Civilinė byla Nr. e2-569-464/2025
Teisminio proceso numeris 2-55-3-00545-2025-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.6; 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2; 3.3.1.11.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. liepos 3 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „iTree Lietuva“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gegužės 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „iTree Lietuva“ ieškinį atsakovei biudžetinei įstaigai Lietuvos Respublikos Vyriausiajai rinkimų komisijai dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Amadeus“,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „iTree Lietuva“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) panaikinti atsakovės biudžetinės įstaigos Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) 2025 m. balandžio 4 d. sprendimą dėl trečiojo asmens UAB „Baltic Amadeus“ pasiūlymo ir jo dokumentų konfidencialumo; 2) panaikinti atsakovės 2025 m. kovo 25 d. sprendimą dėl pasiūlymų eilės ir trečiojo asmens UAB „Baltic Amadeus“ pasiūlymo bei atmesti trečiojo asmens UAB „Baltic Amadeus“ pasiūlymą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti atsakovės vykdomo tarptautinio viešojo pirkimo „VRKIS modernizavimo paslaugos“ (pirkimo Nr. 686213) procedūras ir įpareigoti atsakovę nesudaryti pirkimo sutarties, o jei ji sudaryta, sustabdyti jos vykdymą, iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas byloje. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindė tuo, kad: 1) ieškinys yra preliminariai (lot. prima facie) pagrįstas; 2) netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kyla grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo konkrečiu atveju yra vienintelė efektyvi priemonė, galinti užtikrinti gabūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą; 3) nesustabdžius pirkimo procedūrų, būtų šiurkščiai pažeidžiamas viešasis interesas dėl pirkimo teisėtumo užtikrinimo; 4) šiuo konkrečiu atveju nėra jokios objektyvios skubos skubiai baigti pirkimo procedūras.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Šiaulių apygardos teismas 2025 m. gegužės 7 d. nutartimi netenkino ieškovės UAB „iTree Lietuva“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
4. Vertindamas ieškinio preliminarų pagrįstumą, teismas, nurodė, kad nėra pagrindo manyti, jog ieškinys yra aiškiai nepagrįstas.
5. Teismas pažymėjo, kad ieškovės materialiųjų reikalavimų pareiškimas savaime nelemia poreikio taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir stabdyti pirkimo procedūras ar stabdyti pirkimo sutarties vykdymą. Teismo vertinimu, tai neproporcingos priemonės ir ieškovė pakankamai įrodymais nepagrindė savo teiginių dėl galbūt jai palankaus teismo sprendimo įvykdymo grėsmės.
6. Teismas pripažino, kad pirkimo objektas svarbus tiek ieškovei – pirkimo dalyvei, užėmusiai antrąją vietą, tiek ir atsakovei, organizavusiai pirkimą. Tačiau, teismo vertinimu, ieškovė nepateikė pakankamai duomenų, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju atitiks ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Viešasis interesas, kad atsakovei būtų suteiktos VRK informacinės sistemos modernizavimo paslaugos, šiuo atveju yra svarbesnis už privatų ieškovės interesą teikti suinteresuotiems asmenims paslaugas ir siekti pelno. Informacinės sistemos modernizavimo priemonių įdiegimas, vykdant atsakovės uždavinius – renkant ir vykdant rinkimus, reikalauja operatyvių sprendimų, siekiant, kad būtų užtikrintas tinkamas teisinio reglamentavimo įgyvendinimas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
7. Ieškovė UAB „iTree Lietuva“ atskirajame skunde prašo: 1) panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gegužės 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; 2) priimti naujus įrodymus – atsakovės darbų užsakymus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Tą pripažino ir pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi.
7.2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra vienintelė tinkama ir būtina priemonė, galinti užtikrinti ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą.
