Civilinė byla Nr. e2A-1936-555/2016

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00395-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.3.7.5.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.;

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 28 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Raimondo Buzelio, Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1776-920/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dartolitas“ ieškinį atsakovui R. K. dėl darbuotojo padarytos materialinės žalos atlyginimo,

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Dartolitas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovo R. K. priteisti 3 897,73 Eur (13 458,11 Lt) ir bylinėjimosi išlaidas. 2015 m. lapkričio 24 d. gautas ieškovės pareiškimas dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo, kuriuo ieškovė UAB „Dartolitas“ prašė iš atsakovo R. K. priteisti 2 843,48 Eur, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra pasirašęs tik ant dalies važtaraščių ir sąskaitų  faktūrų, kuriomis remiantis yra susidaręs prekių trūkumas.

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad jai priklauso parduotuvė ir prekių sandėliavimui skirta patalpa (patalpos nuomojamos), esantys (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kurioje prekiaujama mėsos gaminiais. Ieškovės Kauno parduotuvėje (centrinė įmonės būstinė yra Vilniuje) yra patalpa, kurioje sandėliuojami mėsos gaminiai ir prekybos salė. Prekes į sandėlį priimdavo atsakovas R. K. (dirbęs pas ieškovę nuo 2013 m. balandžio 17 d. iki 2013 m. lapkričio 7 d.). Atsakovas vienintelis turėjo raktą nuo sandėliavimo patalpos, kurioje laikomi mėsos gaminiai. Raktus nuo prekybos salės turėjo ne tik atsakovas, bet ir E. A. K.. Atsakovas R. K. pas ieškovę įdarbintas pagal 2013 m. kovo 17 d. darbo sutartį Nr. 115, sandėlininko pareigose. 2013 m. rugpjūčio 29 d. atlikus inventorizaciją UAB „Dartolitas“ parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), buvo nustatytas 5 3336,02 Eur (18 424,22 Lt) trūkumas. Papildomai išnagrinėjus buhalterinės apskaitos duomenis, klaidų buhalterinės apskaitos programoje nenustatyta, 2013 m. rugpjūčio 29 d. pridedamame akte nustatytas trūkumas yra teisingas. Su atsakovu 2013 m. kovo 18 d. buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. 2013 m. kovo 18 d. atsakovas R. K. supažindintas pasirašytinai su pareigine instrukcija. Ieškovė 2014 m. lapkričio 13 d. kreipėsi su prašymu į Kauno skyriaus Darbo ginčų komisiją, kuriuo prašė iš atsakovo R. K. priteisti materialinės žalos atlyginimą (Darbo byla Nr. APS-2-21037) – ieškovės prašymas atmestas, kadangi laikė, jog ieškovas praleido DK 289 straipsnyje nustatytą 3 mėnesių terminą ir šio termino neatnaujino. DGK sprendime taip pat nurodė, kad ieškovei UAB „Dartolitas“ neišnyko teisė į ieškininės pažeistos teisės gynybą, kadangi bendrasis senaties terminas – 3 metai.

Atsakovas R. K. atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad su ieškovės ieškiniu nesutinka, be to negali spręsti apie ieškinio reikalavimą atlyginti 3 897,73 Eur (13 458,11 Lt) materialinę žalą neturėdamas jokių tai pagrindžiančių įrodymų, išskyrus nepagrįstus ieškovės ieškinio teiginius. 2015 m. gruodžio 14 d. atsiliepimu į ieškinio reikalavimų sumažinimą atsakovas nurodė, kad ieškovė yra praleidusi trijų mėnesių senaties terminą kreiptis į Darbo ginčų komisiją, neskundė teismui Darbo ginčų komisijos sprendimo, pažeidė CPK 177 straipsnio 3 dalį bei Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintų inventorizacijos taisyklių 5 punkto nuostatas, nes nepateikė tinkamo įrodymo, t. y. inventorizacijos akto.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinį tenkino, iš atsakovo R. K. ieškovės UAB „Dartolitas“ naudai priteisė 2 843,48 Eur materialinės žalos atlyginimo, 1 170 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, 63,98 Eur ieškovo sumokėto žyminio mokesčio.

