būtent UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ atžvilgiu. Teisinis santykis turėtų būtų tik tarp jungtinės veiklos partnerių.
12. Tretieji asmenys UAB „EKO–L“ ir UAB „Kvėdarsta“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį tenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Draudiminis įvykis įvyko 2009 m. spalio 9 d., kai ieškovė pareikalavo, kad būtų grąžintas UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ netinkamai panaudotas avansas, rangos sutartis nebuvo įvykdyta. Kadangi draudiminis įvykis įvyko iki to, kai buvo baigta vykdyti rangos sutartis, yra teisėtas ir pagrįstas apeliantės argumentas, kad laidavimo raštu buvo draudžiama netinkamai panaudoto avanso negrąžinimo rizika, o ne rangos sutarties įvykdymo rizika apskritai.
12.2. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-303/2022 konstatuota, kad UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ panaudojus avansą ne pagal paskirtį, P. J. nepadarė žalos valstybei, tačiau nenurodyta, jog UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ nepažeidė rangos sutarties ir dėl to nėra atsiradusių turtinių pasekmių ir nėra pagrindo taikyti rangos sutarties nuostatų dėl išankstinio mokėjimo grąžinimo. Ginčas turėtų būti vertinamas iš sudarytų sandorių teisinių pasekmių, o ne pagal baudžiamojo proceso rezultatą, kaip nusprendė teismas.
12.3. Teismas žalos nebuvimo faktą grindė aplinkybėmis, kurios atsirado jau po draudiminio įvykio atsiradimo, būtent paskesnį rangos sutarties įvykdymą vertino, kaip pagrindą atleisti draudikę nuo draudimo sutarties vykdymo, dėl to tinkamai nenustatė laidavimo sutarties esmės ir dalyko. Konstatavus, kad šalys susitarė, jog draudžiama netinkamai panaudoto avanso negrąžinimo rizika, teismas be pagrindo sprendė, kad vėlesnis rangos sutarties įvykdymas lėmė nuostolių bei draudiko atsakomybės nebuvimą.
12.4. Draudikas neatleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį, jeigu žala padaryta trečiajam asmeniui, nepriklausomai nuo draudėjo kaltės formos, nes priešingu atveju būtų paneigta laidavimo draudimo esmė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo ribų
14. Byloje nustatyta, kad tretieji asmenys UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“, UAB „Kvėdarsta“ ir UAB „EKO-L“ 2007 m. spalio 22 d. sudarė Jungtinės veiklos sutartį, kuria susitarė kooperuodamos savo darbą, turtą ir žinias užsiimti bendra veikla (bendrai veikti), t. y. dalyvauti, be kita ko, projekto „Elektrėnų – Vievio nuotekų valyklos rekonstrukcija“ darbų konkurse ir vėliau, laimėjus jį, bendrai vykdyti statybos remonto darbus. Vadovauti partnerių jungtinei veiklai bei spręsti visus organizacinius klausimus partneriai įgaliojo UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“; taip pat šią bendrovę paskyrė atsakingu asmeniu už bendrai naudojamo, darbams atlikti reikalingo įnešto turto apskaitą (1.1, 4.3 punktai).
15. Jungtinės veiklos partnerėms laimėjus projekto „Elektrėnų – Vievio nuotekų valyklos rekonstrukcija“ darbų viešojo pirkimo konkursą, tarp pagrindinės partnerės – UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ ir Elektrėnų savivaldybės administracijos, kaip galutinės paramos gavėjos, bei Aplinkos projektų valdymo agentūros, kaip įgyvendinančiosios institucijos, 2008 m. gegužės 13 d. buvo sudaryta Rangos sutartis Nr. 03S-167, kuria rangovė įsipareigojo atlikti visus projekto Nr. 2005/LT/16/C/PE/002 „Elektrėnų – Vievio nuotekų valyklos rekonstrukcija“ darbus ir ištaisyti atsiradusius defektus, o įgyvendinančioji institucija įsipareigojo rangovei sumokėti sutarties kainą – 19 092 822,57 Lt (5 529 663,63 Eur) (be PVM), kurios dalį – 15 274 258,06 Lt (4 423 730,90 Eur) sudarė Sanglaudos fondo lėšos, kitą dalį – 3 818 564,51 Lt (1 105 932,72 Eur) sudarė biudžeto lėšos (rangos sutarties 3, 4, 5, 6 punktai).
16. Pagrindinė jungtinės veiklos partnerė UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“, pasinaudodama rangos sutartyje nustatyta teise gauti iki 30 proc. dydžio nuo sutarties sumos išankstinį mokėjimą (rangos sutarties konkrečiųjų sąlygų 14.2 punktas), ja pasinaudojo ir, 2008 m. gegužės 19 d. pateikusi rangos sutartyje nustatytas užtikrinimo priemones – atsakovės išduotą išankstinio apmokėjimo laidavimo raštą Nr. 1010567, kuriuo atsakovė įsipareigojo, draudėjai neįvykdžius savo įsipareigojimų arba juos įvykdžius netinkamai, gavusi Agentūros reikalavimą, sumokėti jame nurodytas trečiųjų asmenų pagal rangos sutartį priklausančias mokėti sumas, neviršijant bendros 6 758 859 Lt (1 957 500,87 Eur) draudimo sumos, 2008 m. birželio 18 d. gavo 5 727 846,77 Lt (1 658 899,09 Eur) išankstinį (avansinį) mokėjimą išteklių sutelkimo ir projektavimo išlaidoms padengti. Išankstinis (avansinis) mokėjimas pagal pateiktą 2008 m. gegužės 28 d. sąskaitą Nr. 1 buvo pervestas į pagrindinės jungtinės veikos partnerės UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ sąskaitą banke.
