Civilinė byla Nr. 2A-416/2014

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00795-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija: 121.21

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (teisėjų kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus, teismo  posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-957-254/2013 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Kerasta“ ieškinį atsakovui K. R. dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir skolos priteisimo, trečiasis asmuo Kėdainių rajono 3-iojo notaro biuro notarė L. P..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

2007 m. gruodžio 12 d. bendrovė ,,Kerasta“ ir atsakovas K. R. (bendrovės ,,Kerasta“ vienintelis akcininkas ir vadovas) sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas suteikė 300 000 Lt paskolą, kurios grąžinimo terminas – 2008 m. gruodžio 14 d. (12 b. l.). Papildomu susitarimu paskolos sutarties sąlygos buvo pakeistos – paskolos suma buvo padidinta iki 550 000 Lt, o grąžinimo terminas pratęstas iki 2009 m. liepos 31 d.  2008 m. rugpjūčio 18 d. šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią bendrovė ,,Kerasta“ už 200 000 Lt pardavė atsakovui žemės sklypą su nebaigtu statyti administraciniu pastatu, esančiu Didžioji g. 48, Kėdainiuose. Sutarties 2.1 p. šalys susitarė, kad pardavėjas (bendrovė „Kerasta“) užskaitė pardavimo kainą, kaip iš atsakovo gautos paskolos dalį. Panevėžio apygardos teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartimi bendrovei ,,Kerasta“ iškelta bankroto byla.

           Ieškovas BUAB ,,Kerasta“ kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė paminėtą sutarties punktą 2.1.pripažinti niekiniu, priteisti 200 000 Lt įsiskolinimo pagal prievolę, 40 931,51 Lt įstatyminių palūkanų, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad buvo susitarta dėl vienarūšių reikalavimų įskaitymo, nesant tam įstatyme numatytų sąlygų. Sutarties sudarymo momentu (2008 m. rugpjūčio 18 d.) ieškovas neturėjo teisės reikalauti iš atsakovo grąžinti paskolą, nes paskolos grąžinimo terminas turėjo sueiti tik 2009 m. liepos 31d. Atsakovas, nesumokėjęs už įsigytą turtą, privalo sumokėti jo kainą ir 40 931,51 Lt įstatyminių palūkanų už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d. iki ieškinio padavimo teismui dienos (2012 m. spalio 1 d.) už 1 494 dienas bei 5 procentų dydžio procesines palūkanas.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. kovo 13 d. sprendimu ieškinį patenkino.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors atsakovas neigia buvus įskaitymą, kadangi jis yra išreikštas abiejų šalių bendru susitarimu, o pagal CPK 6.131 straipsnio 1 dalį, įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, tačiau pagal teisminę praktiką pareiškimas apie prievolės įskaitymą gali būti išreikštas ir abiejų šalių pasirašytame dokumente, nagrinėjamu atveju dvišalėje sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 11 d. nutartis Nr. 3K-3-538/2004).

Teismas, remdamasis CK 6.130 str. 1 d. nuostatomis bei suformuota teismų praktika, pažymėjo, jog tam, kad būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius - ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Konstatavo, kad nagrinėjamu atveju šalys dėl įskaitymo susitarė kai atsakovas neturėjo vykdytinos reikalavimo teisės, todėl toks susitarimas yra neteisėtas ir negaliojantis nuo sudarymo momento (CK 1.80 str. 1 d., 6.130 str. 1 d.).

Teismas, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju ieškovas vietoje pinigų negavo ekvivalentinės vertės daikto, atmetė atsakovo teiginį, kad sutarties 2.1. p. kreditorius sutiko priimti prievolės įvykdymą kitu būdu.