7.3. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neturės neigiamų pasekmių viešajam interesui, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prioritetą suteikė išskirtinai tik atsakovės interesui. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemone, viešasis interesas nebūtų pažeistas, nes viešasis interesas dėl sklandaus atsakovės informacinės sistemos veikimo yra ir dar bus užtikrinamas. Todėl visuomenės esminių poreikių nereikia skubiai patenkinti sudarant ir vykdant naują pirkimo sutartį.
7.4. Ieškovės teikiami nauji įrodymai turi būti priimti, kadangi: 1) jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, nes dokumentai nėra didelės apimties; 2) nauji įrodymai turi esminę reikšmę sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes įrodo, kad darbai, kuriais iš tiesų buvo siekiama įgyvendinti atitiktį teisiniam reglamentavimui, yra atlikti; 3) poreikis pateikti naujus dokumentus kilo tik pirmosios instancijos teismui priėmus skundžiamą nutartį, kuria konstatuota, kad pirkimu siekiami įsigyti modernizavimo darbai skirti atitikčiai teisiniam reglamentavimui užtikrinti, nors iš tiesų taip nėra; 4) ieškovė nepiktnaudžiauja savo teise pateikti įrodymus, nes juos teikia su šiuo atskiruoju skundu, o ne vėliau.
8. Atsakovė VRK atsiliepime prašo: 1) atmesti atskirąjį skundą; 2) nepriimti ieškovės teikiamų naujų įrodymų; 3) priimti atsakovės teikiamus naujus įrodymus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Atsakovė su trečiuoju asmeniu jau sudarė viešojo pirkimo sutartį, todėl pirkimo procedūrų stabdymas objektyviai negali būti taikomas.
8.2. Ieškovė neįrodė, kad net palankaus teismo sprendimo atveju jai sprendimo padariniai būtų nepritaikomi.
8.3. Ieškovė netinkamai ir nepagrįstai vertina viešojo intereso apsaugą, neatsižvelgia į specifines nagrinėjamo atvejo aplinkybes. Atsakovei buvo būtina kuo greičiau sudaryti viešojo pirkimo sutartį su trečiuoju asmeniu, priešingu atveju jai grėsė prarasti skirtą finansavimą.
8.4. Atsakovė, pirmosios instancijos teismui sprendžiant dėl ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nebuvo išklausyta, todėl objektyviai negalėjo pateikti atitinkamų įrodymų. Dėl to juos prašo priimti į bylą nagrinėjant atskirąjį skundą.
9. Trečiasis asmuo UAB „Baltic Amadeus“ atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ir konstatavo, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas nelems būsimo teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo. Ieškovė atskirajame skunde neįrodė priešingai.
9.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeistų viešąjį interesą bei neatitiktų ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principų.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo
10. Kasacinio teismo išaiškinta tai, kad visa civilinio proceso normų sistema, nulemta civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 7 straipsnis), kooperacijos (CPK 8 straipsnis), šalių procesinio lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis), taip pat rungimosi ir dispozityvumo (CPK 12–13 straipsniai) principų, sukurta taip, kad šalys privalo atskleisti savo pozicijas viena kitai ir teismui jau pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-611/2025, 28 punktas).
11. Siekiant užtikrinti minėtų principų įgyvendinimą, CPK 314 straipsnis apriboja naujų, pirmosios instancijos teismo nevertintų įrodymų, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, priėmimą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkertant kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalinama (arba sumažinama) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).
12. Naudodamasis jam suteikta diskrecijos teise pritaikyti išimtį iš bendrosios draudimo priimti naujus įrodymus taisyklės, apeliacinės instancijos teismas turi įsitikinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas). Tai, ar būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau, yra vertinamoji sąlyga, kurios egzistavimą visų pirma turi motyvuotai pagrįsti naujus įrodymus teikiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 45 punktas).
