LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Šiekštelis“ ir atsakovų A. K., E. K. ir V. K. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Šiekštelis“ patikslintą ieškinį atsakovams A. K., E. K. ir V. K. dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas kilo dėl juridinio asmens dalyvių civilinės atsakomybės, kai juridinis asmuo negali įvykdyti savo prievolių dėl juridinio asmens dalyvių nesąžiningų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.50 str. 3 d.).

Ieškovas BUAB „Šiekštelis“ (toliau – ir bendrovė) nurodė, kad bendrovė vertėsi prekyba naudotais automobiliais. Dėl nuostolingos veiklos dauguma bendrovės akcininkų: L. G., R. K., A. K., A. K., E. K. ir V. K., 2008 m. gruodžio 29 d. nutarė bendrovę likviduoti, likvidatoriumi paskirti V. K., iki tol visą laiką buvusį bendrovės vadovu. 2008 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, bendrovė turėjo 12 053 Lt vertės ilgalaikio turto ir 1 433 844 Lt vertės trumpalaikio turto, iš kurio 1 214 856 Lt sudarė atsargos (perparduoti skirti pirkti naudoti automobiliai), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 1 278 224 Lt, todėl, ieškovo teigimu, bendrovė buvo nemoki ir jai turėjo būti inicijuotas bankroto bylos iškėlimas, o ne likvidavimas. Bendrovės 2009 m. vasario 2 d. visuotinis akcininkų susirinkimas, kuriame dalyvavo nurodyti akcininkai, vienbalsiai nutarė sudaryti atsargų inventorizacijos komisiją, paskirti komisijos pirmininku A. K., nariais – L. G., R. K. ir E. K.. Tos pačios sudėties bendrovės 2009 m. vasario 6 d. visuotinis akcininkų susirinkimas vienbalsiai nutarė bendrovės atsargų inventorizacijos metu surastą trūkumą nurašyti į sąnaudas savikainos kainomis, o 2009 m. kovo 6 d. visuotinis akcininkų susirinkimas – 9 178,22 Lt vertės nudėvėtą bei sugadintą turtą nurašyti į sąnaudas likutine verte. 2009 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, bendrovės ilgalaikio turto vertė sudarė tik 93 Lt, o trumpalaikio turto – 11 442 Lt; atsargų nebeliko. 2010 m. gegužės 24 d. teismas iškėlė atsakovo bankroto bylą. Ieškovo nuomone, balsavimas už bendrovės 1 214 856 Lt vertės atsargų ir 9 187,22 Lt vertės ilgalaikio turto nurašymą į sąnaudas buvo nesąžiningas. 2009 m. vasario 6 d. ir 2009 m. kovo 6 d. visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimų pagrindu bendrovė neteko 1 224 043,22 Lt vertės turto. Šių nutarimų priėmimo metu bendrovė turėjo likviduojamos įmonės statusą, buvo nemoki, nevykdė jokios veiklos, ko nutarimus priėmę akcininkai negalėjo nežinoti, tačiau be jokio pagrindo nutarė didelės vertės bendrovės turtą nurašyti į sąnaudas (išbraukti iš balanso). Šie akcininkai žinojo, kad, nurašius į sąnaudas aptariamą turtą, bendrovė jokio turto nebeturės; bankroto administratoriui buvo perduotas tik 93 Lt likutinės vertės kasos aparatas. Akcininkai, be jokio pagrindo į sąnaudas nurašydami bendrovės turtą, bendrovei ir jos kreditoriams padarė 1 224 043,22 Lt dydžio žalą, todėl privalo atsakyti už bendrovės prievoles (CK 2.50 str. 3 d.).

Ieškovas, remdamasis išdėstytu, pradiniu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš bendrovės akcininkų L. G., R. K., A. K., A. K., E. K. ir V. K. 1 244 043,22 Lt nuostoliams atlyginti. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas su L. G., R. K. ir A. K. sudarė taikos sutartį ir ši bylos dalis buvo nutraukta. Atsižvelgdamas į tai, ieškovas sumažino prašomų atlyginti nuostolių sumą per pusę ir prašė priteisti solidariai iš atsakovų A. K., E. K. ir V. K. 612 021,61 Lt nuostoliams atlyginti ir procesines palūkanas.     

