Civilinė byla Nr. 2A-575/2012
Procesinio sprendimo kategorijos 35.6.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
Nutartis
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. lapkričio 29 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. J. ir V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1372-259/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Tomega“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Danjusta“, J. J. ir V. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Tomega“ kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiais buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 4/100 dalių ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. vasario 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. 739, ir 2009 m. vasario 25 d. priėmimo-perdavimo aktą, registro Nr. 740, sudarytus tarp atsakovų UAB „Danjusta“ ir J. J. bei V. J.; priteisti ieškovui butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir 4/100 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas ieškinį grindė nurodydamas, jog Šiaulių apygardos teismo 2009 balandžio 14 d. įsakymu ieškovui iš UAB „Danjusta“ yra priteista 209 725,54 Lt skola, kuri susidarė nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 1 d. Skolos priverstinio išieškojimo metu paaiškėjo, kad atsakovas vienintelį turėtą bendrovės nekilnojamąjį turtą, t. y. butą ir ūkinio pastato dalį, 2009 m. vasario 24 d. pirkimo - pardavimo sutartimi pardavė sutuoktiniams J. J. ir V. J.. Ieškovas mano, jog buto pirkėjai (atsakovai J. J. ir V. J.) yra susiję su UAB „Danjusta“ savininkais akcininkais J. ir D. D. giminystės ir svainystės ryšiais, o butą pardavė todėl, kad ieškovas ragino sumokėti skolą. Ieškovas teigė, kad skolininkas UAB „Danjusta“ buvo nesąžiningas, siekė išvengti būsimo išieškojimo iš bendrovės turto, nes būtinybės parduoti turtą bendrovė neturėjo. Ieškovas nurodė, kad tokie atsakovų nesąžiningi veiksmai pažeidė ieškovo turtinius interesus. Ieškovas ginčijo skolininko sudarytą minimą sandorį CK 6.66, 6.67 pagrindu. Nagrinėjant bylą teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, jog V. J. yra J. D. dukra iš pirmosios santuokos, turto perleidimo dienai UAB „Danjusta“ buvo skolinga ieškovui 179 363 Lt. Ieškovas atsisakė reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Atsakovas UAB „Danjusta“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog byloje ieškovo pateiktų įrodymų-priminimų apie skolą bendrovė negavo, 199 642, 70 Lt skolos 2008 m. birželio 16 d. nebuvo, iš pačio ieškovo pateiktos buhalterinės išklotinės matyti, kad skolos likutis 2008 m. birželio 16 d. buvo 139 481, 24 Lt. Atsakovas nurodė, kad ginčo objektą pirko 2007 m. lapkričio 30 d., kai verslas sekėsi gerai. 2009 m. vasario 12 d. bendrovės akcininkų susirinkime buvo nuspręsta butą parduoti, kad būtų atsiskaityta su kreditoriumi AB „Svedbank“. Pažymėjo, kad pirkėjai nėra atsakovo direktoriaus giminės, V. J. yra bendrovės darbuotoja. Atkreipė dėmesį, jog butas buvo parduotas už realią 24 500 eurų kainą, o visi pinigai yra pervesti kreditoriui AB „Swedbank“. Mano, kad ieškovo reikalavimas prisiteisti butą iš sąžiningų įgijėjų J. ir V. J. yra nepagrįstas. Nagrinėjant bylą teismo posėdžio metu BUAB „Danjusta“ paaiškino, jog nesutinka su ieškinio dalimi, kuria prašoma ginčo butą priteisti ieškovui, nes bankrutuojanti įmonė turto ir pinigų neturi, taikius restituciją, butas turi būti perduotas bankrutuojančiai bendrovei, o buto pirkėjai įtraukti į kreditorių sąrašą.
