Administracinė byla Nr. A-1660-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00374-2009-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R  E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Astai Briedienei;

dalyvaujant pareiškėjams P. K. ir T. K.;

pareiškėjų atstovui advokatui A. B.,

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atstovei I. J.,

trečiojo suinteresuoto asmens O. R. atstovei G. R.,

vertėjai Jurgai Marcinkevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens O. R., atstovaujamo G. R., ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų P. K. (P. K.) ir T. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir O. R., atstovaujamam G. R., dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai P. K. ir T. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba, atsakovas) Vilniaus skyriaus 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. (10.46)3-93072 „Dėl R. K. nelaimingo atsitikimo“, panaikinti Valdybos 2009 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. (11.1)I-1445 „Dėl R. K. nelaimingo atsitikimo“, įpareigoti Valdybos Vilniaus skyrių pareiškėjams skirti ir išmokėti po 47 133,33 Lt dydžio vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus (toliau – ir Išmoka) dalis. Pareiškėjai pateikė teismui prašymą atnaujinti praleistą terminą prašymui, teiktinam Valdybos Vilniaus skyriui dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo ir mokėjimo 2008 m. balandžio 10 d. nelaimingo atsitikimo darbe metu mirus jų sūnui R. K., dirbusiam UAB „Vilniaus mūras”.

Pareiškėjai nurodė, kad tiek Valdybos Vilniaus skyrius, tiek Valdyba nepagrįstai netenkino pareiškėjų reikalavimo dėl Išmokos, ginčijamuose sprendimuose motyvuodami tuo, jog Išmoka jau yra išmokėta asmeniui, kuris per Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 25 straipsnio 5 dalyje bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 103.5 punkte nustatytą terminą kreipėsi su prašymu dėl išmokos išmokėjimo, o pareiškėjai tokios savo teisės per teisės aktų nustatytą terminą nerealizavo. Pareiškėjai pažymėjo, kad tiek Įstatymo, tiek Nuostatų normos aiškiai apibrėžia, jog nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudiminių įvykių negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams, todėl mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu atveju teisę į išmoką įgyja visi nukentėjusiojo šeimos nariai. Pagal Įstatymą išmoka lygiomis dalimis turi būti išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. Pareiškėjai paaiškino, kad pateikė teismui prašymą dėl termino atnaujinimo, prašydami atnaujinti praleistą terminą prašymui, teiktinam Valdybos Vilniaus skyriui dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo ir mokėjimo, motyvuodami tuo, kad jie po sūnaus mirties kreipėsi į Valdybos Vilniaus skyrių dėl Išmokos, tačiau jiems buvo paaiškinta, kad Išmoka priklauso paveldėtojui (nepilnamečiam mirusiojo sūnui), o ne tėvams. Pareiškėjai pabrėžė, kad sūnaus netektis paveikė jų sveikatą. Pareiškėjai nurodė, kad tik 2008 metų gruodžio mėnesį iš advokato sužinojo, jog ir mirusiojo tėvams priklauso Išmoka, todėl darė išvadą, kad terminas kreiptis į Valdybos Vilniaus skyrių dėl Išmokos pareiškėjams sumokėjimo turi būti atnaujintas.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimuose į pareiškėjų skundą ir prašymą dėl termino atnaujinimo su skunde ir prašyme išdėstytais reikalavimais nesutiko.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Įstatymo nuostatos numato, jog asmenys, turintys teisę gauti išmoką, privalo per 3 mėnesius nuo apdraustojo mirties pateikti Valdybos Vilniaus skyriui prašymus dėl šios išmokos skyrimo. Valdybos Vilniaus skyriui 2008 m. birželio 3 d. buvo pateiktas tik žuvusiojo sūnaus O. R. prašymas, todėl, atsižvelgęs į tai, kad daugiau asmenų, pretenduojančių gauti išmoką, nesikreipė, atsakovas 2008 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 6-18-2637 O. R., kaip vieninteliam pretendentui, paskyrė išmoką. Pareiškėjai dėl Išmokos į atsakovą kreipėsi tik 2008 m. gruodžio 15 d., todėl Valdybos Vilniaus skyrius pareiškėjų prašymo pagrįstai netenkino, nes išmoka jau buvo išmokėta mirusiojo sūnui, o pakartotinai skirti ir išmokėti išmoką dėl to paties draudiminio įvykio Valdybos Vilniaus skyrius neturėjo teisinio pagrindo. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Įstatymą ir Nuostatus galimybė taikyti 3 metų terminą yra tik tuo atveju, kai per nustatytą 3 mėnesių terminą niekas dėl išmokos skyrimo ir išmokėjimo nesikreipė. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjų pateiktas teismui prašymas dėl termino atnaujinimo yra netenkintinas, kadangi yra praleistas dėl subjektyvių priežasčių, nepateikta įrodymų apie pareiškėjų ligas.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų skundą bei prašymą dėl termino atnaujinimo su skunde bei prašyme išdėstytais reikalavimais nesutiko, savo poziciją pagrįsdamas argumentais, iš esmės analogiškais atsakovo Valdybos Vilniaus skyriaus nurodytiems atsiliepimuose.