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2013 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas nurodė priteisiantis ieškovui subsidiariai ir solidariai iš atsakovų 125 397 Lt žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas, o kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad bendrovė buvo įregistruota 2003 m., pagrindinė veikla buvo prekyba naudotais automobiliais. Bendrovės vadovu nuo įregistravimo iki 2009 m. sausio 13 d. ir likvidatoriumi nuo 2009 m. sausio 13 d. iki 2010 m. birželio 8 d. buvo atsakovas V. K.; akcininkais buvo E. S., A. K., L. G., R. K., A. K., A. K., E. K. ir V. K.. Bendrovės 2008 m. gruodžio 29 d. visuotiniame akcininkų susirinkime buvo pripažinta, kad bendrovę būtina likviduoti, nes ji dirba nuostolingai, nėra galimybių pagerinti finansinės padėties; likvidatoriumi paskirtas V. K.. 2008 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis, bendrovė turėjo ilgalaikio turto už 12 053 Lt, trumpalaikio – už 1 433 844 Lt, iš kurio 1 214 856 Lt sudarė atsargos; iš viso į balansą įrašyto turto vertė siekė 1 445 897 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 278 224 Lt, per 2008 m. bendrovė patyrė 386 528 Lt nuostolių. Iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) specialisto 2012 m. rugsėjo 7 d. išvados matyti, kad bendrovė 2008 m. tapo nemokia. Bendrovės 2009 m. vasario 2 d. visuotinis akcininkų susirinkimas nutarė atsargų inventorizacijos komisijos pirmininku paskirti A. K., nariais – L. G., R. K. ir E. K.. Nors šios komisijos surašytas atsargų trūkumo aktas ar aprašas (inventorizavimo aktas) bankroto administratoriui neperduotas ir į bylą nepateiktas, tačiau iš 2009 m. vasario 6 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo matyti, kad inventorizacijos metu buvo surastas bendrovės turto – atsargų – trūkumas. Bendrovės 2009 m. kovo 6 d. visuotinis akcininkų susirinkimas nutarė nudėvėtą (kompiuteris, spausdintuvas, fotoaparatas) ir sugadintą (konteineris, dušo kabina) ilgalaikį turtą nurašyti į sąnaudas likutine verte; pagal pagrindinių priemonių nurašymo aktą nurašomo ilgalaikio turto likutinė vertė buvo 9 187,22 Lt. Bylos nagrinėjimo metu šis 300 Lt vertės turtas, išskyrus 4 479,45 Lt likutinės vertės dušo kabiną ir 4 207,04 Lt vertės konteinerį, buvo perduotas administratoriui, jis pardavinėjamas kreditorių nustatyta tvarka, kas patvirtina, jog aptariamas turtas turėjo vertę, galėjo būti realizuojamas ar naudojamas pagal paskirtį ir jo nurašyti nebuvo pagrindo. Nei nurašyto ilgalaikio turto kortelių, nei sugadinimo aktų, nei kitų nurašymą pagrindžiančių dokumentų atsakovas V. K. bankroto administratoriui neperdavė. 2009 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis, bendrovė valdė tik 93 Lt vertės kasos aparatą, trumpalaikio turto vertė sudarė 11 442 Lt, o prekių nebeliko. Todėl, teismo nuomone, atsakovų veiksmus, kai jie visuotiniuose akcininkų susirinkimuose balsavo už  bendrovės 1 214 856 Lt vertės atsargų ir 9 187,22 Lt vertės ilgalaikio turto nurašymą į sąnaudas, nors neturėjo patikimų įrodymų apie tai, kur, pas ką, kokios būklės yra minėtas turtas, yra pagrindas pripažinti nesąžiningais. Iš nurodytos FNTT specialisto išvados matyti, kad 199 automobiliai, kurių įsigijimo vertė yra 649 114,27 Lt, o transportavimo išlaidos – 162 775 Lt, 2009 m. vasario 6 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo nutarimu buvo nutarta nurašyti į sąnaudas savikainos kainomis, tuo bendrovei buvo padaryta 811 889,27 Lt nuostolių, o  bendrovės nemokumui 2009 m. turėjo įtakos 1 214 856 Lt vertės atsargų nurašymas į sąnaudas, neapskaitytos pajamos, gautos už automobilius. Taigi, teismo vertinimu, dėl atsakovų (bei kitų akcininkų, kurių atžvilgiu byla nutraukta dėl taikos sutarties sudarymo) nesąžiningų veiksmų bendrovė tapo visiškai nemoki, neteko ženklios vertės savo turto, iš kurio būtų galėjusi vykdyti prievoles kreditoriams. Todėl atsakovai privalo atsakyti savo turtu už bendrovės nebegalimas įvykdyti  prievoles, ir atsakomybei pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį taikyti reikalingas priežastinis ryšys tarp atsakovų nesąžiningų veiksmų ir pagrindinio skolininko nemokumo įrodytas.

Teismas pažymėjo, kad, pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatas vertinant atsakovų nesąžiningus veiksmus, taikytini bendrieji civilinių teisinių santykių subjektų elgesio sąžiningumo kriterijai – juridinio asmens dalyvis laikytinas nesąžiningu, jeigu jis žinojo, kad jo elgesys neigiamai veikia juridinio asmens gebėjimą vykdyti savo prievoles. Atsakovų visuotiniuose akcininkų susirinkimuose priimtų sprendimų pagrindu bendrovė neteko 1 224 043,22 Lt vertės turto, nors atsakovai neabejotinai žinojo, kad bendrovė yra nemoki, veiklos nebevykdo, kad nuo 2008 m. gruodžio 29 d. bendrovei suteiktas likviduojamos įmonės statutas, kad mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 1 278 224 Lt. Atsakovai žinojo, kad, nurašius į sąnaudas aptariamą turtą, bendrovė jokio turto nebeturės; po bankroto bylos iškėlimo atsakovas V. K. bankroto administratoriui perdavė tik 93 Lt likutinės vertės kasos aparatą. Atsakovai, be jokio pagrindo nurašydami į sąnaudas turtą, bendrovei ir jos kreditoriams padarė 1 224 043,22 Lt dydžio žalą, iš kurios 612 021,61 Lt prašoma priteisti iš atsakovų. Todėl, teismo nuomone, darytina išvada, kad atsakovai, kaip bendrovės dalyviai, atliko nesąžiningus ir kaltus veiksmus bendrovės ir jos kreditorių atžvilgiu. Atsakovų nesąžiningų veiksmų pagrindu bendrovė ir jos kreditoriai patyrė žalą, todėl atsakovai privalo atsakyti savo turtu už bendrovės prievoles subsidiariai. 