13. Apeliantė su atskiruoju skundu teikia naujus įrodymus – VRK darbų užsakymus – ir prašo juos priimti, teigdama, kad šie įrodymai patvirtina, jog ir šiuo metu atsakovės naudojama (turima) informacinė sistema yra tinkama, užtikrinanti galimybę naudotis rinkimų sistema ir atlikti visus būtinus veiksmus. Naujais įrodymais siekiama pagrįsti teiginius, kad viešasis interesas, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, nebūtų pažeistas, visuomenės esminių poreikių nereikia skubiai patenkinti sudarant ir vykdant pirkimo sutartį.
14. Kaip matyti iš naujai prašomų priimti įrodymų (VRK darbų užsakymų) sudarymo datos, visi šie užsakymai parengti iki prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimo teismui ir skundžiamos nutarties priėmimo (2025 m. gegužės 7 d.). Apeliantė nenurodė, kad iki skundžiamos nutarties priėmimo dienos ji šių dokumentų neturėjo ar nebuvo susipažinusi su jų turiniu ar dėl kitų, nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, neturėjo galimybių aptartų įrodymų pateikti pirmosios instancijos teismui iki jam priimant skundžiamą nutartį.
15. Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliantės argumentai, kad naujų įrodymų (VRK darbų užsakymų) pateikimo būtinybė atsirado tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, apeliantei susipažinus su skundžiamos nutarties motyvais, kurių pagrindų buvo atmestas jos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kaip minėta pirmiau, civilinio proceso normų sistema įpareigoja proceso dalyvius pateikti visus atitinkamo klausimo išsprendimui reikšmingus duomenis būtent pirmosios instancijos teisme, o ne tada, kai teismas atitinkamą klausimą išsprendžia ir priima nepalankų procesinį sprendimą. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas iki skundžiamos nutarties priėmimo šalių jam pateiktus įrodymus skundžiama nutartimi įvertino kitaip, nei norėtų apeliantė, nesudaro pagrindo taikyti išimties iš CPK 314 straipsnyje įtvirtinto draudimo.
16. Apibendrinant išdėstytą, pripažintina, kad apeliantė neįrodė CPK 314 straipsnyje įtvirtintų naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme sąlygų, todėl apeliantės pateiktus naujus įrodymus (VRK darbų užsakymus) atsisakoma priimti.
17. Atsakovė VRK taip pat pateikė prašymą dėl naujų įrodymų – viešojo pirkimo sutarties, projekto finansavimo sutarties, apeliantės pranešimo atsakovei apie pateiktą ieškinį, viešojo pirkimo sutarties sudarymo metaduomenų – priėmimo apeliacinės instancijos teisme. Atsakovės teigimu, naujų įrodymų pateikimo būtinybė atsirado dėl to, kad pirmosios instancijos teismui sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo, atsakovė buvo neišklausyta, todėl objektyviai negalėjo pateikti atitinkamų įrodymų.
18. Sprendžiant atsakovės pateiktų naujų įrodymų priėmimo klausimą, aktualios CPK 180 straipsnio nuostatos. Įstatymų leidėjo valia teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai (ar joje kilusiam atskiram procesiniam klausimui) aplinkybes. Kaip yra išaiškinta kasacinio teismo, įrodymai konkrečioje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Toks įrodymams keliamas reikalavimas vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2011).
19. Nagrinėjamu atveju atsakovė nenurodo, kokias konkrečiai apeliacinėje instancijoje nagrinėjamam procesiniam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes gali patvirtinti arba paneigti jos prašomi priimti nauji įrodymai. Atsakovei nepagrindus prašomų priimti naujų įrodymų sąsajumo su apeliacinėje instancijoje nagrinėjamu klausimu, juos atsisakoma priimti CPK 180 straipsnio pagrindu.
20. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš atsakovės atsiliepimo į atskirąjį skundą turinio būtų galima spręsti, kad naujų įrodymų pateikimo poreikį ji sieja su galimybe atskirsti į apeliantės teiginius, kuriais grindžiamas jos prašymas dėl naujų įrodymų priėmimo. Tačiau apeliantės teikiamus naujus įrodymus priimti atsisakoma, atitinkamai, tai sudaro ir savarankišką pagrindą atsisakyti priimti ir atsakovės teikiamus naujus įrodymus, kuriais grindžiami atsakovės atsikirtimai į apeliantės prašymą.