Trečiojo suinteresuotojo asmens O. R. atstovė G. R. atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė skundo netenkinti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino, atnaujino pareiškėjams praleistą terminą prašymui, teiktinam Valdybos Vilniaus skyriui dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo ir mokėjimo 2008 m. balandžio 10 d. nelaimingo atsitikimo darbe metu mirus jų sūnui R. K., dirbusiam UAB „Vilniaus mūras”, panaikino Valdybos Vilniaus skyriaus 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. (10.46)3-93072 „Dėl R. K. nelaimingo atsitikimo“, panaikino Valdybos 2009 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. (11.1)I-1445 „Dėl R. K. nelaimingo atsitikimo“, įpareigojo Valdybos Vilniaus skyrių pareiškėjams skirti ir išmokėti po 47 133,33 Lt (po 13 650 Eur) dydžio vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus dalis.

Teismas rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 11, 27 straipsniais ir darė išvadą, kad pagal įstatymų leidėjo įtvirtintą teisinį reguliavimą, įstatyme yra aiškiai apibrėžtas mirusiojo šeimai išmokamos vienkartinės draudimo išmokos dydis, konkretų šios išmokos dydį, į kurį turi teisę (į kurį gali pretenduoti) konkretus asmuo – mirusiojo šeimos narys pagal Įstatymą – lemia mirusiojo apdraustojo šeimos narių skaičiaus. Kitokių sąlygų, kurios galėtų daryti įtaką asmens teisės į vienkartinę draudimo išmoką (jos atitinkamą dalį) apimčiai, nei Įstatymo 27 straipsnyje, nei kitose šio įstatymo nuostatose nėra įtvirtinta.

Teismas vadovavosi Įstatymo 25 straipsnio 5 dalimi, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimą, kuriuo pripažinta, kad Įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 25 straipsnio 5 dalies antroji nuostata „Kai per šį terminą nė vienas iš asmenų, turinčių teisę į šią išmoką, nesikreipė, ši išmoka skiriama pirmajam prašymą pateikusiam asmeniui, turinčiam teisę į šią išmoką, jeigu jis kreipėsi per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos“ prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, ir darė išvadą, kad minėta nuostata nuo minėto nutarimo oficialaus paskelbimo (2013 m. gruodžio 14 d.) negali būti taikoma.

Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisės norma savo teisine prigimtimi yra procedūrinė, ir darė išvadą, jog nėra teisinių argumentų teigti, jog tuo atveju, jei teisę į vienkartinę draudimo išmoką turi daugiau nei vienas asmuo (apdraustojo šeimos narys pagal Įstatymo 27 straipsnio 2 dalį), aplinkybė, ar atitinkamas asmuo, turintis teisę į minėtą išmoką, įgyvendina šią teisę ar ne, galėtų turėti įtakos kitų Įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų teisės į vienkartinę draudimo išmoką (jos atitinkamą dalį) apimčiai ar juolab – šią teisę iš esmės paneigti. Teismas rėmėsi Įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, 27 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimą ir darė išvadą, kad pareiškėjams turi būti suteikta teisė kreiptis į teismą, prašant atnaujinti jiems praleistą terminą prašymui, teiktinam Valdybos Vilniaus skyriui dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo ir mokėjimo 2008 m. balandžio 10 d. nelaimingo atsitikimo darbe metu mirus jų sūnui R. K..

Teismas konstatavo, kad ginčo atveju teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam R. K. mirus, turi trys jo šeimos nariai, t. y. mirusiojo sūnus (O. R.) ir mirusiojo tėvai (pareiškėjai). Teismas darė išvadą, kad kiekvienas šių asmenų turi teisę į trečdalį vienkartinės draudimo išmokos, apibrėžtos Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje (100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį), tačiau Valdybos Vilniaus skyrius 2008 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 6-18-2637, atsižvelgdamas į O. R. 2008 m. birželio 3 d. prašymą dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo, nusprendė skirti O. R. visą vienkartinę draudimo išmoką (141 400 Lt).