Atsakovai J. ir V. J. su ieškiniu nesutiko. Teigė, kad V. J. yra UAB „Danjusta“ vadybininkė, žino, kad įspėjimo dėl skolos sumokėjimo iš ieškovo bendrovė negavo, žino, kad dėl sunkios turtinės bendrovės padėties akcininkų buvo nuspręsta butą parduoti tam, kad būtų atsikaityta su kreditoriumi AB „Swedbank“. Atsakovai nusprendė įsigyti butą, nes jau pusė metų ieškojo buto. Už butą sumokėjo realią 24 500 eurų kainą, todėl jie yra sąžiningi buto įgijėjai. Nagrinėjant bylą teismo posėdžio metu atsakovai paaiškino, jog J. D. iki 2009 m. vasario 25 d. buvo UAB „Danjusta“ akcininkas. J. D. yra V. J. motinos sutuoktinis. D. D. yra netikras V. J. brolis, t. y. jie vienos motinos vaikai. D. D. sudarė ginčijamą pirkimo pardavimo sandorį su atsakovais.
Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas J. D. paaiškino, jog nežino ar buvo siunčiami ieškovo raginimai bendrovei sumokėti skolą, teigia, jog galimai buvo telefoniniai pokalbiai. Nurodė, kad bendrovė turėjo turto-sunkvežimių, jie buvo įgyti pagal lizingo sutartis, įkeisti bankui. Taip pat nurodė, jog būtent jis pasiūlė J. ir V. J. pirkti butą, tiek atsakovai, tiek J. D. buvo savo vardu paėmę paskolas iš bankų, pinigai buvo naudojami atsiskaitymams su kreditoriais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino negaliojančiais buto ir 4/100 dalių ūkio pastato pirkimo – pardavimo sutartį ir priėmimo – perdavimo aktą bei taikė restituciją ginčo objektus grąžinant BUAB „Danjusta“. Atitinkamai ieškinio dalį dėl ginčo objektų priteisimo ieškovui atmetė. Priteisė iš BUAB „Danjusta“ 42 385 Lt V. J. ir 42 385 Lt J. J..
Teismas nustatė, kad ginčijamo sandorio metu ieškovas turėjo galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą UAB „Danjusta“, o atsakovas turėjo pareigą sumokėti 200 000 Lt ieškovui.
Nurodė, kad atsakovas įrodinėjo, kad pirkimo - pardavimo sutartį sudaryti privalėjo, nes reikėjo grąžinti kreditą AB „Swedbank“. Teismas konstatavo, jog sandorio sudarymo metu susiklosčiusi sunki įmonės turtinė padėtis, įmonės nemokumo grėsmė, negali būti vertinamos kaip pareiga sudaryti ginčijamą sandorį. Teismas įvertino tą aplinkybę, kad UAB „Danjusta“ prievolė grąžinti visą skolą bankui turėjo baigtis tik 2012 metais, o ieškovui skola jau buvo susidariusi ir ją grąžinti buvo reikalaujama, kas matyti iš byloje surinktų įrodymų. Vertino, kad dėl sudaryto sandorio bendrovės turtinė padėtis pablogėjo, atsakovas dėl šio sandorio sumažino realias galimybes atsiskaityti ir įvykdyti sutartinius įsipareigojimus kreditoriui UAB „Tomega“. Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad ginčijamo sandorio atsakovas sudaryti neprivalėjo. Teismas nurodė, kad atsakovo su turto įgijėjais nesiejo jokie ikisutartiniai santykiai ar kitokio pobūdžio prievolės, todėl konstatavo, kad atsakovas, sudarydamas ginčijamą sandorį, pažeidė ieškovo, kaip kreditoriaus, turtinius interesus, nepaisant to, kad sandorio kaina, šalių teigimu, atitiko ginčo turto vertę, nes pinigai už parduotą butą buvo pervesti kitam kreditoriui AB „Swedbank“.
Teismas nustatė, kad buto pirkimo - pardavimo sutarčiai sudaryti prielaidas sudarė artimi giminaičiai - bendrovės akcininkai tėvas J. D. ir sūnus D. V., kurie priėmė akcininkų sprendimą parduoti butą, o pačią pirkimo - pardavimo sutartį sudarė vienos motinos vaikai - D. D. ir V. J., t.y. brolis ir sesuo, o V. J. motiną yra vedęs kitas UAB „Danjusta“ akcininkas J. D.. Esant šioms aplinkybėms, teismas darė išvadą, jog pirkimo pardavimo sandorio šalys buvo nesąžiningos (CK 6.67 str. 1 p., 6 p.). Teismas, darydamas šią išvadą, įvertino ir tą aplinkybę, jog V. J. sandorio sudarymo metu buvo UAB „Danjusta“ darbuotoja, dirbo vadybininke, todėl jai buvo žinoma ir apie įmonės sunkią turtinę padėtį ir gresiantį nemokumą. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje įrodymų, kad ginčo sandorio šalys sandorį sudarė nesiekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, o kartu ir su ieškovu, atsakovai nepateikė.
