Baudžiamoji byla  Nr. 2K-555/2007

                                 Procesinio sprendimo kategorija:

                                 1.1.1.2.2.

         1.1.5.1.

         1.1.10.1. (S)

                                

                                                                                            

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

           2007 m. spalio 2 d.

             Vilnius

  

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

sekretoriaujant E. Jasionienei,

dalyvaujant prokurorui S. Stulginskiui,

gynėjui V. Sirvydžiui,

nuteistajam I. Ž.,

nukentėjusiajam J. K.,

nukentėjusiojo atstovui A. B.,

          teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. Ž. ir nukentėjusiojo J. K. kasacinius skundus dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. nutarties.

            Jurbarko rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu I. Ž. nuteistas pagal BK 137 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams ir pagal BK 144 straipsnį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, bausmės subendrintos visiškai jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per vieną mėnesį po nuosprendžio įsiteisėjimo atsiprašyti nukentėjusiojo J. K. bei per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

            Priteista iš I. Ž. 35 000 Lt neturtinės žalos nukentėjusiajam J. K.

            Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. nutartimi nukentėjusiojo J. K., nuteistojo I. Ž. bei jo gynėjo apeliaciniai skundai atmesti. Iš kaltinimo pašalinti žodžiai „medžiodamas“, „pažeidė Medžioklės taisyklių 60.2, 61, 64, 65, 74.3 punktų reikalavimus“ ir „medžioklės metu“.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių nukentėjusiojo kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio abu  kasacinius skundus atmesti, paaiškinimus, 

 

n u s t a t ė :

           

I. Ž. nuteistas už tai, kad 2005 m. liepos 4 d. apie 22.30 val., Jurbarko r., (duomenys neskelbtini), nešiodamas nenustatytą medžioklinį šautuvą, pažeidė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 33 straipsnio 1 dalies ir 34 straipsnio 2 dalies reikalavimus, t. y. medžioklinį ginklą ir šaudmenis netinkamai saugojo, nešėsi medžioklinį šautuvą neperlaužtą, sunarstytą ir neįdėtą į dėklą, nesant neišvengiamo būtinumo panaudoti ginklą gynybai, šį sunarstytą ir užtaisytą medžioklinį šautuvą atgręžė į nukentėjusįjį J. K. ir panaudojo ginklą: vieną kartą šovė į žemę, o po šūvio suirusioms kulkos skeveldroms rikošetavus nuo žemės paviršiaus į viršų ir pataikius netoliese stovėjusiam J. K., padarė nukentėjusiajam šautinę kairio žasto apatinio trečdalio žaizdą priekiniame vidiniame paviršiuje su pilnu arterijos nutraukimu, giliųjų žasto venų ir daliniu vidurinio nervo pažeidimu, paviršinės odos žaizdas dešinėje krūtinės pusėje žemiau raktikaulio, priekinėje pilvo sienelėje ir abiejų šlaunų priekiniuose paviršiuose – sunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to, I. Ž. nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje dėl neatsargumo sunkiai sutrikdęs J. K. sveikatą, nukentėjusiajam nepagelbėjo, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą, t. y. neiškvietė medicinos pagalbos ir iš įvykio vietos pasišalino, kai grėsė pavojus nukentėjusiojo J. K. gyvybei.

Kasaciniu skundu nuteistasis I. Ž. prašo teismą panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2006 m lapkričio 29 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. nutartį ir bylą nutraukti.

            Kasatorius skunde teigia, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, nes nukentėjusysis pirmas užtaisė šautuvą ir kėsinosi į jo sveikatą ar net gyvybę. Be to, pačiame Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje, už kurios nesilaikymą kasatorius pripažintas kaltu, yra įtvirtinta galimybė panaudoti šaunamąjį ginklą būtinosios ginties atveju, jeigu iškilęs pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Todėl teismo išvados prieštarauja BK 28 straipsniui, kuris įtvirtina asmens teisę į būtinąją gintį nepriklausomai nuo galimybės kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Tuo tarpu, jeigu teismai pripažintų, kad kasatorius pažeidė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo atitinkamų straipsnių reikalavimus, jo veika turėtų būti vertinama kaip būtinosios ginties ribų peržengimas ir jam taikomas BK 28 straipsnio 3 dalis.