21. Atsakovė apeliacinės instancijos teismui taip pat pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose išdėstė papildomus argumentus, kuriais atsikertama į atskirąjį skundą. Tačiau CPK 323 straipsnyje yra įtvirtinta, kad, pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama (CPK 338 straipsnis). CPK 323 straipsnio nuostatos lemia aiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi (nauji) (ne)sutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, negali būti priimami pasibaigus įstatymų leidėjo nustatytam terminui tokiam procesiniam veiksmui atlikti.
22. Pasisakydamas šiuo aspektu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, nebegalima nurodyti naujų, įstatymo nustatytu terminu pateiktame skunde nenurodytų, argumentų, faktinių aplinkybių, nebegalima keisti apeliacinio (atskirojo) skundo reikalavimo. Tokie patys reikalavimai taikytini ir atsiliepimui į apeliacinį (atskirąjį) skundą. Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015).
23. Be to, rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą ir atsiliepimą į jį. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad analogišką išvadą dėl rašytinių paaiškinimų, kuriuose dėstomi atsikirtimai į priešingos šalies atsiliepimą, kaip nenumatytų kasaciniame procese, nepriėmimo yra padaręs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2-969/2016; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017).
24. Kadangi rašytiniuose paaiškinimuose, pateiktuose po atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikimo termino pabaigos (CPK 335 straipsnio 2 dalis), atsakovė siekia papildomais argumentais atsikirsti į apeliantės poziciją, rašytiniai paaiškinimai (atitinkamų argumentų dalis) į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą nepriimami.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
25. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu toks prašymas atitinka du reikalavimus: 1) šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą; 2) nesiėmus prašomų priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Abi šios sąlygos yra kumuliacinės, t. y. jeigu bent viena jų nenustatoma (neegzistuoja), asmenų teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi.
26. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto tikslas yra iš esmės tapatus tiek bylose, nagrinėjamose pagal bendrąsias CPK nustatytas taisykles, tiek specialių kategorijų (įskaitant viešųjų pirkimų) bylose – laikinai apsaugoti ieškovo interesus ir užtikrinti būsimo teismo sprendimo byloje įvykdymo galimybę (CPK 144, 145 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-513-553/2025, 22 punktas). Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kiekvienu atveju sprendžiama pagal konkrečios bylos duomenis, patvirtinančius, kad, nesiėmus priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-378/2023, 26 punktas; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-916/2023, 51 punktas).
27. CPK 4237 straipsnyje įtvirtintos specialiosios teisės normos, kurios taikomos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo viešųjų pirkimų bylose. Pagal minėto straipsnio 1 dalies nuostatą teismas priima motyvuotą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vadovaudamasis ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principais ir viešuoju interesu. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą.
28. Kasacinis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad viešasis interesas apima tiek visuomenės interesą tam tikru pirkimo objektu (preke, paslauga, darbų rezultatu) ir jo teikiama nauda, tiek ir visuomenės interesą užtikrinti konkurso dalyvių sąžiningą varžymąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-175-415/2016). Nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymu viešųjų pirkimų bylose visų pirma siekiama apginti tiekėjų interesus, tačiau tai turi būti derinama su siekiu išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp tiekėjų interesų ir viešojo intereso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-378/2023, 27 punktas).
29. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad konkuruojant kelioms teisinėms vertybėms, prioritetiškai turi būti ginama ta vertybė, kurios neapgynus atsirastų didesnė žala (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2083/2014). Kiekvienu atveju bylą nagrinėjantis teismas turi spręsti, kurio viešojo intereso aspekto neužtikrinimas padarytų didesnės žalos – (kuo skubesnis) konkrečių prekių ir(ar) paslaugų, reikalingų visuomenei, įsigijimas ar konkretaus privataus asmens interesų užtikrinimas lygiomis galimybėmis dalyvauti viešojo pirkimo procedūrose bei visuomenės poreikis racionaliai ir skaidriai panaudoti biudžeto lėšas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1907/2014).
30. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių viešųjų pirkimų bylose taikymui būtinų sąlygų visuma: 1) tikėtinas ieškinio reikalavimų pagrįstumas, 2) grėsmė teismo sprendimo įvykdymui netaikius šių priemonių, 3) jų atitiktis ekonomiškumo, efektyvumo, proporcingumo principams bei įvertinimas, kad jų neigiamos pasekmės viešajam interesui neviršys teikiamos naudos (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-56-933/2025, 24 punktas; 2025 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-261-370/2025, 21 punktas).
Dėl teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės
31. Kaip pirmiau minėta, viena iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų yra realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas. CPK nuostatos neįtvirtina sąrašo pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas sprendžiamas išanalizavus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Tai, ar kyla reali grėsmė būsimam teismo sprendimui įvykdyti, privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (šiuo atveju – apeliantė) (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-872-467/2022, 21 punktas).
32. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pripažinus, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, kad jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-300-516/2022, 21 punktas).
33. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįžvelgė apeliantei galbūt palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės, nes nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra vienintelė tinkama ir būtina priemonė, galinti užtikrinti apeliantei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą; netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir atsakovei sudarius pirkimo sutartį, nėra įmanoma grįžti į ankstesnę viešojo pirkimo procedūrų stadiją. Tokia pozicija stokoja pagrįstumo.
34. Iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovė byloje pareikštais reikalavimais siekia, jog trečiojo asmens pasiūlymas nebūtų pripažintas laimėjusiu pirkimą. Viena vertus, laikinųjų apsaugos priemonių netaikius bei pradėjus vykdyti atsakovės su trečiuoju asmeniu sudarytą viešojo pirkimo sutartį, galimybė pasiekti apeliantės pareikštu ieškiniu siekiamų teisinių padarinių būtų apsunkinta. Kita vertus, net ir sutinkant su apeliante, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir vėliau priėmus jai palankų teismo sprendimą ji galėtų patirti tam tikrų nepatogumų, siekdama galbūt pažeistų interesų gynimo (atsirastų pirkimo sutarties nutraukimo, alternatyvių sankcijų taikymo, žalos atlyginimo poreikis), visgi ir pagrindo daryti išvadą, kad dėl nepritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apeliantė iš viso prarastų galimybę ginti savo pažeistas teises ar interesus, nėra.
35. Tokį vertinimą pagrindžia ir nagrinėjamos bylos eiga. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų nustatyta, kad jau po skundžiamos nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo priėmimo, Šiaulių apygardos teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-357-1042/2025 iš esmės ir 2025 m. birželio 23 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Nors šis sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, tačiau vien tokia aplinkybė (išnagrinėjus bylą iš esmės nebuvo nustatytas pagrindas patenkinti ieškinį) papildomai pagrindžia, kad atskirojo skundo nagrinėjimo metu grėsmė kurioms nors apeliantės teisėms ir interesams, susijusiems su jos ginčytu viešuoju pirkimu, neegzistuoja.
36. Nurodytų motyvų pagrindu pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantė neįrodė teiginių dėl galbūt jai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės, taigi nepagrindė aptartos būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių poveikio viešajam interesui
37. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje taip pat padarė išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neatitiktų viešojo intereso, kadangi, jas pritaikius, galėtų būti sutrikdyta atsakovės, kaip rinkimus Lietuvos Respublikoje organizuojančios ir vykdančios institucijos, veikla. Su tuo nesutikdama apeliantė tvirtina, kad viešasis interesas dėl sklandaus VRK informacinės sistemos veikimo nebūtų pažeistas, jis yra ir bus užtikrinamas jos teikiamomis atsakovei paslaugomis pagal ankstesnes jos ir atsakovės sudarytas pirkimo sutartis.