Teismas nustatė, kad tarp šalių nekyla ginčas dėl to, kad atsakovą įdarbinus ieškovės įmonėje pagal 2013 m. kovo 17 d. darbo sutartį Nr. 115 sandėlininko pareigose, su juo 2013 m. kovo 18 d. buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, pagal kurią jis prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už darbdavio perduotas prekes, t. y. mėsos gaminius, jų rūšiavimą sandėlyje, o taip pat atsakovas buvo supažindintas su pareigine instrukcija. Dėl to teismas laikė, kad tas faktas, jog raktas nuo sandėlio jam nebuvo perduotas rašytiniu dokumentu, nėra svarbus dėl to, kad protingas ir apdairus darbuotojas, susipažinęs su pareigine instrukcija ir pasirašydamas materialinės atsakomybės sutartį, privalo suprasti jam tenkančias pareigas ir atsakomybę dėl jam patikėtų prekių ir materialinių vertybių saugumo. Be to, bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai taip pat patvirtino aplinkybę, kad sandėlio raktus turėjo tik atsakovas.

Teismas pažymėjo, jog atsakovui dirbant pas ieškovę sandėlininku, jis nesikreipė į įmonės administraciją dėl netinkamai vykdomos visiškos materialinės atsakomybės sutarties, t. y. nereiškė pastabų, kad jam nesudaromos tinkamos sąlygos saugoti patikėtas materialines vertybes, nepranešė apie jokias kitas aplinkybes ar įvykius, jog mėsos produktų dingimo faktą galėjo lemti trečiųjų asmenų neteisėti veiksmai. Teismas nurodė, kad prekių trūkumas yra nustatytas santykinai dideliais kiekiais, tokių apimčių produkcijos negalėjo susidaryti prekybos salėje pavogtų prekių sąskaita, nes vagysčių atvejai galėjo būti tik smulkiomis apimtimis. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovas nepaneigė jo pasirašytuose dokumentuose numatytos atsakomybės už jam patikėtų prekių bei materialinių vertybių neišsaugojimą.

Teismas nurodė, kad patikrinimo metu Kauno padalinyje buvo nustatyta 5 336,02 Eur (18 424,22 Lt) vertės prekių trūkumas, tačiau bylos nagrinėjimo metu reikalavimai sumažinti iki 2 843,48 Eur sumos, atsižvelgiant į tai, jog atsakovas yra pasirašęs tik ant dalies važtaraščių ir sąskaitų  faktūrų, kuriomis remiantis yra susidaręs prekių trūkumas. Teismas taip pat nurodė, kad Kauno padalinyje buvo atskiros prekių grupės: sandėlyje saugomos prekės, tiekiamos pagal sąskaitas faktūras iš Lenkijos įmonių, kurias priimdavo atsakovas, bei prekybos salėje esančios prekės, tiekiamos iš ieškovės Vilniaus padalinio, kurias priimdavo S. M..

Teismas laikė, kad aplinkybė, jog prekių trūkumo kiekis užfiksuotas kitokiu nei inventorizacijos aktu, t. y. patikrinimo aktu, nesudaro pagrindo abejoti sandėlio patikrinimo rezultatų tikrumu, kurio tikrumą patvirtino ir ieškovės į bylą pateikti važtaraščių ir sąskaitų faktūrų nuorašai. Tuo tarpu, įvertinęs atsakovo poziciją dėl jo parašų tikrumo, teismas nurodė, kad atsakovas savo poziciją keitė kelis kartus, o jos nepagrįstumą patvirtino ir tas faktas, kad savo parašų autentiškumo neginčijo iki teismo posėdžių, kurių metu ir pakeitė savo poziciją.