Teismas sutiko su atsakovais, kad pats bendrovės turto inventorizacijos atlikimas buvo teisėtas veiksmas, tačiau sprendimas nurašyti nustatytą didelės vertės atsargų trūkumą ir ilgalaikį turtą neturint įrodymų apie tikrąją turto vertę ir stovį, buvimo vietą, nesiimant jokių veiksmų ir nededant pastangų surasti turtą ar kaltus dėl jo dingimo asmenis, yra nesąžiningas. Atsakovai, elgdamiesi sąžiningai, nustačius tokios vertės turto nebuvimą ir sugadinimą, turėjo pasinaudoti bendrovės įstatų suteikta teise skirti ekspertą veiklai ir apskaitos dokumentams patikrinti, aiškintis, ar nėra tyčinio nemokumo požymių, ar nešvaistomas bendrovės turtas ir pan. Tai, kad sprendimų priėmimo dieną turto faktiškai nebuvo arba jis jau buvo sugadintas, o sprendimais tik buvo konstatuoti minėti faktai, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo netenkinti ieškinio, nes būtent aptariami bendrai atlikti ir nesąžiningi akcininkų veiksmai sudarė sąlygas paslėpti galimą turto iššvaistymą, vagystę, pasisavinimą ir sudarė galimybes neieškoti nesančio turto ir kaltų dėl jo praradimo ir sugadinimo asmenų. Tokia atsakovų veikla neatitiko strateginio bendrovės valdymo principų ir tikslų, kuriuos įgyvendina juridinių asmens dalyvių susirinkimas. Bendrovės 2009 m. kovo mėn. pagrindinės priemonės nurašymo akte Nr. 1 nurodytą ilgalaikį turtą nurašyti visuotiniam akcininkų susirinkimui pasiūlė likvidatorius V. K., kuris ir konstatavo, kad šis ilgalaikis turtas yra sugadintas ir nusidėvėjęs, tačiau nei akcininkams tuo metu, nei bankroto administratoriui, nei į bylą nepateikti įrodymai, patvirtinantys turto nusidėvėjimo faktą, dydį, vertę. Byloje nėra duomenų, kad likvidatorius V. K. turėjo specialių žinių kompetentingai nustatyti kilnojamojo turto vertę, nusidėvėjimo lygį, netinkamumą tolesniam  naudojimui ir priskyrimą ilgalaikiam turtui. Tačiau šiuo atveju galutinį sprendimą dėl inventorizacijos rezultatų įrašymo į buhalterinę apskaitą priėmė ne vienas V. K., kaip bendrovės vadovas, bet būtent visi atsakovai, visuotiniame akcininkų susirinkime balsuodami už tokį sprendimą. Todėl, teismo vertinimu, atsakovai nepagrįstai nurodo, kad visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimai neturėjo įtakos bendrovės turto nurašymui ir tam, jog bendrovė nebegalėjo vykdyti prievolių kreditoriams, kad atsisakymas nurašyti susidariusį atsargų trūkumą visiškai nebūtų įtakojęs to fakto, jog toks trūkumas yra, ir kad tai tebuvo nesvarbus „buhalterinis“ trūkumų įforminimas.