38. Iš bylos duomenų matyti, kad ginčo pirkimu atsakovė siekė įsigyti VRK informacinės sistemos modernizavimo paslaugas, kurios reikalingos tinkamam jos veiklos funkcionavimui. Akivaizdu, kad atsakovės, kaip institucijos Lietuvos Respublikoje organizuojančios ir vykdančios rinkimus (Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso 32 straipsnis), veikla turi viešojo intereso pobūdį, yra reikšminga visos valstybės mastu. Todėl bet koks atsakovės veiklos sutrikdymas (įskaitant ir veiklos sutrikimą dėl VRK informacinės sistemos netinkamo veikimo (neveikimo), kilusio dėl laiku neįsigytų ginčo pirkime paslaugų) neatitiktų viešojo intereso, galėtų sukelti visuomenei ir valstybei reikšmingą žalą.
39. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, į atsakovės statusą, į ginčo pirkimu siekiamų įsigyti paslaugų pobūdį, į jų įsigijimo poreikį, dėl kurio nuspręsti teisė kyla pačiai perkančiajai organizacijai (atsakovei), pritartina skundžiamos nutarties motyvams, kad nagrinėjamu atveju viešasis interesas atsakovei gauti informacinės sistemos modernizavimo paslaugas yra svarbesnis už privatų ieškovės interesą ir toliau teikti atsakovei tas paslaugas bei siekti pelno. Tokiu atveju pripažintina, kad apeliantė neįrodė ir kitos būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių viešųjų pirkimo byloje taikymo sąlygos, t. y. aplinkybių, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės atitiks ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principų reikalavimus ir jų neigiamos pasekmės viešajam interesui neviršys teikiamos naudos.
Dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo
40. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo kaip vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, neįžvelgė pagrindo vertinti apeliantės pareikštus reikalavimus kaip aiškiai nepagrįstus. Apeliantė atskirajame skunde taip pat pabrėžė, kad ieškinio preliminarus pagrįstumas buvo konstatuotas skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi.
41. Kaip ne kartą buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti preliminariai įvertinti pareikšti reikalavimai ir pateikti įrodymai, nenagrinėjant ieškinio esmės pagrįstumo, t. y. preliminariai nustatant tikimybę, ar, išnagrinėjus bylos esmę, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-350-370/2022, 13 punktas).
42. Kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, po skundžiamos nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo priėmimo Šiaulių apygardos teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-357-1042/2025 iš esmės ir 2025 m. birželio 23 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Ir nors teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, visgi tokia aplinkybė, kad apeliantės ieškinys yra atmestas, keičia ieškinio preliminaraus pagrįstumo sąlygos vertinimą.
43. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta tokiu aspektu, kad preliminarų ieškinio nepagrįstumą galima konstatuoti tais atvejais, kai dėl ginčo esmės jau yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad jis yra priimtas po teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) yra neįsiteisėjęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2014; 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-489-943/2018, 11 punktas; 2021 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-341-236/2021, 21 punktas; 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-56-464/2023, 15 punktas). Šios aplinkybės atsiradimas iki klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimo apeliacine tvarka sudaro pagrindą netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-515-302/2019, 20 punktas; 2022 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-996-302/2022, 31 punktas; 2025 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-56-933/2025, 31.5 papunktis).
44. Tokiu atveju pripažintina, kad byloje neegzistuoja nė viena iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakęs patenkinti apeliantės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, šį procesinį klausimą išsprendė teisingai. Atskirojo skundo argumentai nepagrindžia skundžiamos nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
45. Atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priteisti jai iš apeliantės civilinės bylos Nr. e2-569-464/2025 nagrinėjimo metu patirtų 2 758,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas galutiniu 2025 m. birželio 23 d. sprendimu neišsprendė klausimo dėl atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų rengiant atsiliepimą į atskirąjį skundą atlyginimo, nors atsakovė, 2025 m. birželio 16 d. pirmosios instancijos teismui teikdama prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, įtraukė ir duomenis apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas teikiant atsiliepimą į atskirąjį skundą.