Teismas nustatė ir tai, kad prekių trūkumas susidarė būtent iš prekių perduotų atsakovo žinion 2013 m. gegužės 23 d. – 2013 m. rugpjūčio 27 d. laikotarpiu, tuo tarpu atsakovo argumentas, jog prekių trūkumas susidarė dėl neteisingai vykdytos ieškovės apskaitos, t. y. kasos operacijų duomenų klastojimo, prekių grąžinimų, etikečių perklijavimo prekėms ir pan., neįrodytas jokiais byloje esančiais įrodymais, tuo tarpu ieškovė įrodė visas atsakovo materialinės atsakomybės sąlygas.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas R. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2013 m kovo 17 d. darbo sutartyje R. K. buvo priimtas sandėlininku, buvo supažindintas su sandėlininko pareigine instrukcija, tuo tarpu pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį 2013 m. kovo 18 d. R. K. turėjo atsakyti kaip darbuotojas, einantis Kauno padalinio direktoriaus pavaduotojo/direktoriaus pareigas. Pirmosios instancijos teismas nevertino visiškos materialinės atsakomybės sutarties ir nenustatė, ar jis turėjo pareigą tokią sutartį sudaryti ir įgyti pagal ją neribotą materialinę atsakomybę prieš darbdavį.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo vertinama tik atsakovo kaip sandėlininko visiška materialinė atsakomybė, tačiau su atsakovu kaip sandėlininku ieškovė nebuvo apibrėžusi jo visiškos materialinės atsakomybės, o tik nustatė jam sandėlininko pareigas pagal pareiginę instrukciją, atsakovas nebuvo ir negalėjo būti laikomas materialiai atsakingu asmeniu. Be to, buvo pažeistos Vyriausybės nutarimu Nr. 719 patvirtintos Inventorizacijos taisyklės, kadangi atsakovo darbo pradžiai nebuvo perduoti prekių ar bet kokių materialinių vertybių likučiai. Atsakovas nebuvo įgijęs materialiai atsakingo asmens statuso, t. y. visiškos materialinės atsakomybės, kadangi pagal ieškovės sandėlininko instrukcijų nuostatas jis negalėjo būti tik ribotai atsakingu asmeniu.

Pirmosios instancijos teismo vertinti duomenys, t. y. 2013 m. rugpjūčio 29 d. Kauno sandėlio patikrinimo rezultato aktas, UAB „Dartolitas“ vyr. buhalterės 2013 m. rugpjūčio 29 d. pažyma dėl sandėlininko R. K. atsakomybėje esančio Kauno sandėlio patikrinimo rezultato ir mėnesio likučiai (2013 m. rugpjūčio 29 d.), pasirašyti UAB „Dartolitas“ S. M., R. K. ir A. M., visiškai nepatvirtina atsakovo materialinės atsakomybės fakto, be to yra visiškai netinkami įrodymai nei pagal turinį, nei pagal formą. Be to, pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, t. y. neobjektyviai ir nevisapusiškai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, nepaisė liudytojų duotų paaiškinimų keitimo fakto, o taip pat atsakovui buvo užkirstas kelias išreikalauti įrodymus, t. y. ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 26-AT-01701-13, buvo pažeisti šalių lygiateisiškumo, rungimosi  ir asmenų lygybės teismui principai.

Ieškovė UAB „Dartolitas“ atsiliepimu į atsakovo R. K. apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atsakovo apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Klaida sudarytoje tarp ieškovės ir atsakovo visiškos materialinės atsakomybės sutartyje jos nedaro negaliojančia, juolab, kad prekių trūkumas buvo nustatytas atsakovo sandėlyje, t. y. tiesioginėje jo darbo vietoje, tuo tarpu pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį iš atsakovo reikalaujama atsakomybės, kaip iš asmens, kuriam buvo patikėtos darbdaviui priklausančios prekės. Be to, atsakovės nurodytų argumentų, t. y. sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos tesime metu neginčijo.

Atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu taip pat neginčijo fakto, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis jo vykdytoms darbo funkcijoms buvo sudaryta, kad jo darbas buvo susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu. Tai patvirtina paties atsakovo pasirašyta sandėlininko pareiginė instrukcija, kurioje aiškiai nurodyta, kad atsakovo darbas buvo tiesiogiai susijęs su materialinėmis vertybėmis. Analogiškas funkcijas atkartoja ir pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis.

