Baudžiamoji byla Nr. 2K-223/2014 nuasmeninta

                                                                               Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00827-2012-1

                                                                               Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                               1.1.8.1.2;

                                                                               1.1.8.6.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 29 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Piesliako ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,

nuteistajam E. V. ir jo gynėjui advokatui Egidijui Losiui,

nuteistajam K. S.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mindaugo Rimkaus kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 25 d. nuosprendžio.

              Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 26 d. nuosprendžiu K. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, E. V. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

              Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir V. K., tačiau dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.

              Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 25 d. nuosprendžiu Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 26 d. nuosprendis pakeistas: K. S. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtas vienerių metų laisvės apribojimas, įpareigojant nuteistąjį per laisvės apribojimo bausmės laiką neatlygintinai išdirbti šešiasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis (BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktas); E. V. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtas vienerių metų laisvės apribojimas, įpareigojant nuteistąjį per laisvės apribojimo bausmės laiką neatlygintinai išdirbti šešiasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis (BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktas). Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

              Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, nuteistųjų ir gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

K. S. nuteistas už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą narkotinę medžiagą – kanapes – perduoti V. K., tiksliai nenustatytą dieną Utenoje iš jo paėmė 3000 Lt ir perdavė juos E. V.; 2012 m. rugsėjo 9 d., apie 15.00 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš E. V. įgijo 131,9321 g narkotinės medžiagos – kanapių dalių ir laikė ją savo namuose, esančiuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iki 2012 m. rugsėjo 10 d. 16.00 val.; tęsdamas nusikalstamą veiką, tą pačią dieną, apie 16.00 val., paėmė dalį – 131,67 g – šios narkotinės medžiagos, tame pačiame bute perdavė ją V. K., kitą dalį – 0,2621 – neteisėtai laikė minėtame bute iki 2012 m. rugsėjo 11 d. 11.00 val., kol kratos metu šias narkotines medžiagas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

E. V. nuteistas už tai, kad nenustatytu laiku ir vietoje, gavęs iš K. S. 3000 Lt narkotinėms medžiagoms – kanapėms įgyti, 2012 m. rugsėjo 9 d., apie 15.00 val., neteisėtai Vilniuje, automobilyje „VW Passat“ (duomenys neskelbtini), laikė, turėdamas tikslą perduoti K. S., 131,9321 g narkotinės medžiagos – kanapių dalių; po to nuo prekybos centro (duomenys neskelbtini) neteisėtai tuo pačiu automobiliu gabeno minėtas narkotines medžiagas iki Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini) esančios automobilių stovėjimo aikštelės, ten jas neteisėtai perdavė K. S.

Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Mindaugas Rimkus prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 25 d. nuosprendį ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 26 d. nuosprendį.

Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė nuteistiesiems K. S. ir E. V. BK 54 straipsnio 3 dalį. Šis teismas padarė neteisingas išvadas, kad byloje yra išimtinių aplinkybių, leidžiančių teigti, jog paskirta net ir švelniausia BK straipsnio sankcijoje numatyta bausmė nebūtų teisinga. Kasatorius, remdamasis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-264/2005 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. apžvalga Nr. 40 dėl Teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, teigia, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Skirdami bausmes BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, teismai turi įvertinti visas bylos aplinkybes ir parinkti ne tik nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę, bet ir kitas aplinkybes atitinkančią bausmę. Prokuroras pažymi, kad teismo teisė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį nėra absoliuti, tai liečia išimtinius atvejus, kai prieštaravimas teisingumo principui nustatomas objektyviai įvertinus visas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas tokiomis išskirtinėmis aplinkybėmis pripažino K. S. jauną amžių, tai, kad jis dirba, apibūdinamas teigiamai, neteistas, administracine tvarka nebaustas, aktyviai dalyvavo švietimo, ugdymosi veikloje, jo nusikalstama veika pasireiškė narkotinių medžiagų perdavimu, o duomenų, kad nuteistasis būtų gavęs ar siekęs naudos iš nusikalstamos veikos ar būtų žinojęs, kad V. K. narkotines medžiagas įgyja pardavimui, nėra, be to, nusikalstamą veiką K. S. padarė dėl V. K., prašiusio šio gauti narkotinės medžiagos, įtakos. Teismas konstatavo, kad K. S. atsakomybę lengvina tai, jog jis ne tik prisipažino nusikaltęs ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi, bet ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką. Pasisakydamas dėl E. V. skiriamos bausmės apeliacinės instancijos teismas išskirtinėmis aplinkybėmis pripažino jo jauną amžių, tai, kad jis dirba, studijuoja, apibūdinamas teigiamai, neteistas, administracine tvarka nebaustas, nusikalstamą veiką padarė dėl K. S. įtakos, disponavimas narkotinėmis medžiagomis pasireiškė jų perdavimu K. S., o duomenų, kad E. V. būtų nusikaltęs, siekdamas naudos, nėra. Teismas taip pat konstatavo, kad E. V. prisipažino nusikaltęs ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė tik į teigiamus nuteistųjų asmenybes apibūdinančius duomenis ir visiškai nekreipė dėmesio į kitas reikšmingas (pirmosios instancijos teismo nustatytas) aplinkybes, t. y. kad padarytas sunkus nusikaltimas, disponuota dideliu narkotinių medžiagų kiekiu (130 dozių), kurios būtų patekusios nepilnamečiui V. K., į tai, kad K. S. ir E. V. įgijo, laikė (K. S.) ir gabeno (E. V.) narkotines medžiagas, turėdami tikslą jas perduoti, kad jie suprato pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Prokuroras nurodo, kad K. S. ir E. V. yra asmenys, vartojantys narkotines medžiagas, todėl žino jos kainas, platinimu užsiimančius asmenis, supranta, koks narkotinės medžiagos (kanapių) kiekis laikytinas dideliu. Pasak kasatoriaus, iš K. S. ir E. V. pokalbių telefonu turinio matyti, kad jie planavo tolesnius narkotinių medžiagų įgijimus geresne kaina, siekė naudos sau ir, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, buvo ne paveikti V. K., o veikė savarankiškai. Apibendrindamas kasatorius daro išvadą, kad K. S. ir E. V. įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis yra didelis, jie veikė tiesiogine tyčia, savanaudiškais motyvais, turėdami į ateitį nukreiptus tikslus (ne tik kartą įsigyti narkotinių medžiagų, bet toliau jas pirkti); neigiamai nuteistuosius apibūdina ir tai, kad jie bendrauja su narkotinių medžiagų platintojais ar jiems artimais žmonėmis, palaiko draugiškus ryšius su asmenimis, galinčiais gauti narkotinių medžiagų. Vien tai, kad K. S. ir E. V. nebuvo anksčiau teisti, dirba ir (ar) mokosi, nepagrįstai teismo pripažinta išimtinėmis aplinkybėmis.

Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs dvi K. S. baudžiamąją atsakomybę lengvinančias aplinkybes, netinkamai pritaikė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes tai tėra viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Pagal teismų praktiką BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas alternatyvas teismai privalo nurodyti visas, nes tai turi reikšmės bausmės individualizavimui, tačiau tai laikytina viena atsakomybę lengvinančia aplinkybe (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-613/2012).

Kasatoriaus manymu, objektyviai įvertinus visas bylos aplinkybes (o to nepadarė apeliacinės instancijos teismas), realių laisvės atėmimo bausmių paskyrimas K. S. ir E. V. neprieštarautų teisingumo principui.

Kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 25 d. nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinis skundas nepagrįstas.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

Pagal baudžiamajame įstatyme nustatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus teismas skiria bausmę, numatytą BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją (BK 54 straipsnio 1 dalis). Tačiau parenkant bausmę už konkrečią nusikalstamą veiką konkrečiam asmeniui galima situacija, kai yra pagrindas paskirti švelnesnę bausmę. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teisingumo principas, kaip vienas iš bausmės tikslų (paskirties), yra įtvirtintas BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Šio principo įgyvendinimas neatsiejamas nuo bausmės individualizavimo ir suponuoja bausmės, adekvačios nusikalstamai veikai, ją padariusiojo asmenybei paskyrimą, kartu nepažeidžiant įstatymais ginamų vertybių (pvz., nukentėjusio asmens teisėtų interesų). Skirdamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu teismas privalo vadovautis ir bausmės paskirtimi. BK 41 straipsnyje bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, skiriamos nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui, paskirtis apibrėžiama per tam tikrų tikslų įgyvendinimą, t. y.: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti pirmiau nurodyto teisingumo principo įgyvendinimą. Taigi teismas, darydamas išvadą apie tai, kad BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, privalo atsižvelgti ir į kitus bausmės tikslus, kuriais įgyvendinama bausmės paskirtis. Švelnesnės bausmės paskyrimas (taikant BK 54 straipsnio 3 dalį) turi būti motyvuotas, grindžiamas byloje nustatytomis aplinkybėmis, leidžiančiomis daryti minėtą išvadą.