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjai į Valdybos Vilniaus skyrių dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus (2008 m. balandžio 10 d.) kreipėsi 2008 m. gruodžio 15 d., t. y. pareiškėjai praleido Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą 3 mėnesių nuo teisės į išmoką atsiradimo dienos kreipimosi terminą. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarime išdėstyti argumentai, jog įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenys, praleidę kreipimosi dėl socialinės paramos – vienkartinės draudimo išmokos skyrimo terminus, neturėtų galimybės esant objektyvioms aplinkybėms prašyti juos atnaujinti, leidžia daryti išvadą, jog nors pareiškėjai praleido Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje nustatytą 3 mėnesių kreipimosi į Valdybos Vilniaus skyrių dėl vienkartinės draudimo išmokos terminą, vien ši aplinkybė, egzistuojant galimybei prašyti atnaujinti minėtą terminą, negali būti aiškinama kaip besąlygiškai užkertanti kelią pareiškėjams siekti įgyvendinti savo teisę į vienkartinę draudimo išmoką. Įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs praleisto termino kreiptis dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo atnaujinimo mechanizmo, nėra nustatęs įgalioto spręsti nurodytą klausimą subjekto. Teismas pažymėjo, kad iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, taip pat iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis imperatyvas užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones nagrinėjamu atveju reikalauja pripažinti, kad pareiškėjai turi teisę prašyti teismo atnaujinti praleistą terminą kreiptis į kompetentingą viešojo administravimo subjektą dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo bei išmokėjimo.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjai į Valdybos Vilniaus skyrių kreipėsi laiku, t. y. praėjus mėnesiui nuo sūnaus mirties, tačiau Valdybos Vilniaus skyriaus darbuotojų buvo suklaidinti, jog jiems vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam (jų sūnui) mirus nepriklauso. Teismas pažymėjo, kad šias aplinkybes patvirtina ir liudytojo A. P. (A. P.) parodymai, duoti teisminio nagrinėjimo 2009 m. birželio 17 d. metu. Teismas nurodė, kad sūnaus R. K. netektis paveikė pareiškėjų sveikatą bei emocinę būseną, kas sąlygojo, jog į Valdybos Vilniaus skyrių jie kreipėsi tik 2008 m. gruodžio 15 d. (iš karto po advokato paaiškinimų pareiškėjams apie jų teises į Išmoką) ir tai, teismo vertinimu, nėra pernelyg ilgas laikas tinkamam ir savalaikiam savo teisių gynimui. Teismas darė išvadą, kad Valdybos Vilniaus skyrius neinformavo pareiškėjų apie Valdybos Vilniaus skyriaus direktoriaus 2008 m. birželio 9 d. priimtą sprendimą Nr. 6-15-1141 „Dėl R. K. nelaimingo atsitikimo darbe“, kuriuo R. K. 2008 m. balandžio 10 d. įvykęs mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas draudiminiu įvykiu, ir tai taip pat sąlygojo aplinkybes, dėl kurių pareiškėjai praleido terminą kreiptis į Valdybos Vilniaus skyrių dėl Išmokos skyrimo. Vertindamas pareiškėjų prašymo atnaujinti pareiškėjams praleistą terminą argumentus, teismas darė išvadą, kad minėtas pareiškėjų prašymas yra pagrįstas, termino praleidimo priežastys yra objektyvios, o pareiškėjų teisės į objektyvų ir tinkamą šio ginčo išsprendimą turi būti apgintos.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjų prašymas dėl termino atnaujinimo yra pagrįstas, Valdybos Vilniaus skyrius bei Valdyba ginčo (Išmokos skyrimo) aplinkybes vertino neišsamiai, paviršutiniškai bei neobjektyviai, neišnaudojo visų galimybių, siekiant tinkamo vienkartinės draudimo išmokos skyrimo ir mokėjimo 2008 m. balandžio 10 d. nelaimingo atsitikimo darbe metu mirus pareiškėjų sūnui R. K., todėl Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimas bei Valdybos sprendimas yra nepagrįsti ir naikintini, įpareigojant Valdybos Vilniaus skyrių pareiškėjams skirti ir išmokėti po 47 133,33 Lt dydžio vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus dalis (po vieną trečiąją dalį).