Remiantis visomis išdėstytomis aplinkybėmis teismas sprendė, kad ieškovas įrodė ieškinio faktinį pagrindą, kas leidžia tenkinti jo ieškinį dėl pirkimo – pardavimo sutarties ir priėmimo – perdavimo akto pripažinimo negaliojančiais.
Teismas, spręsdamas pareikštą reikalavimą dėl restitucijos taikymo, pažymėjo, kad ginčijamas turtas yra išlikęs, įrodymų, kad jis iš esmės yra pagerintas, šalys nepateikė, todėl darė išvadą, kad galima taikyti restituciją natūra, grąžinti šalis į pirmykštę padėtį - bankrutuojančiai bendrovei perduoti nuosavybėn butą, o V. ir J. J. priteisti sumokėtus pinigus už butą. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju CK 6.66 str. nuostatos, reglamentuojančios teisines pasekmes, sandorį pripažinus negaliojančiu, taikytinos kartu su ĮBĮ 35 str., reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Nurodė, jog dėl to teismui panaikinus bankrutuojančios įmonės sandorį CK 6.66 str. pagrindu, negali būti taikomos šio straipsnio 4 d. nustatytos sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės, t. y. turtą priteisiant kreditoriui. Teismas įvertino tą aplinkybę, jog UAB „Danjusta“ yra bankrutuojanti įmonė, Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutartimi įmonės bankroto byloje yra patvirtinti 24 kreditorių kreditoriniai reikalavimai 944 491 Lt sumai, o kartu ir ieškovo trečios eilės 232 266, 14 Lt kreditorinis reikalavimas. Esant šioms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad iškėlus įmonei bankroto bylą, nėra galima tenkinti ieškovo reikalavimo priteisti ieškovui butą ir 4/100 dalis ūkinio pastato, nes šiuo atveju tik bankroto administratorius, įmonei grąžinus turtą pagal ĮBĮ nuostatas, gali valdyti ir disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu. Išaiškino, kad bankroto byloje realizavus minėtą butą, bus sudarytos teisinės ir faktinės prielaidos ir ieškovo kreditoriniams reikalavimams patenkinti. Taigi teismas ieškovo reikalavimą priteisti jam butą atmetė, nes tai pažeistų kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių turtinius interesus, nepagrįstai būtų pažeista įstatymo leidėjo įtvirtinta visų kreditorių teisių ir interesų pusiausvyra ir apsauga.
Nustatė, jog V. J. ir J. J. butą nupirko už 84 770 Lt sumą iš santuokoje įgytų lėšų, kurios jiems priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl vertino, jog grąžinus bankrutuojančiai bendrovei butą, jiems priteistina po ½ dalį šios sumos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovai J. J. ir V. J. pateikė apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, panaikinti ginčo turto areštą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. 2005 m. spalio 21 d. tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Danjusta“ buvo sudaryta sutartis, pagal kurią ieškovas įsipareigojo parduoti, o atsakovas pirkti dyzelinį kurą. Šios kuro tiekimo sutarties 4 str. pirkėjas (UAB „Danjusta“) įsipareigojo atsiskaityti už pateiktą kurą pagal PVM sąskaitas faktūras per 15 dienų nuo jų išrašymo dienos. Tos pačios sutarties 10 str. numato, kad pardavėjas (ieškovas) laiku negavęs atsiskaitymo už paimtą kurą nuo kitos dienos vienašališkai nutraukia kuro tiekimą kol pirkėjas nesumokės už paimtą kurą. Ieškovas kuro tiekimo sutarties 10 str. numatytų veiksmų niekada nesiėmė, nors buvo kilę nesklandumų dėl atsiskaitymo. Dėl šios priežasties vertintina, kad sutartis buvo modifikuota pratęsiant terminą atsiskaityti už kurą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nebuvo pateikęs reikalavimo atsiskaityti už kurą, vertintina, kad atsakovo prievolės įvykdymo terminas dar nebuvo suėjęs, kas atitinkamai reiškia, kad ieškovas ginčo sandorio metu neturėjo galiojančios teisės į atsakovą. Ieškovo į bylą pateikti neva atsakovui siųsti priminimai sumokėti skolą neįrodo, jog ieškovas reikalavo iš atsakovo sumokėti skolą, nes minėti priminimai nebuvo tinkamai atsakovui įteikti ir nebuvo pasirašyti asmens, kuris turi teisę tai daryti.