            Be to, kasatorius nurodo, kad Medžioklės taisyklės, už kurių nesilaikymą jis buvo nuteistas pirmosios instancijos teismo ir kurias iš kaltinimo pašalino apeliacinės instancijos teismas, negali būti aiškinamos atsietai nuo Medžioklės įstatymo, kurio nuostatas dėl medžioklės plotų sudarymo ir teisinio reguliavimo Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Kasatorius pažymi, kad teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.7. ir 3.1.8. punktų reikalavimų.

Tuo tarpu teismas nesiėmė visų priemonių nustatyti, iš kokio ginklo ir iš kokio atstumo buvo sužalotas nukentėjusysis, todėl neatmetama galimybė, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas ir kitų asmenų arba susižaloti pats. Be to, liudytojai N. Ž. ir G. J. parodė, kad girdėjo dvigubą šūvį, tačiau teismai šiuos parodymus nemotyvuotai atmetė. Dėl šių priežasčių teismas kasatoriaus kaltę padarius BK 137 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką grindė ne konkrečiais įrodymais, o samprotavimais. Abejonių dėl kasatoriaus kaltė nepašalino ir apeliacinės instancijos teismas, kuris neatliko įrodymų tyrimo ir nepaskyrė pakartotinės ekspertizės ginklui, iš kurio buvo sužalotas nukentėjusysis, nustatyti.

Taip pat kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš naujo nenustatinėjo faktinių bylos aplinkybių, o tik perrašė kaltinimą, kuriame buvo klaidingai nurodytos kasatoriaus pažeistos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo teisės normos, t. y. klaidingai nurodyti atitinkamų straipsnių punktai ir dalys. Nors kasatorius kartu su savo gynėju bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateikė prašymą vadovaujantis BPK 234 straipsnio 2 dalimi perduoti bylą prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, teismas šį prašymą nepagrįstai atmetė.

Taip pat kasatorius nurodo, kad teismas neatsižvelgė ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl BK 137 straipsnio 3 dalies taikymo (kasacinė nutartis Nr. 2K-132/2007). BK 137 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra materialioji, tuo tarpu teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp jo veikos, t. y. teisės aktuose nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimų, ir kilusių padarinių (sunkaus sveikatos sutrikdymo), nurodydami, kad to nereikalauja minėta BK specialios dalies norma. Be to, teismas padarė klaidingas išvadas dėl blanketinių teisės normų taikymo ir nepagrįstai nurodė, kad BK 137 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra ne blanketinė, o pasiunčiamoji, todėl ši veika gali būti padaroma ir nepažeidžiant kokių nors teisės aktuose nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių. Taip pat teismas nutarties motyvuojamoje dalyje nenurodė konkrečios BK 137 straipsnio dalies, pagal kurią nuteistas kasatorius.