Teismas nurodė, kad šio sprendimo priėmimo dieną nepatenkintų bendrovės kreditorių reikalavimų dydis yra 341 327,36 Lt. Todėl didžiausia suma, kurios pagrindinis skolininkas (bendrovė) negali sumokėti kreditoriams dėl to, kad atsakovai atliko nesąžiningus veiksmus, siekdami išvengti atsiskaityti su kreditoriais, yra ne 612 021,61 Lt, bet 341 327, 36 Lt. Nustatant pinigų sumą, kuri solidariai priteistina iš atsakovų byloje nustatytu faktiniu ir teisiniu pagrindu, atsižvelgtina į tai, kad iš šios bylos buvusių atsakovų A. K., L. G., R. K. žalai atlyginti ieškovui sumokėta 50 000 Lt, o įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-314-280/2012 iš atsakovo V. K., kaip įmonės likvidatoriaus, yra priteista 216 252,16 Lt, todėl šiomis sumomis priteisiamų nuostolių dydis mažinamas. Ieškovo argumentas, kad priteistos sumos išieškojimas iš V. K. gali būti apsunkintas, nesudaro pagrindo priteisti didesnį žalos atlyginimą, negu iš viso nustatytas nuostolių dydis, tuo labiau, kad atsakovų atsakomybė yra subsidiari. Iš kitos pusės, juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės kreditoriams, kaip CK 2.50 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga, negali būti laikoma kreditoriaus patirta žala, nes šiuo atveju dar nėra tiksliai žinoma, kokia apimtimi prievolės kreditoriui neįvykdys pagrindinis skolininkas (bendrovė), nes likvidavimo, turto pardavimo, skolų išieškojimo procedūros nebaigtos. Tačiau bet kokiu atveju prievolė nebus didesnė, negu ji nustatyta įsiteisėjusiomis teismo nutartimis, kuriomis patvirtintas kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai. Teismas taip pat nurodė, kad kreditorių reikalavimų patenkinimas iš visų bendrovės gautų lėšų sumažėja tiek, kiek reikia lėšų neatlygintoms administravimo išlaidoms padengti, nes jos apmokamos pirmiausia. Taigi sprendimo priėmimo dieną esančias neapmokėtas administravimo išlaidas yra pagrįsta laikyti sudėtine prievolės, kurios negali įvykdyti bendrovė dėl nesąžiningų atsakovų veiksmų, dalimi; bylos duomenimis, tokia administravimo išlaidų dalis yra 50 322 Lt. Todėl iš atsakovų ieškovui priteistina 125 397 Lt nuostoliams atlyginti CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu, nes įrodyta, kad atsakovai atliko nesąžiningus veiksmus siekdami išvengti atsiskaitymo su kreditoriais ir kad yra priežastinis ryšys tarp atsakovų veiksmų ir pagrindinio skolininko negalėjimo įvykdyti nurodyto dydžio prievolių kreditoriams.

Teismas sprendė, kad pagrįsta atsakovams taikyti solidarią civilinę atsakomybę, kadangi žala yra visų atsakovų bendrų veiksmų padarinys – nors atsakovai ir turėjo skirtingą akcijų skaičių, bet buvo artimi giminaičiai, veikė vienijami to paties tikslo, vieninga tyčia (CK 6.279 str. 1 d.). Teismas pažymėjo, kad atsakovas V. K. buvo ir įmonės vadovas, ir dalyvis, tačiau nurodytus neteisėtus, kaltus, žalos sukėlusius veiksmus atliko kaip juridinio asmens dalyvis, todėl jo atsakomybė pagal pareikštą ieškinio faktinį pagrindą nustatoma solidari kaip juridinio asmens dalyvio. Teismas taip pat nurodė, kad pagal CK 6.279 straipsnio 4 dalį, jeigu žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, tai visi asmenys atsako kartu, išskyrus  atvejus, kai kiti asmenys įrodo, kad žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie yra atsakingi, rezultatas. Teismo nuomone, nei vienas iš atsakovų šios sąlygos neįrodė. Byloje konstatuoti bendri nesąžiningi atsakovų veiksmai, turėję įtakos bendrovės nemokumui ir negalėjimui atsiskaityti su kreditoriais, todėl jie tarpusavyje laikytini solidariaisiais skolininkais. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje išieškojimas visų pirma turi būti nukreiptas į bendrovės turtą, o tuo atveju, jeigu iš bendrovės turto reikalavimai nebūtų visiškai patenkinti, – solidariai į  atsakovų turtą.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Ieškovas BUAB „Šiekštelis“ prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – tenkinti ieškinį visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.279 straipsnio 1 dalies normą. Ieškinys buvo grindžiamas CK 2.50 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią žala suprantama kaip įmonės negalėjimas įvykdyti prievolių savo kreditoriams (kaip įmonės kreditorių reikalavimų suma). Bendrovė savo prievolių kreditoriams negali įvykdyti tiek dėl šioje byloje nagrinėtų atsakovų kaltų veiksmų, tiek ir dėl V. K. kitų neteisėtų veiksmų, nagrinėtų Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-314-280/2012, kurioje iš jo buvo priteista 216 252,16 Lt. CK 6.279 straipsnio 1 dalis numato, kad bendrai padarę žalos asmenys atsako solidariai; bendrai žala gali būti padaroma ir keliomis skirtingomis veikomis. Todėl tiek šios bylos atsakovai, įskaitant V. K., už kreditorių atžvilgiu nesąžiningus veiksmus, tiek V. K. už kitoje byloje nagrinėtus neteisėtus veiksmus atsako solidariai. Dėl šios priežasties teismas visiškai nepagrįstai priteistinos žalos dydį sumažino kitoje byloje priteista 216 252,16 Lt suma. To pasėkoje atsakovai A. K. ir E. K. nepagrįstai atleisti nuo solidarios atsakomybės bendrovės (bendrovės kreditorių) atžvilgiu, o kreditoriai paranda įstatyme įtvirtintą apsaugą ir galimybę atgauti savo skolų apmokėjimą iš visų kaltų asmenų. Tuo atveju, jei atsakovas V. K. neatlygins visų nuostolių, kreditorių reikalavimai nebus patenkinti, nors už jų patenkinimą yra atsakingi ir atsakovai A. K. bei E. K..