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo O. R., atstovaujamas G. R., apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo remiasi Įstatymo 25 straipsnio 5 dalimi, pažymi, kad pareiškėjai dėl išmokos į Valdybos Vilniaus skyrių kreipėsi tik 2008 m. gruodžio 15 d., ir daro išvadą, kad Valdybos Vilniaus skyrius pagrįstai, nebuvus objektyvių aplinkybių termino praleidimui, netenkino, nes išmoka jau buvo išmokėta O. R.. Pažymi, kad G. R. po R. K. mirties bendravo su pareiškėjais, neslėpė kreipimosi į Valdybos Vilniaus skyrių dėl išmokos gavimo, jie žinojo savo teises išmokai gauti, tačiau dėl savo neveikimo ir neapdairumo šios teisės aktyviai įgyvendinti nesiekė. Pareiškėjai pasinaudoti advokato teisine konsultacija galėjo ir turėjo anksčiau nei praėjus 8 mėnesiams nuo sūnaus mirties. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, teismui nebuvo pateikta jokių objektyvių įrodymų dėl įstatyme nustatyto termino praleidimo. Trečiasis suinteresuotas asmuo remiasi Įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi, 1, 2 straipsniais, 6 straipsnio 6 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2013 ir daro išvadą, kad atsakovas vadovavosi Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais principais, teisėtai ir pagrįstai, laikydamasis įstatyminio reglamentavimo bei atsižvelgdamas į nurodytas pareiškėjų termino praleidimo aplinkybes, atsisakė dėl to paties draudiminio įvykio skirti ir išmokėti vienkartines draudimo išmokas pareiškėjams. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį į Nuostatų 88 punktą ir pabrėžia, kad vienkartinių pašalpų apdraustajam mirus teisinis reguliavimas nustato, jog teisės į pašalpą realizavimas yra siejamas su pirmuoju prašymą pateikusiu asmeniu, jei daugiau šeimos narių šios teisės neįgyvendino laiku, todėl skyrus ir išmokėjus vienkartinę išmoką apdraustajam mirus, kiti šeimos nariai, nustatytais terminais tokių prašymų nepateikę, netenka teisės į šią išmoką. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, Valdybos Vilniaus skyrius veikė tinkamai, laikydamasis teisės normų pagrįstai vienkartinę išmoką skyrė būtent O. R., o pareiškėjų nerūpestingumas ir neatsakingumas negali būti pateisinamas.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų prašymą dėl termino atnaujinimo ir skundą atmesti kaip nepagrįstus.

Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimą, vadovaujasi Įstatymo 27 straipsniu, 25 straipsnio 5 dalimi, Nuostatų 103.5, 102 88, 95 punktais ir daro išvadą, kad Valdybos teritorinis skyrius yra įpareigotas skirti vienkartinę išmoką apdraustajam mirus ne vėliau kaip per 10 darbo dienų po kreipimosi termino (3 mėn. nuo apdraustojo mirties) pabaigos. Atsakovo manymu, teismas nepagrįstai nurodė, kad Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisės norma neturi įtakos teisės į vienkartinę draudimo išmoką apimčiai, o, mirus apdraustajam asmeniui, jo šeimos narys turi teisę gauti vienkartinės išmokos dalį, lygią su visais mirusiojo šeimos nariais, bet ne lygią su tais, kurie kreipėsi per Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje numatytą terminą. Atsakovas remiasi Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, 72 straipsnio 2 dalimi, 55 straipsnio 1 dalimi, pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. gruodžio 11 d. nutarime nesprendė konstitucingumo klausimo tuo atveju, kai visa vienkartinė draudimo išmoka paskiriama asmeniui (-ims), kuris (kurie) kreipėsi per 3 mėnesių terminą, o 3 mėnesių terminą praleidusiems asmenims ši išmoka neskiriama, nes išmoka jau paskirta per nustatytą terminą pasikreipusiam (-iems) asmeniui (-ims). Atsakovas pabrėžia, kad Valdybos Vilniaus skyriaus 2008 m. liepos 17 d. sprendimas buvo priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, yra teisėtas ir įvykdytas, o Įstatymas nenumato galimybės dėl to paties draudiminio įvykio pakartotinai išmokėti vienkartinę išmoką apdraustajam mirus ar mokėti jas kelias tuo atveju, jei, praėjus 3 mėnesių kreipimosi terminui, į Valdybos teritorinį skyrių kreiptųsi kiti į išmoką pretenduojantys asmenys. Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo teisėjų 2014 m. gruodžio 11 d. atskirąją nuomonę, kuri, atsakovo teigimu, pagrindžia Valdybos Vilniaus skyriaus pateiktą Įstatymo ir Nuostatų aiškinimą. Atsakovas remiasi Nuostatų 32 punktu ir daro išvadą, kad Valdybos Vilniaus skyrius, neinformavęs pareiškėjų apie sprendimą pripažinti R. K. 2008 m. balandžio 10 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, todėl negali būti vertinama, kad Valdybos Vilniaus skyrius neišnaudojo visų galimybių siekiant tinkamo išmokos skyrimo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad 2009 m. birželio 17 d. teismo posėdžio protokole užfiksuoti faktai neatitinka 2014 m. gruodžio 15 d. sprendime konstatuotų aplinkybių – 2009 m. birželio 17 d. teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad parodymus davė liudytojas R. M., o ne A. P., be to, liudytojas nurodė, kad su pareiškėjais lankėsi ne Valdybos Vilniaus skyriuje, o Valdyboje. Atsakovo manymu, 2009 m. birželio 17 d. teismo pasėdžio protokole užfiksuoti liudytojo R. M. parodymai nepatvirtina fakto, jog pareiškėjai dėl informacijos apie jų teisę į išmoką mirus sūnui kreipėsi į Valdybos Vilniaus skyrių, o A. P. parodymai praėjus daugiau nei šešeriems metams po R. K. žūties, atsakovo teigimu, negali būti vertinami kaip svarūs įrodymai sprendžiant dėl praleisto termino atnaujinimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimu į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus tenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą bei prašymą dėl termino atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstus.