Kasatorius taip pat mano, kad teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje, BPK 3 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje įtvirtintą principą, draudžiantį asmenį du kartus bausti už tą patį teisės pažeidimą. Bylos medžiaga patvirtina, kad kasatorius Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Jurbarko rajono agentūros pareigūno 2005 m. liepos 19 d. nutarimu nubaustas pagal ATPK 85 straipsnio 1 ir 2 dalis už Medžioklės taisyklių 18.2, 26.1, 60.2, 60.3, 61, 64, 65, 67 punktų reikalavimų pažeidimus, o administracinis procesas dėl minėtų Medžioklės taisyklių pažeidimų nėra pasibaigęs iki šiol. Be to, kasatorius Jurbarko rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu yra nuteistas pagal BK 137 straipsnio 3 dalį už tai, kad pažeisdamas specialias teisės aktų nustatytas elgesio saugumo taisykles, tame tarpe ir Medžioklės taisyklių 60.2, 61, 64, 65, 74.3 punktų reikalavimus, dėl neatsargumo nukentėjusiajam padarė sunkų sveikatos sutrikdymą. Taigi, akivaizdu, kad kasatorius buvo du kartus nubaustas už tuos pačius Medžioklės taisyklių reikalavimų pažeidimus. Pažymėtina, kad Jurbarko rajono apylinkės teismas atsisakė nutraukti baudžiamąjį bylą tik todėl, kad byla yra perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o klausimas dėl bylos nutraukimo gali būti sprendžiamas tik parengiamajame posėdyje, nors lygiagrečiai baudžiamajam procesui buvo vykdomas ir administracinis procesas. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad aplinkybei dėl asmens dvigubo persekiojimo ar nubaudimo paaiškėjus ikiteisminio tyrimo arba bylos parengimo nagrinėti teisme metu  ar teisminio nagrinėjimo metu, atitinkamai priimamas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą arba nutartis nutraukti bylą. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismai neanalizavo nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (kasacinė byla Nr. 2K-322/2003) nei Europos Žmogaus Teisių teismo praktikos panašios kategorijos bylose (Franz Fischer prieš Austriją, Gradinger prieš Austriją ir kt.), o apsiribojo paaiškinimu, kad ATPK 85 straipsnio 1 ir 2 dalyje ir BK 137 straipsnio 3 dalyje numato teisinę atsakomybę už dvi skirtingas veikas, kurios skiriasi savo esminiais požymiais. Be to, Kauno apygardos teismas nepagrįstai iš kaltinimo pašalino Medžioklės taisyklių atitinkamų punktų reikalavimų pažeidimus, nors byla dėl ATPK 85 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimų dar nebuvo išnagrinėta Lietuvos Vyriausiajame administraciniame teisme, tuo išeidamas iš savo kompetencijos ribų.

Kasatorius taip pat teigia, kad jis pagal BK 144 straipsnį nuteistas nepagrįstai. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad pavojų sukėlė ne kasatorius, o pats nukentėjusysis savo veiksmais, kuris ginkluotas buvo kasatoriui priklausančioje žemėje ir jam grasino. Taip pat teismas nepagrįstai atmetė kasatoriaus aiškinimą, kad jis nukentėjusiajam negalėjo suteikti pagalbos dėl prastos savo sveikatos būklės, be to, manė, kad jam pagalbą suteiks netoliese buvę medžiotojai. Kartu kasatorius nurodo, buvo pažeistas BPK 173 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas savo iniciatyva jokių veiksmų neatlieka, nes kaltinimas pagal BK 144 straipsnį jam buvo inkriminuotas ikiteisminio tyrimo teisėjo iniciatyva.

Kasatorius mano, kad nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos dydis, t. y. 35 000 Lt, yra nepagrįstai didelis. Nors nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į kilusias pasekmes, žalą, kaltininko turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas reikšmingas bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus, tačiau neįvertino kasatoriaus kaltės, o būtent, kad veiką jis padarė gindamasis save ir savo nuosavybę nuo pavojingų nukentėjusiojo veiksmų.

Kasaciniu skundu nukentėjusysis J. K. prašo teismą pakeisti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2006 m lapkričio 29 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. nutartį. Panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2006 m lapkričio 29 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. nutarties dalį, kuria, vadovaujantis BK 75 straipsniu, nuteistajam bausmės vykdymas atidėtas, bei visiškai patenkinti pareikštą civilinį ieškinį.

Kasatorius skunde teigia, kad nuteistajam paskirta bausmė yra per švelni ir neatitinka BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Be to, paskirta bausmė neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytos bausmės paskirties bei prieštarauja teisingumo principui.

Visų pirma, teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis dėl padarytų nusikalstamų veikų nesigailėjo, kaltu neprisipažino, priešingai, teigė, kad jam grasino kasatorius, dėl ko jis buvo priverstas gintis. Iš byloje esančio medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ visuotinio susirinkimo protokolo matyti, kad nuteistasis yra charakterizuojamas neigiamai, dėl ko iš šio klubo buvo pašalintas, tačiau teismas į tai nekreipė dėmesio, pažymėdamas, kad nuteistasis yra neteistas, senyvo amžiaus, turintis neįgalią, o visumoje charakterizuojamas teigiamai. Tačiau nuteistajam jo negalia nesutrukdė užtaisyti ginklą ir nukreipus jį į kasatorių grasinti, kas parodo jo pavojingumą visuomenei bei itin neatsargų elgesį su šaunamuoju ginklu. Dėl šių priežasčių teismo nuteistajam paskirtos mažesnės negu BK 137 straipsnio 3 dalyje ir BK 144 straipsnio sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiai bausmės yra per švelnios ir neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bausmės paskirties. Tik esant BK 61 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visumai teismas gali paskirti mažesnę negu BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis bausmę. Kadangi byloje nebuvo nustatyta BK 61 straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų, todėl teismas nepagrįstai nuteistajam už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai paskyrė mažesnes negu BK 137 straipsnio 3 dalies ir BK 144 straipsnio sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiai bausmes.