2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė subsidiarios atsakomybės institutą (CK 6.245 str. 5, 6 d.). Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje numačius, kad priteisiama subsidiariai, buvo būtina nurodyti ir pagrindinį skolininką (pagrindinę prievolę), už kurią atsakomą papildomai, tačiau to nebuvo padaryta, dėl ko ateityje gali kilti problemų vykdant sprendimą. Subsidiariai atsakingas asmuo atsakingas tik tiek, kiek pagrindinis skolininkas. Nagrinėjamu atveju teismas subsidiariai priteisė iš atsakovų tik 125 397 Lt, kas reiškia, kad tik šioje dalyje atsakovai, kaip bendrovės dalyviai, yra atsakingi už bendrovės prievoles kreditoriams, nors pati bendrovė kreditoriams skolinga 341 327,36 Lt. Jeigu iš V. K. pagal kitoje byloje priimtą sprendimą bus išieškota 125 397 Lt suma ir ji bus išmokėta bendrovės kreditoriams, pagrįsta teigti, kad atitinkama prievolė pasibaigtų ir visų kitų šios bylos atsakovų atžvilgiu. Antstolis, vykdydamas išieškojimą iš subsidiariai atsakingo asmens, privalės nustatyti, kokia apimtimi yra neįvykdyta subsidiari prievolė ir atitinkama pagrindinio skolininko įvykdyta prievolės dalimi mažinti išieškojimą iš subsidiariai atsakingo asmens. Taigi, teismui priteisus visą skolą subsidiariai, o vėliau paaiškėjus, kad dalis yra įvykdyta, antstolis ir išieškotų mažesnę sumą. Dėl šios priežasties teismas visiškai nepagrįstai mažino priteistos žalos dydį. Jeigu teismas būtų priteisęs visą nesumažintą sumą, atitinkamai iš atsakovų nebūtų išieškota daugiau, nei jie yra skolingi. Be to, net jei ir būtų išieškota, šie pinigai atitektų tiems patiems atsakovams kaip akcininkams.

Atsakovai A. K., E. K. ir V. K. prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą.

Atsakovų teigimu, pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį juridinio asmens dalyvio atsakomybė negali būti didesnė negu juridinio asmens įsipareigojimai kreditoriams, tuo tarpu ieškovas reikalauja daugiau, nei pats yra skolingas savo kreditoriams. Atsakovai pažymi, kad akcininkai turi teisę gauti likviduojamos bendrovės turto dalį, tačiau teismas nemotyvuotai atsisakė įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, visus bendrovės akcininkus. Teismo sprendimas gali turėti įtakos neįtrauktų į bylą akcininkų teisėms ir interesams, todėl skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas ir bylą gražinta nagrinėti iš naujo. Atsakovai taip pat nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu su kitais trimis akcininkais buvo sudaryta taikos sutartis, kurios pagrindu buvo sumokėta 50 000 Lt. Atsakovai taip pat siūlė 50 000 Lt, vėliau – 100 000 Lt, tačiau taikos sutartis su jais nebuvo sudaryta. Tai įrodo, kad ieškovas yra nesąžiningas atsakovų atžvilgiu, o nesąžininga šalis negali sulaukti teisinės gynybos. Jeigu ieškovas kitų trijų akcininkų pasiūlytą 50 000 Lt dydžio kompensaciją laikė sąžininga, tai teismas turėjo būti lygiai teisingas ir nepriteisti iš atsakovų analogiškos sumos. Skundžiamas sprendimas iš esmės pažeidžia teisingumo principą.

Atsakovai A. K., E. K. ir V. K. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai pripažino, kad egzistuoja visos būtinos sąlygos CK 2.50 straipsnio 3 daliai taikyti:

1.1. Dėl nesąžiningų (neteisėtų ir kaltų) veiksmų. Ieškovas nenurodė, o teismas nenustatė, kokius neteisėtus ir kaltus veiksmus atliko atsakovai. Bendrovės turto inventorizacija buvo atlikta ir jos rezultatai visuotiniame akcininkų susirinkime atsakovų buvo patvirtinti vadovaujantis ir vykdant tesės aktų reikalavimus (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo, Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo, kitų teisės aktų), todėl atsakovai, nurašydami inventorizacijos metu aptiktus atsargų trūkumus ir ilgalaikį nudėvėtą ir sugedusį turtą į sąnaudas, ne tik kad neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o, priešingai, vykdė imperatyvias įstatymų normas ir veikė teisėtai. Teismo išvada, kad, nurašius turtą, bendrovė neteko galimybės atsiskaityti su kreditoriais, neatitinka tikrovės ir yra neteisėta, nes byloje įrodyta, jog atsakovai bendrovės turto nepradangino, o nurašė jau nebeesantį turtą. Dėl šios priežasties deliktinė atsakomybė atsakovams, kaip bendrovės akcininkams, negalėjo atsirasti. Bendrovės bankroto administratorius pats privalo kreiptis į teismą ir ginčyti bendrovei žalos padariusius sandorius. Bendrovė neprašė pripažinti aptariamų visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo negaliojančiais, todėl jų teisėtumas yra preziumuojamas.