2. Sunki turtinė atsakovo padėtis, kuri yra objektyvi, nei nuo atsakovo, nei nuo jo akcininkų nepriklausanti, tačiau ekonominių rinkos sąlygų nulemta aplinkybė, buvo įpareigojantis veiksnys ginčo sutarčiai sudaryti.
3. Ginčo sandoris neturėjo jokios įtakos atsakovo UAB „Danjusta“ mokumui. Ginčo turtas buvo įsigytas už lėšas, skolintas iš AB „Swedbank“ bei buvo įkeistas minėtam bakui. Hipoteka minėtam turtui buvo panaikinta tik tuomet, kai atsakovas atsiskaitė su banku. Tai reiškia, kad, jei atsakovas nebūtų sudaręs ginčijamos sutarties su apeliantais ir gautų lėšų nebūtų pervedęs AB „Swedbank“, ginčo nekilnojamasis turtas ir toliau būtų įkeistas bankui. Taigi net ieškovui pareikalavus realizuoti ginčo turtą ir atsiskaityti su ieškovu, nebūtų galimybės su juo atsiskaityti, nes teisės aktai aiškiai įtvirtina hipoteka įkeisto turto kreditoriaus teisių pirmenybę kitų kreditorių atžvilgiu. Be to, gautos lėšos iš ginčijamo turto buvo visiškai panaudotos atsiskaityti su banku, todėl kitų kreditorinių reikalavimų tenkinimui minėtų lėšų vis tiek nebūtų užtekę. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės niekaip negalėjo būti pažeistos. Be to, pažymėtina, kad bet kuriuo atveju atsakovas UAB „Danjusta“ nesuteikė prioriteto kreditoriui AB „Swedbank“, nes sutarties sudarymo metu atsakovas nebuvo gavęs reikalavimo iš ieškovo sumokėti įsiskolinimo. Taip pat pažymėtina, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu šiuo atveju neatitinka actio Pauliana instituto tikslo, nes ieškovui niekas nėra kompensuojama, o tiesiog apeliantai stoja į UAB „Danjusta“ bankroto bylą su savo kreditoriniais reikalavimais. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad skolininkas nežinojo ir negalėjo žinoti, jog ginčijamas sandoris gali pažeisti ieškovo teises, nes, kaip minėta, atsakovas laikė, jog kuro tiekimo sutartis yra tęsiama ir jis neturi įsiskolinimo ieškovui.
4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos. Atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.67 str. 1 d. yra taikoma tik tada, kai skolininkas yra fizinis asmuo, o tuo tarpu nagrinėjamu atveju skolininkas yra juridinis asmuo. Be to, tai, kad apeliantę V. J. sieja giminystės ryšiai su UAB „Danjusta“ akcininku J. D., nėra pagrindas konstatuoti jos nesąžiningumo, nes, nors apeliantė buvo UAB „Danjusta“ darbuotoja, nežinojo ir negalėjo žinoti apie ieškovo reikalavimą, nes jokio oficialaus reikalavimo sumokėti įsiskolinimą ginčijamos sutarties sudarymo dieną atsakovas nebuvo gavęs. Taip pat pažymėtina, kad apelianto J. J. nesąžiningumas taip pat nėra nustatytas, juo labiau, kad jo nesieja jokie giminystės ryšiai su UAB „Danjusta“ akcininkais ir jis nėra minėtos bendrovės darbuotojas. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad ginčo turtą apeliantai įgijo už skolintas iš banko lėšas, sumokėdami realią turto rinkos kainą, kas reiškia, kad ginčijamas sandoris neturėjo įtakos atsakovo mokumui ir kad apeliantai buvo sąžiningi.