Taip pat kasatorius teigia, kad teismas nepagrįstai nuteistajam taikė BK 75 straipsnį ir paskirtos bausmės vykdymą atidėjo. Kasatoriaus manymu, padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnis, taip pat nuteistojo elgesys nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos padarymo, neduoda pagrindo išvadai, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo. Kasatoriaus prieš tai skunde nurodytos bylos aplinkybės, t. y. kad nuteistasis savo kaltę neigė, nesigailėjo dėl padarytų nusikalstamų veikų ir stengėsi apkaltinti patį nukentėjusįjį iš esmės neigiamai charakterizuoja jo asmenybę. Be to, kasatorius nurodo, kad po to, kai nuteistajam neatsargiai elgiantis su šaunamuoju ginklu buvo sunkiai sutrikdyta jo sveikata, nuteistasis, matydamas, kad kasatoriaus gyvybei gresia pavojus, jam nepagelbėjo, nors turėjo galimybę tokią pagalbą suteikti, kas patvirtina, kad nuteistasis buvo visiškai abejingas galintiems kilti sunkiems ar net negrįžtamiems padariniams. Tai, kad kasatorius liko gyvas, lėmė jo profesija ir žinios apie būtinos pirmosios pagalbos suteikimą bei laiku suteikta kvalifikuota greitoji medicinos pagalba.

Kasatoriaus manymu, teismas nepagrįstai tik iš dalies tenkino jo pareikštą 50 000 Lt civilinį ieškinį iš nuteistojo neturtinei žalai atlyginti priteisdamas 35 000 Lt. Kasatorius nurodo, kad patirtas įvykis jį ir jo šeimos narius sukrėtė emociškai, kadangi artimieji ir dabar nerimauja dėl kasatoriaus gyvybės jam išėjus į medžioklę. Dėl nuteistojo padaryto žasto sužalojimo, kasatorius gydymo metu kentė didelius skausmus. Be to, kasatoriaus profesija yra chirurgas, todėl dėl padaryto sužalojimo jis negalėjo operuoti pacientų, taip pat nėra žinoma, ar dėl padaryto sužalojimo kasatorius galės operuoti ateityje.

 

Nuteistojo I. Ž. ir nukentėjusiojo J. K. kasaciniai skundai netenkintini.

 

Dėl nukentėjusiojo J. K. kasacinio skundo

 

Dėl paskirtos bausmės

           BK 137 straipsnio 3 dalis numato vieną bausmės rūšį – laisvės atėmimo bausmę maksimaliam laikui iki septynerių metų. Be to, šiame straipsnyje numatytas nusikaltimas yra neatsargus.  BK 55 straipsnis numato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Kadangi  neatsargus nusikaltimas savo pavojingumu paprastai prilygsta nesunkaus ar apysunkio  nusikaltimo pavojingumui, tai ir už neatsargaus nusikaltimo padarymą pirmą kartą teisiamam asmeniui  turėtų būti skiriama ne laisvės atėmimo bausmė. BK 137 straipsnio 3 dalies sankcija numato tik vieną laisvės atėmimo bausmę, todėl teismas tokios rūšies bausmę ir paskyrė.  Teismas I. Ž. už šį nusikaltimą paskyrė dvejus metus ir šešis mėnesius laisvė atėmimo, t.y. laisvės atėmimo bausmę žemiau sankcijoje numatyto vidurkio.