Valdyba remiasi Įstatymo 27 straipsniu, 25 straipsnio 5 dalimi, Nuostatų 102, 103.5, 87, 88, 107 punktais, pabrėžia, kad nei Valdybai, nei jos teritoriniams skyriams nesuteikta teisė teisės normas aiškinti plečiamai bei skirti ir mokėti išmokas kitokia tvarka ir kitokiais terminais nei numatyta Įstatyme ir Nuostatuose, todėl dar kartą skirti ir išmokėti vienkartinę draudimo išmoką pareiškėjams, kurie į Valdybos Vilniaus skyrių kreipėsi po to, kai ši išmoka jau buvo paskirta ir išmokėta, Valdybos Vilniaus skyrius neturėjo teisinio pagrindo. Valdyba atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. gruodžio 11 d. nutarime nepasisakė dėl šioje byloje pagal Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą reguliavimą susiklosčiusios situacijos. Valdybos nuomone, net Konstituciniam Teismui ištyrus Įstatymo 25 straipsnio 5 dalies bei Nuostatų 103.5 punkto atitikimą Konstitucijai ir pripažinus, kad tam tikros minėtų teisės normų nuostatos buvo antikonstitucinės, tai neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje, nes O. R. įstatyminė atstovė į Valdybos Vilniaus skyrių su prašymu dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus kreipėsi dar nesuėjus 3 mėnesių terminui. Valdybos teigimu, tuo atveju, jei asmeniui per Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje nustatytą 3 mėnesių terminą kreipusis su prašymu dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus skyrimo į Valdybos teritorinį skyrių ir suėjus minėtam terminui išmokėjus jam priklausančią išmoką, toks asmuo turi pagrįstą teisėtą lūkestį, kad jam išmoka yra paskirta ir išmokėta pagrįstai ir teisėtai bei vėliau dėl to nekils teisinio netikrumo ar neapibrėžtumo. Valdyba pabrėžia, kad teisės aktai nenumato Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigoms už tą patį draudiminį įvykį mokėti išmoką kelis kartus. Valdybos manymu, teismas pareiškėjams nepagrįstai atnaujino terminą prašymui pateikti. Valdyba atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos laikinasis nedarbingumas prasidėjo jau pasibaigus Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje nustatytam 3 mėnesių kreipimosi terminui. Valdyba pažymi, kad įstatymų leidėjas asmenims savo teisėms įgyvendinti 3 mėnesių kreipimosi terminą po asmens mirties yra įtvirtinęs ne tik Įstatymo 25  straipsnio 5 dalyje, bet ir Civilinio kodekso 5.50 straipsnio 3 dalyje.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Atsakovas remiasi Įstatymo 25 straipsnio 5 dalimi, Nuostatų 102 punktu ir sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad išmokos skyrimas ir mokėjimas pareiškėjams būtų nepagrįstas, nes ji jau yra išmokėta O. R.. Atsakovas sutinka, kad pareiškėjai dėl neapdairumo aktyviai nesiekė įgyvendinti savo teisės į vienkartinę išmoką, nebuvo pakankamai aktyvūs ir rūpestingi. Atsakovas nurodo, jog argumentai, kuriais pareiškėjai prašo atnaujinti praleistą 3 mėnesių terminą, nėra pakankamai pagrįsti. Atsakovas pažymi, kad tuo atveju, kai išmoka jau yra skirta, įstatymas nebenumato galimybės už tą patį draudiminį įvykį skirti kelias vienkartines draudimo išmokas ar skirti ją didesnę nei nustatyta įstatyme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjų teisės į vienkartinę draudimo išmoką, apdraustajam (pareiškėjų sūnui) mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai svarbias faktines aplinkybes, kad pareiškėjų sūnus R. K., dirbęs UAB „Vilniaus mūras”, žuvo 2008 m. balandžio 10 d. nelaimingo atsitikimo darbe metu, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus direktoriaus 2008 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 6-15-1141  šis mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas draudiminiu įvykiu (I t., b. l. 117). Atsakovo 2008 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 6-18-2637, atsižvelgiant į trečiojo suinteresuoto asmens O. R. 2008 m. birželio 3 d. prašymą dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo (I t., b. l. 118), nuspręsta skirti trečiajam suinteresuotam asmeniui visą vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam R. K. mirus (I t., b. l. 121). Ši 141 400 Lt išmoka visa buvo išmokėta O. R.. Pareiškėjų atstovas, prašydamas skirti ir išmokėti pareiškėjams priklausančias vienkartinės draudimo išmokos dalis mirus apdraustajam – pareiškėjų sūnui, kreipėsi į atsakovą 2008 m. gruodžio 15 d. prašymu, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriuje gautu 2008 m. gruodžio 18 d. (I t., b. l. 122-123). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. (10.46)3-93072 atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą, šį sprendimą paliko nepakeistu ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba 2009 m. kovo 5 d. raštu Nr. (11.1)I-1445, motyvuodama, kad vienkartinė draudimo išmoka trečiajam suinteresuotam  asmeniui, kuris dėl šios išmokos kreipėsi per Nuostatų 102 punkte nustatytą 3 mėnesių kreipimosi terminą jau skirta ir išmokėta, o pareiškėjai praleido minėtą terminą.