1.1.1. Dėl 9 187,22 Lt ilgalaikio turto nurašymo į sąnaudas. Teisės aktai nustato, kad ilgalaikis turtas yra nurašomas, jeigu jis nebeatitinka turto priskyrimo ilgalaikiam turtui požymių. Nurašytas ilgalaikis turtas iš esmės buvo kompiuterinė technika, kurios nusidėvėjimo normatyvas pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymą yra 3 metai. Kompiuterinė technika buvo įsigyta 2004 m., todėl teisėtai galėjo būti nurašyta kaip nusidėvėjusi. Atsakovai priėmė sprendimą nurašyti ilgalaikį turtą į sąnaudas remdamiesi likvidatoriaus V. K. nustatytu turto sugadinimo ir nusidėvėjimo faktu, t. y. tuo, kad šis turtas nebeatitiko teisės aktuose nustatytų turto priskyrimo ilgalaikiam turtui požymių. Nagrinėjamu atveju ieškovas, o ne atsakovai turėjo įrodyti, kad turto nurašymui nebuvo pagrindo, kad turtas buvo geros būklės ir galėjo būti naudojamas pagal paskirtį arba parduotas rinkoje.

1.1.2. Dėl 1 214 856 Lt atsargų trūkumo nurašymo į sąnaudas. Bendrovės visuotinio akcininkų susirinko sprendime nurašyti atsargų trūkumą nebuvo nei pasisakyta, kad nerastas turtas yra prarastas teisėtai, nei kad bendrovė neieškos trūkstamo turto, o tik sutvarkyta bendrovės dokumentacija. Būtent bankroto administratorius privalėjo ieškoti trūkstamo turto, o ne reikalauti apmokėti už kitų asmenų (bendrovės darbuotojų) netinkamai vykdytas pareigas. Akcininkai nėra bendrovės valdymo organas, jie nenusprendė atsisakyti nerasto turto. Tam, kad būtų konstatuota, jog atsargų trūkumas atsirado dėl atsakovų nesąžiningų veiksmų, turėjo būti įrodytos konkrečios priežastys, dėl kurių atsirado atsargų trūkumas, ir kad šias priežastis sukėlė atsakovai. Tai, kad akcininkai neieškojo kaltų darbuotojų, savaime nereiškia, jog tarp nesančio turto ir akcininkų sprendimo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Atsakovai, kaip bendrovės akcininkai, nebuvo ir nėra materialiai atsakingi už bendrovės atsargas. Ieškovas net nenurodė, koks konkrečiai turtas dingo, be to, pripažino, jog ginčijamų sprendimų priėmimo metu bendrovėje turto jau nebuvo.

1.2. Dėl bendrovės negalėjimo įvykdyti prievolių. Teismas nenustatė, kaip akcininkų sprendimai užkirto kelią bendrovei įvykdyti savo prievoles, kai tais sprendimais buvo tik buhalteriškai įformintas turto nebuvimo faktas. Teismas taip pat nenustatė, kaip akcininkų sprendimai jų priėmimo metu pažeidė dabar bendrovės kreditoriais esančių kreditorių teises ir interesus, t. y. kokių prievolių ir kokiems kreditoriams. Nėra pateikta jokių įrodymų, kad akcininkų sprendimai jų metu pažeidė teises ir interesus tuo metu buvusių bendrovės kreditorių, kurie ir šią dieną yra bendrovės kreditoriai su reikalavimais, kilusiais iki ginčijamų sprendimų sudarymo dienos. Teismas privalėjo nustatyti, kada, kaip ir dėl kieno kaltės dingo bendrovės turtas, kurį vėliau nurašė akcininkai. O jau tada turėjo nustatyti, kokių prievolių negalėjo įvykdyti bendrovė tuo metu, kai tas turtas dingo.

1.3. Dėl priežastinio ryšio. Priežastinis ryšys tarp ginčijamų akcininkų sprendimų ir ieškovo nurodomos žalos yra neįrodytas. Aptariami akcininkų sprendimai, net jeigu juos ir būtų galima pripažinti netinkamais ar nesąžiningais, patys savaime nedaro bendrovei žalos, nes nuo jų bendrovės turtas nei atsirado, nei dingo, nei buvo pasisavintas. Turėjo būti įrodyta, kad iki ginčijamų akcininkų sprendimų bendrovė galėjo atsiskaityti su kreditoriais, o po jų – jau ne. To nebuvo padaryta.