            Sutinkamai su BK 54 straipsnio 2 dalimi, teismas skirdamas  bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Kartu jis įvertina visumą aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, o būtent  padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formas ir rūšis, padarytos nusikalstamos veikos motyvą ir tikslą,  nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką  formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.   BK 61 straipsnio 2 dalyje taip pat pažymėta, kad teismas, skirdamas bausmę, turi įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, ir motyvuotai parinkti švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad  teismas skirdamas bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes teismas vertina vadovaudamasis savo teisine sąmone. Visumoje teismas skirdamas bausmę I. Ž. pagal BK 137 straipsnio 3 dalį  įvertino BK 54 straipsnių 2 dalyje numatytas aplinkybes, atsižvelgė į padarytos nusikalstamo pavojingumo laipsnį, į kaltės formą, o būtent į tai, kad padarytas neatsargus nusikaltimas, už kurį pirmą kartą teisiamam asmeniui paprastai skiriama ne laisvės atėmimo bausmė, o esant sankcijoje numatytai tik vienai laisvės atėmimo bausmei, ši aplinkybė duoda pagrindo skirti bausmę, švelnesnę negu įstatymo sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Teismas atsižvelgė ir į kaltininko asmenybę – I. Ž. anksčiau neteistas, charakterizuojamas teigiamai, yra senyvo amžiaus ir turi negalią,  o ta aplinkybė, kad jis dėl kilusio konflikto su kitais medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ nariais iš šio klubo buvo pašalintas, dar neduoda pagrindo visumoje nuteistąjį charakterizuoti neigiamai. Byloje nenustatyta nei nuteistojo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių.  Todėl įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas I. Ž. pagal BK 137 straipsnio 3 dalį paskyrė mažesnę laisvės atėmimo bausmę, negu įstatymo  sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytas laisvės atėmimo bausmės  vidurkis.

Kasacinės instancijos teismas gali sugriežtinti nuteistajam paskirtą bausmę tik tais atvejais, jeigu bausmės paskyrimas susijęs su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Kolegija laiko, kad baudžiamasis įstatymas bausmės skyrimo dalyje I. Ž. pritaikytas tinkamai ir teisėjų kolegija neturi pagrindo šioje dalyje keisti teismų sprendimų.

 

Dėl BK 75 straipsnio taikymo.

Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir pagrindus numato BK 75 straipsnis. Pagal BK 75 straipsnį, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. I. Ž. padaryti nusikaltimai tiek pagal padarytų nusikaltimų kategoriją, kaltės formą, tiek pagal teismo nuosprendžiu už juos paskirtas bausmes, atitinka BK 75 straipsnyje numatytas bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas. Tačiau atidėdamas bausmės vykdymą, teismas turi padaryti išvadą, kad yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas  aiškina, kad svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas atsižvelgia į visas bylos aplinkybes, t. y. turi įvertinti nusikaltimo pavojingumo laipsnį, jo padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę. Kolegija laiko kad apylinkės teismas atidėdamas  paskirtosios bausmės vykdymą nuosprendyje  nemotyvavo savo  sprendimo taip, kaip to reikalauja įstatymas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai. Nuosprendyje liko neatskleista, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus paskirtos bausmės atlikimo. Tačiau esamomis aplinkybėmis tai neduoda pagrindo keisti teismų sprendimus, nes visumoje teismas, atidėdamas I. Ž. paskirtos realios laisvės atėmimo bausmė vykdymą, įvertino  I. Ž. asmenybę, jo amžių, sveikatos stovį ir atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes priėmė teisingą sprendimą. O teisingumas, sutinkamai su  BK 41 straipsniu, yra vienas iš bausmės tikslų.

Kartu kolegija atkreipia dėmesį, jog bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis pareiškė, kad  nuteistasis jo neatsiprašė, nors nuosprendyje nurodyta per vieną  mėnesį po  nuosprendžio įsiteisėjimo atsiprašyti nukentėjusiojo. Savo ruožtu nuteistasis parodė, kad atsiprašymas buvo įvykdytas laikraščio (duomenys neskelbtini) 2007 m. birželio 6 d. numeryje atspausdinant atitinkamą pranešimą  ir paprašė prijungti prie bylos laikraščio egzempliorių.