Apeliaciniai skundai grindžiami iš esmės dviem motyvais – kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino priežastis, dėl kurių pareiškėjai praleido terminą bei kad atsakovai tinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus, todėl negali pakartotinai išmokėti Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnyje numatytos išmokos dalis.

Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokos, inter alia šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis išmokama vienkartinė draudimo išmoka pagal šio įstatymo 27 straipsnį.

Įstatymo 27 straipsnio (2011 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XI-1644 redakcija) įtvirtina, kad apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį. Ši išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. To paties straipsnio 2 dalis detalizuoja, jog mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), iki jiems sukaks 18 metų, taip pat nustatyta tvarka įregistruotose švietimo įstaigose pagal bendrojo ugdymo programą ar formaliojo profesinio mokymo programą besimokantys mokiniai ir pagal dieninių ar nuolatinių studijų programą studijuojantys studentai, – iki mokymosi ar studijų pagal šias programas baigimo, bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė).

Įstatymo 25 straipsnio, reguliuojančio teisinius santykius dėl draudimo išmokų mokėjimų terminų, 5 dalies ginčo kilimo metu galiojusi redakcija nustatė, kad vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus skiriama ne anksčiau kaip praėjus 3 mėnesių kreipimosi terminui nuo teisės į šią išmoką atsiradimo dienos.

Šiuo metu galiojanti Įstatymo 25 straipsnio 5 dalie redakcija numato, kad vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus skiriama asmeniui (asmenims), turinčiam (turintiems) teisę į šią išmoką, pagal jo (jų) prašymą (prašymus) dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo, kuris (kurie) pateikiamas (pateikiami) ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos pripažinimo draudiminiu įvykiu dienos.

Šis teisės aktuose minimas trijų mėnesių terminas, nepriklausomai nuo įstatymo redakcijos, turėjo ir tebeturi vienodą paskirtį – iš vienos pusės, suteikti asmenims, turintiems teisę į vienkartinę draudimo išmoką, pakankamą terminą, kad jie galėtų kreiptis šiuo klausimu į kompetentingą instituciją; iš kitos pusės, nustatyti baigtinį laikotarpį, po kurio institucija gali nustatyti į vienkartinę draudimo išmoką pretenduojančių asmenų ratą bei priimti sprendimą.

Klausimo dėl kreipimosi skirti vienkartinę draudimo išmoką termino kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl teisinio reguliavimo, nustatančio 3 mėnesių kreipimosi terminą, konstitucingumo, 2013 m. gruodžio 11 d. nutarime akcentavo, jog įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenys, praleidę kreipimosi dėl socialinės paramos – vienkartinės draudimo išmokos skyrimo terminus, neturėtų galimybės, esant objektyvioms aplinkybėms prašyti juos atnaujinti (taip pat šiuo aspektu žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarimą dėl įstatymo leidėjo pareigos, reglamentuojant socialinę paramą, įtvirtinti tokios pašalpos skyrimo terminus ir jų atnaujinimo mechanizmą). Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad Nuostatų 102 punkte įtvirtintas 3 mėnesių kreipimosi terminas negali būti traktuojamas kaip naikinamasis ir, esant pakankamam pagrindui, gali būti atnaujintas (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1137/2014).