Kadangi atsakovas pradėjo dirbti kaip sandėlininkas naujai pradėjusiame veikti sandėlyje, t. y. tiek sandėlininko pareigybė, tiek Kauno padalinys buvo įsteigti naujai, kuriame ir buvo nustatytas prekių trūkumas, o jame veikla buvo pradėta vykdyti pirmąją atsakovo darbo dieną, o jokie atsakingi asmenys nesikeitė. Tuo tarpu prekių trūkumas yra nustatytas pagal sąskaitas faktūras ir važtaraščius, kuriuos atsakovas yra pasirašęs, t. y. atsakovas savo parašu yra patvirtinęs, kad prekės pagal šias sąskaitas  faktūras ir važtaraščius jam buvo perduotos, o tai buvo tiesioginė jo darbo funkcija – priimti prekes. Taip pat nurodo, kad jokie įstatymai nedraudžia įrodinėti prekių trūkumo kitokio pavadinimo dokumentais nei inventorizacijos aktu, pats atsakovas dalyvavo patikrinimo akto sudarymo metu, sveriant ir skaičiuojant sandėlyje esančią produkciją, todėl iš esmės jis atitinka inventorizacijos aktą.

Atsakovas prašoma prijungti ikiteisminio tyrimo medžiaga ketino įrodinėti aplinkybę, jog Kauno padalinio darbuotojas S. M. pasirašydavo prekių priėmimo-išsiuntimo važtaraščius, o atsakovas pasirašydavo tik kai kuriuos iš jų, tačiau ši aplinkybė buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teismo metu, ir buvo nustatyta, kad S. M. buvo atsakingas už prekybos salėje esančias prekes, kurios buvo tiekiams iš UAB „Dartolitas“ Vilniaus padalinio, tuo tarpu atsakovas buvo atsakingas už sandėlyje saugomas prekes, tiekiamas iš Lenkijos, kurias ir paimdavo. Dėl to S. M. pasirašytos sąskaitos faktūros bei važtaraščiai niekaip nepaneigia atsakovo atsakomybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. UAB „Mindija“, bylos Nr. 3K-3-371/2005).

Apeliacinės instancijos teisme 2016 m. lapkričio 29 d. gautas apelianto (atsakovo) R. K. prašymas priimti papildomus įrodymus: atsakovo E. M. 2016 m. lapkričio 6 d. prašymą Lietuvos teismo ekspertizės centrui dėl informacijos suteikimo ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. lapkričio 16 d. atsakymą „Dėl informacijos suteikimo“ Nr. S-933. Šiais rašytiniais įrodymais apeliantas siekia paneigti jo, kaip ieškovės buvusio darbuotojo materialinę atsakomybę už prarastas prekes. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, kad apelianto prašomi prijungti rašytiniai įrodymai neturi reikšmės sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo skundžiamos sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat atsižvelgusi į tai, kad nauji rašytiniai įrodymai buvo pateikti pavėluotai, apelianto prašymas prijungti nurodytus įrodymus netenkintinas.

Byloje kyla ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo apeliantui (atsakovui) taikyta visiška materialinė darbuotojo atsakomybė. Apeliantas teigia, kad su juo nebuvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, be to, darbdavio pateikti duomenys nepatvirtina reikalaujamos atlyginti žalos dydžio.

Pagal Darbo kodekse įtvirtintą teisinį reglamentavimą darbuotojas už darbdaviui padarytą žalą paprastai atsako ribotai – jis privalo darbdaviui padarytą žalą atlyginti visiškai, tačiau ne daugiau kaip trijų vidutinių mėnesio darbo užmokesčio dydžių sumą (DK 254 straipsnis). Visiška materialinė darbuotojo atsakomybė taikoma tik išimtiniais atvejais, įtvirtintais DK 255 straipsnyje: darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, kai žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (DK 255 straipsnio 3 punktas).