2. Teismas atsakomybę už bendrovės patirtus nuostolius pritaikė netinkamiems subjektams. Byloje nustatyta, kad ne nuo ginčijamų akcininkų sprendimo priėmimo momento bendrovė neteko turto. Kaip bendrovės turtas buvo apskaitomis ir kur jis dingo, atsako bendrovės valdymo organai, t. y. vadovas ir vyriausiasis finansininkas, bei materialiai atsakingi darbuotojai, tačiau ne akcininkai. FNTT specialisto išvadoje konstatuota, kad bendrovė buvo nemoki dar 2008 m., todėl ir akcininkų sprendimų priėmimo metu ji negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Išvadoje taip pat nurodyta, kad visi automobiliai, apie kurių dingimą (nurašymą) kalbėjo ieškovas, buvo parduoti, todėl būtent bendrovės atsakingi darbuotojai, direktorius, buhalteris, vadybininkai atliko veiksmus – vienas pardavė, o kitas netinkamai įformino bendrovės dokumentaciją arba pasisavino turtą. Bendrovės darbuotojai, o ne akcininkai buvo atsakingi už automobilių pardavimą. Bendrovės vadovas, pateikdamas balansus, anksčiau duomenų akcininkams nepateikė, tai padarė tik 2009 m., kai nurašytinų daiktų jau nebuvo arba jie buvo sugadinti. Baudžiamosios bylos medžiaga įrodo, kad ne akcininkai pasisavino turtą. Teismas taip pat nepasisakė, ar turto nurašymas po inventorizacijos apskritai buvo visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencijos klausimas. Tai nėra akcininkų kompetencija. Nerasto turto nurašymas buvo buhalterijos sprendimas. Išvada, kad atsakovai yra susiję giminystės ryšiais, o V. K. buvo bendrovės vadovu, dar nereiškia, jog jie visi turi kaip akcininkai atlyginti žalą už akcininkų sprendimus pareikšto ieškinio kontekste.

3. Teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė, kaip ir kada atsakovai atsako solidariai, o kada subsidiariai, todėl sprendimo vykdymas yra neaiškus, ir dėl šios priežasties jis naikintinas.

Ieškovas BUAB „Šiekštelis“ prašo atmesti atsakovų apeliacinį skundą.

Ieškovo teigimu, teismas visiškai pagrįstai tenkino ieškinį CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu, nes buvo nustatytos visos sąlygos šios normos taikymui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

Nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas ir skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu tenkintas remiantis CK 2.50 straipsnio 3 dalies norma. Ši norma nustato, kad tuo atveju, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Teismas sprendė, kad egzistuoja visos būtinosios šios atsakomybės taikymo atsakovams A. K., E. K. ir V. K., kaip bendrovės akcininkams, sąlygos. Teismas taip pat sutiko su ieškovu, kad atsakovai, nepaisant subsidiarios atsakomybės bendrovės atžvilgiu, tarpusavio atžvilgiu už bendrovės neįvykdytas prievoles atsako solidariai, t. y. iš esmės kaip vienas subsidiarus skolininkas.

Bylos duomenimis, pradinis ieškinys buvo pareikštas šešiems bendrovės akcininkams: L. G., R. K., A. K., A. K., E. K. ir V. K., priėmusiems visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus, su kuriais ieškovas siejo žalos bendrovei ir jos kreditoriams atsiradimą (t. 1, b. l. 2-5). Bylos nagrinėjimo metu ieškovas su trimis iš pradinių atsakovų – L. G., R. K. ir A. K. – sudarė taikos sutartį (t. 2, b. l. 72, 73), teismas ją patvirtino ir bylos dalį šių atsakovų atžvilgiu nutraukė (t. 2, b. l. 83-85). Vėliau ieškovas patikslino ieškinį, reikalaujamus atlyginti nuostolius, kuriuos sudaro viso nurašyto bendrovės turto vertė, sumažindamas per pusę (t. 3, b. l. 156, 157). Po taikos sutarties patvirtinimo L. G., R. K. ir A. K. nebuvo įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis ir tolimesniame bylos nagrinėjime ir teismo procese nedalyvavo (pvz., t. 3, b. l. 2, b. l. 101, 102). Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, be kita ko, konstatavo, jog dėl atsakovų bei kitų akcininkų, kurių atžvilgiu byla nutraukta dėl taikos sutarties sudarymo, nesąžiningų veiksmų bendrovė tapo visiškai nemoki, neteko ženklios vertės savo turto, iš kurio būtų galėjusi vykdyti prievoles kreditoriams.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalį solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Taigi įstatymas įtvirtina, kad nurodytu atveju tarp solidariųjų skolininkų atsiranda dalinė prievolė, o skolininkų dalys šioje prievolėje, kaip matyti tiek iš nurodytos normos, tiek iš CK 6.5 straipsnio normos, preziumuojamos esančios lygiomis. Iš esmės analogiškos taisyklės yra įtvirtintos ir CK 6.279 straipsnio 2 dalyje bei 6.280 straipsnio 2 dalyje, reglamentuojančiose civilinę atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į išdėstytą ir pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad ieškovo įrodinėtą žalą apskritai lėmė visų akcininkų (pradinių atsakovų) nesąžiningas elgesys, po taikos sutarties patvirtinimo ir bylos dalies nutraukimo likę trys atsakovai A. K., E. K. ir V. K., atlyginę skundžiamu sprendimu priteistus nuostolius, įgytų teisę regreso tvarka kreiptis į kitus pradinius atsakovus L. G., R. K. ir A. K. dėl atlygintų nuostolių paskirstymo tarp visų už juos atsakingų asmenų. Pažymėtina, kad, nors ieškovas, kaip galima suprasti iš jo pozicijos (t. 2, b. l. 74, 75), sudarius taikos sutartį, reikalavimus atsakovams A. K., E. K. ir V. K. sumažino pradiniams atsakovams L. G., R. K. ir A. K. tenkančiomis dalimis, t. y. laikė, kad tarp visų pradinių atsakovų, kaip solidarių skolininkų, galinčios atsirasti dalinės prievolės dalys yra lygios, lygių dalių principas tėra preziumuojamas ir gali būti paneigtas. CK 6.279 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad, nustatant solidariai atsakingų asmenų tarpusavio reikalavimus, atsižvelgiama į kiekvieno iš jų kaltę, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato ką kita. Pagal CK 6.280 straipsnio 2 dalį atlyginęs kelių asmenų bendrai padarytą žalą asmuo turi teisę iš kiekvieno reikalauti jų išmokėtos žalos atlyginimo dalies, proporcingos jų kaltei; kai neįmanoma nustatyti kiekvieno iš žalą padariusių asmenų kaltės dydžio, laikoma, kad jie žalą turi atlyginti lygiomis dalimis. Taigi, kolegijos nuomone, atsakovai A. K., E. K. ir V. K., atlyginę skundžiamu sprendimu priteistus nuostolius, turėtų teisę įrodinėti, kad akcininkų, priėmusių sprendimus, su kuriais pirmosios instancijos teismas siejo žalos atsiradimą (pradinių atsakovų), dalys tarpusavio dalinėje prievolėje nėra lygios ir reikalauti pripažinti L. G., R. K. ir A. K. atsakingais už nustatytą žalą didesne apimtimi. Tokią aptariamų atsakovų regreso teisę visų pirma suteikia minėta sprendimo išvada, kad bendrovės nemokumą ir ženklios vertės turto netekimą, iš kurio bendrovė būtų galėjusi vykdyti prievoles savo kreditoriams, lėmė visų akcininkų nesąžiningas elgesys. Nagrinėjamu atveju taikos sutarties sudarymas su vienais iš solidarių skolininkų (atleidimas nuo prievolės įvykdymo) besąlygiškai neeliminuoja šių skolininkų iš ateityje tarp visų solidarių skolininkų galinčios atsirasti tarpusavio dalinės prievolės.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu, pažymi, kad atsakovai L. G., R. K. ir A. K., kurių atžvilgiu byla buvo nutraukta patvirtinus taikos sutartį, privalėjo toliau dalyvauti teismo procese trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisėmis, tačiau to pirmosios instancijos teismas neužtikrino (CPK 47 str. 2 d.). Skundžiamame sprendime yra pasisakyta dėl šių asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, todėl tai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d., 329 str. 2 d. 2 p.). Dėl to sprendimas naikinamas ir perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 1 p.).