Pareiškėjai į atsakovą dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus kreipėsi 2008 m. gruodžio 15 d. prašymu, t. y. praleidę Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje ( ir Nuostatų 102 p.) įtvirtintą 3 mėnesių nuo teisės į išmoką atsiradimo dienos kreipimosi terminą, todėl nagrinėjamu atveju turėjo ir galėjo būti sprendžiamas praleisto termino atnaujinimo klausimas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatyta, jog kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, terminas paduoti skundui gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios ir ekstraordinarios (2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškintina kaip apimanti išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-494/2014, 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011, 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje dėl termino atnaujinimo yra pažymėta, kad teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis (žr., pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Pažymėtina, kad pagal administracinių teismų praktiką sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013). Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-798/2008).

Pareiškėjai, būdami atidūs ir rūpestingi, turi neatidėliodami pasirūpinti savo teisių gynimu (įgyvendinimu) per įstatymu nustatytą terminą. Taigi, greta rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas.

Pareiškėjai P. K. ir T. K. kaip svarbias priežastis, dėl kurių praleido kreipimosi padavimo terminą, nurodė tai, kad  buvo suklaidinti VSDFV Vilniaus skyriaus darbuotojų bei tai, kad po sūnaus mirties pablogėjo jų sveikata, kas neleido tinkamai rūpintis savo interesų gynyba.

Pirmosios instancijos teismas šias priežastis pripažino išskirtinėmis ir nuo pareiškėjų valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sutrukdžiusias laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegiją, papildomai išklausiusi proceso dalyvius ir patikrinusi byloje surinktus kitus įrodymus, su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka.

Aptariant pareiškėjų sveikatos būklę, pažymėtina, kad P. K. jokių duomenų apie savo pablogėjusią sveikatos būklę po sūnaus mirties nepateikė, to neteigė ir teismo posėdžio metu. Pareiškėjos T. K. sveikatos būklės pablogėjimas siejamas su lėtinių ligų paūmėjimu, dėl kurio ji nebuvo gydoma stacionariai, tik 2008 m. liepos 24 d.- rugpjūčio 22 d. bei 2008 m. spalio 3 d. - lapkričio 27 d. buvo laikinai nedarbinga. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba teisingai pažymėjo, kad šis pareiškėjos laikinas nedarbingumas prasidėjo jau pasibaigus Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje (Nuostatų 102 p.) numatytam 3 mėnesių terminui, todėl negali būti laikomas turėjusiu įtakos termino praleidimui, nes apibūdina pareiškėjos sveikatos būklę laikotarpiu nuo termino pasibaigimo iki kreipimosi į teismą dienos. Be to, patys pareiškėjai pripažino, kad po sūnaus mirties susipažino ir pasirašė nelaimingo atsitikimo tyrimo dokumentus, patys buvo nuvykę į Valdybos Vilniaus skyrių, rūpinosi sūnaus kapo sutvarkymu. Visa tai rodo, kad pareiškėjų sveikatos būklė ir psichologinė būsena po sūnaus mirties nebuvo pablogėjusi tokiu mastu, kad trukdytų tinkamai ginti savo teises ir teisėtus interesus, patiems ar per atstovus kreiptis į kompetentingas institucijas.