17. AB „Swedbank“ 2008 m. gegužės 22 d. Agentūrai taip pat išdavė atlikimo užtikrinimo garantiją Nr. 08-054506-GM, kuria AB „Swedbank“ neatšaukiamai garantavo rangovės vardu ieškovei besąlygiškai sumokėti bet kurią sumą ar sumas, kurių bendra suma ne didesnė kaip 2 252 954 Lt (652 500,58 Eur), rangovei UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ neįvykdžius įsipareigojimų pagal rangos sutarties sąlygas. AB „Swedbank“ 2011 m. kovo 18 d. įvykdė savo įsipareigojimus pagal garantiją ir išmokėjo ieškovei 2 252 954 Lt (652 500,58 Eur).
18. Pagal rangos sutarties bendrųjų sąlygų 14.3 punktą, pasibaigus mokėjimų grafike nurodytam laikotarpiui, UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ turėdavo Agentūrai pateikti atliktų darbų ataskaitą bei Agentūros nustatytos formos prašymą dėl apmokėjimo, taip pat šiuos dokumentus pateikiant inžinierei UAB „Grontmij Carl Bro“ ir užsakovei Elektrėnų savivaldybės administracijai tikslu juos patikrinti ir patvirtinti. Pagal rangos sutartį darbų pabaiga buvo numatyta 2009 m. gruodžio 31 d., tačiau UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ iki 2009 m. spalio mėn. Agentūrai nepateikė nei vienos tarpinio mokėjimo PVM sąskaitos faktūros. Dėl to Agentūra 2009 m. rugsėjo 1 d. atliko rangos sutarties neeilinę patikrą vietoje ir nustatė, kad darbai nevykdomi; 2009 m. rugpjūčio 18 d. inžinierė UAB „Grontmij Carl Bro“ nustatė, jog darbai nevyksta nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d., nors statybos leidimas išduotas 2009 m. liepos 20 d.
19. Ieškovė 2009 m. spalio 9 d. laidavimo rašte nustatytais terminais ir tvarka kreipėsi į atsakovę, reikalaudama išmokėti draudimo išmoką pagal rangos sutarties bendrųjų sąlygų 14.2 punktą, tačiau atsakovė atsisakė išmokėti reikalaujamą sumą dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pradėto ikiteisminio tyrimo dėl ginčo lėšų panaudojimo, kuris, atsakovės teigimu, turės įtakos sprendimui dėl įvykio pripažinimo (ne)draudžiamuoju bei draudimo išmokos (ne)mokėjimo.
20. 2010 m. gegužės 18 d. raštu į Agentūrą kreipėsi rangovės UAB „EKO–L“ ir UAB „Kvėdarsta“, informuodamos, kad UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ gautas lėšas panaudojo ne pagal paskirtį, todėl paragino Agentūrą kreiptis į atsakovę dėl draudimo išmokos išmokėjimo.
21. Atsižvelgdama į tai, kad šalims nepavyko susitarti dėl ieškovei mokėtinos draudimo išmokos sumos, ieškovė, manydama, jog jos sumokėtas avansas UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ buvo panaudotas ne rangos sutarties vykdymui, t. y. ne pagal paskirtį, 2010 m. rugpjūčio 2 d. kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės priteisti 652 146,41 Eur draudimo išmoką. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti draudimo išmoką yra nepagrįstas, nes nustatė, jog rangos sutartį įvykdžius kitoms dviem jungtinės veiklos partnerėms, ieškovė žalos nepatyrė. Teismas taip pat vertino, kad ieškovė neturi savarankiško materialinio teisinio suinteresuotumo, nes ji nepatyrė žalos, o reikalavimą dėl draudimo išmokos sumokėjimo palaikė tik trečiųjų asmenų UAB „EKO–L“ ir UAB „Kvėdarsta“ prašymu bei interesais. Be to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, draudėjai tiesiogine tyčia avansą panaudojus ne pagal paskirtį, įvykis laikytinas nedraudiminiu pagal Taisyklių 13.5 punktą. Ieškovė su tokiomis teismo išvadomis nesutinka ir iš esmės laikosi pozicijos, kuria rėmėsi pirmojoje bylos nagrinėjimo proceso stadijoje, bei teigia, kad sėkmingas projekto užbaigimas nepaneigia atsakovės pareigos išmokėti draudimo išmoką, nes ieškovei nebuvo grąžintas ne rangos sutarties vykdymui panaudotas avansas (jo dalis), t. y. laidavimo raštu iš esmės buvo draudžiama netinkamai panaudoto avanso negrąžinimo rizika, o ne avanso panaudojimo ne sutarties vykdymui rizika apskritai. Ieškovė dėl nedraudiminio įvykio pagal Taisyklių 13.5 punktą teigia, kad tyčios elementas avanso negrąžinimui įtakos neturi, nes teisinę reikšmę turi ne tai, ar lėšos buvo išleistos ne rangos sutarties vykdymui tyčia, o tai, ar ne sutarties vykdymui išleistos lėšos buvo negrąžintos tyčia; be to, Taisyklių 13.5 punktas yra nesuderinamas ir prieštaraujantis tų pačių Taisyklių 12.3 punktui.
22. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl draudikės prievolės sumokėti laidavimo draudimo išmoką. Šalys, nesutardamos dėl esmės, apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į apeliacinį skundą kelia klausimus: (1) dėl ieškovės materialinio teisinio suinteresuotumo reikšti reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo, kai projektas buvo sėkmingai užbaigtas; (2) dėl draudikės teisės atsisakyti mokėti laidavimo draudimo išmoką, kai projektą sėkmingai užbaigė likusios dvi jungtinės veiklos partnerės; (3) dėl draudimo sutarties sąlygų, reglamentuojančių įvykių pripažinimą (ne)draudžiamaisiais, aiškinimo.
Dėl ieškovės materialinio teisinio suinteresuotumo
23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, be kita ko, nusprendė, kad ieškinys yra pareikštas netinkamos ieškovės – asmens, neturinčio savarankiško materialinio teisinio suinteresuotumo. Tokią išvadą teismas padarė, nustatęs, kad ieškovė nepatyrė žalos, o draudimo išmokos mokėjimo reikalauja trečiųjų asmenų prašymu ir interesais, tačiau pretenzijas dėl netinkamo avanso panaudojimo vieni kitiems galėtų reikšti tik jungtinės veiklos partneriai.
24. Nors apeliantė skunde argumentų dėl šios pirmosios instancijos teismo išvados neteikia, tačiau atsakovė, nesutikdama su apeliaciniu skundu, atsiliepime laikosi pozicijos, kad kilęs ginčas yra susijęs išimtinai tik su jungtinės veiklos partnerių tarpusavio teisėmis ir teisėtais interesais, kuriame nėra pagrindo dalyvauti nei ieškovei, kadangi jungtinės veiklos partnerių vykdytas projektas sėkmingai įgyvendintas ir ieškovė žalos nepatyrė, nei atsakovei, kuri įsipareigojo tik ieškovės atžvilgiu.
25. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą, ir išaiškinta, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustato dvi prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei – teisei kreiptis į teismą teisminės gynybos: tai būtent besikreipiančio asmens suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą, kitaip tariant, asmuo turi turėti savarankišką teisinį interesą ir poreikį jį ginti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2019 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-695/2019 75 punktą, 2019 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019 35.6 punktą). Ir priešingai – asmuo neturi teisės kreiptis į teismą prašydamas apginti ne jo paties, o kito asmens teisę, nes tai reikštų neleistiną įsikišimą į kito asmens laisvės sritį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 rugsėjo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-267-611/2019 17 punktas).
26. Jei asmuo kreipiasi į teismą su ieškiniu kaip pirmosios grupės subjektas, ginantis jam pačiam priklausančią teisę arba interesą, tai jis privalo nurodyti, kokia jo teisė pažeista ir koks saugomas interesas turėtų būti ginamas, nes teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-706/2013). Asmuo neturi teisės kreiptis į teismą prašydamas apginti ne jo paties, o kito asmens teisę, nes tai reikštų neleistiną įsikišimą į kito asmens laisvės sritį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-370-248/2019 44 punktas).
27. Asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų gynimas – įstatyme įtvirtintas civilinio proceso tikslas (CPK 2 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-403/2019 16 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
28. Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai pripažino ieškovę neturinčia savarankiško materialinio teisinio suinteresuotumo reikšti reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo.
29. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro, atsižvelgdama į tai, kad tiek pagal rangos sutarties konkrečiųjų sąlygų 14.2 punktą, tiek pagal laidavimo draudimo raštą ieškovė yra tiesioginė naudos gavėja, turinti teisę gauti laidavimo draudimo išmoką. Šalys rangos sutarties konkrečiųjų sąlygų 14.2 punkte susitarė, kad UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“, UAB „EKO-L“ ir UAB „Kvėdarsta“ privalo, kaip tinkamo prievolių įvykdymo pagal sutarties avanso mokėjimo sąlygų užtikrinimą, pateikti Agentūrai draudimo bendrovės laidavimo raštą – 6 758 859 Lt (1 957 500,87 Eur) sumai. Byloje nustatyta, kad UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ 2008 m. gegužės 19 d. pateikė Agentūrai atsakovės išduotą išankstinio apmokėjimo laidavimo raštą Nr. 1010567, kuriuo atsakovė įsipareigojo, draudėjai neįvykdžius įsipareigojimų arba juos įvykdžius netinkamai, gavusi Agentūros reikalavimą, sumokėti jame nurodytas pagal rangos sutartį priklausančias mokėti sumas, neviršijant bendros 6 758 859 Lt (1 957 500,87 Eur) draudimo sumos.
30. DĮ 2 straipsnio 56 punkte (įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2009 m. balandžio 4 d. iki 2009 m. gruodžio 28 d. 2 straipsnio 49 punkte) įtvirtinta, kad naudos gavėjas yra draudimo sutartyje nurodytas asmuo arba draudėjo, o draudimo sutartyje nustatytais atvejais ir apdraustojo paskirtas asmuo, turintis teisę gauti draudimo išmoką.
31. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad ieškovė vertintina kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, tiesioginis subjektas, turintis savarankišką reikalavimo teisę į draudimo išmoką. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime akcentavo, kad ieškovė draudimo išmokos mokėjimo reikalauja trečiųjų asmenų prašymu ir interesais, tačiau, kaip matyti iš ieškovės ieškinio reikalavimo, ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama būtent jos naudai iš atsakovės priteisti 652 146,41 Eur draudimo išmoką, o ne trečiųjų asmenų UAB „EKO-L“, UAB „Kvėdarsta“ naudai.
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad projektas buvo sėkmingai užbaigtas, dėl ko, anot pirmosios instancijos teismo ir atsakovės, ieškovė nepatyrė žalos, ipso facto (savaime) nelemia, jog ieškovė neturi teisinio suinteresuotumo reikšti reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad teisinis suinteresuotumas, pagrindžiantis teisę į teisminę gynybą, negali būti paneigiamas argumentais dėl tokio kreipimosi tikslingumo ar besikreipiančio asmens reiškiamų reikalavimų pagrįstumo; sprendžiant, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą, nevertinamos aplinkybės, kurios yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir kurių pagrindu teismas sprendžia, ar patenkinti ar atmesti ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019, 35.9 punktas). Taigi teisinis suinteresuotumas, kaip būtina procesinė prielaida reikalavimui teisme pareikšti, negali būti tapatinamas su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, nes pagal CPK 5 straipsnio nuostatas suinteresuotu asmeniu pripažįstamas asmuo, manantis, kad jo teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti, t. y. tikėtinas ginčo materialiųjų teisinių santykių dalyvis. Pažymėtina, kad ieškovė į teismą kreipėsi 2010 m. rugpjūčio 2 d. (ieškinys teisėjo rezoliucija priimtas 2010 m. rugpjūčio 12 d.), o Galutinėje projekto įgyvendinimo ataskaitoje nurodoma, jog projektas sėkmingai užbaigtas 2010 m. gruodžio 30 d., išdavus Statybos užbaigimo aktą Nr. SUA-629.
33. Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškovė neturi savarankiškos reikalavimo teisės į draudimo išmoką.
Dėl draudikės teisės atsisakyti mokėti laidavimo draudimo išmoką
34. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nusprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti jos naudai laidavimo draudimo išmoką yra nepagrįstas. Tokią išvadą teismas padarė, nustatęs, kad ieškovė nepatyrė žalos, nes rangos sutartį įvykdė likusios dvi jungtinės veiklos partnerės.
35. Laidavimo draudimas – tai ne gyvybės draudimo šakai priskiriama draudimo grupė (DĮ 7 straipsnio 3 dalies 15 punktas). Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taigi laidavimo draudimas yra siejamas su prievolių įvykdymo užtikrinimu.
36. Kasacinis teismas, aiškindamas minėtas įstatymo normas, yra nurodęs, kad vienas iš draudimo įstatyme nustatytų ir įprastinėje komercinėje praktikoje tam tikrose verslo srityse plačiai naudojamų prievolių užtikrinimo būdų yra laidavimo draudimas. Laidavimo draudimo sutartis turėtų būti suprantama kaip sutartis, pagal kurią draudikas už draudimo sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) įsipareigoja naudos gavėjui (draudėjo kreditoriui pagal draudimu užtikrintą prievolę) sumokėti įstatymo ar draudimo sutarties nustatyto dydžio draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatymų ar draudimo sutarties nustatyta tvarka, jeigu draudėjas savo kreditoriui neįvykdo visos ar dalies prievolės ir dėl to kreditorius patiria nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-611/2022 17 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
37. Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis (CK 6.987 straipsnis). Taigi, draudimo sutartis pagal savo pobūdį yra rizikos sutartimi; sudarant šią sutartį nėra aišku, ar draudimo rizika materializuosis, kada ir kokiu būdu tai įvyks, todėl sutarties sudarymo metu draudikui nėra žinoma, ar jam atsiras pareiga mokėti draudimo išmoką. Siekdamas prognozuoti galimai atsirasiančių sutartinių įsipareigojimų mastą, kiekvienu konkrečiu atveju draudikas turi įvertinti draudimo riziką. Faktai, kuriais remiantis gali būti nustatyta draudimo rizika, paprastai būna geriau žinomi draudėjui, todėl CK 6.993 straipsnio 1 dalyje yra įsakmiai nustatyta, kad prieš sudarant draudimo sutartį, draudėjas privalo suteikti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudiminio įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi būti žinomos draudikui.
38. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad draudimo rizika pripažįstama esmine draudimo sutarties sąlyga, todėl draudimo sutarties sąlygas nulemia rizika, jos pobūdis. Įvertinti, ar rizika yra draudžiama, bei nustatyti rizikos draudimo sąlygas yra draudiko teisė (DĮ 95 straipsnio 1 dalis, CK 6.994 straipsnis). Su draudimo rizika susijusios sąlygos yra draudžiamuosius ir nedraudžiamuosius įvykius apibrėžiančios sąlygos. Draudžiamasis įvykis yra draudimo sutartyje nurodytas su draudimo rizika priežastiniu ryšiu susijęs atsitikimas, kuriam įvykus ir esant draudimo interesui (DĮ 2 straipsnio 33 dalis) atsiranda draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką. Draudimo rizika – tikėtinas pavojus, gresiantis draudimo objektui (DĮ 2 straipsnio 26 dalis). Tuo tarpu draudžiamasis įvykis yra tos tikimybės, pavojaus realizavimasis tikrovėje. Būtent draudimo rizika lemia draudimo sąlygas, daro įtaką nustatant draudžiamuosius ir nedraudžiamuosius įvykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-137-1075/2019 24 punktas).