Ieškovas UAB „Tomega“ pateikė atsiliepimą į atsakovų V. ir J. J. apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Apeliantų motyvai, kad jie nežinojo apie atsakovo UAB „Danjusta“ pradelstus mokėjimus ieškovui yra nepagrįsti, nes apeliantė V. J. teismo posėdžio metu pripažino, jog ji, kaip darbuotoja, žinojo, kad atsakovas vėluoja atsiskaityti ir turi problemų su kreditoriais. Be to, atsakovo bendrovei buvo teikiamos PVM sąskaitos faktūros, kurias atsakovas gavo, ir neabejotinai atsakovas žinojo, jog tai yra mokestiniai dokumentai, kurie suponuoja jo prievolę atsiskaityti. Atitinkamai kreditoriaus pranešimo apie reikalavimą sumokėti įsiskolinimą nepateikimas, ko šiuo atveju nebuvo, nepaneigia PVM sąskaitų faktūrų egzistavimo, iš kurių atsakovas UAB „Danjusta“ suprato, jog turi prievolę atsiskaityti su ieškovu. Be to, PVM sąskaitose faktūrose nurodytas pardavimo PVM suteikė UAB „Danjusta“ teisę atimti iš savo pardavimo PVM pirkimo PVM sumą, tokiu būdu valstybei mokant mažesnį PVM mokestį. Taigi UAB „Danjusta“ ne tik neapmokėjo sąskaitų, bet dar ir pasinaudojo PVM atskaita, tuo sumažindamas savo mokėtino PVM prievolę valstybei.
2. UAB „Danjusta“ ir AB „Swedbank“ kredito sutartis nebuvo pasibaigusi, todėl ginčo sandoris neprivalėjo būti sudarytas. UAB „Danjusta“ su AB „Swedbank“ galėjo ir toliau atsiskaitinėti pagal mokėjimų grafiką, kuris yra byloje.
3. Kadangi paskolos grąžinimas AB „Swedbank“ anksčiau laiko nebuvo būtinas, tai, grąžinant paskolą dalimis pagal grafiką, skolininkas būtų grąžinęs skolą ir išsaugojęs nekilnojamąjį turtą. Akivaizdu, kad ginčo sutartimi UAB „Danjusta“ parceliavo turtą, kad jis neatitektų kreditoriams, kurių skaičius didėjo.
4. Atsakovė V. J. yra UAB „Danjusta“ savininko šeimos narys, nes ji yra J. D. žmonos dukra iš pirmosios santuokos. D. D. atsakovė V. J. yra suvestinė sesuo. Teisme apeliantai tai pripažino. V. J. pripažino ir tai, kad buvo dar ir UAB „Danjusta“ darbuotoja ir apie bendrovės skolas žinojo. Nagrinėjant bylą UAB „Danjusta“ akcininkas ir buvęs vadovas J. D. ir apeliantai patvirtino, kad bendravo nuolat, žinojo vieni kitų sunkumus ir pan. Tai įrodo, kad ginčo sandorio šalys buvo akivaizdžiai nesąžiningos.
Atsakovas UAB „Danjusta“ pateikė atsiliepimą į atsakovų V. ir J. J. apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Tai, kad ieškovas neva nepareikalavo atsiskaityti už pateiktą kurą, nepaneigia neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, nes sutartyje imperatyviai nustatyta pareiga atsiskaityti per 15 dienų nuo kuro pateikimo. Atitinkamai vertintini kaip nepagrįsti apeliantų teiginiai apie kuro tiekimo sutarties modifikavimą.
2. Apeliantai ir atsakovas UAB „Danjusta“ neturėjo kilusios pareigos sudaryti ginčijamos pirkimo – pardavimo sutarties. Akcininkų sprendimas nėra pareiga sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme.