         Kolegija laiko, kad įpareigojimas atsiprašyti nukentėjusiojo pirmiausia siejamas su asmeniniu atsiprašymu nukentėjusiojo akivaizdoje, nukentėjusiajam suvokiant, kad vykdomas teismo įpareigojimas. Atsiprašymas galimas per žiniasklaidos priemonę, jei nukentėjusysis informuotas apie tokią atsiprašymo formą  ir sutinka su tokia atsiprašymo forma.  Šiuo atveju šis reikalavimas nebuvo įvykdytas. Tačiau kolegija dėl to negali naikinti bausmės vykdymo atidėjimo.  Sutinkamai su BK 75 straipsnio  4  dalies   3 punktu, jei  asmuo   be   pateisinamų   priežasčių   neįvykdo  teismo  paskirtų įpareigojimų  teismas    nuteistojo    elgesį   kontroliuojančios institucijos  teikimu  įspėja  nuteistąjį,  kad  bausmės  vykdymo atidėjimas   gali  būti  panaikintas.  Jeigu  nuteistasis  toliau nevykdo  teismo  įpareigojimų,  teismas nuteistojo  elgesį  kontroliuojančios institucijos teikimu priima sprendimą  panaikinti  bausmės vykdymo atidėjimą ir vykdyti  nuosprendžiu   paskirtą bausmę.  Todėl nukentėjusysis šiuo klausimu turi kreiptis į rajono pataisos darbų inspekciją, kuri vykdo bausmės vykdymo atidėjimą. 

 

Dėl neturtinės žalos dydžio

Nei baudžiamojo proceso, nei civilinio proceso kodeksai nenumato detalių padarytos neturtinės žalos atlyginimo kriterijų. Kasacinės instancijos teismas turi teisę didinti ar mažinti neturtinės žalos dydį tik  tuo atveju, kai priteisiant neturtinę žalą buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Atsižvelgiant į tai, kad kasatoriui teismas priteisė 35000 Lt neturtinės žalos kolegija neturi pagrindo išvadai, jog šioje dalyje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

 

Dėl nuteistojo I. Ž. kasacinio skundo

 

Dėl būtinosios ginties (BK 28 straipsnis)

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Baudžiamajame įstatyme nurodyta, kad būtinoji gintis galima nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų, todėl nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus esant būtinajai ginčiai.  Teismas, įvertinęs nukentėjusiojo J. K., liudytojų bei paties nuteistojo I. Ž. ikiteisminio tyrimo pradžioje duotus parodymus, nuosprendžiu pagrįstai konstatavo, kad I. Ž. veika nebuvo padaryta būtinosios ginties sąlygomis. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp nuteistojo I. Ž. ir nukentėjusiojo J. K. kilo žodinis konfliktas, dėl to, kad, nukentėjusiojo manymu, nuteistasis medžiojo neturėdamas tam leidimo. Atsisakęs paklusti nukentėjusiojo, kuris buvo medžiotojų būrelio klubo pirmininkas ir neetatinis gamtos apsaugos inspektorius, teisėtiems reikalavimams atiduoti šautuvą ir eiti pas kitus būrelio medžiotojus, nuteistasis užtaisė savo ginklą ir, nusitaikęs į nukentėjusiojo pusę, vieną kartą iššovę į žemę, dėl ko suirusioms kulkos skeveldroms rikošetavus nuo žemės paviršiaus ir pataikius nukentėjusiajam į kairį žastą, jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Taip pat byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistojo I. Ž. miškas tuo metu buvo vagiamas, todėl jam neiškilo teisė į būtinąją gintį ir nebuvo pagrindo panaudoti ginklą.

        Esant šioms aplinkybėms, nuteistojo I. Ž. veiksmai negali būti laikomi būtinąja gintimi, nes joks realus ir akivaizdus pavojus nuteistojo sveikatai nebuvo iškilęs ir jam nebuvo reikalo nei gintis, nei ginti savo nuosavybę.  Teismas nuteisdamas I. Ž. pagal BK 137 straispnio 3 dalį ir nuosprendyje nurodydamas Ginklų kontrolės įstatymo straipsnius, kurios savo veika pažeidė nuteistasis, nurodė ir šio įstatymo 34 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kada asmuo gali panaudoti ginklą  būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo būklėje. Kadangi tokių aplinkybių teismas nenustatė, nuosprendžio nustatomojoje dalyje pagrįstai nurodyta, kad I. Ž. pažeidė greta kitų ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 34 straipsnio 2 dalį. 