Visiškos darbuotojo materialinės atsakomybės institutas nustatytas visų pirma darbdavio interesais, siekiant apsaugoti jo turtą nuo aplaidžiais ar nesąžiningais darbuotojų veiksmais daromos žalos. Darbo sutarties šalių interesų proporcingumo principas užtikrinamas įtvirtinant darbuotojų interesų apsaugai skirtas nuostatas, reglamentuojančias reikalavimus visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymui: DK 256 apibrėžti darbuotojai, su kuriais dėl jų darbo pobūdžio gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis: tai darbuotojai, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe; konkrečių darbų ir pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje ar vidaus darbo taisyklėse. Šiame įstatymo straipsnyje taip pat įtvirtinti reikalavimai visiškos materialinės sutarties formai – ši sutartis turi būti sudaroma raštu, bei būtinosios sutarties sąlygos – joje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žalos neatsirastų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 256 straipsnio nuostatos, jog konkrečių darbų ir pareigų, dėl kurių gali būti sudaromos visiškos materialinės atsakomybės sutartys su darbuotojais, sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje, o kai jos nėra-darbo tvarkos taisyklėse reikšmė buvo aiškinta kasacinio teismo. Jo praktikoje šiuo klausimu pasisakyta, kad tais atvejais, kai darbovietėje nėra sudarytos kolektyvinės sutarties arba joje ar darbo taisyklėse tokių konkrečių darbų ar pareigų sąrašas nenurodytas, tačiau yra sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, tokia sutartis turėtų būti taikoma. Ginčo atveju nustatyta, kad apeliantas 2013 m. kovo 17 d. sudarė darbo sutartį Nr. 115, kurios pagrindu buvo priimtas į darbą sandėlininku. Su atsakovu 2013 m. kovo 18 d. buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, pagal kurią atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už darbdavio perduotas prekes, t. y. mėsos gaminius, jų rūšiavimą sandėlyje. Atsakovo 2013 m. kovo 18 d. pareiginėje instrukcijoje nurodyta, kad sandėlininkas priima, išduoda ir saugoja prekes ir materialines vertybes, tvarkingai jas išdėsto patalpose ar aikštelėse; sandėlininkas atsako už prekių ar materialinių vertybių trūkumą, atsiradusį dėl jo tyčinės kaltės ar neatsargumo.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamos bylos atveju aiškinosi šalių darbo sutarties turinį (DK 94 straipsnis), darbo sutarties sąlygas (DK 95 straipsnis), šalių valią sudarant visiškos materialinės atsakomybės sutartį ir pagrįstai, teisėjų kolegijos vertinimu, sprendė, kad apelianto darbas buvo tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu. Vien tik pareigų nenurodymas atsakovės vidaus darbo taisyklėse neturi nulemti asmens, dirbančio su jam darbdavio patikėtomis materialinėmis vertybėmis, atsakomybės apimties. Kita vertus, byloje surinkti įrodymai yra pakankami konstatuoti, kad (darbuotojo) darbo pobūdis, nepaisant klaidingai nurodytų atsakovo pareigų visiškoje materialinės atsakomybės sutartyje, atitiko DK 256 straipsnį ir visiškos materialinės atsakomybės ribos (sąlygos) buvo aiškiai įtvirtintos ginčo šalių sudarytoje visiškos materialinės atsakomybės sutartyje. DK 95 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad šalių susitarimu gali būti sulygstama ir dėl kitų darbo sutarties sąlygų, jeigu darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ar kolektyvinė sutartis nedraudžia jas nustatyti. Taigi darbdavys ir darbuotojas sudarydami darbo sutartį gali sulygti dėl materialinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Nodora“ v. P. K., bylos Nr. 3K-3-340/2012). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką DK 256 straipsnio norma, kad konkrečių darbų ir pareigų, dėl kurių gali būti sudaromos visiškos materialinės atsakomybės sutartys su darbuotojais, sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje ar vidaus tvarkos taisyklėse, nėra imperatyvi, o tokio sąrašo nebuvimas nedaro individualios visiškos materialinės atsakomybės sutarties neteisėtos, jeigu ji atitinka pirmiau aptartus įstatymo reikalavimus. Nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti ir nustatinėti kaip Kauno padalinio vadovo darbas buvo susijęs su materialinių vertybių saugojimu, apskaita, priėmimu ir kt., kadangi byloje, kaip minėta anksčiau, yra nustatyta, kad ieškovas dirbo ne Kauno padalinio vadovu, o sandėlininku, todėl apelianto argumentai dėl su juo sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties neteisėtumo nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog darbdaviui nenustačius prekių ar bet kokių materialinių vertybių likučių ieškovo darbo pradžios momentu, ieškovas neįgijo materialiai atsakingo asmens statuso taip pat nepagrįsti, kadangi byloje nustatytos aplinkybės įgalina spręsti, jog poreikio nustatinėti materialinių vertybių likučius, ieškovui pradėjus dirbti sandėlininku nebuvo, kadangi UAB „Dartolitas“ Kaune veiklą vykdė 2013 m. kovo 13 d. nuomos bei 2013 m. kovo 18 d. subnuomos pagrindu naudojamose patalpose, t. y. naujai įsteigtoje prekybos ir sandėliavimo vietoje, be to, byloje nėra pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo už menamai gautas vertybes Kauno padalinyje iki ieškovo darbo pradžios.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovui prekės buvo perduotos pagal sąskaitas–faktūras ir važtaraščius, kuriose jis pasirašė, kad jose nurodytas prekes (vertybes) gavo. Taigi šiuo atveju, gautas vertybių kiekis yra aiškus, bei byloje nėra ginčijamas. Gavęs prekes atsiskaitytinai pagal sąskaitas–faktūras ar važtaraščius, darbuotojas turi pagal šiuos dokumentus atsiskaityti su darbdaviu, t. y. atsakovas turėjo perduoti įmonei visas pagal šiuos dokumentus gautas prekes, iki jų perdavimo užtikrinti jų saugumą, o to nepadarius darbuotojui atsiranda visiška materialinė atsakomybė.