3. Aplinkybė, kad sudarytu sandoriu skolininkas BUAB „Danjusta“ sumažino savo nuosavybės teise valdyto turto vertę yra neginčytina. Apeliantų nurodyta pozicija, jog turtą realizavus iš varžytinių gautos lėšos būtų panaudotos kreditoriaus AB „Swedbank“ reikalavimui padengti yra teisinga, tačiau nepaneigia aplinkybės, jog skolininkui UAB „Danjusta“ padengus įsiskolinimą kreditoriui AB „Swedbank“ ir vėliau realizavus turtą už įgytas lėšas būtų dengiami visų kreditorių reikalavimai, o ne tik kreditoriaus AB „Swedbank“.
Apeliantai nurodo, kad ginčijamo sandorio pripažinimas negaliojančiu neatitinka actio Pauliana instituto tikslų ir esmės, nes pripažinus sutartį negaliojančia bei įsiteisėjus teismo sprendimui ieškovas kartu su apeliantais stos į kreditorių eilę, kurių reikalavimai bus tenkinami ĮBĮ nustatyta tvarka. Būtent tokiu atveju ieškovas gaus galimybę bent iš dalies patenkinti savo kreditorinį reikalavimą į atsakovą UAB „Danjusta“, kas ir yra actio Pauliana instituto esmė.
4. Apeliantai nurodo, jog jų nesąžiningumas negali būti preziumuojamas pagal CK 6.67 str. 1 d., nes ji gali būti taikoma tik juridiniams asmenims. Su tuo sutiktina, tačiau nagrinėjamos bylos atveju taikytina CK 6.67 str. 3 d., kuri taikoma tuomet, kai skolininkas juridinis asmuo sudaro sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba šio asmens sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kitas artimasis giminaitis. Apeliantė savo giminystės ryšių su J. D. ir D. D. neneigia, vadinasi, aplinkybė dėl apeliantų nesąžiningumo yra neginčytina.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.). Kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.
Apeliaciniame skunde apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra esminių actio Pauliana instituto taikymo sąlygų, t. y. ieškovas neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, ginčijamas sandoris kreditoriaus teisių nepažeidė, nėra atsakovų nesąžiningumo.
Nustatyta, kad ieškovą UAB ,,Tomega“ ir atsakovą UAB ,,Danjusta“ siejo sutartiniai verslo santykiai. Apeliantai nurodo, kad UAB „Tomega“ nepasinaudojo kuro tiekimo sutarties Nr. 1-10/21 10 str. nustatyta bendrovės teise vienašališkai nutraukti sutartį, kai laiku buvo neatsiskaityta už pateiktą kurą, o tokia situacija modifikuoja šią sutartį taip, kad pati prievolė tampa neterminuota. Tačiau yra akivaizdu, kad kiekviena tiekėjo išrašyta ir perduota UAB ,,Danjusta“ PVM sąskaita-faktūra yra mokestinis dokumentas, įpareigojantis pirkėją per 15 dienų atsiskaityti už pateiktą kurą. Šios aplinkybės atsakovas neneigia. Ieškovas teisingai pastebėjo, kad UAB ,,Danjusta“ ne tik neapmokėjo sąskaitų, bet ir tiekėjo PVM sąskaitose faktūrose nurodytas pardavimo pridėtinės vertės mokestis suteikė UAB ,,Danjusta“ galimybę sumažinti mokėtino pridėtinės vertės mokesčio prievolę valstybei.
Neginčytinai nustatyta ir actio Pauliana taikymo sąlyga – neprivalėjimas skolininkui sudaryti sandorį, kurio šalys, šiuo atveju apeliantai J. J. ir V. J. bei UAB ,,Danjusta“, sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), bei pastato, esančio (duomenys neskelbtini), 2009 m. vasario 25 d. pirkimo-pardavimo sutartį.