Nagrinėjamoje byloje K. S. ir E. V. nuteisti už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Apeliacinės instancijos teismas, pritaikęs BK 54 straipsnio 3 dalį, paskyrė nuteistiesiems laisvės apribojimo bausmes. Kasatorius, skųsdamas tokį teismo sprendimą, nurodo argumentus, kurių dalis susijusi su aplinkybėmis, reikšmingomis veikos kvalifikavimui (kad padaryta nusikalstama veika yra tyčinė, kad kaltininkai turėjo tikslą narkotines medžiagas (kanapes) platinti ir pan.), arba su šio nusikaltimo kaip sunkaus (BK 11 straipsnio 5 dalis) reglamentavimu. Tačiau šios nusikaltimą teisiškai apibūdinančios aplinkybės nėra sąlygos, švelnesnės nei sankcijoje numatytos bausmės paskyrimui pagal BK 54 straipsnio 3 dalį nuostatas. Be to, dalis kasacinio skundo argumentų nepagrįsti dėl to, kad paremti aplinkybėmis, kurios nuteistiesiems neinkriminuotos ir teismų sprendimuose nenustatytos, t. y. kad K. S. ir E. V. disponavo (platino) dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, kad, veikdami savanaudiškai, turėjo tikslus ir ateityje pirkti šias medžiagas. Kiti kasacinio skundo argumentai liečia aplinkybes, kurias apeliacinės instancijos teismas vertino kaip išimtines, leidžiančias daryti išvadą, kad BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas nuteistiesiems nebūtų teisingas. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, nurodė, jog K. S. (gimęs 1992 m.) ir E. V. (gimęs 1991 m.) yra jauno amžiaus, nusikalto pirmą kartą (nėra teisti), nebausti ir už administracinių teisės pažeidimų padarymą, dirba, iš savo darbo vietų apibūdinami tik teigiamai, be to, K. S. – aktyvus įvairių visuomeninių renginių dalyvis (daug kartų gavęs diplomus ir padėkas už dalyvavimą rengiant konkursus, laimėtas prizines vietas teisinių žinių, sporto, pilietinės dainos ir eilėraščio konkursuose ir t. t.), o E. V. - ir mokosi (mokymosi įstaigos taip pat apibūdinamas teigiamai). Tiek K. S., tiek E. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie prisipažino padarę nusikaltimą ir dėl to nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jų atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad nors nuteistieji ir padarė po sunkų nusikaltimą, už kurį įstatymo sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, tačiau įvertinęs jų padarytas veikas bei asmenybes apibūdinančių aplinkybių visumą, nusprendė, kad yra pagrindas K. S. ir E. V., taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti švelnesnes – laisvės apribojimo – bausmes, kuriomis, teismo manymu, būtų pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtinti tikslai. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokias išvadas ir teigti, kad apeliacinės instancijos teismas aiškiai netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tai, kad šis teismas neteisingai aiškino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nurodydamas, kad K. S. prisipažinimas nusikaltus (ir nuoširdus gailėjimasis) bei padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis reiškia dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą, nagrinėjamu atveju neturi lemiamos reikšmės sprendžiant bausmės paskyrimo BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu klausimą (minėtos faktinės aplinkybės nustatytos, tačiau jos vertintinos kaip viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta tame pačiame BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tą ir konstatavo pirmosios instancijos teismas).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų keisti (ar naikinti) apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, jis pripažintinas teisingu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mindaugo Rimkaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                    Gintaras Goda

                                                                                    Vytautas Piesliakas

                                                                                    Dalia Bajerčiūtė