39. Pirmiau šioje byloje nustatyta, kad atsakovė išdavė trečiajam asmeniui UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ išankstinio apmokėjimo laidavimo draudimo raštą, kuriuo ji įsipareigojo atsakyti ieškovei už trečiąjį asmenį, jeigu jis neįvykdys arba netinkamai įvykdys savo sutartinius įsipareigojimus, susijusius su suteikto avanso panaudojimu. Laidavimo draudimo rašte atsakovė nurodė, kad įsipareigoja gavusi raštišką Agentūros reikalavimą sumokėti jame nurodytas draudėjos pagal rangos sutartį priklausančias mokėti sumas, neviršijant bendros 6 758 859 Lt (1 957 500,87 Eur) draudimo sumos; reikalavime išmokėti pagal rangos sutartį priklausančias sumas turi būti nurodyta, kurias rangos sutarties sąlygas draudėja pažeidė ir kuriomis sutarties nuostatomis vadovaujantis turi būti išmokėtos užsakovei pagal sutartį priklausančios draudimo išmokos; prie tokio reikalavimo turi būti pridedami užsakovės reikalavimą pagrindžiantys dokumentai.
40. Agentūra, gavusi laidavimo draudimo raštą, 2008 m. birželio 18 d. trečiajam asmeniui UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ pagal rangos sutartį sumokėjo iš viso 5 727 846,77 Lt (1 658 899,09 Eur) avansą, tačiau, jau 2009 m. rugsėjo 1 d. nustatė, kad darbai nevykdomi, todėl 2009 m. spalio 9 d. laidavimo rašte nustatytais terminais ir tvarka kreipėsi į atsakovę, reikalaudama išmokėti draudimo išmoką dėl išmokėto avanso panaudojimo ne pagal tikslinę paskirtį.
41. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 12 d. nutartimi išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-303/2022, kurioje UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ valdybos pirmininkui ir faktiniam vadovui P. J. buvo pareikšti kaltinimai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį, buvo nustatytos aplinkybės, kad UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“, kaip pagrindinei jungtinės veiklos partnerei, į asmeninę sąskaitą banke buvo pervestas išankstinis (avansinis) mokėjimas rangos sutarčiai vykdyti (t. y. išteklių sutelkimo ir projektavimo išlaidoms padengti). Gauto avanso dalis, t. y. 2,55 mln. Lt, pagal P. J. nurodymą, buvo panaudota UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ gautai iš banko paskolai grąžinti, kita dalis – 2,4 mln. Lt buvo pervesta šios bendrovės vienintelei akcininkei UAB Pajūrio investicijų valdymo centrui, dividendams už 2007 m. išsimokėti. Byloje nustatyta ir tai, kad P. J., būdamas UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ valdybos pirmininkas, kartu šios bendrovės vienintelės akcininkės UAB Pajūrio investicijų valdymo centro prezidentas ir vienintelis akcininkas, faktiškai valdė visą UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ veiklą, disponavo visais bendrovės pinigais, o šios bylos kontekste – ir partneriams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiomis lėšomis (pagal rangos sutartį gautu avansu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 12 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-303/2022 16 punktas).
42. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nustatytas faktines aplinkybes, daro nagrinėjamam ginčui toliau nurodomas išvadas. Visų pirma, sutiktina su apeliante, kad avansinio apmokėjimo laidavimo rašto, turėjusio užtikrinti ieškovės interesus, jog jos išmokėtas avansas būtų panaudotas tinkamai, pagal tikslinę paskirtį, pateikimas buvo esminė avanso išmokėjimo sąlyga. Atitinkamai toks rangos sutarties šalių siekis susieti avanso išmokėjimą su avansinio apmokėjimo laidavimo draudimo rašto pateikimu, atsakovei, kaip profesionaliam verslo subjektui laidavimo draudimo verslo srityje, turint galimybę įvertinti rangos sutarties turinį, neabejotinai leido / turėjo leisti suprasti, jog ieškovės tikslas – būtent suvaldyti avanso, jei jis būtų panaudotas ne rangos sutarties vykdymui, negrąžinimo riziką. Tokią išvadą patvirtina ir Taisyklių 12.3 punkte įtvirtintas draudiminio įvykio apibrėžimas – draudiminis įvykis yra tada, kai yra nustatoma ir įrodoma draudėjos sutartinė civilinė atsakomybė dėl draudėjos užsakovei negrąžinto avansinio mokėjimo, kuris buvo gautas pagal rangos sutartį, sudarytą su užsakove, kai jis buvo panaudotas ne pagal rangos sutartyje numatytą paskirtį. Taigi tokiu būdu, išdavusi išankstinio apmokėjimo laidavimo draudimo raštą, atsakovė iš esmės įsipareigojo ieškovei kompensuoti trečiajam asmeniui išmokėtą avansą, jeigu šis būtų panaudotas ne pagal pasirašytą rangos sutartį ir negrąžintas ieškovei. Pažymėtina, kad atsakovė turėjo įvertinti draudimo riziką bei apimtį ir, tik ją įvertinusi, spręsti dėl laidavimo draudimo sutarties sudarymo.