Apeliantai nurodo, kad ginčijamą turtą realizavus gautomis lėšomis buvo atsiskaityta su kreditoriumi AB ,,Swedbank“. Nustatyta, kad UAB ,,Danjusta“ turėjo įsipareigojimų minėtam bankui, tačiau finansinio kredito sutartis nėra pasibaigusi, iš banko nebuvo jokių nurodymų šį kreditą grąžinti prieš terminą, bendrovė galėjo ir toliau vykdyti mokėjimus pagal mokėjimų grafiką ir tokiu būdu toliau valdyti nekilnojamąjį turtą. Actio Pauliana instituto prasme, nėra pareiga sudaryti sandorį dėl akcininkų sprendimo. Pažymėtina, kad bendrovės akcininkais, turinčiais po 50 proc. bendrovės akcijų, yra J. D. ir D. D., kuris yra ir bendrovės direktorius. Akivaizdu, kad nebuvo pagrindo sudaryti turto perleidimo sutartį ir atsakovų nurodytu pagrindu.
Apeliantai skunde nurodo, jog minėtos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas neturėjo įtakos skolininko UAB ,,Danjusta“ mokumui.
Pažymėtina, kad kreditorių teisės pažeidžiamos ne tik tokiais skolininko sudarytais sandoriais, kuriais sukeltas skolininko bendras nemokumas, arba tokiais, kurie sudaryti jau esant nemokumo teisinę situaciją atitinkančiai skolininko padėčiai. Toks pažeidimas konstatuotinas ir dėl sandorių, kuriais sumažintas turto kiekis, į kuri gali būti nukreiptas išieškojimas, ir to turto vertės neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Be to, kreditoriaus teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas ir toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka gerokai ilgiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006). Pažymėtina, jog kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti pakanka įrodyti, jog, nors skolininkas, perleidęs turtą, ir netapo nemokus, tačiau gerokai sumažino savo turtą ir sudarė realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). Aplinkybė, kad sudarytu sandoriu skolininkas BUAB ,,Danjusta“ gerokai sumažino savo nuosavybės teise valdyto turto vertę yra neginčytina.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad actio Pauliana paskirtis yra kompensacinė, nes pripažinus pagal kreditoriaus ieškinį skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų šiuo atveju iš dalies patenkinti savo reikalavimą.
Teismas, spręsdamas šalių ginčą, nustatė, kad ginčijamo sandorio sudarymo momentu ieškovas turėjo galiojančią prievolę atsakovui sumokėti 209 725,54 Lt skolą. Sandorio sudarymo metu įmonės turtinė padėtis buvo bloga, įmonės veiklos nuostoliai 2009 m. buvo 344 500 Lt, todėl ieškovas pagrįstai pareiškė ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos CK 6.66 str. pagrindu.
Nustatyta, kad sandorio vykdymą inicijavo bendrovės akcininkai J. D. ir D. D. (tėvas ir sūnus), D. D. ir V. J. yra vienos motinos vaikai. Sutiktina ir su BUAB ,,Danjusta“ nurodyta aplinkybe, pagrindžiančia atsakovų nesąžiningumą, kad kadangi apeliantę V. J. ir buvusį UAB ,,Danjusta“ vadovą bei akcininką D. D. sieja giminystės ryšiai, galioja ir Lietuvos Respublikos CK 6.67 str. 3 p. nuostata, kuri nurodo, kad skolininkas juridinis asmuo laikomas nesąžiningu, jei jis sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba šio asmens sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kitas artimas giminaitis. V. J. sandorio sudarymo metu dirbo UAB ,,Danjusta“ vadybininke, todėl akivaizdu, kad žinojo apie bendrovės finansinę padėtį ir gresiantį nemokumą dėl kreditorinių reikalavimų. Šios aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ginčo sandorio šalys buvo nesąžiningos, o apeliantų teiginiai dėl ginčo sandorio šalių sąžiningumo yra nepagrįsti.
Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju tiek apeliantai, tiek ieškovas prašo priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovų J. J. ir V. J. apeliacinis skundas nebuvo patenkintas, t. y. bylos baigtis jiems nėra naudinga, apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos jiems nėra priteistinos. Tuo tarpu ieškovas nurodo, kad patyrė 1 815 Lt bylinėjimosi išlaidų, tačiau nepateikia bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų. Dėl šios priežasties bylinėjimosi išlaidos ieškovui nėra priteistinos.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Danutė Milašienė
Vytas Milius
Vigintas Višinskis