Bylą nagrinėjęs teismas, spręsdamas ar nagrinėjamos bylos atveju ieškovui taikytina materialinė atsakomybė pagrįstai aiškinosi ar darbdavys tinkamai organizavo darbą – visų pirma, užtikrindamas, kad darbuotojas tiksliai žinotų savo pareigas, jų atlikimo tvarką. Nustatyta, kad darbdavys atsakovą supažindino su darbo tvarkos taisyklėmis, pareigybės aprašymais ir nuostatais (DK 227 straipsnio 1 dalis, 229–232 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad raktus nuo prekių saugojimo patalpų turėjo tik atsakovas, prekių (vertybių) trūkumas nustatytas per santykinai trumpą atsakovo darbo laiką, t. y. nuo 2013 m. kovo 17 d. (priėmimo į darbą diena) iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. (trūkumo nustatymo diena), įrodymų, kad šiuo laikotarpiu apeliantas buvo išleistas atostogų, ar, kad jam tam tikrais laikotarpiais nebūnant darbe ieškovė tęsė veiklą ir todėl prekės į sandėlį buvo priimamos bei išduodamos kitų asmenų, t. y., kad buvo poreikis prekes perduoti kitam asmeniui, o vėliau atsakovui, byloje nėra pateikta. Nenustačius aplinkybių, jog be atsakovo už prekes buvo atsakingi ir kiti asmenys, apeliacinio skundo argumentai, jog nustatydamas žalos dydis pirmosios instancijos teismas grindė tai netinkamomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnis), teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde akcentuojamas pačios atsakovės netinkamas elgesys organizuojant inventorizacijas. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad faktinis materialinių vertybių sutikrinimas su apskaitos duomenimis (inventorizacija) buvo atlikta 2013 m. rugpjūčio 29 d. Atliekant faktinį materialinių vertybių sutikrinimą buvo pasverti rasti maisto prekių kiekiai (tiek prekybos salėje, tiek sandėlyje), jų duomenys (kiekiai) surašyti į parengtą lentelę. Byloje ginčas, jog sutikrinimą atliko trys asmenys, tarp jų ir už vertybes (prekes) atsakingas asmuo, nekyla. Apeliacinio skundo argumentai, jog byloje nesant įrodymų, jog inventorizacijai atlikti darbdavys priėmė sprendimą, kuriame turėjo būti nurodoma inventorizacijos terminai, komisijos sudėtis, tarp jų ir pirmininkas, patikrinimo akto turinys prieštarauja Inventorizacijos taisyklėms, patvirtintoms Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nepagrįsti. Byloje ginčas dėl akte nurodytų matavimo vienetų, skaičių, kuriais nustatyti vertybių kiekiai, nekyla, be to šiame akte identifikuotos gautos prekės ne tik jų skaitine išraiška, bet ir nurodant prekių asortimentą. Pripažintina, kad egzistuoja tam tikri apeliaciniame skunde nurodyti inventorizavimo tvarkos pažeidimai, tačiau jie, teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, kad gautų ir rastų vertybių kiekis nėra ginčijamas, bei byloje pateikus duomenis, jog buvo analizuojami ir kiti įmonės buhalteriniai duomenys, nepateikus įrodymų, jog atsakovas nėra kaltas už jam perduotų vertybių praradimą, nesudaro pagrindo atleisti atsakovą nuo atsakomybės, ar dėl to mažinti atlygintinos žalos dydį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nustatęs prekių trūkumus, darbdavys privalėjo kreiptis į teisėsaugos institucijas bei nustatinėti kitus galimai žalą padariusius asmenis. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė turi teisę pasirinkti savo teisių gynimo būdą, todėl ieškovės neveikimas, nustatant kitus žalą padariusius asmenis, apelianto atsakomybės taip pat nepašalina. 