Vertindama galimo pareiškėjų suklaidinimo faktą, teisėjų kolegija visu pirma atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo 2009 m. birželio 17 d. posėdžio protokole dėl rašymo apsirikimo neteisingai nurodyti apklausto liudytojo asmens duomenys. Kaip matyti iš pareiškėjų prašymo teismui, prie teismo posėdžio protokolo pridėto liudytojo pasižadėjimo bei proceso dalyvių paaiškinimų, minėtame teismo posėdyje buvo apklaustas liudytojas A. P., o ne R. M.. Būtent A. P. tiek pareiškėjų, tiek trečiojo suinteresuoto asmens atstovės teigimu rūpinosi ir R. K. laidotuvėmis, bendravimu su kitomis institucijomis, padėjo pareiškėjams nuvykti į VSDFV Vilniaus skyrių. Tokio asmens kaip R. M.,  proceso dalyviai nepažįsta, neigia, kad jis buvo kviečiamas ir apklausiamas teismo posėdyje. Dėl šios priežasties apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad teismo sprendime nurodyti duomenys neatitinka teismo posėdžio metu nustatytų aplinkybių, atmestini, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas betarpiškai apklausė liudytoju A. P. bei jo parodymus galėjo nurodyti bei vertinti teismo sprendime.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat laiko nustatytu faktą, kad pareiškėjai, lydimi jų giminaičio A. P., 2008 m. gegužės mėnesį lankėsi Valdybos Vilniaus skyriaus pastate bei bendravo su šios institucijos darbuotoja. Tačiau, vertindama šio fakto įtaką galimam pareiškėjų suklaidinimui, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad liudytojo A. P. parodymai nėra tiek išsamūs ir detalūs, kad galėtų patvirtinti, jog pareiškėjai domėjosi būtent socialinio draudimo vienkartine išmoka, mirus apdraustam asmeniui. Pareiškėjai teismo posėdyje patvirtino, jog jie pokalbio su Valdybos Vilniaus skyriaus darbuotoja metu tik nurodė sūnaus mirties, nekonkretinant jo žuvimo aplinkybių, faktą ir klausė, ar jiems priklauso kokia nors pensija ar pašalpa. Dėl šios priežasties atsakovo institucijos darbuotojos atsakymas, kad jiems papildoma, su sūnaus mirtimi susijusi socialinio draudimo pensija ar pašalpa nepriklauso, laikytinas pagrįstu, atitinkančiu teisinį reguliavimą ir neklaidinančiu pareiškėjų. Be to, iš G. R. ir pareiškėjų paaiškinimų apie žuvusiojo R. K. turto ir prievolių paveldėjimo aplinkybes matyti, kad pareiškėjai sąmoningai, žinodami apie žuvusiojo jų sūnaus turėtas turtines prievoles, nusprendė nepriimti palikimo. Teisėjų kolegijai nėra pagrindo netikėti trečiojo suinteresuoto asmens atstovės paaiškinimais apie tai, kad ji po R. K. mirties bendravo su pareiškėjais, informavo juos apie gautą išmoką ir perdavė dalį pinigų žuvusiojo kapo sutvarkymui. Visuma šių aptartų aplinkybių nagrinėjamu atveju rodo, kad  pareiškėjai po sūnaus mirties domėjosi jo turtinėmis teisėmis bei pareigomis, tačiau patys nebuvo pakankamai apdairūs ir rūpestingi, nors ir turėjo galimybę įstatymo nustatytu terminu papildomai išsiaiškinti situaciją ir operatyviai kreiptis į atsakovą. Jie patys pasirinko kitokį, pasyvaus elgesio variantą ir tik atvykusio į namus teisininko paraginti 2008 metų gruodžio mėnesį ėmė ginti savo interesus.

Esant tokioms aplinkybėms, nagrinėjamu atveju pareiškėjų nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis ir ekstraordinariomis, visiškai nepriklausiusiomis nuo pareiškėjų valios, todėl negali būti pakankamu pagrindu atnaujinti praleistą kreipimosi į Valdybos Vilniaus skyrių terminą.

            Papildomai pažymėtina, kad teisės aktai atsakovo neįpareigoja, esant paduotam suinteresuoto asmens prašymui, prieš išmokant draudimo išmoką, nustatinėti visus likusius mirusio apdraustojo šeimos narius, ar pranešinėti žinomiems šeimos nariams apie gautus prašymus išmokėti draudimo išmoką. Reikalauti iš atsakovo darbuotojų tokio elgesio, remiantis vien bendruoju gero administravimo principu, nagrinėjamu atveju būtų neproporcinga ir nepagrįsta.

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad atsakovo 2008 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 6-18-2637 vienkartinė draudimo išmoka išmokėta tinkamam subjektui, išmokos suma teisingai paskaičiuota, sprendimo forma bei turinys atitinka tokio pobūdžio individualiems administraciniams aktams keliamus reikalavimus, jis priimtas per įstatymo nustatytą terminą, pripažįsta, kad jis yra teisėtas ir pagrįstas. Atitinkamai pripažintini teisėtais bei pagrįstais skundžiami Valdybos Vilniaus skyriaus 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimas Nr. (10.46)3-93072 ir Valdybos 2009 m. kovo 5 d. sprendimas Nr. (11.1)I-1445, nes atsakovas, kaip viešojo administravimo institucija, neturėjo galimybės pasirinkti kitokį elgesio modelį.

Dėl šių priežasčių pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias praleisto termino atnaujinimo klausimus, todėl teismo sprendimas naikintinas  Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnio pagrindu ir priimtinas naujas sprendimas.

Pripažinus, kad pareiškėjai terminą praleido dėl priežasčių, nelaikytinų svarbiomis ir išimtinėmis, šis terminas neatnaujinamas, o nenustačius kitų skundžiamų sprendimų neteisėtumo pagrindų, pareiškėjų skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens O. R., atstovaujamo G. R., ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinius skundus patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

Netenkinti pareiškėjo P. K. ir T. K. prašymo atnaujinti terminą paduoti prašymui, teiktinam Valdybos Vilniaus skyriui dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo ir mokėjimo 2008 m. balandžio 10 d. nelaimingo atsitikimo darbe metu mirus jų sūnui R. K..

Pareiškėjų P. K. ir T. K. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.