Pažymėjo, kad atsakovas, 2008 m. rugpjūčio 18 d. sutartyje numatydamas bendrovės įsipareigojimų įskaitymą, bendrovės skolą jam pačiam sumažino kitų sąžiningų kreditorių sąskaita, suteikdamas pirmumą asmeniniams interesams, todėl administratorius ieškiniu pagrįstai įgyvendino ĮBĮ 11 straipsnyje numatytą teisę. Nurodė, kad įskaitymą pripažinus neteisėtu, nepasibaigusia pripažįstama ir įskaityta prievolė bei vadovaudamasis CK 6.314 str. 2 d. priteisė iš atsakovo ieškovo naudai penkių procentų dydžio metines palūkanas jas skaičiuojant nuo 2008 m. rugpjūčio 19 d. iki ieškinio pareiškimo teismui dienos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas K. R. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo šiuos argumentus: jei šalys taiko prievolės įvykdymą įskaitymu pagal dvišalį susitarimą, jam netaikomos įstatymo nuostatos dėl vienašalio įskaitymo atliekamu vienašaliu pareiškimu; esant dvišaliui susitarimui dėl įskaitymo turi būti vertinamos bet kurios iš šalių teisės atlikti įskaitymą, o nebūtinai tik vienos iš šalių; šalys dvišaliu susitarimu, remiantis sutarties laisvės principu, gali pasirinkti prievolės įvykdymo būdus, nebūtinai sutampančius su vienašalio įskaitymo leistinumo sąlygomis; teismas ieškinį patenkino remdamasis faktiniu ir juridiniu pagrindu, kuris nebuvo nurodytas nei ieškinyje, nei tinkamai tirtas teisminiame nagrinėjime, t. y. pažeidė atsakovo (apelianto) teisę į teisingą teismą; ginčo sandorio įskaitymas nepažeidė kreditorių interesų 2008 metų rugpjūčio mėnesį, nes tuo laikotarpiu įmonė buvo moki ir vykdė įprastinę ūkinę veiklą.

Teismas neteisingai pritaikė įstatymines palūkanas, kylančias iš sandorio negaliojimo, nes šiuo atveju prievolė kyla iš sandorio restitucijos.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą BUAB ,,Kerasta“ prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjęs kilusį tarp šalių ginčą pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, tinkamai taikė materialines bei procesines teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais kolegija, jų neatkartodama, sutinka.

Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu apeliantas, visų pirma, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įstatymo nuostatą dėl termino suėjimo atliekant vienašalį įskaitymą klaidingai pritaikė ginčo situacijai t. y. atvejui, kai buvo padarytas dvišalis sutartinis įskaitymas, nes teismo nuomone, įskaitymas gali būti tik vienašalis, kas yra nepagrįsta. Tačiau taip teigdamas apeliantas iškreipia teismo išvadas, nes sprendimo motyvuojamoje dalyje, priešingai negu teigia apeliantas, konstatuota, kad pareiškimas apie prievolės įskaitymą gali būti išreikštas ir abiejų šalių pasirašytame dokumente, nagrinėjamu atveju dvišalėje sutartyje. Tačiau kartu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ir tokiu atveju šalių atliekamam įskaitymui turi būti taikoma nuostata dėl sąlygų, būtinų įskaitymą atlikti, taip pat ir sąlygos, kad įskaitomi reikalavimai turi būti vykdytini, buvimo. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remiantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių analize, bei ją pagrindė tiek CK nuostatomis, tiek ir suformuota teismų praktika.

Kolegijos nuomone, apelianto argumentai šios teismo išvados nepaneigia, juo labiau, pagal bylos aplinkybes teigti, kaip tai daro apeliantas, kad skolininkui buvo nustatytas lengvatinis terminas skolai sumokėti, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad pagal formuojamą teismų praktiką, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinis teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

Tuo tarpu apelianto teiginys, kad ginčijama sutarties sąlyga šalys susitarė dėl prievolės įvykdymo kitokiu būdu, prieštarauja CK 6.157 str. 1 d. nuostatai, draudžiančiai šalims savo susitarimu pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo (apeliaciniame skunde nėra argumentų, paneigiančių CK 6.130 str. nuostatų imperatyvaus pobūdžio). Be to, taip teigdamas apeliantas nenurodė jokių argumentų, kurie paneigtų teismo išvadą apie tai, kad  nagrinėjamu atveju nebuvo priimtas kitos rūšies įvykdymas, t. y. vietoje pinigų ieškovas negavo ekvivalentinės vertės daikto, o įskaitytas vienarūšis piniginis ekvivalentas.