 

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 137 straipsnio 3 dalį.

Pagal BK 137 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. BK 137 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybei kilti būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką, kuri kelia pavojų kito asmens sveikatai, bet daromos veikos ryšį su  specialių elgesio saugumo taisyklių, kurių laikytis kaltininkas privalėjo, pažeidimu. Priežastinis ryšis šiuo atveju nustatomas tarp pavojingos veikos  ir kilusių padarinių.

Byloje nustatyta, kad nuteistasis I. Ž. šūvį atliko pažeisdamas specialias elgesio saugumo taisykles, o būtent, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pagrįstai pažymėjo, kad priežastinis ryšis nustatinėjamas ne  tarp specialiųjų elgesio saugumo taisyklių pažeidimų ir kilusių padarinių, o tarp nuteistojo veikos, kurią jis padarė pažeisdamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo atitinkamų straipsnių reikalavimus, ir atsiradusių padarinių – nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo.

Kartu kolegija pažymi, kad BK 137 straipsnio 3 dalies dispozicija nėra grynai blanketinė, o mišri, t.y. tik iš dalies banketinė. Veikos atžvilgiu ji yra pasiunčiamoji ir siunčia į BK 137 straipsnio 1 dalį,  kurioje aprašyta paprastoji dispozicija.

 

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 144 straipsnį

Pagal BK 144 straipsnį atsako tas, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiuoju asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. BK 144 straipsnyje numatyta nusikalstama veika laikoma baigta nepagelbėjus nukentėjusiajam, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei ir turint realią galimybę tokią pagalbą suteikti, nepriklausomai nuo to, ar tai sukėlė kokių nors padarinių nukentėjusiajam ar nesukėlė, taip pat nepriklausomai nuo to, ar įvykio vietoje buvo kitų asmenų, kurie galėjo tokią pagalbą suteikti ar ne, ir ar jis yra kaltas dėl įvykusio įvykio.

Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad po to, kai nuteistasis I. Ž. nukentėjusiajam J. K. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, jis iš įvykio vietos pasišalino. Nors nuteistasis teigia, kad jis dėl prastos sveikatos būklės neturėjo galimybių nukentėjusiajam suteikti pagalbos, be to, manė, kad pagalbą nukentėjusiajam suteiks kiti netoliese buvę medžiotojai, byloje nustatyta, kad iš karto po nusikalstamos veikos padarymo nuteistasis skambino savo vaikams, t. y. liudytojams N. Ž. ir V. Ž., o jiems atvykus, važiavo ne į ligoninę, o į namus, kas rodo, kad jo sveikatos būklė nebuvo tokia bloga kaip jis teigia ir turėjo galimybę nukentėjusiajam suteikti pagalbą. Ta aplinkybė, kad netoli įvykio vietos buvo kiti medžiotojai, kurie vėliau suteikė nukentėjusiajam pagalbą, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 144 straipsnį nepašalina.

 

Dėl dvigubo nubaudimo už tą pačią veiką (BK 2 straipsnio 6 dalis)

Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies, BK 2 dalies 6 straipsnio, BPK 3 straipsnio, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio (toliau – Konvencijos) turinio išplaukia, kad negalima du kartus bausti už tą patį teisės pažeidimą (nusikaltimą). Kadangi asmens baudimas yra administracinės ir baudžiamosios teisės reguliavimo metodas, kuris siejamas su sankcijoje už padarytą pažeidimą numatytos bausmės paskyrimu, įstatymai draudžia už tą patį pažeidimą taikyti ir administracinę, ir baudžiamąją atsakomybę. Neretai administracinė ir baudžiamoji atsakomybė numatoma už tas pačias veikas, kurių sudėtys skiriasi tik tam tikrais papildomais požymiais, dažniausiai susijusiais su veikos dalyko ypatumais ar padariniais. Todėl sprendžiant, ar asmuo buvo du kartus nubaustas už tą patį teisės pažeidimą, reikia įvertinti, ar esminiai šių teisės pažeidimų požymiai, įtvirtinti atitinkamose ATPK ir BK straipsnių dispozicijoje, yra tie patys.