Dėl ieškinio pagrindo

Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo nurodoma CK 2.50 straipsnio 3 dalies norma visų pirma skirti ginti ne juridinį asmenį nuo nesąžiningų jo dalyvių veiksmų, o šio juridinio asmens kreditorius. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinio faktinį pagrindą, visiškai pagrįstai bendrovės kreditoriams padarytiems nuostoliams prilygino bendrovės bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumą, įvertindamas ir žinomas bankroto administravimo išlaidas (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 36 str. 1 d.). Teismas taip pat teisingai prašomus priteisti nuostolius sumažino suma, kuri ieškovui buvo sumokėta taikos sutarties su L. G., R. K. ir A. K. pagrindu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovai iš esmės neneigia didžiosios dalies prašomų atlyginti nuostolių (dėl atsargų nurašymo į sąnaudas) fakto, tačiau įrodinėja, jog ieškinio teisinis pagrindas yra netinkamas, nes turėtų būti keliamas ne bendrovės akcininkų, o bendrovės vadovo ir likvidatoriaus, vyriausiojo finansininko, kitų darbuotojų atsakomybė, nors kai kuriais atvejais šie asmenys ir sutampa (turi dvejopa teisinį statusą). Šalys neginčija ir skundžiamame sprendime nustatyta, kad kvestionuojamų akcininkų sprendimų priėmimo metu nurašyto turto iš tiesų nebebuvo. Pažymėtina, kad, teismų informacinės sistemos duomenimis, šiuo metu yra įsiteisėjęs Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. baudžiamasis įsakymas (bylos Nr. 1-98-455/2014), kuriuo šios bylos bendraatsakoviu esantis V. K. (buvęs bendrovės vadovu ir likvidatoriumi) yra nuteistas už apgaulingą bendrovės apskaitos tvarkymą. Šiame nuosprendyje, be kita ko, nustatytos aplinkybės, susijusios ir su tikrosiomis priežastimis, kodėl ir nuo kada bendrovė nedisponuoja vėlesniais akcininkų sprendimais nurašytu turtu; tokias aplinkybes iš esmės patvirtina ir nagrinėjamoje byloje apklaustų liudytojų parodymai. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodyta turėtų būti įvertinta iš naujo nagrinėjant grąžintą bylą. Pažymėtina, kad ieškovas turi teisę tikslinti ieškinį, o teismas, atsižvelgdamas į byloje egzistuojantį viešąjį interesą, sąlygojamą ieškovo statuso, – laikydamasis procesinių taisyklių peržengti pareikšto ieškinio ribas.

Pripažinus, kad egzistuoja skundžiamo sprendimo absoliutus negaliojimo pagrindas, kolegija dėl kitų apeliacinių skundų argumentų nepasisako.  

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.