43. Antra, byloje neginčijamai nustatyta, kad 2009 m. spalio 9 d. atsirado faktinė aplinkybė tam, jog apeliantė įgytų teisę reikalauti draudimo išmokos – draudėja (rangovė) ne pagal rangos sutartį panaudojo naudos gavėjos jai suteiktą avansą ir jo negrąžino ieškovei (naudos gavėjai). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvyko draudžiamasis įvykis, nes rangovė panaudojo ieškovės jai sumokėtą avansą ne rangos sutarties vykdymui ir jo negrąžino, t. y. atsitiko draudžiamasis įvykis, kaip jis yra apibrėžtas draudimo dokumentuose.
44. Atsakovė iš esmės neneigia, kad ieškovės UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ išmokėtas avansas buvo panaudotas ne pagal tikslinę paskirtį ir nebuvo grąžintas ieškovei, bet ginčija savo pareigą išmokėti draudimo išmoką, teigdama, jog neįvyko draudžiamasis įvykis, kadangi ieškovė nepatyrė žalos. Teisėjų kolegija su tokia atsakovės pozicija nesutinka ir sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovė (draudikė) neprivalo išmokėti ieškovei (naudos gavėjai) draudimo išmokos, kadangi ji nepatyrė žalos. Tokią nepagrįstą pirmosios instancijos teismo išvadą, teisėjų kolegijos vertinimu, visų pirma, lėmė tinkamo laidavimo draudimo sutarties tikslo nenustatymas, nes, kaip jau minėta, ieškovė, reikalaudama iš rangovės pateikti laidavimo draudimo raštą, siekė apdrausti nuo ne pagal rangos sutarties paskirtį panaudoto avanso negrąžinimo riziką, o ne avanso panaudojimo ne rangos sutarties vykdymui riziką apskritai (žr. šio sprendimo 42 punktą). Toliau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad vėlesnis likusių jungtinės veiklos partnerių rangos sutarties įvykdymas eliminuoja draudikės atsakomybę, nes byloje nustatyta, jog draudiminis įvykis įvyko – 2009 m. spalio 9 d., t. y. rangos sutarčiai esant neįvykdytai (žr. šio sprendimo 43 punktą), todėl vėlesnės aplinkybės – rangos sutarties įvykdymo atsiradimas po draudiminio įvykio niekaip negali paneigti nuostolių ir draudikės atsakomybės nebuvimo. Taigi kaip pagrįstai nurodo apeliantė skunde ir tretieji asmenys atsiliepime į apeliacinį skundą, vėlesnis rangos sutarties įvykdymas niekaip neeliminuoja draudiminio įvykio egzistavimo fakto.
45. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės pozicija, kad žalos neegzistavimo faktą patvirtina baudžiamosios bylos medžiaga. Kaip teisingai nurodė atsakovė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 12 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-303/2022 konstatuota, kad į UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ asmeninę sąskaitą banke pagal rangos sutartį pervestas avansas (Europos Sąjungos Sanglaudos fondo ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšos) tapo jau ne buvusių lėšų valdytojos, t. y. Aplinkos projektų valdymo agentūros, turtu, taip pat, jog Europos Sąjungos Sanglaudos fondas, Lietuvos Respublikos biudžetas bei Aplinkos projektų valdymo agentūra dėl į UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ asmeninę sąskaitą banke pervestų išankstinio mokėjimo (avanso) lėšų panaudojimo nepatyrė jokios turtinės žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 12 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-303/2022 14 punktas).
46. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; kt.), nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų nuostatas.
47. Tačiau tam tikrais atvejais į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėse bylose įeina faktai, nustatyti baudžiamosiose bylose. Tokių faktų pavyzdžiai gali būti nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Taigi pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis; kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2010; 2017 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-684/2017 28 punktas).
48. Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, konstatuoja, kad rangos sutarties pažeidimo, panaudojant gautą avansą ne pagal paskirtį ir jo negrąžinant, aplinkybės nesudarė baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalyko; baudžiamojoje byloje buvo vertinamos aplinkybės, ar panaudojus avansą ne pagal paskirtį valstybė patyrė žalą, tačiau nevertintos aplinkybės dėl rangos sutarties pažeidimo ir dėl to kilusių turtinių nuostolių.