Apelianto teigimu, bylą nagrinėjęs teismas neužtikrino jo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (pažeidė sudėtines šios teisės dalis – šalių lygybės ir rungimosi principus), teismui netenkinus apelianto (atsakovo) prašymų dėl įrodymų išreikalavimo. Šalių lygybės principas reiškia, kad kiekvienai šaliai turi būti suteikta pagrįsta (protinga) galimybė pristatyti savo bylą – įskaitant įrodymus – sąlygomis, kurios nepastatytų jos kur kas nepalankesnę nei priešingos šalies padėtį. Proceso rungimosi principas apima šalių galimybę pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti. Apeliantas kaip įrodinėjimo proceso apsunkinimus įvardija tai, kad pirmosios instancijos teismas netenkino jo prašymo išreikalauti įrodymus apie UAB „Dartolitas“ prekių judėjimą, pardavimų ataskaitas, mėnesių likučius, esančius ikiteisminio tyrimo medžiagoje. Pasisakydama dėl įrodymų išreikalavimo aspekto, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde nepaaiškinta, kokias konkrečiai aplinkybes atsakovo reikalaujami dokumentai galėjo paneigti ar patvirtinti, nenurodyta, kaip pateikti duomenys įtakotų 2013 m. rugpjūčio 29 d. ieškovės akte (t. y. oficialiame ieškovės sudarytame dokumente) nurodytus rastus vertybių kiekius sandėlyje. Šių argumentų pagrindu teisėjų kolegijai kyla pagrįstų abejonių dėl apelianto prašymo išreikalauti dokumentus iš nurodytos ikiteisminio tyrimo medžiagos reikšmingumo. Pažymėtina ir tai, kad apelianto galimybės gauti jo prašomus ikiteisminio tyrimo medžiagos dokumentus nebuvo apsunkintos, nes pats apelianto atstovas pripažino, kad ikiteisminio tyrimo medžiagos turinys jam buvo žinomas, ši medžiaga buvo prijungta prie kitos civilinės bylos, kurioje dalyvauja tos pačios šalys. Be to, vertinat procesą pirmosios instancijos teisme, spręstina, kad papildomų įrodymų pateikimo galimybė atsakovui buvo suteikta teismo posėdyje, vykusiame 2016 m. kovo 17 d., atsakovui šia teise nepasinaudojus, pakartotinas prašymas dėl įrodymų pateikimo, kaip vilkinantis procesą (CPK 181 straipsnio 2 dalis) buvo atmestas teismo posėdyje, vykusiame 2016 m. gegužės 2 d. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į ieškovės argumentus, jog kitas UAB „Dartolitas“ darbuotojas buvo atsakingas už prekes gaunamas iš UAB „Dartolitas“ Vilniaus padalinio, o žala byloje kildinama už prekes gautas iš Lenkijos, sprendžia, kad apelianto teiktas prašymas išreikalauti duomenis apie kito darbuotojo prekių priėmimą, būtų buvęs perteklinis ir būtų nepagrįstai užvilkinęs procesą.

Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, dėl to jo apeliacinis skundas netenkintinas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK  326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų apeliacinės instancijos teisme

Apeliacinį skundą atmetus, ieškovei priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė pateikė teismui prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Byloje esantys įrodymai patvirtinta, kad ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 600,00 Eur, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Kadangi ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, neviršija nustatyto maksimalaus dydžio (Rekomendacijų 2 p., 7 p., 8.11 p.), todėl iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 600,00 Eur apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :             

Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dartolitas“, j. a. k. 125838343, naudai 600,00 Eur (šešis šimtus eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Raimondas Buzelis

                                                                                    Albina Rimdeikaitė

                                                                                    Egidijus Tamašauskas