46. Iš pirmosios instancijos teismo 2025 m. birželio 23 d. sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas jame įvardijo tokį faktą, jog atsakovė civilinėje byloje Nr. e2-357-1042/2025 yra patyrusi iš viso 16 182,42 Eur bylinėjimosi išlaidų (žr. teismo sprendimo 48 punktą). Visgi, pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, pirmosios instancijos teismas įvertino tik išlaidų už atsiliepimo į ieškinį ir rašytinių paaiškinimų dydį bei, vadovaudamasis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.2, 8.16 papunkčiais, priteisė atsakovei už šias teisines paslaugas 6 774,11 Eur (5 839,75 Eur + 934,36 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (žr. teismo sprendimo 52 punktą).
47. Todėl sutiktina su atsakovės prašymo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl apeliantės atskirojo skundo (be kita ko, dėl atsakovės 2 758,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą) paskirstymo klausimo neišsprendė. Kadangi byloje liko neišspręstas šiame apeliaciniame procese patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas ir, priėmus byloje sprendimą dėl ginčo esmės, jau neliko galimybės šio klausimo išspręsti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas aptartą klausimą išsprendžia šia nutartimi.
48. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose.
49. Kaip minėta, byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė patyrė 2 758,80 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą, kurias prašo priteisti iš apeliantės visa apimtimi. Pagal Rekomendacijų 8.16 papunktį rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, sudaro 0,4 Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Apskaičiavus maksimalų teisinių paslaugų dydį pagal mokėjimo metu aktualius Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (2024 m. IV ketvirčio) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) duomenis, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą sudaro 934,36 Eur (2 335,90 Eur x 0,4).
50. Pažymėtina ir tai, kad pagal aktualią kasacinio teismo praktiką, atstovo susipažinimas su byla, šalių procesiniais dokumentais (byloje dalyvaujančio asmens procesinio dokumento analizė), teismų praktikos paieška, kitos informacijos, reikalingos rengiant konkretų procesinį dokumentą, paieška ir susipažinimas su kliento pateikta informacija negali būti laikomi savarankiškomis teisinėmis paslaugomis. Išvardytos paslaugos yra vertinamos kaip kitų paslaugų, susijusių su atitinkamų procesinių dokumentų parengimu, sudėtinė dalis, todėl pagal Rekomendacijas dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-701/2016, 51 punktas; 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-466-403/2018, 41 punktas).
51. Rekomendacijų 2 punkte taip pat įtvirtinta, kad nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes.
52. Atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijose nurodytą rekomenduotiną priteisti maksimalų dydį ir, atsižvelgus į pirmiau nurodytus kriterijus, nėra jokio pagrindo nukrypti nuo maksimalaus rekomenduotino dydžio. Todėl atsižvelgiant į aplinkybę, kad procesas pirmosios instancijos teisme jau pasibaigęs ir ieškinys neįsiteisėjusiu sprendimu jau yra atmestas, taip pat į aplinkybę, kad ir atskirasis skundas yra atmestas, atsakovei iš apeliantės priteisiamos 934,36 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo išsprendimas nurodytu būdu atitinka ir kasacinio teismo praktiką, pagal kurią, kai byloje dalyvaujančio asmens patirtos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti viršija Rekomendacijose dydžio nustatytus maksimalius rekomenduojamus priteisti išlaidų dydžius, nesant pagrindo nukrypti nuo šių dydžių, asmens prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų tenkinamas iš dalies, paprastai sumažinant atlygintinas bylinėjimosi išlaidas iki nurodyto rekomenduojamo maksimalaus dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-969/2023, 75 punktas).