           Jurbarko rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu I. Ž. buvo nuteistas pagal BK 137 straipsnio 3 dalį už tai, kad pažeisdamas  Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 33 straipsnio 1 dalies ir 34 straipsnio 2 dalies bei Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 60.2, 61, 64, 65, 74.3 punktų reikalavimus, nukentėjusiajam J. K. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pašalino iš kaltinimo nuorodą į medžioklės taisykles. Taigi I. Ž. nenuteistas už sunkų sveikatos sutrikdymą, padarytą pažeidžiant  medžioklės taisykles.       

          Kartu kolegija pripažįsta, kad Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. kovo 27 d. nutartyje parašydama žodžius „ Iš kaltinimo pašalinti... “  netiksliai perteikė įstatymo reikalavimus. Teismas turėjo pašalinti ne iš kaltinimo, o iš nuosprendžio nustatomosios dalies tam tikrus žodžius. Tačiau šis netikslumas neįtakoja apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumo.  

Iš bylos medžiagos matyti, kad I. Ž. Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Jurbarko rajono agentūros pareigūno 2005 m. liepos 19 d. nutarimu buvo nubaustas pagal ATPK 85 straipsnio 1 ir 2 dalis už Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 18.2, 26.1, 60.2, 60.3, 61, 64, 65, 67 punktų reikalavimų pažeidimus ir jam paskirta galutinė administracinė nuobauda – atėmimas teisės medžioti 30 mėnesių. Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui panaikinus minėtą nutarimą, 2007 m. liepos 31 d. nutarimu I. Ž. už  Medžioklės taisyklių 18.2 ir 26.1 punkto pažeidimą, paskirta nuobauda atėmimas teisės medžioti 6 mėnesiams. Tuo tarpu BK 137 straipsnio 3 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, padarytą pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles.

Įvertinusi minėtų ATPK ir BK straipsnių dispozicijose įtvirtintų veikų požymius, kolegija laiko, kad kasatorius yra nubaustas už dvi skirtingas veikas – administracinį teisės pažeidimą – medžioklės taisyklių pažeidimą  ir  nusikaltimą – sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą, pažeidžiant Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas.

 

Dėl kaltinimo pakeitimo (BPK 255, 256 straipsniai)

I. Ž. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuteistas pagal BK 137 straipsnio 3 dalį už tai, kad pažeisdamas specialių teisės aktų nustatytas specialias saugumo taisykles, t. y. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 5 punkto, 33 straipsnio 1 punkto ir 34 straipsnio 2 punkto bei Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 60.2, 61, 64, 65, 74.3 punktų reikalavimus, medžioklės metu J. K. dėl neatsargumo padarė sunkų sveikatos sutrikdymą. Apeliacinės instancijos teismas paliko veikos kvalifikaciją nepakeistą, tačiau ištaisė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje padarytas klaidas ir nustatė, kad I. Ž. pažeidė ne Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo  30 straipsnio 5 punktą, 33 straipsnio 1 punktą ir 34 straipsnio 2 punktą, o minėto įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 33 straipsnio 1 dalies ir 34 straipsnio 2 dalies reikalavimus bei savo iniciatyva iš kaltinimo pašalino žodžius „medžiodamas“, „pažeidė Medžioklės taisyklių 60.2, 61, 64, 65, 74.3 punktų reikalavimus“ ir „medžioklės metu“.

Pagal BPK 256 straipsnio 4 dalį, teismas gali savo iniciatyva pakeisti kaltinimą nesilaikydamas BPK 256 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytos kaltinimo pakeitimo procedūros, kai kaltinamojo nusikalstama veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, kaltės forma ir panašiai, jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikacijai, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą. Ar faktinės bylos aplinkybės laikytinos iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytų, sprendžia pats teismas. Nors apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje padarytus netikslumus ir pakeitė kaltinimą susiaurindamas jo apimtį, tačiau dėl to faktinės veikos aplinkybės esmingai nepasikeitė, todėl BKP 255 ir 256 straipsniuose nustatyta kaltinimo pakeitimo tvarka nebuvo pažeista.

 

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Nuteistojo I. Ž. ir nukentėjusiojo J. K. kasacinius skundus atmesti.

 

 

Teisėjai                                                                                                   Albinas Sirvydis

 

Valerijus Čiučiulka                                           

                                                                                                               Vytautas Piesliakas