49. Byloje nustatyta, kad rangovė UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ esmingai pažeidė rangos sutartyje nustatytus darbų vykdymo terminus, apskritai darbų nevykdė, todėl ieškovė pagal rangos sutarties bendrųjų sąlygų 14.2 punktą pareikalavo grąžinti ne pagal paskirtį panaudotą avansą. Taigi rangovei atsirado prievolė grąžinti jai sumokėtą avansą, už kurio grąžinimą, neviršijant bendros 6 758 859 Lt (1 957 500,87 Eur) draudimo sumos, laidavo atsakovė savo išduotu draudimo laidavimo raštu bei kuriuo įsipareigojo, gavusi raštišką Agentūros reikalavimą, sumokėti jame nurodytas draudėjos pagal rangos sutartį priklausančias mokėti sumas, neviršijant bendros 6 758 859 Lt (1 957 500,87 Eur) draudimo sumos. Taigi ieškovės žalos (nuostolių) dydį įrodo būtent jos, kaip naudos gavėjos, pateiktas reikalavimas draudikei, grindžiamas pagal rangos sutarties bendrųjų sąlygų 14.2 punktą atsiradusia rangovės prievole grąžinti ne pagal paskirtį panaudotą avansą, būtent šios rangovės prievolės įvykdymą apdraudė draudikė (atsakovė), sudarydama laidavimo draudimo sutartį ir pagal ją išduodama nurodytų nuostolių dydį atitinkantį laidavimo draudimo raštą. Kaip pagrįstai nurodė apeliantė, rangovei negrąžinus lėšų, kurios faktiškai turėjo būti grąžintos, ieškovei buvo padaryta negrąžintos sumos dydžio žala.
50. Apibendrindama motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė, jog neegzistuoja atsakovės pareiga mokėti laidavimo draudimo išmoką, dėl ko yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti ir iš atsakovės priteisti 652 146,41 Eur draudimo išmoką bei 6 proc. dydžio metines palūkanas.
Dėl draudimo sutarties sąlygų, reglamentuojančių įvykių pripažinimą (ne)draudžiamaisiais, aiškinimo
51. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad draudėja tiesiogine tyčia avansą panaudojo ne pagal paskirtį, įvykį pripažino nedraudiminiu pagal Taisyklių 13.5 punktą.
52. Apeliantė su tokiu vertinimu nesutinka ir teigia, kad toks teismo pateiktas draudimo santykių teisinis aiškinimas paneigia pačią draudimo esmę, nes civilinės apyvartos dalyviai visada lėšomis disponuoja sąmoningai. Apeliantė taip pat nurodė, kad, pagal laidavimo rašto turinį, teisinę reikšmę turi ne tai, ar lėšos buvo išleistos ne rangos sutarties vykdymui tyčia, o tai, ar ne rangos sutarties vykdymui išleistos lėšos buvo negrąžintos tyčia. Be to, Taisyklių 13.5 punktas yra visiškai nesuderinamas ir iš esmės prieštarauja tų pačių Taisyklių 12.3 punktui.
53. Taisyklių 12.3 punkte įtvirtintas draudiminio įvykio apibrėžimas – draudiminis įvykis yra tada, kai yra nustatoma ir įrodoma draudėjos sutartinė civilinė atsakomybė dėl draudėjos užsakovei negrąžinto avansinio mokėjimo, kuris buvo gautas pagal rangos sutartį sudarytą su užsakove, kai jis buvo panaudotas ne pagal rangos sutartyje numatytą paskirtį.
54. Taisyklių 13.5 punkte nurodyta, kad nedraudiminiais įvykiais yra laikomi visi Taisyklių 12 punkte nurodyti draudiminiai įvykiai, jeigu juos nusikalstamais veiksmais ar tyčia sąlygojo ar sukėlė draudėjas ir (arba) su draudėju susiję asmenys.
55. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad draudikas privalo užtikrinti draudimo sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, draudimo taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytą draudimo sutartį, jos tampa sudėtine sutarties dalimi. Siekdamas apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, draudėjas gali susitarti dėl kitokios nei nustatyta draudimo taisyklėse draudimo apsaugos apimties, šias sąlygas individualizuojant draudimo polise (liudijime). Dėl to sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo turi būti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, ar draudimo apsaugos ribos nustatytos standartinėse ar individualiai aptartose sutarties sąlygose. Draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo liudijime (polise) nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys: sutarties šalys, naudos gavėjas, draudžiamas objektas, jį identifikuojantys duomenys, draudimo įmokos (premijos) dydis, draudimo suma, draudimo apsaugos apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2009; 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-413-378/2017 24 punktas; 2019 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-264-611/2019 19 punktas).
56. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat yra išaiškinta, kad, esant sutarties standartinių ir nestandartinių sąlygų prieštaravimų, kai su laidavimo draudimo taisyklėmis buvo supažindintas draudėjas, o ne naudos gavėjas, taikoma CK 6.187 straipsnyje nustatyta contra proferentem sutarties sąlygų aiškinimo taisyklė, pagal kurią pirmenybė tokiu atveju teikiama nestandartinėms, t. y. individualiai šalių aptartoms, sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2008).