53. Kitaip išspręsti šį klausimą prielaidų neteikia ir tokie apeliantės prašymo argumentai, kad: 1) į bylinėjimosi išlaidų dydį įtrauktas pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM) (478,80 Eur) nėra priskirtinas advokatų išlaidoms, todėl negali būti laikomas advokatų atlygiu; 2) ženklus bylinėjimosi išlaidų sumažinimas ar nepriteisimas reikštų ne realų, o formalų teisingumo vykdymą; 3) pirmosios instancijos teisme nagrinėta byla buvo sudėtinga, ypatingą jos kompleksiškumą lėmė ieškovės netinkamas procesinis elgesys teikiant rašytinius paaiškinimus.
54. Pirma, atkreiptinas dėmesys į nuosekliai išplėtotą kasacinio teismo praktiką, susijusią dėl PVM ir atlygio už advokato suteiktas paslaugas santykio. Sprendžiant dėl PVM įtraukimo į priteistiną bylinėjimosi sumą, kai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, kasacinio teismo išaiškinta, kad mokesčių įstatymai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Apmokestinimą PVM, taip pat apmokestinamųjų asmenų, PVM mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu, nustato Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas. Teismai, nustatydami atlygintinas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, privalo vadovautis CPK normomis ir neturi pareigos priteistiną sumą vertinti bylos šalims, kaip mokesčių mokėtojams, galimai kilsiančių mokestinių prievolių bei teisių aspektu ir pagal tai koreguoti priteistiną išlaidų atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-108-248/2018, 37–38 punktai; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-1075/2018, 41, 43 punktai; 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-469/2018, 103 punktas).
55. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad dėl priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo spręstina pagal bendrą advokatui sumokėtą sumą (įskaitant pridėtinės vertės mokestį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-1075/2021, 61 punktas). Atlygintinų išlaidų už advokato pagalbą mažinimo (dalies išlaidų atlyginimo nepriteisimo) priklausomai nuo išlaidų struktūros ir sudedamųjų dalių (paslaugų teikimo sąnaudos, pelnas, mokesčiai ir pan.) įstatymai nenustato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-108-248/2018, 33 punktas).
56. Atsižvelgiant į aptartą kasacinio teismo praktiką, kuria apeliacinės instancijos teismas pagal CPK 4 straipsnio nuostatas ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 3 dalį bei 33 straipsnio 4 dalį ir turi vadovautis, spręsdamas panašaus pobūdžio klausimus, nėra pagrindo pritarti atsakovei, kad jos patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis pagrįstumo aspektu turi būti vertinamas neskaičiuojant į jį įtraukto PVM (478,80 Eur).
57. Nesutiktina ir su atsakovės argumentais, kad ženklus jos bylinėjimosi išlaidų sumažinimas ar nepriteisimas reikštų ne realų, o formalų teisingumo vykdymą. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo atlikta bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrįstumo kontrolė užtikrina, kad būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų, bylos šalys nepagrįstai neišlaidautų bylos nagrinėjimo procese, pralaimėjusiai bylą šaliai netektų neproporcingai didelė kitos šalies patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta, būtų laikomasi bendrųjų teisės principų (teisingumo, protingumo, sąžiningumo) (CPK 3 straipsnio 1 dalis) reikalavimų.
58. Taip pat nėra pagrindo pritarti ir tokiam atsakovės teiginiui, kad apeliacine tvarka išnagrinėtas klausimas dėl apskųstos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo buvo tiek sudėtingas ir kompleksiškas, kad sudarytų prielaidas nukrypti nuo Rekomendacijose nurodyto maksimalaus rekomenduojamo priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžio už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gegužės 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei biudžetinei įstaigai Lietuvos Respublikos Vyriausiajai rinkimų komisijai, juridinio asmens kodas 188607150, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „iTree Lietuva“, juridinio asmens kodas 302249829, 934,36 Eur (devynis šimtus trisdešimt keturis eurus 36 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėja Dalia Kačinskienė