Negalima sutikti ir su apelianto teiginiu, kad teismas ieškinį patenkino vadovaudamasis faktiniu ir juridiniu pagrindu, kuris nebuvo nurodytas nei ieškinyje, nei tinkamai tirtas teisminiame nagrinėjime ir taip pažeidė atsakovo teisę į teisingą teismą.

Visų pirma, iš sprendimo motyvuojamosios dalies aiškiai matyti, kad ieškinys buvo patenkintas vadovaujantis CK 1.80 str. 1 d., 6.130 str. pagrindu. Be to, parengiamajame posėdyje (2012 m. gruodžio 20 d.) teismui buvo pateikti įrodymai apie UAB ,,Kerasta“ pradelstus įsipareigojimus bei finansinę būklę 2008 m., o teismo posėdis buvo atidėtas vėlesniam laikui, per kurį atsakovas galėjo pateikti atitinkamus paaiškinimus dėl ieškovo pateiktų dokumentų, tačiau to nepadarė. Be to, iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutarties (civilinė byla Nr. 2-1785/2011) bei paties atsakovo paaiškinimų apie tai, kad išmokėjus skolą, ir jam nesumokėjus T. S., būtų padarytas pažeidimas (96 b. l.) akivaizdu, kad ginčijamas įskaitymas įvyko bendrovei turint pradelstų įsipareigojimų, kurie nebuvo padengti iki ieškovui buvo iškelta bankroto byla.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teigti, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovas (būdamas bendrovės ,,Kerasta“ vadovu bei vieninteliu akcininku) įskaitymą atliko kitų bendrovės sąžiningų kreditorių sąskaita, padarė procesinės teisė normų pažeidimą, kuris sąlygojo neteisingo sprendimo priėmimą, nėra pagrindo.

Ginčijama sutarties sąlyga dėl reikalavimų užskaitymo pripažinus negaliojančia nuo jos sudarymo momento (CK 1.80 str., 6.130 str. 1 d.) atsakovui nuo sutarties sudarymo momento išliko prievolė sumokėti už įsigytą turtą, tačiau ši prievolė iki ieškinio padavimo dienos įvykdyta nebuvo. Todėl pirmosios instancijos teismas, pasivadovavęs CK 6.314 str. 2 d., turėjo pagrindą ieškinį dalyje dėl palūkanų iki kreipimosi į teismą priteisimo, patenkinti (CK 6.210 str. 1 d.).

Tuo tarpu kiti apeliacinio skundo argumentai esminės teisinės reikšmės sprendžiant šalių ginčą neturi.

Naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Kartu su apeliaciniu skundu atsakovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, jo nuomone, tarp šalių sudarytos paskolos sutarties realumą. Tačiau pastebėtina, kad paskolos sutarties                       fiktyvumas (ar jos realumas) nebuvo nagrinėjamos bylos dalyku ir teismas šiuo klausimu nepasisakė.

Tuo tarpu sprendžiant dėl apelianto pateikto 2008 m. rugpjūčio 19 d. tarpusavio užskaitos akto (kurį atsakovas, kaip bendrovės ,,Kerasta“ direktorius, sudarė pats su savimi) (137 b. l.), pažymėtina, kad atsakovas tokio akto pirmosios instancijos teismui nepateikė, neprašė jo išreikalauti iš ieškovo (nors dabar teigia, kad ieškovas jį turėjo turėti ir pateikti teismui) bei nepateikė įrodymų, kad toks aktas iškėlus bankroto bylą buvo perduotas bankroto administratoriui. Todėl dabartinis apelianto paaiškinimas apie sėkmingą ir atsitiktinį akto suradimą taip pat, kaip ir pats aktas, kelia abejonių bei nevertintinas, kaip patikimas įrodymas (CPK 185 str.).

Apeliantas prašęs bylą skirti nagrinėti žodinio proceso tvarka jokių argumentų, pagrindžiančių tokį prašymą, nenurodė, dėl ko jis netenkintinas (CPK 322 str.).

Apeliacinį skundą atmetus ieškovui iš atsakovo priteisiamos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 str., 159-160 b. l.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo K. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kerasta“ (j.a.k. 161628184) 2 904 Lt (du tūkstančiai devyni šimtai keturi litai 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, ieškovo patirtų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.