57. Nagrinėjamu atveju laidavimo draudimo sutartį sudarė atsakovė ir trečiasis asmuo UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“; tuo tarpu ieškovė nėra draudimo sutarties šalis, ji draudimo liudijime nurodyta kaip naudos gavėja. Iš draudimo laidavimo rašto, kuris buvo skirtas ieškovei (naudos gavėjai), matyti, kad atsakovė (draudikė) jame (ne)draudiminių įvykių neapibrėžė; nurodė, jog suteikia draudėjai jos įsipareigojimų pagal rangos sutarties avanso mokėjimo sąlygas laidavimą ir patvirtino, kad, draudėjai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius savo sutartinius įsipareigojimus, susijusius su suteikto avanso panaudojimu, įsipareigoja, gavusi raštišką Agentūros reikalavimą, atsakyti naudos gavėjai už draudėją 6 758 859 Lt (1 957 500,87 Eur) draudimo suma. Nagrinėjamu atveju, nustačius, kad draudiminis įvykio faktas egzistuoja, taip pat įvertinus nustatytą laidavimo draudimo sutarties sudarymo tikslą, spręstina, jog šiuo atveju ieškovė negali būti saistoma sutarties sąlygos dėl draudėjos kaltės formos. Juo labiau kad, kaip pagrįstai nurodė apeliantė, avansinio mokėjimo panaudojimas ne pagal paskirtį iš esmės įmanomas tik esant draudėjos ir (arba) su draudėja susijusių asmenų sąmoningiems veiksmams. Be to, atkreiptinas dėmesys į pačių laidavimo draudimo teisinių santykių specifiką. Laidavimo draudimas – tai specialaus subjekto (draudimo bendrovės) suteikiamas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, kuriam be kita ko kuriam, be kita ko, taikomos ne tik draudimo teisės normos, bet taip pat ir bendrosios laidavimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį, laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Aptartose materialiosios teisės normose nenustatyta laiduotojo atsakomybės išimčių už užtikrintos prievolės neįvykdymą dėl skolininko tyčios. Dėl to ir laidavimo draudimo, kaip iš esmės kvalifikuoto laidavimo rūšies, negalima aiškinti kitaip negu paties bendrosiose privatinės teisės normose įtvirtinto laidavimo instituto ir jį suprasti tik kaip laidavimą su tam tikromis išimtimis. Toks laidavimo draudimo teisinių santykių traktavimas, kokį nagrinėjamoje byloje pateikė atsakovė ir kuriam pritarė pirmosios instancijos teismas, neatitinka laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, esmės ir tikslų.
58. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2022 m. sausio 12 d. nutartimi išnagrinėjus baudžiamąją bylą Nr. 2K-89-303/2022 su UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ susiję asmenys buvo išteisinti, tai, net jei nevertinti Taisyklių 13.5 punkto ieškovės naudai, patvirtina, jog šiuo atveju neegzistuoja draudėjos ir (arba) su draudėja susijusių asmenų nusikalstami veiksmai ar tyčia.
59. Apibendrindama motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo įvykį pripažino nedraudiminiu pagal Taisyklių 13.5 punktą.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
60. Remdamasi pirmiau pateiktais išaiškinimais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė šalies materialinio teisinio suinteresuotumo, sutarčių aiškinimo ir laidavimo draudimo sutartį reglamentuojančias teisės normas, dėl to netinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, spręsdamas tiek dėl ieškovės teisinio suinteresuotumo, tiek dėl draudiminio įvykio egzistavimo fakto bei atsakovės pareigos mokėti draudimo išmoką. Tai sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti ir iš atsakovės priteisti 652 146,41 Eur draudimo išmoką bei 6 proc. dydžio metines palūkanas.
61. Nagrinėjamu atveju įvertinus bylos procesinį rezultatą, spręstina, kad atsakovė laikytina pralaimėjusi šį ginčą, todėl teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo ieškovė bei tretieji asmenys UAB „EKO– L“ ir UAB „Kvėdarsta“, turintys priešingą teisinį suinteresuotumą nei atsakovė.
62. Ieškovė pirmosios instancijos teisme nurodė patyrusi 7 984,08 Eur bylinėjimosi išlaidų, pateikė šias išlaidas pagrindžiančią 2022 m. rugsėjo 7 d. pažymą dėl teisinių paslaugų suteikimo ir jų apmokėjimo. Duomenų apie trečiųjų asmenų UAB „EKO–L“ ir UAB „Kvėdarsta“ 652 146,41 Eur 652 146,41 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nėra.
63. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės patirtas išlaidas, daro išvadą, kad pastarosios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, todėl ieškovės naudai iš atsakovės priteistinos 7 984,08 Eur bylinėjimosi išlaidos.
64. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Nagrinėjamu atveju įvertinus, kad ieškovės apeliacinis skundas patenkintas, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo tiek ieškovė, tiek ir tretieji asmenys UAB „EKO–L“ bei UAB „Kvėdarsta“.
65. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme nurodė patyrusi 2 649,90 Eur bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo rengimą ir derinimą bei pateikė tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus (PVM sąskaitą faktūrą, klientui suteiktų teisinių paslaugų ataskaitą bei mokėjimo nurodymą). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių nurodytus jų apskaičiavimo kriterijus bei maksimalius dydžius, sprendžia, kad ieškovei kompensuotinos visos jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos. Tretieji asmenys UAB „EKO–L“ ir UAB „Kvėdarsta“ priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų neprašė ir nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų, dėl to toks klausimas nespręstinas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros, juridinio asmens kodas 8877956, naudai iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, 652 146,41 Eur (šešių šimtų penkiasdešimt dviejų tūkstančių vieno šimto keturiasdešimt šešių eurų 41 cento) draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 652 146,41 Eur sumos nuo bylos iškėlimo (2010 m. rugpjūčio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 7 984,08 Eur (septynis tūkstančius devynis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus 8 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti ieškovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros, juridinio asmens kodas 8877956, naudai iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, 2 649,90 Eur (du tūkstančius šešis šimtus keturiasdešimt devynis eurus 90 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Asta Radzevičienė
Tomas Venckus
Vigintas Višinskis